„GINTARINIS PRIZAS“ PASAULIO SPORTE – IŠSKIRTINIS REIŠKINYS.

KAS GALI KAM PRILYGTI?

Vartydamas šią knygą, ne vienas skaitytojas pagalvos, kodėl joje neaprašomi kultūrizmo įvykiai, tuo pačiu metu vykę kituose Lietuvos miestuose ar kitose šalyse. Priežastis paprasta – ši knyga skirta „Gintarinio prizo“ šešiasdešimtmečiui.

Išsamią informaciją apie kultūrizmo raidą Lietuvoje, TSRS, socialistinėse šalyse, Europoje ir pasaulyje nuo 2012 metų kaupiame bei publikuojame rengiamoje „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijoje“. Pirmasis enciklopedijos tomas, o jų numatyti trys, jau beveik parengtas spaudai.

Šioje knygoje siekiame atskleisti viską, kas buvo susiję su „Gintarinio prizo“ varžybomis – jų istoriją, aplinkybes, turnyro foną ir užkulisius. Veikiausiai pasaulyje nėra kito kultūrizmo renginio, kurio istorijoje būtų susipynę tiek daug įvairių įvykių, patirčių ir prieštaravimų – gero ir blogo, išskirtinio ir nepakartojamo.

Nedaugelis kultūrizmo renginių pasaulyje turėjo tokios įtakos šios sporto šakos raidai kaip „Gintarinis prizas“. Per savo istoriją jis buvo vadinamas įvairiai: nelegaliomis varžybomis, lietuvišku turnyru, tarptautiniu renginiu. TSRS sporto ministerija šias varžybas buvo įvardijusi net „neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu“.

Dalyvauti „Gintarinio prizo“ varžybose sportininkams visuomet buvo garbės ir prestižo reikalas. Jų vardai jau visam laikui įrašyti į sporto istoriją. Tais laikais, kai galimybės išvykti į užsienyje vykusius Europos ir pasaulio čempionatus buvo itin ribotos, „Gintarinis prizas“ daugeliui atletų tapo alternatyva, leidusia pajusti aukščiausio lygio tarptautinių varžybų dvasią.

Pažvelgus į šių varžybų istoriją, stebina faktų ir įvykių gausa. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems tai nepatiko. Nepatinka ir šiandien. Tačiau taip jau sutvertas žmogus – šalia gebėjimo vertinti ir kurti visuomet egzistuoja ir polinkis neigti. Tai neatsiejama kiekvienos reikšmingos istorijos dalis.

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

WORLD FITNESS FEDERATION
(W.F.F. - International)
(W.F.F. – W.B.B.F. Since 1968, 141 Country Members, 60 Annual International Events World Wide)
HISTORIC "AMBER PRIX INTERNATIONAL"
OVER ALL WINNERS
(1967 - 2026)

MEN
Date, Name, Country
2026 GRAZVYDAS NARUSEVICIUS, Lithuania

2025 SZYMON LUBECKI , Poland

2024 RAHUL JOSHI, India

2023 ALEKSEJ LAPSHIN, Estonia

2022 VASILIJ BESPALENKO, Ukraine

2021 ARTUR KAMIENIAK, Poland

2020 MAROS KANASZ, Slovakia

2019 GOLAP RABHA,  India

2018 ALEKSANDR SACHAROV, Uzbekistan

2017 MAROS KANASZ, Slovakia
2016 JORG FUCHS, Germany
2015 AHMADI ARASH, Iran
2014 ANDREJ RUMIANCEV, Estonia
2013 ANDRZEJ BRZEZINSKI, Poland
2012 PIR SARANDIB MEHDI, Iran
2011 NAFTEJ SINGH, India
2010 DHARMENDER SINGH, India
2009 ALEKSANDR SCIOGOLEV, Russia
2008 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
2007 ALEKSANDR SEVCOV, Estonia
2006 ALEXANDR LIUBOMIROV, Latvia
2005 IVAN SERGEJEV, Russia
2004 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2003 AIVARS VISOCKIS, Latvia
2002 RADIK MANAFOV, Lithuania
2001 ALEKSANDR MASLOVSKIJ, Latvia
2000 RADIK MANAFOV, Lithuania
1999 DARIUS BUKSNAITIS, Lithuania
1998 RICARDAS GURSKAS, Lithuania
1997 ROLANDAS POCIUS, Lithuania
1996 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1995 SERGEJ OGORODNIKOV, Russia
1994 ALGIRDAS KILCIAUSKAS, Lithuania
1991 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1990 OLEGAS ZURAS, Lithuania
1989 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1988 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1987 VIKTORAS JUCYS, Lithuania
1986 ROLANDAS BUCINSKAS, Lithuania
1985 ALGIRDAS IVANAUSKAS, Lithuania
1984 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1983 VINCAS DUBICKAS, Lithuania
1982 JEVGENIJ GORELIK, Lithuania
1981 SAULIUS MISEVICIUS, Lithuania
1980 VLADAS KAPCEVICIUS, Lithuania
1979 OLEV ANNUS, Estonia
1978 OLEV ANNUS, Estonia
1977 STASYS CUKANOVAS, Lithuania
1976 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1975 RISARDAS KRINICKIS, Lithuania
1974 VYTAUTAS ZENKEVICIUS, Lithuania

1970 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1969 ANTANAS MINEIKIS, Lithuania
1968 LEONAS PIVORIUNAS, Lithuania

1967 KLEMENSAS ALSAUSKAS, Lithuania.

International Secretary UGNE RAUDYTE - DAUBARIENE

INFORMATION.
More detailed information on the Global International Site www.wff.lt, see forum topics.

CONTEST REGISTRATION: www.worldfitness.lt

KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI. „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.

1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.

Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.

Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.

1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.

Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.

Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.

1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.

Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.

1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.

Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.

Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

2026-ieji kultūrizmo ir fitneso pasaulyje: daug federacijų, daug čempionų, bet kas iš tikrųjų lieka istorijoje?

Federacijų gausa, varžybų gausa ir istorinės perspektyvos stoka – pagrindiniai šiuolaikinio kultūrizmo bei fitneso iššūkiai.

Baigiasi 2026-ieji metai. Tai tinkamas laikas ne tik suskaičiuoti laimėtus medalius, išdalytus titulus ar surengtus čempionatus, bet ir pažvelgti į mūsų sporto raidą iš istorinės perspektyvos. Ką iš tikrųjų pasiekėme? Kokie įvykiai turėjo ilgalaikę reikšmę? Kas liks sporto istorijoje, o kas išnyks kartu su eiliniu varžybų sezonu?

Šie klausimai ypač aktualūs Lietuvai, kurioje kultūrizmo ir fitneso veiklą šiuo metu vykdo penkios pagrindinės organizacijos: WFF-WBBF, IFBB, NABBA, NPC ir NAC.

Federacijų gausa savaime nėra sporto pažangos rodiklis. Ji gali reikšti didesnę pasirinkimo galimybę sportininkams, tačiau kartu sukuria ir fragmentaciją, skirtingas varžybų sistemas, titulų gausą bei sudėtingą tarptautinę konkurencinę aplinką.

Pasaulyje veikia dešimtys tarptautinių kultūrizmo ir fitneso organizacijų. Jų skaičius nuolat kinta. Kiekviena organizacija rengia savo pasaulio, kontinentų ir nacionalinius čempionatus, skelbia nugalėtojus ir kuria savitą sportinę hierarchiją.

Pridėkime prie oficialių federacijų varžybų privačius turnyrus, „Universe“, „Olympia“ renginius ir įvairius tarptautinius festivalius. Susidarys įspūdis, kad pasaulyje čempionu tapti galima beveik kiekvieną savaitgalį.

Tačiau čia ir prasideda esminė problema: ar visų šių titulų istorinė vertė vienoda?

Čempionų daugėja, tačiau sporto istorija nesiplečia tokiu pačiu greičiu

Šiuolaikinis kultūrizmas ir fitnesas išgyvena savotišką titulų infliaciją. Sportininkų, pasiskelbiančių pasaulio ar tarptautiniais čempionais, daugėja, tačiau visuomenės susidomėjimas šiuo sportu proporcingai neauga.

Kodėl taip vyksta?

Pirmiausia dėl to, kad skirtingos organizacijos naudoja skirtingas varžybų sistemas, taisykles, kategorijas ir vertinimo kriterijus. Todėl vienos federacijos pasaulio čempiono titulas nebūtinai reiškia tą patį, ką kitos organizacijos analogiškas titulas.

Antra, sporto organizacijos pernelyg dažnai susitelkia į trumpalaikius rezultatus. Surengti čempionatą, paskelbti nugalėtojus, išdalinti medalius ir paskelbti nuotraukas socialiniuose tinkluose tapo įprasta veiklos schema.

Tačiau ar tai yra ilgalaikė sporto plėtra?

Tikrasis sporto organizacijos brandumas turėtų būti vertinamas ne vien pagal renginių skaičių. Svarbu, ar ji kuria aiškią sporto vystymo strategiją, ugdo naujas sportininkų kartas, plečia visuomenės susidomėjimą, stiprina tarptautinį bendradarbiavimą ir siekia oficialaus sporto pripažinimo.

Sporto istorijoje išlieka ne visi čempionai. Išlieka tie, kurių pasiekimai pakeitė sporto raidą.

Lietuvos 2026 metų realybė: daug organizacijų, bet mažai visuomenės dėmesio

2026 metų rudenį Lietuvoje vyko keli kultūrizmo ir fitneso renginiai. Tačiau dalyvių skaičius, visuomenės susidomėjimas ir žiūrovų aktyvumas neleidžia kalbėti apie didelį šio sporto populiarumo augimą.

Tai rimtas signalas visoms Lietuvoje veikiančioms organizacijoms.

Galima turėti daug federacijų, daug kategorijų ir daug nacionalinių čempionų, tačiau jeigu varžybos nesulaukia platesnio visuomenės dėmesio, kyla klausimas dėl pasirinkto sporto vystymo modelio efektyvumo.

Sportas negali egzistuoti vien savo dalyvių ir organizatorių uždaroje aplinkoje.

Jam reikalingi žiūrovai, visuomenės palaikymas, žiniasklaidos dėmesys, jaunimo įtraukimas ir aiškios ilgalaikės perspektyvos.

Priešingu atveju sporto renginiai tampa uždarais bendruomenės susitikimais, kurių reikšmė dažnai apsiriboja pačių dalyvių prisiminimais.

Kultūrizmo krizė – istorinė, o ne vien organizacinė problema

Vertinant dabartinę situaciją būtina prisiminti kultūrizmo istoriją.

Kultūrizmas turėjo galimybę tapti plačiai pripažinta sporto šaka, tačiau jo tarptautinė raida susidūrė su rimtais instituciniais ir organizaciniais sunkumais.

Nuo XX amžiaus pabaigos ryškėjo skirtingų organizacijų interesai, nevienodi sporto vystymo modeliai ir sudėtingas santykis su oficialiomis tarptautinėmis sporto institucijomis.

WFF-WBBF vertinimu, būtent šiuo laikotarpiu prasidėjo ilgalaikė kultūrizmo, kaip oficialiai pripažįstamos sporto šakos, krizė.

Būtina pabrėžti, kad kultūrizmo teisinio ir institucinio pripažinimo padėtis įvairiose valstybėse skiriasi. Todėl šį klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios šalies sporto sistemą ir tarptautinių institucijų sprendimus.

Vis dėlto esminis klausimas lieka aktualus: ar dabartinis kultūrizmo modelis turi pakankamai potencialo tapti plačiai pripažinta, visuomenei patrauklia ir ilgalaikę perspektyvą turinčia sporto šaka?

WFF-WBBF mano, kad būtina ieškoti naujų sprendimų.

WFF-WBBF strategija: nuo kultūrizmo prie platesnio fitneso sporto modelio

Skirtingai nuo organizacijų, kurių pagrindinė veikla orientuota į tradicinį kultūrizmą, Pasaulinė WFF-WBBF federacija savo strategijoje ypatingą dėmesį skiria fitneso plėtrai.

Tai nėra vien pavadinimo ar varžybų kategorijų pakeitimas.

Kalbama apie kitokią sporto filosofiją, platesnę dalyvių auditoriją ir siekį sukurti visuomenei prieinamesnį sporto modelį.

Tradicinis kultūrizmas pirmiausia orientuojasi į raumenų išvystymą, kūno proporcijas ir sceninį pasirengimą. Fitneso kryptis gali apimti gerokai platesnį fizinio pasirengimo, kūno harmonijos, sveikatingumo ir sportinio aktyvumo spektrą.

Būtent ši kryptis, WFF-WBBF įsitikinimu, turi didesnių galimybių pritraukti įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmones.

2026 metais Lietuvos WFF-WBBF renginiuose pavasarį ir rudenį dalyvavo maždaug po 300 atletų.

Šie skaičiai rodo organizacijos gebėjimą sutelkti didelę sportininkų bendruomenę. Ypač svarbu tai, kad tradicinio kultūrizmo atstovai sudaro tik maždaug 10–15 procentų visų WFF-WBBF varžybų dalyvių.

Tai atspindi pasirinktos veiklos kryptį: federacija siekia neapsiriboti siaura kultūristų bendruomene, bet plėtoti įvairias fitneso disciplinas.

Žinoma, dalyvių skaičius nėra vienintelis sporto sėkmės kriterijus. Tačiau jis yra svarbus rodiklis vertinant organizacijos gebėjimą pritraukti žmones ir išlaikyti jų susidomėjimą.

Oficialus pripažinimas – tikrasis ilgalaikės strategijos išbandymas

Vienas svarbiausių WFF-WBBF deklaruojamų strateginių tikslų yra oficialaus tarptautinio pripažinimo siekis.

Tai nėra paprastas uždavinys. Tarptautinis sporto pripažinimas reikalauja ilgalaikio darbo, aiškios organizacinės struktūros, skaidraus valdymo, vienodų taisyklių, antidopingo sistemos, tarptautinio bendradarbiavimo ir institucinio patikimumo.

WFF-WBBF deklaruoja siekį plėtoti bendradarbiavimą su tarptautinėmis sporto institucijomis, įskaitant Tarptautinį olimpinį komitetą ir Jungtinių Tautų sistemą.

Tačiau tokie tikslai turi būti vertinami pagal konkrečius veiksmus, oficialius dokumentus ir pasiektus institucinius rezultatus.

Svarbu suprasti, kad Tarptautinis olimpinis komitetas ir Jungtinės Tautos turi skirtingas funkcijas bei kompetencijas. Todėl bendradarbiavimo su jomis formos ir pripažinimo procedūros taip pat skiriasi.

Nepaisant to, pati ilgalaikės strategijos idėja yra reikšminga: sporto organizacija turi žinoti, kur ji nori būti po dešimties, dvidešimties ar penkiasdešimties metų.

Kiek kitų tarptautinių kultūrizmo ir fitneso organizacijų turi viešai apibrėžtą, konkrečiais darbais pagrįstą tokio pobūdžio strategiją? Tai klausimas, į kurį verta atsakyti ne deklaracijomis, o dokumentais ir realiais rezultatais.

2027-ieji: istorija susitinka su ateitimi

2027 metais WFF-WBBF bendruomenei laukia ypatingas istorinis įvykis.

Gegužės 7–9 dienomis Klaipėdoje vyks 60-ajam „Gintarinio prizo“ (Amber Prix International, Янтарный приз) turnyrui skirtas renginys.

Šis turnyras yra vienas seniausių pasaulio tradicinių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių. Jo istorija leidžia pažvelgti į kelių sportininkų kartų raidą, tarptautinių organizacijų santykius ir paties sporto transformaciją.

Minint 60-ąsias metines rengiama istorinė knyga, kurią planuojama išleisti keliomis kalbomis. Knygos redagavimas jau prasidėjo.

Tai svarbus darbas ne vien WFF-WBBF bendruomenei. Sporto istorijos išsaugojimas yra būtinas norint objektyviai suprasti, kaip vystėsi tarptautinis kultūrizmas ir fitnesas, kokie žmonės kūrė jo tradicijas ir kokie sprendimai lėmė dabartinę situaciją.

Sportas be istorijos praranda savo tapatybę. Organizacija, kuri nesaugo savo praeities, negali tinkamai planuoti ir ateities.

Išvados: medaliai išnyksta, istorija lieka

2026-ieji dar kartą parodė, kad kultūrizmo ir fitneso pasaulyje vien organizacijų, varžybų bei titulų gausa negarantuoja sporto pažangos.

Šiandien svarbiausia ne tai, kiek pasaulio čempionų paskelbta, bet kokią realią vertę jų organizacijos sukuria sportui.

Ar jos ugdo naujas kartas? Ar pritraukia visuomenę? Ar kuria ilgalaikes tradicijas? Ar turi aiškią tarptautinio pripažinimo strategiją? Ar jų veikla turės reikšmę ir po kelių dešimtmečių?

Tai klausimai, kuriuos turėtų užduoti sau kiekvienas sportininkas, treneris ir federacijos vadovas.

Sportininkams taip pat būtina išmokti savarankiškai analizuoti informaciją. Ne kiekvienas medalis reiškia istorinį pasiekimą, ne kiekvienas pasaulio čempiono titulas reiškia vienodą tarptautinį pripažinimą ir ne kiekviena nauja federacija prisideda prie tikros sporto pažangos.

Reikia išmokti atskirti sportinę reklamą nuo realių rezultatų, trumpalaikę sėkmę nuo ilgalaikės strategijos, o organizacinius interesus – nuo viso sporto interesų.

WFF-WBBF ir toliau deklaruoja savo tikslą plėtoti fitnesą, plėsti tarptautinę veiklą, išsaugoti istorinį paveldą ir siekti oficialaus sporto pripažinimo.

2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-metis Klaipėdoje taps dar viena proga įvertinti nueitą kelią ir pažvelgti į ateitį.

Federacijų gali būti daug. Čempionų – dar daugiau. Tačiau sporto istorijoje išlieka ne visi, kurie laimėjo medalį. Išlieka tie, kurie savo darbais pakeitė patį sportą.

KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS.

SAVO SPORTO ISTORIJĄ REIKĖTŲ BENT KIEK ŽINOTI.

Išsamią N.A.B.B.A. asociacijos istoriją jau ne kartą esame aprašę ankstesniuose straipsniuose. Kviečiame sekti tarptautinį puslapį www.wff.lt, kuriame pateikiama išsami informacija apie pasaulio kultūrizmo ir fitneso istoriją.

Po Oskaro Haidenstamo (Oscar Heidenstam) mirties N.A.B.B.A. organizacijoje nebeliko lyderio, galinčio suteikti jai naują strateginę kryptį. Organizacija išsaugojo savo tradicijas ir istorinį paveldą, tačiau nebekėlė ambicingų tarptautinės plėtros tikslų.

Nepaisant to, N.A.B.B.A. išlieka viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų. Nuo pat įkūrimo ji buvo svarbi alternatyva kitoms tarptautinėms kultūrizmo struktūroms ir paliko ryškų pėdsaką šios sporto šakos istorijoje.

1998 metais Tarptautiniam olimpiniam komitetui atsisakius remti kultūrizmo siekį tapti olimpine sporto šaka, o 2023 metais veiklą nutraukus G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations), tarptautinių kultūrizmo organizacijų statusas tapo dar sudėtingesnis ir mažiau apibrėžtas.

N.A.B.B.A. LIETUVOJE. REIKŠMINGI ISTORINIAI ĮVYKIAI

Žlugus socialistinei santvarkai, daugelis tikėjosi Vakarų pasaulio stebuklo. Ne išimtis buvo ir Lietuvos sportininkai.

1990 metų gruodį, per Niujorke vykusį „Miss Olympia“ turnyrą, IFBB prezidentas Benas Weideris (Ben Weider) Edmundui Daubarui pareiškė, kad nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės ir nepriims Lietuvos sportininkų į IFBB federaciją atskirai nuo Sovietų Sąjungos.

Edmundui Daubarui teko ieškoti savarankiško kelio. Informacijos apie tarptautines kultūrizmo organizacijas tuo metu beveik nebuvo, todėl viską reikėjo išsiaiškinti ir organizuoti patiems.

Atkurtai Lietuvos valstybei reikėjo tarptautinio pripažinimo ir palaikymo.

Padedant Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, 1991 metų gegužę įsteigėme pirmąją Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją – Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA).

Subūrę geriausius to meto šalies kultūristus, jau 1991 metų gegužę dalyvavome N.A.B.B.A. Europos čempionate Prancūzijoje. Klaipėdietė Natalija Murnikovienė ir šiaulietis Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais istoriniais nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo čempionais.

Netrukus Edmundas Daubaras iš Londono parvežė oficialų dokumentą, kuriuo N.A.B.B.A. pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir išreiškė paramą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Šis dokumentas buvo perduotas LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei remiant, 1996–1998 metais Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje organizavome N.A.B.B.A. Europos čempionatus. Edmundas Daubaras buvo paskirtas tarptautinės N.A.B.B.A. asociacijos viceprezidentu.

Pamažu, bendraudami su N.A.B.B.A. prezidentu Ivanu Dunbaru (Ivan Dunbar), išsiaiškinome, kad Anglijoje N.A.B.B.A. teisiškai buvo registruota kaip visuomeninis klubas. Tai kėlė nemažai juridinių ir finansinių klausimų.

Nuo 1995 metų aktyviai plėtojome Pasaulinės fitneso federacijos WFF (World Fitness Federation) veiklą. Augo ir Lietuvos valstybės palaikymas mūsų organizuojamiems renginiams.

Mūsų renginių organizacinių komitetų pirmininkais ir nariais tapo šalies ministrai, ministrai pirmininkai bei Seimo nariai.

Po 2004 ir 2005 metais Vilniaus kongresų rūmuose surengtų grandiozinių WFF pasaulio čempionatų, kurių metu pasiekti įvairūs rekordai iki šiol nėra viršyti, N.A.B.B.A. vadovų Londone reakcija tapo vis labiau įtempta.

Tuo metu mūsų veikla akivaizdžiai lenkė N.A.B.B.A. veiklos mastą ir tarptautinį aktyvumą.

Didėjant įtampai, 2005 metais nusprendėme palikti N.A.B.B.A. ir toliau eiti savarankišku keliu.

Mūsų tikslas buvo aiškus – siekėme kultūrizmo ir fitneso sporto tarptautinio pripažinimo, oficialaus valstybinio palaikymo bei platesnių organizacijos plėtros galimybių. N.A.B.B.A. šie tikslai nebuvo prioritetiniai.

Ši situacija iš esmės nesikeičia iki šiol.

Mūsų paliktą vietą N.A.B.B.A. organizacijoje užėmė kiti Lietuvos atstovai.

Istorija yra istorija. Ją reikia žinoti, vertinti ir iš jos daryti išvadas.