TARPTAUTINĖS NAUJIENOS.

KULTŪRIZMO NUOSMŪKIS.

Veikianti nuo 1968 metų šiandien Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija vienija narius iš 141 šalies. Neseniai į federaciją įsiliejo Bahreinas. Skirtingai nuo visų kitų tarptautinių sporto organizacijų, W.F.F. – W.B.B.F. prezidento Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) pastangomis federacija siekia J.T. (Jungtinių Tautų), Tarptautinio Olimpinio Komiteto (T.O.K., I.O.C., International Olympic Committee)  pripažinimo, prisijungimo prie W.A.D.A. (World Anti Doping Agency) organizacijos. W.F.F. – W.B.B.F. žino kelius, kaip tai pasiekti. W.F.F. – W.B.B.F. federacijos pagrindais  nuo 2015 metų veikiantis Tarptautinis sporto universitetas (I.S.U., International Sport University) nuo 2017 metų yra asocijuotas U.N.E.S.C.O. organizacijos narys, kuri veikia prie Jungtinių Tautų.

KITOS TARPTAUTINĖS KULTŪRIZMO ORGANIZACIJOS.

Nekalbėsime apie kitas šiandien gausias tarptautines kultūrizmo organizacijas, nes jų veikla sporto atžvilgiu visada buvo niekinė. Nulis ir tiek... Net jų pavadinimų neverta minėti, nes kasdien atsiranda vis naujų. Realiame oficialiai pripažintame sporte tų organizacijų nebuvo ir nebus. Kokie gi „kilnūs“ tikslai tų „organizacijų“? Gal kas nors gali pasakyti? Kodėl jos išvis egzistuoja, ko siekia? Nori pripažinto sporto – nuo 1947 iki 1969 metų buvo F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste) ir nuo 1971 iki 1998 metų buvo I.F.B.B. (International Federation of Body Builders). Nori rimto ir didelio kultūristiško nesportinio tūso – nuo 1950 metų Jungtinėje Karalystėje yra N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association). Ko dar reikia? Kodėl atsirado gausios „zuikių“ federacijos? Pastaruoju metu Lietuvoje išdygusios minėtų „tarptautinių kultūrizmo organizacijų“ atstovybės rengia niekinius „kupiškio – rokiškio“ festivalius ir jais didžiuojasi... Koks tų varžybų statusas? Kur tai veda? Į šokių bei dainų festivalius kaimyninėse šalyse? Pabandykite pažvelgti į trijų dešimtmečių Nepriklausomos Lietuvos kultūrizmą per laiko prizmę. Nemeluokime sau ir kitiems – Nepriklausomoje Lietuvoje oficialiai pripažinto sporto prasme buvo tik keturi iškilūs kultūristai – klaipėdietė NATALIJA MURNIKOVIENĖ, šiaulietis ROLANDAS BUČINSKAS, mažeikiškis ROLANDAS POCIUS ir vilnietis OLEGAS ŽURAS. Po brolių DŽO ir BENO VEIDRIŲ (Joe and ben Weider brothers) išėjimo iš veiklos kultūrizmas galutinai nusirito į bedugnę ir visų Lietuvos I.F.B.B. federacijos kultūristų pasiekimai, bendrai sudėjus, niekados neatsvers nė vieno iš keturių aukščiau paminėtų sportininkų.  Kad ir kas bevyktų. Niekas niekados jiems neprilygs, nes „jų laikais“ kultūrizmas buvo sportu, o dabar kultūrizmo užsiėmimas yra tik kaskart niekingesnis tūsas bei sporto ministerijos mulkinimas siekiant gauti valdiškų pinigų. Pasaulio čempionų vardų tiek daug, kad jų net įsiminti niekas nesistengia. 

TRUMPA OFICIALAUS KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

Per T.O.K. (I.O.C.) narę Tarptautinę sunkiosios atletikos F.I.H.C. federaciją 1947 metais amerikiečio BOBO HOFMANO (Robert Collins Hoffman, 1898 - 1985 m.) pastangomis kultūrizmas tapo beveik olimpine sporto šaka ir taip tęsėsi iki 1969 metų (išsamiai su kultūrizmo sporto istorija galima susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt ). Tuomet F.I.H.C. įtakoje ir T.S.R.S. 1963 metais prie „T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos“ („U.S.S.R. Weightlifting Federation“)  buvo įkurta „T.S.R.S. kultūrizmo federacija“ (Komisija, „U.S.S.R. Bodybuilding Federation“). Po kultūrizmo draudimo 1973 metais T.S.R.S. ir socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo persekiojamas. Kol kultūrizmo draudimo laikotarpiu „Vakarų“ pasaulyje tarptautinis kultūrizmas vystėsi per I.F.B.B. ir N.A.B.B.A. veiklas, T.S.R.S. kultūrizmas viešai gyvavo tik per Estijos TSR organizatoriaus INARO MARDO (Innar Mardo, 1945 – 2002 m.) „Georgo Tenno Memorialo“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал георга Тенно», 1971 – 2024 m.) bei per Klaipėdoje Dr. EDMUNDO DAUBARO organizuojamus „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) tarptautinius turnyrus. Tais laikais turėti oficialią tarptautinę kultūrizmo organizaciją T.S.R.S. buvo neįmanoma. Nežiūrint į tai, 1977 metais Klaipėdoje prie miesto „Kūno kultūros ir sporto komiteto“ („Klaipeda Sport Committee“) buvo registruota „Klaipėdos kultūrizmo federacija“ (atletinės gimnastikos, „Klaipeda Bodybuilding Federation“), kuri daugiau nei dešimtmetį buvo vienintelė T.S.R.S. teritorijoje oficialiai veikianti kultūrizmo federacija. Būtent todėl I.F.B.B. prezidentas BENAS VEIDERIS, N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association) vadovas OSKARAS HAIDENSTAMAS (Oscar Heidenstam) bei W.A.B.B.A. (World Amateur Body Building Association) prezidentas SERŽAS NUBRETAS (Serge Nubret) daugelį metų nuolatinius ryšius palaikė pirmiausia su Dr. EDMUNDU DAUBARU. Išsamiau su istorija įvairiomis kalbomis galite susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

1970 metais F.I.H.C. generalinio sekretoriaus brito OSKARO STEITO (Oscar State) pastangomis Belgrade (Jugoslavija) buvo įkurta sportinė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federacija, taip pat jo pastangomis 1971 metais I.F.B.B. tapo Tarptautinių federacijų sąjungos G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations) nare. Iki tol I.F.B.B. buvo eilinė privati komercinė firma, kuri paraleliai su I.F.B.B. sportine federacija veikia iki šiol. Taip 1971 metais I.F.B.B. iš F.I.H.C. perėmė oficialaus kultūrizmo sporto valdymą pasaulyje. Sporto pasaulyje kilo sumaištis. Pasmerkti I.F.B.B. narystės G.A.I.S.F. į kongresą JAV susirinko įtakingi žinomi sporto atstovai. Dalyvavo ir naujos I.F.B.B. federacijos prezidentas BENAS VEIDERIS, tačiau jis buvo vienbalsiai praignoruotas.

I.F.B.B. ŠIANDIEN. TEISMAI IR KOVOS. Kultūrizmo sporto nuosmukis prasidėjo, kai 1998 metais po dviejų metų bandomojo laikotarpio I.F.B.B. federaciją atsisakė remti Tarptautinis Olimpinis Komitetas. Kultūrizmo sportas buvo pašalintas iš oficialiai pripažintų sporto šakų būrio. Nematydami perspektyvos, greitai broliai DŽO ir BENAS VEIDERIAI paliko kultūrizmą, pardavė I.F.B.B. federaciją, „Olympia“ turnyrą bei septynis savo leidžiamus žurnalus. 2008 metais dėl vidinių intrigų sportinė I.F.B.B. federacija skilo, nuo jos atsijungė keturiasdešimt singapūriečio POLO ČIUA (Paul Chua) vedamų Azijos šalių. Tuomet I.F.B.B. vice prezidentas POLAS ČIUA bei I.F.B.B. teisininkas ir finansininkas austras ALEKSAS BAUERIS (Alex Bauer) dokumentais sporto pasauliui paviešino I.F.B.B. finansines bei juridines machinacijas. Buvo prieita iki tarptautinio teismo Londone (J.K.), kurį I.F.B.B. prezidentas RAFAELIS SANTOCHA pralaimėjo. Po 2015 metų antrojo triukšmingo I.F.B.B. federacijos skilimo, tarptautinėje arenoje pasirodė 1983 metais įkurta privati DŽIMO MANJONO (Jim Manion) kompanija N.P.C. (National Physique Committee). Pastaruoju metu dabartinio I.F.B.B. federacijos prezidento RAFAELIO SANTOCHOS (Rafael Santonja) ir N.P.C. savininko DŽIMO MANJONO nuoseklios veiklos dėka kultūrizmas negrįžtamai nustojo būti sportu. Šalia jų vis dar veikia I.F.B.B. komercinė firma. Kultūrizmo sportas jo vadovų nebedomina – jų veiklos tikslas tik pinigai... Vyksta nuožmi kova tarp I.F.B.B. ir N.P.C.. 2023 metais savo veiklą nutraukė Tarptautinių federacijų sąjunga G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations) ir I.F.B.B. neteko savo vienintelės oficialaus sporto atramos, apie kurą daug metų aistringai trimitavo fanatiški I.F.B.B. propagandos atstovai. 2023 metais anti dopingo agentūra W.A.D.A. nutraukė santykius su I.F.B.B. federacija.

I.F.B.B. FINANSAI.

Jei brolių DŽO ir BENO VEIDERIŲ laikais I.F.B.B. siekė T.O.K. (I.O.C.) pripažinimo ir savo veikloje kažkaip manipuliavo tarp I.F.B.B. sporto federacijos ir privačios I.F.B.B. firmos sąskaitų, tai prie dabartinio tarptautinio chaoso nebereikia sukti galvos. Liko tik pinigai, sportas visam laikui išgaravo.

1990 metais pergyvenusi federacijos krizę, I.F.B.B. federacija atsigavo, kai į ją įsiliejo buvusios socialistinės šalys. Jos įsiliejo ne šiaip sau, o atsinešė savo šalių „valdiškus“ pinigus. Pabrėšime, kad per visą kultūrizmo gyvavimo istoriją kultūrizmo sporto finansiškai nerėmė nė viena civilizuotų šalių sporto ministerija (išskirus I.O.C. narės F.I.H.C. laikus, kai F.I.H.C. daugiau nei du dešimtmečius vadovavo oficialiam pasaulio kultūrizmo sportui). Ir iki šiol kultūrizmo civilizuotame pasaulyje niekas valdiškais pinigais neremia. Kai 1987 metais T.S.R.S. buvo pripažinta kultūrizmo sporto šaka, įsteigta „T.S.R.S. kultūrizmo federacija“ („U.S.S.R. Bodybuilding Federation“, «Федерация культуризма С.С.С.Р.»), T.S.R.S. bei visose socialistinėse šalyse kultūrizmo sportas buvo finansuojamas iš socialistinių valstybių biudžeto. Tokia tvarka iš inercijos liko iki šiol. Be buvusio socialistinio pasaulio valstybių  valdiškos lėšos į I.F.B.B. federaciją patenka per eilę Azijos šalių. Ir viskas, tuo I.F.B.B. valstybinė finansinė parama baigiasi. Gal kas nežino, bet nuo F.I.H.C. laikų Azijos nacionalinės kultūrizmo federacijos vis dar ir šiandien yra prijungtos prie savo šalių nacionalinių sunkiosios atletikos federacijų, todėl per jas gauna valstybinį finansavimą. Juk sunkioji atletika – Olimpinė sporto šaka. Tačiau greitai įvairių šalių sporto ministerijos atsitokės ir pasidomės kas čia vyksta. Pastaruoju metu už gausias valdiškas lėšas I.F.B.B. rengia juokingus pasaulio čempionatus, kuriuose dalyvauja 4-5 šalių atstovai (pav. Lietuvoje, Latvijoje, Azijos čempionatas Indijoje). Neseniai kilo skandalas, kai Ukrainos I.F.B.B. federacijos prezidentas DELIJEVAS IGORIS (Делиев Игорь) buvo apkaltintas pasisavinęs pusę milijono dolerių valdiškų pinigų, skirtų federacijos plėtrai. Dar garsesni skandalai buvo Lenkijoje su I.F.B.B. prezidento RAFAELIO SANTOCHOS pavaduotoju Lenkijos I.F.B.B. federacijos vadovu PAVELU FILEBORNU (Pawel Fileborn).

N.P.C.. ŠIANDIEN. KOLUMBAS SUGRĮŽO.

Iki 1983 metų buvusi JAV sporto ministerijos remiama A.A.U. (Amateur Atletes Union) organizaciją paliko dalis kultūristų. Jiems vadovavo aukščiau minėtas DŽIMAS MANJONAS, įsteigęs savo privačią N.P.C. firmą. Iki tol ilgus metus Amerikos žemyne vyko konkurencinė kova tarp I.F.B.B. bei A.A.U.. I.F.B.B. prezidentas BENAS VEIDERIS su DŽIMU MANJONU susitarimu pasidalino įtaką pasauliniame kultūrizme (čia kaip „Molotovo – Ribentropo paktas“). JAV teritorijoje mėgėjų kultūrizmą užvaldė DŽIMAS MANJONAS, o likusias pasaulio šalis G.A.I.S.F. narė I.F.B.B. federacija. Tuo pačiu metu DŽO VEIDERIS JAV teritorijoje rengė profesionalių kultūristų turnyrus (tame tarpe ir „Olympia“), kurie su sportine I.F.B.B. federacija nieko bendra neturėjo ir dabar neturi. Į DŽO VEIDERIO veiklą DŽIMAS MANJONAS nesikišo – taip buvo susitarta, jam priklausė tik JAV kultūristai mėgėjai. 2015 metais JAV vykusio tarptautinio profesionalų turnyro metu RAFAELIS SANTOCHA  N.P.C. vadovų buvo viešai pažemintas ir išprašytas. Taip nutrūko I.F.B.B. bei N.P.C. ir šiaip nekokia draugystė. Nuo tol N.P.C., laužydama susitarimą su BENU VEIDERIU, agresyviai plinta po įvairias šalis.

Šiuo metu I.F.B.B. bei N.P.C. organizuojami festivaliai yra ne kas kita, kaip „dainų ir šokių šventės“. Taip, jie savo renginius vadina „festivaliais“, ‚savaitgaliais“ ir pan.. N.P.C. su savo „Olympia“ festivaliais, I.F.B.B., slėpdamasi už kadaise turėto ARNOLDO ŠVARCENEGERIO (Arnold Schwarzenegger) autoriteto, su „Arnold Classic“ festivaliais... Kultūristai iš sportininkų pasidarė vieni iš minėtų festivalių „šokėjų ir dainininkų“, tiesiog „trepsėtojai“. Gal ir neblogai, jei jiems tai patinka. Kultūristai festivalių scenose „suka ratelius“ ir didžiuojasi gausiais festivalininkų medaliais, tačiau visa tai – ne sportas. Sugalvokite patys, kaip per tikro sporto prizmę pavadinti tuos N.P.C. bei I.F.B.B. „tūsus“... Kadaise KRISTUPAS KOLUMBAS  (Christopher Columbus) atrado Ameriką ir naiviems indėnams įteigdavo į visokius niekniekius keisti auksą. Šiandien kultūristai labai panašūs į tuos indėnus, iškeitę seniau tarptautinės ir nacionalinės valdžios pripažintą sportą į pasistraksėjimus festivaliuose. Kultūristai lengvai pasitraukė iš komersantais sunaikinto sporto ir pasidavė šarlatanams.

IŠKILŪS TARYBINIŲ LAIKŲ KULTŪRIZMO TEORETIKAI IR PRAKTIKAI.

Analizuojant dabarties situaciją galima teigti, kad praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio „socialistinis“ kultūrizmas buvo labai arti oficialių tarptautinių sporto standartų ir taip galėjo vystytis net iki olimpinio sporto. Kultūristai mąstė, darė išvadas ir siekė tikslo. Minėtiems standartams pagrindus padėjo garsioji „Vilniaus kultūrizmo mokykla“ („Vilnius Body Building School“, «Вильнюсская школа культуризма»), kuriai vadovavo gabūs kultūrizmo teoretikai ir praktikai ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (Чеслав Тамулевич) bei VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский). Tuomet varžybų salės lūžo nuo aistringų žiūrovų gausos, o dabar salės tuščios – niekam nebeįdomus primityvus šiuolaikinis kultūrizmas... Dabarties kultūristai apie tai gali tik pasvajoti. „Socialistinio“ kultūrizmo susiliejimas su „Vakarų“ kultūrizmu sugriovė gražias iniciatyvas ir taip negrįžtamai atvedė iki primityvios dabarties bedugnės.

Mes neteigiame, kad kultūristai kvaili. Jie tiesiog negalvoja ir nemato esmės. Apsidairykite ir pradėkite galvoti!

Su tarptautinėmis sporto organizacijomis bei jų istorija galite įvairiomis kalbomis susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

TIKROJI KULTŪRIZMO SPORTO ISTORIJA.

KOVOS PRIEŠ KULTŪRIZMO DRAUDIMĄ.

Nuo kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo T.S.R.S. ir socialistiniame pasaulyje prabėgo penkiasdešimt trys metai. Visi tyli – nes neturi ką pasakyti. Taip, 1973 metais dauguma išsigando ir pasitraukė iš sporto. Kažkas nuėjo į sunkiąją atletiką, kažkas tęsė treniruotes slapta pogrindyje. Tačiau kas konkrečiai išdrįso imtis konkrečių veiksmų kovoti su politinės valdžios paskelbtu kultūrizmo draudimu? Ogi vienui vienas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS. Atėjo laikas apie tai išsamiai papasakoti, ką artimiausiu metu atskiru straipsniu ir padarysime. Išdėstysime istoriją, pateiksime dokumentus ir padarysime išvadas. Be abejo, tai visiems apsišaukusiems „didvyriams“ nepatiks...

Sekite informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1982. SOCIALISTINIO PASAULIO KULTŪRIZMO NAUJIENOS.

Nors kultūrizmas T.S.R.S. vis dar buvo uždraustas, bet jau jautėsi artėjanti „perestrojka“ («перестройка»).

1982 metai, kaip ir ankstesnieji, prasidėjo tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2023 m.) turnyru Klaipėdoje. Priminsime, turnyras buvo laikomas „neoficialiu T.S.R.S. kultūrizmo čempionatu“ («неофициальный чемпионат С.С.С.Р. по культуризму») ir jame rinkosi geriausi to meto T.S.R.S. kultūristai. Visa tai buvo pasiekta dėka Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) 1978 metais parašytos ir jo paties į Maskvą aukščiausioms T.S.R.S. politinėms institucijoms pristatytos kultūrizmo sporto gynimo peticijos (apie tai įvairiomis kalbomis skaitykite atskirus istorinius straipsnius tarptautiniame puslapyje www.wff.lt ).

1982 metų tarptautiniame «Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo sportininkai iš šešių šalių. Absoliučiais nugalėtojais tapo lietuviai RIČARDAS PETRAUSKAS (jaunimas) ir EUGENIJUS GORELIKAS (Евгений Горелик, suaugusieji).

Estijos TSR kultūrizmo organizatoriai vis dar konfliktavo tarpusavyje. Į sporto istorijos užkulisius nuėjo broliai ARRO, o OLEVAS ANUSAS emigravo į Suomiją, PRANAS MICKEVIČIUS vadovavo Estijos TSR nacionalinei kultūrizmo federacijai, tačiau estų sportininkai palaikė ne jį, o INARĄ MARDO (Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.).

Į 1982 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą atvyko dvi Estijos TSR komandos: viena vadovaujama Estijos TSR nacionalinės kultūrizmo federacijos vadovo PRANO MICKEVIČIAUS, kita savarankiškai nuo federacijos veikiančio INARO MARDO.

Tradicinis 1982 metų „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 1989 m.) praėjo blankokai. Turnyre dalyvavo 31 kultūristas iš penkių šalių. Absoliučiu nugalėtojus tapo kauniečiai RAIMONDAS PETRAITIS (jaunimas) ir  SAULIUS MISEVIČIUS (suaugusieji).

Tradicinėse Kauno miesto „Komjaunimo taurės“ („Comsomol Cup“, «Кубок комсомола») varžybose kategorijose nugalėjo lietuviai RAIMONDAS PETRAITIS, SAULIUS MIKUCKIS, EDMUNDAS GUDAVIČIUS (visi iš Lietuvos TSR, visi jaunimo grupėje) ir suaugusių pogrupyje STANISLAVAS POLIAKOVAS (Станислав Поляков, Latvijos TSR), ALGIRDAS IVANAUSKAS, SAULIUS MISEVIČIUS, ALBERTAS BESAKIRSKAS (visi iš Lietuvos TSR).

Į socialistinių šalių turnyrus 1982 metais vyko dvi Estijos TSR komandos: INARO MARDO bei PRANO MICKEVIČIAUS. Pirmą kartą Čekoslovakijos TSR “Trener’ turnyre dalyvavo ir Lietuvos TSR kultūristai. Kategorijose nugalėjo lietuviai EUGENIJUS GORELIKAS, VLADAS KAPCEVICIUS, SAULIUS MISEVIČIUS ir LIUBOMIRAS MATEJICKA (Lubomir Matejicka, Čekoslovakijos TSR). Absoliutaus nugalėtojo titulas atiteko SAULIUS MISEVIČIUI.

1982 metais pirmą kartą T.S.R.S. atstovas dalyvavo I.F.B.B. (International federation of Body Builders) pasaulio čempionate, kuris vyko Belgijoje. Tai buvo neoficialios “T.S.R.S. kultūrizmo federacijos” («неофициальная «Федерация культуризма С.С.С.Р.») sekretorius ROMANAS KALINAUSKAS. Patekti į pasaulio čempionatą buvo sugalvota afera. ROMANAS KALINAUSKAS sugebėjo patekti į kruizą laivu po kapitalistines Europos šalis, ir taip pasiekė varžybas. Kruizo ir varžybų laikas sutapo. Kaip pasakojo pats ROMANAS KALINAUSKAS, varžybose jis buvo priimtas šiltai, fotografavosi su I.F.B.B. prezidentu BENU VEIDERIU (I.F.B.B. President Ben Weider) bei ARNOLDU ŠVARCENEGERIU (Arnold Schwarzenegger). Susikalbėti su jais negalėjo, nes nemokėjo užsienio kalbų. Užtat susitikęs su Čekoslovakijos TSR atstovais bei sportininakais rusiškai bendravo laisvai. ROMANO KALINAUSKO nustebimui, pasibaigus varžyboms visas dėmesys jam staiga dingo ir jis tapo visiškai niekam nereikalingas.  Tuomet 1982 metų I.F.B.B. pasaulio čempionate nugalėtojaus tapo amerikiečiai GAUBERTAS DŽEIMSAS (James Gaubert), RUPLINDŽERIS DEILAS (Dale Ruplinger) ir LI HANEJUS (Lee Haney) bei turkas AHMETAS ENUNLAS (Ahmet Enunlu).

Visiškas ROMANO KALINAUSKO nežinojimas užsienio kalbų atsiskleidė 1989 metais, kai Dr. EDMUNDAS DAUBARAS pasiėmė jį su savimi į Paryžių (Prancūzija). Vykstant ilgam aktyviam Dr. EDMUNDO DAUBARO susirašinėjimui bei eilei asmeninių susitikimų Maskvoje ir Leningrade (R.T.S.F.R.) su BENU VEIDERIU, abu tapo artimais draugais. Pokalbiai lietė tokias temas, kad BENAS VEIDERIS prašė Dr. EDMUNDO DAUBARO laiškuose detalių neminėti – tik asmeniniuose susitikimuose. Taip 1989 metais BENAS VEIDERIS pakvietė Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ, kaip savo draugą, į Paryžių (Prancūzija). Tuo metu ten vyko I.F.B.B. pasaulio čempionatas. Į kelionę Dr. EDMUNDAS DAUBARAS su savimi pasiėmė ROMANĄ KALINAUSKĄ. Paryžiuje su BENU VEIDERIU vyko eilė Dr. EDMUNDO DAUBARO susitikimų, kai kuriuose jų dalyvavo ir ROMANAS KALINAUSKAS. BENO VEIDERIO bei Dr. EDMUNDO DAUBARO nustebimui, ROMANAS KALINAUSKAS ne tik nevaldė užsienio kalbų, bet net nesuvokė, apie ką BENAS VEIDERIS kalbasi su Dr. EDMUNDU DAUBARU.

Socializmo laikais žmonėms buvo išskirtinai sunku apsilankyti kapitalistinėse šalyse. Paprastam žmogui tai buvo neįmanoma. Praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje iš visų socialistinių šalių išskirtine padėtimi lankyti kapitalistines šalis pasinaudojo tik „Sandow“ turnyro organizatorius bei treneris LIUDEKAS NOSEKAS (Ludek Nosek, Marianske Lazne, Czechoslovakian SSR). Jo žmona dirbo Čekoslovakijos TSR tarptautinių avialinijų stiuardese. Tokioms stiuardesėms kartą per metus leisdavo vykti su savo vyru į bet kurią pasaulio šalį. Taip LIUDEKAS NOSEKAS, kaip Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos atstovas (National Bodybuilding Federation of the Czechoslovakian SSR), lankėsi daugelyje įvairiose kapitalistinėse šalyse vykusių I.F.B.B. pasaulio čempionatų.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

60 METŲ PASAULIO SPORTO ISTORIJOS:

LIETUVA – SVARBI WFF-WBBF KELIO DALIS.

Nuo „Gintarinio prizo“ iki pasaulio čempionatų – dešimtmečiais Lietuvoje kūrėsi tarptautinio sporto istorija.

Šeši dešimtmečiai – tai ne vien laiko tarpas. Tai žmonės, kartos, tradicijos, varžybos, pergalės, susitikimai ir istorijos, kurios išlieka gerokai ilgiau nei vienas sporto renginys.

Artėjant 60 metų WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos sukakčiai, galima drąsiai teigti, kad reikšmingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.

Per daugiau kaip pusę amžiaus mūsų šalyje surengta daugiau kaip 100 tarptautinių WFF-WBBF renginių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Šilutėje, Vilkaviškyje ir Nidoje vyko pasaulio bei Europos čempionatai, tarptautiniai „Gintarinio prizo“ ir „Universe“ turnyrai bei kitos aukšto lygio tarptautinės varžybos.

Į Lietuvą įvairiais dešimtmečiais atvykdavo sportininkai ir delegacijos iš Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos. Šiandien WFF-WBBF federacijai atstovauja 141 pasaulio valstybė, apimanti visus pasaulio žemynus.

Lietuva – tarptautinių susitikimų vieta

WFF-WBBF renginiai Lietuvoje tapo daugiau nei vien sporto varžybomis. Jie tapo vieta, kur susitikdavo skirtingų šalių sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai ir sporto visuomenės atstovai.

Per ilgus metus Lietuvoje viešėjo delegacijos iš daugelio Europos valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių.

Tačiau tarptautinė renginių geografija tuo neapsiribojo.

Į Lietuvą atvyko sportininkai iš Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Nigerijos, Mozambiko, Egipto, Pietų Amerikos valstybių – Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Venesuelos, taip pat iš JAV, Kanados, Meksikos ir Australijos.

Ypatingai platus buvo Azijos šalių atstovavimas. Lietuvos varžybose dalyvavo Japonijos, Malaizijos, Tailando, Irano, Izraelio, Sirijos, Indijos, Pakistano, Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano ir kitų šalių sportininkai.

Tokie skaičiai ir tokia geografija šiandien leidžia pažvelgti į Lietuvos sporto istoriją kitu kampu. Maža šalis prie Baltijos jūros dešimtmečiais tapo tarptautinių sporto susitikimų vieta, į kurią keliaudavo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių.

Sportas, kuris jungė žmones

Didžiųjų tarptautinių renginių istorijoje svarbus buvo ne tik sportinis rezultatas. Ne mažiau svarbūs buvo žmonių susitikimai, tarptautiniai ryšiai ir bendros patirtys.

Daugelio užsienio delegacijų vadovai ne kartą buvo iškilmingai priimti Lietuvos Respublikos Seime. WFF-WBBF renginių dalyviai taip pat dalyvavo tarptautinėse spaudos konferencijose naujienų agentūroje ELTA.

Daug svarbių tarptautinių renginių buvo remiami ir finansuojami Lietuvos Respublikos institucijų. Tai buvo reikšmingas valstybės dėmesio tarptautiniam sportui ženklas ir galimybė Lietuvai dar plačiau pristatyti save pasaulio sporto bendruomenei.

Per dešimtmečius užmegzti tarptautiniai ryšiai nenutrūko. Priešingai – jie tapo pagrindu naujiems renginiams, naujoms sporto kartoms ir naujiems tarptautinio bendradarbiavimo projektams.

„Gintarinio prizo“ istorija

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima „Gintarinio prizo“ turnyras.

Tai ne vien sporto varžybų pavadinimas. Per daugelį metų „Gintarinis prizas“ tapo tradicija ir Lietuvos sporto istorijos dalimi, žinoma daugelyje pasaulio šalių.

2027 metų gegužę Klaipėdoje bus iškilmingai minimos 60-osios „Gintarinio prizo“ turnyro metinės.

Tai bus simboliška proga prisiminti žmones, kurie kūrė šio turnyro istoriją, sportininkus, kurie ant scenos ir varžybų aikštelėse siekė pergalių, trenerius, teisėjus ir organizatorius, daugelį metų puoselėjusius šią tradiciją.

Šešiasdešimt metų – tai jau legenda, perduodama iš kartos į kartą.

Naujas istorijos puslapis – Nidoje

Tačiau istorija nėra vien prisiminimai. Ji tęsiasi šiandien.

2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks 37-asis profesionalų ir mėgėjų pasaulio čempionatas.

Tai bus dar vienas svarbus tarptautinis renginys Lietuvos sporto istorijoje, į mūsų šalį vėl sukviesiantis sportininkus ir delegacijas iš įvairių pasaulio valstybių.

O 2027 metais Klaipėdoje vyksiantis jubiliejinis „Gintarinio prizo“ minėjimas taps dar viena proga pažvelgti į nueitą kelią ir kartu į ateitį.

Istorija, kuri tęsiasi

Per šešis dešimtmečius keitėsi valstybės, miestai, sportininkų kartos ir pats pasaulis. Tačiau išliko svarbiausia – noras varžytis, siekti aukščiausių rezultatų, susitikti ir bendrauti.

Šiandien, kai WFF-WBBF federacijos veikla apima 141 pasaulio valstybę, Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje yra akivaizdus.

Daugiau kaip 100 tarptautinių renginių Lietuvoje – tai daugiau nei statistika.

Tai tūkstančiai sportininkų, šimtai delegacijų, dešimtys valstybių, daugybė varžybų ir šeši dešimtmečiai sukauptos patirties.

Tai istorija, kuri buvo kuriama ne vien rezultatais ir medaliais. Ji buvo kuriama žmonėmis.

Ir ši istorija dar nesibaigia.

2026 metų pasaulio čempionatas Nidoje ir 2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio jubiliejus Klaipėdoje taps naujais šios ilgos istorijos puslapiais.

Po šešių dešimtmečių kelias tęsiasi.

Lietuva ir toliau lieka pasaulio sporto istorijos dalimi.

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.

JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.

1976-ieji. Sovietų Lietuva.

Kultūrizmas uždraustas.

Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.

Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.

Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.

Viešas varžybas.

Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.

Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.

NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.

Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.

Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.

Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.

1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.

Sportininkai norėjo treniruotis.

Norėjo varžytis.

Norėjo parodyti, ką pasiekė.

O sistema sakė – negalima.

Atsakymas buvo paprastas:

„Varžybos vis tiek įvyks.“

Ir jos vyko.

Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ji tik prasidėjo.

1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ

Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.

1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.

Ne į sporto klubą.

Ne į laikraščio redakciją.

Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.

Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.

Tiesiai.

Be tarpininkų.

Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.

Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:

žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.

PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.

Laikas pakeitė pasaulį.

Sovietų Sąjungos nebeliko.

Geležinė uždanga sugriuvo.

Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.

O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.

Vatikaną.

2011-IEJI. VATIKANAS.

Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.

Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.

Apie draudimus.

Apie pirmąsias varžybas.

Apie peticiją Maskvai.

Apie Edmundo Daubaro veiklą.

Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.

Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.

Dar daugiau.

Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.

Nuo draudimo – iki palaiminimo.

Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?

60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.

Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.

Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.

Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.

Ne laisvoje valstybėje.

Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.

Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.

Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.

NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.

Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.

Už rekordus.

Už čempionų titulus.

Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.

Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.

1976–1977 – nelegalios varžybos.

1978 – peticija Maskvai.

2011 – Vatikanas.

Popiežiaus Benedikto XVI medalis.

Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.

Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.

Štai toks kelias.

Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:

KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.

Ir istorija tai išsaugojo.