World fitness federation   |   World body building federation

LT|EN|RU

Naujienos

PROFESSIONALS

2026_pro_LIST_1m.jpg

2026-11-20

W.F.F. - W.B.B.F. International
(Since 1968)
PROFESSIONAL CARD HOLDERS
(2004-2026)
No. Cert. Athlete's Name Country
26-001 Valerija  Nilova, Estonia

26-002 Olga Bogacz. Poland

26-003 Evelina Pranauske, Lithuania

26-004 Piotr Sevcenko, Lithuania

26-005 Ruta Karpaite, Lithuania

25-001 Mickael Louvel France
25-002 Toru Fukutomi Japan
25-003 Kamil Kowalczyk Poland
25-004 Diana Stavchansky Israel
24-001 Oleg Kametskov Estonia
23-001 Majid Tashakkorinia Iran
23-002 Vilma Poviloniene Lithuania
23-002 Martina Fric Slovakia
23-004 Palle Katring Rasmussen Denmark
23-005 Raimundas Urbanavicius Lithuania
23-006 Lukasz Kulinski Poland
23-007 Jelena Ivanova Latvia
22-001 Maris Sveiduks Latvia
22-002 Anna Sobolewska-Kucharska Poland
22-003 Natalia Miszkowska Poland
22-004 Vasilij Bespalenko Ukraine
21-001 Vidmantas Malakauskas Lithuania
21-002 Sergej Rybakov Latvia
21-003 Aleksejs Petkevics Latvia
21-004 Roman Polshin Estonia
20-001 Julija Magilinskaja Lithuania
19-001 Ulku Ece Erturk Turkey
19-002 Celal Orhan Bozkurt Turkey
19-003 Tareq Ahmet Mohammed Turkey
19-004 Olga Kolesova Lithuania
19-005 Moumita Mazumder India
19-006 Zina Usikova Belarus
19-007 Arkadiusz Demidowicz Poland
19-008 Aleksandr Pulbere Russia
19-009 Alex Dunnett UK
19-010 Ema Miliauskiene Lithuania
18-001 Golab Rabha India
18-002 Nerina Broggia Argentina
18-003 Oksana Filimonova Estonia
18-004 Amirhossein Pourezzat Malaysia
18-005 Maik Thies Germany
18-006 Tolga Murat Balikci Turkey
18-007 Vipnesh Kumar India
18-008 Igor Artemjev Russia
18-009 Valentina Zabiiaka Russia
18-010 Evelina Stulginskaite Lithuania
18-011 Hollie Jade Feeney UK
18-012 Hanna Kristina Skytta Finland
18-013 Ricardo Cordeiro Fernandes Brazil
18-014 Lilija Shcheklanova Russia
18-015 Burcin Bayraktar Turkey
18-016 Anas Nahhas Turkey
18-017 Nadir Kassab Turkey
18-018 Mohammad Maragheh Iran
18-019 Kalimorad Morteza Siah Iran
18-020 Hossin Reza Poor Iran
18-021 Tajik Gholam Reza Iran
18-022 Vahid Ashori Iran
18-023 Ali Moieni Iran
18-024 Hamid Solati Thailand
18-025 Mohammad Ali Norozkhan Iran
18-026 Shagmai Kushan India
17-013 Jason Flechner Germany
17-012 Sandro Piccirillo Germany
17-011 Hugo Rafael Brazil
17-010 Sergeii Iatsiuk Ukraine
17-009 Marcos Oloveira Dumont Brazil
17-008 Eduard Sevcenko Latvia
17-007 Marina Legenzova Lithuania
17-006 Jana Zykiene Lithuania
17-005 Evgenij Baishev Russia
17-004 Rahul Joshi India
17-003 Anita Lakatos Serbia
17-002 Ugne Kukyte Lithuania
17-001 Sandra Mockute Lithuania
16-011 Hassan Benmestoura Belgium
16-010 Jorg Fuchs Germany
16-009 Vilma Naruse Lithuania
16-008 Asta Butkute Lithuania
16-007 Jannie Coetzee South Africa
16-006 Liudmila Kakaulina Russia
16-005 Christopher Mewes Germany
16-004 Katja Bongart Germany
16-003 Marina Putzinger Germany
16-002 Arslanel Ödül Turkey
16-001 Souto Glayson Brazil
15-004 Marina Vlasova Russia
15-003 Liudmila Senciugova Russia
15-002 Sintia Katkevica Latvia
15-001 Sylvester James Scotland-Nigeria
14-007 Andrej Choroneko Belarus
14-006 Andrej Rumiancev Estonia
14-005 Leonor Greffel Denmark-Mozambique
14-004 Jelena Kursanova Russia
14-003 Sean Fergusson UK
14-002 Jagjeet Singh India
14-002 Roberto Reinaldo Portugal-UK
14-001 Evelyn Dirocie Belgium
13-005 Olga Samak Belarus
13-004 Reza Bagherzadeh Iran
13-003 Jelena Volkova Russia
13-002 John Leslie South Africa
13-001 Nikolaj Vorobjov Russia
12-009 Svetlana Pugacheva Russia
12-008 Kristina Narbutaityte Lithuania
12-007 Sergej Kostel Belarus
12-006 Reza Rezaei Iran
12-005 Andrzej Rak Poland
12-004 Andrzej Brzezinski Poland
12-003 Marieta Zigalova Slovakia
12-002 Marosz Kanas Slovakia
12-001 Dalvaniza Aquino Brazil
11-016 Elizabeth Van Den Merve South Africa
11-015 Suzanna Lemmer South Africa
11-014 Marina Bekojeva Russia
11-013 Svetlana Agalarova Russia
11-012 Arora Rajesh India
11-011 Ali Mahdi Iran
11-010 Andrius Pauliukevicius Lithuania
11-009 Aleksandr Borsan Belarus
11-008 Fernando Sardinha Brazil
11-007 Mohsen Choranevis Iran
11-006 Navtej Singh India
11-005 Shameen Adams South Africa
11-004 Crecky Chaves Brazil
11-003 Ali Imani Iran
11-002 Jevgenij Klockov Russia
11-001 King Izogie Belgium
10-008 Aleksandr Vohmjanin UK
10-007 Sukvinder Singh India
10-006 Dharminder Singh India
10-005 Maria Lutsina Russia
10-004 Tracey Gottchalk South Africa
10-003 Dainius Dzikevicius Lithuania
10-003 Heinrich Voss South Africa
10-002 Valentina Kozlovskaja Belarus
10-001 Eva Martinkova Slovakia
09-003 Irina Valette France
09-002 Liudmila Kolesnikova Russia
09-001 Vitalij Aleksandrov Latvia
08-011 Sanchez Flores Mexico
08-010 Anton Zajanckovskij Lithuania
08-009 Wojciech Nadolski Poland
08-008 Jelena Panova Russia
08-007 Irina Stavickaja Russia
08-006 Aleksandr Sciogolev Russia
08-005 Leonid Filkatov Russia
08-004 Oksana Lapsova Russia
08-003 Timo Pekka Vilponen Finland
08-002 Aelksandr Sevcov Estonia
08-001 Yamila Toledo Argentina
07-011 Vladimir Poliakov Russia
07-010 Vladimir Belousov Russia
07-009 Denis Burmistrov Russia
07-008 Maria Kuzmina Russia
07-007 Liudmila Kungurova Russia
07-006 Tatjana Bojciuk Russia
07-005 Jelena Frenkel Israel
07-004 Jurij Solionov Lithuania
07-003 Arvydas Miseikis Lithuania
07-002 Irina Riabova Russia
07-001 Maria Stukova Russia
06-012 Vitalijus Kuzmycius Lithuania
06-011 Aleksandr Liubomirov Latvia
06-010 Dmitrij Skripnik Russia
06-009 Marios Artemiou Cyprus
06-008 Mona Costi Cyprus
06-007 Elena Stasiukyniene Lithuania
06-006 Silvia Malachovska Slovakia
06-005 Diana Decesare Brazil
06-005 Michail Malek Russia
06-004 Jurij Gucan Latvia
06-003 Aleksej Sebastjanov Russia
06-002 Aleksandr Anaskin Russia
06-001 Jurans Normunds Latvia
06-001 Antonio Osta Uruguay
05-014 Bruno Lembo Italy
05-013 Jelena Stadnik Ukraine
05-012 Brigita Brezovac Slovenia
05-011 Dmitrij Zolin Russia
05-010 Samuel Cullingworth UK
05-009 Marek Kalmus Estonia
05-008 Mike Mitchel Turkey
05-007 Luigi Sabiela Italy
05-006 Vera Jegorova Russia
05-005 Maris Kliavins Latvia
05-004 Andrej Jakubov Russia
05-003 Ida Guscia Russia
05-002 Rachel Kauppila Finland
05-001 Andre Kai Kaknes Norway
04-011 Martina Lepcin Croatia
04-010 Aleksandra Kukres Lithuania
04-009 Massimo Monaco Italy
04-008 Marie Rippert France
04-007 Irina Zincenko Russia
04-006 Vladimir Marachovskij Latvia
04-005 Aleksandr Baldin Russia
04-004 Dmitrij Cizov Russia
04-003 Ramunas Sendrius Lithuania
04-002 Mindaugas Kvasys Lithuania
04-001 Jolanta Mileriute Lithuania

International Secretary UGNE RAUDYTE DAUBARINE

FACEBOOK does not allow long texts. Get full information on International Site www.wff.lt

2008

2008_3m.jpg

2026-11-19

2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“.

Ar šiandien pasaulyje yra kas nors, kas galėtų su juo lygintis?

Klaipėda, 2008 m.

2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.

Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbigniewu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jerzy Gotowski inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.

Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.

Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.

“Gintarinis prizas”

 „Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.

Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.

Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.

2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.

Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.

Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.

ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI

Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)

Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)

AMBER PRIX

1973_1975_21m.jpg

2026-11-18

Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).

Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.

1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.

1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.

Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.

1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.

Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.

1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.

TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.

Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.

1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.

Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.

Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.

Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.

1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.

Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.

Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.

„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Nauji straipsniai

1981

1981_gp_LT_GPD_1m.jpg

„GINTARINIS PRIZAS“: ČEMPIONĄ NUGALĖJO NE VARŽOVAS, O SISTEMA.

1981-ieji. Klaipėda. Į „Gintarinio prizo“ sceną atvyksta vienas stipriausių to meto TSRS kultūristų – estas Olevas Anusas. Jis pasirengęs kovoti dėl pergalės. Tačiau šį kartą jo pagrindinis varžovas yra ne kitas atletas. Prieš jį – sistema.

2027 metų gegužės 7-9 d. Klaipėdoje bus minimas vienų iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – „Gintarinio prizo“ – 60-metis.

Šeši dešimtmečiai – tai ne vien medalių, čempionų ir rekordų istorija. Tai istorija apie laikotarpį, kai kultūrizmas sovietinėje erdvėje buvo nepageidaujamas, kai už sporto scenos sprendimus galėjo slypėti politiniai interesai, o sportininko likimą kartais nulemdavo ne jo raumenys, pasirengimas ar rezultatas.

Vienas ryškiausių tokių epizodų – Olevas Anusas ir 1981 metų „Gintarinis prizas“.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NEPRAŠYTAS SOVIETINIO KULTŪRIZMO ČEMPIONATAS

Pasaulinė WFF-WBBF federacija nuo 2012 metų rengia įvairiomis kalbomis leidžiamą „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ bei „Gintarinio prizo“ istorijos knygą.

Šių leidinių tikslas – išsaugoti ne tik oficialią sporto statistiką, bet ir istorinius epizodus, kurie padeda suprasti, kokiomis sąlygomis kultūrizmas vystėsi Lietuvoje ir visoje tuometėje TSRS.

„Gintarinio prizo“ istorija šiuo požiūriu išskirtinė.

Kultūrizmas ilgą laiką susidūrė su valdžios nepalankumu. Varžybų organizatoriams teko įveikti draudimus, įvairias kliūtis ir administracinį pasipriešinimą.

1978 metais Edmundas Daubaras parengė ir į Maskvą, TSRS komunistų partijos Centro komitetui, pristatė peticijas, kuriomis buvo siekiama apginti kultūrizmą.

Po šių pastangų buvo gautas leidimas Klaipėdoje organizuoti „Gintarinio prizo“ varžybas.

Tai buvo daugiau nei leidimas surengti vienas varžybas.

Iki 1987 metų, kai buvo sukurta oficialiai valdžios pripažinta TSRS kultūrizmo federacija, „Gintarinis prizas“ faktiškai atliko neoficialaus TSRS kultūrizmo čempionato funkciją. Vėliau tai pripažino ir TSRS sporto ministerija.

Tačiau kartu su didėjančia „Gintarinio prizo“ reikšme didėjo ir politinis dėmesys šiam turnyrui.

OLEVO ANUSO „KALTĖ“ – NORAS IŠVYKTI?

1981 metais į Klaipėdą atvykęs Olevas Anusas buvo ne eilinis sportininkas.

Estijos atletas buvo laikomas vienu stipriausių to meto TSRS kultūristų. Jo sportinis meistriškumas nekėlė didesnių klausimų.

Tačiau sovietinėje sistemoje egzistavo ir kita „vertinimo“ skalė – politinis lojalumas.

1979 metais Olevo Anuso pastangomis nuo Estijos TSR kultūrizmo federacijos prezidento pareigų buvo nušalintas Inaras Mardo (1945–2002). Po šio konflikto Estijos kultūrizmo vadovybėje santykiai tarp kai kurių sporto veikėjų tapo įtempti.

Po dvejų metų į Klaipėdą atvykęs Olevas Anusas pateko į visiškai kitą situaciją.

Formalios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos pirmininkas Romanas Kalinauskas, kaip teigiama šio laikotarpio istorijos liudijimuose, iš TSRS sporto ministerijos gavo informaciją, kad Anusas ruošiasi emigruoti į Suomiją.

Sovietų Sąjungoje tai buvo itin rimtas politinio nepatikimumo požymis.

Ir čia, kaip pasakojama šioje istorijoje, buvo ištartas esminis nurodymas:

„Toks sportininkas negali būti geriausias TSRS atletas.“

KAI TEISĖJAMS BUVO PASAKYTA, KAS NEGALI LAIMĖTI

Prieš „Gintarinio prizo“ turnyrą Romanas Kalinauskas, kaip teigiama istoriniuose pasakojimuose, surinko varžybų teisėjus ir nurodė, kad Olevas Anusas neturi nugalėti.

Tai buvo ne sportinė rekomendacija.

Jeigu šis pasakojimas atspindi tuo metu priimtą sprendimų praktiką, sportininkui buvo užkertamas kelias laimėti dar prieš jam lipant į sceną.

Ironiška ir tai, kad tarp teisėjų buvo Inaras Mardo – žmogus, kurio ankstesnis konfliktas su Olevu Anusu buvo tapęs svarbia Estijos kultūrizmo vadovybės istorijos dalimi.

Taigi 1981 metų „Gintarinio prizo“ scenoje susitiko ne tik kultūristai.

Čia susitiko sportas, asmeniniai konfliktai ir politinė sistema.

REZULTATAS BUVO TOKS, KOKIO TIKĖTASI

Varžybų baigtis atitiko išankstinį nurodymą.

Olevas Anusas pralaimėjo Kauno atletui Sauliui Misevičiui.

Tačiau Anusas su rezultatu nesutiko.

Jis bandė ginčyti varžybų baigtį ir siekė, kad rezultatai būtų anuliuoti.

Rezultatas liko galioti. Formalus TSRS kultūrizmo vadovas, sunkiaatletis Romanas Morozas, jo nepakeitė.

Tačiau skaudžiausia istorijos dalis buvo dar priešakyje.

Olevui Anusui buvo uždrausta dalyvauti TSRS vykdomose kultūrizmo varžybose.

Vienas geriausių to meto TSRS kultūristų buvo išstumtas iš oficialios sporto sistemos.

Jeigu šis istorinis epizodas vertinamas platesniame sovietinės sporto sistemos kontekste, jis tampa iškalbingu pavyzdžiu, kaip sportininko politinis statusas galėjo turėti tiesioginių pasekmių jo sportinei karjerai.

KARJERĄ GALI SUGRIAUTI IR NEPRALAIMĖJIMAS

Sportininkas gali pralaimėti varžybas.

Tai – sporto dalis.

Tačiau visiškai kita situacija, kai pralaimėjimas tampa ne sportinės kovos pabaiga, o pradžia sprendimų, galinčių uždaryti visą sportinę karjerą.

Būtent todėl Olevos Anuso istorija yra svarbi „Gintarinio prizo“ istorijos dalis.

Ji kelia paprastą, bet esminį klausimą:

Kas iš tikrųjų lemia čempioną – sportininko rezultatas ar sistema, turinti teisę spręsti, kas apskritai gali būti čempionu?

KLAIPĖDOS TURNYRAS, TAPĘS ISTORIJOS VEIDRODŽIU

Šiandien „Gintarinis prizas“ gali būti vertinamas kaip sporto tradicija, kurios istorija apima jau šešis dešimtmečius.

Tačiau jo praeitis neleidžia apsiriboti vien gražiais jubiliejiniais prisiminimais.

Čia yra ir draudimų.

Ir valdžios spaudimo.

Ir žmonių, bandžiusių išsaugoti kultūrizmą.

Ir sportininkų, kurių likimus veikė ne vien tai, ką jie sugebėjo parodyti scenoje.

1978 metais buvo kovojama už teisę kultūrizmui egzistuoti.

1981 metais, pasak istorinių liudijimų, buvo sprendžiama, kam bus leidžiama laimėti.

Šie du epizodai puikiai atskleidžia sovietinio laikotarpio kultūrizmo paradoksą: sportas buvo toleruojamas, tačiau jo ribas nustatė sistema.

60 METŲ – IR ISTORIJA DAR NESIBAIGĖ

2027 metų gegužės 7-9 d. Klaipėdoje minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis bus proga ne tik pagerbti čempionus.

Tai bus proga atsigręžti į žmones, kurie kūrė kultūrizmą tada, kai jam nebuvo lengva egzistuoti.

Į tuos, kurie kovojo dėl teisės organizuoti varžybas.

Į sportininkus, kurių karjeras veikė politinės aplinkybės.

Ir į istorijas, kurios ilgą laiką liko už oficialių protokolų ribų.

„Gintarinis prizas“ – tai ne vien scena, ant kurios buvo dalijami medaliai. Tai scena, kurioje atsispindėjo ištisos epochos santykis su sportu ir žmogumi.

O Olevos Anuso istorija primena vieną skaudžiausių sporto istorijos pamokų:

kartais sportininkas pralaimi ne varžovui. Kartais jam pralaimėti liepia sistema.

WORLD BODYBUILDING

RU_bb_father_LT_1m.jpg

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA. EDMUNDAS DAUBARAS – ŽMOGUS, METĘS IŠŠŪKĮ SOVIETINEI SISTEMAI. Rusijos kultūrizmo ištakos, politinė kova ir „Gintarinio prizo“ istorinė reikšmė

2027 metais minėsime 60 metų nuo tradicinio tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) įkūrimo. Šis jubiliejus – puiki proga ne tik prisiminti vieno seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo renginių istoriją, bet ir iš naujo įvertinti įvykius, kurie turėjo įtakos kultūrizmo raidai Sovietų Sąjungoje bei kitose socialistinėse valstybėse.

Šioje istorijoje ypatingą vietą užima Lietuvos kultūrizmo organizatorius, tarptautinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras. Jo veikla peržengė įprasto sporto organizatoriaus veiklos ribas. Aštuntajame dešimtmetyje jis įsitraukė į politinę kovą dėl teisės kultūrizmui egzistuoti Sovietų Sąjungoje.

KULTŪRIZMAS – POLITINĖS SISTEMOS NEPRIIMTAS SPORTAS

1973–1987 metais kultūrizmas Sovietų Sąjungoje ir dalyje kitų socialistinių valstybių susidūrė su politiniais apribojimais, draudimais ir organizuotu pasipriešinimu.

Sovietinė ideologija nepalankiai vertino Vakarų kultūrizmo tradicijas. Ši sporto šaka buvo siejama su Vakarų individualizmu, profesionaliuoju sportu, komercija ir kultūrine įtaka, kuri neatitiko oficialios socialistinės visuomenės sampratos.

Problema buvo ne vien sportinė. Kultūrizmas propagavo savarankišką fizinio tobulėjimo sistemą, individualų rezultatą ir asmeninę atsakomybę už savo kūną. Tai ne visada derėjo su centralizuota sovietine sporto sistema.

Todėl kultūrizmo entuziastai susidūrė su organizacinėmis kliūtimis, neigiamu valdžios institucijų požiūriu ir galimybių oficialiai rengti varžybas stoka.

1978 METAI – POLITINIO PASIPRIEŠINIMO POSŪKIS

Nepaisydamas susidariusios situacijos, Edmundas Daubaras ieškojo galimybių legalizuoti kultūrizmą.

Po nesėkmingo susirašinėjimo su TSRS sporto ministerija ir pokalbio su Lietuvos TSR sporto ministru jis priėmė sprendimą problemą kelti aukščiausiu politiniu lygiu.

1978 metais E. Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir nuvežė ją į Maskvą. Dokumentas buvo skirtas svarbiausioms Sovietų Sąjungos valdžios institucijoms:

TSRS komunistų partijos Centro komitetui;TSRS Ministrų Tarybai;TSRS Aukščiausiajai Tarybai.

Šis žingsnis buvo neeilinis. Sporto organizatorius iš Lietuvos ryžosi tiesiogiai kreiptis į aukščiausią sovietinės valdžios struktūrą, reikalaudamas pakeisti požiūrį į draudžiamą sporto šaką.

Vertinant šiuos įvykius istoriniu požiūriu, svarbu suprasti to meto politinę aplinką. Sovietinėje sistemoje savarankiška iniciatyva, prieštaraujanti oficialiai institucijų pozicijai, galėjo sukelti neigiamų pasekmių. Todėl toks kreipimasis reikalavo ne tik organizacinio užsispyrimo, bet ir asmeninės drąsos.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NEOFICIALUS SOVIETŲ SĄJUNGOS KULTŪRIZMO CENTRAS

1978 metais politinė valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje organizuoti tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“.

Tai buvo reikšmingas įvykis ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.

Iki 1987 metų „Gintarinis prizas“ faktiškai atliko neoficialaus TSRS kultūrizmo čempionato funkciją. Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo įvairių Sovietų Sąjungos respublikų ir užsienio šalių sportininkai.

Klaipėda įgijo ypatingą reikšmę. Miestas tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų regione, o „Gintarinio prizo“ varžybos suteikė sportininkams galimybę pasirodyti, palyginti savo pasirengimo lygį ir palaikyti tarptautinius ryšius.

Galima teigti, kad turnyro reikšmė gerokai peržengė įprastų sporto varžybų ribas. Jis tapo savotiška kultūrizmo judėjimo išlikimo ir plėtros platforma.

Po 1978 metų įvykių Sovietų Sąjungoje palaipsniui pradėjo švelnėti požiūris į kultūrizmą.

KODĖL EDMUNDAS DAUBARAS VADINAMAS RUSIJOS KULTŪRIZMO TĖVU?

2011 metais Rusijos žiniasklaidoje Edmundas Daubaras buvo įvardytas kaip „Rusijos kultūrizmo tėvas“.

Toks apibūdinimas gali atrodyti neįprastas, nes E. Daubaras yra Lietuvos sporto istorijos atstovas. Tačiau šį vertinimą galima suprasti pažvelgus į jo veiklos geografiją ir istorinį laikotarpį.

Sovietmečiu Rusijos ir kitų sąjunginių respublikų kultūrizmo judėjimas vystėsi bendroje politinėje ir sportinėje erdvėje. Klaipėdoje organizuotas „Gintarinis prizas“ tapo svarbia susitikimų, varžybų ir kultūrizmo idėjų sklaidos vieta.

Todėl E. Daubaro veikla turėjo reikšmės ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kultūrizmo bendruomenei.

Vis dėlto istoriniu požiūriu svarbu atskirti žiniasklaidos suteiktą titulą nuo oficialaus istorinio statuso. E. Daubaro indėlį geriausiai atskleidžia konkretūs dokumentai, turnyrų istorija, dalyvių liudijimai ir to meto publikacijos.

VATIKANAS, KARDINOLAS JOZEFAS TOMKO IR DISIDENTINĖ VEIKLA

2011 metais įvyko dar vienas reikšmingas E. Daubaro biografijos epizodas.

Oficialaus priėmimo Vatikane metu Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras papasakojo apie 1978 metų peticiją ir savo veiksmus siekiant apginti kultūrizmą Sovietų Sąjungoje.

Kardinolas Jozefas Tomko šiuos veiksmus įvertino kaip disidentinio pobūdžio veiklą komunistinio režimo atžvilgiu.

E. Daubaras buvo apdovanotas Romos popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Šis įvertinimas suteikia jo biografijai papildomą istorinį ir simbolinį aspektą. Sporto organizatoriaus veikla buvo vertinama ne vien sporto bendruomenėje, bet ir tarptautinėje religinėje bei visuomeninėje aplinkoje.

Svarbu pažymėti, kad disidentinės veiklos sąvoka šiame kontekste pirmiausia siejama su konkrečiu veiksmu – viešu ir instituciniu pasipriešinimu politinės valdžios nustatytiems apribojimams.

ISTORINĖS PAMOKOS IR „GINTARINIO PRIZO“ REIKŠMĖ

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, 1978 metų įvykiai atskleidžia kelias svarbias istorines aplinkybes.

Pirma, sportas ne visada egzistuoja už politikos ribų. Sovietų Sąjungos pavyzdys rodo, kad net fizinio lavinimo ir sporto disciplina gali tapti ideologinės kontrolės objektu.

Antra, sporto istoriją kuria ne vien valstybės institucijos ar oficialios federacijos. Didelę reikšmę gali turėti pavieniai žmonės, kurie savo iniciatyva imasi spręsti problemas, kurių nenori spręsti oficialios struktūros.

Trečia, tarptautiniai sporto renginiai gali tapti ne tik varžybų, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo bei visuomeninių pokyčių priemone.

Šiuo požiūriu „Gintarinis prizas“ yra daugiau nei tradicinis kultūrizmo turnyras. Jo istorija atspindi sudėtingą sporto, politikos, asmeninės iniciatyvos ir tarptautinių ryšių sąveiką.

VIETOJE EPILOGO

2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinė knyga turėtų tapti svarbiu dokumentu, padedančiu išsaugoti ne tik turnyro istoriją, bet ir visos epochos kultūrizmo paveldą.

Edmundo Daubaro veikla 1970–1980 metais – tai istorija apie žmogų, kuris neapsiribojo sporto varžybų organizavimu. Jis siekė pakeisti politinės sistemos požiūrį į kultūrizmą ir sudaryti sąlygas šiai sporto šakai vystytis.

Ar galima vieną žmogų laikyti viso Rusijos kultūrizmo pradininku? Tai istorikų diskusijų ir dokumentinio tyrimo klausimas. Tačiau jo vaidmuo sovietmečio kultūrizmo judėjime, „Gintarinio prizo“ organizavime ir kovoje dėl kultūrizmo pripažinimo neabejotinai vertas išsamaus istorinio įvertinimo.

Istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti dokumentuojama, analizuojama ir perduodama ateities kartoms.

Istoriniai dokumentai ir papildoma informacija apie šiuos įvykius skelbiami tarptautiniame WFF-WBBF puslapyje www.wff.lt bei federacijos socialinių tinklų paskyrose.