PASAULINĖ FITNESO FEDERACIJA

WFF-WBBF POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

PIRMOJI FEDERACIJA BE DOPINGO.

1998 metais Tarptautinis Olimpinis komitetas (International Olympic Committee, I.O.C.) pašalino I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federaciją iš savo pretendentų tarpo ir atsisakė pripažinti kultūrizmą. Nuo to laiko  kultūrizmas nebėra sportas. Išimtį sudaro tik buvusios komunistinės šalys bei kai kurios Azijos valstybės, kurios inerciškai dar finansuoja I.F.B.B. federaciją. Visos kitos šių dienų gausios kultūrizmo organizacijos su sportu neturi nieko bendra ir tokiu būdu apgaudinėja sportininkus.

Kultūristai niekur neišnyko. Kultūrizmą ir toliau plėtos Pasaulinė kultūrizmo federacija (W.B.B.F., World Body Building Federation).

Skirtingai nuo kultūrizmo, mes fitneso sportą suprantame esant visiškai be dopingo. Pasaulinė fitneso federacija (W.F.F., W.F.F. - International) savo veiklą sieja su 1968 metais Klaipėdoje pradėtu organizuoti tarptautiniu “Gintarinio prizo” (Amber Prix International”) turnyru. Ilgus dešimtmečius fitnesas buvo tapatinamas su kultūrizmu, tačiau atėjo laikas juos atskirti, ką mes ir darome. Remdamiesi į savo šešių dešimtmečių įdirbiu, kuriame visiškai naują fitneso sporto koncepciją. Siekiame, kad fitnesas taptų oficialiai pripažinta sporto šaka ir taikomės net į olimpines aukštumas. Su fitneso sporto istorija galima susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

W.F.F. – W.B.B.F. POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

Šiandien niekas nesistebi, kai štai jau daugiau nei tris dešimtmečius Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija savo varžybose pristato vis naujas sportines kategorijas. Kitos federacijos seka mūsų veiksmus ir mus kopijuoja. Viena jų – „Pole Dance Fitnesas“. Pirmą kartą šios pakraipos sportininkės dalyvavo 2016 metų W.F.F. – W.B.B.F. tarptautiniuose renginiuose Kretingoje. Pirma sporto istorijoje absoliuti pasaulio „Pole Dance Fitneso“ čempionė – tarptautinės kategorijos teisėja klaipėdietė GINTARĖ STALIULIONYTĖ.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

WORLD BODYBUILDING FEDERATION
(W.B.B.F. - International)
WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1968 - 2025)
WOMEN
Year, Champion's Name, Country.
2025 BOGACZ OLGA, Poland

2024 IVANOVA JELENA, Latvia

2023 POVILONIENE VILMA, Lithuania

2022 SOBOLEWSKA KUCHARSKA ANNA, Poland

2021 SKYTTA HANNA, Finland

2020 SKYTTA HANNA, Finland

2019 MAZUMDER MOUMITA, India

2018 BROGGIA NERINA, Argentina
2017 HALAVEI HALINA, Cyprus
2016 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2015 VLASOVA MARINA, Russia
2014 SOROKINA-KUKRES ALEKSANDRA, Lithuania
2013 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2012 KOZLOVSKAJA VALENTINA, Belarus
2011 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2010 VLASOVA VERA, Russia
2009 ISIDOROVA ALINA, Latvia
2008 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2007 JELENA FRENKEL, Israel
2006 MILERIUTE JOLANTA, Lithuania
2005 JAKOVLEVA OLGA, Russia
2004 BORISOVA SVETLANA, Latvia
2003 PUGACHEVA SVETLANA, Russia
2002 DEGUTIENE LILIJA, Lithuania
2001 GLAGOLEVA VIKTORIA, Russia
2000 BURINSKAJA MARINA, Latvia
1999 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1998 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1997 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1996 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1995 KOVALKO TATJANA, Belarus
1994 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1991 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania
1990 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania

WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1968 - 2025)

MEN
Date, Name, Country
2025 SZYMON LUBECKI , Poland

2024 RAHUL JOSHI, India

2023 ALEKSEJ LAPSHIN, Estonia

2022 VASILIJ BESPALENKO, Ukraine

2021 ARTUR KAMIENIAK, Poland

2020 MAROS KANASZ, Slovakia

2019 GOLAP RABHA,  India

2018 ALEKSANDR SACHAROV, Uzbekistan

2017 MAROS KANASZ, Slovakia
2016 JORG FUCHS, Germany
2015 AHMADI ARASH, Iran
2014 ANDREJ RUMIANCEV, Estonia
2013 ANDRZEJ BRZEZINSKI, Poland
2012 PIR SARANDIB MEHDI, Iran
2011 NAFTEJ SINGH, India
2010 DHARMENDER SINGH, India
2009 ALEKSANDR SCIOGOLEV, Russia
2008 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
2007 ALEKSANDR SEVCOV, Estonia
2006 ALEXANDR LIUBOMIROV, Latvia
2005 IVAN SERGEJEV, Russia
2004 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2003 AIVARS VISOCKIS, Latvia
2002 RADIK MANAFOV, Lithuania
2001 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2000 RADIK MANAFOV, Lithuania
1999 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
1998 RICARDAS GURSKAS, Lithuania
1997 ROLANDAS POCIUS, Lithuania
1996 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1995 SERGEJ OGORODNIKOV, Russia
1994 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1991 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1990 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1989 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1988 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1987 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1986 ROLANDAS BUCINSKAS, Lithuania
1985 ALGIRDAS IVANAUSKAS, Lithuania
1984 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1983 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1982 JEVGENIJ GORELIK, Lithuania
1981 SAULIUS MISEVICIUS, Lithuania
1980 VLADAS KAPCEVICIUS, Lithuania
1979 OLEV ANNUS, Estonia
1978 OLEV ANNUS, Estonia
1977 STASYS CUKANOVAS, Lithuania
1976 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1975 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1974 VYTAUTAS ZENKEVICIUS, Lithuania

1970 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1969 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1968 LEONAS PIVORIUNAS, Lithuania

International Secretary EDITA SENDRIENE

INFORMATION.
More detailed information on the Global International Site www.wff.lt, see forum topics.

CONTEST REGISTRATION: www.worldfitness.lt

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

„LIETUVOS AMBASADORIUS PASAULIO ŠALIMS“.

2015 ir 2016 metais, drauge su eile Lietuvos Respublikos Seimo narių dalyvavęs W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacijos tarptautiniuose renginiuose Kretingoje, tuo metu Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas ANTANAS VINKUS, buvo pakerėtas įvairių šalių ir kontinentų delegatų gausos. Renginiuose dalyvavo atletai iš Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir Europos. Tuomet renginio atidarymo metų ANTANAS VINKUS įvardino Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ (DSc. Edmundas Daubaras) esant „Lietuvos ambasadoriumi pasaulio šalims“  („Lithuania Ambassador for the World Countries“).

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.

Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.

Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.

Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.

Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.

Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.

1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.

Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.

Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.

Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.

Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.

Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.

Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.

Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.

Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.

Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.

Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.

Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.

Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.

Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.

Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.

1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.

Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.

Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.

Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.

Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.

Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.