GARBĖS MOKSLŲ DAKTARAS – DOCTOR HONORIS CAUSA.

GARBINGAS NUVEIKTO DARBO ĮVERTINIMAS.
2013 metų birželio mėnesį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS su oficialiu vizitu lankėsi Ukrainos Lvovo mieste.

2013 metais Lvove gyveno per 800 000 gyventojų. Lvovas didžiuojasi gražia istorine praeitimi, senais architektūros paminklais ir yra tikras pilnavertis šiuolaikiškas Europos miestas.
Į Lvovą atvykusį W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą EDMUNDĄ DAUBARĄ pasitiko oficiali miesto delegacija, kuri jį palydėjo į laikomo geriausiu miesto „Leopol“ viešbučio apartamentus.

Akademinei bendruomenei įvertinus EDMUNDO DAUBARO kelis dešimtmečius trunkančios tarptautinės veiklos rezultatus, vieno seniausių Ukrainos Lvovo Stavropigiono universiteto (Lvov Stavropigion University, įkurtas 1788 metais) mokslo taryba suteikė EDMUNDUI DAUBARUI akademinį „Garbės Mokslų Daktaro“ laipsnį (Doctor Honoris Causa, Doctor of Sciences, DSc). Tai aukščiausias akademinis laipsnis – DSc. EDMUNDAS DAUBARAS.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug žinomų įvairių mokslo sričių atstovų iš Ukrainos bei kaimyninių šalių, tarp kurių Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, tarptautinio U.N.E.S.C.O. programų įgyvendinimo centro viceprezidentas, profesorius daktaras JAROSLAVAS KMITAS (Ярослав Кмiт), Maskvos Universiteto rektorius, tarptautinės Euroazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas, profesorius VIKTORAS IDZIO (Вiктор Iдзьо).

Straisnis bus tęsiamas.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?

ASMENYBĖS VAIDMUO KULTŪRIZME IR GYVENIME.

Žmogaus asmenybę apsprendžia daug faktorių. Vienas jų – iš kokių pozicijų ir kokiu masteliu žmogus vertina įvykius. Be abejo, kalbėsime apie kultūristus. Sportininkas, klubo treneris, organizatorius mato ir vertina skirtingai. Sporto istorikai varto tuos pačius dokumentus, naudojasi tais pačiais šaltiniais, tačiau viską vertina ir mato skirtingai. Toliau galime gilintis, ar tai buvo vietinio, ar tarptautinio lygio atstovas. Tarptautinio lygmens specialistas turi galėti pakilti virš laikmečio ir pažvelgti į įvykius iš paukščio skrydžio, kitaip jam bus neįmanoma susigaudyti įvykiuose.

Kultūrizmo kūrimosi pradžioje ir sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių buvo vienetai. O ir organizatorių buvo nedaug. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai mastė siaurai. R.T.F.S.R. atstovas JEVGENIJUS KOLTUNAS (Евгений Колтун) iš Tiumenės iki šiol aukščiau sporto klubo vadovo lygmens nepakilo, lygiai, kaip ir Kaliningrado klubo treneris JURIJUS SMOLIAKOVAS (Юрий Смоляков), lygiai, kaip ir T.S.R.S. čempionas iš Severodvinsko ALEKSANDRAS LEMECHOVAS (Александр Лемехов), kaip ir Leningrado kultūristas VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин). Latvijos TSR tokiu buvo FELIKSAS SAJKOVSKIS (Феликс Сайковский), o Lietuvos TSR tokiais buvo visi to meto aktyvūs kultūristai. Be paminėtųjų, kultūrizmo draudimo metais daugiau T.S.R.S. aktyvių kultūristų nebuvo. Išimtimi galime įvardinti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių ROMANĄ KALINAUSKĄ (Романас Калинаускас), kuris egoistiškai ambicingai stengėsi visus ir viską valdyti, tačiau tai vyko per nuolatines intrigas, apgaulę bei savo bendražygiu išnaudojimą ir skundimą politinei valdžiai. Nemokėdamas nė vienos užsienio kalbos, ROMANAS KALINAUSKAS visados buvo atskirtas nuo išorinio pasaulio, nesusigaudė tarptautiniuose mūsų sporto procesuose. Kita išskirtine išimtimi buvo Estijos TSR atstovas INARAS MARDO (Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.). Tačiau jis savo veikla apsiribojo Estijos TSR ir net nepretendavo įtakoti T.S.R.S. kultūrizmo. Beveik reguliariai organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 1924 m., Tallinn, Estonian SSR) renginiai savaime iškėlė INARĄ MARDO virš kitų T.S.R.S. organizatorių, nes daugiau tokių neatsirado. Trečiu tarptautinio lygio organizatoriumi buvo Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras). Jis kultūrizmo draudimo ir persekiojimo 1974, 1975, 1976, 1977 metais Klaipėdoje organizavo nelegalias komunistinės valdžios atžvilgiu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) varžybas. Keletą metų, intensyviai susirašinėjęs su T.S.R.S. sporto ministerija (U.S.S.R. Goskomsport, Госкомспорт С.С.С.Р.), Dr. EDMUNDAS DAUBARAS sulaukė T.S.R.S. sporto ministro neigiamo atsakymo į savo laiškus, ginančius kultūrizmo sportą. Tuomet Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, vienintelis iš visos T.S.R.S., išdrįso sukurti ir parašyti kultūrizmo gynimo peticiją ir, rizikuodamas savo ir savo šeimos ateitimi, minėtą peticiją asmeniškai nuvežti į T.S.R.S. sostinę Maskvą. Maskvoje Dr. EDMUNDAS DAUBARAS peticiją įteikė aukščiausiems T.S.R.S. politinės valdžios organams - T.S.R.S. Komunistų partijos centro Komitetui (Центральный Комитет Коммунистической партии С.С.С.Р.), T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai (Верховный Совет С.С.С.Р.), T.S.R.S. Ministrų Tarybai (Совет Министров С.С.С.Р.), centriniams politiniams dienraščiams „Pravda“ („Правда») ir „Izvestija“ («Известия»). Dokumentai buvo palikti ir registruoti minėtų organizacijų priimamuosiuose, kol po kurio laiko politinės T.S.R.S. jėgos leido Dr. EDMUNDUI DAUBARUI Klaipėdoje organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. 

Lyderiai stabilumo nemėgsta. Bet kurios srities lyderis pasižymi drąsa ir atsakomybe. Jie visada siekia rezultato ir nesvarsto, kad nepavyks. Rezultato siekimas – kiekvieno lyderio varomoji jėga. Tuo tarpu dauguma tenkinasi tyliu buvimu ir ramybe. Tai kas gi buvo tikrais T.S.R.S. kultūrizmo lyderiais? Panašiai vienodu keliu su Dr. EDMUNDU DAUBARU ėjo jo ilgamečiai užsienio bičiuliai ir bendražygiai - I.F.B.B. federacijos prezidentas kanadietis BENAS VEIDERIS (International Federation of Body Builders, President Ben Weider), N.A.B.B.A. asociacijos prezidentas anglas OSKARAS HAIDENSTAMAS (National Amateur Body Building Association, President Oscar Heidenstam, W.A.B.B.A. asociacijos prezidentas prancūzas SERŽAS NUBRETAS (World Aamteur Body Building Association, President Serge Nubret) bei tarptautinės F.I.H.C. federacijos (F.I.H.C., Federation Internationale Halterophile et Culturiste) generalinis sekretorius OSKARAS STEITAS (General Secretary F.I.H.C. Oscar State).

Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo INNARO MARDO galimybes, tačiau Dr. EDMUNDAS DAUBARAS su juo šiuo klausimu visada rasdavo bendrą kalbą, jam padėjo. ROMANAS KALINAUSKAS, kuris nemokėjo nė vienos užsienio kalbos,  daugiau tarp kultūristų kėlė sumaištį ir orientavosi vienareikšmiai tik į Maskvoje įsikūrusią T.S.R.S. sporto ministeriją (Министерство спорта С.С.С.Р., Госкомспорт С.С.С.Р.), o konkrečiau, į T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją („Федерация тяжёлой атлетики С.С.С.Р.“). Tačiau ko pozityvaus kultūrizmo draudimo laikotarpiu buvo galima tikėtis iš T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos? Nieko.

Tuo tarpu, Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, Vilniaus valstybiniame universitete dar besimokydamas anglų ir vokiečių filologijos, ne kartą bandė bendrai veiklai apjungti Vilniaus miesto sporto klubus. Niekas kitas Vilniuje to nedarė ir net nebandė.

Lengva postringauti, kai ledai pralaužti, kliūtys pašalintos ir kultūrizmo traukinys rieda iš inercijos. O tuomet išdrįsusių kovoti dėl kultūrizmo ateities net su aukščiausia politine T.S.R.S. valdžia neatsirado nė vieno. Tik vienas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS. Šiandien, sulaukę senatvės, neretas „tų dienų veteranas“ socialiniuose tinkluose prašosi „į draugus“ pas Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ. Gražu, bei kur jie buvo sportui lemtingais metais, kai reikėjo dirbti, kovoti ir rizikuoti?

Per penkis dešimtmečius trunkančią Dr. EDMUNDO DAUBARO organizacinę veiklą buvo daug „padėjėjų“, „pavaduotuoju“. Neretas ne tik galvojo, bet ir pabandė užimti Dr. EDMUNDO DAUBARO vietą, bandė, kaip jie patys sako, „daryti, kaip daro Dr. EDMUNDAS DAUBARAS“. Nė vienam nieko doro nesigavo.

Audringa Dr. EDMUNDO DAUBARO veikla daugeliui nepatiko, ypač, kai šiam sekėsi pasiekti rezultatų. Nenorėdamas veltis į tarpusavio rietenas, jau turėdamas Vilniaus valstybiniame universitete įgytą germanų filologijos specialybę, Dr. EDMUNDAS DAUBARAS 1979 metais dar kartą įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, šį kartą studijuoti teisės. Ir vėl jam pavyko. Lygiai tokia pati gyvenimiška paralelė nutiko ir su INARU MARDO, kuris po 1979 metais lietuvių sukurstytų intrigų bei perversmo Estijos nacionalinėje kultūrizmo federacijoje, palūžo ir nebeatsikėlė. Buvo atskiri baldymai sugrįžti, tačiau jų negalima pavadinti sėkmingais. Pavyduoliai sužlugdė INARĄ MARDO, o patys, užėmę jo vietą, nieko reikšmingesnio iki šiol nepasiekė. Ši informacija paremta INARO MARDO laiškais Dr. EDMUNDUI DAUBARUI.

Klaipėda visada buvo ir dabar yra „atskira respublika“. Tiek Lietuvoje, tiek T.S.R.S., tiek ir dabar jau tarptautiniame lygyje. Taip buvo ir juridiškai, ir pagal visuomeninį statusą, ir pagal vertinimą bei bendradarbiavimą su įvairių šalių lyderiais, tarptautinių organizacijų vadovais.

Dr. EDMUNDO DAUBARO lyderystė išliko visam jo gyvenimui ir atvedė į vadovavimą tarptautinei W.F.F. – W.B.B.F. organizacijai (World Fitnes Federation, World Body Building Federation), kuri šiandien vienija nacionalines kultūrizmo organizacijas iš šimto keturiasdešimties šalių, atstovaujančių visus kontinentus. Dar Dr. EDMUNDAS DAUBARAS dalyvauja kelių tarptautinių organizacijų veikloje, kurios, tame tarpe, dirba Jungtinėse Tautose (United Nations) bei U.N.E.S.C.O. (United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization). Gal žinote, kuris iš kultūristų savo pasiekimais buvo tokioje pat situacijoje? Kelias buvo ilgas ir pasisekė ne iškart, teko semtis patyrimo, mokytis iš kitų.

Dėl savo aktyvios tarptautinės veiklos Dr. EDMUNDAS DAUBARAS susitinka su eile pasaulyje žinomų asmenybių.

Už idėjas vienijant  pasaulio religijas 2010 metais Portugalijoje Dr. EDMUNDAS DAUBARAS Tarptautinio tamplierių ordino (O.S.M.T.H., Ordo Supremus Militari Templi Herosolimitani) suvažiavime Graikijos ARCHIMANDRITO CHARALAMPIJAUS buvo apdovanotas „Šventojo Nikolojaus Stebukladario“ („St. Nicholas the Wonderworker Silver-Gold Medal“) medaliu.

Kaip žinia, Vatikanas yra ne tik pasaulio katalikų centras, bet ir valstybė. 2011 metais Vatikane vyko oficialus Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F.  federacijos vadovo DR. EDMUNDO DAUBARO priėmimas, kurio metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla. Vatikano administracijos priimamajame, bendraujant su Vatikano Kongregato Prefektu Kardinolu JOZEFU TOMKO (Vatican Congregat Prefect Cardinal  J. Em. JOZEF KARDINAL TOMKO), federacijos veikla kultūrizmo draudimo laikotarpiu labai sudomino kardinolą ir buvo nedviprasmiškai įvardinta, kaip disidentinė komunistinės  valdžios atžvilgiu. Ypač buvo pabrėžta Dr. EDMUNDO DAUBARO kultūrizmo gynimo peticijos reikšmė ir dėka to draudžiamam sportui iškovota pergalė. Oficialaus susitikimo metu Vatikane Pasaulinės federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS už sveikatingumo bei profesionalaus sporto vystymą  buvo Vatikano Kongregato Prefekto Kardinolo JOZEFO TOMKO apdovanotas Vatikano Pontifiko medaliu (Medaglia Ufficiale di Pontificato di Sua Santita Benedetto XVI, Headquarters State Vatican, Cita del Vaticano, March 29, 2011).

Vystant sportą pasaulyje, pastaraisiais metais vyko Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimai ir diskusijos su Austrijos Parlamento pirmininku profesoriumi ALFREDU GERSTLU (President Parliament Austria Professor Alfred Gerstl), su Slovakijos Respublikos ministru pirmininku VLADIMIRU MEČIARU (Prime Minister Republic Slovakia Vladimir Meciar), su Slovakijos Respublikos ministru pirmininku ROBERTU FICO (Prime Minister Republic Slovakia Robert Fico), su Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininku JANU FIGELIU (President Parliament Republic Slovakia Jan Figel), su Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku ARŪNU VALINSKU (Chairman Parliament Republic Lithuania Arunas Valinskas), su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku GEDIMINU KIRKILU (Prime Minister Republic Lithuania Gediminas Kirkilas),  su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku ALGIRDU BUTKEVIČIUMI (Prime Minister Republic Lithuania Algirdas Butkevicius), eile įvairių Europos bei Azijos šalių ministrų bei parlamentų pareigūnų.

Apibendrindami Dr. EDMUNDO DAUBARO veiklą T.S.R.S. laikotarpyje, Rusijos žurnalistai Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ vadina „Rusijos kultūrizmo tėvu“ («Отец российского культуризма»).

2015 metais tarptautinio turnyro atidarymo metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas ANTANAS VINKUS pavadino Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ „Lietuvos Ambasadoriumi pasaulyje“ („Lithuania Embassador for the World“). Turnyre dalyvavo eilė Lietuvos Respublikos Seimo narių, kurie sveikino sportines delegacijas iš Amerikos, Afrikos, Azijos ir Europos.

2023 metų rugsėjo mėnesį profesoriaus Dr. JAROSLAVO KMITO (Professor DSc. Yaroslav Kmit), seniausio Ukrainos Respublikos Lvovo Stavropigeono universiteto rektoriaus, teikimu U.N.E.S.C.O.  (United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) organizacija suteikė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentui Dr. EDMUNDUI DAUBARUI “U.N.E.S.C.O.  Taikos Ambasadoriaus” (2023 U.N.E.S.C.O. „Ambassador of Peace“) vardą. Tuo pačiu Dr. EDMUNDUI DAUBARUI buvo įteiktas proginis medalis su žvaigžde.

2024 metų gegužės mėnesį būdami tarp delegatų Lietuvos Respublikos Seime Estijos Respublikos oficialūs asmenys - U.R.K. EESTI KASAKATE UHING S.A. atstovai generolas pulkininkas ANDREI GRITSKOV, generolas pulkininkas VASSILI TROFIMOV, ALEKSEJUS FILATOVAS, EVGENIA TOFFERT už aktyvią visuomeninę veiklą apdovanojo Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation)  federacijos prezidentą ordinu „U.R.K. sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).

INFORMACIJA. Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

1970 – 1980. GERIAUSI IR GARSIAUSI T.S.R.S. KULTŪRISTAI.

ĮŽANGA.

Rengdami „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма») analizuojame daug istorinių įvykių ir faktų. Pastaruoju metu atsiranda visokių „rašytojų“, „metraštininkų“ ir „akademikų“, kurie klaidina visuomenę. Be abejo, toli gražu ne kiekvienam Dievo duota apimti gausius įvykius ir faktus ir į juos pažvelgti iš paukščio skrydžio, kad tinkamai suvokti kas buvo ir kas yra kas mūsų sporte, tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje...  Minėti „metraštininkai“ neapibendrina ir neanalizuoja istorinės medžiagos, nesudeda akcentų. Jie tik pateikia gausią, tame tarpe ir nereikšmingą, visus klaidinančią savo „kūrybinės fantazijos“ „mišrainę“. Šioje istorinėje “mišrainėje“ vidutiniokai prilyginami ypač sporto istorijai nusipelniusiems atletams ir organizatoriams. Taip dar labiau iškraipomi akivaizdūs faktai, jau nekalbant apie tai, kad mūsų sporto istorijoje buvo ir yra nemažai „daržų kenkėjų“, tame tarpe ir tarp „rašytojų“ bei „metraštininkų“.... Gaunasi kažkoks istorinis sporto balaganas, į kurį orientuojasi mažai ką suvokiantys atletai.

Dabar galime vienareikšmiai išskirti penkis garsiausius 1970 – 1980 metų T.S.R.S. kultūristus. Tai „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas LEONAS PIVORIŪNAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, 1946 – 2021 m.), leningradietis VLADIMIRAS DUBININAS (Владимир Дубинин, R.T.F.S.R., treniravosi savarankiškai), „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS (jo treneris ČESLAVAS TAMULEVIČIUS), estai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus, jo treneris INARAS MARDO, 1945  - 2002 m.) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus, jo treneris INARAS MARDO).

GERIAUSI KULTŪRISTAI.

„Vilniaus kultūrizmo mokykla“ („Vilnius Bodybuilding School“) - vienintelė pasaulyje du dešimtmečius įtakojusi kultūrizmo vystymosi kelią T.S.R.S.. Mokyklos steigėjas ČESLAVAS TAMULEVIČIUS ir vėliau prie jo veiklos prisijungęs talentingas treneris poetas, rašytojas, dramaturgas VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский) per savo auklėtinius kultūristus darė tikrus stebuklus. Jų darbais žavėjosi visi T.S.R.S. kiti kultūristai, juos sekė ir kopijavo. Tokių įtakingų ir talentingų trenerių iki šiol pasaulyje neatsirado... Apie praėjusio amžiaus devyniasdešimtuosius metus VITALIJUS ASOVSKIS sudėjo „ant popieriaus“ mokyklos teorinius ir praktinius darbus, tikslus į ateitį, kuriems iki šiol nepavyko niekam įgyvendinti. Prieš keletą metų VITALIJUS ASOVSKIS pasiūlė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) vilniečių idėjas įgyvendinti per Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veiklą, tačiau spartus tarptautinio kultūrizmo nuosmukis neleido šių planų įgyvendinti. Mūsų nuomone, padėti gali tik tiesioginis Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimas su tarptautiniu Olimpiniu Komitetu (I.O.C., International Olympic Committee), ko federacija nuosekliai siekia.

MURAUSKAS PRANAS

Vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas PRANAS MURAUSKAS varžybose dalyvavo nuo 1969 iki 1974 metų. Iki kultūrizmo sporto draudimo 1970 metais jis tapo Lietuvos nacionaliniu čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune nugalėjo savo ūgio kategorijoje. PRANO MURAUSKO geriausias rezultatas buvo pergalė 1974 metų tarptautiniame „Georgo Tenno Memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»). Tuomet, pasiekęs atitinkančią tarptautinius kultūrizmo standartus puikią sportinę formą, jis ne tik nugalėjo savo ūgio kategorijoje, bet, įveikęs sunkiasvorius VLADIMIRĄ DUBININĄ (R.T.F.S.R., Владимир Дубинин) bei OLEVĄ ANUSĄ (Estijos TSR, Olev Annus), iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Ši pergalė iki šių dienų yra ryškus istorinis aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo pasiekimas. Tuomet pasaulio spauda daug rašė apie PRANĄ MURAUSKĄ, jo nuotraukos buvo įvairiausiuose kultūrizmo žurnaluose.

Straipsnis bus tęsiamas ir apie kiekvieną pakalbėsime atskirai. Sekite tarptautinį interneto puslapį www.wff.lt

KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?

Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime

Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.

Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.

Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.

Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.

Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.

Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.

Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.

Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.

Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.

Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?

Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.

Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.

Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.

Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.

Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.

Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.

Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.

Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.

Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.

2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.

2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.

Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.

2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.

2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.

2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.

Išvados

Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.

Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.

Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.

60 metų Lietuvos kultūrizmui.

Kas iš tiesų tapo istorija?

2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.

Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.

Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?

Istorija dažniausiai atsako pati.

„Gintarinio prizo“ fenomenas

Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.

Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.

Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.

Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.

„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys

Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.

Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.

Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.

Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.

Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.

Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.

Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.

Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį

Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.

Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.

2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.

2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.

Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.

Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.

Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.

Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai

Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.

40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.

Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.

Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.

Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.

Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?

Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.

Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.

Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?

Tikriausiai ne.

Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.

Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.

Žvilgsnis į ateitį

2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Tai bus ne tik eilinės varžybos.

Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.

2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.

Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.

Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.

Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.

Išvados

Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.

Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.

Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.

Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.

Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.

Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.