Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).

Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.

1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.

1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.

Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.

1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.

Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.

1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.

TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.

Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.

1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.

Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.

Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.

Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.

1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.

Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.

Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.

„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

SUSIPAŽINKITE SU IŠKILIAIS PASAULIO SPORTO ASMENIMIS.

ISTORINIAI „GINTARINIO PRIZO” ĮKVĖPĖJAI, PALAIKYTOJAI IR MECENATAI.

Per šešis dešimtmečius trunkančią „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją šį prestižinį renginį palaikė žymūs politikai, sporto organizatoriai, kultūrizmo pradininkai, mecenatai bei visuomenės veikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jų indėlis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo vystymosi ir tarptautinio WFF-WBBF judėjimo stiprėjimo.

Profesorius Alfredas Gerstlas

Austrijos Respublikos parlamento pirmininkas. 2006–2009 metais buvo WFF-WBBF pasaulio čempionatų globėjas. Jis „Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga klaipėdiečiams pristatė originalių to meto Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekcija bei dokumentinį filmą apie legendinį sportininką ir aktorių. Nuotraukos ir filmas buvo demonstruojami Klaipėdoje varžybų metu. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Robertas Fico

Slovakijos Respublikos ministras pirmininkas. 2011–2012 metais globojo WFF-WBBF pasaulio čempionatus. 2012 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Jeržis Gotovskis

Mecenatas, 2008 metų pasaulio čempionato organizatorius, Šv. Stanislavo ordino laureatas. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Štefanas Hrčka

Mecenatas, 2010–2014 metų pasaulio čempionatų organizatorius. 2011 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Aleksandras Nevskis

Mecenatas, Holivudo aktorius ir režisierius, tris kartus absoliutus WFF-WBBF „Universe“ čempionas. 2011 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Bobas Hofmanas

Robert Collins Hoffman (1898–1985) – vienas oficialaus pasaulinio kultūrizmo pradininkų. Jo iniciatyva 1947–1969 metais pasaulio kultūrizmą koordinavo Tarptautinio olimpinio komiteto narė – Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Vadintas „Pasaulio sunkiosios atletikos tėvu“, jis sukūrė vadinamąją „raumenų imperiją“ ir parengė daugybę olimpinių čempionų.

Oskaras Steitas

Oscar State (1911–1984) nuo 1960 iki 1974 metų ėjo Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos F.I.H.C. (dabartinės I.W.F.) generalinio sekretoriaus pareigas. 1970 metais padėjo įsteigti tarptautinę IFBB federaciją ir prisidėjo prie jos priėmimo į tarptautinę sporto federacijų organizaciją GAISF.

Oskaras Heidenstamas

Oscar Heidenstam (1911–1991) – ilgametis NABBA asociacijos prezidentas. 1991 metais jis padėjo Lietuvos kultūristams tapti tarptautinės NABBA organizacijos nariais bei prisidėjo prie to, kad NABBA viena pirmųjų tarptautinių sporto organizacijų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

Benas Veideris

Benjamin Weider (1923–2008) – 1946 m. vienas IFBB komercinės firmos steigėjų. Nuo 1970 metų buvo tarptautinės IFBB sportinės federacijos prezidentas ir aktyviai prisidėjo prie kultūrizmo plėtros socialistinėse šalyse.

Brone Dubar

Bronė “Brownie” Dubar (Daubaraitė, 1906–1986) – lietuvių kilmės Amerikos sportininkė, gimnastė ir viena ryškiausių ankstyvojo fizinio ugdymo bei fitneso pasaulio asmenybių. Ji laikoma pirmąja pasaulyje moterimi fitneso atlete. 1912 metais emigravusi iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, Bronė Dubar netrukus išgarsėjo savo išskirtiniais akrobatikos ir gimnastikos pasirodymais. Ji koncertavo ir demonstravo sportinius gebėjimus įvairiose pasaulio šalyse, dalyvavo sporto renginiuose bei savo veikla gerokai pralenkė laikmetį. Jos pasirodymai ir propaguojamas aktyvus gyvenimo būdas tapo įkvėpimu būsimoms sportininkų kartoms. Svarbus Bronės Dubar indėlis siejamas ir su kultūrizmo raida Lietuvoje. Tuo metu, kai socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo draudžiamas ar griežtai ribojamas, ji rėmė tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“, palaikė ryšius su organizatoriais ir siųsdavo amerikietišką sporto literatūrą bei metodinę medžiagą. Taip ji prisidėjo prie modernios fizinio rengimo kultūros sklaidos Lietuvoje. Šiandien Bronė „Brownie“ Dubar prisimenama kaip sporto pionierė, savo veikla nutiesusi kelią moterų fitnesui ir palikusi reikšmingą pėdsaką tarptautinėje sporto istorijoje.

Georgas Tenno

(1911–1967) – vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Tarybinės armijos karininkas, 1948 metais apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas lageriuose. Vienoje kameroje kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solženicynu. Kalinimo metu net penkis kartus bandė pabėgti. Savo veikale „Gulago archipelagas“ Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“. 1968 metais buvo išleista Georgo Tenno knyga „Atletizmas“.

Vojtechas Fiala

Vojtechas Fiala buvo Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentas. Pasitelkęs asmeninius ryšius, 1975 m. jis sugebėjo gauti valdžios leidimą išvykti į Vakarus dalyvauti IFBB Europos čempionate. Tais metais Peteris Stachas iškovojo absoliutaus Europos čempiono titulą. Ši pergalė tapo reikšmingu viso socialistinio kultūrizmo, tuo metu patyrusio politinės valdžios spaudimą ir persekiojimą, laimėjimu. Čekoslovakijos kultūristai dar ilgą laiką galėjo varžytis Vakaruose, kai kitų socialistinių šalių atletams tokios galimybės buvo praktiškai nepasiekiamos. 1979 m. Vojtechas Fiala inicijavo draugiškas TSRS ir Čekoslovakijos kultūristų varžybas: čekoslovakai turėjo dalyvauti “Gintarinio prizo” turnyre, o TSRS sportininkai – Čekoslovakijos nacionaliniame čempionate.

Inaras Mardo

(1945-2002). Nuo 1970 metų tarptautinių turnyrų „Georgo Tenno memorialas“ steigėjas ir organizatorius. Vienas autoritetingiausių Estijos kultūrizmo vadovų, nuolat palaikęs „Gintarinio prizo“ turnyro organizatorius. 1998-2002 Estijos nacionalinės WFF-WBBF federacijos prezidentas.

Martinas Kuta

Mecenatas, 2006–2009 metais organizavęs WFF profesionalų fitneso pasaulio čempionatus Prahos Žofin rūmuose. 2008 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Rišardas Krinickis

1949-2015). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys. 1996–2006 metais ženkliai prisidėjo prie tarptautinių WFF-WBBF renginių organizavimo Lietuvoje. Dukart absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas. 2008 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Kęstutis Virketis

Ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. 1974 metų „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvis ir savo kategorijos nugalėtojas. 2024 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Česlavas Tamulevičius

(1945-2023). Unikalios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir treneris, rengęs sportininkus „Gintarinio prizo“ turnyrams. 2020 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Vitalijus Asovskis

(1952-2026). Poetas ir dramaturgas. 1980 m. po Česlavo Tamulevičiaus ligos perėmė vadovavimą „Vilniaus kultūrizmo mokyklai“. 2020 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Valerijus Koreškovas

Žurnalistas ir fotografas, vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Apdovanotas tarptautine Džono Grimeko premija bei UNESCO garbės raštu. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Profesorius Vasilijus Bespalenko

Keturių universitetų profesorius, daugkartinis WFF-WBBF pasaulio ir Europos čempionas. 2022 metais tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ turnyro čempionu. 2022 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI? ISTORINĖ REIKŠMĖ

Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.

Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.

Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.

Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.

Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt

WFF-WBBF PIRMAUJA SPORTO NAUJOVĖMIS. Mini batutai – nauja sporto kryptis visiems.

Pasaulinė WFF-WBBF federacija, savo veiklą pradėjusi dar 1968 metais, šiandien vienija sportininkus ir organizacijas iš 141 pasaulio šalies. Per ilgus veiklos metus federacija tapo viena iš tarptautinio sporto naujovių iniciatorių, nuolat ieškančių naujų, patrauklių ir įvairioms visuomenės grupėms prieinamų sporto formų.

WFF-WBBF istorijoje gausu reikšmingų sporto inovacijų. Federacija prisidėjo prie klasikinio kultūrizmo, vaikų „Fit-Kids“ programos, fitneso modelių kategorijos ir daugelio kitų sporto krypčių plėtros. Pastaraisiais metais tarptautinių varžybų programą papildė ir tokios naujovės kaip oro akrobatikos fitnesas, „Pole Dance“ fitnesas, „Kangoo Dance“ fitnesas, step aerobikos fitnesas, kovos menų fitnesas bei sporto modelių fitnesas.

Viena iš naujausių ir sparčiai populiarėjančių WFF-WBBF sporto krypčių – mini batutų fitnesas.

Pastaruosius trejus metus mini batutų fitnesas sėkmingai pristatomas aukščiausio lygio tarptautinėse WFF-WBBF varžybose. Ši sporto disciplina išsiskiria dinamiškumu, koordinacijos, ištvermės, fizinio pasirengimo ir artistiškumo deriniu. Mini batutai suteikia galimybę sportuoti įvairaus amžiaus žmonėms, todėl ši kryptis turi didelį potencialą plėstis tarptautinėje sporto erdvėje.

2026 metų tarptautinėse WFF-WBBF varžybose, įvairiose amžiaus grupėse ir kvalifikacinėse kategorijose, absoliučia pasaulio mini batutų fitneso pogrupio nugalėtoja tapo Lenkijos sportininkė Katarzyna Malgorzata Rybak.

Jos pergalė dar kartą patvirtino, kad mini batutų fitnesas tampa vis svarbesne tarptautinio sporto dalimi ir atveria naujas galimybes sportininkams bei treneriams.

WFF-WBBF federacija ir toliau nuosekliai plėtoja naujas sporto disciplinas, siekdama populiarinti aktyvų gyvenimo būdą, skatinti sportinį kūrybiškumą ir suteikti galimybę kuo daugiau žmonių atrasti sporto džiaugsmą.

Išsamesnė informacija apie WFF-WBBF federacijos veiklą, tarptautines varžybas ir sporto naujoves:

www.wff.lt
www.worldfitness.lt

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.

JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.

1976-ieji. Sovietų Lietuva.

Kultūrizmas uždraustas.

Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.

Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.

Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.

Viešas varžybas.

Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.

Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.

NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.

Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.

Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.

Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.

1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.

Sportininkai norėjo treniruotis.

Norėjo varžytis.

Norėjo parodyti, ką pasiekė.

O sistema sakė – negalima.

Atsakymas buvo paprastas:

„Varžybos vis tiek įvyks.“

Ir jos vyko.

Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ji tik prasidėjo.

1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ

Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.

1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.

Ne į sporto klubą.

Ne į laikraščio redakciją.

Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.

Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.

Tiesiai.

Be tarpininkų.

Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.

Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:

žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.

PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.

Laikas pakeitė pasaulį.

Sovietų Sąjungos nebeliko.

Geležinė uždanga sugriuvo.

Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.

O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.

Vatikaną.

2011-IEJI. VATIKANAS.

Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.

Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.

Apie draudimus.

Apie pirmąsias varžybas.

Apie peticiją Maskvai.

Apie Edmundo Daubaro veiklą.

Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.

Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.

Dar daugiau.

Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.

Nuo draudimo – iki palaiminimo.

Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?

60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.

Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.

Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.

Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.

Ne laisvoje valstybėje.

Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.

Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.

Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.

NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.

Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.

Už rekordus.

Už čempionų titulus.

Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.

Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.

1976–1977 – nelegalios varžybos.

1978 – peticija Maskvai.

2011 – Vatikanas.

Popiežiaus Benedikto XVI medalis.

Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.

Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.

Štai toks kelias.

Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:

KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.

Ir istorija tai išsaugojo.