KULTŪRIZMO ISTORIJOS MOMENTAI.

KADA KULTŪRIZME ATSIRADO DIETA?

Išsamiai temos nedėstysime, tik papasakosime prisiminimų kai kuriuos ryškius epizodus.

Priminsime, socialistinėse šalyse nuo 1973 metų buvo kultūrizmo draudimo laikotarpis. Ruošdamasis varžyboms, Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ (“Vilnius Bodybuilding School”, «Вильнюсская школа культуризма») atstovas talentingas T.S.R.S. kultūristas PRANAS MURAUSKAS valgė viską, jokios dietos nesilaikė. Jo pergalė 1974 metų “Georgo Tenno memoriale” (“Georg Tenno Memorial”, «Мемориал Георга Тенно», 1971 - 2024 m.) išgarsino ne tik Lietuvos TSR, bet ir visą socialistinį pasaulį. Apie įvykį pasaulio kultūrizmo spauda skambėjo dar ilgai. Neįtikėtinas fenomenas. Tų metų varžybose visi be abejonių tikėjosi leningradiečio VLADIMIRO DUBININO (Владимир Дубинин) pergalės. Šis R.T.F.S.R. atstovas pastaruosius kelis metus buvo vienareikšmiu T.S.R.S. lyderiu, svėrė apie 120 kilogramų, tačiau raumenų ryškumo nebuvo. Kaip pasakojo T.S.R.S. kultūrizmo autoritetas VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков), memorialo išvakarėse restorane kartu su PRANU MURAUSKU stebėjęs VLADIMIRO DUBININO vakarienę – nieko ypatingo, kepta višta, duona, daržovės, limonadas. Tuomet PRANAS MURAUSKAS svėrė 86 kilogramus, atrodė, palyginus su leningradiečiu,  nedidelis. Kai VLADIMIRUI DUBININUI prieš varžybas parodė PRANĄ MURAUSKĄ, šis ėmė juoktis – kas jis prieš jį - 120 kg. gigantą? Tačiau scena parodė, kad apimtys ir svoris nėra svarbiausi rodikliai. Po pralaimėjimo 1974 metais VLADIMIRAS DUBININAS supyko, izoliavosi nuo visų ir tik 1986 metais pakvietus į tarptautinį „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) turnyrą Klaipėdoje Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) pavyko jį grąžinti į veiklą.

Tuo pačiu į tas pačias varžybas ruošėsi kitas vilnietis ALGIMANTAS KERŠULIS, kuris kasdien įprastą maistą “pastiprindavo” stikline grietinės ir buteliu alaus... Toks tuo metu buvo supratimas apie „dietas“.

PRIEŠVARŽYBINĖ NE - DIETA „VILNIAUS KULTŪRIZMO MOKYKLOJE“.

“Vilniaus kultūrizmo mokykla”, įsteigta ir vadovaujama talentingų trenerių ČESLAVO TAMULEVIČIAUS (Чеслав Тамулевич) ir VITALIJAUS ASOVSKIO (Виталий Асовский), savotiškai originaliai rengė sportininkus varžyboms ypač dideliais krūviais, kai  sportininkai  valandą trunkančioje treniruotėje dideliam tempe atlikdavo ne mažiau 100 priėjimų. Dar iki dietinių klausimų pažinimo 1976 metais, o ir po jo, dažniausiai, ryškinant raumenis, “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniams buvo taikoma pratimų sistema „Super standart“ „10 x 10“ - dešimt bazinių pratimų po dešimt priėjimų, kai pratimai buvo atliekami beveik be jokios pertraukos. Mokykla įvairiems tikslams pasiekti buvo parengusi įvairiausių pratimų sistemas, pavyzdžiui, kad ir „3 x 3“, atliekant tris pratimus po vieną priėjimą, ir taip ratu tris kartus. Po to sekė dar 3 - 4 „3 x 3“ pratimų junginiai, taip gaudavosi 108 priėjimai. Priklausomai nuo tikslų, keitėsi pratimų atlikimo tempas. Neturėdami žinių apie dietos subtilybes, vilniečiai varžyboms ruošėsi nežmoniškais krūviais. Nesilaikydami jokios dietos, 1976 metų tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Taline “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai užėmė visas pirmas vietas (išskyrus aukščiausią ūgio kategoriją, kurioje nugalėjo estas OLEVAS ANUSAS), o PRANAS MURAUSKAS bei SEMIONAS BEREZOVSKIS (jaunimas) tapo absoliučiais nugalėtojais. Jei SEMIONAS BEREZOVSKIS sugebėjo nepaprastai išryškinti raumenis, tai kitos jaunimo kategorijos nugalėtojas ARVYDAS MISIURA to padaryti nesugebėjo. Tačiau „vilnietiškas“ pozavimas lėmė savo – niekas T.S.R.S. jiems neprilygo ir, net turėdami“ geresnę formą – visi „gaudavo į skudurus“. Kiti Lietuvos TRS atstovai, dalyvavę minėtose varžybose, nesužibėjo – jie buvo labiau „jėgininkai“, o ne kultūristai, primityviai pozavo. Po varžybų ČESLAVAS TAMULEVIČIUS barė PRANĄ MURAUSKĄ, nes šis savo laisvojoje programoje pamiršo keletą pozų. Nėra ko stebėtis – kai visi to meto kultūristai ant scenos atlikdavo 8 – 12 pozų, PRANUI MURAUSKUI sudėtingą choreografinę programą ČESLAVAS TAMULEVIČIUS sudarė iš penkiasdešimties. 

PIRMAS DIETOS PANAUDOJIMAS RUOŠIANTIS VARŽYBOMS.

Pirmasis ruošiantis varžyboms tikrą dietą pritaikė INARO MARDO (Innar Mardo, Иннар Мардо, 1945 – 2002 m.) auklėtinis estas OLEVAS ANUSAS (Olev Annus). INARAS MARDO jam ne tik teikė treniruočių ir mitybos paslaptis, tačiau net supirkdavo ir atveždavo visus maisto produktus. 1976 metais slapta nuo valdžios vieno Kauno priemiesčio gamyklos klube vyko tarptautinis turnyras. Aukšto lygio sportininkų nebuvo daug. Varžybose „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas STASYS CUKANOVAS pralaimėjo neturinčiam formos estui. Siekdamas revanšo, ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, taikydamas aukščiau minėtą intensyvią mokyklos pasiruošimo sistemą, iki rudenį Taline vykusio „Georgo Tenno memorialo“ iš STASIO CUKANOVO išspaudė viską, ką galėjo. Kad tik nugalėti OLEVĄ ANUSĄ... STASYS CUKANOVAS išties pasiruošė puikiai, be ryškumo, smarkiai padidino raumenų apimtis. Vilniečiai vyko į Taliną tik pergalės. Intriga, paslaptis. Netikėtai, estai pateikė staigmeną. Ant scenos išėjo niekam iki tol nematytos kokybės OLEVAS ANUSAS.

Tokiu būdu abiejų kultūristų dvikova varžybose tęsėsi tris metus. Vilniečiui nugalėti esto nė karto nepavyko...

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJA VIENAME PUSLAPYJE.

Nuo 1959 metų, kai socialistiniame pasaulyje atsirado kultūrizmas, prabėgo nemažai laiko. Dabar, žvelgiant per laiko prizmę, aiškiai matosi, kas buvo kas socialistiniame kultūrizme – kas tik formaliai egzistavo, kas nuveikė didžiulius reikšmingus visam socialistiniam pasauliui darbus, kurie aiškūs, kaip ant delno padėti. Šiandien beveik visi kuria ir rašo savas istorijas. Kai kurie skelbiasi „T.S.R.S. čempionais“ (pavyzdžiui Rusijos atstovas IGORIS PETRUCINAS (Игорь Петрухин), lietuvis ARVYDAS MILVYDAS, ukrainietis VALERIJUS LUCAKAS (Валерий Луцак), nors nė vienas jų nė viename „T.S.R.S. kultūrizmo čempionate“ nedalyvavo, kai tuo tarpu tų „T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų“ tebuvo tik penki – 1971, 1972, 1989, 1990, 1991 m.. Daugelis vaidina reikšmingus asmenis, kai iš esmės nė vienas tokiu asmeniu nebuvo ir nieko ryškaus ir svarbaus kultūrizme nenuveikė. Apie tai ir išdėstysime artimiausiu metu.

ĮVYKIAI IKI KULTŪRIZMO DRAUDIMO.

Išvardinsime tezėmis reikšmingus įvykius iki 1973 m. kultūrizmo draudimo T.S.R.S. ir kitose socialistinėse šalyse.

-        1959 metais Varšuvoje (Lenkijos Liaudies Respublika) vykusio Tarptautinio Olimpinio Komiteto (T.O.K., International Olympic Committee, I.O.C.) narės F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste) federacijos sunkiosios atletikos pasaulio čempionato metu, organizavus F.I.H.C. kultūrizmo „Universe“ turnyrą, socialistiniam pasauliui buvo pirmą kartą gyvai pristatytas kultūrizmo sportas. Pasaulio sporto visuomenės oficialiai pripažintas kultūrizmo sportas.

-        Pirmais ryškiais socialistiniais kultūrizmo organizatoriais buvo sunkiosios atletikos atstovai estas GEORGAS TENNO, rusai GENADIJUS BALDINAS (Геннадий Балдин), ROMANAS MOROZAS (Роман Мороз).

-        1963 metais amerikiečio BOBO HOFMANO (Robert Collins Hoffman, 1898 – 1985 m.) iniciatyva prie „T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos“ («Федерация тяжёлой атлетики С.С.С.Р.») buvo įkurtas „T.S.R.S. kultūrizmo komitetas“ (federacija, «Федерация культуризма С.С.С.Р.»), kuris veikė formaliai ir užgeso. Tai buvo pirma oficialiai pripažinta tarptautinė kultūrizmo organizacija socialistiniame pasaulyje. Jos vadovu buvo paskirtas ROMANAS MOROZAS.

-        1968 metais tarptautinių varžybų Kaune metu buvo įkurta visuomeninė „T.S.R.S. kultūrizmo komisija“ (federacija), kuri veikė iki kultūrizmo draudimo T.S.R.S.. Naujos tarptautinės kultūrizmo organizacijos tarybos nariais buvo Rusijos TSR atstovai ROMANAS MOROZAS, GENADIJUS BALDINAS, VLADIMIRAS PETROVAS (Владимир Петров), lietuviai VYTAUTAS ZUMERIS, VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков, Genadijus Baldinas, Valerijus Koreškovas ir Vytautas Zumeris Lietuvos Respublikos Seime buvo iškilmingai apdovanoti W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautiniu „Garbės Sidabro Medaliu“, „International Honour Silver Medal“).

-        1966 m. Vilniuje vyko primos socialistiniame pasaulyje tarptautinės kultūrizmo varžybos.

-        Iki 1973 metų Lietuvos TSR ir Estijos TSR buvo organizuotos įvairaus lygio tarptautinės ir nacionalinės kultūrizmo varžybos, tame tarpe „Gintarinio prizo“ turnyras («Янтарный приз», 1968 - 2026 m.), kuris Klaipėdoje tebevyksta iki šiol.

-        1971 ir 1972 metais Rusijos TSR buvo organizuoti „T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai“ («Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»).

Sekite mūsų informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

GARBĖS MOKSLŲ DAKTARAS – DOCTOR HONORIS CAUSA.

GARBINGAS NUVEIKTO DARBO ĮVERTINIMAS.
2013 metų birželio mėnesį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS su oficialiu vizitu lankėsi Ukrainos Lvovo mieste.

2013 metais Lvove gyveno per 800 000 gyventojų. Lvovas didžiuojasi gražia istorine praeitimi, senais architektūros paminklais ir yra tikras pilnavertis šiuolaikiškas Europos miestas.
Į Lvovą atvykusį W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą EDMUNDĄ DAUBARĄ pasitiko oficiali miesto delegacija, kuri jį palydėjo į laikomo geriausiu miesto „Leopol“ viešbučio apartamentus.

Akademinei bendruomenei įvertinus EDMUNDO DAUBARO kelis dešimtmečius trunkančios tarptautinės veiklos rezultatus, vieno seniausių Ukrainos Lvovo Stavropigiono universiteto (Lvov Stavropigion University, įkurtas 1788 metais) mokslo taryba suteikė EDMUNDUI DAUBARUI akademinį „Garbės Mokslų Daktaro“ laipsnį (Doctor Honoris Causa, Doctor of Sciences, DSc). Tai aukščiausias akademinis laipsnis – DSc. EDMUNDAS DAUBARAS.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug žinomų įvairių mokslo sričių atstovų iš Ukrainos bei kaimyninių šalių, tarp kurių Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, tarptautinio U.N.E.S.C.O. programų įgyvendinimo centro viceprezidentas, profesorius daktaras JAROSLAVAS KMITAS (Ярослав Кмiт), Maskvos Universiteto rektorius, tarptautinės Euroazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas, profesorius VIKTORAS IDZIO (Вiктор Iдзьо).

Straisnis bus tęsiamas.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Pasaulio kultūrizmo istorija.

GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.

Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.

Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.

Aštuoneri metai lageryje

Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.

Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.

Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.

1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą

1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.

Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.

Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.

Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.

„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda

1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.

Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.

Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.

Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.

„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“

Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.

Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.

Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.

Georgo Tenno palikimas

Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.

Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.

Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.

Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.

Memorialas

Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.

2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.

Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.

Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.

Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną

Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.

Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.

Edita tuomet sau pasakė:

„Ir aš taip noriu...“

Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.

Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.

„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis

Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.

1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.

Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.

Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.

Nauja federacija ir nauja sporto kryptis

1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.

Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.

Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.

1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas

Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.

Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.

Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.

Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.

Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.

Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.

Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu

Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.

Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.

Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.

Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.

Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Nuo čempionės – prie trenerės

Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.

Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.

Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.

Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.

Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.

„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė

Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.

„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.

Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.

Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.

O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.

Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti

Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.

Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.

Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.

Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.

Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.

1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.

O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.