PASAULIO FITNESO ISTORIJA.

PIRMA ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

Buvusi baleto ir meninės gimnastikos atstovė klaipėdietė EDITA DAUBARAITĖ (dabar Sendrienė), 1995 metais lankėsi Maltoje vykusiame N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association) asociacijos pasaulio čempionate. Tarp daugelio varžybose dalyvavusių didžiulių ir raumeningų „mergaičių“ ryškiai išsiskyrė Kroatijos sportininkė DANIELA HARIČ (Daniela Haric). Ji scenoje judėjo kaip plunksna vėjo nešama, jos programa buvo sudėtinga, pilna gimnastikos elementų. „Ir aš taip noriu...“ pasakė sau EDITA DAUBARAITĖ.

Grįžusi į Lietuvą, EDITA DAUBARAITĖ pradėjo fitneso treniruotes.  Ji ryžosi sekti garsios amerikietės savo prosenelės BRONĖS DUBAR (Daubaraitės) takais - treniruotis ir dalyvauti varžybose. Sekėsi neblogai. Sėkmingi startai prasidėjo nacionalinio lygio varžybose.

1996 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras), vokietis KLAUSAS HOFMANAS (Klaus P.J.Hoffmann), graikas ANARGIRASAS COPOURIDIS (Anargiros Tsopouridis) ir austras PETERIS PAPULA (Peter Papula) susirinko Vokietijos Štutgarto „Šaraton“ viešbutyje ir įsteigė Pasaulinę W.F.F. (World Fitness Federation) organizaciją. Organizacijos tikslai buvo sukurti naują fitneso sporto koncepciją ir atsiriboti nuo vis labiau nesąmoningai „dramblėjančio“ kultūrizmo.

1996 metais EDITA DAUBARAITĖ debiutavo Vokietijos Kaizerslauteno kurorte vykusiame W.F.F. pasaulio fitneso čempionate. Iki tol ir vėliau, paraleliai su W.F.F. pasaulio čempionatais, įvairiose šalyse kasmet buvo organizuojami „World Grand Prix“ turnyrai.

1997 metais Manhaime (Manheim, Vokietija) vykusiame W.F.F. Pasaulio fitneso čempionate EDITA DAUBARAITĖ tapo pirma mūsų sporto istorijoje absoliučia pasaulio fitneso čempione. Varžybas kelis kartus transliavo „Eurosport“ televizija. Tokio pasiekimo Nepriklausomoje Lietuvoje, atrodo, dar niekas neturėjo. Be „Eurosport“ televizijos informacija apie EDITOS DAUBARAITĖS pergalę buvo plačiai viešinama įvairiuose Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvos Respublikos sporto ministerijos vice ministras RIMAS GIRSKIS (Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) ėmėsi tarpininkauti šalies Vyriausybėje, kad EDITAI DAUBARAITEI butų suteiktas valstybės apdovanojimas. Tai, švelniai tariant, patiko ne visiems, o kai kuriems tiesiog sužadino „pasiutimą“, kuris nepagijo iki šiol. Pavydo apimtų „draugiškų“ sporto pasaulio atstovų intrigų dėka apdovanojimas neįvyko.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

2026 AFRIKOS KULTŪRIZMO APŽVALGA.

Afrika didžiulis žemynas. Atrodo, kad labai toli, todėl nelabai ką apie jį ir jo žmones ką žinome. Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija su Afrikos kultūristais pradėjo bendrauti 1984 metais, kai marokiečiai laivais atplaukdavo į Klaipėdos uostą, kur turėjo nemažai laiko bendrauti su kultūrizmo autoritetu Dr. EDMUNDU DAUBARU (DSc. Edmundas Daubaras). Su Afrikos šalių nacionalinių federacijų vadovais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS pradėjo bendrauti 1989 metais Paryžiuje (Prancūzija), kai jį visų pasaulio šalių nacionalinių federacijų vadovams pristatė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federacijos prezidentas BENAS VEIDERIS (Ben Weider).

Per pastaruosius tris dešimtmečius Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos narėmis tapo šių Afrikos kontinento šalių nacionalinės kultūrizmo federacijos:

Zambija (prezidentas Danis Mkandaviras, Danny Mkandawire),

Kamerūnas (prezidentas Seržas Tuintas, Serge Thuinte),

Zimbabvė (prezidentas Munijasas Marairas, Munya Maraire),

Angola (prezidentas Aristofanas Kauto Kabalas, Aristofanes Cauto Cabal),

Ekvatorinė Gvinėja (prezidentas Ichiniasas Avomas, Ichinio Ondo Nkogo Avomo), Uganda (prezidentas Ivanas baekvasas, Ivan Byekwaso),

Nigerija (prezidentas Dr. Rolingsas Makaulajus, Dr. Rawlings Makaulay),

Alžyras (prezidentas Tizis Ouzouas, Tizi Ouzou),

Mozambikas (prezidentė Leonora Hilario Grefel, Leonor Hilario Greffel),

Botsvana (prezidentas Semas Čimbombis, Sam Chimbombi),

Maroko Karalystė (prezidentas El Hadis Zakaras, El Hadi Zakara),

Centrinė Afrikos Respublika (prezidentas Migelis Kaliangas, Miguel Kalyango),

Pietų Afrikos Respublika (prezidentas Janis Krugeris, Jannie Kruger).

Šiuo metu vedamos derybos dėl Namibijos ir Egipto federacijų dalyvavimo pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikloje.  

AFRIKIEČIAI W.F.F. – W.B.B.F. VARŽYBOSE.

Pirmi Afrikos sportininkai atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. varžybas Lenkijoje ir Vilniuje 2008 metais. Tai buvo Alžyro ir Mozambiko atletai. Pradėjusi skinti pergales pasaulio čempionatuose, Mozambiko atstovė, dabar gyvenanti Danijoje, LEONOR GREFEL (Leonor Hilario Greffel), šiandien jau garsi profesionalų lygos atletė.

2009 metais buvome nustebinti, kai W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionate Taline (Estijos Respublika) po ilgų derinimų sulaukėme 92 atletų iš Pietų Afrikos Respublikos (P.A.R.). Jiems vadovavo nacionalinis P.A.R. kultūrizmo federacijos  prezidentas TOMIS DU RANDAS (Tommy Du Rand). Moterų varžybose dominavo W.F.F. – W.B.B.F. profesionalė FILIPA LAMONT (Philippa Lamont Wilkie).

2010 metais W.F.F. – W.B.B.F. sporto arenose šalia sportininkų mėgėjų jau išvydome profesionalius P.A.R. kultūristus HAINRICHĄ VOSĄ (HEINRICH VOSS) ir TREISI GOTČAK (TRACEY GOTTCHALK), kurie kovojo dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 metais vėl gausi P.A.R. komanda atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionatą Vienoje (Austrija) ir Brusno Kupele (Slovakijos Respublika). Vėl matėme naujus P.A.R. profesionalių sportininkų veidus  - ŠEIMENĄ ADAMSĄ (SHAEMEN ADAMS), SUZANĄ LEMER (SUZANNA LEMMER), ELŽBIETĄ VAN DER MERVĘ (ELIZABETH VAN DEN MERVE), kurie vėl kovojo arenoje dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 ir 2012 metų W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio „World Grand Prix“ turnyruose žibėjo Nigerijos sportininkai DŽEIMSAS SILVESTRAS ONO (James Sylvester Ono) ir jo kolega KINGAS IZOGIS (King Izogie). Dabar abu jau gyvena Europoje.

2013 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Klaipėdoje atvyko P.A.R. gigantas DŽONAS LESLIS (John Leslie), kuris ir nugalėjo. Tokių atletų Lietuvoje „gyvai“ dar niekas nebuvo regėjęs.

2016 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Kaune atvyko profesionalus P.A.R. sunkiasvoris kultūristas DŽANIS KODZIS (JANNIE COETZEE), kuris vėl nusinešė nugalėtojo titulą.

SUDĖTINGA SITUACIJA

2019 m. pandemija ir 2022 metų karas Ukrainoje sustabdė daug didelių Pasaulinės  W.F.F. – W.B.B.F. federacijos projektų. Pastaraisiais metais į Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginius Europoje nori atvykti sporto delegacijos iš Egipto (vaikų gimnastika) ir Nigerijos. Europos Sąjungos migracijos politika daro dideles kliūtis sportininkams, atvykstantiems į varžybas Europoje. Kaip alternatyvą – laikinai kviečiame Afrikos sportininkus dalyvauti be pertraukos vykstančiuose mūsų federacijos tradiciniuose tarptautiniuose renginiuose Indijoje, Tailande, Pakistane, Rusijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt  

KAS SUGRIOVĖ KULTŪRIZMĄ ESTIJOJE?

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais T.S.R.S. toliau galiojo oficialus kultūrizmo sporto draudimas. Po 1978 metais Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) parašytos ir asmeniškai į aukščiausius T.S.R.S. politinius organus Maskvoje pristatytos kultūrizmo gynimo peticijos bei minėtos peticijos pagrindu iškovotos pergalės, T.S.R.S. pradėtos organizuoti viešos kultūrizmo varžybos. Pirmomis tokiomis varžybomis buvo 1978 metų „Gintarinio prizo“ (1968 – 2025 m., „Amber Prix International“, «Янтарный приз») turnyras, nuo 1978 metų  įgijęs „neoficialaus T.S.R.S. kultūrizmo čempionato“ («неофициальный Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму») statusą. Šį turnyrą Klaipėdoje organizavo tas pats Dr. EDMUNDAS DAUBARAS.

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais tradicinis „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) Estijos TSR nebuvo organizuotas. Dar 1979 metais OLEVAS ANUSAS (Olev Annus), vienas geriausių to meto Estijos TSR bei T.S.R.S. kultūristų, kartu su estų kultūristų vadovu INARU MARDO (Innar Mardo, Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.) sugrįžęs su pergale iš Čekoslovakijoje vykusio „Trener“ turnyro, tarpusavyje susipyko. Paskatintas Lietuvos TRS „perversmininkų“, vadovaujamų pavydėjusio INARUI MARDO sportinės garbės ROMANO KALINAUSKO, OLEVAS ANUSAS ėmėsi veiksmų. Kaip savo laiškuose Dr. EDMUNDUI DAUBARUI teigė INARAS MARDO, jo auklėtinis kultūristas OLEVAS ANUSAS ėmė skųsti INARĄ MARDO vietinei valdžiai. Konflikto bei skundų pagrindu INARAS MARDO buvo nušalintas nuo vadovavimo Estijos TSR nacionalinei kultūrizmo federacijai, iš jo atėmė sporto klubą. Estijos TSR valdžia uždraudė organizuoti 1980 metų „Georgo Tenno memorialą“. Kadangi bilietai jau buvo parduoti, vietoje „Memorialo“ vyko koncertas.

Vadovavimą Estijos TSR kultūrizmo federacijoje perėmė OLEVAS ANUSAS bei broliai ARRO. Tačiau INARAS MARDO sportinės veiklos nenutraukė ir, kaip ir Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, konfliktų ir nesutarimų fone veikė savarankiškai. 1980 metais atskirai nuo Estijos TSR kultūrizmo federacijos INARAS MARDO su estų kultūristu INDREKU OTSUSU (Indrek Otsus) išvyko  į Čekoslovakijos TSR vykusį tarptautinį „Trener“ turnyrą. INDREKAS OTSUSAS vėl savo kategorijoje nugalėjo 1975 metų I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) Europos čempioną PETERĮ STACHĄ (Peter Stach) ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.

Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.

Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.

To mano gyvenime dar nebuvo.

Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.

Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.

Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.

Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.

Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.

Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.

Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.

O priešakyje – ypatingas jubiliejus.

2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.

Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.

Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.

Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.

Tai bus ne vien knyga apie varžybas.

Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.

O istorija tuo nesibaigia.

„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.

Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.

Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.

Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.

Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.

1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.

Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.

Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.

1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.

Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.

Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.

Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.

Išvados

Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.

Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.