SUSIPAŽINKITE SU IŠKILIAIS PASAULIO SPORTO ASMENIMIS.

ISTORINIAI „GINTARINIO PRIZO” ĮKVĖPĖJAI, PALAIKYTOJAI IR MECENATAI.

Per šešis dešimtmečius trunkančią „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją šį prestižinį renginį palaikė žymūs politikai, sporto organizatoriai, kultūrizmo pradininkai, mecenatai bei visuomenės veikėjai iš įvairių pasaulio šalių. Jų indėlis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo vystymosi ir tarptautinio WFF-WBBF judėjimo stiprėjimo.

Profesorius Alfredas Gerstlas

Austrijos Respublikos parlamento pirmininkas. 2006–2009 metais buvo WFF-WBBF pasaulio čempionatų globėjas. Jis „Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga klaipėdiečiams pristatė originalių to meto Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekcija bei dokumentinį filmą apie legendinį sportininką ir aktorių. Nuotraukos ir filmas buvo demonstruojami Klaipėdoje varžybų metu. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Robertas Fico

Slovakijos Respublikos ministras pirmininkas. 2011–2012 metais globojo WFF-WBBF pasaulio čempionatus. 2012 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Jeržis Gotovskis

Mecenatas, 2008 metų pasaulio čempionato organizatorius, Šv. Stanislavo ordino laureatas. 2009 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Štefanas Hrčka

Mecenatas, 2010–2014 metų pasaulio čempionatų organizatorius. 2011 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Aleksandras Nevskis

Mecenatas, Holivudo aktorius ir režisierius, tris kartus absoliutus WFF-WBBF „Universe“ čempionas. 2011 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Bobas Hofmanas

Robert Collins Hoffman (1898–1985) – vienas oficialaus pasaulinio kultūrizmo pradininkų. Jo iniciatyva 1947–1969 metais pasaulio kultūrizmą koordinavo Tarptautinio olimpinio komiteto narė – Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Vadintas „Pasaulio sunkiosios atletikos tėvu“, jis sukūrė vadinamąją „raumenų imperiją“ ir parengė daugybę olimpinių čempionų.

Oskaras Steitas

Oscar State (1911–1984) nuo 1960 iki 1974 metų ėjo Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos F.I.H.C. (dabartinės I.W.F.) generalinio sekretoriaus pareigas. 1970 metais padėjo įsteigti tarptautinę IFBB federaciją ir prisidėjo prie jos priėmimo į tarptautinę sporto federacijų organizaciją GAISF.

Oskaras Heidenstamas

Oscar Heidenstam (1911–1991) – ilgametis NABBA asociacijos prezidentas. 1991 metais jis padėjo Lietuvos kultūristams tapti tarptautinės NABBA organizacijos nariais bei prisidėjo prie to, kad NABBA viena pirmųjų tarptautinių sporto organizacijų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

Benas Veideris

Benjamin Weider (1923–2008) – 1946 m. vienas IFBB komercinės firmos steigėjų. Nuo 1970 metų buvo tarptautinės IFBB sportinės federacijos prezidentas ir aktyviai prisidėjo prie kultūrizmo plėtros socialistinėse šalyse.

Brone Dubar

Bronė “Brownie” Dubar (Daubaraitė, 1906–1986) – lietuvių kilmės Amerikos sportininkė, gimnastė ir viena ryškiausių ankstyvojo fizinio ugdymo bei fitneso pasaulio asmenybių. Ji laikoma pirmąja pasaulyje moterimi fitneso atlete. 1912 metais emigravusi iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, Bronė Dubar netrukus išgarsėjo savo išskirtiniais akrobatikos ir gimnastikos pasirodymais. Ji koncertavo ir demonstravo sportinius gebėjimus įvairiose pasaulio šalyse, dalyvavo sporto renginiuose bei savo veikla gerokai pralenkė laikmetį. Jos pasirodymai ir propaguojamas aktyvus gyvenimo būdas tapo įkvėpimu būsimoms sportininkų kartoms. Svarbus Bronės Dubar indėlis siejamas ir su kultūrizmo raida Lietuvoje. Tuo metu, kai socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo draudžiamas ar griežtai ribojamas, ji rėmė tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“, palaikė ryšius su organizatoriais ir siųsdavo amerikietišką sporto literatūrą bei metodinę medžiagą. Taip ji prisidėjo prie modernios fizinio rengimo kultūros sklaidos Lietuvoje. Šiandien Bronė „Brownie“ Dubar prisimenama kaip sporto pionierė, savo veikla nutiesusi kelią moterų fitnesui ir palikusi reikšmingą pėdsaką tarptautinėje sporto istorijoje.

Georgas Tenno

(1911–1967) – vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Tarybinės armijos karininkas, 1948 metais apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas lageriuose. Vienoje kameroje kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solženicynu. Kalinimo metu net penkis kartus bandė pabėgti. Savo veikale „Gulago archipelagas“ Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“. 1968 metais buvo išleista Georgo Tenno knyga „Atletizmas“.

Vojtechas Fiala

Vojtechas Fiala buvo Nacionalinės Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentas. Pasitelkęs asmeninius ryšius, 1975 m. jis sugebėjo gauti valdžios leidimą išvykti į Vakarus dalyvauti IFBB Europos čempionate. Tais metais Peteris Stachas iškovojo absoliutaus Europos čempiono titulą. Ši pergalė tapo reikšmingu viso socialistinio kultūrizmo, tuo metu patyrusio politinės valdžios spaudimą ir persekiojimą, laimėjimu. Čekoslovakijos kultūristai dar ilgą laiką galėjo varžytis Vakaruose, kai kitų socialistinių šalių atletams tokios galimybės buvo praktiškai nepasiekiamos. 1979 m. Vojtechas Fiala inicijavo draugiškas TSRS ir Čekoslovakijos kultūristų varžybas: čekoslovakai turėjo dalyvauti “Gintarinio prizo” turnyre, o TSRS sportininkai – Čekoslovakijos nacionaliniame čempionate.

Inaras Mardo

(1945-2002). Nuo 1970 metų tarptautinių turnyrų „Georgo Tenno memorialas“ steigėjas ir organizatorius. Vienas autoritetingiausių Estijos kultūrizmo vadovų, nuolat palaikęs „Gintarinio prizo“ turnyro organizatorius. 1998-2002 Estijos nacionalinės WFF-WBBF federacijos prezidentas.

Martinas Kuta

Mecenatas, 2006–2009 metais organizavęs WFF profesionalų fitneso pasaulio čempionatus Prahos Žofin rūmuose. 2008 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Rišardas Krinickis

1949-2015). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys. 1996–2006 metais ženkliai prisidėjo prie tarptautinių WFF-WBBF renginių organizavimo Lietuvoje. Dukart absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas. 2008 m. apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Kęstutis Virketis

Ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. 1974 metų „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvis ir savo kategorijos nugalėtojas. 2024 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Česlavas Tamulevičius

(1945-2023). Unikalios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir treneris, rengęs sportininkus „Gintarinio prizo“ turnyrams. 2020 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Vitalijus Asovskis

(1952-2026). Poetas ir dramaturgas. 1980 m. po Česlavo Tamulevičiaus ligos perėmė vadovavimą „Vilniaus kultūrizmo mokyklai“. 2020 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Valerijus Koreškovas

Žurnalistas ir fotografas, vienas kultūrizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje. Apdovanotas tarptautine Džono Grimeko premija bei UNESCO garbės raštu. 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Profesorius Vasilijus Bespalenko

Keturių universitetų profesorius, daugkartinis WFF-WBBF pasaulio ir Europos čempionas. 2022 metais tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ turnyro čempionu. 2022 metais apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos Garbės aukso medaliu.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„GINTARINIS PRIZAS“ – KAS TAI? ISTORINĖ REIKŠMĖ

Jau daugiau nei šešis dešimtmečius pasaulyje skamba „Gintarinio prizo“ vardas. Kas tai? Kadaise buvęs tradicinis kultūrizmo turnyras šiandien išaugo į platų sveikatingumo, fitneso ir profesionalaus sporto judėjimą. Tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dėka „Gintarinis prizas“ tapo reikšmingu tarptautiniu sporto reiškiniu.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje „Gintarinio prizo“ varžybos buvo tapusios neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, ką vėliau pripažino ir TSRS sporto ministerija. Tuo metu daugumai Sovietų Sąjungos atletų šis turnyras atstodavo ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Aukščiausi sportiniai pasiekimai buvo siejami būtent su pergalėmis bei prizinių vietų laimėjimu „Gintarinio prizo“ varžybose.

Siekdamas reabilituoti kultūrizmą, Dr. Edmundas Daubaras ne vienerius metus susirašinėjo su TSRS sunkiosios atletikos federacijos vadovais, centrine sporto spauda, susitiko su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmantu Motiekaičiu. Galiausiai jis ryžosi parašyti oficialią kultūrizmo gynimo peticiją aukščiausiems TSRS politiniams organams Maskvoje. Tuo metu nė vienas žinomas kultūrizmo organizatorius, treneris ar sportininkas šios iniciatyvos nepalaikė – priešingai, dauguma ragino to atsisakyti.

Būtent Dr. Edmundo Daubaro pastangų dėka Klaipėdoje buvo leista organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau, vadovaujami Romano Kalinausko, Kauno kultūristai pradėjo rengti tradicines „Komjaunimo taurės“ varžybas. Šios iniciatyvos tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Gintarinio prizo“ turnyras nuolat sulaukė Lietuvos Respublikos valdžios palaikymo. Minint turnyro keturiasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą renginio finansavimą numatyti atskira eilute valstybės biudžete.

Šiandien „Gintarinis prizas“ yra ne tik sporto istorijos dalis, bet ir tarptautinis kultūrizmo bei sveikatingumo simbolis, garsinantis Lietuvą pasaulyje. Per visą „Gintarinio prizo“ turnyro istoriją jame dalyvavo įvairių pasaulio šalių sportininkai, atstovavę visiems kontinentams. Buvo pasiekta ir išskirtinių rekordų: 1998 metais „Gintarinio prizo“ turnyre dalyvavo 91 miesto komanda, 2008 metais Klaipėdoje vykusiose varžybose rungėsi atletai iš 32 valstybių, o 2026 metais turnyre varžėsi net 289 atletai.

Išsamiau apie istorinius įvykius ir tarptautinę federacijos veiklą skaitykite oficialiame puslapyje: www.wff.lt

KLAIPĖDOS TRADICIJA TĘSĖSI. „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAS 1969–1970 M.

1969 metais Lietuvoje buvo juntamas ryškus sportinio entuziazmo pakilimas, neaplenkęs ir sparčiai populiarėjančio kultūrizmo. Visuomenės susidomėjimas šia nauja sporto šaka buvo itin didelis. Kultūrizmo varžybos vyko prestižinėse erdvėse – Vilniaus Vingio parko estradoje bei Kauno sporto halėje, sulaukdamos plataus žiūrovų dėmesio. Renginius nušviesdavo spauda, o nacionalinė televizija transliuodavo reportažus iš varžybų.

Vis dėlto pirmųjų kultūrizmo turnyrų rezultatus reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis. Pagal šiandieninius kultūrizmo kriterijus jų baigtis greičiausiai būtų buvusi kitokia. Tuo metu visose kultūrizmo varžybose svarbią vietą užėmė jėgos rungtys, todėl dalyviai dažnai pasitelkdavo sunkiaatlečius. Dėl šios priežasties nemažai ankstyvųjų čempionų pergales iškovodavo pirmiausia dėl puikių rezultatų jėgos pratimuose, o ne dėl estetiškai išvystyto raumenyno.

Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1970 metais Kaliningrade (RTFSR) vykusiose varžybose, kuriose Klaipėdos sunkiaatlečiai Algis Eidukas ir Alfonsas Mėčius pranoko beveik visus kultūristus ir tapo nugalėtojais. Tarp čempionų tik Antanas Mineikis galėjo būti laikomas kultūristu šiuolaikine prasme – jis išsiskyrė ne tik puikiai išvystytu raumenynu, bet ir solidžiais rezultatais jėgos rungtyse.

1969 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmuose. Laikantis tuometinės tradicijos, varžybos vyko dviem etapais: pirmiausia sportininkai atliko jėgos pratimus, o vėliau demonstravo savo kūno formas.

Varžybų metu sportininkams akompanavo populiarus džiazo ansamblis „Žėrutis“. Tąkart buvęs irkluotojas bei Klaipėdos mėgėjiško cirko kolektyvo narys Antanas Mineikis ne tik laimėjo savo ūgio kategoriją, bet ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Savo kategorijoje jis įveikė favoritu laikytą 1968 metų čempioną Leoną Pivoriūną.

Antrojoje ūgio kategorijoje nugalėjo Klaipėdos sunkiosios atletikos atstovas Alfonsas Mėčius, o pirmosios kategorijos nugalėtoju tapo kaunietis Giršas Langevičius. Prizines vietas taip pat iškovojo klaipėdiečiai Kęstutis Rumšas, Petras Lenkauskas, Jonas Vaičiulis ir Bronius Kilinskas.

1970 metais „Gintarinio prizo“ turnyras sulaukė kiek mažesnio dėmesio, nes Lietuvoje tuo metu vyko ir kiti tarptautiniai kultūrizmo renginiai, o šalies rinktinė džiaugėsi sėkmingu pasirodymu varžybose Lenkijos Liaudies Respublikoje. Ketvirtojo „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Mineikis, Pranas Česnulevičius ir Juras Jančiauskas. Pastarieji du kartu su 1968 metų absoliučiais „Gintarinio prizo“ čempionais Valdu Aliubavičiumi ir Leonu Pivoriūnu atstovavo Vilniaus sporto klubui „Viktorija“, kuris jau buvo pelnęs pripažinimą kaip besiformuojančios „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ centras.

Šiai mokyklai vadovavo talentingas treneris Česlavas Tamulevičius (1945–2023), kurio veikla turėjo didelę reikšmę TSRS kultūrizmo raidai.

1970 metų „Gintarinio prizo“ turnyro absoliučiu nugalėtoju buvo pripažintas Antanas Mineikis. Tarp prizininkų taip pat buvo klaipėdiečiai Nikolajus Čaika, Kęstutis Rumšas ir Genadijus Ševelkovas.

Po 1970 metų turnyro klaipėdietis organizatorius Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos. Iki 1973 metais Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse įsigaliojusio kultūrizmo draudimo „Gintarinio prizo“ turnyras daugiau nebebuvo rengiamas.

Nepaisant to, kultūrizmo populiarumas toliau augo. 1971 ir 1972 metais RTFSR teritorijoje buvo surengti du „TSRS kultūrizmo čempionatai“, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, nors Klaipėdos atstovų tarp jų jau nebebuvo. 1971 metais Estijos sportininkai pradėjo rengti tarptautinį turnyrą Georg Tenno Memorial, tapusį viena ryškiausių Baltijos šalių kultūrizmo tradicijų.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

JIE UŽDRAUDĖ KULTŪRIZMĄ.

JIS VIS TIEK SURENGĖ VARŽYBAS.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki popiežiaus medalio Vatikane – istorija, kurios scenarijus skamba neįtikėtinai.

1976-ieji. Sovietų Lietuva.

Kultūrizmas uždraustas.

Valdžia jo nenori. Sistema jį vertina kaip svetimą, įtartiną ir nereikalingą reiškinį.

Tačiau kažkas nusprendžia, kad draudimas nėra paskutinis žodis.

Edmundas Daubaras pradeda organizuoti kultūrizmo varžybas.

Viešas varžybas.

Tuo metu – valdžios požiūriu nelegalias.

Ir čia prasideda istorija, kuri po kelių dešimtmečių iš Lietuvos nuveda iki Maskvos, o galiausiai – iki Vatikano.

NE SPORTO SALĖJE. PRIEŠ SISTEMĄ.

Šiandien kultūrizmo varžybos atrodo visiškai įprastai.

Scena. Prožektoriai. Sportininkai. Teisėjai. Medaliai.

Tačiau sovietinėje Lietuvoje visa tai buvo kitaip.

1976–1977 metais organizuoti viešas kultūrizmo varžybas reiškė mesti iššūkį sistemai.

Sportininkai norėjo treniruotis.

Norėjo varžytis.

Norėjo parodyti, ką pasiekė.

O sistema sakė – negalima.

Atsakymas buvo paprastas:

„Varžybos vis tiek įvyks.“

Ir jos vyko.

Klaipėdoje kultūrizmo varžyboms vėliau buvo gautas valdžios leidimas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė.

Ji tik prasidėjo.

1978-ieji. PETICIJA – Į MASKVĄ

Kai vien sportinių varžybų nebeužteko, buvo žengtas dar drąsesnis žingsnis.

1978 metais Edmundas Daubaras parašė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ir ją nuvežė ne į kokią nors vietinę įstaigą.

Ne į sporto klubą.

Ne į laikraščio redakciją.

Į Maskvą. Į TSRS Komunistų partijos Centro komitetą.

Tai buvo bandymas kalbėti su pačia sistema.

Tiesiai.

Be tarpininkų.

Dėl sporto, kuriam sistema buvo uždėjusi draudimo ženklą.

Šiandien galima ginčytis dėl atskirų to laikotarpio aplinkybių, tačiau vieno dalyko paneigti neįmanoma:

žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, nusprendė viešai ginti tai, ką ta sistema ribojo.

PRAĖJO DEŠIMTMEČIAI.

Laikas pakeitė pasaulį.

Sovietų Sąjungos nebeliko.

Geležinė uždanga sugriuvo.

Kultūrizmas tapo tarptautiniu sportu.

O istorija, kuri kadaise buvo susijusi su draudimais ir valdžios priežiūra, pasiekė visiškai kitą vietą.

Vatikaną.

2011-IEJI. VATIKANAS.

Oficialaus WFF-WBBF vadovų priėmimo Vatikane metu Bažnyčios atstovai buvo supažindinti su šia istorija.

Buvo pasakojama apie kultūrizmo padėtį komunistinėje sistemoje.

Apie draudimus.

Apie pirmąsias varžybas.

Apie peticiją Maskvai.

Apie Edmundo Daubaro veiklą.

Ir tada įvyko tai, ko šios istorijos pradžioje niekas negalėjo numatyti.

Kardinolas Jozefas Tomko Edmundo Daubaro veiksmus komunistinio režimo atžvilgiu įvardijo kaip disidentinius.

Dar daugiau.

Edmundas Daubaras buvo apdovanotas popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Vėliau WFF-WBBF federaciją pasiekė oficialus Vatikano laiškas, kuriuo federacijos veikla buvo palaiminta.

Nuo nelegalių varžybų sovietinėje Lietuvoje iki Vatikano.

Nuo draudimo – iki palaiminimo.

Ar galima sugalvoti stipresnę istorijos ironiją?

60 METŲ. IR VIENA NEĮTIKĖTINA ISTORIJA.

Šiandien WFF-WBBF mini 60 metų jubiliejų.

Šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Tačiau tarp daugybės datų, čempionatų, sportininkų ir titulų yra istorija, kuri išsiskiria ypatingai.

Nes ji prasidėjo ne patogiomis sąlygomis.

Ne laisvoje valstybėje.

Ne tada, kai viskas buvo leidžiama.

Ji prasidėjo tada, kai reikėjo iškovoti pačią teisę organizuoti kultūrizmo varžybas.

Ir būtent todėl ši istorija verta būti prisiminta.

NES KARTAIS MEDALIS YRA NE UŽ RAUMENIS.

Sporto istorijoje medaliai paprastai skiriami už pergales.

Už rekordus.

Už čempionų titulus.

Tačiau šioje istorijoje medalis Vatikane įgavo visai kitą prasmę.

Jis tapo simboliniu įvertinimu žmogaus, kuris savo veiklą pradėjo tada, kai paprasčiausia teisė organizuoti kultūrizmo varžybas nebuvo savaime suprantama.

1976–1977 – nelegalios varžybos.

1978 – peticija Maskvai.

2011 – Vatikanas.

Popiežiaus Benedikto XVI medalis.

Kardinolo Jozef Tomko įvertinimas.

Oficialus Vatikano palaiminimas WFF-WBBF veiklai.

Štai toks kelias.

Ir todėl šiandien, minint federacijos 60-metį, galima pasakyti labai paprastai:

KAI SISTEMA PASAKĖ „NE“ – SPORTAS PASAKĖ „TAIP“.

Ir istorija tai išsaugojo.

WFF-WBBF ATSTOVAS AIRIJOJE. MARIK STEFANOVIČ – 2026 METŲ PASAULIO ČEMPIONAS!

Airijai tarptautinėje WFF-WBBF kultūrizmo federacijoje atstovauja Marik Stefanovič, kuris 2026 metų WFF-WBBF pasaulio čempionate, vykusiame Lietuvos kurorte Nidoje, iškovojo pasaulio čempiono titulą.

Tarptautinė WFF-WBBF federacija savo veiklos istoriją skaičiuoja nuo 1968 metų. Šiandien federacija vienija atstovus iš 141 pasaulio šalies ir kasmet organizuoja apie 60 tarptautinių sporto renginių įvairiose pasaulio valstybėse.

Marik Stefanovic, WFF-WBBF federacijos pirmininkas Airijoje, dalyvavo 2026 metų pasaulio čempionate Nidoje (Lietuva), kur savo amžiaus kategorijoje iškovojo 1-ąją vietą ir pelnė 2026 metų pasaulio čempiono titulą.

KELIAS Į 2027 METUS – ISTORINIO „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ 60-METIS!

Šiuo metu Tarptautinė WFF-WBBF federacija rengiasi vienam svarbiausių 2027 metų tarptautinių sporto įvykių – istorinio „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ turnyro 60-mečio jubiliejui. Tai vienos seniausių kultūrizmo varžybų pasaulyje.

Iškilmingas tarptautinis renginys vyks 2027 m. gegužės 7–9 dienomis Klaipėdoje, Lietuvoje.

Airijos nacionalinei rinktinei šiame istoriniame tarptautiniame čempionate vadovaus Marik Stefanovic, kuris atstovaus savo šaliai jubiliejiniame pasaulio kultūrizmo renginyje.

Tikimasi, kad 2027 metų „AMBER PRIX INTERNATIONAL“ suburs sportininkus, nacionalinių federacijų atstovus ir kultūrizmo entuziastus iš viso pasaulio, kartu paminėti šešis dešimtmečius siekiančią tarptautinio kultūrizmo istoriją ir tradicijas.

Airija ruošiasi naujam tarptautiniam sportiniam iššūkiui 2027 metais!

Daugiau informacijos:

Tarptautinė WFF-WBBF federacija

www.wff.lt