World fitness federation | World body building federation/p>
Naujienos
2026-11-17
PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.
TSRS KULTŪRIZMO FEDERACIJA BUVO KURIAMA KLAIPĖDOJE.
1986 metais, rengiant „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras sugrįžo į aktyvią kultūrizmo organizacinę veiklą Klaipėdoje. Tam susiklostė palankios aplinkybės – buvo baigtos teisės studijos Vilniaus valstybiniame universitete, gyvenimas tapo stabilesnis. Klaipėdos miesto kultūrizmo federacijos prezidentas, liaudies teisėjas Anatolijus Gončarovas ne kartą buvo kvietęs Edmundą Daubarą sugrįžti į miesto kultūrizmo gyvenimą. Matyt, 1986-ieji tam buvo tinkamiausias metas.
Tuo metu Klaipėdoje veikė trys kultūrizmo sporto klubai. Sportuojančiųjų netrūko, nemažai atletų dalyvaudavo varžybose, tačiau miestas neturėjo ryškių sporto asmenybių. Ilgainiui ir „Gintarinio prizo“ turnyras buvo tapęs savotiška rutina. Tikėtina, kad būtent tai ir paskatino sugrąžinti Edmundą Daubarą į aktyvią veiklą.
Rengdamas 1986 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą, Edmundas Daubaras į Klaipėdą pakvietė kadaise garsų TSRS kultūristą iš Leningrado Vladimirą Dubininą. Po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose Vladimiras Dubininas beveik trylikai metų buvo pasitraukęs iš aktyvios sportinės veiklos ir vengė viešumo. Vis dėlto kvietimą jis priėmė ir atvyko į Klaipėdą.
Nors pačios varžybos praėjo įprasta tvarka, po jų Edmundas Daubaras savo namuose surengė neformalų susitikimą, į kurį pakvietė autoritetingus TSRS kultūrizmo lyderius – Vladimirą Dubininą, maskvietį Vladimirą Šubovą ir Ukrainos TSR atstovavusį Arkadijų Kašanskį. Inaras Mardo turnyre nedalyvavo, o Romano Kalinausko dėl ankstesnių nesutarimų niekas net neplanavo kviesti.
Susirinkusiesiems Edmundas Daubaras pateikė svarstyti du strateginius klausimus. Pirmiausia buvo pasiūlyta Rusijos TFSR teritorijoje pradėti rengti stambų tarptautinį kultūrizmo turnyrą, kuris padėtų šiai sporto šakai patekti į centrinės TSRS sporto valdžios akiratį. Šios iniciatyvos įgyvendinimo ėmėsi Vladimiras Dubininas, kuris Leningrade pradėjo organizuoti tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“.
Antrasis klausimas buvo oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimas prie TSRS sporto komiteto. Iki tol formaliai veikęs Romano Morozo ir Romano Kalinausko tandemas nesugebėjo užtikrinti nuoseklaus vadovavimo TSRS kultūrizmo judėjimui, be to, neturėjo reikšmingos paramos sporto valdžios institucijose.
Remdamasis savo patirtimi Čekoslovakijoje, kur buvo susipažinęs su sėkmingu Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos bendradarbiavimu su šalies sporto ministerija (ČSTV), Edmundas Daubaras pasiūlė aiškų veiksmų planą. Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas, jau turėję ryšių TSRS sporto struktūrose, per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo siekti oficialaus kultūrizmo federacijos įteisinimo. Susirinkusieji šiam planui pritarė ir netrukus ėmėsi konkrečių veiksmų.
Jau tų pačių metų rudenį Vladimiras Dubininas prestižiniuose Leningrado „Oktiabrskij“ rūmuose surengė tarptautinį turnyrą „Baltosios naktys“, kuris netrukus tapo vienu žinomiausių kultūrizmo renginių Sovietų Sąjungoje.
Po šio susitikimo Edmundas Daubaras ėmėsi spręsti ir Klaipėdos kultūrizmo lyderio klausimą. Miestui trūko aukšto lygio sportininkų. Nors perspektyvių atletų buvo, kvalifikuotų trenerių stygius lėmė, kad klaipėdiečiai jau kelerius metus neužimdavo aukštų vietų svarbiausiuose TSRS kultūrizmo turnyruose – „Gintarinio prizo“, „Georgo Tenno memorialo“ ir Kauno „Komjaunimo taurės“ varžybose.
Ieškodamas perspektyviausio kandidato, Edmundas Daubaras savo dėmesį sutelkė į Viktorą Jucį. Jo nuomone, šis atletas turėjo visas galimybes tapti naujuoju Klaipėdos kultūrizmo lyderiu. Taip prasidėjo Viktoro Jucio kelias į sporto aukštumas.
Rengiant atletą buvo panaudota užsienio treniruočių metodikos patirtis, Edmundo Daubaro sukauptos žinios bei praktiniai apibendrinimai. Tačiau ne mažiau svarbus buvo ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos, kurios vienas kūrėjų buvo Česlovas Tamulevičius, palikimas. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik privalomųjų pozų technikos tobulinimui, bet ir laisvojo pozavimo programoms.
Kaip yra sakęs Česlavo Tamulevičiaus pasekėjas Vitalijus Asovskis: „Jeigu bet kurį Vilniaus kultūrizmo mokyklos atletą naktį pažadintum ir pakeltum iš lovos, jis net pusiau miegodamas nepriekaištingai atliktų bet kurią privalomą pozą.“
Būtent tokiais principais buvo grindžiamas ir Viktoro Jucio pasirengimas būsimoms varžyboms.
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2026-11-16
Ką bendro Džonas Grimekas turi su NABBA?
NABBA organizacija dažnai pristato Džoną Grimeką kaip vieną iš savo istorinių simbolių. Jo atvaizdas naudojamas organizacijos emblemoje, o įvairiuose leidiniuose ir interneto svetainėse jis neretai minimas tarp NABBA čempionų. Tačiau pažvelgus į istorinius faktus kyla pagrįstas klausimas: kokioje NABBA organizacijoje buvo Džonas Grimekas, jeigu tuo metu NABBA dar neegzistavo?
Džonas Grimekas buvo garsiojo amerikiečių sporto veikėjo, „Amerikos sunkiosios atletikos tėvu“ vadinamo Bobo Hofmano auklėtinis. Kaip ir kiti Hofmano treniruoti atletai, jis dalyvavo Bobo Hofmano inicijuotuose FIHC („Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste“) „Mr. Universe“ turnyruose.
Pirmosios tokios varžybos įvyko 1947 metais Filadelfijoje (JAV). Jų nugalėtoju tapo kitas Hofmano auklėtinis – sunkiaatletis Stivas Stanko.
Kadangi FIHC buvo pripažinta tarptautinės sporto bendruomenės organizacija, 1948 metų Londono olimpinių žaidynių metu buvo gautas leidimas surengti antrąsias FIHC „Mr. Universe“ varžybas. Jas organizavo Didžiosios Britanijos sunkiosios atletikos asociacija BAWLA, bendradarbiaudama su žurnalu „Health & Strength“. Šiose varžybose nugalėjo Džonas Grimekas.
Svarbu pabrėžti, kad 1948 metais NABBA organizacijos dar nebuvo. Nacionalinė mėgėjų kultūrizmo asociacija (NABBA) buvo įkurta tik 1950 metais Didžiojoje Britanijoje. Tais pačiais metais buvo surengtas pirmasis oficialus NABBA „Mr. Universe“ konkursas, kurio nugalėtoju tapo amerikietis Stivas Rivsas.
Todėl istoriškai tikslu teigti, kad Džonas Grimekas laimėjo 1948 metų FIHC „Mr. Universe“ varžybas, tačiau jis negalėjo būti NABBA čempionas, nes NABBA tuo metu dar neegzistavo. Vėliau NABBA perėmė „Mr. Universe“ varžybų tradiciją ir į savo istoriją įtraukė ankstesnių metų nugalėtojus, tarp jų ir Džoną Grimeką. Būtent dėl šios priežasties jo vardas šiandien dažnai siejamas su NABBA.
Tačiau istoriniai faktai išlieka nepakitę: Džonas Grimekas buvo FIHC ir Bobo Hofmano sportinės sistemos atstovas, o ne NABBA organizacijos atletas. Todėl teiginys, kad jis buvo NABBA čempionas tiesiogine prasme, neatitinka istorinių aplinkybių.
Klausimas lieka atviras: jei Džonas Grimekas niekada nestartavo NABBA renginyje ir niekada nepriklausė NABBA organizacijai, ar pagrįsta jį vadinti NABBA čempionu, ar tai veikiau vėlesnis istorijos interpretavimas?
Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
2026-11-15
Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).
Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.
1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.
1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.
Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.
1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.
Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.
1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.
TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.
Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.
1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.
Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.
Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.
1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.
Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.
1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.
Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.
Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.
„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.
Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt
Nauji straipsniai
2010-2026 PASAULIO TAURĖS PIRMENYBĖS: PASAULIO KULTŪRIZMO IR FITNESO ELITO ISTORIJA.
W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio mėgėjų taurės absoliučiųjų čempionų analizė (2010–2026 m.)
60 metų tarptautinės veiklos, 141 nacionalinė federacija ir pasaulinė kultūrizmo bei fitneso bendruomenė.
Pasaulio fitneso federacija (W.F.F.) ir Pasaulio kultūrizmo federacija (W.B.B.F.) pristato 2010–2026 metų Pasaulio mėgėjų taurės (World Amateur Cup) absoliučiųjų čempionų istoriją.
Tai ne tik geriausių sportininkų sąrašas. Tai tarptautinės sportinės konkurencijos, skirtingų valstybių atstovavimo ir ilgamečio kultūrizmo bei fitneso vystymosi atspindys.
Per nagrinėjamą 17 metų laikotarpį vyrų ir moterų absoliučiųjų čempionų titulus iškovojo skirtingų šalių sportininkai. Tačiau statistika rodo ir aiškias lyderystės tendencijas.
1. VYRŲ ABSOLIUČIŲJŲ ČEMPIONŲ ANALIZĖ
2010–2026 m. vyrų absoliučiųjų čempionų sąraše ryškiausiai išsiskiria Lenkija ir Lietuva.
Lenkija iškovojo keturis titulus:
2026 – Piotr Soszynski 2025 – Kamil Kowalczyk 2023 – Lukasz Kulinski 2021 – Artur Kamieniak
Lietuva iškovojo du titulus:
2024 – Andrius Pauliukevičius 2022 – Vilius Pranckevičius
Taip pat po du kartus čempionais tapo:
Estija – 2010 ir 2020 m. Portugalijos ir Jungtinės Karalystės atstovaujamas Reinaldo Jose Roberto da Cruz – 2013 ir 2014 m.
Kitų šalių čempionai:
Slovakija – Maros Kanasz (2019). Rusija – Aleksandr Kuznecov (2018), Igor Belodedov (2011). Iranas – Rasoul Vahid Faraziaghchehkand (2017), Abolfazi Aghakhani (2012). Latvija – Normunds Jurans (2016). Jungtinė Karalystė ir Nigerija – James Sylvester Ono (2015).
Šie rezultatai rodo, kad vyrų absoliučiųjų varžybų lyderystė per nagrinėjamą laikotarpį buvo sutelkta daugiausia Vidurio ir Rytų Europos šalyse.
Ypač įdomus pastarųjų metų laikotarpis: nuo 2021 iki 2026 metų Lenkijos sportininkai laimėjo tris, o Lietuvos sportininkai – du absoliučiuosius titulus.
Tai rodo itin stiprią šių dviejų šalių konkurenciją.
2. MOTERŲ ABSOLIUČIŲJŲ ČEMPIONIŲ ANALIZĖ
Moterų kategorijoje ryškiausiai išsiskiria Rusija ir Lenkija.
Rusija iškovojo penkis titulus:
2016 – Liudmila Kakaulina 2015 – Liudmila Senciugova 2014 – Svetlana Pugacheva 2012 – Jelena Kursanova 2011 – Natalia Bykova
Lenkija iškovojo keturis titulus:
2025 – Milena Mlynarczyk 2023 – Anna Sobolewska Kucharska 2022 – Anna Sobolewska Kucharska 2020 metų sąraše Lenkijos čempionės nėra – titulą iškovojo Suomijos atstovė Hanna Skytta.
Suomija išsiskiria dar vienu ypatingu pasiekimu. Hanna Skytta absoliučiąja čempione tapo dvejus metus iš eilės – 2019 ir 2020 metais.
Kitos čempionės:
Vengrija – Eva Tejfalussy-Gesce (2026). Lietuva – Vaida Budrienė (2024). Latvija – Laura Siugale (2021). Jungtinė Karalystė – Hollie Jade Feeney (2018). Danija ir Mozambikas – Leonor Hilario Greffel (2017). Baltarusija – Aleksandra Dolzenkova (2013). Rusija – Liudmila Kolesnikova (2010).
Moterų čempionių istorija atskleidžia įdomų geografinį pasiskirstymą. Nors Rusija dominavo ankstesniuoju laikotarpiu, pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Suomijos ir kitų Europos valstybių sportininkės.
Ypatingo dėmesio verta Anna Sobolewska Kucharska, kuri absoliučiąja čempione tapo dvejus metus iš eilės – 2022 ir 2023 metais.
3. LENKIJA IR LIETUVA – STIPRIAUSIOS PASTARŲJŲ METŲ JĖGOS
Vyrų ir moterų čempionų sąrašai leidžia pastebėti aiškias nacionalinių sporto mokyklų lyderystės tendencijas.
Lenkija yra viena ryškiausių W.F.F.–W.B.B.F. tarptautinės konkurencijos valstybių. Jos sportininkai pasiekė aukštų rezultatų tiek vyrų, tiek moterų kategorijose.
Lietuva taip pat išlaiko stiprias pozicijas. Andrius Pauliukevičius, Vilius Pranckevičius ir Vaida Budrienė įrašė savo vardus į absoliučiųjų čempionų istoriją.
Ypač svarbu tai, kad Lietuvos ir Lenkijos sportininkai dominavo vyrų varžybose 2021–2026 metais.
Tai patvirtina šių šalių sportininkų pasirengimo, trenerių darbo ir nacionalinių federacijų veiklos svarbą.
4. ABSOLIUČIŲJŲ ČEMPIONŲ TITULAS – SPORTINĖS KOKYBĖS RODIKLIS
Absoliučiojo čempiono titulas kultūrizmo ir fitneso sporte turi ypatingą reikšmę.
Tai nėra vienos svorio ar ūgio kategorijos pergalė. Absoliučiojoje įskaitoje sportininkai varžosi dėl aukščiausio bendro įvertinimo, todėl šis titulas simbolizuoja išskirtinį fizinį pasirengimą, proporcijas, raumenų išvystymą, sceninę prezentaciją ir bendrą sportinį lygį.
Todėl kiekvienas čempionų sąraše esantis vardas reprezentuoja ne tik individualų sportinį pasiekimą, bet ir savo šalies kultūrizmo bei fitneso mokyklą.
5. W.F.F.–W.B.B.F. – TARPTAUTINĖ SPORTO BENDRUOMENĖ
Šių čempionų istorija neatsiejama nuo W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tarptautinės veiklos.
Per 60 veiklos metų organizacijos vystė tarptautinius ryšius, bendradarbiavo su nacionalinėmis federacijomis ir prisidėjo prie kultūrizmo bei fitneso sporto populiarinimo įvairiuose pasaulio regionuose.
Federacijų tinklas, vienijantis 141 šalies nacionalines organizacijas, atspindi didelį tarptautinės veiklos mastą.
Pasaulio mėgėjų taurės varžybos suteikia sportininkams galimybę atstovauti savo valstybėms, siekti aukščiausių rezultatų ir įsitvirtinti tarptautinėje sporto istorijoje.
6. IŠVADOS: 17 METŲ PASAULIO ČEMPIONŲ ISTORIJA
2010–2026 metų absoliučiųjų čempionų rezultatai leidžia išskirti kelias pagrindines tendencijas:
Lenkija yra viena sėkmingiausių valstybių tiek vyrų, tiek moterų absoliučiųjų varžybose. Lietuva išlaiko stiprias pozicijas ir turi reikšmingų pasiekimų vyrų bei moterų kategorijose. Rusijos sportininkės ypač ryškiai dominavo moterų varžybose ankstesniuoju laikotarpiu. Suomija išsiskiria Hannos Skyttos dviem iš eilės iškovotais titulais. Vyrų ir moterų absoliučiųjų čempionų istorija atspindi plačią tarptautinę konkurenciją.
Pasaulio mėgėjų taurės čempionai – tai sportininkai, kurių vardai tampa tarptautinės kultūrizmo ir fitneso istorijos dalimi.
W.F.F.–W.B.B.F. veiklos istorija tęsiasi, o naujos sportininkų kartos siekia įrašyti savo vardus į pasaulio čempionų sąrašą.
W.F.F. – W.B.B.F.
60 metų tarptautinės veiklos. 141 nacionalinė federacija. Viena pasaulinė kultūrizmo ir fitneso bendruomenė.
Daugiau informacijos apie federacijų veiklą, varžybas, sportininkus ir istoriją:
www.wff.lt
ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?
KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.
Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.
Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.
„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?
Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.
Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?
Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.
Senas scenarijus, nauji veikėjai
Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.
Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:
atsiskyrimas, savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas, istorijos interpretavimas pagal poreikį.
N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“
Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.
Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.
Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.
Kas moka kainą?
Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.
Jie kviečiami į varžybas, kurios:
naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus, remiasi ne visada aiškia kilme, kuria įspūdį, atitinkantį realybę.
Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.
Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?
Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.
Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.
Teismai – kitas žingsnis?
Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:
pavadinimų naudojimo, istorinių renginių pasisavinimo, ir galimai klaidinančios informacijos.
Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.
Pabaiga be diplomatijos
Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.
Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.
Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?
Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt