„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI? ISTORINĖ REIKŠMĖ

Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.

Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.

Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.

Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.

Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt

KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI. „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.

1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.

Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.

Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.

1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.

Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.

Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.

1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.

Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.

1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.

Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.

Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?

KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.

Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.

Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.

„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?

Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.

Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?

Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.

Senas scenarijus, nauji veikėjai

Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.

Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:

atsiskyrimas, savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas, istorijos interpretavimas pagal poreikį.

N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“

Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.

Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.

Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.

Kas moka kainą?

Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.

Jie kviečiami į varžybas, kurios:

naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus, remiasi ne visada aiškia kilme, kuria įspūdį, atitinkantį realybę.

Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.

Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?

Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.

Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.

Teismai – kitas žingsnis?

Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:

pavadinimų naudojimo, istorinių renginių pasisavinimo, ir galimai klaidinančios informacijos.

Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.

Pabaiga be diplomatijos

Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.

Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.

Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.

JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.

1976-ieji. Sovietų Lietuva.

Kultūrizmas uždraustas.

Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.

Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.

Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.

Viešas varžybas.

Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.

Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.

NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.

Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.

Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.

Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.

1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.

Sportininkai norėjo treniruotis.

Norėjo varžytis.

Norėjo parodyti, ką pasiekė.

O sistema sakė – negalima.

Atsakymas buvo paprastas:

„Varžybos vis tiek įvyks.“

Ir jos vyko.

Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ji tik prasidėjo.

1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ

Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.

1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.

Ne į sporto klubą.

Ne į laikraščio redakciją.

Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.

Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.

Tiesiai.

Be tarpininkų.

Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.

Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:

žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.

PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.

Laikas pakeitė pasaulį.

Sovietų Sąjungos nebeliko.

Geležinė uždanga sugriuvo.

Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.

O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.

Vatikaną.

2011-IEJI. VATIKANAS.

Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.

Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.

Apie draudimus.

Apie pirmąsias varžybas.

Apie peticiją Maskvai.

Apie Edmundo Daubaro veiklą.

Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.

Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.

Dar daugiau.

Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.

Nuo draudimo – iki palaiminimo.

Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?

60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.

Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.

Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.

Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.

Ne laisvoje valstybėje.

Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.

Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.

Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.

NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.

Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.

Už rekordus.

Už čempionų titulus.

Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.

Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.

1976–1977 – nelegalios varžybos.

1978 – peticija Maskvai.

2011 – Vatikanas.

Popiežiaus Benedikto XVI medalis.

Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.

Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.

Štai toks kelias.

Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:

KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.

Ir istorija tai išsaugojo.

WFF-WBBF ATSTOVAS AIRIJOJE. MARIK STEFANOVIČ – 2026 METŲ PASAULIO ČEMPIONAS!

Airijai tarptautinėje WFF-WBBF kultūrizmo federacijoje atstovauja Marik Stefanovič, kuris 2026 metų WFF-WBBF pasaulio čempionate, vykusiame Lietuvos kurorte Nidoje, iškovojo pasaulio čempiono titulą.

Tarptautinė WFF-WBBF federacija savo veiklos istoriją skaičiuoja nuo 1968 metų. Šiandien federacija vienija atstovus iš 141 pasaulio šalies ir kasmet organizuoja apie 60 tarptautinių sporto renginių įvairiose pasaulio valstybėse.

Marik Stefanovic, WFF-WBBF federacijos pirmininkas Airijoje, dalyvavo 2026 metų pasaulio čempionate Nidoje (Lietuva), kur savo amžiaus kategorijoje iškovojo 1-ąją vietą ir pelnė 2026 metų pasaulio čempiono titulą.

KELIAS Į 2027 METUS – ISTORINIO „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ 60-METIS!

Šiuo metu Tarptautinė WFF-WBBF federacija rengiasi vienam svarbiausių 2027 metų tarptautinių sporto įvykių – istorinio „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ turnyro 60-mečio jubiliejui. Tai vienos seniausių kultūrizmo varžybų pasaulyje.

Iškilmingas tarptautinis renginys vyks 2027 m. gegužės 7–9 dienomis Klaipėdoje, Lietuvoje.

Airijos nacionalinei rinktinei šiame istoriniame tarptautiniame čempionate vadovaus Marik Stefanovic, kuris atstovaus savo šaliai jubiliejiniame pasaulio kultūrizmo renginyje.

Tikimasi, kad 2027 metų „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ suburs sportininkus, nacionalinių federacijų atstovus ir kultūrizmo entuziastus iš viso pasaulio, kartu paminėti šešis dešimtmečius siekiančią tarptautinio kultūrizmo istoriją ir tradicijas.

Airija ruošiasi naujam tarptautiniam sportiniam iššūkiui 2027 metais!

Daugiau informacijos:

Tarptautinė WFF-WBBF federacija

www.wff.lt