PASAULINĖ KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

1983 SOCIALISTINIO PASAULIO NAUJIENOS.

1983 metai socialistinių šalių kultūrizme nepasižymėjo niekuo ypatingu. Kultūrizmo draudimas dar išliko, tačiau politinė valdžia vis atlaidžiau žiūrėjo į kultūristus bei jų varžybas.

Kai visi kultūrizmo atstovai bijojo persekiojimo ir nesiryžo ką nors daryti, 1978 metais Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras) parašė kultūrizmo gynimo peticiją, kurią jis asmeniškai pristatė į Maskvą T.S.R.S. Komunistų Partijos Centro Komitetui (Центральный Комитет К.П.С.С. С.С.С.Р.) bei kitoms aukščiausioms T.S.R.S. politinėms institucijoms. Tuomet peticijos dėka buvo iškovotas leidimas Klaipėdoje organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2023 m.) turnyrą, kuris paskesniam dešimtmečiui tapo tradiciniu „neoficialiu T.S.R.S. kultūrizmo čempionatu“ («неофициальный чемпионат С.С.С.Р. по культуризму»). Geriausi T.S.R.S. šalių kultūristai laikė garbe kasmet dalyvauti „Gintariniame prize“. Taip pamažu įsilingavo viešos varžybos ir kituose T.S.R.S. miestuose. Absoliučiais 1983 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojais tapo lietuviai ROLANDAS BUČINSKAS bei VINCAS DUBICKAS.

Po „Gintarinio prizo“ savo reikšme sekė tarptautinis „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial», «Мемориал Георга Тенно», 1971 – 1989 m.) kuris buvo nuo 1971 metų organizuojamas Taline (Estijos TSR). 1983 metais absoliučiais nugalėtojais tapo jaunimo pogrupyje ROLANDAS BUČINSKAS (Lietuvos TSR) bei tarp suaugusiųjų ARKADIJUS AJU (Estijos TSR). Tradiciškai tęsdamas savo intrigas formalios T.S.R.S. kultūrizmo federacijos («формальная федерация культуризма С.С.С.Р.») sekretorius ROMANAS KALINAUSKAS bandė uždrausti ROLANDUI BUČINSKUI dalyvauti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, tačiau Dr. EDMUNDAS DAUBARAS per Estijos TSR kultūrizmo autoritetą INARĄ MARDO (iki mirties buvęs Estijos Respublikos W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentas, 1946 – 2002 m., Иннар Мардо) ROMANO KALINAUSKO planus sugriovė. Taip ROLANDAS BUČINSKAS dalyvavo minėtose varžybose.

Kaune toliau buvo organizuojama „Komjaunimo taurė“ („Comsomol Cup“, «Кубок комсомола»). Jaunimo pogrupio kategorijų nugalėtojais tapo POPOVAS JURIJUS (Юрий Попов, R.T.F.S.R.), JUCYS VIKTORAS, KAZAKEVIČIUS RAIMONDAS, o tarp suaugusiųjų kultūristų POLIAKOVAS STANISLAVAS (Станислав Поляков, Latvijos TSR), DUBICKAS VINCAS, MISEVIČIUS SAULIUS, IVANAUSKAS RAIMONDAS. Be JURIJAUS POPOVO bei STANISLAVO POLIAKOVO visi kiti buvo Lietuvos TSR sportininkai. Absoliučiais nugalėtojais tapo Lietuvos TSR atstovai RAIMONDAS KAZAKEVIČIUS (jaunimas) ir VINCAS DUBICKAS (suaugusieji).

Po kultūrizmo draudimo pirmą kartą Ukrainos TSR vyko varžybos Lvovo mieste. Jas organizavo VASILIJUS BESPALENKA (Vasilij Bespalenko, Василий Беспаленко). Absoliučiais nugalėtojais tapo ARVYDAS JARUMBAUSKAS (Lietuvos TSR) bei aukščiau minėtas latvis STANISLAVAS POLIAKOVAS.

Į tarptautinį „Trener“ turnyrą Čekoslovakijos TSR vyko nacionalinė Estijos TSR komanda, kuriai vadovavo Estijos TSR kultūrizmo federacijos vadovas PRANAS MICKEVIČIUS. Kadangi Estijos TSR kultūristai toliau kovojo tarpusavyje ir palaikė savo ankstesnį vadovą INARĄ MARDO, PRANAS MICKEVIČIUS, neturėdamas Estijos TSR sportininkų, į „Trener“ turnyrą vyko su Lietuvos TSR kultūristu SAULIUMI MISEVIČIUMI.

Iš visų socialistinių šalių tik Čekoslovakijos TSR kultūristai toliau turėjo galimybę dalyvauti kapitalistinėse šalyse organizuojamose varžybose. Kiti apie tai tik pasvajoti galėjo. Net vykti į socialistines šalis buvo nelengva – reikėjo oficialaus iškvietimo, toliau sekė procedūros VRM. Būtent todėl kasmet organizuojami tarptautiniai turnyrai „Gintarinis prizas“ bei „Georgo Tenno memorialas“ sportininkams turėjo ypatingą reikšmę.

Kažkaip kalbėdamas apie kultūrizmą tarybiniais metais, buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, 2004 metais Vilniuje vykusio W.F.F. – W.B.B.F. pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininkas GEDIMINAS KIRKILAS pasakė, kad „kultūrizmas tarybiniais metais buvo savotiškas pasipriešinimas anai sistemai“. Iškart norisi priminti, kas 2011 metais oficialaus priėmimo Vatikane metu Vatikano Kongregatas Prefektas Kardinolas JOZEFAS TOMKO (Vatican Congregat Prefect Cardinal J. Em. JOZEF TOMKO) įvardijo Dr. EDMUNDO DAUBARO inicijuotą kultūrizmo veiklą T.S.R.S. kaip „disidentinę“ komunistinio režimo atžvilgiu ir Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ apdovanojo Vatikano Pontifiko medaliu (Medaglia Ufficiale di Pontificato di Sua Santita Benedetto XVI, Headquarters State Vatican, Cita del Vaticano, March 29, 2011).

INFORMACIJA.

Išsamesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą.

2026 MEGA EVENTS INTERNATIONAL

37-th Am-Pro World Championship

45-th Am-Pro „World Grand Prix“

3-d „Neringa Mayor‘s Cup“

October 24 - 25, 2026, „Agila“ Palace,  Nida Resort, Lithuania

Official Documents, Articles, Statistics on Global Page www.wff.lt

CONTEST REGISTRATION on www.worldfitness.lt

2026 TARPTAUTINĖS SPORTO NAUJIENOS.

ŽINIOS IŠ JAPONIJOS W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS.

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad 2027 metais Tadžimi mieste planuojamam „IORIMPIA and W.F.F. – W.B.B.F. JAPAN“ renginiui oficialų palaikymą skyrė Lietuvos Respublikos ambasada Japonijoje.

Šį svarbų bendradarbiavimo susitarimą sudarė mūsų federacijos paskirtas W.F.F. – W.B.B.F. International prezidentas Japonijoje Iori Nishizawa. Taip pat yra suteiktas leidimas naudoti ambasados logotipą. Šis regioninis renginys auga į tarptautinį fitneso renginį, jungiantį šalis ir žmones. Tai naujas, reikšmingas žingsnis mūsų federacijai. Ambasados palaikymas suteikė dar didesnį pasitikėjimą ir stiprų pagrindą tolimesniam augimui.

Toliau bendradarbiausime su administracija bei daugeliu partnerių, kad renginys būtų sėkmingai įgyvendintas. Miestas, tiksli data ir visa oficiali programa šiuo metu dar yra derinama. Puiki pradžia!

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Kodėl kultūrizmas suprastėjo?

2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University). Viena pagrindinių seminaro temų – pozavimo menas kultūrizme, jo reikšmė varžybose ir sportininkų pasirengime.

Seminare bus ne tik aptariamos teorinės pozavimo subtilybės. Praktiniuose užsiėmimuose bus pristatomos naujos kategorijos, nagrinėjami teisėjavimo kriterijai ir kalbama apie būsimą kultūrizmo sporto raidą.

Kai raumenų nepakako

Šiandien kultūrizmo varžybose sportininkai daugiausia vertinami pagal kūno sudėjimą, raumenų masę, proporcijas, simetriją ir išvaizdą. Tačiau anksčiau vien tik išvystyto kūno nepakakdavo.

1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, buvo surengta nemažai specializuotų seminarų. Vieną jų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis. Remdamiesi ilgamete praktika ir darbu su sportininkais, jis ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėjas Česlavas Tamulevičius buvo sukūrę visų pagrindinių kultūrizmo pozų klasifikaciją.

Pozavimas tuo metu buvo suprantamas ne kaip formalus privalomas varžybų elementas, o kaip savarankiškas sportininko meistriškumas.

Ypač didelę reikšmę turėjo laisvoji programa. Ji buvo vertinama net keliais aspektais: bendras pasirodymo įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, programos dermė su pasirinkta muzika, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.

Scenoje laimėdavo ne vien raumenys

Tokia sistema skatino sportininkus nuolat tobulėti. Kartais puikiai fiziškai pasirengęs kultūristas galėdavo pralaimėti varžovui, kurio fiziniai duomenys buvo kuklesni, tačiau kuris scenoje sugebėdavo geriau atskleisti savo kūną ir meistriškiau atlikti programą.

Todėl sportininkams neužtekdavo vien treniruotis su štanga. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti sceną, muziką, judesį ir žiūrovą.

Štangą kilnoti gali daugelis, tačiau įtaigiai parodyti savo kūną scenoje – gerokai sunkiau.

Būtent todėl pozavimo menas tapdavo svarbia kultūrizmo mokyklos dalimi.

Vilniaus kultūrizmo mokyklos įtaka buvo jaučiama ne tik Lietuvoje. Jos specialistų analitinis darbas prisidėjo prie Lietuvos kultūristų sėkmės TSRS mastu, o panašios pozavimo tradicijos stiprino ir kitų šalių sportininkų meistriškumą.

Tarp išskirtinių to laikotarpio sportininkų, garsėjusių sceniniu meistriškumu ir programomis, buvo Pranas Murauskas, Jevgenijus Gorelikas, Jevgenijus Žurcevas, Rišardas Krinickis, Vytautas Pleckevičius, Saulius Misevičius, Vladas Kapcevičius, Viačeslavas Chleborodovas ir daugelis kitų.

Įkvėpimo ieškojo kitose sporto šakose

Pozavimo vertinimo principai neatsirado iš niekur. To meto Vilniaus kultūrizmo specialistai daug dėmesio skyrė meninei gimnastikai ir dailiajam čiuožimui. Buvo analizuojama, kaip šiose sporto šakose kuriamos programos, kaip vertinamas artistiškumas, judesių tikslumas, muzikalumas ir gebėjimas perteikti pasirodymo idėją.

Šios patirtys buvo pritaikytos kultūrizmo scenoje.

Rezultatas – sportas, kuriame sportininkas turėjo ne tik sukurti įspūdingą kūną, bet ir mokėti jį profesionaliai pristatyti.

Ar kultūrizmas prarado scenos meną?

Šiandien laisvosios programos kultūrizmo varžybose praktiškai nebevertinamos. Dėl to, kaip teigia WFF-WBBF federacijos atstovai, sportininkams nebeliko pakankamos motyvacijos skirti daug laiko pozavimo menui.

O tam reikia laiko, specialių žinių ir trenerio ar pozavimo specialisto pagalbos.

Kai šis elementas pašalinamas iš vertinimo sistemos, sportininkui natūraliai kyla klausimas: kam skirti šimtus valandų sceninės programos kūrimui, jeigu tai neturi įtakos galutiniam rezultatui?

Dėl to, federacijos vertinimu, kultūrizmo scena tapo labiau vienoda. Sportininkai demonstruoja panašias pozas ir panašius privalomus veiksmus, tačiau vis rečiau galima išvysti individualų sceninį charakterį, originalią programą ar tikrą pozavimo meistriškumą.

Naujas požiūris nuo 2027 metų?

WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuoja profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.

Tokiu būdu siekiama sugrąžinti į sceną tai, kas anksčiau buvo neatsiejama kultūrizmo dalis – ne tik raumenų demonstravimą, bet ir scenos meną.

Ar tai pakeis kultūrizmo varžybų veidą? Atsakymą turės pateikti pati sporto bendruomenė. Tačiau akivaizdu, kad klausimas apie pozavimo reikšmę vėl tampa aktualus.

Apie tai bus kalbama ir rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare. Praktiniuose bei teoriniuose užsiėmimuose bus siekiama pažvelgti į kultūrizmą ne tik kaip į raumenų vystymo sportą, bet ir kaip į scenos meną, kuriame sportininkas turi gebėti parodyti savo ilgo ir sunkaus darbo rezultatą.

Daugiau informacijos apie seminarą ir WFF-WBBF veiklą – www.worldfitness.lt.

Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis: Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.

Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.

Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.

Pradžia – dar prieš draudimą

Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.

1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.

Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu

1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.

Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.

Kai sportas tapo pogrindinis

Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.

Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.

1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.

46 sportininkai prieš draudimą

Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.

„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą

1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.

Mokyklos salė

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.

Rizikingas žingsnis Telšiuose

1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.

„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.

1977-ieji: durys atsiveria

Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.

Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose.  Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.

Nuo požemio – į istoriją

Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.

1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.

1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.

1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.

1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.

1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.

O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.

Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.

Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.

Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.

Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.

„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.