KULTŪRIZMO ISTORIJOS MOMENTAI.

KADA KULTŪRIZME ATSIRADO DIETA?

Išsamiai temos nedėstysime, tik papasakosime prisiminimų kai kuriuos ryškius epizodus.

Priminsime, socialistinėse šalyse nuo 1973 metų buvo kultūrizmo draudimo laikotarpis. Ruošdamasis varžyboms, Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ (“Vilnius Bodybuilding School”, «Вильнюсская школа культуризма») atstovas talentingas T.S.R.S. kultūristas PRANAS MURAUSKAS valgė viską, jokios dietos nesilaikė. Jo pergalė 1974 metų “Georgo Tenno memoriale” (“Georg Tenno Memorial”, «Мемориал Георга Тенно», 1971 - 2024 m.) išgarsino ne tik Lietuvos TSR, bet ir visą socialistinį pasaulį. Apie įvykį pasaulio kultūrizmo spauda skambėjo dar ilgai. Neįtikėtinas fenomenas. Tų metų varžybose visi be abejonių tikėjosi leningradiečio VLADIMIRO DUBININO (Владимир Дубинин) pergalės. Šis R.T.F.S.R. atstovas pastaruosius kelis metus buvo vienareikšmiu T.S.R.S. lyderiu, svėrė apie 120 kilogramų, tačiau raumenų ryškumo nebuvo. Kaip pasakojo T.S.R.S. kultūrizmo autoritetas VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков), memorialo išvakarėse restorane kartu su PRANU MURAUSKU stebėjęs VLADIMIRO DUBININO vakarienę – nieko ypatingo, kepta višta, duona, daržovės, limonadas. Tuomet PRANAS MURAUSKAS svėrė 86 kilogramus, atrodė, palyginus su leningradiečiu,  nedidelis. Kai VLADIMIRUI DUBININUI prieš varžybas parodė PRANĄ MURAUSKĄ, šis ėmė juoktis – kas jis prieš jį - 120 kg. gigantą? Tačiau scena parodė, kad apimtys ir svoris nėra svarbiausi rodikliai. Po pralaimėjimo 1974 metais VLADIMIRAS DUBININAS supyko, izoliavosi nuo visų ir tik 1986 metais pakvietus į tarptautinį „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) turnyrą Klaipėdoje Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) pavyko jį grąžinti į veiklą.

Tuo pačiu į tas pačias varžybas ruošėsi kitas vilnietis ALGIMANTAS KERŠULIS, kuris kasdien įprastą maistą “pastiprindavo” stikline grietinės ir buteliu alaus... Toks tuo metu buvo supratimas apie „dietas“.

PRIEŠVARŽYBINĖ NE - DIETA „VILNIAUS KULTŪRIZMO MOKYKLOJE“.

“Vilniaus kultūrizmo mokykla”, įsteigta ir vadovaujama talentingų trenerių ČESLAVO TAMULEVIČIAUS (Чеслав Тамулевич) ir VITALIJAUS ASOVSKIO (Виталий Асовский), savotiškai originaliai rengė sportininkus varžyboms ypač dideliais krūviais, kai  sportininkai  valandą trunkančioje treniruotėje dideliam tempe atlikdavo ne mažiau 100 priėjimų. Dar iki dietinių klausimų pažinimo 1976 metais, o ir po jo, dažniausiai, ryškinant raumenis, “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniams buvo taikoma pratimų sistema „Super standart“ „10 x 10“ - dešimt bazinių pratimų po dešimt priėjimų, kai pratimai buvo atliekami beveik be jokios pertraukos. Mokykla įvairiems tikslams pasiekti buvo parengusi įvairiausių pratimų sistemas, pavyzdžiui, kad ir „3 x 3“, atliekant tris pratimus po vieną priėjimą, ir taip ratu tris kartus. Po to sekė dar 3 - 4 „3 x 3“ pratimų junginiai, taip gaudavosi 108 priėjimai. Priklausomai nuo tikslų, keitėsi pratimų atlikimo tempas. Neturėdami žinių apie dietos subtilybes, vilniečiai varžyboms ruošėsi nežmoniškais krūviais. Nesilaikydami jokios dietos, 1976 metų tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Taline “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai užėmė visas pirmas vietas (išskyrus aukščiausią ūgio kategoriją, kurioje nugalėjo estas OLEVAS ANUSAS), o PRANAS MURAUSKAS bei SEMIONAS BEREZOVSKIS (jaunimas) tapo absoliučiais nugalėtojais. Jei SEMIONAS BEREZOVSKIS sugebėjo nepaprastai išryškinti raumenis, tai kitos jaunimo kategorijos nugalėtojas ARVYDAS MISIURA to padaryti nesugebėjo. Tačiau „vilnietiškas“ pozavimas lėmė savo – niekas T.S.R.S. jiems neprilygo ir, net turėdami“ geresnę formą – visi „gaudavo į skudurus“. Kiti Lietuvos TRS atstovai, dalyvavę minėtose varžybose, nesužibėjo – jie buvo labiau „jėgininkai“, o ne kultūristai, primityviai pozavo. Po varžybų ČESLAVAS TAMULEVIČIUS barė PRANĄ MURAUSKĄ, nes šis savo laisvojoje programoje pamiršo keletą pozų. Nėra ko stebėtis – kai visi to meto kultūristai ant scenos atlikdavo 8 – 12 pozų, PRANUI MURAUSKUI sudėtingą choreografinę programą ČESLAVAS TAMULEVIČIUS sudarė iš penkiasdešimties. 

PIRMAS DIETOS PANAUDOJIMAS RUOŠIANTIS VARŽYBOMS.

Pirmasis ruošiantis varžyboms tikrą dietą pritaikė INARO MARDO (Innar Mardo, Иннар Мардо, 1945 – 2002 m.) auklėtinis estas OLEVAS ANUSAS (Olev Annus). INARAS MARDO jam ne tik teikė treniruočių ir mitybos paslaptis, tačiau net supirkdavo ir atveždavo visus maisto produktus. 1976 metais slapta nuo valdžios vieno Kauno priemiesčio gamyklos klube vyko tarptautinis turnyras. Aukšto lygio sportininkų nebuvo daug. Varžybose „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovas STASYS CUKANOVAS pralaimėjo neturinčiam formos estui. Siekdamas revanšo, ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, taikydamas aukščiau minėtą intensyvią mokyklos pasiruošimo sistemą, iki rudenį Taline vykusio „Georgo Tenno memorialo“ iš STASIO CUKANOVO išspaudė viską, ką galėjo. Kad tik nugalėti OLEVĄ ANUSĄ... STASYS CUKANOVAS išties pasiruošė puikiai, be ryškumo, smarkiai padidino raumenų apimtis. Vilniečiai vyko į Taliną tik pergalės. Intriga, paslaptis. Netikėtai, estai pateikė staigmeną. Ant scenos išėjo niekam iki tol nematytos kokybės OLEVAS ANUSAS.

Tokiu būdu abiejų kultūristų dvikova varžybose tęsėsi tris metus. Vilniečiui nugalėti esto nė karto nepavyko...

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJA VIENAME PUSLAPYJE.

Nuo 1959 metų, kai socialistiniame pasaulyje atsirado kultūrizmas, prabėgo nemažai laiko. Dabar, žvelgiant per laiko prizmę, aiškiai matosi, kas buvo kas socialistiniame kultūrizme – kas tik formaliai egzistavo, kas nuveikė didžiulius reikšmingus visam socialistiniam pasauliui darbus, kurie aiškūs, kaip ant delno padėti. Šiandien beveik visi kuria ir rašo savas istorijas. Kai kurie skelbiasi „T.S.R.S. čempionais“ (pavyzdžiui Rusijos atstovas IGORIS PETRUCINAS (Игорь Петрухин), lietuvis ARVYDAS MILVYDAS, ukrainietis VALERIJUS LUCAKAS (Валерий Луцак), nors nė vienas jų nė viename „T.S.R.S. kultūrizmo čempionate“ nedalyvavo, kai tuo tarpu tų „T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų“ tebuvo tik penki – 1971, 1972, 1989, 1990, 1991 m.. Daugelis vaidina reikšmingus asmenis, kai iš esmės nė vienas tokiu asmeniu nebuvo ir nieko ryškaus ir svarbaus kultūrizme nenuveikė. Apie tai ir išdėstysime artimiausiu metu.

ĮVYKIAI IKI KULTŪRIZMO DRAUDIMO.

Išvardinsime tezėmis reikšmingus įvykius iki 1973 m. kultūrizmo draudimo T.S.R.S. ir kitose socialistinėse šalyse.

-        1959 metais Varšuvoje (Lenkijos Liaudies Respublika) vykusio Tarptautinio Olimpinio Komiteto (T.O.K., International Olympic Committee, I.O.C.) narės F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste) federacijos sunkiosios atletikos pasaulio čempionato metu, organizavus F.I.H.C. kultūrizmo „Universe“ turnyrą, socialistiniam pasauliui buvo pirmą kartą gyvai pristatytas kultūrizmo sportas. Pasaulio sporto visuomenės oficialiai pripažintas kultūrizmo sportas.

-        Pirmais ryškiais socialistiniais kultūrizmo organizatoriais buvo sunkiosios atletikos atstovai estas GEORGAS TENNO, rusai GENADIJUS BALDINAS (Геннадий Балдин), ROMANAS MOROZAS (Роман Мороз).

-        1963 metais amerikiečio BOBO HOFMANO (Robert Collins Hoffman, 1898 – 1985 m.) iniciatyva prie „T.S.R.S. sunkiosios atletikos federacijos“ («Федерация тяжёлой атлетики С.С.С.Р.») buvo įkurtas „T.S.R.S. kultūrizmo komitetas“ (federacija, «Федерация культуризма С.С.С.Р.»), kuris veikė formaliai ir užgeso. Tai buvo pirma oficialiai pripažinta tarptautinė kultūrizmo organizacija socialistiniame pasaulyje. Jos vadovu buvo paskirtas ROMANAS MOROZAS.

-        1968 metais tarptautinių varžybų Kaune metu buvo įkurta visuomeninė „T.S.R.S. kultūrizmo komisija“ (federacija), kuri veikė iki kultūrizmo draudimo T.S.R.S.. Naujos tarptautinės kultūrizmo organizacijos tarybos nariais buvo Rusijos TSR atstovai ROMANAS MOROZAS, GENADIJUS BALDINAS, VLADIMIRAS PETROVAS (Владимир Петров), lietuviai VYTAUTAS ZUMERIS, VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков, Genadijus Baldinas, Valerijus Koreškovas ir Vytautas Zumeris Lietuvos Respublikos Seime buvo iškilmingai apdovanoti W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautiniu „Garbės Sidabro Medaliu“, „International Honour Silver Medal“).

-        1966 m. Vilniuje vyko primos socialistiniame pasaulyje tarptautinės kultūrizmo varžybos.

-        Iki 1973 metų Lietuvos TSR ir Estijos TSR buvo organizuotos įvairaus lygio tarptautinės ir nacionalinės kultūrizmo varžybos, tame tarpe „Gintarinio prizo“ turnyras («Янтарный приз», 1968 - 2026 m.), kuris Klaipėdoje tebevyksta iki šiol.

-        1971 ir 1972 metais Rusijos TSR buvo organizuoti „T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai“ («Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»).

Sekite mūsų informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

GARBĖS MOKSLŲ DAKTARAS – DOCTOR HONORIS CAUSA.

GARBINGAS NUVEIKTO DARBO ĮVERTINIMAS.
2013 metų birželio mėnesį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS su oficialiu vizitu lankėsi Ukrainos Lvovo mieste.

2013 metais Lvove gyveno per 800 000 gyventojų. Lvovas didžiuojasi gražia istorine praeitimi, senais architektūros paminklais ir yra tikras pilnavertis šiuolaikiškas Europos miestas.
Į Lvovą atvykusį W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą EDMUNDĄ DAUBARĄ pasitiko oficiali miesto delegacija, kuri jį palydėjo į laikomo geriausiu miesto „Leopol“ viešbučio apartamentus.

Akademinei bendruomenei įvertinus EDMUNDO DAUBARO kelis dešimtmečius trunkančios tarptautinės veiklos rezultatus, vieno seniausių Ukrainos Lvovo Stavropigiono universiteto (Lvov Stavropigion University, įkurtas 1788 metais) mokslo taryba suteikė EDMUNDUI DAUBARUI akademinį „Garbės Mokslų Daktaro“ laipsnį (Doctor Honoris Causa, Doctor of Sciences, DSc). Tai aukščiausias akademinis laipsnis – DSc. EDMUNDAS DAUBARAS.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug žinomų įvairių mokslo sričių atstovų iš Ukrainos bei kaimyninių šalių, tarp kurių Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, tarptautinio U.N.E.S.C.O. programų įgyvendinimo centro viceprezidentas, profesorius daktaras JAROSLAVAS KMITAS (Ярослав Кмiт), Maskvos Universiteto rektorius, tarptautinės Euroazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas, profesorius VIKTORAS IDZIO (Вiктор Iдзьо).

Straisnis bus tęsiamas.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).

Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.

1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.

1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.

Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.

1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.

Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.

1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.

TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.

Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.

1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.

Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.

Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.

Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.

1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.

Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.

Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.

„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.

Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.

Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.

Aštuoneri metai lageryje

Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.

Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.

Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.

1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą

1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.

Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.

Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.

Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.

„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda

1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.

Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.

Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.

Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.

„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“

Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.

Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.

Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.

Georgo Tenno palikimas

Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.

Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.

Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.

Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.

Memorialas

Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.

2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.

Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.