2026. TARPTAUTINĖS NAUJIENOS.

W.F.F. - W.B.B.F. JAPONIJOJE.

Dirbanti nuo 1968 metų Pasaulinė W.F.F. - W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacija šiandien vienija narius iš 141 šalies.

Neseniai gavome informaciją iš tolimos Japonijos. Du dešimtmečius W.F.F. -W.B.B.F. Japonijoje atstovavo buvęs Ambasados darbuotojas Eugenijus Latypovas (Eugeny Latypov). Jis - 2009 metų W.F.F. - W.B.B.F. federacijos Europos mėgėjų čempionas. 2025 metų WFF-WBBF „Universe“ turnyre Japonijos atstovu buvo W.F.F. – W.B.B.F. profesionalas TORAS FUKUTOMIS (Toru Fukutomi). Remiantis jo rekomendacija neseniai oficialiu Japonijos atstovy Pasaulinėje W.F.F. – W.B.B.F. federacijoje paskirtas JORIS NIŠIZAVAS (Iori Nishizawa).

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

PASAULIO FITNESO ISTORIJA.

PIRMA ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

Buvusi baleto ir meninės gimnastikos atstovė klaipėdietė EDITA DAUBARAITĖ (dabar Sendrienė), 1995 metais lankėsi Maltoje vykusiame N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association) asociacijos pasaulio čempionate. Tarp daugelio varžybose dalyvavusių didžiulių ir raumeningų „mergaičių“ ryškiai išsiskyrė Kroatijos sportininkė DANIELA HARIČ (Daniela Haric). Ji scenoje judėjo kaip plunksna vėjo nešama, jos programa buvo sudėtinga, pilna gimnastikos elementų. „Ir aš taip noriu...“ pasakė sau EDITA DAUBARAITĖ.

Grįžusi į Lietuvą, EDITA DAUBARAITĖ pradėjo fitneso treniruotes.  Ji ryžosi sekti garsios amerikietės savo prosenelės BRONĖS DUBAR (Daubaraitės) takais - treniruotis ir dalyvauti varžybose. Sekėsi neblogai. Sėkmingi startai prasidėjo nacionalinio lygio varžybose.

1996 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras), vokietis KLAUSAS HOFMANAS (Klaus P.J.Hoffmann), graikas ANARGIRASAS COPOURIDIS (Anargiros Tsopouridis) ir austras PETERIS PAPULA (Peter Papula) susirinko Vokietijos Štutgarto „Šaraton“ viešbutyje ir įsteigė Pasaulinę W.F.F. (World Fitness Federation) organizaciją. Organizacijos tikslai buvo sukurti naują fitneso sporto koncepciją ir atsiriboti nuo vis labiau nesąmoningai „dramblėjančio“ kultūrizmo.

1996 metais EDITA DAUBARAITĖ debiutavo Vokietijos Kaizerslauteno kurorte vykusiame W.F.F. pasaulio fitneso čempionate. Iki tol ir vėliau, paraleliai su W.F.F. pasaulio čempionatais, įvairiose šalyse kasmet buvo organizuojami „World Grand Prix“ turnyrai.

1997 metais Manhaime (Manheim, Vokietija) vykusiame W.F.F. Pasaulio fitneso čempionate EDITA DAUBARAITĖ tapo pirma mūsų sporto istorijoje absoliučia pasaulio fitneso čempione. Varžybas kelis kartus transliavo „Eurosport“ televizija. Tokio pasiekimo Nepriklausomoje Lietuvoje, atrodo, dar niekas neturėjo. Be „Eurosport“ televizijos informacija apie EDITOS DAUBARAITĖS pergalę buvo plačiai viešinama įvairiuose Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvos Respublikos sporto ministerijos vice ministras RIMAS GIRSKIS (Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) ėmėsi tarpininkauti šalies Vyriausybėje, kad EDITAI DAUBARAITEI butų suteiktas valstybės apdovanojimas. Tai, švelniai tariant, patiko ne visiems, o kai kuriems tiesiog sužadino „pasiutimą“, kuris nepagijo iki šiol. Pavydo apimtų „draugiškų“ sporto pasaulio atstovų intrigų dėka apdovanojimas neįvyko.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

2026 AFRIKOS KULTŪRIZMO APŽVALGA.

Afrika didžiulis žemynas. Atrodo, kad labai toli, todėl nelabai ką apie jį ir jo žmones ką žinome. Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija su Afrikos kultūristais pradėjo bendrauti 1984 metais, kai marokiečiai laivais atplaukdavo į Klaipėdos uostą, kur turėjo nemažai laiko bendrauti su kultūrizmo autoritetu Dr. EDMUNDU DAUBARU (DSc. Edmundas Daubaras). Su Afrikos šalių nacionalinių federacijų vadovais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS pradėjo bendrauti 1989 metais Paryžiuje (Prancūzija), kai jį visų pasaulio šalių nacionalinių federacijų vadovams pristatė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federacijos prezidentas BENAS VEIDERIS (Ben Weider).

Per pastaruosius tris dešimtmečius Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos narėmis tapo šių Afrikos kontinento šalių nacionalinės kultūrizmo federacijos:

Zambija (prezidentas Danis Mkandaviras, Danny Mkandawire),

Kamerūnas (prezidentas Seržas Tuintas, Serge Thuinte),

Zimbabvė (prezidentas Munijasas Marairas, Munya Maraire),

Angola (prezidentas Aristofanas Kauto Kabalas, Aristofanes Cauto Cabal),

Ekvatorinė Gvinėja (prezidentas Ichiniasas Avomas, Ichinio Ondo Nkogo Avomo), Uganda (prezidentas Ivanas baekvasas, Ivan Byekwaso),

Nigerija (prezidentas Dr. Rolingsas Makaulajus, Dr. Rawlings Makaulay),

Alžyras (prezidentas Tizis Ouzouas, Tizi Ouzou),

Mozambikas (prezidentė Leonora Hilario Grefel, Leonor Hilario Greffel),

Botsvana (prezidentas Semas Čimbombis, Sam Chimbombi),

Maroko Karalystė (prezidentas El Hadis Zakaras, El Hadi Zakara),

Centrinė Afrikos Respublika (prezidentas Migelis Kaliangas, Miguel Kalyango),

Pietų Afrikos Respublika (prezidentas Janis Krugeris, Jannie Kruger).

Šiuo metu vedamos derybos dėl Namibijos ir Egipto federacijų dalyvavimo pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikloje.  

AFRIKIEČIAI W.F.F. – W.B.B.F. VARŽYBOSE.

Pirmi Afrikos sportininkai atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. varžybas Lenkijoje ir Vilniuje 2008 metais. Tai buvo Alžyro ir Mozambiko atletai. Pradėjusi skinti pergales pasaulio čempionatuose, Mozambiko atstovė, dabar gyvenanti Danijoje, LEONOR GREFEL (Leonor Hilario Greffel), šiandien jau garsi profesionalų lygos atletė.

2009 metais buvome nustebinti, kai W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionate Taline (Estijos Respublika) po ilgų derinimų sulaukėme 92 atletų iš Pietų Afrikos Respublikos (P.A.R.). Jiems vadovavo nacionalinis P.A.R. kultūrizmo federacijos  prezidentas TOMIS DU RANDAS (Tommy Du Rand). Moterų varžybose dominavo W.F.F. – W.B.B.F. profesionalė FILIPA LAMONT (Philippa Lamont Wilkie).

2010 metais W.F.F. – W.B.B.F. sporto arenose šalia sportininkų mėgėjų jau išvydome profesionalius P.A.R. kultūristus HAINRICHĄ VOSĄ (HEINRICH VOSS) ir TREISI GOTČAK (TRACEY GOTTCHALK), kurie kovojo dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 metais vėl gausi P.A.R. komanda atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionatą Vienoje (Austrija) ir Brusno Kupele (Slovakijos Respublika). Vėl matėme naujus P.A.R. profesionalių sportininkų veidus  - ŠEIMENĄ ADAMSĄ (SHAEMEN ADAMS), SUZANĄ LEMER (SUZANNA LEMMER), ELŽBIETĄ VAN DER MERVĘ (ELIZABETH VAN DEN MERVE), kurie vėl kovojo arenoje dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 ir 2012 metų W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio „World Grand Prix“ turnyruose žibėjo Nigerijos sportininkai DŽEIMSAS SILVESTRAS ONO (James Sylvester Ono) ir jo kolega KINGAS IZOGIS (King Izogie). Dabar abu jau gyvena Europoje.

2013 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Klaipėdoje atvyko P.A.R. gigantas DŽONAS LESLIS (John Leslie), kuris ir nugalėjo. Tokių atletų Lietuvoje „gyvai“ dar niekas nebuvo regėjęs.

2016 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Kaune atvyko profesionalus P.A.R. sunkiasvoris kultūristas DŽANIS KODZIS (JANNIE COETZEE), kuris vėl nusinešė nugalėtojo titulą.

SUDĖTINGA SITUACIJA

2019 m. pandemija ir 2022 metų karas Ukrainoje sustabdė daug didelių Pasaulinės  W.F.F. – W.B.B.F. federacijos projektų. Pastaraisiais metais į Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginius Europoje nori atvykti sporto delegacijos iš Egipto (vaikų gimnastika) ir Nigerijos. Europos Sąjungos migracijos politika daro dideles kliūtis sportininkams, atvykstantiems į varžybas Europoje. Kaip alternatyvą – laikinai kviečiame Afrikos sportininkus dalyvauti be pertraukos vykstančiuose mūsų federacijos tradiciniuose tarptautiniuose renginiuose Indijoje, Tailande, Pakistane, Rusijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt  

„Gintarinio prizo“ istorijos.

VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.

Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.

Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo

Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.

Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.

Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.

„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius

1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.

Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.

Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.

Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.

Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.

Naujas etapas „Žalgirio“ stadione

1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.

Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).

Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.

Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).

Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.

„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos

Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.

Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.

Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.

Sportas – tik viena gyvenimo pusė

Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.

Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.

Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.

Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.

Įvertinimas

2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.

Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.

Išvados

Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.

Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.

Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.

Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.

Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.

Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.

„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.

Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.

Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.

To mano gyvenime dar nebuvo.

Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.

Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.

Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.

Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.

Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.

Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.

Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.

O priešakyje – ypatingas jubiliejus.

2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.

Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.

Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.

Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.

Tai bus ne vien knyga apie varžybas.

Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.

O istorija tuo nesibaigia.

„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.