World fitness federation   |   World body building federation

LT|EN|RU

Naujienos

2008

2008_3m.jpg

2026-11-19

2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“.

Ar šiandien pasaulyje yra kas nors, kas galėtų su juo lygintis?

Klaipėda, 2008 m.

2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.

Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbigniewu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jerzy Gotowski inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.

Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.

Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.

“Gintarinis prizas”

 „Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.

Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.

Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.

2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.

Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.

Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.

ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI

Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)

Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)

AMBER PRIX

1973_1975_21m.jpg

2026-11-18

Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).

Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.

1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.

1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.

Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.

1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.

Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.

1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.

TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.

Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.

1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.

Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.

Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.

Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.

1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.

Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.

Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.

„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1986

1986_balkonas_1m.jpg

2026-11-17

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

TSRS KULTŪRIZMO FEDERACIJA BUVO KURIAMA KLAIPĖDOJE.

1986 metais, rengiant „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras sugrįžo į aktyvią kultūrizmo organizacinę veiklą Klaipėdoje. Tam susiklostė palankios aplinkybės – buvo baigtos teisės studijos Vilniaus valstybiniame universitete, gyvenimas tapo stabilesnis. Klaipėdos miesto kultūrizmo federacijos prezidentas, liaudies teisėjas Anatolijus Gončarovas ne kartą buvo kvietęs Edmundą Daubarą sugrįžti į miesto kultūrizmo gyvenimą. Matyt, 1986-ieji tam buvo tinkamiausias metas.

Tuo metu Klaipėdoje veikė trys kultūrizmo sporto klubai. Sportuojančiųjų netrūko, nemažai atletų dalyvaudavo varžybose, tačiau miestas neturėjo ryškių sporto asmenybių. Ilgainiui ir „Gintarinio prizo“ turnyras buvo tapęs savotiška rutina. Tikėtina, kad būtent tai ir paskatino sugrąžinti Edmundą Daubarą į aktyvią veiklą.

Rengdamas 1986 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras į Klaipėdą pakvietė kadaise garsų TSRS kultūristą iš Leningrado Vladimirą Dubininą. Po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose Vladimiras Dubininas beveik trylikai metų buvo pasitraukęs iš aktyvios sportinės veiklos ir vengė viešumo. Vis dėlto kvietimą jis priėmė ir atvyko į Klaipėdą.

Nors pačios varžybos praėjo įprasta tvarka, po jų Edmundas Daubaras savo namuose surengė neformalų susitikimą, į kurį pakvietė autoritetingus TSRS kultūrizmo lyderius – Vladimirą Dubininą, maskvietį Vladimirą Šubovą ir Ukrainos TSR atstovavusį Arkadijų Kašanskį. Inaras Mardo turnyre nedalyvavo, o Romano Kalinausko dėl ankstesnių nesutarimų niekas net neplanavo kviesti.

Susirinkusiesiems Edmundas Daubaras pateikė svarstyti du strateginius klausimus. Pirmiausia buvo pasiūlyta Rusijos TFSR teritorijoje pradėti rengti stambų tarptautinį kultūrizmo turnyrą, kuris padėtų šiai sporto šakai patekti į centrinės TSRS sporto valdžios akiratį. Šios iniciatyvos įgyvendinimo ėmėsi Vladimiras Dubininas, kuris Leningrade pradėjo organizuoti tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“.

Antrasis klausimas buvo oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimas prie TSRS sporto komiteto. Iki tol formaliai veikęs Romano Morozo ir Romano Kalinausko tandemas nesugebėjo užtikrinti nuoseklaus vadovavimo TSRS kultūrizmo judėjimui, be to, neturėjo reikšmingos paramos sporto valdžios institucijose.

Remdamasis savo patirtimi Čekoslovakijoje, kur buvo susipažinęs su sėkmingu Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos bendradarbiavimu su šalies sporto ministerija (ČSTV), Edmundas Daubaras pasiūlė aiškų veiksmų planą. Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas, jau turėję ryšių TSRS sporto struktūrose, per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo siekti oficialaus kultūrizmo federacijos įteisinimo. Susirinkusieji šiam planui pritarė ir netrukus ėmėsi konkrečių veiksmų.

Jau tų pačių metų rudenį Vladimiras Dubininas prestižiniuose Leningrado „Oktiabrskij“ rūmuose surengė tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“, kuris netrukus tapo vienu žinomiausių kultūrizmo renginių Sovietų Sąjungoje.

Po šio susitikimo Edmundas Daubaras ėmėsi spręsti ir Klaipėdos kultūrizmo lyderio klausimą. Miestui trūko aukšto lygio sportininkų. Nors perspektyvių atletų buvo, kvalifikuotų trenerių stygius lėmė, kad klaipėdiečiai jau kelerius metus neužimdavo aukštų vietų svarbiausiuose TSRS kultūrizmo turnyruose – „Gintarinio prizo“, „Georgo Tenno memorialo“ ir Kauno „Komjaunimo taurės“ varžybose.

Ieškodamas perspektyviausio kandidato, Edmundas Daubaras savo dėmesį sutelkė į Viktorą Jucį. Jo nuomone, šis atletas turėjo visas galimybes tapti naujuoju Klaipėdos kultūrizmo lyderiu. Taip prasidėjo Viktoro Jucio kelias į sporto aukštumas.

Rengiant atletą buvo panaudota užsienio treniruočių metodikos patirtis, Edmundo Daubaro sukauptos žinios bei praktiniai apibendrinimai. Tačiau ne mažiau svarbus buvo ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos, kurios vienas kūrėjų buvo Česlovas Tamulevičius, palikimas. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik privalomųjų pozų technikos tobulinimui, bet ir laisvojo pozavimo programoms.

Kaip yra sakęs Česlavo Tamulevičiaus pasekėjas Vitalijus Asovskis: „Jeigu bet kurį Vilniaus kultūrizmo mokyklos atletą naktį pažadintum ir pakeltum iš lovos, jis net pusiau miegodamas nepriekaištingai atliktų bet kurią privalomą pozą.“

Būtent tokiais principais buvo grindžiamas ir Viktoro Jucio pasirengimas būsimoms varžyboms.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Nauji straipsniai

WORLD BODYBUILDING

RU_bb_father_LT_1m.jpg

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA. EDMUNDAS DAUBARAS – ŽMOGUS, METĘS IŠŠŪKĮ SOVIETINEI SISTEMAI. Rusijos kultūrizmo ištakos, politinė kova ir „Gintarinio prizo“ istorinė reikšmė

2027 metais minėsime 60 metų nuo tradicinio tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) įkūrimo. Šis jubiliejus – puiki proga ne tik prisiminti vieno seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo renginių istoriją, bet ir iš naujo įvertinti įvykius, kurie turėjo įtakos kultūrizmo raidai Sovietų Sąjungoje bei kitose socialistinėse valstybėse.

Šioje istorijoje ypatingą vietą užima Lietuvos kultūrizmo organizatorius, tarptautinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras. Jo veikla peržengė įprasto sporto organizatoriaus veiklos ribas. Aštuntajame dešimtmetyje jis įsitraukė į politinę kovą dėl teisės kultūrizmui egzistuoti Sovietų Sąjungoje.

KULTŪRIZMAS – POLITINĖS SISTEMOS NEPRIIMTAS SPORTAS

1973–1987 metais kultūrizmas Sovietų Sąjungoje ir dalyje kitų socialistinių valstybių susidūrė su politiniais apribojimais, draudimais ir organizuotu pasipriešinimu.

Sovietinė ideologija nepalankiai vertino Vakarų kultūrizmo tradicijas. Ši sporto šaka buvo siejama su Vakarų individualizmu, profesionaliuoju sportu, komercija ir kultūrine įtaka, kuri neatitiko oficialios socialistinės visuomenės sampratos.

Problema buvo ne vien sportinė. Kultūrizmas propagavo savarankišką fizinio tobulėjimo sistemą, individualų rezultatą ir asmeninę atsakomybę už savo kūną. Tai ne visada derėjo su centralizuota sovietine sporto sistema.

Todėl kultūrizmo entuziastai susidūrė su organizacinėmis kliūtimis, neigiamu valdžios institucijų požiūriu ir galimybių oficialiai rengti varžybas stoka.

1978 METAI – POLITINIO PASIPRIEŠINIMO POSŪKIS

Nepaisydamas susidariusios situacijos, Edmundas Daubaras ieškojo galimybių legalizuoti kultūrizmą.

Po nesėkmingo susirašinėjimo su TSRS sporto ministerija ir pokalbio su Lietuvos TSR sporto ministru jis priėmė sprendimą problemą kelti aukščiausiu politiniu lygiu.

1978 metais E. Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir nuvežė ją į Maskvą. Dokumentas buvo skirtas svarbiausioms Sovietų Sąjungos valdžios institucijoms:

TSRS komunistų partijos Centro komitetui;TSRS Ministrų Tarybai;TSRS Aukščiausiajai Tarybai.

Šis žingsnis buvo neeilinis. Sporto organizatorius iš Lietuvos ryžosi tiesiogiai kreiptis į aukščiausią sovietinės valdžios struktūrą, reikalaudamas pakeisti požiūrį į draudžiamą sporto šaką.

Vertinant šiuos įvykius istoriniu požiūriu, svarbu suprasti to meto politinę aplinką. Sovietinėje sistemoje savarankiška iniciatyva, prieštaraujanti oficialiai institucijų pozicijai, galėjo sukelti neigiamų pasekmių. Todėl toks kreipimasis reikalavo ne tik organizacinio užsispyrimo, bet ir asmeninės drąsos.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NEOFICIALUS SOVIETŲ SĄJUNGOS KULTŪRIZMO CENTRAS

1978 metais politinė valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje organizuoti tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“.

Tai buvo reikšmingas įvykis ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.

Iki 1987 metų „Gintarinis prizas“ faktiškai atliko neoficialaus TSRS kultūrizmo čempionato funkciją. Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo įvairių Sovietų Sąjungos respublikų ir užsienio šalių sportininkai.

Klaipėda įgijo ypatingą reikšmę. Miestas tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų regione, o „Gintarinio prizo“ varžybos suteikė sportininkams galimybę pasirodyti, palyginti savo pasirengimo lygį ir palaikyti tarptautinius ryšius.

Galima teigti, kad turnyro reikšmė gerokai peržengė įprastų sporto varžybų ribas. Jis tapo savotiška kultūrizmo judėjimo išlikimo ir plėtros platforma.

Po 1978 metų įvykių Sovietų Sąjungoje palaipsniui pradėjo švelnėti požiūris į kultūrizmą.

KODĖL EDMUNDAS DAUBARAS VADINAMAS RUSIJOS KULTŪRIZMO TĖVU?

2011 metais Rusijos žiniasklaidoje Edmundas Daubaras buvo įvardytas kaip „Rusijos kultūrizmo tėvas“.

Toks apibūdinimas gali atrodyti neįprastas, nes E. Daubaras yra Lietuvos sporto istorijos atstovas. Tačiau šį vertinimą galima suprasti pažvelgus į jo veiklos geografiją ir istorinį laikotarpį.

Sovietmečiu Rusijos ir kitų sąjunginių respublikų kultūrizmo judėjimas vystėsi bendroje politinėje ir sportinėje erdvėje. Klaipėdoje organizuotas „Gintarinis prizas“ tapo svarbia susitikimų, varžybų ir kultūrizmo idėjų sklaidos vieta.

Todėl E. Daubaro veikla turėjo reikšmės ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kultūrizmo bendruomenei.

Vis dėlto istoriniu požiūriu svarbu atskirti žiniasklaidos suteiktą titulą nuo oficialaus istorinio statuso. E. Daubaro indėlį geriausiai atskleidžia konkretūs dokumentai, turnyrų istorija, dalyvių liudijimai ir to meto publikacijos.

VATIKANAS, KARDINOLAS JOZEFAS TOMKO IR DISIDENTINĖ VEIKLA

2011 metais įvyko dar vienas reikšmingas E. Daubaro biografijos epizodas.

Oficialaus priėmimo Vatikane metu Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras papasakojo apie 1978 metų peticiją ir savo veiksmus siekiant apginti kultūrizmą Sovietų Sąjungoje.

Kardinolas Jozefas Tomko šiuos veiksmus įvertino kaip disidentinio pobūdžio veiklą komunistinio režimo atžvilgiu.

E. Daubaras buvo apdovanotas Romos popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Šis įvertinimas suteikia jo biografijai papildomą istorinį ir simbolinį aspektą. Sporto organizatoriaus veikla buvo vertinama ne vien sporto bendruomenėje, bet ir tarptautinėje religinėje bei visuomeninėje aplinkoje.

Svarbu pažymėti, kad disidentinės veiklos sąvoka šiame kontekste pirmiausia siejama su konkrečiu veiksmu – viešu ir instituciniu pasipriešinimu politinės valdžios nustatytiems apribojimams.

ISTORINĖS PAMOKOS IR „GINTARINIO PRIZO“ REIKŠMĖ

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, 1978 metų įvykiai atskleidžia kelias svarbias istorines aplinkybes.

Pirma, sportas ne visada egzistuoja už politikos ribų. Sovietų Sąjungos pavyzdys rodo, kad net fizinio lavinimo ir sporto disciplina gali tapti ideologinės kontrolės objektu.

Antra, sporto istoriją kuria ne vien valstybės institucijos ar oficialios federacijos. Didelę reikšmę gali turėti pavieniai žmonės, kurie savo iniciatyva imasi spręsti problemas, kurių nenori spręsti oficialios struktūros.

Trečia, tarptautiniai sporto renginiai gali tapti ne tik varžybų, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo bei visuomeninių pokyčių priemone.

Šiuo požiūriu „Gintarinis prizas“ yra daugiau nei tradicinis kultūrizmo turnyras. Jo istorija atspindi sudėtingą sporto, politikos, asmeninės iniciatyvos ir tarptautinių ryšių sąveiką.

VIETOJE EPILOGO

2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinė knyga turėtų tapti svarbiu dokumentu, padedančiu išsaugoti ne tik turnyro istoriją, bet ir visos epochos kultūrizmo paveldą.

Edmundo Daubaro veikla 1970–1980 metais – tai istorija apie žmogų, kuris neapsiribojo sporto varžybų organizavimu. Jis siekė pakeisti politinės sistemos požiūrį į kultūrizmą ir sudaryti sąlygas šiai sporto šakai vystytis.

Ar galima vieną žmogų laikyti viso Rusijos kultūrizmo pradininku? Tai istorikų diskusijų ir dokumentinio tyrimo klausimas. Tačiau jo vaidmuo sovietmečio kultūrizmo judėjime, „Gintarinio prizo“ organizavime ir kovoje dėl kultūrizmo pripažinimo neabejotinai vertas išsamaus istorinio įvertinimo.

Istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti dokumentuojama, analizuojama ir perduodama ateities kartoms.

Istoriniai dokumentai ir papildoma informacija apie šiuos įvykius skelbiami tarptautiniame WFF-WBBF puslapyje www.wff.lt bei federacijos socialinių tinklų paskyrose.

WOMEN FITNESS

WOMEN_ft_GPD_LT_1m.jpg

PASAULIO MOTERŲ FITNESO ISTORIJA: NUO LIETUVIŠKŲ ŠAKNŲ AMERIKOJE IKI PASAULINIO SPORTO PRIPAŽINIMO.

Analitinis žvilgsnis į moterų fitneso ištakas, istorines asmenybes ir pirmuosius pasaulio čempionus

1. MOTERŲ FITNESAS – SPORTO ŠAKA, TURINTI ILGESNĘ ISTORIJĄ NEI JOS OFICIALUS PRIPAŽINIMAS

Šiandien pasaulio moterų fitnesas yra tarptautiniu mastu žinoma sporto disciplina. Didžiausių varžybų scenose pasirodo profesionalios atletės, o jų pasiekimai vertinami pagal fizinį pasirengimą, raumenų vystymą, kūno proporcijas, artistiškumą, choreografiją ir sceninį pasirodymą.

Šiuolaikinio pasaulio fitneso lyderių gretose ypatingą vietą užima Rusijos sportininkė Oksana Grišina (Oksana Grishina), daugelį metų dominavusi profesionalaus fitneso varžybose ir ne kartą iškovojusi prestižinius „Olympia“ titulus.

Tačiau fitneso istorijos negalima pradėti vien nuo šiuolaikinių profesionalių čempionatų. Jo ištakos siekia gerokai ankstesnius laikus, kai moterų fizinis lavinimas, gimnastika, akrobatika ir kūno kultūra dar nebuvo sujungti į savarankišką sporto discipliną.

Istoriniu požiūriu būtina atskirti tris procesus:

moterų fizinio lavinimo ir gimnastikos tradicijų atsiradimą; viešų sportinių bei meninių fizinio pasirengimo pasirodymų plėtrą; oficialios tarptautinės fitneso varžybų sistemos sukūrimą.

Būtent šių procesų sankirtoje atsiranda Lietuvos išeivijos atstovės Bronės Dubar ir jos palikuonės Editos Sendrienės istorijos.

2. BRONĖ DUBAR – LIETUVIŠKOS KILMĖS MOTERŲ FIZINIO LAVINIMO PROPAGUOTOJA AMERIKOJE

Bronė „Brownie“ Dubar (Broné Daubaraitė, 1906–1986) į Jungtines Amerikos Valstijas su šeima atvyko 1912 metais.

Jos gyvenimo istorija atspindi XX amžiaus pradžios emigracijos laikotarpį, kai iš Lietuvos išvykę žmonės ne tik kūrė naują gyvenimą, bet ir aktyviai prisidėjo prie Amerikos visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo.

Bronės Dubar sportinė veikla ir vieši pasirodymai tapo svarbia jos gyvenimo dalimi. Ji demonstravo gimnastikos ir akrobatikos pratimus, propaguodama moterų fizinį aktyvumą bei kūno lavinimą.

Jos pasirodymai apėmė įvairias JAV teritorijas – nuo pietinių iki šiaurinių valstijų, nuo rytinės iki vakarinės šalies dalies.

Specializuotoje istorinėje medžiagoje Bronė Dubar pristatoma kaip viena iš pasaulio fitneso pradininkių.

Vertinant šį teiginį būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą. XX amžiaus pradžioje moterų sportinė veikla dar tik formavosi. Gimnastika, akrobatika ir fizinio lavinimo demonstracijos nebuvo organizuojamos pagal šiandieninius fitneso sporto standartus.

Todėl Bronės Dubar reikšmė pirmiausia sietina su moterų fizinio lavinimo populiarinimu ir viešų sportinių pasirodymų tradicija.

Jos istorija svarbi ir kitu aspektu – ji atskleidžia lietuvių emigrantų indėlį į tarptautinės sporto kultūros raidą.

3. EDITA SENDRIENĖ – PIRMOJI PASAULIO FITNESO ABSOLIUČIOJI ČEMPIONĖ

Ypatingą vietą šioje istorinėje grandinėje užima Lietuvos sportininkė Edita Sendrienė (Daubaraitė, Dubar), pristatoma kaip Bronės Dubar palikuonė.

Nuo vaikystės Edita lankė baleto ir gimnastikos mokyklas. Ši patirtis suformavo jos fizinį pasirengimą, judesių koordinaciją, lankstumą ir sceninę kultūrą.

Lemiamu impulsu tapo apsilankymas Maltoje vykusiame N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association) renginyje, kuriame ji susipažino su „Miss Figure“ dalyvių pasirodymais.

Sugrįžusi į Lietuvą Edita nusprendė pati pradėti kryptingai treniruotis ir dalyvauti sporto varžybose.

Šis sprendimas sutapo su naujo tarptautinio sporto reiškinio formavimusi.

1996 metais Vokietijoje, Kaizerslauterne, buvo pradėtos organizuoti pasaulio fitneso čempionato varžybos. Jų organizavimas siejamas su Pasaulio fitneso federacijos (W.F.F. – International) įkūrėjais: Lietuvos sporto veikėju DSc. Edmundu Daubaru ir Vokietijos atstovu Klausu P. J. Hoffmannu.

1997 metais Manheime (Vokietija) Edita Sendrienė tapo absoliučiąja pasaulio fitneso čempione.

Šis pasiekimas turi ypatingą istorinę reikšmę. Tai buvo vienas svarbiausių ankstyvojo tarptautinio moterų fitneso čempionatų etapų, kai formavosi nauja sporto šaka ir jos tarptautinio pripažinimo sistema.

Apie Editos Sendrienės pasiekimą buvo pranešama ir per „Eurosport“ televiziją.

Lietuvos sporto ministerija taip pat svarstė galimybę įvertinti sportininkę valstybiniu apdovanojimu. Tačiau, kaip nurodoma W.F.F. istoriniuose šaltiniuose, dėl nesutarimų ir konkurencijos tarp sporto organizacijų šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Editos Sendrienės istorija atskleidžia svarbią problemą: sportininko pasiekimų reikšmė ne visada sutampa su instituciniu jo pripažinimu.

4. MARIETA ZIGALOVA IR ALEKSANDRA KOBIELAK – NAUJOSIOS PASAULIO FITNESO KARTOS ATSTOVĖS

Po Editos Sendrienės pergalės tarptautinėje fitneso arenoje iškilo naujos sportininkės.

Tarp jų ypatingai išsiskyrė Slovakijos atstovė Marieta Zigalova ir Lenkijos sportininkė Aleksandra Kobielak.

Abi sportininkės iškovojo IFBB absoliučiųjų pasaulio fitneso čempionių titulus ir tapo reikšmingomis savo šalių sporto ambasadorėmis.

Jų karjera parodė, kad fitnesas jau nebebuvo vien pavienių sportininkių pasirodymų reiškinys. Jis tapo organizuota tarptautine sporto disciplina, kurioje svarbų vaidmenį atliko nacionalinės rinktinės, treneriai, federacijos ir tarptautiniai čempionatai.

Marieta Zigalova ir Aleksandra Kobielak daugelį metų atstovavo savo šalims W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio ir Europos fitneso čempionatuose.

Abi sportininkės taip pat vadovavo nacionalinėms W.F.F.–W.B.B.F. aerobinio fitneso ir „Fit-Kids“ rinktinėms.

Tai rodo dar vieną svarbų fitneso raidos etapą – perėjimą nuo individualių sportinių rezultatų prie sistemingo sporto vystymo, jaunimo ugdymo ir nacionalinių komandų formavimo.

5. W.F.F. – TARPTAUTINĖS FITNESO SISTEMOS FORMAVIMOSI VAIDMUO

Analizuojant pasaulio moterų fitneso istoriją, būtina atskirai įvertinti tarptautinių sporto organizacijų reikšmę.

W.F.F. – International, vadovaujama jos steigėjų Edmundo Daubaro ir Klauso P. J. Hoffmanno, siekė sukurti tarptautinę fitneso varžybų sistemą.

Šios veiklos reikšmė siejama su:

tarptautinių pasaulio ir Europos čempionatų organizavimu; moterų fitneso sporto populiarinimu; nacionalinių federacijų veiklos koordinavimu; aerobinio fitneso vystymu; vaikų ir jaunimo „Fit-Kids“ programų plėtra; sportininkų rengimu tarptautinėms varžyboms.

Istoriniu požiūriu svarbu suprasti, kad naujos sporto šakos atsiradimas nėra vienos organizacijos ar vieno čempionato rezultatas.

Tai ilgalaikis procesas, kuriame dalyvauja sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, nacionalinės federacijos ir tarptautinės sporto institucijos.

Todėl W.F.F. veikla turi būti nagrinėjama bendrame pasaulio fitneso institucionalizacijos kontekste.

6. LIETUVOS INDĖLIS Į PASAULIO MOTERŲ FITNESO ISTORIJĄ

Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje įdomus tuo, kad jis apima kelias skirtingas epochas.

Pirmiausia – lietuvių emigrantų dalyvavimą JAV visuomeniniame gyvenime ir moterų fizinio lavinimo populiarinimą. Šiame kontekste minima Bronė Dubar.

Antra – Lietuvos sportininkės Editos Sendrienės tarptautinis pasiekimas 1997 metais, tapus absoliučiąja pasaulio fitneso čempione.

Trečia – Lietuvos sporto organizatorių dalyvavimas kuriant tarptautinę fitneso varžybų sistemą.

Šie faktai leidžia kelti platesnį klausimą: kodėl mažos valstybės sporto atstovai kartais gali atlikti reikšmingą vaidmenį formuojant tarptautines sporto disciplinas?

Atsakymas slypi ne vien valstybės dydyje ar finansiniuose ištekliuose. Svarbų vaidmenį atlieka iniciatyva, organizaciniai gebėjimai, tarptautiniai ryšiai ir gebėjimas pastebėti naujas sporto vystymosi galimybes.

7. IŠVADOS: FITNESO ISTORIJA – NE TIK ČEMPIONŲ, BET IR SPORTO KULTŪROS ISTORIJA

Pasaulio moterų fitneso istorija negali būti vertinama vien pagal šiuolaikinių čempionatų rezultatus.

Jos raida apima daugiau nei šimtmetį trunkantį moterų fizinio lavinimo, gimnastikos, akrobatikos, sceninių pasirodymų ir profesionalaus sporto formavimosi procesą.

Bronė Dubar simbolizuoja ankstyvąją moterų fizinio aktyvumo propagavimo tradiciją JAV.

Edita Sendrienė reprezentuoja naują etapą – organizuoto tarptautinio fitneso sporto atsiradimą ir Lietuvos sportininkės pergalę pasaulio čempionate.

Marieta Zigalova ir Aleksandra Kobielak atspindi tolesnę sporto profesionalizaciją bei tarptautinių nacionalinių rinktinių formavimąsi.

Oksana Grišina simbolizuoja šiuolaikinio profesionalaus fitneso aukščiausią lygį.

Taigi pasaulio moterų fitneso istorijoje galima įžvelgti nuoseklią raidą: nuo individualių fizinio lavinimo demonstracijų iki profesionalaus tarptautinio sporto.

Lietuvos istorinis indėlis šioje raidoje vertas išsamesnio tyrinėjimo ir tarptautinio pristatymo.

Istorinės informacijos šaltinis: W.F.F. – International, oficialus tarptautinis informacinis portalas – www.wff.lt.