ARŪNO PETRAIČIO KNYGOS PRISTATYMAS.

TĘSIAME PASAULIO SPORTO ISTORIJĄ.

RUOŠIAMĖS 60-TAM “GINTARINIAM PRIZUI”.

Šiandien sporto bendruomenė susirinko į žurnalisto ir sporto istoriko Arūno Petraičio knygos pristatymą. Knyga vadinasi „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „Geležinio“ sporto istorija“.
Renginio metu taip pat buvo prisimintas legendinis „Gintarinio prizo“ turnyras, kuris pirmą kartą surengtas dar 1967 metais. Džiugu, kad ši graži tradicija yra tęsiama – jau gegužės 1–2 dienomis „Gintarinis prizas“ vyks 59-ąjį kartą.
Todėl tai buvo ne tik knygos pristatymas, bet ir prasminga diskusija bei idėjų aptarimas artėjančiam „Gintarinio prizo“ 60-mečiui, kuris vyks jau kitais, 2027 metais Klaipėdoje.
Tai ypatingai reikšmingas įvykis Klaipėda miestui – tarptautinis turnyras šiame mieste vyksta jau 60 metų, ir visa tai didžiąja prasme yra Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. Prezidento Edmundo Daubaro nuopelnas. Jau padarytus ir atliekamus darbus jubiliejiniam turnyrui pristatė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos generalinė sekretorė Ugnė Raudytė Daubarienė bei oficialus federacijos asmuo Alina Pelepko.
Susitikimo metu prisiminėme senąjį kultūrizmą – laikus, kai ši sporto šaka buvo ne tik fizinės formos demonstravimas, bet ir tikras meniškumo, plastikos bei sceninės kultūros menas, kurį puoselėjo mūsų W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenė. Knygoje atskleidžiami Lietuvos aukščiausi pasiekimai ir ypatingas dėmesys skiriamas Natalijai Murnikovienei, kuri iki šiol turi aukščiausio lygio pasiekimus.
Kalbėjome apie tai, kaip anuomet ypatingą reikšmę turėjo plastiški pozų perėjimai, judesio estetika ir harmonija scenoje, o pasirodymas buvo kur kas daugiau nei vien išėjimas į sceną ir standartinių pozų demonstravimas – tai buvo kultūrizmo meno viršūnė.
Šią dvasią ypatingai įprasmino Aretas Kolmakovas, kuris susitikimo metu pademonstravo elegantiškus ir plastiškus perėjimus, priminusius legendinius „Gintarinio prizo“ laikus. Dar prasmingiau tai, kad jis pats apie dešimt kartų dalyvavo „Gintarinio prizo“ turnyruose su savo individualia pozavimo programa, todėl jo pasirodymas tapo gyvu mūsų istorijos ir tradicijų atspindžiu.
Būtent tai įkvėpė ypatingą idėją artėjančiam 60-mečiui 2027 metais – atkurti klasikinį „Gintarinio prizo“ meninį pozavimą kaip atskirą kategoriją, pagerbiant mūsų ištakas, estetiką ir unikalią W.F.F. – W.B.B.F. lengvojo ir natūralaus kultūrizmo filosofiją. Čia jau Gargždų veterano Alekso Stankaus ir kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą Klaipėdos politiko Romualdo Milės graži iniciatyva. Tai būtų ne tik duoklė istorijai, bet ir tikrojo klasikinio kultūrizmo meno sugrįžimas į sceną.
Nuotraukos: Audriaus Kundroto

Išsami informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

TIKROJI KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

VIENAS ŽMOGUS PRIEŠ T.S.R.S. POLITINĘ SISTEMĄ.

NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS SPORTE.

Nuo kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo T.S.R.S. ir socialistiniame pasaulyje prabėgo penkiasdešimt trys metai. Visi tyli – nes neturi ką pasakyti. Taip, 1973 metais dauguma išsigando ir pasitraukė iš sporto. Kažkas nuėjo į sunkiąją atletiką, kažkas tęsė treniruotes slapta pogrindyje. Tačiau kas konkrečiai iš T.S.R.S. kultūristų išdrįso imtis konkrečių veiksmų kovoti su politinės valdžios paskelbtu kultūrizmo draudimu? Ogi vienui vienas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS. Atskirame straipsnyje apie tai išsamiai pasakojame, skaitykite tarptautinį puslapį www.wff.lt .

Kaip ir kovoti su kultūrizmo sporto draudimu, taip pat ir siekti Lietuvos kultūristų dalyvavimo tarptautinėse kultūrizmo organizacijose atskirai, be T.S.R.S. sporto ministerijos globos, Dr. EDMUNDAS DAUBARAS vėl buvo paliktas vienui vienas pats sau.

Šiame straipsnyje išdėstysime Nepriklausomybės kovų Lietuvos Respublikos sporte istoriją, pateiksime dokumentus ir padarysime išvadas. Apie tai mažai kas ką žino, o tie, kurie žino yra nesuinteresuoti viešinti, nes Nepriklausomybės kovų procese jų nebuvo – iš „krūmų“ jie išlindo gerokai vėliau, kai Nepriklausomybės kovos pasibaigė pergale. Be abejo, ir šis mūsų straipsnis visiems apsišaukusiems „didvyriams“ nepatiks...

Straipsnis bus tęsiamas. Išsamią informaciją, dokumentus, nuotraukas rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

TIKROJI KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

VIENAS ŽMOGUS PRIEŠ T.S.R.S. POLITINĘ SISTEMĄ.

KOVOS PRIEŠ KULTŪRIZMO DRAUDIMĄ.

Nuo kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo T.S.R.S. ir socialistiniame pasaulyje prabėgo penkiasdešimt trys metai. Visi tyli – nes neturi ką pasakyti. Taip, 1973 metais dauguma išsigando ir pasitraukė iš sporto. Kažkas nuėjo į sunkiąją atletiką, kažkas tęsė treniruotes slapta pogrindyje. Tačiau kas konkrečiai išdrįso imtis konkrečių veiksmų kovoti su politinės valdžios paskelbtu kultūrizmo draudimu? Ogi vienui vienas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS. Atėjo laikas apie tai išsamiai papasakoti, ką artimiausiu metu atskiru straipsniu ir padarysime. Išdėstysime istoriją, pateiksime dokumentus ir padarysime išvadas. Be abejo, tai visiems apsišaukusiems „didvyriams“ nepatiks...

VIENAS ŽMOGUS PRIEŠ T.S.R.S. POLITINĘ SISTEMĄ.

Kalbėsime apie laikotarpį po kultūrizmo draudimo ir persekiojimo, t.y. po 1973 metų. Būsimo straipsnio temos:

-        Laikotarpio kultūrizmo asmenybės

-        Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimai Č.S.S.R. sporto ministerijoje

-        Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su Lietuvos TSR sporto ministru

-        Dr. EDMUNDO DAUBARO polemika su T.S.R.S. spauda

-        Dr. EDMUNDO DAUBARO susirašinėjimas su T.S.R.S. sporto ministerija

-        Dr. EDMUNDO DAUBARO peticija T.S.R.S. komunistų partijos Centro Komitetui Maskvoje

-        Rezultatai, pasekėjai.

SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ASMENYBĖS.

SITUACIJA PASAULYJE IR SOCIALIZME.

1970 metais Belgrade (Jugoslavija) F.I.H.C. (F.I.H., Federation Internationale Halterophile, vėliau F.I.H.C., Federation Internationale Halterophile et Culturisme, dar vėliau I.W.F., International Weightlifting Federation) generalinis sekretorius britas OSKARAS STEITAS (Oscar State) įsteigė sportinę I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federaciją. Iki tol I.F.B.B. buvo privati komercinė firma, su oficialiu sportu nieko bendro neturinti. Tas pats OSKARAS STEITAS organizavo naujos I.F.B.B. federacijos narystę tarptautinėje G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations) organizacijoje. Po daugiau nei dvidešimties metų F.I.H.C. kultūrizmo valdymo pasaulyje, nuo 1971 metų pasaulio kultūrizmui ėmė vadovauti I.F.B.B. federacija.

SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ASMENYBĖS.

Ankstyvojo socialistinio pasaulio kultūrizmo asmenybėmis T.S.R.S. buvo R.T.F.S.R. atstovai GENADIJUS BALDINAS, ROMANAS MOROZAS, VLADIMIRAS DUBININAS, Lietuvos TSR tokiais buvo VYTAUTAS ZUMERIS, VALERIJUS KOREŠKOVAS – po kultūrizmo draudimo kai kas pasirinko sunkiąją atletiką, kai kas visai paliko sportą, o VLADIMIRAS DUBININAS po savo pralaimėjimo 1974 metų tarptautiniame turnyre „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, 1971 – 2025 m.) net trylikai metų paliko kultūrizmą ir su niekuo iš kultūrizmo pasaulio nebendravo.

Vėliau, po 1973 metų organizuoto perversmo Lietuvos TSR kultūrizme, kai nesąžiningai balsuojant nuo vadovavimo buvo nušalintas JUOZAS JUSEVIČIUS, valdžią Lietuvos TSR kultūrizme dešimtmečiams perėmė perversmą organizavęs ROMANAS KALINAUSKAS su savo nepakeičiamais pagalbininkais kauniečiais ALEKSANDRU NOVIKOVU ir RAMUČIU KAIRAIČIU.

Po sporto draudimo Klaipėdoje kultūrizmas ėjo savo originaliu keliu. Nebuvo į ką lygiuotis. Buvęs miesto kultūrizmo vadovas ANTANAS JONUŠKUTIS išvyko iš Klaipėdos, o panorėję toliau tęsti treniruotes kultūristai išsilakstė po gyvenamųjų namų rūsius.  - 

Jau 1973 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS senojo apleisto Klaipėdos kalėjimo rūsyje organizavo likusių miesto kultūristų varžybas, o 1974 metais Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje pravedė „pogrindinį“ „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, 1968 – 2026 m.) turnyrą. 1975 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS „Gintarinį prizą“ slapta nuo valdžios organizavo vienoje Klaipėdos vidurinių mokyklų, o 1976 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS surengė jau viešą turnyrą su žiūrovais Telšių kultūros rūmuose. Neatsižvelgdamas į kultūrizmo draudimą, 1977 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS organizavo du viešus turnyrus, tame tarpe ir  „Gintarinį prizą“, Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Salės žiūrovų buvo perpildytos.

Panašūs įvykiai vystėsi ir kituose Lietuvos TSR miestuose bei kituose T.S.R.S. Respublikose. Visi bijojo persekiojimo ir veikė slapta.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Lietuvos TSR sostinėje sporto draugijos „Dinamo“ priedangoje veikė „Vilniaus kultūrizmo mokykla“, tačiau tuo periodu ji aktyvios veiklos nevystė – siekė sulaukti geresnių laikų. Mokyklai vadovavo ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (1945 – 2023 m.) bei VITALIJUS ASOVSKIS (1952 – 2026 m.).

Kultūrizmo draudimo metais Latvijos TSR aktyvių organizatorių nebuvo.

Estijos TSR INARAS MARDO (1945 – 2002 m.) sugebėjo savo Vyriausybę įtikinti, kad, remiantis praeities galiūnų ir imtynininkų tradicijomis, kultūrizmas yra „nacionalinė sporto šaka“. INARO MARDO idėjos rado palaikymą valdžioje.

Ir tai buvo viskas – kitų ryškesnių kultūrizmo personų T.S.R.S. tuo metu nebuvo.

1975 Čekoslovakijos TSR kultūrizmui vadovavo VOJTECHAS FIALA (Vojtech Fiala). Asmeninių ryšių dėka VOJTECHAS FIALA organizavo Čekoslovakijos TSR delegacijos išvyką į I.F.B.B. Europos čempionatą, kur PETERIS STACHAS (Petr Stach) tapo absoliučiu nugalėtoju. Tai buvo fantastiškas įvykis kultūrizmo draudimo laikotarpiu. Tai pačiais 1975 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS universitetams keičiantis studentais dirbo Prahoje, kur susipažino su VOJTECHU FIALA. Čekai aktyviai kibo į Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ, kadangi Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo vienintelis T.S.R.S. kultūristas, aplankęs jų šalį po kultūrizmo draudimo. Siekdami stiprinti pozicijas savo politinės valdžios akyse, čekoslovakai per santykius su Dr. EDMUNDU DAUBARU demonstravo savo „tvirtus“ ryšius su T.S.R.S.. Tuo pačiu metu, norėdami išsiaiškinti kultūrizmo padėtį T.S.R.S., Čekoslovakijos TSR kultūrizmo vadovai laišku kreipėsi į aukščiau minėtą GENADIJŲ BALDINĄ. GENADIJUS BALDINAS paaiškino, kad jis su kultūrizmu nebėra susijęs, nes kultūrizmas išvaikytas ir yra persekiojimas. Vienaip ar kitaip veiklą tęsia tik atskiri organizatoriai Baltijos šalyse.

LEMTINGI 1975 METAI. SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

1975 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybinio universiteto studentas, išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Tuo metu socialistinių šalių universitetai keisdavosi studentais, vieni vykdavo pas kitus. Prahoje Dr. EDMUNDAS DAUBARAS susipažino su VOJTECHU FIALA. Du mėnesiai – pakankamas laikas aptarti įvairiausius klausimus. Vyko dažni ilgai trunkantys susitikimai. VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę pas Prahos priemiestyje gyvenusį PETERĮ STACHĄ, kuris savo treniruoklių salėje pademonstravo visą savo treniruočių programą, papasakojo apie Europos čempionatą.

VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje (Č.S.T.V., Československy Svaz Telesne Vychovy) vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. Susitikime buvo aptarta dabartinė sporto padėtis T.S.R.S. ir pasaulyje, numatytos bendradarbiavimo perspektyvos.

1977 METŲ SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

1977 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, vis dar Vilniaus valstybinio universiteto studentas, remiantis studentų mainų programa vėl išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Vėl tolimesnio bendradarbiavimo klausimais VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. Susitikime aptarti einamieji klausimai, sporto padėtis T.S.R.S. ir Čekoslovakijos TSR. 1977 metais Čekoslovakijos kultūrizmo federacija ministerijoje jau turėjo savo kabinetą, kuriame darbavosi federacijos sekretorius tuo metu jau garsus kultūristas PETERIS TLAPAKAS (Peter Tlapak). PETERIS TLAPAKAS, po pokalbio su Dr. EDMUNDU DAUBARU, savo kabinete nusprendė pademonstruoti savo raumenis, nusirengė ir pozavo.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į kalnų kurorte įsikūrusios šalies olimpinės rinktinės pasirengimo centrą, kur tuo metu nacionalinės rinktinės kultūristai ruošėsi pasaulio čempionatui. Vyko susitikimai, pokalbiai su sportininkais ir treneriais.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į Brno miestą, kur profesorius FRANTIŠEKAS BULVA (Professor Frantisek Bulva) surengė du Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžius. Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo pakviestas dalyvauti posėdžiuose svečio teisėmis ir padaryti pranešimą apie kultūrizmo padėtį T.S.R.S., kas ir įvyko.

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite tarptautinį puslapį www.wff.lt

FEISBUKAS neleidžia publikuoti ilgų tekstų. Išsami informacija tame pačiame puslapyje www.wff.lt

SOCIALISTINIS KULTŪRIZMAS – NEŽINOMA PASAULINIO SPORTO ISTORIJOS DALIS.

Vakarų kultūrizmo fone – kita istorija, kuri ilgą laiką liko už geležinės uždangos.

Kas šiandien žinoma apie kultūrizmą, kuris buvo kuriamas už geležinės uždangos?

Kai kalbame apie pasaulinę kultūrizmo istoriją, dažniausiai prieš akis iškyla JAV, Didžioji Britanija, Kalifornija, garsieji „Mr. Universe“ ir „Mr. Olympia“ konkursai, pasaulinio garso atletai bei didžiosios Vakarų kultūrizmo organizacijos.

Tačiau tai – tik viena istorijos pusė.

Kitoje geležinės uždangos pusėje taip pat buvo kultūrizmas. Buvo sportininkai, treneriai, teisėjai, sporto salės, klubai, varžybos, organizatoriai ir žmonės, kurie, nepaisydami politinės sistemos bei įvairių apribojimų, kūrė savo kultūrizmo tradiciją.

Šiandien ši istorijos dalis daugeliui pasaulio kultūrizmo gerbėjų beveik nežinoma.

Ir būtent todėl ją būtina prisiminti.

ISTORIJĄ RAŠĖ NE TIK VAKARAI

Nuo 2012 metų Pasaulinė WFF-WBBF federacija trimis kalbomis rengia didelės apimties istorinį projektą – Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją.

Tai nėra vien dar viena knyga apie čempionus, medalius ar sporto rekordus.

Tai bandymas pažvelgti į kultūrizmą kaip į pasaulinį istorinį reiškinį.

Rengiant šią medžiagą vis labiau aiškėja viena esminė aplinkybė: iki šiol pasaulinė kultūrizmo istorija dažnai buvo pasakojama iš Vakarų perspektyvos. Daugelyje publikacijų pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Vakarų šalių sporto organizacijoms ir jų renginiams. Tai – svarbi kultūrizmo istorijos dalis, tačiau ne visa istorija.

XX amžiuje pasaulis buvo padalytas į dvi politines ir ekonomines sistemas – Vakarų ir Rytų.

Tarp jų stovėjo ne tik politinės sienos.

Stovėjo ir informacinė siena.

Sporto pasaulis taip pat buvo padalytas.

Todėl Vakaruose ilgą laiką buvo mažai žinoma apie tai, kas vyko Rytų Europoje ir kitose socialistinio pasaulio šalyse.

Tačiau sporto istorija dėl to nesustojo.

Ji tiesiog buvo kuriama kitoje sienos pusėje.

KULTŪRIZMAS, KURIO NEBUVO?

Tam tikra prasme socialistinio kultūrizmo istorija yra paradoksali.

Kultūrizmas egzistavo, nors oficialioje sporto sistemoje ne visada buvo pripažįstamas.

Sportininkai treniravosi, nors jų sporto šaka kai kur buvo vertinama įtariai.

Buvo rengiamos varžybos, nors ne visos jos patekdavo į oficialią tarptautinę sporto istoriją.

Buvo žmonės, kurie kūrė kultūrizmo klubus ir tradicijas, nors jų veikla dažnai priklausė nuo konkrečios politinės ir sporto sistemos požiūrio.

Todėl šiandien negalima spręsti apie socialistinio pasaulio kultūrizmą vien pagal tai, kiek jo pėdsakų liko Vakarų spaudoje.

Informacijos trūkumas nėra istorinių įvykių nebuvimo įrodymas.

Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl socialistinio kultūrizmo istoriją reikia tyrinėti atskirai.

KETURI SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS ETAPAI

Žvelgiant į surinktą istorinę medžiagą, galima išskirti keturis pagrindinius socialistinio kultūrizmo raidos laikotarpius.

I. ROMANTINIS KULTŪRIZMO PERIODAS – 1963–1973 M.

Tai buvo pradžios ir entuziazmo laikotarpis.

Kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į sporto pasaulį. Nebuvo vieningos sistemos, nebuvo vienodų taisyklių ir tarptautinės informacijos srauto, kokį turime šiandien.

Didžiulį vaidmenį atliko pavieniai entuziastai.

Jie ieškojo informacijos, skaitė užsienio žurnalus, studijavo fotografijas, domėjosi Vakarų atletais, savarankiškai kūrė treniruočių metodikas ir mėgino pritaikyti tai, ką galėjo sužinoti.

Sporto salėse pradėjo formuotis nauja kultūra.

Kūnas tapo ne tik fizinės jėgos, bet ir disciplinos, estetikos bei asmeninio tobulėjimo objektu.

Šiuo laikotarpiu gimė daugelis tradicijų, kurios vėliau išliko dešimtmečius.

Tai buvo romantinis kultūrizmo laikotarpis – laikotarpis, kai sportas dažnai buvo kuriamas ne dėl materialinės naudos, o iš entuziazmo.

II. DRAUDIMO IR PERSEKIOJIMO PERIODAS – 1973–1987 M.

Šis etapas buvo visiškai kitoks.

Kultūrizmas dalyje socialistinio pasaulio susidūrė su oficialiu nepasitikėjimu, įvairiais apribojimais, draudimais ir administraciniu spaudimu.

Kultūrizmas buvo vertinamas prieštaringai.

Kai kur jis buvo laikomas svetimu, nereikalingu ar ideologiškai nepriimtinu reiškiniu. Ypač problemiškas buvo kultūrizmo ryšys su Vakarų kultūra, kuri per spaudą, fotografijas, treniruočių metodikas ir sporto literatūrą darė vis didesnę įtaką Rytų sportininkams.

Tačiau nutiko paradoksalus dalykas.

Kuo daugiau buvo apribojimų, tuo labiau kultūrizmas persikėlė į entuziastų, sporto klubų ir privačių sporto salių erdvę.

Jis neišnyko.

Jis gyvavo.

Kartais oficialiai.

Kartais pusiau oficialiai.

Kartais beveik pogrindyje.

Šis laikotarpis ypač svarbus todėl, kad būtent tada buvo išbandyta daugelio kultūrizmo entuziastų ištvermė.

Vieniems teko atsitraukti.

Kiti tęsė darbą.

Dar kiti tapo naujos kultūrizmo kartos mokytojais.

Todėl šį laikotarpį galima vadinti ne tik draudimo, bet ir išlikimo laikotarpiu.

III. PEREINAMASIS LAIKOTARPIS – SOCIALISTINĖS SISTEMOS ŽLUGIMAS

Devintojo dešimtmečio pabaigoje politinis Europos žemėlapis pradėjo keistis.

Keitėsi ir sportas.

Atsirado daugiau galimybių keliauti.

Atsivėrė informacijos kanalai.

Sportininkai galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas vyksta Vakaruose.

Atsirado galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis, keistis patirtimi.

Kultūrizmo pasaulis, kuris dešimtmečius buvo padalytas į dvi skirtingas erdves, pradėjo jungtis.

Tačiau kartu prasidėjo ir dar vienas procesas.

Senosios istorijos pradėjo nykti.

Dalis žmonių, kūrusių socialistinio laikotarpio kultūrizmą, pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Dalis archyvų liko privačiose rankose.

Kai kurie dokumentai buvo prarasti.

Dalis senųjų varžybų ir jų dalyvių liko neįrašyti į vėlesnius tarptautinius istorinius leidinius.

Taigi politinės sienos griuvo, tačiau istorinis atotrūkis neišnyko akimirksniu.

IV. DABARTIES LAIKOTARPIS

Šiandien kultūrizmas yra globalus.

Sportininkas iš Lietuvos gali dalyvauti varžybose JAV.

Treneris iš Europos gali tiesiogiai bendrauti su kolegomis Azijoje.

Informacija apie treniruotes, mitybą ir sporto metodikas prieinama visame pasaulyje.

Tačiau globalus sportas turi ir kitą pusę.

Globalizacija kartais ištrina istorinius skirtumus.

Naujosios kartos mato dabartį, tačiau ne visada žino, kas buvo prieš ją.

Todėl šiandien tampa ypač svarbu išsaugoti ne tik dabartinius sporto rezultatus, bet ir žmonių, organizacijų bei renginių istoriją.

„GINTARINIS PRIZAS“ – GYVAS ISTORIJOS LIUDIJIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima „Gintarinis prizas“.

2027 metais Klaipėdoje bus minimas šio tradicinio kultūrizmo renginio 60-metis.

Tai – ne vien gražus jubiliejinis skaičius.

Tai šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Šeši dešimtmečiai, per kuriuos keitėsi politinės sistemos, valstybės sienos, sporto organizavimo principai, informacijos prieinamumas ir pats kultūrizmas.

Tačiau tradicija išliko.

Būtent todėl „Gintarinio prizo“ istorija yra svarbi ne tik Lietuvos sportui.

Ji yra platesnės Europos ir pasaulinio kultūrizmo istorijos dalis.

Pasaulyje yra nedaug tradicinių kultūrizmo renginių, kurių istorija siekia taip toli.

Senesnę tradiciją turi tik nuo 1950 metų Anglijoje organizuojamas NABBA „Mr. Universe“ ir nuo 1965 metų JAV rengiamas „Mr. Olympia“ turnyras.

Todėl 2027 metų jubiliejus yra proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo pažvelgti į kultūrizmo istoriją.

KODĖL ŠIANDIEN REIKIA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?

Todėl, kad istorija labai greitai tampa legenda.

O legenda ne visada sutampa su faktu.

Vienas žmogus prisimena vienaip.

Kitas – kitaip.

Viename leidinyje atsiranda viena data.

Kitame – kita.

Vienas sportininkas prisimenamas.

Kitas, nors galbūt ne mažiau svarbus, lieka užmirštas.

Todėl istoriją reikia ne tik pasakoti.

Ją reikia dokumentuoti.

Reikia ieškoti senų protokolų.

Reikia rinkti fotografijas.

Reikia išsaugoti varžybų plakatus.

Reikia kalbėtis su tais, kurie patys buvo šių įvykių dalyviai.

Reikia tikrinti datas ir faktus.

Ir svarbiausia – reikia istoriją matyti iš platesnės perspektyvos.

NE VAKARAI PRIEŠ RYTUS, O VIENA BENDRA KULTŪRIZMO ISTORIJA

Kalbėdami apie socialistinio kultūrizmo istoriją neturime tikslo priešpriešinti Rytų ir Vakarų.

Priešingai.

Tikslas – parodyti, kad abi šios istorijos dalys egzistavo tuo pačiu metu ir viena kitą veikė.

Vakarų kultūrizmas darė įtaką Rytams.

Rytų sportininkai ir treneriai taip pat kūrė savo metodikas, tradicijas ir sporto kultūrą.

Skyrėsi sąlygos.

Skyrėsi galimybės.

Skyrėsi politinė aplinka.

Tačiau žmogaus noras stiprėti, tobulėti ir siekti geresnės fizinės formos buvo tas pats.

Todėl šiandien nėra prasmės klausti, kuri kultūrizmo istorijos pusė yra svarbesnė.

Daug svarbiau suprasti, kad be vienos iš jų pasaulinė kultūrizmo istorija lieka nepilna.

ISTORIJOS, KURIOS NEGALIMA PRARASTI

Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos rengimas ir „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinis projektas yra galimybė užpildyti vieną iš didesnių pasaulinės kultūrizmo istorijos spragų.

Tai galimybė į vieną istorinį pasakojimą sujungti tai, kas dešimtmečius buvo atskirta.

Vakarų ir Rytų kultūrizmo istorijas.

Didžiuosius pasaulio turnyrus ir mažesnes, bet istoriniu požiūriu ne mažiau svarbias varžybas.

Tarptautines organizacijas ir vietinius sporto klubus.

Garsius čempionus ir žmones, kurie niekada netapo pasaulio čempionais, tačiau savo darbu padėjo pamatus naujoms kartoms.

Nes sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai.

Ją kuria žmonės.

Ir jeigu šiandien jų istorijų neišsaugosime, rytoj gali nebelikti kam jų papasakoti.

KULTŪRIZMO ISTORIJA DAR NEPARAŠYTA IKI GALO

Kultūrizmo istorija nėra užbaigta knyga.

Ji vis dar rašoma.

Kiekvienas naujai rastas dokumentas, kiekviena sena fotografija, kiekvienas varžybų protokolas, kiekvienas gyvas liudijimas gali papildyti bendrą pasaulinio kultūrizmo paveikslą.

Todėl socialistinio kultūrizmo istorijos tyrinėjimas nėra vien žvilgsnis į praeitį.

Tai atsakomybė prieš ateitį.

Kad būsimos kartos žinotų, jog kultūrizmas pasaulyje neatsirado vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje organizacijoje.

Jis kūrėsi daugybėje vietų.

Skirtingomis sąlygomis.

Skirtingose sistemose.

Skirtingomis kalbomis.

Tačiau jį kūrė žmonės, kuriuos vienijo tas pats noras – stiprėti, tobulėti ir kurti sportą.

Todėl socialistinis kultūrizmas nėra užmiršta pasaulinio sporto istorijos paraštė.

Tai viena iš pasaulinio kultūrizmo istorijos dalių, kuri pagaliau turi būti papasakota.

DORIAN YATES KIRTO IŠ PETIES: AR „OLYMPIA“ TOLSTA NUO TIKROJO KULTŪRIZMO?

Šešis kartus „Mr. Olympia“ čempionas Dorian Yatesas neslepia nusivylimo tuo, kur šiandien juda profesionalus kultūrizmas. Brito kritika paliečia ne tik sportininkų išvaizdą, bet ir pačią kultūrizmo kryptį – ką iš tikrųjų turėtų vertinti „Olympia“ teisėjai?

Dorian Yatesui nereikia pristatymo. 1992–1997 metais britas šešis kartus iš eilės karaliavo „Mr. Olympia“ scenoje ir savo vardą įrašė į kultūrizmo istoriją. Jo pergalių receptas buvo brutalus raumenų tankis, neįtikėtina masė, kieta kondicija ir išskirtinis raumenų detalumas.

Tačiau šiandien Yatesas į profesionalų kultūrizmą žvelgia jau iš kitos scenos pusės – kaip stebėtojas ir vienas garsiausių buvusių čempionų.

Ir tai, ką jis mato, jam ne visada patinka.

„Ar tikrai toks turi būti kultūrizmas?“

2026 metų „Olympia“ dar kartą parodė, kokia karšta yra diskusija dėl profesionalaus kultūrizmo krypties. Kas šiandien svarbiausia – maksimali raumenų masė, proporcijos, estetika, kondicija ar bendras sceninis įspūdis?

Kai kurie gerbėjai mano, kad šiuolaikinis „Open“ divizionas vis labiau tolsta nuo klasikinio kultūrizmo sampratos. Atletai yra milžiniški, jų raumenų masė pasiekė anksčiau sunkiai įsivaizduojamą lygį, tačiau kartu kyla klausimas: ar didesnis kūnas automatiškai reiškia geresnį kultūristą?

Būtent čia atsiranda Yateso balsas.

Buvęs čempionas ne kartą kritikavo šiuolaikinę tendenciją siekti ekstremalios išvaizdos ir atkreipė dėmesį į sintetinių užpildų, tokių kaip „Synthol“ ar PMMA, naudojimą. Jo nuomone, tokios priemonės gali iškreipti pačią kultūrizmo esmę – raumenų vystymą ir kūno proporcijas.

2026-ųjų „Olympia“ vėl sukėlė audrą

Šių metų „Mr. Olympia“ finalas Las Vegase taip pat neapsiėjo be diskusijų.

Čempionu tapo Nickas Walkeris, antrąją vietą užėmė Samsonas Dauda, trečias liko Derekas Lunsfordas. Rezultatai iškart tapo diskusijų objektu tarp gerbėjų, trenerių ir buvusių atletų.

Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: „Olympia“ nėra varžybos, kuriose nugalėtoją galima nustatyti pagal vieną objektyvų skaičių. Teisėjai vertina visumą – raumenų masę, proporcijas, simetriją, kondiciją ir pozavimą.

Todėl kiekvienais metais atsiranda klausimas, kuris kriterijus turėjo būti svarbesnis.

Vienas žiūrovas mato neįtikėtiną masę. Kitas – puikią estetiką. Trečias pastebi kondiciją. Ketvirtas klausia, ar tam tikras kūno sudėjimas apskritai dar atitinka jo supratimą apie idealų kultūristą.

Ir būtent dėl to „Olympia“ niekada neapsiriboja vien rezultatu protokole.

Nuo Yateso eros iki šiandienos

Yateso laikais profesionalaus kultūrizmo standartai taip pat buvo ekstremalūs. Pats britas buvo vienas iš atletų, padėjusių šį sportą stumti į didesnės masės erą.

Tačiau Yatesas išsiskyrė ne vien dydžiu.

Jo nugara tapo kultūrizmo etalonu. Raumenų tankis, detalumas, atskyrimas ir kondicija buvo jo vizitinė kortelė. Jis nebuvo tiesiog „didelis“ – jis buvo fiziškai neįtikėtinai tankus ir sausas.

Šiandien situacija pasikeitusi.

Sportininkai tapo dar didesni. Farmakologija, mityba, treniruočių metodikos, atsistatymas ir sporto profesionalizacija leido pasiekti kūno išsivystymo lygį, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti.

Tačiau kartu atsirado ir kita problema – kur yra riba?

Kai „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“

Tai bene svarbiausias klausimas, slypintis už Yateso kritikos.

Kultūrizmas visada buvo sportas, kuriame siekiama daugiau. Daugiau raumenų. Daugiau detalumo. Geresnės proporcijos. Geresnės kondicijos.

Tačiau ekstremalumas gali tapti ir spąstais.

Kai masė tampa pagrindiniu tikslu, gali nukentėti liemens linija, proporcijos, estetika ar bendras kūno vaizdas. O kai sportininkas pradeda naudoti sintetinius užpildus tam tikroms kūno vietoms vizualiai pakeisti, diskusija tampa dar sudėtingesnė.

Todėl Yateso kritika nėra vien klausimas apie vieną „Olympia“ rezultatą.

Tai klausimas apie pačią kultūrizmo ateitį.

Ar teisėjai turi saugoti estetiką?

Šis klausimas kultūrizmo pasaulyje niekur nedings.

Jeigu sportas bus vertinamas visų pirma pagal maksimalią raumenų masę, atletai turės dar vieną priežastį siekti ekstremalaus dydžio.

Jeigu daugiau svorio bus suteikiama proporcijoms, simetrijai ir estetikai, scena gali pradėti judėti kita kryptimi.

Tačiau oficialūs „Olympia“ kriterijai nėra tiesiog „kas didžiausias, tas laimi“. Vertinama visa sportininko fizinė forma.

Būtent todėl kiekvienas teisėjų sprendimas tampa diskusijos objektu: ar komisija tą „visumą“ įvertino taip, kaip ją mato pats sportas ir jo gerbėjai?

Yatesas tapo nepatogiu balsu

Dorian Yatesas šiandien nebekovoja dėl „Sandow“ trofėjaus. Jis nebesirengia scenai ir nebesiekia teisėjų palankumo.

Todėl jo komentarai turi kitokį svorį.

Jis kalba kaip žmogus, kuris pats buvo ten, kur šiandien nori patekti geriausi pasaulio kultūristai. Jis žino, ką reiškia ruoštis „Olympia“, žino, kokio lygio kondicijos reikia, ir pats priklauso kartai, kuri pakeitė profesionalaus kultūrizmo standartus.

Todėl jo kritika verčia užduoti nepatogų klausimą:

Ar dabartinis kultūrizmas vis dar siekia tobulo kūno, ar jau tiesiog varžosi, kuris atletas gali tapti didžiausiu žmogumi scenoje?

Atsakymas priklausys ne tik nuo teisėjų. Jį formuos ir patys atletai, treneriai, organizatoriai bei milijonai šio sporto gerbėjų.

Vienas dalykas aiškus – Dorian Yateso era baigėsi prieš beveik tris dešimtmečius, tačiau jo supratimas apie tai, kaip turi atrodyti aukščiausio lygio kultūristas, vis dar kelia diskusijas.

Ir panašu, kad 2026 metų „Olympia“ šių diskusijų tikrai neužbaigė.