KULTŪRIZMO ISTORIJOS MOMENTAI.

KADA KULTŪRIZME ATSIRADO DIETA?

Išsamiai temos nedėstysime, tik papasakosime prisiminimų kai kuriuos ryškius epizodus.

Priminsime, socialistinėse šalyse nuo 1973 metų buvo kultūrizmo draudimo laikotarpis. Ruošdamasis varžyboms, Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ (“Vilnius Bodybuilding School”, «Вильнюсская школа культуризма») atstovas talentingas T.S.R.S. kultūristas PRANAS MURAUSKAS valgė viską, jokios dietos nesilaikė. Jo pergalė 1974 metų “Georgo Tenno memoriale” (“Georg Tenno Memorial”, «Мемориал Георга Тенно», 1971 - 2024 m.) išgarsino ne tik Lietuvos TSR, bet ir visą socialistinį pasaulį. Apie įvykį pasaulio kultūrizmo spauda skambėjo dar ilgai. Neįtikėtinas fenomenas. Tų metų varžybose visi be abejonių tikėjosi leningradiečio VLADIMIRO DUBININO (Владимир Дубинин) pergalės. Šis R.T.F.S.R. atstovas pastaruosius kelis metus buvo vienareikšmiu T.S.R.S. lyderiu, svėrė apie 120 kilogramų, tačiau raumenų ryškumo nebuvo. Kaip pasakojo T.S.R.S. kultūrizmo autoritetas VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков), memorialo išvakarėse restorane kartu su PRANU MURAUSKU stebėjęs VLADIMIRO DUBININO vakarienę – nieko ypatingo, kepta višta, duona, daržovės, limonadas. Tuomet PRANAS MURAUSKAS svėrė 86 kilogramus, atrodė, palyginus su leningradiečiu,  nedidelis. Kai VLADIMIRUI DUBININUI prieš varžybas parodė PRANĄ MURAUSKĄ, šis ėmė juoktis – kas jis prieš jį - 120 kg. gigantą? Tačiau scena parodė, kad apimtys ir svoris nėra svarbiausi rodikliai. Po pralaimėjimo 1974 metais VLADIMIRAS DUBININAS supyko, izoliavosi nuo visų ir tik 1986 metais pakvietus į tarptautinį „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968 – 2025 m.) turnyrą Klaipėdoje Dr. EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras) pavyko jį grąžinti į veiklą.

Tuo pačiu į tas pačias varžybas ruošėsi kitas vilnietis ALGIMANTAS KERŠULIS, kuris kasdien įprastą maistą “pastiprindavo” stikline grietinės ir buteliu alaus... Toks tuo metu buvo supratimas apie „dietas“.

PRIEŠVARŽYBINĖ NE - DIETA „VILNIAUS KULTŪRIZMO MOKYKLOJE“.

“Vilniaus kultūrizmo mokykla”, įsteigta ir vadovaujama talentingų trenerių ČESLAVO TAMULEVIČIAUS (Чеслав Тамулевич) ir VITALIJAUS ASOVSKIO (Виталий Асовский), savotiškai originaliai rengė sportininkus varžyboms ypač dideliais krūviais, kai  sportininkai  valandą trunkančioje treniruotėje dideliam tempe atlikdavo ne mažiau 100 priėjimų. Dar iki dietinių klausimų pažinimo 1976 metais, o ir po jo, dažniausiai, ryškinant raumenis, “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniams buvo taikoma pratimų sistema „Super standart“ „10 x 10“ - dešimt bazinių pratimų po dešimt priėjimų, kai pratimai buvo atliekami beveik be jokios pertraukos. Mokykla įvairiems tikslams pasiekti buvo parengusi įvairiausių pratimų sistemas, pavyzdžiui, kad ir „3 x 3“, atliekant tris pratimus po vieną priėjimą, ir taip ratu tris kartus. Po to sekė dar 3 - 4 „3 x 3“ pratimų junginiai, taip gaudavosi 108 priėjimai. Priklausomai nuo tikslų, keitėsi pratimų atlikimo tempas. Neturėdami žinių apie dietos subtilybes, vilniečiai varžyboms ruošėsi nežmoniškais krūviais. Nesilaikydami jokios dietos, 1976 metų tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Taline “Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai užėmė visas pirmas vietas (išskyrus aukščiausią ūgio kategoriją, kurioje nugalėjo estas OLEVAS ANUSAS), o PRANAS MURAUSKAS bei SEMIONAS BEREZOVSKIS (jaunimas) tapo absoliučiais nugalėtojais. Jei SEMIONAS BEREZOVSKIS sugebėjo nepaprastai išryškinti raumenis, tai kitos jaunimo kategorijos nugalėtojas ARVYDAS MISIURA to padaryti nesugebėjo. Tačiau „vilnietiškas“ pozavimas lėmė savo – niekas T.S.R.S. jiems neprilygo ir, net turėdami“ geresnę formą – visi „gaudavo į skudurus“. Kiti Lietuvos TRS atstovai, dalyvavę minėtose varžybose, nesužibėjo – jie buvo labiau „jėgininkai“, o ne kultūristai, primityviai pozavo. Po varžybų ČESLAVAS TAMULEVIČIUS barė PRANĄ MURAUSKĄ, nes šis savo laisvojoje programoje pamiršo keletą pozų. Nėra ko stebėtis – kai visi to meto kultūristai ant scenos atlikdavo 8 – 12 pozų, PRANUI MURAUSKUI sudėtingą choreografinę programą ČESLAVAS TAMULEVIČIUS sudarė iš penkiasdešimties. 

Straipsnis bus tęsiamas. Sekite informaciją tarptautiniame puslapyje www.wff.lt 

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

SVARBŪS TARPTAUTINIAI MOMENTAI.

MAROKO KARALYSTĖ.

Per 60 savo veiklos metų Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness federation, World Bodybuilding Federation) federacijos darbuose buvo nemažai įdomių ir svarbių tarptautinių momentų. Dabar, rengiant publikavimui „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма»), prisimename daug tarptautinių įvykių ir palaipsniui juos publikuojame įvairių šalių sporto visuomenei susipažinti. Atsižvelgiame, kad mūsų puslapį internete www.wff.lt kasdien aplanko ne mažiau 10 000 besidominčių, o mėnesio skaitytojų vidurkis siekia 400 000.

Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija bendradarbiauja su Maroko kultūristais nuo 1984 metų. Siekiant gerinti santykius su marokiečiais, 2007 metais Vilniuje buvo organizuotas Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras) susitikimas su JUOZU PODLIPSKIU, Maroko Karalystės garbės Konsulu Lietuvos Respublikoje. Susitikime dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo vice pirmininkas ALFREDAS PEČELIŪNAS.

Daug išsamesnės informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt  

2026 MEGA EVENTS INTERNATIONAL

37-th Am-Pro World Championship

45-th Am-Pro „World Grand Prix“

3-d „Neringa Mayor‘s Cup“

October 24 - 25, 2026, Nida Resort, „Agila“ Palace, Lithuania

Official Documents, Articles, Statistics on Global Page www.wff.lt

CONTEST REGISTRATION on www.worldfitness.lt

BEPRECEDENTĖS GRANDIOZINĖS VARŽYBOS VILNIUJE

Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui

2005 metais ruošdamasi paminėti savo keturiasdešimties metų veiklos sukaktį, Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. federacija (World Fitness Federation – World Body Building Federation) Vilniuje surengė vieną didžiausių ir reikšmingiausių renginių per visą savo istoriją – pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatą. Varžybos vyko Vilniaus Kongresų rūmuose ir tapo išskirtiniu įvykiu ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijoje.

Čempionate dalyvavo net 742 sportininkai iš beveik keturiasdešimties valstybių. Toks dalyvių skaičius iki šiol išlieka pasaulio rekordu W.F.F.–W.B.B.F. federacijos organizuotose varžybose. Šis pasiekimas liudijo ne tik sparčią federacijos plėtrą, bet ir augantį jos autoritetą tarptautinėje sporto bendruomenėje.

Dar vienas reikšmingas šio čempionato bruožas buvo tiesioginė internetinės televizijos transliacija į daugelį pasaulio šalių. Tuo metu tai buvo itin sudėtingas ir brangus techninis projektas, kurio įgyvendinimą, skyrusi 144 000 litų (apie 41 000 eurų), parėmė AB „Lietuvos telekomas“. Tiesioginė transliacija ženkliai prisidėjo prie federacijos žinomumo didinimo ir Lietuvos, kaip pajėgios organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, įvaizdžio stiprinimo.

Svarbu pažymėti, kad čempionatas sulaukė ir aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų dėmesio. Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iškilmingame atidaryme dalyvavo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Algirdas Raslanas. Varžybas stebėjo Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės nariai, tarp jų Julius Dautartas, Antanas Bosas ir Kęstutis Virketis. Tai rodė, kad kultūrizmas tuo metu buvo vertinamas kaip reikšminga tarptautinio sportinio bendradarbiavimo ir Lietuvos reprezentavimo pasaulyje priemonė.

Pasaulio čempionato garbės diplomus pasirašė tuometinis Lietuvos Respublikos finansų ministras, vėliau Ministru Pirmininku tapęs Algirdas Butkevičius. Šis faktas dar kartą patvirtino aukštą oficialų renginio statusą.

Absoliučiais pasaulio čempionato nugalėtojais tapo Aleksandras Baldinas (Rusija), Rachel Kauppila (Suomija) ir lietuvė Jolanta Mileriūtė. Tarptautinė korporacija „Fabrikantas“, tęsdama gražią tradiciją remti sportą, jiems įteikė originalius briliantus. Tokie apdovanojimai buvo ne tik materialinis prizas, bet ir išskirtinis tarptautinio pripažinimo simbolis.

Pasibaigus čempionatui, Lietuvos naujienų agentūroje ELTA buvo surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje renginio rezultatus aptarė federacijos vadovai, sportininkai ir užsienio delegacijų atstovai. Vėliau Lietuvos Respublikos Seime užsienio delegacijų vadovams buvo surengtas oficialus priėmimas ir iškilmingi pietūs. Tokie susitikimai stiprino tarptautinius ryšius ir prisidėjo prie tolesnės federacijos veiklos plėtros įvairiose pasaulio šalyse.

Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui

Emocingiausia čempionato akimirka tapo pasaulio čempionų apdovanojimo ceremonija. Pasibaigus oficialiai apdovanojimų daliai, įvairių šalių delegacijų vadovai ir sportininkai tarptautinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė ypatingą dovaną – iš bronzos nulietą jo biustą.

Ši staigmena buvo kruopščiai ruošta iš anksto ir iki paskutinės akimirkos laikyta paslaptyje. Dovanos iniciatorė buvo viena žymiausių visų laikų Lietuvos kultūrisčių Natalija Murnikovienė, kurią daugelį metų treniravo dr. Edmundas Daubaras. Jų bendras darbas pažymėtas reikšmingomis pergalėmis Europos ir pasaulio čempionatuose, o ilgametis bendradarbiavimas tapo vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo istorijoje.

Bronzinis biustas simbolizavo ne tik pagarbą treneriui, bet ir tarptautinės sporto bendruomenės padėką žmogui, kurio veikla daugelį dešimtmečių buvo neatsiejama nuo W.F.F.–W.B.B.F. federacijos plėtros. Tai buvo pripažinimas už organizacinį darbą, naujų tarptautinių ryšių kūrimą, pasaulio čempionatų organizavimą ir nuoseklias pastangas stiprinti nepriklausomą tarptautinį kultūrizmo judėjimą.

Išvados

Vilniuje surengtas pasaulio W.F.F.–W.B.B.F. mėgėjų ir profesionalų čempionatas tapo vienu svarbiausių federacijos istorijos renginių. Rekordinis dalyvių skaičius, tiesioginė internetinė pasaulinė televizijos transliacija, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų dėmesys ir gausus užsienio delegacijų dalyvavimas liudijo, kad federacija tuo laikotarpiu buvo pasiekusi aukščiausią savo tarptautinio pripažinimo lygį.

Ne mažiau reikšminga buvo ir simbolinė sportininkų dovana federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui. Bronzinis biustas tapo išskirtiniu tarptautinės pagarbos ženklu, retai sutinkamu sporto istorijoje. Tokie pagerbimai paprastai skiriami asmenims, kurių indėlis daro ilgalaikę įtaką visos sporto šakos raidai.

Šis pasaulio čempionatas ne tik įtvirtino Vilniaus vardą svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių žemėlapyje, bet ir tapo reikšmingu Lietuvos sporto istorijos puslapiu. Jo organizacinė sėkmė, tarptautinis mastas ir išliekamoji istorinė vertė iki šiol išlieka vienu ryškiausių W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos pasiekimų.

„Gintarinio prizo“ istorija.

 „Misteris Absoliutus SSSR“

Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.

Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.

Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.

Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.

Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.

Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.

Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.

Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.

Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.

Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.

Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.