TIKROJI KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

KOVOS PRIEŠ KULTŪRIZMO DRAUDIMĄ.

Nuo kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo T.S.R.S. ir socialistiniame pasaulyje prabėgo penkiasdešimt trys metai. Visi tyli – nes neturi ką pasakyti. Taip, 1973 metais dauguma išsigando ir pasitraukė iš sporto. Kažkas nuėjo į sunkiąją atletiką, kažkas tęsė treniruotes slapta pogrindyje. Tačiau kas konkrečiai išdrįso imtis konkrečių veiksmų kovoti su politinės valdžios paskelbtu kultūrizmo draudimu? Ogi vienui vienas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS. Atėjo laikas apie tai išsamiai papasakoti, ką artimiausiu metu atskiru straipsniu ir padarysime. Išdėstysime istoriją, pateiksime dokumentus ir padarysime išvadas. Be abejo, tai visiems apsišaukusiems „didvyriams“ nepatiks...

Sekite informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1982. SOCIALISTINIO PASAULIO KULTŪRIZMO NAUJIENOS.

Nors kultūrizmas T.S.R.S. vis dar buvo uždraustas, bet jau jautėsi artėjanti „perestrojka“ («перестройка»).

1982 metai, kaip ir ankstesnieji, prasidėjo tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2023 m.) turnyru Klaipėdoje. Priminsime, turnyras buvo laikomas „neoficialiu T.S.R.S. kultūrizmo čempionatu“ («неофициальный чемпионат С.С.С.Р. по культуризму») ir jame rinkosi geriausi to meto T.S.R.S. kultūristai. Visa tai buvo pasiekta dėka Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) 1978 metais parašytos ir jo paties į Maskvą aukščiausioms T.S.R.S. politinėms institucijoms pristatytos kultūrizmo sporto gynimo peticijos (apie tai įvairiomis kalbomis skaitykite atskirus istorinius straipsnius tarptautiniame puslapyje www.wff.lt ).

1982 metų tarptautiniame «Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo sportininkai iš šešių šalių. Absoliučiais nugalėtojais tapo lietuviai RIČARDAS PETRAUSKAS (jaunimas) ir EUGENIJUS GORELIKAS (Евгений Горелик, suaugusieji).

Estijos TSR kultūrizmo organizatoriai vis dar konfliktavo tarpusavyje. Į sporto istorijos užkulisius nuėjo broliai ARRO, o OLEVAS ANUSAS emigravo į Suomiją, PRANAS MICKEVIČIUS vadovavo Estijos TSR nacionalinei kultūrizmo federacijai, tačiau estų sportininkai palaikė ne jį, o INARĄ MARDO (Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.).

Į 1982 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą atvyko dvi Estijos TSR komandos: viena vadovaujama Estijos TSR nacionalinės kultūrizmo federacijos vadovo PRANO MICKEVIČIAUS, kita savarankiškai nuo federacijos veikiančio INARO MARDO.

Tradicinis 1982 metų „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 1989 m.) praėjo blankokai. Turnyre dalyvavo 31 kultūristas iš penkių šalių. Absoliučiu nugalėtojus tapo kauniečiai RAIMONDAS PETRAITIS (jaunimas) ir  SAULIUS MISEVIČIUS (suaugusieji).

Tradicinėse Kauno miesto „Komjaunimo taurės“ („Comsomol Cup“, «Кубок комсомола») varžybose kategorijose nugalėjo lietuviai RAIMONDAS PETRAITIS, SAULIUS MIKUCKIS, EDMUNDAS GUDAVIČIUS (visi iš Lietuvos TSR, visi jaunimo grupėje) ir suaugusių pogrupyje STANISLAVAS POLIAKOVAS (Станислав Поляков, Latvijos TSR), ALGIRDAS IVANAUSKAS, SAULIUS MISEVIČIUS, ALBERTAS BESAKIRSKAS (visi iš Lietuvos TSR).

Į socialistinių šalių turnyrus 1982 metais vyko dvi Estijos TSR komandos: INARO MARDO bei PRANO MICKEVIČIAUS. Pirmą kartą Čekoslovakijos TSR “Trener’ turnyre dalyvavo ir Lietuvos TSR kultūristai. Kategorijose nugalėjo lietuviai EUGENIJUS GORELIKAS, VLADAS KAPCEVICIUS, SAULIUS MISEVIČIUS ir LIUBOMIRAS MATEJICKA (Lubomir Matejicka, Čekoslovakijos TSR). Absoliutaus nugalėtojo titulas atiteko SAULIUS MISEVIČIUI.

1982 metais pirmą kartą T.S.R.S. atstovas dalyvavo I.F.B.B. (International federation of Body Builders) pasaulio čempionate, kuris vyko Belgijoje. Tai buvo neoficialios “T.S.R.S. kultūrizmo federacijos” («неофициальная «Федерация культуризма С.С.С.Р.») sekretorius ROMANAS KALINAUSKAS. Patekti į pasaulio čempionatą buvo sugalvota afera. ROMANAS KALINAUSKAS sugebėjo patekti į kruizą laivu po kapitalistines Europos šalis, ir taip pasiekė varžybas. Kruizo ir varžybų laikas sutapo. Kaip pasakojo pats ROMANAS KALINAUSKAS, varžybose jis buvo priimtas šiltai, fotografavosi su I.F.B.B. prezidentu BENU VEIDERIU (I.F.B.B. President Ben Weider) bei ARNOLDU ŠVARCENEGERIU (Arnold Schwarzenegger). Susikalbėti su jais negalėjo, nes nemokėjo užsienio kalbų. Užtat susitikęs su Čekoslovakijos TSR atstovais bei sportininakais rusiškai bendravo laisvai. ROMANO KALINAUSKO nustebimui, pasibaigus varžyboms visas dėmesys jam staiga dingo ir jis tapo visiškai niekam nereikalingas.  Tuomet 1982 metų I.F.B.B. pasaulio čempionate nugalėtojaus tapo amerikiečiai GAUBERTAS DŽEIMSAS (James Gaubert), RUPLINDŽERIS DEILAS (Dale Ruplinger) ir LI HANEJUS (Lee Haney) bei turkas AHMETAS ENUNLAS (Ahmet Enunlu).

Visiškas ROMANO KALINAUSKO nežinojimas užsienio kalbų atsiskleidė 1989 metais, kai Dr. EDMUNDAS DAUBARAS pasiėmė jį su savimi į Paryžių (Prancūzija). Vykstant ilgam aktyviam Dr. EDMUNDO DAUBARO susirašinėjimui bei eilei asmeninių susitikimų Maskvoje ir Leningrade (R.T.S.F.R.) su BENU VEIDERIU, abu tapo artimais draugais. Pokalbiai lietė tokias temas, kad BENAS VEIDERIS prašė Dr. EDMUNDO DAUBARO laiškuose detalių neminėti – tik asmeniniuose susitikimuose. Taip 1989 metais BENAS VEIDERIS pakvietė Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ, kaip savo draugą, į Paryžių (Prancūzija). Tuo metu ten vyko I.F.B.B. pasaulio čempionatas. Į kelionę Dr. EDMUNDAS DAUBARAS su savimi pasiėmė ROMANĄ KALINAUSKĄ. Paryžiuje su BENU VEIDERIU vyko eilė Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimų, kai kuriuose jų dalyvavo ir ROMANAS KALINAUSKAS. BENO VEIDERIO bei Dr. EDMUNDO DAUBARO nustebimui, ROMANAS KALINAUSKAS ne tik nevaldė užsienio kalbų, bet net nesuvokė, apie ką BENAS VEIDERIS kalbasi su Dr. EDMUNDU DAUBARU.

Socializmo laikais žmonėms buvo išskirtinai sunku apsilankyti kapitalistinėse šalyse. Paprastam žmogui tai buvo neįmanoma. Praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje iš visų socialistinių šalių išskirtine padėtimi lankyti kapitalistines šalis pasinaudojo tik „Sandow“ turnyro organizatorius bei treneris LIUDEKAS NOSEKAS (Ludek Nosek, Marianske Lazne, Czechoslovakian SSR). Jo žmona dirbo Čekoslovakijos TSR tarptautinių avialinijų stiuardese. Tokioms stiuardesėms kartą per metus leisdavo vykti su savo vyru į bet kurią pasaulio šalį. Taip LIUDEKAS NOSEKAS, kaip Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos atstovas (National Bodybuilding Federation of the Czechoslovakian SSR), lankėsi daugelyje įvairiose kapitalistinėse šalyse vykusių I.F.B.B. pasaulio čempionatų.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

2026 MEGA EVENTS INTERNATIONAL

37-th Am-Pro World Championship

45-th Am-Pro „World Grand Prix“

3-d „Neringa Mayor‘s Cup“

October 24 - 25, 2026, „Agila“ Palace,  Nida Resort, Lithuania

Official Documents, Articles, Statistics on Global Page www.wff.lt

CONTEST REGISTRATION on www.worldfitness.lt

60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:

LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.

Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.

Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.

Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.

Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.

Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.

Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta

WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.

Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.

Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.

Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.

Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.

Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.

Sportas, kuris jungė žmones

Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.

Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.

Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.

Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.

„Gintarinio prizo“ istorija

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.

Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.

2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.

Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.

Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.

Naujas istorijos puslapis – Nidoje

Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.

2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.

Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.

O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.

Istorija, kuri tęsiasi

Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.

Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.

Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.

Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.

Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.

Ir ši istorija dar nesibaigia.

2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.

Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.

Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.

JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.

1976-ieji. Sovietų Lietuva.

Kultūrizmas uždraustas.

Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.

Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.

Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.

Viešas varžybas.

Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.

Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.

NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.

Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.

Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.

Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.

1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.

Sportininkai norėjo treniruotis.

Norėjo varžytis.

Norėjo parodyti, ką pasiekė.

O sistema sakė – negalima.

Atsakymas buvo paprastas:

„Varžybos vis tiek įvyks.“

Ir jos vyko.

Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ji tik prasidėjo.

1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ

Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.

1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.

Ne į sporto klubą.

Ne į laikraščio redakciją.

Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.

Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.

Tiesiai.

Be tarpininkų.

Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.

Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:

žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.

PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.

Laikas pakeitė pasaulį.

Sovietų Sąjungos nebeliko.

Geležinė uždanga sugriuvo.

Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.

O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.

Vatikaną.

2011-IEJI. VATIKANAS.

Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.

Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.

Apie draudimus.

Apie pirmąsias varžybas.

Apie peticiją Maskvai.

Apie Edmundo Daubaro veiklą.

Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.

Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.

Dar daugiau.

Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.

Nuo draudimo – iki palaiminimo.

Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?

60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.

Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.

Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.

Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.

Ne laisvoje valstybėje.

Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.

Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.

Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.

NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.

Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.

Už rekordus.

Už čempionų titulus.

Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.

Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.

1976–1977 – nelegalios varžybos.

1978 – peticija Maskvai.

2011 – Vatikanas.

Popiežiaus Benedikto XVI medalis.

Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.

Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.

Štai toks kelias.

Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:

KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.

Ir istorija tai išsaugojo.