PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

1981. SOCIALISTINIO PASAULIO KULTŪRIZMO ĮVYKIAI.

T.S.R.S. vis dar galiojo kultūrizmo sporto draudimas. Pagal senas tarptautinės F.I.H.C. (F.H.C., „Federation Internationale Halterophile”)  federacijos tradicijas politinė valdžia stengėsi kultūrizmą kontroliuoti per prie „T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos“ («Федерация тяжёлой атлетики С.С.С.Р.») realaus darbo nedirbančią nuo 1979 metų formaliai atkurtą „T.S.R.S. kultūrizmo federacija“ («Федерация культуризма С.С.С.Р.»).

1981 metai parsidėjo tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2023 m.) turnyru Klaipėdoje. Priminsime, kad 1978 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS parašė kultūrizmo gynimo peticiją, kurią pats jis asmeniškai rizikuodamas pristatė į Maskvą aukščiausiems T.S.R.S. politiniams organams. Netikėtai Maskvoje buvo iškovota politinė pergalė ir Dr. EDMUNDUI DAUBARUI Klaipėdoje buvo leista rengti kultūrizmo varžybas. Nuo 1978 metų Klaipėdoje organizuojamas „Gintarinio prizo“ turnyras buvo laikomas „neoficialiu T.S.R.S. kultūrizmo čempionatu“ («неофициальный Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»). Dr. EDMUNDO DAUBARO kultūrizmo gynimo peticija atvėrė duris T.S.R.S. viešoms kultūrizmo varžyboms. 1981 metais „Gintarinio prizo“  suaugusiųjų kategorijų nugalėtojais tapo EUGENIJUS GORELIKAS (Евгений Горелик, Lietuvos TSR), INDREKAS OTSUSAS (Estijos TSR), SAULIUS MISEVIČIUS (Lietuvos TSR) bei OLEVAS ANUSAS (Estijos TSR). Pagal ROMANO KALINAUSKO prieš varžybas duotus politizuotus nurodymus „Gintarinio prizo“ teisėjams, OLEVAS ANUSAS absoliutaus nugalėtojo titulo negavo. Pergalė buvo skirta SAULIUI MISEVIČIUI. 1981 metų „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo dvi Estijos TSR komandos – viena Estijos TSR nacionalinės kultūrizmo federacijos, kuriai atstovavo OLEVAS ANUSAS ir broliai ARRO, kita INARO MARDO (Innar Mardo, 1946 – 2002 m.). „T.S.R.S. kultūrizmo federacijos“ prie „T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos“ duomenimis OLEVAS ANUSAS ruošėsi emigruoti į Suomiją. Tai T.S.R.S. laikotarpiu buvo tolygu politinei išdavystei. Kaip taip galėjo pasielgti absoliutus T.S.R.S. kultūrizmo čempionas?

Po pralaimėjimo „Gintarinio prizo“ turnyre OLEVAS ANUSAS ėmėsi rašyti skundus į socialistinių šalių užsienio kultūrizmo žurnalus, o jį palaikęs „Gintarinio prizo“ vyriausias teisėjas anuliavo varžybų rezultatus. Vyriausias 1981 metų „Gintarinio prizo“ varžybų teisėjas kreipėsi į 1979 metais atkurtos formalios „T.S.R.S. kultūrizmo federacijos“ vadovą ROMANĄ MOROZĄ (Роман Мороз) su prašymu patvirtinti jo sprendimą. „T.S.R.S. kultūrizmo federacijos“ vadovas ROMANAS MOROZAS „Gintarinio prizo“ turnyro vyriausiojo teisėjo sprendimą anuliavo ir varžybų rezultatus paliko galioti.

Neturime duomenų apie 1981 metais vykusias intrigas Nacionalinėje Estijos TSR kultūrizmo federacijoje, kuriai, 1979 metais skandalingai nušalinus INARĄ MARDO (Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.), vadovavo OLEVAS ANUSAS bei broliai ARRO. Tuomet INARO MARDO nušalinime dalyvavo ir Lietuvos TSR kultūristai, kuriems vadovavo ROMANAS KALINAUSKAS. Populiarumu T.S.R.S. kultūristų tarpe, pasiektais realiais rezultatais socialistinių šalių varžybose INARAS MARDO buvo ROMANUI KALINAUSKUI nepageidaujamas konkurentas. Faktas yra tai, kad 1981 metų „Georgo Tenno memorialą“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 1989 m.) be Nacionalinės Estijos TSR kultūrizmo federacijos dalyvavimo organizavo vienasmeniškai INARAS MARDO. Atrankinė varžybų dalis vyko Talino „Piritos olimpinio centro“ (Талинский олимпийский центр Пирита») patalpose, kurių direktoriumi buvo išeivis iš Lietuvos TSR PRANAS MICKEVIČIUS. Suprantama, OELVAS ANUSAS opozicionierių varžybose nedalyvavo.

Po kiek laiko nušalinęs  Estijos TSR kultūrizmo federacijos vadovus OLEVĄ ANUSĄ bei brolius ARRO, vadovavimą nacionalinei Estijos kultūrizmo federacijai perėmė Talino „Piritos olimpinio centro“ direktorius PRANAS MICKEVIČIUS.

1981 metų gruodžio mėnesį į pasitarimą Maskvoje rinkosi 1979 metais formaliai prie T.S.R.S. „Sunkiosios atletikos federacijos“ atkurtos „T.S.R.S. kultūrizmo federacijos“ („Visasąjunginė atletinės gimnastikos komisija“, «Всесоюзная комиссия атлетической гимнастики») funkcionieriai. Kultūrizmas T.S.R.S. vis dar buvo uždraustas, nors Estijos TSR ir Lietuvos TSR varžybos, tiesa politizuotos, varžybos  jau vyko atvirai. Pavyzdžiui, Kaune buvo organizuojamos tradicinis „Komjaunimo taurės“ („Comsomol Cup“, „Кубок комсомола») turnyras. Kadangi „T.S.R.S. kultūrizmo federacijos“ veikla buvo tik formali, jai ir toliau vadovavo R.T.F.S.R. sunkiaatletis ROMANAS MOROZAS, o sekretoriumi buvo lietuvis ROMANAS KALINAUSKAS. Kadangi ROMANAS MOROZAS buvo tolimas nuo kultūrizmo, faktiškai realiu vadovu buvo ROMANAS KALINAUSKAS. Minėtame pasitarime iš esmės pasikeitė federacijos statistai, tarp kurių dabar buvo vienas T.S.R.S. kultūrizmo pradininkų, vienas 1968 metų T.S.R.S. kultūrizmo federacijos vadovų, T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos atstovas GENADIJUS BALDINAS (Геннадий Балдин). ROMANAS KALINAUSKAS kvietė Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ sugrįžti į oficialią kultūrizmo veiklą, net pakvietė į minėtą posėdį, kuriame buvo svarstomas OLEVO ANUSO ir jo draugų elgesys, jų skundai po 1981 metų „Gintarinio prizo“ turnyro. T.S.R.S. atletinės gimnastikos komisija dėl OLEVO ANUSO intrigų uždraudė pastarajam dalyvauti T.S.R.S. teritorijoje organizuojamose varžybose.

1981 metais tradiciniame Čekoslovakijos TSR vykusiame tarptautiniame „Trener“ turnyre T.S.R.S. atstovavo tik vienas sportininkas – estas INDREKAS OTSUSAS. Jis ir vėl tapo absoliučiu nugalėtoju.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

PASAULINĖ KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA

TOKIO ĮVYKIO PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE DAR NEBUVO.

OFICIALUS VIZITAS Į VATIKANĄ.

Rengiant įvairiomis kalbomis publikavimui „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия мирового культуризма»), norime išskirti ypatingą įvykį pasaulio sporto istorijoje – oficialų Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidento Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) vizitą į Vatikaną. Istoriją išdėstysime dalimis. Išsamią informaciją, dokumentus, nuotraukas rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

„LIETUVOS AMBASADORIUS PASAULIO ŠALIMS“.

2015 ir 2016 metais, drauge su eile Lietuvos Respublikos Seimo narių dalyvavęs W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacijos tarptautiniuose renginiuose Kretingoje, tuo metu Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas ANTANAS VINKUS, buvo pakerėtas įvairių šalių ir kontinentų delegatų gausos. Renginiuose dalyvavo atletai iš Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir Europos. Tuomet renginio atidarymo metų ANTANAS VINKUS įvardino Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ (DSc. Edmundas Daubaras) esant „Lietuvos ambasadoriumi pasaulio šalims“  („Lithuania Ambassador for the World Countries“).

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Pasaulio sporto istorija. VILNIUS – PASAULIO FITNESO CENTRE: 2004-ŲJŲ WFF ČEMPIONATAS, TAPĘS ISTORINIU ĮVYKIU.

2004 metų rugsėjis. Vilnius. Į Lietuvos sostinę suvažiuoja sportininkai iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Keturioms dienoms Vilniaus kongresų rūmai tampa pasaulinio fitneso centru.

Tai nebuvo eilinės tarptautinės varžybos.

Tai buvo WFF – World Fitness Federation – pasaulio mėgėjų čempionatas, kuriame sportas peržengė įprastų varžybų ribas. Renginyje dalyvavo ne tik sportininkai ir treneriai. Jo organizavime dalyvavo aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai, renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o čempionato rezultatus ir eigą lydėjo nacionalinės žiniasklaidos dėmesys.

Šiandien, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, 2004 m. Vilniaus čempionatas gali būti vertinamas kaip vienas ryškiausių ankstyvojo tarptautinio fitneso istorijos epizodų Lietuvoje.

Nuo 1995-ųjų – nauja pasaulinio fitneso organizacija

WFF pasaulinė federacija buvo įkurta 1995 metais.

Tai buvo laikotarpis, kai tarptautinis fitneso sportas dar tik ieškojo savo organizacinės formos. Skirtingose šalyse veikė įvairios sporto struktūros, o sportininkai varžėsi skirtingose fizinės kultūros, fitneso, aerobikos ir kultūrizmo disciplinose.

WFF siekė šias kryptis jungti į vieną tarptautinę sistemą.

Federacijos istorijoje reikšmingas buvo ir Rytų bei Vakarų sporto pasaulio bendradarbiavimas. WFF vadovybėje veikė du prezidentai – Dr. Edmundas Daubaras, atstovavęs Rytų šalims, ir vokietis Klausas Hofmanas, atstovavęs Vakarų kryptį.

Šis modelis atspindėjo to meto Europos realybę – sporto organizacijos bandė jungti šalis, kurios dar visai neseniai priklausė skirtingoms politinėms ir sportinėms sistemoms.

2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijos vadovavimas faktiškai susitelkė Dr. Edmundo Daubaro rankose.

Po 2003 m. Maskvoje vykusio pasaulio čempionato WFF istorijoje sekė Vilnius.

Ir tai buvo labai svarbus etapas.

VILNIUS 2004: KAI PASAULIO ČEMPIONATAS TAPO VALSTYBĖS REIKALU

2004 m. rugsėjo 24–27 d. Vilniuje surengtas pasaulio čempionatas išsiskyrė tuo, kad jo mastas ir organizacinis lygis gerokai peržengė įprastų sporto varžybų formatą.

Renginio organizacinio komiteto pirmininku buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tuometinis krašto apsaugos ministras, vėliau Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Jo parašai ant čempionato diplomų tapo nugalėtojų pergalių liudijimu.

Organizaciniame komitete dirbo ir kiti aukšti Lietuvos valstybės institucijų atstovai – Dr. Rišardas Krinickis bei Kęstutis Virketis.

Tačiau svarbiausia buvo ne vien pareigūnų pavardės.

Čempionatą rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Užsienio sportininkams buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas Vilniaus viešbučiuose.

Tai reiškė, kad Lietuva šį renginį vertino kaip tarptautinės reikšmės sporto įvykį.

VILNIAUS KONGRESŲ RŪMAI – PASAULIO SPORTININKŲ SCENA

Dvi dienas čempionato renginiai vyko prestižiniuose Vilniaus kongresų rūmuose.

Į Vilnių atvykę sportininkai varžėsi dėl pasaulio čempionų titulų, o žiūrovai galėjo išvysti tuo metu labai skirtingas fitneso sporto kryptis.

Tai buvo ne vien raumenų demonstravimas.

WFF varžybų sistema apėmė Classic Fitness, Performance Fitness, Athletic Fitness, Super Athletic Fitness, Extreme Fitness bei kitas kategorijas. Atskirai buvo organizuojamos moterų ir aerobikos varžybos.

Dar vienas svarbus aspektas – į čempionato programą buvo įtrauktos neįgaliųjų vežimėlių fitneso kategorijos.

Tai atskleidžia vieną esminį WFF siekį: fitnesą suvokti kaip platų sporto reiškinį, kuriame vietos gali būti ir estetikai, ir atletiškumui, ir fiziniam pasirengimui, ir skirtingų fizinių galimybių sportininkams.

PASAULIS VILNIUJE

2004 m. rezultatų protokolas atskleidžia įspūdingą tarptautinę čempionato geografiją.

Vilniuje varžėsi atstovai iš:

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Kipro, Slovėnijos, Čekijos, Kazachstano, Norvegijos, Anglijos, Moldovos, Nyderlandų, Australijos ir Gvadelupos.

Tai buvo tikras tarptautinis sporto forumas.

Ypač stipriai buvo atstovaujama Baltijos ir Rytų Europos šalims, tačiau Vilniuje pasirodė ir Vakarų Europos bei kitų regionų sportininkai.

Todėl čempionato rezultatų protokolas šiandien yra įdomus ne tik kaip sporto statistika.

Jis atspindi to meto pasaulio fitneso geografiją.

LIETUVA – NE STEBĖTOJA, O VIENA PAGRINDINIŲ ČEMPIONATO JĖGŲ

Jeigu pažvelgtume į rezultatus atidžiau, išryškėja vienas labai svarbus faktas:

Lietuvos sportininkų buvo visur.

Jų pavardės kartojasi beveik visose pagrindinėse kategorijose.

Ir dar svarbiau – tai nebuvo vien masinis dalyvavimas.

Lietuviai laimėjo pasaulio čempionato kategorijas ir užėmė daugybę prizinių vietų.

Vyrų „Classic Fitness Category 2“ kategorijoje Ramūnas Sendrius tapo pasaulio čempionu, o antrąją vietą užėmė Olegas Gusarovas.

„Mr. Super Athletic Fitness“ kategorijoje Mindaugas Kvasys iškovojo bronzos medalį.

„Mr. Athletic Fitness“ kategorijoje Marikas Stefanovičius buvo septintas, o Lietuvos sportininkai užėmė ir kitas aukštas vietas.

Neįgaliųjų vežimėlių „Athletic Fitness“ kategorijoje Sergej Beglik tapo pasaulio čempionu.

Tai labai svarbus rezultatas – Lietuvos vardas pasaulio čempionato protokole buvo įrašytas ne vieną kartą.

LIETUVOS MOTERYS – TARP PASAULIO LYDERIŲ

Dar ryškesnį vaizdą matome moterų ir aerobikos kategorijose.

Jolanta Mileriūtė tapo „Miss Aerobic Fitness“ pasaulio čempione.

Ji taip pat iškovojo antrąją vietą „Miss Classic Fitness Category 1“ kategorijoje.

Aleksandra Kukreš tapo „Miss Aerobic Athletic“ pasaulio čempione.

„Miss Classic Fitness Category 2“ kategorijoje antrąją vietą užėmė Edita Diržinikaitė, o trečiąją – Simona Šakinytė.

„Miss Performance Fitness“ kategorijoje sidabro medalį iškovojo Laura Romeraitė.

„Miss Super Body Fitness“ kategorijoje trečia buvo Marta Alešiūnaitė, o „Miss Extreme Fitness“ kategorijoje bronzą laimėjo Eglė Stasiukaitytė.

Taigi Lietuvos sportininkės buvo ne epizodinės čempionato dalyvės.

Jos buvo tarp pagrindinių pasaulio čempionato rezultatų lyderių.

ABSOLIUTŪS ČEMPIONAI

Tačiau kiekvieno pasaulio čempionato viršūnė – absoliutūs nugalėtojai.

2004 m. Vilniuje vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Konstantin Zacharov iš Rusijos.

Jis laimėjo „Mr. Classic Fitness Category 1“ ir buvo pripažintas Over-All Winner.

Moterų absoliučia čempione tapo Marina Burinskaja iš Latvijos, laimėjusi „Miss Extreme Fitness“ kategoriją.

Aerobikos absoliučia nugalėtoja tapo Marija Deksne iš Latvijos.

Tai reiškia, kad Vilniaus čempionate absoliučiose įskaitose itin ryškiai pasirodė Rusija ir Baltijos šalys.

REZULTATAI, KURIE PASAKOJA DAUGIAU NEI MEDALIAI

Šio čempionato rezultatus galima skaityti ne tik kaip vietų sąrašą.

Jie pasakoja apie visą sporto epochą.

Matome, kad tuo metu:

Lietuva turėjo didelę ir aktyvią fitneso sportininkų bendruomenę; Baltijos šalys buvo svarbus tarptautinio WFF sporto regionas; Rusijos ir Ukrainos sporto mokyklos buvo itin stiprios; Vakarų Europos sportininkai taip pat aktyviai dalyvavo; WFF programa buvo daug platesnė nei vien klasikinis kultūrizmas; tarptautiniame čempionate buvo vietos ir neįgaliųjų sportui; moterų fitnesas ir aerobika buvo neatsiejama pasaulinio čempionato dalis.

Todėl Vilniaus protokolas yra savotiškas 2004 metų pasaulio fitneso žemėlapis.

LIETUVOS VALSTYBĖ IR TARPTAUTINIS SPORTAS

Ypatingą reikšmę šiam įvykiui suteikia Lietuvos valstybės dalyvavimas.

Šiandien įprasta tarptautinius sporto renginius vertinti pagal sportinį rezultatą, žiūrovų skaičių ar televizijos transliacijas.

Tačiau 2004 m. Vilniaus čempionato atveju matome platesnį paveikslą.

Valstybės institucijų atstovai dalyvavo organizaciniame komitete.

Renginį rėmė Vyriausybė.

Užsienio sportininkams buvo suteiktas apgyvendinimas ir maitinimas.

Čempionatas vyko reprezentacinėje sostinės erdvėje.

Nacionalinė televizija parengė reportažą.

Po renginio „ELTA“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos sporto ministras Vytas Nėnius.

Tai buvo signalas, kad tarptautinis fitneso sportas Lietuvoje tuo metu buvo vertinamas rimtai.

KODĖL ŠIS ČEMPIONATAS SVARBUS ŠIANDIEN?

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, kyla klausimas: kodėl turėtume prisiminti būtent 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionatą?

Atsakymas paprastas.

Todėl, kad tai yra dokumentas apie laikotarpį, kai Lietuva pati organizavo ir priėmė pasaulinio masto fitneso renginį, o Lietuvos sportininkai jame buvo tarp aktyviausių ir konkurencingiausių dalyvių.

Tai istorija ne vien apie vieną savaitgalį.

Tai istorija apie žmones, kurie kūrė tarptautinį fitneso sportą.

Apie federaciją, kuri bandė sujungti skirtingas sporto tradicijas.

Apie laikotarpį po Šaltojo karo, kai Rytų ir Vakarų sporto pasauliai vis aktyviau ieškojo bendrų erdvių.

Ir apie Lietuvą, kuri tuo metu jau galėjo priimti pasaulio sportininkus savo sostinėje.

2004-ŲJŲ VILNIAUS PAMOKA

Šiandien rezultato lentelėje matome tik pavardę, šalį ir užimtą vietą.

Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi istorija.

1 vieta reiškė metų metus trukusį pasirengimą.

2 ar 3 vieta – tarptautinę konkurenciją.

O dešimtys Lietuvos sportininkų protokole reiškia tai, ko vien medalių lentelė neparodo – tuo metu Lietuvoje egzistavo stipri ir gausi fitneso sporto bendruomenė.

Todėl 2004 m. Vilniaus čempionatą verta vertinti ne vien pagal tai, kas tapo pasaulio čempionu.

Reikėtų klausti ir kito klausimo:

ką šis čempionatas reiškė Lietuvos sportui ir tarptautiniam fitnesui?

Atsakymas – daug.

IŠVADOS: VILNIUS BUVO ISTORIJOS DALIS

2004 m. WFF pasaulio čempionatas Vilniuje buvo daugiau nei sporto varžybos.

Tai buvo tarptautinis renginys, kuriame susitiko skirtingų šalių sportininkai, skirtingos fitneso mokyklos ir skirtingos sporto tradicijos.

Tai buvo laikotarpis, kai WFF, įkurta 1995 m., jau buvo sukūrusi tarptautinę varžybų sistemą ir siekė fitnesą pateikti kaip platų, įvairiapusį sportą.

Tai buvo ir Lietuvos sporto istorijos epizodas, kai valstybės institucijos, sporto organizatoriai ir sportininkai kartu priėmė pasaulio čempionatą Vilniuje.

Ir svarbiausia – Lietuva šiame čempionate nebuvo tik šeimininkė.

Lietuva buvo viena iš pagrindinių sportinių jėgų.

Jos sportininkai laimėjo pasaulio čempionų titulus, iškovojo prizines vietas ir sudarė didelę dalį dalyvių.

O absoliučių nugalėtojų tarpe triumfavo Rusijos ir Baltijos šalių sportininkai, dar kartą parodydami, kokią didelę įtaką tuo metu WFF pasaulyje turėjo šis Europos regionas.

2004-ieji paliko aiškią žinutę:

Vilnius buvo pasirengęs priimti pasaulio sportą.

Lietuvos sportininkai buvo pasirengę su juo konkuruoti.

O WFF tuo metu buvo vienas iš tarptautinio fitneso judėjimo centrų, jungusių skirtingas šalis, sporto kryptis ir žmones.

Todėl 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionato rezultatai nėra vien senas protokolas.

Tai – dokumentas, liudijantis Lietuvos vietą pasaulio fitneso istorijoje.

BRUSNO 2012 – PASAULIO SPORTO ELITAS SLOVAKIJOS KALNUOSE.

2012 metų spalio 11–13 dienomis nedidelis Slovakijos kalnų kurortas Brusno Kupele tapo tikra pasaulio fitneso ir kultūrizmo sostine. Čia susitiko skirtingų kartų, skirtingų sporto mokyklų ir skirtingų valstybių atletai, o trijų dienų renginys virto įspūdinga tarptautine sporto švente.

Scenoje – jaunieji „Fit-Kid“ talentai, aerobikos meistrai, model fitness atstovai, jauniai, suaugusieji, veteranai ir neįgalieji sportininkai. Nuo vaikų scenos debiutų iki pasaulio čempionų kovų – Brusno 2012 apėmė beveik visą sportinio gyvenimo spektrą.

Tai buvo ne vien varžybos dėl medalių. Tai buvo susitikimas, kuriame sportas tapo bendra kalba, sujungusia dešimtis atletų ir daugybę valstybių.

Brusno – vieta, kur sportas tapo tradicija

Brusno Kupele tarptautinių WFF–WBBF renginių žemėlapyje atsirado neatsitiktinai.

Nuo 2009 metų Slovakijos mecenato Štefano Hrčkos iniciatyva šiame kalnų kurorte kasmet buvo rengiami įvairūs Pasaulinės WFF–WBBF federacijos renginiai. Prie jų organizavimo ir globos prisidėjo iškilūs Slovakijos visuomenės bei politikos veikėjai.

Tarp renginių globėjų buvo Slovakijos Respublikos ministrai pirmininkai Vladimiras Mečiaras ir Robertas Fico, parlamento pirmininkas Janas Figelis bei Slovakijos nacionalinės tarybos pirmininkas Andrejus Hrnčaras.

Todėl 2012-ųjų čempionatas buvo ne pavienis įvykis, o jau susiformavusios tarptautinės sporto tradicijos dalis.

NUO MAŽIAUSIŲ ČEMPIONŲ IKI PASAULIO ELITO

Vienas įspūdingiausių Brusno renginio bruožų – neįprastai plati amžiaus skalė.

Čempionato scenoje pasirodė vos keliolikos metų sportininkai, o greta jų varžėsi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai atletai. Tai sukūrė ypatingą atmosferą: vienoje scenoje buvo galima pamatyti ir pirmuosius jaunųjų sportininkų žingsnius, ir ilgametės sportinės patirties rezultatą.

FIT-KID – mažieji atletai, didelės ambicijos

Pirmieji į pasaulio čempionato sceną žengė „Fit-Kid“ dalyviai.

Mergaičių kategorijose iki 8, 10, 12 ir 14 metų varžėsi jaunieji talentai iš Baltarusijos, Serbijos, Lenkijos, Slovakijos ir kitų šalių.

Berniukų kategorijose iki 10 ir 14 metų taip pat netrūko tarptautinės konkurencijos. Čia susitiko Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Moldovos atstovai.

Tai buvo mažieji pasaulio čempionato dalyviai, tačiau jų ryžtas ir noras pasirodyti scenoje – tikrai ne vaikiški.

„Fit-Kid“ varžybos priminė, kad didelės sportinės istorijos dažnai prasideda nuo labai mažų žingsnių.

AEROBIKA – ENERGIJA, TEMPERAMENTAS IR PRECIZIKA

Po jaunųjų atletų sceną užvaldė aerobikos sportininkai.

Moterų varžybose dalyvės rungėsi 16, 18, 21 metų ir vyresnių nei 21 metų kategorijose. Skirtingos amžiaus grupės parodė, kaip per sportą keičiasi ne tik fizinės galimybės, bet ir sceninė patirtis, technika bei artistiškumas.

16-mečių kategorijoje aukso medalį iškovojo Klaudia Korpan, 18-mečių grupėje nugalėjo Viktoriya Lebedynska, o 21 metų kategorijoje pirmoji vieta atiteko Miriamiai Žigalovai.

Vyresnių nei 21 metų kategorijoje triumfavo Renata Kaladzinskaya.

Tačiau čempionato kulminacija tapo absoliučių nugalėtojų išaiškinimas.

Bendrosios moterų aerobikos nugalėtojos titulą pelnė Klaudia Korpan, o vyrų absoliučiu čempionu tapo Vitaliy Lebedynskyi.

Tai buvo sportas, kuriame jėga susitiko su muzika, o fizinis pasirengimas – su sceniniu meistriškumu.

MODEL FITNESS – SPORTAS, ESTETIKA IR SCENA

Brusno scenoje vietos buvo ir model fitness sportininkams.

Jaunimo kategorijose iki 16, 18 ir 21 metų varžėsi būsimos šios sporto krypties žvaigždės. Čia svarbus ne vien kūno sudėjimas. Sportininkas turi gebėti save išreikšti scenoje, demonstruoti proporcijas, laikyseną, eleganciją ir pasitikėjimą savimi.

Suaugusiųjų moterų varžybose buvo keturios kategorijos.

Absoliučia „Model Fitness“ čempione tapo Eva Martinkova.

Vyrų kategorijoje aukščiausią rezultatą pasiekė Dzianis Kazlou.

Šios rungtys dar kartą parodė WFF–WBBF čempionato išskirtinumą – sportas čia suprantamas ne tik kaip raumenų masė ar fizinė jėga, bet ir kaip estetika, disciplina bei gebėjimas pasirodyti scenoje.

PAGRINDINĖ ČEMPIONATO KOVA – KULTŪRIZMAS

Spalio 13-oji Brusno Kupele tapo svarbiausia čempionato diena.

Į sceną žengė WBBF pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionato dalyviai.

Moterų varžybose sportininkės kovojo Classic, Performance, Athletic ir Super Athletic Bodybuilding kategorijose.

Klasikinio kultūrizmo kategorijoje pasaulio čempionės titulą iškovojo Yamila Vanessa Toledo iš Argentinos.

Performance kategorijoje triumfavo Valiantsina Kazlouskaya iš Baltarusijos, Athletic kategorijoje stipriausia buvo Svetlana Pugacheva iš Rusijos.

Tačiau ypatingo dėmesio sulaukė Super Athletic kategorija.

Čia nugalėjo Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino. Ji tapo ir absoliučia visų moterų kultūrizmo kategorijų nugalėtoja.

Pietų Amerikos sportininkės triumfas Europos čempionato scenoje tapo puikiu tarptautinio WFF–WBBF sporto geografijos pavyzdžiu.

VYRŲ SCENOJE – JĖGA IR KONKURENCIJA

Vyrų kultūrizmo varžybose konkurencija buvo ne mažiau įspūdinga.

Keturių klasikinių kategorijų nugalėtojais tapo skirtingų šalių sportininkai, tačiau absoliučiu klasikinio kultūrizmo čempionu tapo Sergey Grigoryev iš Rusijos.

Performance kategorijose taip pat netrūko stiprių atletų. Pirmojoje grupėje nugalėjo Viacheslav Rokashkov, antrojoje – Aleksandr Sobolev.

Athletic Bodybuilding kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lenkijos sportininkai Andrzej Rak ir Andrzej Brzezinski.

O tuomet atėjo eilė pačiai ekstremaliausiai kategorijai.

EXTREME BODYBUILDING

Extreme Bodybuilding kategorijoje aukso medalį iškovojo Nikolay Vorobyev.

Jis taip pat tapo absoliučiu visų vyrų kultūrizmo kategorijų nugalėtoju.

Tai buvo vienas ryškiausių 2012 metų Brusno čempionato akcentų.

JAUNYSTĖ IR PATIRTIS – VIENOJE SCENOJE

Čempionato organizatoriai daug dėmesio skyrė jaunimui ir veteranams.

Junior Championship varžybose iki 21 metų amžiaus sportininkai galėjo išbandyti savo jėgas jau tikro pasaulio čempionato atmosferoje.

Moterų kategorijoje nugalėjo Erika Kandracova, vyrų – Ilya Lukavets.

Tačiau sportinė karjera Brusno scenoje nesibaigė sulaukus 21 metų.

Vyresni nei 40 metų atletai turėjo savo kategoriją, o vyresni nei 50 metų sportininkai taip pat stojo į kovą dėl pasaulio čempionų titulų.

Absoliučiu senior kategorijų nugalėtoju tapo Andrzej Rak.

Šis rezultatas buvo dar vienas priminimas, kad aukštas sportinis meistriškumas neturi konkretaus amžiaus.

SPORTAS, KURIAME NUGALI ŽMOGUS

Ypatingą vietą čempionate užėmė neįgaliųjų sportininkų varžybos.

Vežimėlių kategorijoje nugalėjo Oleksandr Golub iš Ukrainos.

Kitoje neįgaliųjų kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Niias Izmailov, antrąją – Brazilijos atstovas Gustavo Rodrigues, trečiąją – Oleksandr Rossomakin.

Šie pasirodymai turėjo kitokią emocinę reikšmę nei įprastos sportinės kovos.

Čia pergalė reiškė ne tik medalį. Ji simbolizavo valią, atkaklumą ir žmogaus gebėjimą nepasiduoti aplinkybėms.

PASAULIS SUSITIKO BRUSNO

Pažvelgus į 2012 metų čempionato rezultatus, labiausiai į akis krinta jo tarptautiškumas.

Ant Brusno scenos susitiko sportininkai iš Europos, Pietų Amerikos ir kitų pasaulio regionų. Tarp nugalėtojų ir prizininkų buvo Argentinos, Brazilijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos, Serbijos, Latvijos, Rumunijos, Bulgarijos, Šveicarijos ir kitų valstybių atstovų.

Tai buvo tikras sporto tautų žemėlapis.

Vienoje scenoje – skirtingos kalbos, skirtingos sporto mokyklos ir skirtingos istorijos. Tačiau visus jungė vienas dalykas – noras būti geriausiais.

BRUSNO 2012 – DAUGIAU NEI ČEMPIONATAS

2012 metų WFF–WBBF pasaulio čempionatas Brusno Kupele buvo daugiau nei eilinės tarptautinės varžybos.

Tai buvo trijų dienų sporto istorija, kurioje vietos atsirado vaikystės svajonėms, jaunatviškam maksimalizmui, suaugusiųjų meistriškumui ir veteranų patirčiai.

Čia buvo ir muzika, ir scena, ir estetika. Buvo jėga, disciplina, prakaitas ir įtampa. Buvo pergalės, pralaimėjimai, emocijos ir medaliai.

Tačiau svarbiausia – buvo žmonės, kurie į sceną atsinešė savo darbo rezultatus ir norą įrodyti, kiek daug galima pasiekti atkakliai dirbant.

Brusno kalnų kurortas trims spalio dienoms tapo vieta, kur susitiko pasaulio sportas.

2012-ųjų čempionato rezultatai šiandien primena ne tik apie iškovotus titulus. Jie primena laikmetį, kai WFF–WBBF tarptautinė scena telkė vis daugiau skirtingų šalių, skirtingų kartų ir skirtingų sporto disciplinų.

Ir būtent todėl Brusno 2012 išlieka ryškiu WFF–WBBF istorijos puslapiu.