ARŪNO PETRAIČIO KNYGOS PRISTATYMAS.

TĘSIAME PASAULIO SPORTO ISTORIJĄ.

RUOŠIAMĖS 60-TAM “GINTARINIAM PRIZUI”.

Šiandien sporto bendruomenė susirinko į žurnalisto ir sporto istoriko Arūno Petraičio knygos pristatymą. Knyga vadinasi „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „Geležinio“ sporto istorija“.
Renginio metu taip pat buvo prisimintas legendinis „Gintarinio prizo“ turnyras, kuris pirmą kartą surengtas dar 1967 metais. Džiugu, kad ši graži tradicija yra tęsiama – jau gegužės 1–2 dienomis „Gintarinis prizas“ vyks 59-ąjį kartą.
Todėl tai buvo ne tik knygos pristatymas, bet ir prasminga diskusija bei idėjų aptarimas artėjančiam „Gintarinio prizo“ 60-mečiui, kuris vyks jau kitais, 2027 metais Klaipėdoje.
Tai ypatingai reikšmingas įvykis Klaipėda miestui – tarptautinis turnyras šiame mieste vyksta jau 60 metų, ir visa tai didžiąja prasme yra Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. Prezidento Edmundo Daubaro nuopelnas. Jau padarytus ir atliekamus darbus jubiliejiniam turnyrui pristatė Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos generalinė sekretorė Ugnė Raudytė Daubarienė bei oficialus federacijos asmuo Alina Pelepko.
Susitikimo metu prisiminėme senąjį kultūrizmą – laikus, kai ši sporto šaka buvo ne tik fizinės formos demonstravimas, bet ir tikras meniškumo, plastikos bei sceninės kultūros menas, kurį puoselėjo mūsų W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenė. Knygoje atskleidžiami Lietuvos aukščiausi pasiekimai ir ypatingas dėmesys skiriamas Natalijai Murnikovienei, kuri iki šiol turi aukščiausio lygio pasiekimus.
Kalbėjome apie tai, kaip anuomet ypatingą reikšmę turėjo plastiški pozų perėjimai, judesio estetika ir harmonija scenoje, o pasirodymas buvo kur kas daugiau nei vien išėjimas į sceną ir standartinių pozų demonstravimas – tai buvo kultūrizmo meno viršūnė.
Šią dvasią ypatingai įprasmino Aretas Kolmakovas, kuris susitikimo metu pademonstravo elegantiškus ir plastiškus perėjimus, priminusius legendinius „Gintarinio prizo“ laikus. Dar prasmingiau tai, kad jis pats apie dešimt kartų dalyvavo „Gintarinio prizo“ turnyruose su savo individualia pozavimo programa, todėl jo pasirodymas tapo gyvu mūsų istorijos ir tradicijų atspindžiu.
Būtent tai įkvėpė ypatingą idėją artėjančiam 60-mečiui 2027 metais – atkurti klasikinį „Gintarinio prizo“ meninį pozavimą kaip atskirą kategoriją, pagerbiant mūsų ištakas, estetiką ir unikalią W.F.F. – W.B.B.F. lengvojo ir natūralaus kultūrizmo filosofiją. Čia jau Gargždų veterano Alekso Stankaus ir kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą Klaipėdos politiko Romualdo Milės graži iniciatyva. Tai būtų ne tik duoklė istorijai, bet ir tikrojo klasikinio kultūrizmo meno sugrįžimas į sceną.
Nuotraukos: Audriaus Kundroto

Išsami informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

2026 INTERNATIONAL MEGA EVENTS

OVER ALL WINNERS

May 1-2; Klaipeda Zveju Palace, Republic Lithuania

289 competitors from 11 countries

59 -th "AMBER PRIX"

Jasmin Norgard (Kingdom of Denmark)

Grazvydas Narusevicius (Republic Lithuania)

27-th PRO "UNIVERSE"

Over All Women Categories Olga Bogacz (Republic of Poland)

Over All Bikini Champion Valeria Nilova (Republic Estonia)

Over All All Men Categories Maros Kanasz (Republic Slovakia)

21-st PRO EUROPE CHAMPIONSHIP

Evelina Pranauske (Republic Lithuania)

Vidmantas Malakauskas (Republic Lithuania)

27-th AMATEUR "UNIVERSE"

Olga Bogacz (Republic of Poland)

Piotr Sevcenko (Republic Lithuania)

30-th AMATEUR EUROPE CHAMPIONSHIP

Ruta Karpaite (Republic Lithuania)

Mantas Lunskys (Republic Lithuania)

32-d BALTIC CUP INTERNATIONAL

Sirle Lileleht (Republic Estonia)

35-th NATIONAL CHAMPIONSHIP REPUBLIC LITHUANIA

Rima Vaskiene (Republic Lithuania)

Tadas Jefisovas (Republic Lithuania)

EUROPE AERIAL FITNESS WINNERS

All Groups Aerial Fitness Over All Champion Lisandra Kaarma (Republic Estonia)

Men Aerial Fitness Over All Champion Edvardas Korciaginas (Republic Lithuania)

Hammocks Fitness Over All Champion Meda Zemgulyte (Republic Lithuania)

Silks Fitness Over All Champion Teja Jonaityte (Republic Lithuania)

Hoop Fitness Over All Champion Lisandra Kaarma (Republic Estonia)

Pole Dance Fitness Over All Champion Sofi Anette Elissaar (Republic Estonia)

Fit Kids Over All Champion Julia Szeffs (Republic Poland)

Aerobic Fitness Over All Champion Weronika Schreiber (Republic Poland)

Mini Trampolini Solo Over All Champion Anna Sidlovska (Republic Latvia)

Mini Trampoline Group Over All Champiuons Ieva Pazereckiene, Sartune Stone, Ligita Maciulske, Inga Naujioke, Sigita Stankuviene (Republic Lithuania)

JUDGES INTERNATIONAL

LILLEHT SIRET (Republic Estonia)

KRUSCIUNAITE VIKTORIJA (Republic Lithuania)

KHALED SHAABAN BEDINY (Egypt)

LUNDER KRAJER ANITA (Kingdom of Denmark)

SUNOKAITE SMAILIENE ALINA (Republic Lithuania)

AIZELMANN LORA (Israel)

STALIULIONYTE GINTARE (Republic Lithuania)

SIMAK GODULA ANNA (Republic Poland)

URUSOVAITE SKAIVA (Republic Lithuania)

VJAZOVKINA MARGARITA (Republic Latvia)

VARIAKOJYTE-REINSTROM IEVA (Republic Lithuania)

RAMANAUSKIENE LIUDMILA (Republic of Ireland)

JURANS NORMUNDS (Republic Latvia)

SCHREIBER OSCAR (Re[public Poland)

PELEPKO ALINA (Republic Lithuania)

SADAUSKAS VYTAUTAS (Republic Lithuania)

BAGAZKOVA KARINA (Republic Latvia_

STEPANOV JURIJ (Republic Lithuania)

MIKUCKIS VYTAUTAS (Republic Lithuania)

IVANOVA JELENA (Republic Latvia)

TOMAŠEVIČ-JAKOVIČ JUZEF (Republic Lithuania)

GUSAROVA INNA (Republic Latvia)

JUDGES CHAIRMAN INTERNATIONAL

PUGACHEVA SVETLANA (Republic Lithuania)

GENERAL SECRETARY INTERNATIONAL

UGNE RAUDYTE DAUBARIENE

SECRETARIES INTERNATIONAL

GOSTEVA ASTA

UTARAITE SMILTE

BACKSTAGE JUDGE

DARIUS DAUBARAS

NOTE: Category Winners we will publish in parts every next day. Follow

International Sites www.wff.lt and www.worldfitness.lt

ĮŽANGA Į KNYGĄ
TRUMPA „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRO ISTORIJOS APŽVALGA

Artėja istorinio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro šešiasdešimtmetis. Jo istoriją šiame leidinyje pristatysime nuosekliai, atskleidžiant svarbiausius raidos etapus. Jubiliejų ketiname pažymėti ne tik iškilmingais renginiais, bet ir šia knyga.

Tai ne vien pasakojimas apie fizinę jėgą ar sportinius pasiekimus. Klaipėdoje gimęs ir išaugęs tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra išskirtinis reiškinys – reikšmingas miestui, Lietuvai ir visam pasauliniam kultūrizmo judėjimui. Įžangoje glaustai apžvelgsime pagrindines temas bei išryškinsime svarbiausius politinius, sportinius ir visuomeninius kontekstus.

Turnyro ištakos siekia laikotarpį, kai pasaulyje vyko spartūs civilizaciniai pokyčiai: žmogus leidosi į vandenynų gelmes, kilo į kosmosą. Šiame kontekste kultūrizmas atvėrė naujas galimybes – jis leido ne tik ugdyti jėgą ir ištvermę, bet ir kryptingai formuoti žmogaus kūną.

Pirmosios varžybos surengtos 1967 metais Klaipėdos politechnikumo patalpose. Jose sportininkai atliko jėgos pratimus ir demonstravo savo fizinę formą. Turnyro iniciatorius ir organizatorius buvo klaipėdietis Antanas Jonuškutis.

Po nesėkmingų bandymų įtvirtinti kultūrizmą anksčiau, 1968 metais Kaune vykusio tarptautinio turnyro metu buvo įkurta antroji TSRS kultūrizmo federacija (atletinės gimnastikos komisija). Pirmąjį posėdį nuspręsta surengti Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu – šis sprendimas buvo įgyvendintas.

Po 1967–1968 metų renginių, kultūrizmui sparčiai populiarėjant, vadovaujant Antanui Jonuškutui, „Gintarinio prizo“ varžybos Klaipėdoje surengtos ir 1969 bei 1970 metais. Vėliau jis pasitraukė iš aktyvios organizacinės veiklos.

1973 metais dėl politinių priežasčių TSRS ir kitose socialistinėse šalyse kultūrizmas buvo uždraustas ir imtas persekioti. Dalis sportininkų nutraukė treniruotes, tačiau atkakliausieji jas tęsė pogrindyje – dažniausiai namų rūsiuose.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1975–2026 „LITHUANIA CUP OPEN“.

PENKIŲ DEŠIMTMEČIŲ KULTŪRIZMO ISTORIJA IR ČEMPIONŲ PALIKIMAS.

Pasaulio fitneso federacijos (W.F.F. – International) ir Pasaulio kultūrizmo federacijos (W.B.B.F. – International) tarptautinio turnyro „Lithuania Cup Open“ absoliutūs nugalėtojai – sporto istorija, ryškiausi čempionai ir Lietuvos dominavimo tradicija.

Penkiasdešimt metų tarptautinės sporto istorijos

1975–2025 m. laikotarpis „Lithuania Cup Open“ istorijoje atskleidžia ne tik kultūrizmo ir fitneso raidą, bet ir kelių sportininkų kartų indėlį į šių sporto šakų tradicijų formavimąsi. Per penkis dešimtmečius turnyro absoliučiais nugalėtojais tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Danijos atstovai.

Turnyro istorijoje išsiskiria Lietuvos sportininkai, kurių pavardės nuolat kartojasi absoliučių čempionų sąrašuose. Tai rodo ilgalaikę vietos kultūrizmo mokyklos reikšmę ir Lietuvos sportininkų gebėjimą išlikti konkurencingiems tarptautinėje aplinkoje.

Ypač svarbu tai, kad „Lithuania Cup Open“ istorija apima kelias skirtingas sporto raidos epochas. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose pradėtos formuoti tradicijos vėliau buvo tęsiamos ir plėtojamos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o XXI amžiuje turnyro nugalėtojų geografija dar labiau išsiplėtė.

Vyrų varžybos: Lietuvos sportininkų dominavimas

Vyrų absoliučių nugalėtojų istorijoje ryškiausiai matomas Lietuvos atstovų dominavimas. Lietuviai laimėjo daugumą iš pateiktame sąraše užfiksuotų titulų, o jų pavardės žymi skirtingus kultūrizmo raidos laikotarpius.

Ankstyvuoju laikotarpiu ypatingą vietą užima Risard Krinickij, tapęs absoliučiu nugalėtoju 1975 ir 1976 metais. Po dešimtmečio, 1986-aisiais, nugalėjo Viktoras Jucys, o 1987-aisiais – Rimontas Mazionis. Šie vardai žymi ankstyvąją turnyro istorijos dalį.

1994–2000 m. laikotarpiu ryškiausiai išsiskyrė Algirdas Kilčiauskas. Jis absoliučiu nugalėtoju tapo 1994 ir 1995 metais, o 1999-aisiais titulą iškovojo dar kartą. Trys pergalės rodo išskirtinę jo vietą turnyro istorijoje.

Tuo pačiu laikotarpiu svarbių rezultatų pasiekė Gediminas Bacevičius, 1997 metais tapęs absoliučiu nugalėtoju, ir Artūras Bartkus, laimėjęs 2000-aisiais. 1996 metais pergalę iškovojo Rusijos atstovas Roman Ivanov, o 1998-aisiais – Estijos sportininkas Vladislav Petrogradov.

XXI amžiaus pradžioje Lietuvos čempionų tradiciją tęsė Mindaugas Kvasys, laimėjęs 2001 metais, Marik Stefanovic, nugalėjęs 2003-iaisiais, Marius Leonavičius, tapęs čempionu 2005 metais, ir Jurij Solionov, iškovojęs titulą 2007-aisiais.

Šiuo laikotarpiu turnyro istorijoje svarbų vaidmenį atliko ir Latvijos atstovai. Vladislavas Labudz nugalėjo 2002 metais, o Vladimiras Marachovskij – 2004-aisiais. Aleksandras Liubomirovas 2006 metais iškovojo Latvijai dar vieną absoliutaus nugalėtojo titulą.

2008–2014 m. laikotarpiu Lietuvos sportininkų pozicijos išliko stiprios. Sergej Kiriuchin laimėjo 2008 metais, Dainius Dzikevičius – 2009-aisiais, o Andrius Pauliukevičius – 2010 ir 2011 metais. 2013-aisiais nugalėjo Arvydas Miseikis, o 2014-aisiais – Mindaugas Piepolis.

Andriaus Pauliukevičiaus dvi iš eilės iškovotos pergalės išsiskiria kaip vienas ryškesnių šio laikotarpio pasiekimų. Jos liudija sportininko gebėjimą išlaikyti aukštą pasirengimo lygį ir pakartotinai įrodyti savo pranašumą absoliučioje įskaitoje.

2012 metais absoliučiu nugalėtoju tapo Latvijos atstovas Eduard Sevcenko. 2015-aisiais triumfavo Estijos sportininkas Roman Polsin, o 2016 metais – Rusijos atstovas Nikolaj Abramov. 2017-aisiais nugalėjo Dmitrij Aleksandrov, taip pat atstovavęs Rusijai.

2018 metais titulą iškovojo Latvijos sportininkas Normunds Jurans, o 2019-aisiais – Lenkijos atstovas Rafal Lemanczyk. Šios pergalės rodo, kad turnyras išliko atviras tarptautinei konkurencijai ir kad absoliutaus nugalėtojo vardą galėjo pelnyti skirtingų šalių atstovai.

2020 metais nugalėjo Lietuvos sportininkas Remigijus Ciplys. 2021-aisiais titulą susigrąžino Vidmantas Malakauskas, kuris vėl triumfavo 2023 metais. Tarp šių pergalių, 2022-aisiais, absoliučiu nugalėtoju tapo Vilius Pranckevičius.

2024 metais nugalėtoju paskelbtas Andrius Pauliukevičius, o 2025-aisiais – Brandon Gabrielius Aukštuolis. Pastarojo triumfas pratęsė Lietuvos sportininkų dominavimo tradiciją ir tapo naujausiu įrašu penkių dešimtmečių turnyro istorijoje.

Taigi vyrų absoliučių nugalėtojų istorijoje išsiskiria ne tik atskiros pergalės, bet ir pasikartojantys vardai. Algirdas Kilčiauskas, Andrius Pauliukevičius ir Vidmantas Malakauskas – sportininkai, kurių rezultatai leidžia kalbėti apie gebėjimą pakartotinai pasiekti aukščiausią rezultatą šiame turnyre.

Moterų varžybos: čempionių kartos ir ryškios asmenybės

Moterų absoliučių nugalėtojų istorija atskleidžia savitą turnyro raidą. Čia taip pat vyrauja Lietuvos sportininkės, o kai kurių čempionių pasiekimai išsiskiria pergalių gausa ir ilgesniu laikotarpiu, kuriuo jos išliko tarp stipriausiųjų.

1994 metais absoliučia nugalėtoja tapo Idalija Kaminskaitė. 1995-aisiais titulą iškovojo Simona Misevičienė, o 1996 metais – Irina Misevičienė. Šie rezultatai žymi ankstyvąją pateikto moterų čempionių sąrašo dalį.

1997 metais nugalėjo Edita Daubaraitė, 1998-aisiais – Julija Kiselova, o 1999 metais – Lijana Masiulienė. 2000-aisiais titulą iškovojo Aksana Len.

2001–2007 m. laikotarpis ypač ryškiai susijęs su Jolantos Mileriūtės vardu. Ji tapo absoliučia nugalėtoja 2001, 2003, 2005, 2006 ir 2007 metais. Penki titulai šiame laikotarpyje rodo išskirtinį jos vaidmenį turnyro istorijoje.

Tiesa, tarp šių pergalių buvo ir kitų Lietuvos sportininkių laimėjimų. 2002 metais nugalėjo Aleksandra Kukres, o 2004-aisiais – Latvijos atstovė Marina Burinskaja. Šie rezultatai atskleidžia, kad net ir Lietuvos sportininkių dominavimo laikotarpiu tarptautinė konkurencija išliko reikšminga.

2008 metais titulą iškovojo Kristina Šerksnaitė, 2009-aisiais – Aušra Tasiukevičiūtė, o 2010 metais – Zita Satkauskaitė. 2011-aisiais nugalėjo Sandra Syčiova, o 2013 metais – Indrė Rimkutė.

2012 metais absoliučia nugalėtoja tapo Rusijos atstovė Svetlana Pugačiova. Jos pergalė parodo, kad turnyro istorijoje svarbią vietą užėmė ir už Lietuvos ribų pripažintos sportininkės.

2014 metais titulą iškovojo Danijos atstovė Leonor Hilario Greffel. 2015-aisiais nugalėjo Latvijos sportininkė Sintija Katkeviča, o 2016 metais – Lietuvos atstovė Asta Butkutė.

2017 metais absoliučia nugalėtoja tapo Latvijos atstovė Jana Zenovych-Leškevych. 2018-aisiais titulą iškovojo Baltarusijos sportininkė Olga Listopadova, o 2019 metais – Lenkijos atstovė Malgorzata Kurek.

Šios pergalės atskleidžia tarptautinį moterų varžybų pobūdį. Nors Lietuvos atstovės sudaro didžiąją dalį čempionių, skirtingais metais absoliučias pergales iškovojo ir Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos bei Danijos sportininkės.

2020 metais nugalėjo Julija Magilinskaja, 2021-aisiais – Karina Radziabova, o 2022 metais – Akvilė Šarkaitė. 2023-iaisiais absoliučia čempione tapo Vilma Povilionienė.

2024 metais nugalėjo Marina Legenzova, o 2025-aisiais – Ema Šakutė. Pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Lietuvos sportininkės ir toliau išlieka svarbiausia absoliučių nugalėtojų grupė.

Moterų varžybų istorijoje Jolanta Mileriūtė išsiskiria kaip viena ryškiausių asmenybių. Jos penkios pergalės 2001–2007 m. laikotarpiu sudaro išskirtinį pasiekimą. Kartu su ja turnyro istoriją kūrė daugybė kitų Lietuvos sportininkių, kurių pergalės atspindi skirtingas kartas ir sportinio meistriškumo raidą.

Tarptautinė konkurencija ir Lietuvos pozicijos

Nors „Lithuania Cup Open“ pavadinimas siejamas su Lietuva, pateiktas absoliučių nugalėtojų sąrašas atskleidžia tarptautinį turnyro pobūdį.

Vyrų varžybose titulą yra iškovoję Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Lenkijos atstovai. Moterų varžybose, be Lietuvos sportininkių, nugalėjo Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Danijos atstovės.

Tai svarbus istorinis aspektas: turnyro reikšmę formuoja ne vien vietos sportininkų pasiekimai, bet ir galimybė varžytis su kitų šalių atletais. Tarptautinė konkurencija sudaro sąlygas lyginti skirtingų sporto mokyklų atstovų pasirengimą ir didina absoliutaus čempiono titulo prestižą.

Lietuvos sportininkų gausa nugalėtojų sąraše leidžia išskirti šalį kaip pagrindinę šio turnyro istorijos ašį. Tačiau kitų valstybių atstovų pergalės rodo, kad absoliutaus nugalėtojo vardas nėra savaime garantuojamas priimančiosios šalies sportininkams.

Pasikartojančios pergalės – sportinio meistriškumo ženklas

Analizuojant nugalėtojų pavardes, matyti, kad dalis sportininkų absoliučiu čempionu tapo ne vieną kartą.

Vyrų varžybose ryškiausias pavyzdys – Algirdas Kilčiauskas, laimėjęs 1994, 1995 ir 1999 metais. Andrius Pauliukevičius nugalėjo 2010, 2011 ir 2024 metais. Vidmantas Malakauskas triumfavo 2021 ir 2023 metais. Risard Krinickij laimėjo du pirmuosius pateiktus turnyro metus – 1975 ir 1976-uosius.

Moterų varžybose ryškiausiai išsiskiria Jolanta Mileriūtė, penkis kartus tapusi absoliučia nugalėtoja. Jos pergalės 2001, 2003, 2005, 2006 ir 2007 metais rodo ilgalaikį rezultatų stabilumą.

Šie pasiekimai leidžia kalbėti apie sportininkų gebėjimą pakartotinai pasiekti aukščiausią rezultatą. Vis dėlto absoliučių pergalių skaičius nėra vienintelis sportinės karjeros vertinimo kriterijus. Tam reikėtų papildomų duomenų apie dalyvių skaičių, varžybų kategorijas, konkurentų rezultatus ir konkrečių metų varžybų sąlygas.

Istorinės spragos ir duomenų vertinimas

Pateiktame istoriniame sąraše užfiksuoti 1975, 1976 ir 1977 metų rezultatai, vėliau – 1986 ir 1987 metų, o nuo 1994 metų rezultatai pateikiami kasmet iki 2025-ųjų.

Todėl šį laikotarpį tiksliausia apibūdinti kaip turnyro istorijos apžvalgą pagal turimą nugalėtojų sąrašą, o ne kaip nenutrūkstamą kiekvienų metų čempionatų chronologiją. Nenurodytų metų rezultatai neturėtų būti laikomi įrodymu, kad tais metais turnyras tikrai nevyko.

Taip pat svarbu atskirti absoliutaus nugalėtojo titulą nuo atskirų svorio kategorijų ar kitų varžybų divizionų laimėjimų. Šiame straipsnyje analizuojami būtent pateikti „Over All Winner“ rezultatai.

Tikslesnei istorinei analizei būtų naudinga papildomai patikrinti kiekvienų metų oficialius protokolus ir suvienodinti sportininkų vardų bei pavardžių rašybą pagal originalius šaltinius. Tai ypač svarbu rengiant oficialų federacijos archyvą ar reprezentacinį leidinį.

Išvada: čempionų pavardės – turnyro istorijos pagrindas

1975–2025 m. „Lithuania Cup Open“ absoliučių nugalėtojų istorija atskleidžia penkis dešimtmečius trunkančią kultūrizmo ir fitneso tradiciją, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko Lietuvos sportininkai, tačiau reikšmingų pergalių pasiekė ir kitų Europos valstybių atstovai.

Vyrų varžybose išsiskiria Algirdas Kilčiauskas, Andrius Pauliukevičius, Vidmantas Malakauskas ir Risard Krinickij. Moterų varžybose ryškiausią pasikartojančių pergalių pavyzdį pateikia Jolanta Mileriūtė.

Tačiau turnyro istorija neapsiriboja vien daugkartiniais čempionais. Kiekvienas absoliutus nugalėtojas – nuo ankstyvųjų turnyro metų atstovų iki 2025 metų čempionų Brendono Gabrieliaus Aukštuolio ir Emos Šakutės – yra šios sporto istorijos dalis.

Per penkis dešimtmečius keitėsi sportininkų kartos, tarptautinės konkurencijos geografija ir kultūrizmo raidos aplinkybės, tačiau išliko svarbiausias principas: absoliutaus nugalėtojo vardas tapo sportinio meistriškumo, pasirengimo ir pergalės simboliu.

„Lithuania Cup Open“ čempionų sąrašas yra ne tik statistinis dokumentas. Tai sportininkų pavardėmis užrašyta istorija, atskleidžianti Lietuvos ir tarptautinio kultūrizmo bei fitneso tradicijų raidą.

Oficiali informacija: išsamesnę informaciją apie W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International veiklą bei istorinius rezultatus galima rasti tarptautinėje federacijos svetainėje www.wff.lt ir jos forumo temose.

60 METŲ ESTIJOS KULTŪRIZMUI.

Nuo Inaro Mardo iki šiandienos: kas liko po šešių dešimtmečių?

Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikas, kad būtų galima ne tik prisiminti, bet ir įvertinti.

Įvertinti ne pagal gražiai surašytas varžybų datas, ne pagal išdalintų medalių skaičių ir ne pagal tai, kiek kartų kažkas save pavadino kultūrizmo vadovu.

Istoriją geriausiai parodo tai, kas išlieka.

O pažvelgus į šešis Estijos kultūrizmo dešimtmečius iš šalies, vaizdas gana aiškus: buvo žmonių, kurie kūrė, buvo žmonių, kurie perėmė, buvo žmonių, kurie organizavo. Tačiau labai nedaug buvo tų, kurie iš tikrųjų sukūrė sistemą, galinčią veikti ir be jų.

Todėl Estijos kultūrizmo istorija iš esmės yra ne tiek organizacijų, kiek asmenybių istorija.

Ir jos centre – Inaras Mardo.

Pradžia buvo rimta

Estijos kultūrizmas neatsirado vakar.

1960-aisiais socialistiniame pasaulyje ši sporto šaka pradėjo organizuotis nepaisant ideologinių ir administracinių ribojimų. 1963 metais TSRS sporto valdžia įsteigė pirmą tarptautinę kultūrizmo organizacinę struktūrą – komisiją prie TSRS sunkiosios atletikos federacijos.

1966 metais Vilniuje įvyko pirmasis socialistinių šalių tarptautinis kultūrizmo turnyras.

1967 metais Klaipėdoje surengtas pirmasis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras.

1968 metais Kaune įkurta visuomeninė tarptautinė kultūrizmo organizacija – TSRS kultūrizmo komitetas.

O Estija netrukus parodė, kad šiame procese ji neketina būti statistė.

1970 metais Taline surengtas pirmasis Estijos kultūrizmo čempionatas. 1971 metais – pirmasis „Georgo Tenno Memorialas“.

Tai buvo labai ankstyvas etapas. Ir būtent todėl vėliau dar labiau stebina tai, kaip buvo panaudotas šis istorinis kapitalas.

Inaras Mardo – ne eilinis vadovas

Jeigu reikėtų iš visos Estijos kultūrizmo istorijos išrinkti vieną žmogų, be kurio jos ankstyvasis etapas būtų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų Inaras Mardo.

Mardo veikė tuo metu, kai kultūrizmui nebuvo suteiktos normalios egzistavimo sąlygos.

Reikėjo ne tik treniruotis. Reikėjo įrodinėti, kad ši sporto šaka apskritai verta egzistuoti.

Mardo sugebėjo Estijos TSR valdžiai įrodyti, kad kultūrizmas yra Estijos nacionalinės sportinės kultūros dalis. Tai leido nuo 1974 metų periodiškai rengti „Georgo Tenno Memorialą“ net kultūrizmui nepalankiu laikotarpiu.

Šiandien tai gali atrodyti kaip savaime suprantamas dalykas.

Tada tai buvo visai kas kita.

Kai kiti matė draudimą, Mardo rado galimybę.

Kai kiti laukė, kol sistema pasikeis, jis veikė sistemos viduje.

Ir būtent dėl to jo vaidmens negalima vertinti vien pagal sportinius rezultatus. Jis buvo organizatorius, diplomatas, klubo kūrėjas ir žmogus, kuris suprato, kad sporto šakos išlikimas priklauso nuo gebėjimo ją įtvirtinti.

1979-ieji: kai prasidėjo kitas žaidimas

Tačiau ten, kur atsiranda įtaka, anksčiau ar vėliau atsiranda ir interesai.

1979 metais Estijos kultūrizme įvyko lūžis. Inaras Mardo buvo nušalintas nuo vadovavimo Estijos kultūrizmui, o iš jo buvo atimtas ir jo paties įsteigtas sporto klubas.

Paties Mardo laiškuose pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui šie įvykiai pateikiami kaip organizuoto perversmo rezultatas. Mardo taip pat nurodė Lietuvos TSR kultūrizmo vadovų įtaką bei savo mokinio Olevo Anuso vaidmenį.

Istorijos vertintojui čia svarbu išlaikyti vieną principą: Mardo laiškuose išdėstyta pozicija turi būti atskirta nuo nepriklausomai nustatytų faktų.

Tačiau net ir atmetus visas asmenines interpretacijas, lieka faktas:

žmogus, kuris buvo vienas pagrindinių Estijos kultūrizmo sistemos kūrėjų, buvo pašalintas iš jos vadovavimo.

Ir tada prasidėjo eksperimentas.

Ar galima perimti sukurtą sistemą, bet neperimti žmogaus, kuris ją sukūrė?

Pasirodo – pareigos dar nėra gebėjimai

Olevas Anusas tapo vienu iš naujojo etapo veidų, tačiau organizacinio pėdsako, prilygstančio Mardo darbui, Estijos kultūrizmo istorijoje neatsirado.

Vėliau į Estijos kultūrizmo organizacinę veiklą buvo įsitraukęs ir lietuvis Pranas Mickevičius.

Tačiau istorija čia negailestinga.

Pareigas galima perimti. Autoriteto – ne.

Galima atsisėsti į vadovo kėdę. Galima turėti organizacijos pavadinimą. Galima paskelbti varžybas.

Tačiau tai dar nereiškia, kad sukūrei sporto šaką.

Mardo laikotarpiu buvo kuriama sistema, kurios centre buvo žmogus. Po Mardo daugeliu atvejų liko daugiau formalus organizavimas nei strateginė vizija.

Ir čia slypi viena didžiausių Estijos kultūrizmo problemų.

Renginiai buvo. Istorijos – mažiau

Po socialistinio pasaulio žlugimo atsivėrė visos durys.

Nebebuvo ankstesnių politinių draudimų. Atsirado tarptautiniai ryšiai. Atsirado komercinės galimybės. Atsirado galimybė laisvai organizuoti varžybas.

Atrodytų, dabar Estijos kultūrizmas turėjo šauti į viršų.

Tačiau kas atsitiko?

Vyko renginiai.

Keitėsi organizatoriai.

Keitėsi vadovai.

Atsirado žmonių, kurių pagrindinė profesinė veikla buvo visiškai nesusijusi su sporto organizavimu – nuo restoranų darbuotojų iki prekybos verslo atstovų.

Ir vėl tenka užduoti nemalonų klausimą:

kur šiandien yra jų sukurta mokykla?

Kur yra tęstinė organizacinė tradicija?

Kur yra vardai, kuriuos po dvidešimties metų minėtų nauja Estijos kultūristų karta?

Kur yra sistema, kuri būtų didesnė už vieną renginį?

Jeigu atsakymo nėra, vadinasi, buvo organizuojami renginiai, bet nebuvo kuriama istorija.

2009-ieji – įrodymas, kad Estija galėjo

Ir vis dėlto Estija parodė, kad gali.

2009 metais Taline įvyko WFF-WBBF pasaulio čempionatas.

28 šalys. Beveik 300 dalyvių.

Vien Pietų Afrikos delegacijoje – daugiau kaip 90 žmonių.

Tai jau buvo visai kitas mastas.

Tai buvo renginys, kuris parodė, kad Talinas gali priimti pasaulinio lygio kultūrizmo renginį ir tapti tarptautinio kultūrizmo žemėlapyje matomu tašku.

Bet čia ir vėl slypi paradoksas.

Vienas įspūdingas pasaulio čempionatas dar nėra stipri nacionalinė sistema.

Tai įrodymas, kad galima.

Bet neužtenka vieną kartą parodyti, kad gali. Reikia sugebėti tai pakartoti.

Šešiasdešimt metų – ir problema išlieka ta pati

Šiandien galima išvardyti daugybę Estijos kultūrizmo istorijos datų.

1970-ieji.

1971-ieji.

1974-ieji.

1979-ieji.

2009-ieji.

Tačiau vien datų sąrašas nieko nepasako apie sporto šakos gyvybingumą.

Tikroji istorija slypi tarp datų.

Ten slypi žmonės.

Jų ambicijos.

Jų konfliktai.

Jų gebėjimai.

Jų klaidos.

Ir svarbiausia – jų palikimas.

Kas liko po jų?

Štai čia Estijos kultūrizmo istorija tampa skaudi.

Nes vieno žmogaus sukurtas mechanizmas po jo pašalinimo ar pasitraukimo dažnai nebuvo tęsiamas tokiu pačiu lygiu.

Tai reiškia vieną dalyką: nebuvo sukurta pakankamai stipri institucinė tradicija.

Mardo paradoksas

Galbūt didžiausias Inaro Mardo nuopelnas ir yra tas, kad jo laikotarpiu Estijos kultūrizmas turėjo veidą.

Jo praradimas išryškino problemą, kuri iki šiol nebuvo galutinai išspręsta.

Jeigu sporto šaka priklauso nuo vieno žmogaus, tai žmogus turi būti pakeičiamas sistema.

Jeigu sistema nepakeičia žmogaus, vadinasi, sistema iš esmės neegzistuoja.

Tai galėtų būti pagrindinė Estijos kultūrizmo šešių dešimtmečių pamoka.

Ir dar viena nemaloni išvada

Kartais sporto istorijoje labai mėgstama sakyti: „Mes organizavome“, „mes rengėme“, „mes buvome pirmieji“, „mes turėjome čempionus“.

Tačiau istorija turi kitą matą.

Ne kiek renginių surengei.

O kiek jų paliko pėdsaką.

Ne kiek medalių išdalinai.

O kiek sportininkų ir organizatorių užauginai.

Ne kiek metų išsėdėjai vadovo poste.

O ką sukūrei, kad tavo nebereikėtų.

Šiuo požiūriu Estijos kultūrizmo istorija yra negailestinga.

Daugelis norėjo būti vadovais. Nedaugelis sugebėjo būti kūrėjais.

Šešiasdešimt metų – laikas ne tik švęsti

60 metų jubiliejus neturėtų būti vien proga iškelti taurę ir pasakyti gražius žodžius apie praeitį.

Tai puiki proga paklausti:

ar šiandien Estijos kultūrizmas turi žmogų, kuris galėtų sukurti tai, ką savo laiku sukūrė Inaras Mardo?

Ir dar svarbiau:

ar šiandien Estijos kultūrizmas turi sistemą, kuri išliktų net ir tam žmogui pasitraukus?

Jeigu atsakymas neigiamas, vadinasi, pagrindinė šešių dešimtmečių problema dar neišspręsta.

Pabaigai

Estijos kultūrizmo istorija prasidėjo ne silpnai.

Priešingai – jos pradžia buvo labai stipri.

Talinas anksti tapo svarbiu regioniniu centru. Buvo pirmieji čempionatai. Buvo „Georgo Tenno Memorialas“. Buvo Inaras Mardo, kuris sugebėjo kultūrizmui iškovoti vietą sistemoje tada, kai tai buvo ypač sunku.

Vėliau buvo konfliktai, valdžios pasikeitimai, emigracija, nauji organizatoriai, komerciniai interesai, įvairūs renginiai ir pagaliau didelis 2009 metų pasaulio čempionatas.

Tačiau po šešiasdešimties metų lieka viena pagrindinė išvada:

Estijai netrūko žmonių, kurie norėjo organizuoti kultūrizmą. Jai trūko žmonių, kurie būtų pasirengę prisiimti istorinę atsakomybę už jo tęstinumą.

Inaras Mardo buvo toks žmogus.

Todėl jo istorija šiandien svarbi ne vien dėl nostalgijos.

Ji svarbi kaip kriterijus.

Nes parodo, kad tikras sporto vadovas nėra tas, kuris laikinai užima vietą.

Tikras vadovas yra tas, po kurio išėjimo lieka sistema.

O jeigu po žmogaus išėjimo lieka tik prisiminimai, seni protokolai ir keli medaliai, tuomet reikia pripažinti:

žmogus buvo, o sistema taip ir nebuvo sukurta.

Štai tokia – ne visada patogi, bet istoriškai įdomi – yra šešių dešimtmečių Estijos kultūrizmo pamoka.