TIKROJI KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

KOVOS PRIEŠ KULTŪRIZMO DRAUDIMĄ.

SITUACIJA PASAULYJE IR SOCIALIZME

1970 metais Belgrade (Jugoslavija) International Weightlifting Federation (tuo metu dar veikusi kaip F.I.H. / F.I.H.C.) generalinis sekretorius Oscar State inicijavo sportinės “International Federation of Bodybuilders” sukūrimą. Iki tol I.F.B.B. veikė kaip privati komercinė firma, neturėjusi oficialaus sportinio statuso.

Tas pats Oscar State pasirūpino naujosios federacijos priėmimu į “Global Association of International Sports Federations” (G.A.I.S.F.), taip įtvirtindamas kultūrizmo kaip sporto šakos tarptautinį pripažinimą. Po daugiau nei dviejų dešimtmečių F.I.H.C. dominavimo, nuo 1971 metų pasaulinį kultūrizmą faktiškai pradėjo koordinuoti I.F.B.B. federacija.

SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ASMENYBĖS

Ankstyvuoju laikotarpiu Tarybų Sąjungoje išsiskyrė šie kultūrizmo autoritetai:

R.T.F.S.R.:

Genadijus Baldinas Romanas Morozas Vladimiras Dubininas

Lietuvos TSR:

Vytautas Zumeris Valerijus Koreškovas

Po kultūrizmo uždraudimo dalis sportininkų perėjo į sunkiosios atletikos sportą, kiti visiškai pasitraukė. Vladimiras Dubininas po pralaimėjimo “Georg Tenno Memorial” turnyre Taline (Estijos TSR) 1974 metais net trylikai metų nutraukė ryšius su kultūrizmu.

LIETUVOS TSR: VIDINIAI PROCESAI IR POGRINDIS

Po 1973 metų konflikto Lietuvos TSR kultūrizme, kai nuo vadovavimo buvo nušalintas Juozas Jusevičius, valdžią dešimtmečiams perėmė Romanas Kalinauskas kartu su Aleksandru Novikovu ir Ramučiu Kairaičiu.

Klaipėdoje po draudimo kultūrizmas vystėsi neoficialiai:

buvęs vadovas Antanas Jonuškutis pasitraukė sportininkai treniravosi rūsiuose.

Ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras:

1973 m. Vilniuje organizavo pogrindines varžybas, 1973 – 1974 m. Klaipėdoje rengė varžybas kalėjimo rūsyje ir bombų slėptuvėje, 1974 m. inicijavo “Gintarinio prizo” (Amber Prix International) turnyrą, nuo 1976 m. pradėjo organizuoti viešus renginius, nepaisydamas draudimų.

Vieši renginiai sutraukdavo pilnas sales ir rodė realų visuomenės susidomėjimą.

VEIKLA KITOSE RESPUBLIKOSE IR MIESTUOSE

Vilniaus „Dinamo“ draugijos priedangoje veikė “Viktorijos” klubas (“Vilniaus kultūrizmo mokykla):

Česlavas Tamulevičius (1945–2023) Vitalijus Asovskis (1952–2026)

Tačiau jie renginių neorganizavo -  jų strategija buvo laukimo taktika.

Kituose L.T.S.R. miestuose irgi veikė “pogrindiniai” klubai, įsikūrę visokiausiose įmanomose vietose. Nelegalių varžybų organizatoriais buvo kauniečiai.

Latvijoje aktyvi veikla praktiškai nevyko.

Estijoje išsiskyrė Inaras Mardo, kuris sugebėjo įtikinti valdžią pripažinti kultūrizmą kaip nacionalinės tradicijos dalį, todėl tarptautinis “georgo tenno memorialas” periodiškai buvo organizuojamas.

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite tarptautinį puslapį www.wff.lt

FEISBUKAS neleidžia publikuoti ilgų tekstų. Išsami informacija tame pačiame puslapyje www.wff.lt

RUOŠIAMĖS IŠKILMINGAI PAŽYMĖTI LEGENDINIO TURNYRO 60-METĮ.

„GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS. KNYGA.

„Gintarinio prizo“ (“Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2026 m.) turnyras – gyvas kultūrizmo istorijos atspindys, menantis laikus, kai jis buvo svarbi Socialistinio pasaulio sporto dalis, o šiandien jau apima viso pasaulio kultūrizmo bendruomenę.

Remiantis ilgametėmis sporto tradicijomis, tarp tarptautinių varžybų „Gintarinis prizas“ pagal tęstinumą ir istorinę reikšmę užima trečią vietą – po N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association) Mr. Universe (rengiamo nuo 1950 m.) ir DŽO VEIDERIO Mr. Olympia (rengiamo nuo 1965 m.).

Per dešimtmečius daugelio šalių sportininkai, dalyvavę šiame turnyre, didžiuojasi iškovotais „Gintarinio prizo“ apdovanojimais, laikydami juos vienais reikšmingiausių savo sportinėje karjeroje.

Artėjant turnyro šešiasdešimtmečiui, planuojame išleisti knygą, kurią įteiksime visiems 2027 m. turnyro dalyviams ir svečiams. Knygos parengiamieji darbai jau vyksta.

ŽENKLŪS „GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS ĮVYKIAI

Tarptautinėje „Gintarinio prizo“ istorijoje išsiskiria keli ypač svarbūs momentai:

Pakilimas ir pirmieji turnyrai – pradinis etapas, kai formavosi varžybų tradicijos. 1973 m. kultūrizmo draudimas ir persekiojimas – sudėtingas laikotarpis šiai sporto šakai. 1973–1978 m. nelegalios varžybos, kurias organizavo Dr. Edmundas Daubaras – svarbus kultūrizmo išlikimo etapas. Dr. Edmundo Daubaro kova su valdžia prieš kultūrizmo draudimą. Dr. Edmundo Daubaro  peticija T.S.K.P. Centro komitetui Maskvoje, ginant kultūrizmo teisėtumą. 1989–1991 m. Dr. Edmundo Daubaro  kovos už Lietuvos Nepriklausomybę sporto srityje, vykusios „Gintarinio prizo“ kontekste. 2007 m. turnyro 40-metis – Lietuvos Respublikos Seimas balsavo už turnyro finansavimą iš valstybės biudžeto. 2011 m. Vatikano įvertinimas – aukštas Dr. Edmundo Daubaro veiklos įvertinimas kultūrizmo draudimo laikotarpiu. 2017 m. turnyro 50-metis – pasaulinė televizija CNN milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą. Nuo 2010 m. „Gintarinio prizo“ logotipas naudojamas Europos, Azijos ir Pietų Amerikos varžybose.

TURNYRO ISTORIJA. IŠTAKOS

Iki kultūrizmo kaip sporto šakos draudimo jis sparčiai populiarėjo ir plačiai plito. Tuo laikotarpiu, kai žmonija žengė reikšmingus žingsnius kosmoso tyrinėjime ir vandenynų gelmių pažinime, kultūrizmas suteikė išskirtinę galimybę kryptingai formuoti ir tobulinti žmogaus kūną. Kultūristų pasiekimai buvo plačiai aptariami spaudoje, o varžybos neretai transliuojamos per televiziją.

JĖGOS PRATIMAI “GINTARINIAME PRIZE“.

Žinoma, kad oficialiam pasaulio kultūrizmui 1947–1969 metais vadovavo Tarptautinio Olimpinio Komiteto (T.O.K.) narės teisėmis pripažinta Tarptautinė federacija F.I.H.C.. (Federation Internationale Halterophile et Culturiste). Tuo laikotarpiu kultūrizmas daugelyje šalių buvo glaudžiai susijęs su sunkiosios atletikos sportu.

Faktiškai pasaulio kultūrizmo raidai per F.I.H.C. federaciją didelę įtaką darė vadinamasis „Amerikos sunkiosios atletikos tėvas“ – Robert Collins Hoffman (1898–1985 m.). Jis buvo viena svarbiausių XX a. vidurio jėgos sporto figūrų: įkūrė “York Barbell Company”, leido žurnalą “Strength & Health” ir aktyviai prisidėjo prie sunkiosios atletikos bei kultūrizmo populiarinimo JAV ir tarptautiniu mastu. F.I.H.C. tuo metu vienijo tiek sunkiosios atletikos, tiek kultūrizmo valdymą. Nors Hoffmanas ne visada buvo formalus šios organizacijos vadovas, jo autoritetas ir organizacinė veikla turėjo reikšmingą įtaką federacijos sprendimams ir visos sporto šakos raidai. Atitinkamai ir Sovietų Sąjungoje kultūrizmas buvo priskirtas sunkiosios atletikos federacijai globoti, todėl varžybose jėgos rungtis buvo privaloma dalis.

Per daugiau nei šešiasdešimt metų trunkančią „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją, be kūno demonstravimo programos, jėgos pratimai buvo įtraukti tik tam tikrais laikotarpiais: 1967–1970 m., 1974–1976 m. ir 1979 metais.

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

ARŪNO PETRAIČIO KNYGOS PRISTATYMAS.

TĘSIAME PASAULIO SPORTO ISTORIJĄ.

RUOŠIAMĖS 60-TAM “GINTARINIAM PRIZUI”.

Šiandien sporto bendruomenė susirinko į žurnalisto ir sporto istoriko Arūno Petraičio knygos pristatymą. Knyga vadinasi „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „Geležinio“ sporto istorija“.
Renginio metu taip pat buvo prisimintas legendinis „Gintarinio prizo“ turnyras, kuris pirmą kartą surengtas dar 1967 metais. Džiugu, kad ši graži tradicija yra tęsiama – jau gegužės 1–2 dienomis „Gintarinis prizas“ vyks 59-ąjį kartą.
Todėl tai buvo ne tik knygos pristatymas, bet ir prasminga diskusija bei idėjų aptarimas artėjančiam „Gintarinio prizo“ 60-mečiui, kuris vyks jau kitais, 2027 metais Klaipėdoje.
Tai ypatingai reikšmingas įvykis Klaipėda miestui – tarptautinis turnyras šiame mieste vyksta jau 60 metų, ir visa tai didžiąja prasme yra Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. Prezidento Edmundo Daubaro nuopelnas. Jau padarytus ir atliekamus darbus jubiliejiniam turnyrui pristatė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos generalinė sekretorė Ugnė Raudytė Daubarienė bei oficialus federacijos asmuo Alina Pelepko.
Susitikimo metu prisiminėme senąjį kultūrizmą – laikus, kai ši sporto šaka buvo ne tik fizinės formos demonstravimas, bet ir tikras meniškumo, plastikos bei sceninės kultūros menas, kurį puoselėjo mūsų W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenė. Knygoje atskleidžiami Lietuvos aukščiausi pasiekimai ir ypatingas dėmesys skiriamas Natalijai Murnikovienei, kuri iki šiol turi aukščiausio lygio pasiekimus.
Kalbėjome apie tai, kaip anuomet ypatingą reikšmę turėjo plastiški pozų perėjimai, judesio estetika ir harmonija scenoje, o pasirodymas buvo kur kas daugiau nei vien išėjimas į sceną ir standartinių pozų demonstravimas – tai buvo kultūrizmo meno viršūnė.
Šią dvasią ypatingai įprasmino Aretas Kolmakovas, kuris susitikimo metu pademonstravo elegantiškus ir plastiškus perėjimus, priminusius legendinius „Gintarinio prizo“ laikus. Dar prasmingiau tai, kad jis pats apie dešimt kartų dalyvavo „Gintarinio prizo“ turnyruose su savo individualia pozavimo programa, todėl jo pasirodymas tapo gyvu mūsų istorijos ir tradicijų atspindžiu.
Būtent tai įkvėpė ypatingą idėją artėjančiam 60-mečiui 2027 metais – atkurti klasikinį „Gintarinio prizo“ meninį pozavimą kaip atskirą kategoriją, pagerbiant mūsų ištakas, estetiką ir unikalią W.F.F. – W.B.B.F. lengvojo ir natūralaus kultūrizmo filosofiją. Čia jau Gargždų veterano Alekso Stankaus ir kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą Klaipėdos politiko Romualdo Milės graži iniciatyva. Tai būtų ne tik duoklė istorijai, bet ir tikrojo klasikinio kultūrizmo meno sugrįžimas į sceną.
Nuotraukos: Audriaus Kundroto

Išsami informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„GINTARINIO PRIZO“ MOTERŲ ISTORIJA: 60 METŲ KELIAS NUO LIETUVOS IKI PASAULIO.

2027 metais Klaipėdoje „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“) iškilmingai minės 60 metų jubiliejų. Šeši dešimtmečiai tarptautinio sporto istorijoje – išskirtinis reiškinys. Dar įspūdingiau tai, kad per šį laiką „Gintarinio prizo“ scena tapo vieta, kurioje susitiko skirtingos sporto mokyklos, kartos ir žemynai.

Moterų čempionių istorija šioje tradicijoje atsirado gerokai vėliau negu vyrų, tačiau šiandien ji jau turi savarankišką, turtingą ir išskirtinę istoriją.

Tai istorija ne tik apie pergales.

Tai istorija apie Lietuvos sporto mokyklą, tarptautinės konkurencijos augimą, individualias čempionių dinastijas ir nuolat besiplečiančią „Gintarinio prizo“ geografiją.

Pagal pateiktą istorinių nugalėtojų sąrašą, 1990–2026 metais moterų absoliučiomis čempionėmis tapo sportininkės iš vienuolikos valstybių. Jų tarpe – Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Argentinos, Izraelio, Kipro, Indijos, Suomijos, Lenkijos ir Danijos atstovės.

Tačiau šiandienos tarptautiškumas atsirado ne iš karto.

Jis buvo sukurtas per dešimtmečius.

LIETUVIŠKOJI „GINTARINIO PRIZO“ EPOCHA

Moterų „Gintarinio prizo“ istorijoje Lietuva užima ypatingą vietą.

Pirmoji šiame sąraše minima čempionė – Lietuvos atstovė Natalia Murnikovičienė, nugalėjusi 1990 ir 1991 metais.

Dvi pergalės iš eilės tapo labai svarbia pradžia.

Tačiau dar svarbiau tai, kas įvyko vėliau.

1994 metais čempione tapo Idalija Kaminskaitė, o 1996 metais ji vėl susigrąžino aukščiausią titulą.

Po jos į pirmąją vietą iškilo Simona Misevičienė, kuri 1997, 1998 ir 1999 metais laimėjo tris kartus iš eilės.

Šis laikotarpis yra vienas ryškiausių visoje moterų „Gintarinio prizo“ istorijoje.

1990-aisiais Lietuvos sportininkės laimėjo visus septynis čempioniškus sezonus, kurių duomenys pateikti istoriniame sąraše.

Tai jau nebegali būti vertinama kaip atsitiktinių individualių pergalių seka.

Tai – Lietuvos sporto mokyklos dominavimo laikotarpis.

Per šį dešimtmetį viena Lietuvos čempionė keitė kitą, tačiau pats titulas liko Lietuvoje.

LIETUVOS PĖDSAKAS – DIDŽIAUSIAS

Vertinant visą pateiktą 1990–2026 metų laikotarpį, Lietuvos sportininkės iškovojo vienuolika čempioniškų titulų.

Tai yra daugiausia iš visų valstybių.

Šis skaičius ypač iškalbingas todėl, kad Lietuvos sportininkės nebuvo vienintelės regione. Konkurencija buvo didelė, o čempionių sąraše nuolat atsirasdavo Latvijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių atstovės.

Vis dėlto būtent Lietuva išlaikė ryškiausią istorinį pėdsaką.

Ir tai visiškai suprantama, nes „Gintarinio prizo“ istorija yra glaudžiai susijusi su Klaipėda ir Lietuva.

Čia ne tik vyko varžybos.

Čia buvo kuriama tradicija.

NUO LIETUVOS DOMINAVIMO – PRIE TARPTAUTINĖS KONKURENCIJOS

2000-ieji žymi kitą moterų „Gintarinio prizo“ istorijos etapą.

2000 metais titulą iškovojo Marina Burinskaja iš Latvijos, o 2001 metais – Viktoria Glagoleva iš Rusijos.

2002 metais į viršūnę vėl sugrįžo Lietuva – čempione tapo Lilija Degutienė.

Tačiau nuo šio laikotarpio čempionių geografija pradėjo sparčiai plėstis.

2004 metais laimėjo Latvijos atstovė Svetlana Borisova, 2005 metais – Rusijos sportininkė Olga Jakovleva, 2006 metais Lietuvos atstovė Jolanta Mileriūtė.

2007 metais į istoriją įėjo Izraelis – čempione tapo Jelena Frenkel.

O 2008 metais įvyko ypač svarbus lūžis.

„Gintarinio prizo“ istorijoje atsirado Argentina.

ARGENTINOS FENOMENAS

Argentinos sportininkių vaidmuo „Gintarinio prizo“ istorijoje yra ypatingas.

Šios šalies atstovės iškovojo penkis čempioniškus titulus, tačiau didžiausia istorijos dalis priklauso vienai sportininkei – Yamilai Vanessai Toledo.

Ji čempione tapo net keturis kartus: 2008, 2011, 2013 ir 2016 metais.

Tai – geriausias individualus rezultatas pateiktame čempionių sąraše.

Tačiau dar įdomiau yra tai, kad Toledo pergalės buvo išskaidytos per daugelį metų.

Tai ne vienkartinis sportinis blyksnis.

Tai – ilgalaikė karjera, leidusi sportininkei sugrįžti į aukščiausią poziciją skirtingais laikotarpiais.

Toledo istorija taip pat turi platesnę reikšmę.

Ji parodė, kad Klaipėdoje dėl aukščiausio titulo gali kovoti ir nugalėti ne tik Europos sportininkės.

„Gintarinio prizo“ scena tapo iš tikrųjų tarptautinė.

RUSIJOS IR LATVIJOS SPORTO MOKYKLŲ SVORIS

Rusijos sportininkės per šį laikotarpį iškovojo penkis titulus.

Tačiau jų dominavimo modelis skyrėsi nuo Argentinos.

Rusijos pergales pasiekė kelios skirtingos sportininkės: Viktoria Glagoleva, Svetlana Pugacheva, Olga Jakovleva, Vera Vlasova ir Marina Vlasova.

Tai rodo ne vien individualų meistriškumą, bet ir stiprios sporto mokyklos tęstinumą.

Latvija čempionių istorijoje taip pat užima labai svarbią vietą.

Latvijos atstovės iškovojo keturis titulus – 2000, 2004, 2009 ir 2024 metais.

Ypač įdomu tai, kad Latvijos pergalės apima beveik ketvirtį amžiaus.

Tai reiškia, kad Latvijos sportininkių buvimas „Gintarinio prizo“ viršūnėje nėra vien vienos kartos reiškinys.

„GINTARINIS PRIZAS“ ATSIVERIA PASAULIUI

2000–2020 metų laikotarpis galutinai pakeitė varžybų geografiją.

Čempionių sąraše atsirado vis daugiau valstybių.

2017 metais titulą iškovojo Halina Halavei iš Kipro.

2018 metais – Argentinos atstovė Nerina Broggia.

2019 metais į viršūnę pakilo Moumita Mazumder iš Indijos.

Indijos pergalė yra ypač reikšminga, nes ji dar kartą parodė, kad „Gintarinio prizo“ geografija peržengė Europos ribas.

2020 ir 2021 metais du kartus iš eilės laimėjo Hanna Skytta iš Suomijos.

Taigi į čempionių sąrašą vis ryškiau įsiliejo ir Šiaurės Europa.

PASTARASIS DEŠIMTMETIS – VISIŠKAI KITOKS

2020–2026 metų rezultatai labai aiškiai parodo, kokia tapo šiuolaikinė „Gintarinio prizo“ konkurencija.

2020 ir 2021 metais laimėjo Suomija.

2022 metais – Lenkija.

2023 metais į viršūnę sugrįžo Lietuva – čempione tapo Vilma Povilionienė.

2024 metais nugalėjo Latvijos atstovė Jelena Ivanova.

2025 metais titulą iškovojo Lenkijos sportininkė Olga Bogacz.

O 2026 metais čempione tapo Jasmin Norgard iš Danijos.

Per septynerius metus – penkios skirtingos valstybės.

Tai labai aiškus įrodymas, kad šiuolaikinėje „Gintarinio prizo“ scenoje nėra vienos dominuojančios sporto mokyklos.

Konkurencija tapo platesnė.

Ir kartu – nenuspėjamesnė.

DANIJOS PERGALĖ – NAUJAS ISTORIJOS PUSLAPIS

2026 metų Jasmin Norgard pergalė turi simbolinę reikšmę.

Danija iki šiol nebuvo minima tarp pateikto sąrašo čempionių valstybių.

Todėl Norgard tapo ne tik 2026 metų nugalėtoja.

Ji įrašė naują šalį į „Gintarinio prizo“ moterų istoriją.

Tai labai gerai iliustruoja visą šios tradicijos evoliuciją.

Pradžioje buvo ryški Lietuvos lyderystė.

Vėliau atsirado kaimyninių Rytų Europos šalių konkurencija.

Po to į pirmąją vietą atėjo Argentina, Izraelis, Kipras, Indija, Suomija, Lenkija.

Dabar – Danija.

Tai reiškia, kad „Gintarinio prizo“ istorija vis dar pildoma naujais vardais ir naujomis valstybėmis.

ČEMPIONIŲ DINASTIJOS

Vis dėlto tarptautiškumas nepanaikino individualių sportininkių fenomeno.

Priešingai.

Kai kurios pavardės tapo neatsiejamos nuo „Gintarinio prizo“ istorijos.

Simona Misevičienė – trys pergalės iš eilės.

Yamila Vanessa Toledo – keturi titulai skirtingais karjeros etapais.

Natalia Murnikovičienė – dvi iš eilės pergalės.

Idalija Kaminskaitė – dvi pergalės skirtingais metais.

Hanna Skytta – dvi iš eilės pergalės.

Šios sportininkės įrodo, kad čempione tapti kartą yra sunku.

Tačiau išlikti viršūnėje ir sugrįžti į ją po kelerių metų – dar sunkiau.

SKAIČIAI, KURIE PASAKOJA ISTORIJĄ

Pagal pateiktus duomenis, per 1990–2026 metų laikotarpį „Gintarinio prizo“ moterų čempionių sąraše iš viso matome 35 sportininkes iš 11 valstybių.

Tačiau valstybių pasiskirstymas nėra tolygus.

Lietuva – vienuolika titulų.

Argentina – penki.

Rusija – penki.

Latvija – keturi.

Suomija, Lenkija ir Baltarusija – po du.

Danija, Izraelis, Kipras ir Indija – po vieną.

Šie skaičiai leidžia daryti vieną svarbią išvadą.

„Gintarinio prizo“ istorijoje egzistuoja ne viena, o kelios sportinės epochos.

Pirmoji – Lietuvos dominavimo.

Antroji – Rytų Europos konkurencijos.

Trečioji – pasaulinės geografijos plėtros.

Ketvirtoji – dabartinė, kurioje beveik kiekvienas čempionatas gali atnešti naują šalį ar naują čempionę.

MOTERŲ SPORTO ISTORIJA – NE PRIEDAS, O ATSKIRA VERTĖ

Ilgą laiką moterų sportas daugelyje istorinių apžvalgų buvo vertinamas kaip papildoma vyrų varžybų dalis.

„Gintarinio prizo“ istorija leidžia tokį požiūrį pakeisti.

Moterų čempionių sąrašas jau turi savo herojes, savo rekordus, savo dominavimo laikotarpius ir savo tarptautinę geografiją.

Jame yra Lietuvos sporto mokyklos istorija.

Jame yra Argentinos proveržis.

Jame yra Rusijos ir Latvijos sporto tradicijų tęstinumas.

Jame yra Suomijos, Lenkijos ir Danijos iškilimas.

Ir svarbiausia – jame yra sportininkių, kurios skirtingais dešimtmečiais įrodė, kad „Gintarinio prizo“ čempionės titulas yra aukščiausio lygio tarptautinis pasiekimas.

2027-IEJI – NE TIK JUBILIEJUS

2027 metų 60-metis turėtų būti vertinamas ne vien kaip graži sukakties data.

Tai proga atsigręžti į šešis dešimtmečius, per kuriuos pasikeitė pasaulis, sportas ir pačios varžybos.

Tačiau tradicija išliko.

1967 metais prasidėjusi „Gintarinio prizo“ istorija 2027 metais pasieks 60 metų ribą.

Moterų istorija, kurios ryškiausi dokumentuoti čempioniški puslapiai prasideda 1990 metais, per daugiau kaip tris dešimtmečius nuėjo ne mažiau įspūdingą kelią.

Nuo Natalios Murnikovičienės iki Jasmin Norgard.

Nuo Lietuvos dominavimo iki vienuolikos valstybių.

Nuo regioninės sporto geografijos iki tikrai tarptautinės scenos.

Tai – kelias, kurio negalima sutalpinti vien į čempionių pavardžių sąrašą.

KLAIPĖDA TURI KĄ PRISIMINTI

Šiandien žvelgiant į „Gintarinio prizo“ moterų istoriją, ypač svarbu suprasti vieną dalyką.

Kiekviena čempionė atstovauja savo laikui.

Natalia Murnikovičienė simbolizuoja moterų istorijos pradžią.

Simona Misevičienė – Lietuvos dominavimo viršūnę.

Yamila Vanessa Toledo – tarptautinės scenos išsiplėtimą ir individualaus čempioniškumo fenomeną.

Hanna Skytta – Šiaurės Europos sportininkių proveržį.

Vilma Povilionienė – Lietuvos sugrįžimą į viršūnę.

Jasmin Norgard – naują, dar vieną tarptautinės istorijos puslapį.

O visų jų istorijų bendras vardiklis – Klaipėda ir „Gintarinis prizas“.

Todėl 2027 metų 60-metis yra ne vien proga prisiminti praeitį.

Tai proga suvokti, kokio masto istorija buvo kuriama čia.

Šešiasdešimt metų – tai ne tik laikas. Tai kartos. Tai sportininkų likimai. Tai čempioniški titulai. Tai šalys. Tai tradicija.

Ir svarbiausia – tai istorija, kuri dar nesibaigė.

2027 metais „Gintarinis prizas“ švęs 60-metį. Tačiau kartu bus pradėtas ir naujas jo istorijos dešimtmetis.

Klausimas jau nebe tas, kas buvo.

Klausimas – kas bus kita čempionė, kuri savo pavardę įrašys į Klaipėdos „Gintarinio prizo“ istoriją?

Nida tampa pasaulio fitneso scenos centru: čia bus karūnuojamos geriausios Model Fitness sportininkės.

22-asis pasaulio čempionatas Lietuvoje pratęs daugiau kaip 20 metų trunkančią tarptautinę Model Fitness istoriją.

Šį rudenį Nida taps vieta, kur susitiks pasaulio fitneso sporto istorija, dabartis ir ateitis. 2026 m. spalio 24–26 dienomis Nidos „Agila“ kultūros rūmų scenoje vyks 22-asis Model Fitness pasaulio čempionatas – vienas iš svarbiausių renginių 37-ojo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionato programoje.

Tris dienas Lietuvos pajūryje skambės pasaulinio fitneso vardai, o į Nidos sceną žengs sportininkės, kurioms kelias į pasaulio čempionatą reiškia ne tik fizinį pasirengimą, bet ir ilgą disciplinos, darbo bei profesionalumo kelią.

Tai – ne vien dar vienos sporto varžybos. Tai daugiau kaip dviejų dešimtmečių tarptautinės Model Fitness istorijos tęsinys, šiemet vykstantis Lietuvoje.

Istorija, prasidėjusi 2004 metais

Model Fitness pasaulio čempionatų istorija prasidėjo 2004-aisiais, kai World Fitness Federation (WFF – International) į tarptautinių varžybų programą įtraukė naują discipliną.

Tuomet buvo žengtas svarbus žingsnis ieškant kitokio požiūrio į fitneso sportą. Model Fitness scenoje svarbus ne vien raumenynas ar fizinė jėga. Čia vertinama sportiška ir harmoninga kūno forma, proporcijos, estetika, laikysena, sceninė kultūra ir gebėjimas profesionaliai save pristatyti.

Per daugiau kaip du dešimtmečius ši disciplina išaugo į tarptautinę varžybų tradiciją, kurios kulminacija kasmet tampa pasaulio čempionatas.

O šiemet jo scena – Lietuvoje.

Nuo Lietuvos iki 141 pasaulio šalies

WFF-WBBF International istorija prasidėjo dar 1968 metais. Per daugiau kaip penkis veiklos dešimtmečius organizacijos sukūrė plačią tarptautinių varžybų sistemą, apimančią įvairias kūno kultūros, fitneso ir kultūrizmo disciplinas.

Šiandien WFF-WBBF International savo veikloje atstovauja 141 šaliai-narei.

Tokio tarptautinio masto organizuojamas pasaulio čempionatas Nidoje – išskirtinis įvykis Lietuvos sporto gyvenime. Įprastai pasaulio čempionato vardą turintis renginys siejamas su didžiausiais pasaulio sporto centrais, tačiau šį kartą pasaulio fitneso scena įsikurs išskirtinėje Lietuvos vietoje – Nidoje.

Kai sportas tampa scena

Model Fitness ypatingas tuo, kad sportininkės čia turi parodyti ne vien tai, kiek daug darbo įdėta treniruotėse.

Scenoje susitinka sportinis pasirengimas, kūno estetika, proporcijos, elegancija, laikysena ir profesionalus pasirodymas. Už kelių minučių pasirodymo scenoje slypi mėnesiai ir metai treniruočių, mitybos, disciplinos ir pasiruošimo.

Todėl pasaulio čempionato scena tampa savotišku sportininkės kelio egzaminu.

Čia nepakanka vien geros fizinės formos. Reikia mokėti ją parodyti.

Trys dienos, kai Nida gyvens pasaulio fitneso ritmu

Spalio 24–26 dienomis Nidos „Agila“ kultūros rūmuose vyksiantis 22-asis Model Fitness pasaulio čempionatas taps viena iš pagrindinių 37-ojo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionato dalių.

Trijų dienų renginys sujungs skirtingas kartas, šalis ir sportines istorijas. Vieniems tai bus galimybė pirmą kartą užlipti ant pasaulio čempionato scenos, kitiems – sugrįžimas į tarptautinę areną, o čempionams – galimybė dar kartą įrodyti savo meistriškumą.

Tačiau visus juos jungs vienas tikslas – pasaulio čempionato scena ir aukščiausias sportinis rezultatas.

Pasaulio fitneso istorijos puslapis bus rašomas Nidoje

Nuo 2004 metų Model Fitness pasaulio čempionatai nuėjo ilgą kelią. 22-asis čempionatas taps dar vienu šios istorijos puslapiu.

Ir šis puslapis bus parašytas Lietuvoje.

2026 m. spalio 24–26 dienomis Nida trims dienoms taps tarptautine Model Fitness sostine. Čia susitiks pasaulio sportininkės, treneriai, teisėjai ir fitneso sporto atstovai, o „Agila“ kultūros rūmų scena taps vieta, kur bus tęsiama daugiau kaip dviejų dešimtmečių pasaulio čempionatų tradicija.

Pasaulio fitneso scena atvyksta į Nidą.

Daugiau informacijos apie WFF-WBBF International, pasaulio čempionatą ir renginio programą:

www.wff.lt
www.worldfitness.lt