PASAULIO FITNESO ISTORIJA.

PIRMA ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

Buvusi baleto ir meninės gimnastikos atstovė klaipėdietė EDITA DAUBARAITĖ (dabar Sendrienė), 1995 metais lankėsi Maltoje vykusiame N.A.B.B.A. (National Amateur Body Building Association) asociacijos pasaulio čempionate. Tarp daugelio varžybose dalyvavusių didžiulių ir raumeningų „mergaičių“ ryškiai išsiskyrė Kroatijos sportininkė DANIELA HARIČ (Daniela Haric). Ji scenoje judėjo kaip plunksna vėjo nešama, jos programa buvo sudėtinga, pilna gimnastikos elementų. „Ir aš taip noriu...“ pasakė sau EDITA DAUBARAITĖ.

Grįžusi į Lietuvą, EDITA DAUBARAITĖ pradėjo fitneso treniruotes.  Ji ryžosi sekti garsios amerikietės savo prosenelės BRONĖS DUBAR (Daubaraitės) takais - treniruotis ir dalyvauti varžybose. Sekėsi neblogai. Sėkmingi startai prasidėjo nacionalinio lygio varžybose.

1996 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras), vokietis KLAUSAS HOFMANAS (Klaus P.J.Hoffmann), graikas ANARGIRASAS COPOURIDIS (Anargiros Tsopouridis) ir austras PETERIS PAPULA (Peter Papula) susirinko Vokietijos Štutgarto „Šaraton“ viešbutyje ir įsteigė Pasaulinę W.F.F. (World Fitness Federation) organizaciją. Organizacijos tikslai buvo sukurti naują fitneso sporto koncepciją ir atsiriboti nuo vis labiau nesąmoningai „dramblėjančio“ kultūrizmo.

1996 metais EDITA DAUBARAITĖ debiutavo Vokietijos Kaizerslauteno kurorte vykusiame W.F.F. pasaulio fitneso čempionate. Iki tol ir vėliau, paraleliai su W.F.F. pasaulio čempionatais, įvairiose šalyse kasmet buvo organizuojami „World Grand Prix“ turnyrai.

1997 metais Manhaime (Manheim, Vokietija) vykusiame W.F.F. Pasaulio fitneso čempionate EDITA DAUBARAITĖ tapo pirma mūsų sporto istorijoje absoliučia pasaulio fitneso čempione. Varžybas kelis kartus transliavo „Eurosport“ televizija. Tokio pasiekimo Nepriklausomoje Lietuvoje, atrodo, dar niekas neturėjo. Be „Eurosport“ televizijos informacija apie EDITOS DAUBARAITĖS pergalę buvo plačiai viešinama įvairiuose Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvos Respublikos sporto ministerijos vice ministras RIMAS GIRSKIS (Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) ėmėsi tarpininkauti šalies Vyriausybėje, kad EDITAI DAUBARAITEI butų suteiktas valstybės apdovanojimas. Tai, švelniai tariant, patiko ne visiems, o kai kuriems tiesiog sužadino „pasiutimą“, kuris nepagijo iki šiol. Pavydo apimtų „draugiškų“ sporto pasaulio atstovų intrigų dėka apdovanojimas neįvyko.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

2026 AFRIKOS KULTŪRIZMO APŽVALGA.

Afrika didžiulis žemynas. Atrodo, kad labai toli, todėl nelabai ką apie jį ir jo žmones ką žinome. Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija su Afrikos kultūristais pradėjo bendrauti 1984 metais, kai marokiečiai laivais atplaukdavo į Klaipėdos uostą, kur turėjo nemažai laiko bendrauti su kultūrizmo autoritetu Dr. EDMUNDU DAUBARU (DSc. Edmundas Daubaras). Su Afrikos šalių nacionalinių federacijų vadovais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS pradėjo bendrauti 1989 metais Paryžiuje (Prancūzija), kai jį visų pasaulio šalių nacionalinių federacijų vadovams pristatė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) federacijos prezidentas BENAS VEIDERIS (Ben Weider).

Per pastaruosius tris dešimtmečius Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos narėmis tapo šių Afrikos kontinento šalių nacionalinės kultūrizmo federacijos:

Zambija (prezidentas Danis Mkandaviras, Danny Mkandawire),

Kamerūnas (prezidentas Seržas Tuintas, Serge Thuinte),

Zimbabvė (prezidentas Munijasas Marairas, Munya Maraire),

Angola (prezidentas Aristofanas Kauto Kabalas, Aristofanes Cauto Cabal),

Ekvatorinė Gvinėja (prezidentas Ichiniasas Avomas, Ichinio Ondo Nkogo Avomo), Uganda (prezidentas Ivanas baekvasas, Ivan Byekwaso),

Nigerija (prezidentas Dr. Rolingsas Makaulajus, Dr. Rawlings Makaulay),

Alžyras (prezidentas Tizis Ouzouas, Tizi Ouzou),

Mozambikas (prezidentė Leonora Hilario Grefel, Leonor Hilario Greffel),

Botsvana (prezidentas Semas Čimbombis, Sam Chimbombi),

Maroko Karalystė (prezidentas El Hadis Zakaras, El Hadi Zakara),

Centrinė Afrikos Respublika (prezidentas Migelis Kaliangas, Miguel Kalyango),

Pietų Afrikos Respublika (prezidentas Janis Krugeris, Jannie Kruger).

Šiuo metu vedamos derybos dėl Namibijos ir Egipto federacijų dalyvavimo pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikloje.  

AFRIKIEČIAI W.F.F. – W.B.B.F. VARŽYBOSE.

Pirmi Afrikos sportininkai atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. varžybas Lenkijoje ir Vilniuje 2008 metais. Tai buvo Alžyro ir Mozambiko atletai. Pradėjusi skinti pergales pasaulio čempionatuose, Mozambiko atstovė, dabar gyvenanti Danijoje, LEONOR GREFEL (Leonor Hilario Greffel), šiandien jau garsi profesionalų lygos atletė.

2009 metais buvome nustebinti, kai W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionate Taline (Estijos Respublika) po ilgų derinimų sulaukėme 92 atletų iš Pietų Afrikos Respublikos (P.A.R.). Jiems vadovavo nacionalinis P.A.R. kultūrizmo federacijos  prezidentas TOMIS DU RANDAS (Tommy Du Rand). Moterų varžybose dominavo W.F.F. – W.B.B.F. profesionalė FILIPA LAMONT (Philippa Lamont Wilkie).

2010 metais W.F.F. – W.B.B.F. sporto arenose šalia sportininkų mėgėjų jau išvydome profesionalius P.A.R. kultūristus HAINRICHĄ VOSĄ (HEINRICH VOSS) ir TREISI GOTČAK (TRACEY GOTTCHALK), kurie kovojo dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 metais vėl gausi P.A.R. komanda atvyko į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionatą Vienoje (Austrija) ir Brusno Kupele (Slovakijos Respublika). Vėl matėme naujus P.A.R. profesionalių sportininkų veidus  - ŠEIMENĄ ADAMSĄ (SHAEMEN ADAMS), SUZANĄ LEMER (SUZANNA LEMMER), ELŽBIETĄ VAN DER MERVĘ (ELIZABETH VAN DEN MERVE), kurie vėl kovojo arenoje dėl 30 000 JAV dolerių prizų.

2011 ir 2012 metų W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio „World Grand Prix“ turnyruose žibėjo Nigerijos sportininkai DŽEIMSAS SILVESTRAS ONO (James Sylvester Ono) ir jo kolega KINGAS IZOGIS (King Izogie). Dabar abu jau gyvena Europoje.

2013 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Klaipėdoje atvyko P.A.R. gigantas DŽONAS LESLIS (John Leslie), kuris ir nugalėjo. Tokių atletų Lietuvoje „gyvai“ dar niekas nebuvo regėjęs.

2016 metais į W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio profesionalų čempionatą Kaune atvyko profesionalus P.A.R. sunkiasvoris kultūristas DŽANIS KODZIS (JANNIE COETZEE), kuris vėl nusinešė nugalėtojo titulą.

SUDĖTINGA SITUACIJA

2019 m. pandemija ir 2022 metų karas Ukrainoje sustabdė daug didelių Pasaulinės  W.F.F. – W.B.B.F. federacijos projektų. Pastaraisiais metais į Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginius Europoje nori atvykti sporto delegacijos iš Egipto (vaikų gimnastika) ir Nigerijos. Europos Sąjungos migracijos politika daro dideles kliūtis sportininkams, atvykstantiems į varžybas Europoje. Kaip alternatyvą – laikinai kviečiame Afrikos sportininkus dalyvauti be pertraukos vykstančiuose mūsų federacijos tradiciniuose tarptautiniuose renginiuose Indijoje, Tailande, Pakistane, Rusijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt  

KAS SUGRIOVĖ KULTŪRIZMĄ ESTIJOJE?

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais T.S.R.S. toliau galiojo oficialus kultūrizmo sporto draudimas. Po 1978 metais Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) parašytos ir asmeniškai į aukščiausius T.S.R.S. politinius organus Maskvoje pristatytos kultūrizmo gynimo peticijos bei minėtos peticijos pagrindu iškovotos pergalės, T.S.R.S. pradėtos organizuoti viešos kultūrizmo varžybos. Pirmomis tokiomis varžybomis buvo 1978 metų „Gintarinio prizo“ (1968 – 2025 m., „Amber Prix International“, «Янтарный приз») turnyras, nuo 1978 metų  įgijęs „neoficialaus T.S.R.S. kultūrizmo čempionato“ («неофициальный Чемпионат С.С.С.Р. по культуризму») statusą. Šį turnyrą Klaipėdoje organizavo tas pats Dr. EDMUNDAS DAUBARAS.

NUVERSTI INARĄ MARDO.

1980 metais tradicinis „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 2024 m.) Estijos TSR nebuvo organizuotas. Dar 1979 metais OLEVAS ANUSAS (Olev Annus), vienas geriausių to meto Estijos TSR bei T.S.R.S. kultūristų, kartu su estų kultūristų vadovu INARU MARDO (Innar Mardo, Иннар Мардо, 1946 – 2002 m.) sugrįžęs su pergale iš Čekoslovakijoje vykusio „Trener“ turnyro, tarpusavyje susipyko. Paskatintas Lietuvos TRS „perversmininkų“, vadovaujamų pavydėjusio INARUI MARDO sportinės garbės ROMANO KALINAUSKO, OLEVAS ANUSAS ėmėsi veiksmų. Kaip savo laiškuose Dr. EDMUNDUI DAUBARUI teigė INARAS MARDO, jo auklėtinis kultūristas OLEVAS ANUSAS ėmė skųsti INARĄ MARDO vietinei valdžiai. Konflikto bei skundų pagrindu INARAS MARDO buvo nušalintas nuo vadovavimo Estijos TSR nacionalinei kultūrizmo federacijai, iš jo atėmė sporto klubą. Estijos TSR valdžia uždraudė organizuoti 1980 metų „Georgo Tenno memorialą“. Kadangi bilietai jau buvo parduoti, vietoje „Memorialo“ vyko koncertas.

Vadovavimą Estijos TSR kultūrizmo federacijoje perėmė OLEVAS ANUSAS bei broliai ARRO. Tačiau INARAS MARDO sportinės veiklos nenutraukė ir, kaip ir Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, konfliktų ir nesutarimų fone veikė savarankiškai. 1980 metais atskirai nuo Estijos TSR kultūrizmo federacijos INARAS MARDO su estų kultūristu INDREKU OTSUSU (Indrek Otsus) išvyko  į Čekoslovakijos TSR vykusį tarptautinį „Trener“ turnyrą. INDREKAS OTSUSAS vėl savo kategorijoje nugalėjo 1975 metų I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) Europos čempioną PETERĮ STACHĄ (Peter Stach) ir iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą.

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.

Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.

Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.

Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.

Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.

1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.

Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.

Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.

1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.

Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.

Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.

Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.

Išvados

Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.

Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.

“Gintarinio prizo” istorijos.

PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.

Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.

Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.

Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.

1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.

1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.

Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.

1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.

Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.

Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.

Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.

Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.