KAS SUGRIOVĖ KULTŪRIZMĄ ESTIJOJE?

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais T.S.R.S. toliau galiojo oficialus kultūrizmo sporto draudimas. Po 1978 metais Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) parašytos ir asmeniškai į aukščiausius T.S.R.S. politinius organus Maskvoje pristatytos kultūrizmo gynimo peticijos bei minėtos peticijos pagrindu iškovotos pergalės, T.S.R.S. pradėtos organizuoti viešos kultūrizmo varžybos. Pirmomis tokiomis varžybomis buvo 1978 metų „Gintarinio prizo“ (1968 – 2025 m., „Amber Prix International“, «Янтарный приз») turnyras, nuo 1978 metų  įgijęs „neoficialaus T.S.R.S. kultūrizmo čempionato“ («неофициальный Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму») statusą. Šį turnyrą Klaipėdoje organizavo tas pats Dr. EDMUNDAS DAUBARAS.

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais tradicinis „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) Estijos TSR nebuvo organizuotas. Dar 1979 metais OLEVAS ANUSAS (Olev Annus), vienas geriausių to meto Estijos TSR bei T.S.R.S. kultūristų, kartu su estų kultūristų vadovu INARU MARDO (Innar Mardo, Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.) sugrįžęs su pergale iš Čekoslovakijoje vykusio „Trener“ turnyro, tarpusavyje susipyko. Paskatintas Lietuvos TRS „perversmininkų“, vadovaujamų pavydėjusio INARUI MARDO sportinės garbės ROMANO KALINAUSKO, OLEVAS ANUSAS ėmėsi veiksmų. Kaip savo laiškuose Dr. EDMUNDUI DAUBARUI teigė INARAS MARDO, jo auklėtinis kultūristas OLEVAS ANUSAS ėmė skųsti INARĄ MARDO vietinei valdžiai. Konflikto bei skundų pagrindu INARAS MARDO buvo nušalintas nuo vadovavimo Estijos TSR nacionalinei kultūrizmo federacijai, iš jo atėmė sporto klubą. Estijos TSR valdžia uždraudė organizuoti 1980 metų „Georgo Tenno memorialą“. Kadangi bilietai jau buvo parduoti, vietoje „Memorialo“ vyko koncertas.

Vadovavimą Estijos TSR kultūrizmo federacijoje perėmė OLEVAS ANUSAS bei broliai ARRO. Tačiau INARAS MARDO sportinės veiklos nenutraukė ir, kaip ir Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, konfliktų ir nesutarimų fone veikė savarankiškai. 1980 metais atskirai nuo Estijos TSR kultūrizmo federacijos INARAS MARDO su estų kultūristu INDREKU OTSUSU (Indrek Otsus) išvyko  į Čekoslovakijos TSR vykusį tarptautinį „Trener“ turnyrą. INDREKAS OTSUSAS vėl savo kategorijoje nugalėjo 1975 metų I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) Europos čempioną PETERĮ STACHĄ (Peter Stach) ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

OFICIALI IR NEOFICIALI ČEKOSLOVAKIJA.

SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

ĮŽANGA. SITUACIJA SOCIALISTINIAME KULTŪRIZME.

Kultūrizmo sportą kūrė ir vystė asmenybės. Jokiu būdu ne sportininkai, o vadovai ir organizatoriai. Būtent jie tiesė kultūrizmo kelius ateičiai. Kultūrizmo istorijoje sportininkai – kaip kilometrų rodyklės šalia kelio, o kelią tiesė ir dabar tiesia visai ne jie. Dažnai tas kelias būna klaidingas. Dabarties kultūrizmo krizės kaltininkai aiškūs, galima juos išvardinti.

Dabartinis kultūrizmas neatsirado savaime. Sudėtingu kultūrizmo draudimo ir persekiojimo laikotarpiu socialistinėse šalyse tik vienetai ryžosi asmeniškai rizikuoti ir imti iniciatyvos vadžias į savo rankas. Visi kiti arba išvis paliko sportą, arba tyliai laukė „geresnių laikų“.

Šiame straipsnyje kalbame apie Čekoslovakijos kultūrizmą, kadangi jis tiesiogiai įtakojo viso socialistinio pasaulio sportą. Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų, mūsų santykiai su Čekoslovakijos kultūrizmo sportu atrodo visai kitaip. 1973 metais politiniais sumetimais kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Prasidėjo valdžios puolimas ir persekiojimai. Čekoslovakai, po 1968 metų revoliucinių įvykių, kultūrizmo draudimo laikotarpiu turėdami savo šalies valdžios palaikymą, buvo išskirtinėje padėtyje  socialistiniame pasaulyje. T.S.R.S. „globa“ buvo silpnesnė, negu kitose socialistinėse šalyse, tad čekoslovakai tuo puikiai naudojosi. Visų kitų socialistinių respublikų kultūristai lygiavosi į čekoslovakus ir jiems pavydėjo. Buvusio T.S.R.S. sporto aktyvo tarpe nėra nė vieno kito žmogaus, kuris sudėtingiausiais periodais buvo su Čekoslovakijos kultūrizmu susijęs labiau, nei Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras).

Tarptautinę Dr. EDMUNDO DAUBARO veiklą palaikė Estijos TSR kultūrizmo vadovas INARAS MARDO (Иннар Мардо, 1945 – 2002 m.), Vilniaus kultūrizmo „tėvai“ garsiosios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ («Вильнюсская школа культуризма», „Vilnius Bodybuilding School“) steigėjai ir treneriai   ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (Чеслав Тамулевич) ir VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский). Didžiuojamės, kad spėjome laiku šiuos garbingus asmenis Lietuvos Respublikos Seime apdovanoti tarptautiniais „Garbės Sidabro medaliais“ („International Honour Silver Medals“, «Международная Серебряная Медаль Почёта»). Kultūrizmo draudimo laikotarpiu retos varžybos su valdžios palaiminimu legaliai vyko tik Taline ir iki 1978 metų „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) turnyro nelegaliai Lietuvos TSR. Visi kiti T.S.R.S. kultūrizmo atstovai bijojo ką nors veikti. R.T.F.S.R. kultūrizmo iniciatorių nebuvo visai – po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) leningradietis VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин) trylikai metų nusišalino nuo kultūrizmo veiklos. VLADINIRAS DUBININAS iki 1987 metų organizacinėje veikloje nedalyvavo ir buvo tik sportininkas. Po 1980 metų, atstovaudamas savo sporto klubą, retkarčiais pradėjo Baltijos šalių varžybose lankytis VLADIMIRAS ŠUBOVAS (Владимир Шубов, Maskva) ir EUGENIJUS KOLTUNAS (Евгений Колтун, Tiumenė), kurie atstovavo pogrindyje veikusius savo sporto klubus.

LEMTINGI 1975 METAI. SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

Po 1973 metų kultūrizmo draudimo T.S.R.S. ir visame socialistiniame pasaulyje, kiekvienos šalies kultūristai ėjo savo originaliu keliu. Tarpusavyje nieko bendro nebuvo. Beveik nebuvo.

Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidento VOJTECHO FIALOS (Vojtech Fiala) asmeninių ryšių dėka 1975 metais čekoslovakams pavyko gauti politinį leidimą išvykti į „Vakarus“. Po 1968 metų revoliucijos čekoslovakams buvo daug kas leidžiama, ko negalėjo tikėtis kitos socialistinio pasaulio šalys. Taip Čekoslovakijos kultūristai 1975 metais dalyvavo I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) Europos čempionate, kur PETERIS STACHAS (Petr Stach) ne tik nugalėjo savo ūgio kategorijoje, bet dar tapo ir absoliučiu čempionu. Dar ilgai čekoslovakai buvo vieninteliai socialistinių šalių kultūristai, kurie galėjo išvykti į „Vakaruose“ vykusias varžybas.

Būtent 1975 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybinio universiteto studentas, išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Tuo metu socialistinių šalių universitetai keisdavosi studentais, vieni vykdavo pas kitus. Prahoje Dr. EDMUNDAS DAUBARAS susipažino su VOJTECHU FIALA. Du mėnesiai – pakankamas laikas aptarti įvairiausius klausimus. Vyko dažni ilgai trunkantys susitikimai. VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę pas Prahos priemiestyje gyvenusį PETERĮ STACHĄ, kuris savo treniruoklių salėje pademonstravo visą savo treniruočių programą, papasakojo apie Europos čempionatą.

VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje (Č.S.T.V., Československy Svaz Telesne Vychovy) vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. Susitikime buvo aptarta dabartinė sporto padėtis T.S.R.S. ir pasaulyje, numatytos bendradarbiavimo perspektyvos. Politiniais sumetimais Čekoslovakijos kultūrizmo federacijai savo šalies valdžiai reikėjo parodyti gerus santykius su T.S.R.S. kultūrizmo vadovais, o Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo išvis vienintelis, kuris nuo 1973 metų kultūrizmo draudimo apsilankė Čekoslovakijoje. Norėdami sužinoti apie kultūrizmo padėtį T.S.R.S., čekoslovakai laišku kreipėsi į Maskvoje jiems iš senų laikų pažįstamą T.S.R.S. kultūrizmo pradininką GENADIJŲ BALDINĄ (Геннадий Балдин). GENADIJUS BALDINAS jiems laišku atsakė, kad dėl kultūrizmo draudimo T.S.R.S. veikla nėra tęsiama - tik atskiri Baltijos šalių kultūrizmo centrai toliau neoficialiai dirba.

1977 METŲ SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

1977 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, vis dar Vilniaus valstybinio universiteto studentas, remiantis studentų mainų programa vėl išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Vėl tolimesnio bendradarbiavimo klausimais VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. 1977 metais Čekoslovakijos kultūrizmo federacija ministerijoje jau turėjo savo kabinetą, kuriame darbavosi federacijos sekretorius tuo metu jau garsus kultūristas PETERIS TLAPAKAS (Peter Tlapak). PETERIS TLAPAKAS, po pokalbio su Dr. EDMUNDU DAUBARU, savo kabinete nusprendė pademonstruoti savo raumenis, nusirengė ir pozavo.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į kalnų kurorte įsikūrusios šalies olimpinės rinktinės pasirengimo centrą, kur tuo metu nacionalinės rinktinės kultūristai ruošėsi pasaulio čempionatui. Vyko susitikimai, pokalbiai su sportininkais ir treneriais.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į Brno miestą, kur profesorius FRANTIŠEKAS BULVA (Professor Frantisek Bulva) surengė du Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžius. Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo pakviestas dalyvauti posėdžiuose svečio teisėmis ir padaryti pranešimą apie kultūrizmo padėtį T.S.R.S., kas ir įvyko.

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite tarptautinį puslapį www.wff.lt

FEISBUKAS neleidžia publikuoti ilgų tekstų. Išsami informacija tame pačiame puslapyje www.wff.lt

PASAULINĖ FITNESO FEDERACIJA

WFF-WBBF POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

PIRMOJI FEDERACIJA BE DOPINGO.

1998 metais Tarptautinis Olimpinis komitetas (International Olympic Committee, I.O.C.) pašalino I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federaciją iš savo pretendentų tarpo ir atsisakė pripažinti kultūrizmą. Nuo to laiko  kultūrizmas nebėra sportas. Išimtį sudaro tik buvusios komunistinės šalys bei kai kurios Azijos valstybės, kurios inerciškai dar finansuoja I.F.B.B. federaciją. Visos kitos šių dienų gausios kultūrizmo organizacijos su sportu neturi nieko bendra ir tokiu būdu apgaudinėja sportininkus.

Kultūristai niekur neišnyko. Kultūrizmą ir toliau plėtos Pasaulinė kultūrizmo federacija (W.B.B.F., World Body Building Federation).

Skirtingai nuo kultūrizmo, mes fitneso sportą suprantame esant visiškai be dopingo. Pasaulinė fitneso federacija (W.F.F., W.F.F. - International) savo veiklą sieja su 1968 metais Klaipėdoje pradėtu organizuoti tarptautiniu “Gintarinio prizo” (Amber Prix International”) turnyru. Ilgus dešimtmečius fitnesas buvo tapatinamas su kultūrizmu, tačiau atėjo laikas juos atskirti, ką mes ir darome. Remdamiesi į savo šešių dešimtmečių įdirbiu, kuriame visiškai naują fitneso sporto koncepciją. Siekiame, kad fitnesas taptų oficialiai pripažinta sporto šaka ir taikomės net į olimpines aukštumas. Su fitneso sporto istorija galima susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

W.F.F. – W.B.B.F. POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

Šiandien niekas nesistebi, kai štai jau daugiau nei tris dešimtmečius Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija savo varžybose pristato vis naujas sportines kategorijas. Kitos federacijos seka mūsų veiksmus ir mus kopijuoja. Viena jų – „Pole Dance Fitnesas“. Pirmą kartą šios pakraipos sportininkės dalyvavo 2016 metų W.F.F. – W.B.B.F. tarptautiniuose renginiuose Kretingoje. Pirma sporto istorijoje absoliuti pasaulio „Pole Dance Fitneso“ čempionė – tarptautinės kategorijos teisėja klaipėdietė GINTARĖ STALIULIONYTĖ.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

“Gintarinio prizo” istorijos.

PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.

Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.

Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.

Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.

1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.

1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.

Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.

1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.

Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.

Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.

Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.

Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.

“Gintarinio prizo” istorijos. Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.

181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.

Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.

Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.

Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.

1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.

1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.

Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.

Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.

1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.

Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.

Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.

SSRS fenomenas

Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.

Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.