OFICIALI IR NEOFICIALI ČEKOSLOVAKIJA.

SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

ĮŽANGA. SITUACIJA SOCIALISTINIAME KULTŪRIZME.

Kultūrizmo sportą kūrė ir vystė asmenybės. Jokiu būdu ne sportininkai, o vadovai ir organizatoriai. Būtent jie tiesė kultūrizmo kelius ateičiai. Kultūrizmo istorijoje sportininkai – kaip kilometrų rodyklės šalia kelio, o kelią tiesė ir dabar tiesia visai ne jie. Dažnai tas kelias būna klaidingas. Dabarties kultūrizmo krizės kaltininkai aiškūs, galima juos išvardinti.

Dabartinis kultūrizmas neatsirado savaime. Sudėtingu kultūrizmo draudimo ir persekiojimo laikotarpiu socialistinėse šalyse tik vienetai ryžosi asmeniškai rizikuoti ir imti iniciatyvos vadžias į savo rankas. Visi kiti arba išvis paliko sportą, arba tyliai laukė „geresnių laikų“.

Šiame straipsnyje kalbame apie Čekoslovakijos kultūrizmą, kadangi jis tiesiogiai įtakojo viso socialistinio pasaulio sportą. Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų, mūsų santykiai su Čekoslovakijos kultūrizmo sportu atrodo visai kitaip. 1973 metais politiniais sumetimais kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Prasidėjo valdžios puolimas ir persekiojimai. Čekoslovakai, po 1968 metų revoliucinių įvykių, kultūrizmo draudimo laikotarpiu turėdami savo šalies valdžios palaikymą, buvo išskirtinėje padėtyje  socialistiniame pasaulyje. T.S.R.S. „globa“ buvo silpnesnė, negu kitose socialistinėse šalyse, tad čekoslovakai tuo puikiai naudojosi. Visų kitų socialistinių respublikų kultūristai lygiavosi į čekoslovakus ir jiems pavydėjo. Buvusio T.S.R.S. sporto aktyvo tarpe nėra nė vieno kito žmogaus, kuris sudėtingiausiais periodais buvo su Čekoslovakijos kultūrizmu susijęs labiau, nei Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras).

Tarptautinę Dr. EDMUNDO DAUBARO veiklą palaikė Estijos TSR kultūrizmo vadovas INARAS MARDO (Иннар Мардо, 1945 – 2002 m.), Vilniaus kultūrizmo „tėvai“ garsiosios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ («Вильнюсская школа культуризма», „Vilnius Bodybuilding School“) steigėjai ir treneriai   ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (Чеслав Тамулевич) ir VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский). Didžiuojamės, kad spėjome laiku šiuos garbingus asmenis Lietuvos Respublikos Seime apdovanoti tarptautiniais „Garbės Sidabro medaliais“ („International Honour Silver Medals“, «Международная Серебряная Медаль Почёта»). Kultūrizmo draudimo laikotarpiu retos varžybos su valdžios palaiminimu legaliai vyko tik Taline ir iki 1978 metų „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) turnyro nelegaliai Lietuvos TSR. Visi kiti T.S.R.S. kultūrizmo atstovai bijojo ką nors veikti. R.T.F.S.R. kultūrizmo iniciatorių nebuvo visai – po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) leningradietis VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин) trylikai metų nusišalino nuo kultūrizmo veiklos. VLADINIRAS DUBININAS iki 1987 metų organizacinėje veikloje nedalyvavo ir buvo tik sportininkas. Po 1980 metų, atstovaudamas savo sporto klubą, retkarčiais pradėjo Baltijos šalių varžybose lankytis VLADIMIRAS ŠUBOVAS (Владимир Шубов, Maskva) ir EUGENIJUS KOLTUNAS (Евгений Колтун, Tiumenė), kurie atstovavo pogrindyje veikusius savo sporto klubus.

LEMTINGI 1975 METAI. SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

Po 1973 metų kultūrizmo draudimo T.S.R.S. ir visame socialistiniame pasaulyje, kiekvienos šalies kultūristai ėjo savo originaliu keliu. Tarpusavyje nieko bendro nebuvo. Beveik nebuvo.

Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidento VOJTECHO FIALOS (Vojtech Fiala) asmeninių ryšių dėka 1975 metais čekoslovakams pavyko gauti politinį leidimą išvykti į „Vakarus“. Po 1968 metų revoliucijos čekoslovakams buvo daug kas leidžiama, ko negalėjo tikėtis kitos socialistinio pasaulio šalys. Taip Čekoslovakijos kultūristai 1975 metais dalyvavo I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) Europos čempionate, kur PETERIS STACHAS (Petr Stach) ne tik nugalėjo savo ūgio kategorijoje, bet dar tapo ir absoliučiu čempionu. Dar ilgai čekoslovakai buvo vieninteliai socialistinių šalių kultūristai, kurie galėjo išvykti į „Vakaruose“ vykusias varžybas.

Būtent 1975 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybinio universiteto studentas, išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Tuo metu socialistinių šalių universitetai keisdavosi studentais, vieni vykdavo pas kitus. Prahoje Dr. EDMUNDAS DAUBARAS susipažino su VOJTECHU FIALA. Du mėnesiai – pakankamas laikas aptarti įvairiausius klausimus. Vyko dažni ilgai trunkantys susitikimai. VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę pas Prahos priemiestyje gyvenusį PETERĮ STACHĄ, kuris savo treniruoklių salėje pademonstravo visą savo treniruočių programą, papasakojo apie Europos čempionatą.

VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje (Č.S.T.V., Československy Svaz Telesne Vychovy) vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. Susitikime buvo aptarta dabartinė sporto padėtis T.S.R.S. ir pasaulyje, numatytos bendradarbiavimo perspektyvos. Politiniais sumetimais Čekoslovakijos kultūrizmo federacijai savo šalies valdžiai reikėjo parodyti gerus santykius su T.S.R.S. kultūrizmo vadovais, o Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo išvis vienintelis, kuris nuo 1973 metų kultūrizmo draudimo apsilankė Čekoslovakijoje. Norėdami sužinoti apie kultūrizmo padėtį T.S.R.S., čekoslovakai laišku kreipėsi į Maskvoje jiems iš senų laikų pažįstamą T.S.R.S. kultūrizmo pradininką GENADIJŲ BALDINĄ (Геннадий Балдин). GENADIJUS BALDINAS jiems laišku atsakė, kad dėl kultūrizmo draudimo T.S.R.S. veikla nėra tęsiama - tik atskiri Baltijos šalių kultūrizmo centrai toliau neoficialiai dirba.

1977 METŲ SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE.

1977 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, vis dar Vilniaus valstybinio universiteto studentas, remiantis studentų mainų programa vėl išvyko dviem mėnesiams į Prahą. Vėl tolimesnio bendradarbiavimo klausimais VOJTECHO FIALOS iniciatyva Čekoslovakijos sporto ministerijoje vyko Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimas su ministerijos vadovais. 1977 metais Čekoslovakijos kultūrizmo federacija ministerijoje jau turėjo savo kabinetą, kuriame darbavosi federacijos sekretorius tuo metu jau garsus kultūristas PETERIS TLAPAKAS (Peter Tlapak). PETERIS TLAPAKAS, po pokalbio su Dr. EDMUNDU DAUBARU, savo kabinete nusprendė pademonstruoti savo raumenis, nusirengė ir pozavo.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į kalnų kurorte įsikūrusios šalies olimpinės rinktinės pasirengimo centrą, kur tuo metu nacionalinės rinktinės kultūristai ruošėsi pasaulio čempionatui. Vyko susitikimai, pokalbiai su sportininkais ir treneriais.

VOJTECHAS FIALA organizavo Dr. EDMUNDO DAUBARO kelionę į Brno miestą, kur profesorius FRANTIŠEKAS BULVA (Professor Frantisek Bulva) surengė du Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžius. Dr. EDMUNDAS DAUBARAS buvo pakviestas dalyvauti posėdžiuose svečio teisėmis ir padaryti pranešimą apie kultūrizmo padėtį T.S.R.S., kas ir įvyko.

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite tarptautinį puslapį www.wff.lt

FEISBUKAS neleidžia publikuoti ilgų tekstų. Išsami informacija tame pačiame puslapyje www.wff.lt

PASAULINĖ FITNESO FEDERACIJA

WFF-WBBF POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

PIRMOJI FEDERACIJA BE DOPINGO.

1998 metais Tarptautinis Olimpinis komitetas (International Olympic Committee, I.O.C.) pašalino I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federaciją iš savo pretendentų tarpo ir atsisakė pripažinti kultūrizmą. Nuo to laiko  kultūrizmas nebėra sportas. Išimtį sudaro tik buvusios komunistinės šalys bei kai kurios Azijos valstybės, kurios inerciškai dar finansuoja I.F.B.B. federaciją. Visos kitos šių dienų gausios kultūrizmo organizacijos su sportu neturi nieko bendra ir tokiu būdu apgaudinėja sportininkus.

Kultūristai niekur neišnyko. Kultūrizmą ir toliau plėtos Pasaulinė kultūrizmo federacija (W.B.B.F., World Body Building Federation).

Skirtingai nuo kultūrizmo, mes fitneso sportą suprantame esant visiškai be dopingo. Pasaulinė fitneso federacija (W.F.F., W.F.F. - International) savo veiklą sieja su 1968 metais Klaipėdoje pradėtu organizuoti tarptautiniu “Gintarinio prizo” (Amber Prix International”) turnyru. Ilgus dešimtmečius fitnesas buvo tapatinamas su kultūrizmu, tačiau atėjo laikas juos atskirti, ką mes ir darome. Remdamiesi į savo šešių dešimtmečių įdirbiu, kuriame visiškai naują fitneso sporto koncepciją. Siekiame, kad fitnesas taptų oficialiai pripažinta sporto šaka ir taikomės net į olimpines aukštumas. Su fitneso sporto istorija galima susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

W.F.F. – W.B.B.F. POLE DANCE FITNESO DEŠIMTMETIS.

Šiandien niekas nesistebi, kai štai jau daugiau nei tris dešimtmečius Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija savo varžybose pristato vis naujas sportines kategorijas. Kitos federacijos seka mūsų veiksmus ir mus kopijuoja. Viena jų – „Pole Dance Fitnesas“. Pirmą kartą šios pakraipos sportininkės dalyvavo 2016 metų W.F.F. – W.B.B.F. tarptautiniuose renginiuose Kretingoje. Pirma sporto istorijoje absoliuti pasaulio „Pole Dance Fitneso“ čempionė – tarptautinės kategorijos teisėja klaipėdietė GINTARĖ STALIULIONYTĖ.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

WORLD BODYBUILDING FEDERATION
(W.B.B.F. - International)
WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1968 - 2025)
WOMEN
Year, Champion's Name, Country.
2025 BOGACZ OLGA, Poland

2024 IVANOVA JELENA, Latvia

2023 POVILONIENE VILMA, Lithuania

2022 SOBOLEWSKA KUCHARSKA ANNA, Poland

2021 SKYTTA HANNA, Finland

2020 SKYTTA HANNA, Finland

2019 MAZUMDER MOUMITA, India

2018 BROGGIA NERINA, Argentina
2017 HALAVEI HALINA, Cyprus
2016 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2015 VLASOVA MARINA, Russia
2014 SOROKINA-KUKRES ALEKSANDRA, Lithuania
2013 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2012 KOZLOVSKAJA VALENTINA, Belarus
2011 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2010 VLASOVA VERA, Russia
2009 ISIDOROVA ALINA, Latvia
2008 TOLEDO YAMILA VANESSA, Argentina
2007 JELENA FRENKEL, Israel
2006 MILERIUTE JOLANTA, Lithuania
2005 JAKOVLEVA OLGA, Russia
2004 BORISOVA SVETLANA, Latvia
2003 PUGACHEVA SVETLANA, Russia
2002 DEGUTIENE LILIJA, Lithuania
2001 GLAGOLEVA VIKTORIA, Russia
2000 BURINSKAJA MARINA, Latvia
1999 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1998 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1997 MISEVICIENE SIMONA, Lithuania
1996 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1995 KOVALKO TATJANA, Belarus
1994 KAMINSKAITE IDALIJA, Lithuania
1991 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania
1990 MURNIKOVIENE NATALIA, Lithuania

WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1968 - 2025)

MEN
Date, Name, Country
2025 SZYMON LUBECKI , Poland

2024 RAHUL JOSHI, India

2023 ALEKSEJ LAPSHIN, Estonia

2022 VASILIJ BESPALENKO, Ukraine

2021 ARTUR KAMIENIAK, Poland

2020 MAROS KANASZ, Slovakia

2019 GOLAP RABHA,  India

2018 ALEKSANDR SACHAROV, Uzbekistan

2017 MAROS KANASZ, Slovakia
2016 JORG FUCHS, Germany
2015 AHMADI ARASH, Iran
2014 ANDREJ RUMIANCEV, Estonia
2013 ANDRZEJ BRZEZINSKI, Poland
2012 PIR SARANDIB MEHDI, Iran
2011 NAFTEJ SINGH, India
2010 DHARMENDER SINGH, India
2009 ALEKSANDR SCIOGOLEV, Russia
2008 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
2007 ALEKSANDR SEVCOV, Estonia
2006 ALEXANDR LIUBOMIROV, Latvia
2005 IVAN SERGEJEV, Russia
2004 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2003 AIVARS VISOCKIS, Latvia
2002 RADIK MANAFOV, Lithuania
2001 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2000 RADIK MANAFOV, Lithuania
1999 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
1998 RICARDAS GURSKAS, Lithuania
1997 ROLANDAS POCIUS, Lithuania
1996 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1995 SERGEJ OGORODNIKOV, Russia
1994 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1991 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1990 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1989 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1988 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1987 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1986 ROLANDAS BUCINSKAS, Lithuania
1985 ALGIRDAS IVANAUSKAS, Lithuania
1984 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1983 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1982 JEVGENIJ GORELIK, Lithuania
1981 SAULIUS MISEVICIUS, Lithuania
1980 VLADAS KAPCEVICIUS, Lithuania
1979 OLEV ANNUS, Estonia
1978 OLEV ANNUS, Estonia
1977 STASYS CUKANOVAS, Lithuania
1976 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1975 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1974 VYTAUTAS ZENKEVICIUS, Lithuania

1970 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1969 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1968 LEONAS PIVORIUNAS, Lithuania

International Secretary EDITA SENDRIENE

INFORMATION.
More detailed information on the Global International Site www.wff.lt, see forum topics.

CONTEST REGISTRATION: www.worldfitness.lt

“Gintarinio prizo” istorijos. Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.

181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.

Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.

Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.

Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.

1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.

1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.

Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.

Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.

1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.

Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.

Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.

SSRS fenomenas

Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.

Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.

Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.

Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.

Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.

Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.

Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.

1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.

Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.

Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.

Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.

Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.

Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.

Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.

Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.