Slovakija kaip tarptautinis W.F.F.–W.B.B.F. kultūrizmo ir fitneso centras:

mecenato Stefano Hrčkos vaidmuo (2009–2013).

Įvadas

XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje Slovakijos Respublika tapo vienu svarbiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo centrų Europoje. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) veikla ir išskirtine slovakų visuomenės veikėjo bei mecenato Stefano Hrčkos parama. Jo iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai sudarė prielaidas Slovakijoje surengti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, kurie sulaukė ne tik sporto bendruomenės, bet ir aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.

2009 metų „Universe“ turnyras Brusno Kupele kurorte

Svarbiu lūžio tašku tapo 2009 m. lapkričio 6–8 d. Slovakijos Tatrų regione esančiame Brusno Kupele kurorte surengtas tarptautinis „Universe“ turnyras. Renginyje dalyvavo sportininkai iš trylikos valstybių: Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Venesuelos.

Turnyro tarptautinį statusą patvirtino aukšto rango Slovakijos valstybės pareigūnų dalyvavimas. Varžybas aplankė Slovakijos Respublikos Parlamento narys ir Vyriausybės jaunimo bei sporto komisijos pirmininkas Dušanas Galisas, kuris Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė Slovakijos Respublikos Ministro Pirmininko Roberto Fico padėkos raštą. Šis faktas liudijo oficialų valstybės institucijų dėmesį federacijos veiklai ir jos organizuojamiems tarptautiniams projektams.

Tarptautinis pripažinimas ir „Garbės Aukso medalis“

2009 metų renginio metu buvęs Slovakijos Respublikos Ministras Pirmininkas Vladimiras Mečiaras buvo apdovanotas tarptautiniu „Garbės Aukso medaliu“ (International Honour Gold Medal). Apdovanojimas jam skirtas už asmeninį indėlį į sporto ir sveikatingumo idėjų plėtrą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

Tuo metu šis apdovanojimas buvo vienas aukščiausių Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos teikiamų tarptautinių įvertinimų. Iki tol jis buvo suteiktas tik buvusiam Austrijos Parlamento pirmininkui profesoriui Alfredui Gerstlui. Tokia praktika rodė federacijos siekį stiprinti sporto ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei pabrėžti visuomenės veikėjų indėlį į sveikos gyvensenos propagavimą.

Bendradarbiavimas su Slovakijos valstybės institucijomis

Po 2009 metų „Universe“ turnyro dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas oficialiam susitikimui Slovakijos Respublikos Vyriausybės rūmuose Bratislavoje. Susitikime su Ministru Pirmininku Robertu Fico ir valstybės kancleriu Františeku Hataru buvo aptartos tarptautinio sporto vystymo perspektyvos bei būsimų W.F.F.–W.B.B.F. renginių organizavimo galimybės Slovakijoje.

Vizito metu Robertui Fico buvo įteiktas tarptautinis „Garbės Aukso medalis“, simbolizavęs federacijos dėkingumą už paramą sporto ir sveikatingumo iniciatyvoms.

Tolimesnis bendradarbiavimas buvo tęsiamas ir 2012 metais. Rengiant pasaulio čempionatą Brusno Kupele kurorte, įvyko antrasis oficialus dr. Edmundo Daubaro susitikimas su Robertu Fico. Jame dalyvavo ir Stefanas Hrčka bei oficialus federacijos atstovas Slovakijoje Lubomiras Martinka. Susitikimo metu Slovakijos Ministras Pirmininkas sutiko tapti pasaulio čempionato globėju, taip dar kartą patvirtindamas valstybės paramą renginiui.

Slovakija – pasaulinių kultūrizmo renginių centras

2009–2013 metais Brusno Kupele kurortas tapo nuolatine svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. renginių vieta. Čia buvo organizuojami pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatai bei tarptautiniai „Universe“ turnyrai. Šių renginių organizacinį pagrindą sudarė glaudus Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos ir Stefano Hrčkos bendradarbiavimas.

Ypatingą reikšmę turėjo 2013 metų renginiai, kuriuose dalyvavo Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininkas Janas Figeľis. Vizito metu jis ne tik dalyvavo oficialiose iškilmėse, bet ir apdovanojo dr. Edmundą Daubarą Slovakijos Parlamento Garbės raštu bei specialiu Parlamento medaliu už ilgametę veiklą plėtojant fitnesą ir kultūrizmą tarptautiniu mastu.

Vėliau Parlamento pirmininko kvietimu įvyko oficialus dr. Edmundo Daubaro vizitas Slovakijos Respublikos Parlamente Bratislavoje. Susitikimų metu buvo nagrinėjami sporto politikos, visuomenės sveikatingumo ir tarptautinio bendradarbiavimo klausimai.

Tarptautinis įvertinimas ir tęstinumas

Slovakijos valstybinių institucijų dėmesys federacijos veiklai nesibaigė ir po 2013 metų. 2016 m. Lietuvoje vykusio W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio čempionato metu Slovakijos delegacijos vadovas Lubomiras Martinka įteikė dr. Edmundui Daubarui Slovakijos Respublikos Parlamento Garbės raštą. Dokumentą pasirašė Slovakijos Nacionalinės Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Hrnčiaras.

Šis apdovanojimas tapo simboliniu ilgalaikio Slovakijos ir Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimo įvertinimu bei pripažinimu už nuopelnus plėtojant tarptautinį fitneso ir kultūrizmo judėjimą.

Tarptautinių ryšių plėtra

Svarbią vietą federacijos veikloje užėmė ir tarptautinių ryšių plėtra. 2011 metais Bratislavoje buvo surengtas oficialus vizitas į Kubos Respublikos ambasadą. Susitikime su Kubos ambasadoriumi dalyvavo dr. Edmundas Daubaras ir Stefanas Hrčka. Derybų metu aptartos Kubos sportininkų dalyvavimo W.F.F.–W.B.B.F. renginiuose galimybės bei tolimesnio sportinio bendradarbiavimo perspektyvos.

Išvados

2009–2013 metų laikotarpis užima išskirtinę vietą W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijoje. Tuo metu Slovakija tapo vienu reikšmingiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo centrų Europoje. Šį statusą lėmė ne tik reguliariai organizuojami pasaulio lygio renginiai, bet ir aktyvus Slovakijos valstybės institucijų įsitraukimas.

Analizuojant šį laikotarpį akivaizdu, kad esminį vaidmenį atliko mecenatas Stefanas Hrčka, kurio iniciatyvos, organizacinė veikla ir finansinė parama sudarė sąlygas ilgalaikiam tarptautinių projektų įgyvendinimui. Jo veikla tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip privataus mecenavimo ir visuomeninės iniciatyvos dėka nedidelė Europos valstybė gali tapti pasaulinio sportinio judėjimo centru.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.

Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.

Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.

Aštuoneri metai lageryje

Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.

Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.

Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.

1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą

1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.

Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.

Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.

Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.

„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda

1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.

Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.

Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.

Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.

„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“

Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.

Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.

Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.

Georgo Tenno palikimas

Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.

Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.

Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.

Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.

Memorialas

Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.

2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.

Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.

Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.

Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną

Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.

Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.

Edita tuomet sau pasakė:

„Ir aš taip noriu...“

Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.

Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.

„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis

Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.

1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.

Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.

Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.

Nauja federacija ir nauja sporto kryptis

1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.

Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.

Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.

1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas

Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.

Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.

Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.

Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.

Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.

Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.

Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu

Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.

Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.

Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.

Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.

Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Nuo čempionės – prie trenerės

Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.

Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.

Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.

Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.

Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.

„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė

Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.

„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.

Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.

Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.

O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.

Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti

Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.

Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.

Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.

Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.

Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.

1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.

O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Michaelis Glassas.

Michaelis Glassas (Michael Glass, Mike Glass) – amerikiečių kultūristas ir sporto organizatorius, aktyviai prisidėjęs prie WFF–WBBF federacijos veiklos JAV bei tarptautinių sporto renginių organizavimo.

Kultūrizmo varžybose Michaelis Glassas dalyvavo tik kartą – 1971 m. A.A.U. „Mr. California“ turnyre, kuriame jaunimo kategorijoje tapo nugalėtoju.

Vėliau jo veikla daugiausia buvo susijusi su sporto organizavimu. 2004–2008 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV WFF–WBBF federacijai ir rūpinosi JAV sportininkų dalyvavimu tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose.

2006 m. Michaelis Glassas Meksikoje organizavo dideles tarptautines WFF–WBBF varžybas, kuriose, federacijos duomenimis, dalyvavo apie 300 atletų. WFF–WBBF archyve šis renginys taip pat minimas kaip vienas iš federacijos organizuotų tarptautinių turnyrų Meksikoje.

2007 m. Michaelis Glassas buvo JAV delegacijos, oficialiai priimtos Lietuvos Respublikos Seime, sudėtyje. Susitikimo metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, aptartas pasirengimas 2007 m. pasaulio čempionatui Vilniuje ir artėjantis 40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje. Priėmimo Seime metu Michaelis Glassas buvo apdovanotas tarptautiniu WFF–WBBF federacijos Garbės diplomu („International Diploma of Honour“). Po susitikimo Seime jis kartu su kitų šalių delegacijų vadovais dalyvavo spaudos konferencijoje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.

2006 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV delegacijai WFF–WBBF pasaulio čempionate Tverėje, Rusijoje. Po čempionato jis kartu su federacijos vadovais buvo priimtas Tverės gubernatoriaus ir dalyvavo tarptautinėje spaudos konferencijoje.

Michaelio Glasso ryšys su Lietuvos sporto organizatoriais išliko ir vėliau. 2008 m. WFF–WBBF archyve paskelbtame laiške jis sveikino federacijos vadovą Edmundą Daubarą su keturiais „Amber Prix International“ dešimtmečiais, pabrėždamas turnyro ilgaamžiškumą ir jo įtaką sportininkams bei žiūrovams.

Taigi Michaelio Glasso istorija „Gintarinio prizo“ kontekste – tai ne tik buvusio kultūristo, bet ir tarptautinio sporto organizatoriaus, padėjusio stiprinti Lietuvos bei JAV kultūrizmo ir fitneso organizacijų ryšius, istorija.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

VYTAUTAS ZUMERIS – LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKAS IR ORGANIZACINĖS VEIKLOS KŪRĖJAS.

Vytautas Zumeris (g. 1944 m.) – gydytojas, vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų ir pirmosios organizuotos šios sporto šakos veiklos vadovų. Jo vardas ypač svarbus kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir apie kultūrizmo atsiradimą bei organizavimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Dar studijuodamas Kauno medicinos institute, 1965 m. Vytautas Zumeris susidomėjo kultūrizmu. Tačiau jo indėlis neapsiribojo asmeniniu domėjimusi sportu – jis labai greitai įsitraukė į kultūrizmo organizacinę veiklą, kurios tuo metu Lietuvoje praktiškai nebuvo.

Pirmasis organizuoto kultūrizmo vadovas Lietuvoje

1967–1969 m. Vytautas Zumeris vadovavo Lietuvos atletinės gimnastikos komitetui, o 1969–1971 m. tapo Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku. Lietuvos sporto istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys: organizuotas kultūrizmo judėjimas Lietuvoje buvo institucionalizuotas anksčiau ir drąsiau negu daugelyje kitų tuometinės TSRS vietų. Oficialus Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d., o pirmuoju jos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.

Tai buvo ne vien sporto organizacijos sukūrimas. Tai buvo bandymas naują, Vakaruose sparčiai populiarėjančią sporto kultūrą įteisinti sistemoje, kurioje kultūrizmas dar neturėjo tvirtos institucinės atramos.

Lietuvos vaidmuo peržengė šalies ribas

Zumerio veikla buvo svarbi ne tik Lietuvos mastu. 1968 m. jis kartu su vilniečiu Valerijumi Koreškovu buvo tarp pagrindinių organizacinio kultūrizmo judėjimo kūrėjų, įsitraukusių ir į tuometinės TSRS kultūrizmo struktūrų formavimą. Šaltiniai Vytautą Zumerį ir Valerijų Koreškovą įvardija tarp penkių pagrindinių pirmojo TSRS kultūrizmo komiteto vadovų.

Ypač reikšmingi buvo tarptautiniai ryšiai su Lenkija. 1968–1969 m. buvo surengtos TSRS ir Lenkijos kultūrizmo rinktinių varžybos Kaune, Sopote ir Varšuvoje. Šie kontaktai buvo nepaprastai svarbūs, nes tai buvo vieni pirmųjų realių tarptautinių ryšių tarp tuometinės TSRS kultūrizmo entuziastų ir užsienio sportininkų.

Todėl Zumerio vaidmenį galima vertinti kaip tarpininko – žmogaus, padėjusio Lietuvai tapti vienu iš vartų, per kuriuos kultūrizmas pateko į platesnę tuometinės TSRS sporto erdvę.

Kultūrizmas tarp sporto ir draudimo

Šio laikotarpio reikšmę būtina vertinti to meto politiniame kontekste. Kultūrizmas buvo jauna, savita ir iš Vakarų ateinanti sporto kultūra. 1973 m. TSRS kultūrizmas kartu su kai kuriomis kitomis sporto šakomis buvo oficialiai pristabdytas, nes buvo paskelbtas neatitinkančiu sovietinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų bei tikslų.

Šis draudimas iš esmės nutraukė pirmąjį organizuoto kultūrizmo etapą. Vytautas Zumeris nuo aktyvios kultūrizmo veiklos pasitraukė, tačiau jo atliktas darbas neišnyko. Lietuvoje jau buvo sukurta organizacinė tradicija, užmegzti tarptautiniai ryšiai ir subrendo žmonių karta, kuri vėliau prisidėjo prie kultūrizmo atgimimo.

Istorinė reikšmė

Vytauto Zumerio indėlis svarbus pirmiausia todėl, kad jis buvo ne tik kultūrizmo entuziastas, bet ir organizatorius bei vadovas. Būtent organizacinis jo darbas leido pavieniam sporto pomėgiui tapti struktūruotu judėjimu.

Jo veikla taip pat rodo, kad Lietuva šeštajame–septintajame dešimtmečiuose nebuvo vien pasyvi sovietinės sporto sistemos dalyvė. Kai kuriose srityse Lietuvos sporto entuziastai patys kūrė naujas struktūras ir mezgė tarptautinius ryšius. Kultūrizmo istorijoje Vytautas Zumeris buvo vienas iš tokių žmonių.

Jo istorinis nuopelnas – ne iškovoti sportiniai titulai, o sukurta pradžia. Jis priklausė tai nedidelei žmonių grupei, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kultūrizmą iš individualaus susidomėjimo pavertė organizuota sporto veikla.

Vėlesnis įvertinimas

Vėlesniais metais Vytauto Zumerio indėlis buvo oficialiai pripažintas. 2020 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Seime jam įteiktas WFF–WBBF tarptautinis Garbės sidabro medalis už nuopelnus kultūrizmo istorijai ir visuomeninei veiklai.

Išvada

Vytautą Zumerį pagrįstai galima vadinti vienu iš Lietuvos organizuoto kultūrizmo architektų. Jo reikšmė slypi ne vien formaliose vadovo pareigose. Dar būdamas jaunas gydytojas ir studentas jis prisidėjo prie sporto šakos, kuri tuo metu neturėjo tvirtos vietos oficialioje sovietinėje sporto sistemoje, institucionalizavimo.

Jo ir Valerijaus Koreškovo veikla parodė, kad Lietuvos kultūrizmo judėjimas jau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje galėjo veikti tarptautiniu mastu. O vėlesnis kultūrizmo draudimas tik dar labiau išryškino pirmojo laikotarpio organizatorių vaidmenį: jie sukūrė pamatus, ant kurių vėliau buvo galima statyti atgimusią Lietuvos kultūrizmo sistemą.

Todėl Vytauto Zumerio vietą Lietuvos sporto istorijoje reikėtų vertinti pirmiausia kaip pionieriaus, organizatoriaus ir vieno iš pirmųjų kultūrizmo institucionalizavimo Lietuvoje iniciatorių. Jo veikla yra svarbi ne tik kultūrizmo, bet ir platesnei Lietuvos sporto istorijai.

„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.

BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.

Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.

Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.

Jie atsiranda prieš sporto sistemą.

Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.

Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.

Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.

ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ

Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.

LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS

1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.

JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ

Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.

MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE

Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.

NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ

Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas;  sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.

JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA

Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.

SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA

Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.

ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?

Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.

ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA

Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.

BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ

Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS

Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.

GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS

Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.

BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS

Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.

ISTORINĖ IŠVADA

Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.

EPILOGAS

Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.

Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.

Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.

Pergalės, tapusios karjeros akcentais

Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.

Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.

Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas

Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.

1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.

Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.

Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.

Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.

Tačiau projektas žlugo.

Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.

Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.

„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos

Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.

Besakir­sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.

Išvada

Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.

Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.

Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.

“Gintarinio prizo” istorijos.

VALDAS ALIUBAVIČIUS – VIENAS LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKŲ.

Valdas Aliubavičius (Valdemaras Aliubavičius, Valdas Aliubavichus, 1942–2003) – Lietuvos skulptorius ir kultūristas, vienas iš „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ atstovų. Jo sportinė karjera truko vos kelerius metus – nuo 1968 iki 1972-ųjų, tačiau per šį laikotarpį jis pasiekė reikšmingų pergalių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose.

Aliubavičiaus pavardė Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia siejama su jaunimo čempiono titulu. 1968, 1969, 1970 ir 1971 metais jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tai rodo ne vien jo sportinį talentą, bet ir ilgalaikį dominavimą tuo metu dar besiformavusioje Lietuvos kultūrizmo scenoje.

Pergalės Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje

Vienas pirmųjų ryškesnių Aliubavičiaus pasirodymų įvyko 1968 metais Klaipėdoje, antrajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre. Čia jis tapo absoliučiu jaunimo kategorijų nugalėtoju. Šis pasiekimas buvo svarbus ne tik pačiam sportininkui – tarptautinis turnyras Klaipėdoje tapo viena iš aikštelių, kuriose Lietuvos kultūristai galėjo įsitvirtinti platesniame Sovietų Sąjungos ir tarptautiniame sporto kontekste.

1969-ieji Aliubavičiui buvo ypač sėkmingi.

Tiumenėje, Rusijoje, vykusiame tarptautiniame „Sibiro taurės“ („Первенство Сибири“) turnyre jis tapo absoliučiu jaunimo pogrupio nugalėtoju. Tais pačiais metais, atstovaudamas T.S.R.S., Varšuvoje vykusiose tarptautinėse varžybose „Warszawa-69“ savo ūgio kategorijoje užėmė pirmąją vietą.

Pergales jis skynė ir Lietuvoje. Palangoje surengtame tarptautiniame turnyre Aliubavičius nugalėjo savo ūgio kategorijoje, o Klaipėdoje vykusiame trečiajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre jaunimo savo ūgio kategorijoje tapo čempionu.

Taigi 1969-ieji buvo metai, kai Aliubavičius iš Lietuvos jaunimo čempiono tapo sportininku, gebančiu laimėti skirtingo masto varžybose – nuo Lietuvos turnyrų iki tarptautinių konkursų.

Čempionas Estijoje ir pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose

1971 ir 1972 metais Aliubavičius sėkmingai pasirodė Estijoje vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ („Georg Tenno Memorial“), kur abu kartus tapo savo kategorijos nugalėtoju.

Dar svarbesnis jo karjeros etapas buvo 1971 ir 1972 metais Sverdlovske vykę pirmieji istorijoje oficialūs T.S.R.S. kultūrizmo čempionatai. Abiejuose čempionatuose Aliubavičius nugalėjo jaunimo kategorijoje.

Šios pergalės išskirtinės tuo, kad jos buvo pasiektos pačioje oficialaus kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje pradžioje. Todėl Aliubavičiaus vardas sietinas ne tik su konkrečiais čempionų titulais, bet ir su laikotarpiu, kai kultūrizmas iš entuziastų judėjimo palaipsniui tapo organizuota sporto šaka.

Sportininkas, patekęs į kultūrizmo istorijos lūžio laikotarpį

Valdo Aliubavičiaus sportinė karjera truko 1968–1972 metais. Per šį palyginti trumpą laiką jis tapo keturiskart Lietuvos jaunimo čempionu, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, „Gintarinio prizo“ laureatu, „Georgo Tenno memorialo“ kategorijos nugalėtoju ir dviejų pirmųjų oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų jaunimo kategorijos čempionu.

Tačiau vien pergalių sąrašas neatskleidžia visos Aliubavičiaus reikšmės.

Jo karjera sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas dar tik kūrė savo tradicijas, varžybų sistemą ir autoritetus. Todėl tokie sportininkai kaip Aliubavičius atliko ne vien varžybinį vaidmenį – jie formavo Lietuvos kultūrizmo veidą ir kėlė jo sportinį lygį.

Svarbu ir tai, kad Aliubavičius buvo ne tik kultūristas, bet ir skulptorius. Ši aplinkybė suteikia jo sportinei biografijai papildomą matmenį. Kūno plastika, proporcijos, forma ir estetika buvo svarbios tiek skulptūroje, tiek klasikinėje kultūrizmo sampratoje. Tad menininko ir sportininko patirtys jo gyvenime natūraliai susiliejo.

Išvada

Valdą Aliubavičių galima laikyti viena iš Lietuvos ankstyvojo kultūrizmo istorinių figūrų. Jo rezultatai rodo išskirtinį sportinį stabilumą, o pergalės pirmuosiuose oficialiuose T.S.R.S. čempionatuose suteikia jo karjerai platesnę istorinę reikšmę.

1968–1972 metų laikotarpis buvo trumpas, tačiau labai produktyvus: nuo Lietuvos jaunimo čempiono iki tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir pirmųjų oficialių T.S.R.S. čempionatų čempiono.

Aliubavičiaus istorija – tai ne tik vieno sportininko pergalių sąrašas. Tai Lietuvos kultūrizmo formavimosi istorijos dalis, liudijanti laikotarpį, kai disciplina, kuri šiandien atrodo savaime suprantama, dar tik kovojo dėl savo vietos sporto pasaulyje.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

VITALIJUS ASOVSKIS – žmogus, kuriam sportas tapo gyvenimo dalimi.

Vitalijus Asovskis (Асовский Виталий, g. 1952 – 2026 m.) – viena iš Lietuvos kultūrizmo istorijos asmenybių, kurios veikla peržengė vien sporto ribas. Jo gyvenimo istorijoje susipina kultūrizmas, trenerio darbas, visuomeninė veikla ir literatūra.

Nuo uždrausto sporto iki kultūrizmo

Vitalijus Asovskis nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos. 1964 metais, po sudėtingos operacijos, gydytojai jam uždraudė sportuoti. Tačiau šis draudimas jauno žmogaus nesustabdė.

Lemiamu postūmiu tapo kinas. 1966 metais, pamatęs filmą „Heraklio žygiai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1950 metų NABBA „Mr. Universe“ nugalėtojas Steve'as Reevesas, Vitalijus susidomėjo kultūrizmu. Pradžioje jis treniravosi namuose, slapta nuo tėvų.

Šis epizodas svarbus ne tik kaip biografinė detalė. Jis atskleidžia vieną svarbiausių Asovskio charakterio bruožų – užsispyrimą siekti savo tikslo net tada, kai aplinkybės nėra palankios.

„Viktorija“ ir Česlavas Tamulevičius

1967 metais Vitalijus Asovskis susipažino su Česlavu Tamulevičiumi (Чеслав Тамулевич). Ši pažintis tapo reikšminga ne tik jo paties gyvenimui – abu vyrai išliko draugais visą gyvenimą.

Tais pačiais metais Česlavas Tamulevičius įkūrė Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klubą, kuris vėliau išaugo į vadinamąją Vilniaus kultūrizmo mokyklą. Jos įtaka Lietuvos, o vėliau ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos kultūrizmo raidai buvo didelė.

Į „Viktoriją“, veikusią Vilniaus Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė), mokytis kultūrizmo subtilybių važiuodavo ne tik sportininkai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir užsienio šalių atletai.

Tai buvo daugiau nei sporto salė. „Viktorija“ tapo vieta, kurioje buvo perduodamos žinios, formuojama sporto kultūra ir ugdoma nauja kultūristų karta.

Vitalijus Asovskis „Viktorijoje“ dirbo antruoju treneriu, o jo ryšys su „Gintarinio prizo“ turnyru buvo kitoks nei daugumos sportininkų – jis šiose varžybose dirbo teisėju.

Naujas etapas „Žalgirio“ stadione

1982 metais, Česlavui Tamulevičiui dėl sveikatos pasitraukus iš aktyvios veiklos, Vitalijus Asovskis perėmė klubo veiklos tęstinumą ir perkėlė ją į „Žalgirio“ stadiono patalpas.

Šiuo laikotarpiu jam talkino treneriai Viačeslavas Federonko (Вячеслав Федоренко) ir Anatolijus Marčenko (Анатолий Марченко).

Čia Asovskis tęsė tai, kas buvo pradėta „Viktorijoje“ – ne tik treniravo, bet ir ugdė sportininkus, perduodamas sukauptą patirtį jaunajai kartai.

Tarp jo auklėtinių buvo tokie kultūristai kaip Olegas Žuras (Олег Жур) ir Kšistofas Černiavskis (Кшистоф Чернявский).

Taigi Asovskio vaidmuo Lietuvos kultūrizmo istorijoje pirmiausia sietinas ne su asmeniniais sportiniais pasiekimais, o su trenerio, pedagogo ir sporto tradicijų tęsėjo darbu.

„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos

Klaipėdoje vykęs tarptautinis kultūrizmo turnyras „Gintarinis prizas“ buvo svarbi to meto sporto gyvenimo dalis. Į jį susirinkdavo sportininkai iš skirtingų miestų ir valstybių, o varžybos tapdavo ne tik jėgos, raumenų estetikos ir pasirengimo išbandymu, bet ir kultūrizmo bendruomenės susitikimo vieta.

Vitalijaus Asovskio istorija leidžia į „Gintarinį prizą“ pažvelgti iš kitos pusės – ne tik kaip į sceną, kurioje varžėsi atletai, bet ir kaip į erdvę, kurioje dirbo teisėjai, treneriai, sporto organizatoriai ir žmonės, kūrę šio sporto tradiciją.

Todėl Asovskio pavardė „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbi būtent kaip vieno iš žmonių, prisidėjusių prie kultūrizmo bendruomenės formavimo ir jos tradicijų išsaugojimo, pavardė.

Sportas – tik viena gyvenimo pusė

Įdomu tai, kad Vitalijaus Asovskio veikla neapsiribojo kultūrizmu.

Jis – žinomas poetas ir dramaturgas, ilgą laiką dirbęs įvairių laikraščių redakcijose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 2000 metų jis dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, kur ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas.

Asovskis taip pat buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.

Ši jo biografijos dalis leidžia pamatyti išskirtinį derinį: sportas ir menas, fizinė kultūra ir literatūra, trenerio darbas ir kūryba. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos sritys, tačiau Asovskio gyvenime jos egzistavo greta ir viena kitą papildė.

Įvertinimas

2020 metais už visuomeninę veiklą Lietuvos Respublikos Seime Vitalijus Asovskis buvo apdovanotas Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos Garbės sidabro medaliu.

Šis įvertinimas simboliškai pratęsė jo ilgametės veiklos istoriją – nuo jauno žmogaus, kuris nepaisydamas gydytojų draudimo pradėjo treniruotis namuose, iki trenerio, kultūrizmo tradicijų puoselėtojo, teisėjo, visuomenės veikėjo ir kultūros žmogaus.

Išvados

Vitalijaus Asovskio istorija – tai ne vien vieno žmogaus biografija. Tai dalis Lietuvos kultūrizmo istorijos.

Pirmiausia, jo gyvenimas rodo, kiek daug sporto istorijoje lemia ne tik čempionai, bet ir žmonės, kurie ugdo, moko, teisėjauja ir perduoda patirtį kitiems.

Antra, Asovskio veikla „Viktorijoje“ ir vėliau „Žalgirio“ stadione liudija apie tęstinumą. Tai, ką pradėjo Česlavas Tamulevičius, Asovskis perėmė ir tęsė, perduodamas kultūrizmo tradiciją naujai sportininkų kartai.

Trečia, jo ryšys su „Gintariniu prizu“ primena, kad šio turnyro istoriją kūrė ne tik scenoje pasirodę sportininkai. Už kiekvienų varžybų stovėjo treneriai, teisėjai, organizatoriai ir visa kultūrizmo bendruomenė.

Ir, galiausiai, Asovskio biografija išsiskiria tuo, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo vien tik raumenys ir fizinė jėga. Šalia jo visada buvo kūryba, literatūra, visuomeninė veikla ir žmonės.

Todėl Vitalijų Asovskį galima vertinti kaip kultūrizmo tradicijų puoselėtoją ir vieną iš tų žmonių, kurių indėlis dažnai lieka mažiau matomas nei sportininkų pasiekimai, tačiau be jo sporto istorija būtų kitokia.

„Gintarinio prizo“ istorijoje tokios asmenybės yra ypač svarbios – jos padeda suprasti ne tik tai, kas laimėjo, bet ir kas kūrė pačią kultūrizmo kultūrą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

2026-ieji. „Odė Dr. Edmundui Daubarui“.

Kartais didžiausias įvertinimas ateina ne ordinu, medaliu ar garbės titulu. Kartais jis ateina eilėraščiu.

Šiandien buvau maloniai ir nuoširdžiai nustebintas išskirtiniu dėmesiu. Ilgametis Klaipėdos uosto darbuotojas, mano kolega kultūrizmo sporte, sukūrė apie mane ilgoką eilėraštį, kurį pavadino „Odė apie Dr. Edmundą Daubarą“.

To mano gyvenime dar nebuvo.

Eilėraštį galima rasti mano „Facebook“ paskyroje. Man tai – ypatingas ir netikėtas įvertinimas, nes gyvenime teko sulaukti įvairių oficialių apdovanojimų, susitikti su valstybių prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, įvairaus rango valdininkais, garsiais mecenatais ir verslininkais.

Už mano tarptautinę visuomeninę veiklą esu gavęs įvairių ordinų, medalių, apdovanojimų ir pagerbimų, garbės titulų. Tarp jų – Lvovo universiteto garbės mokslų daktaro laipsnis, Romos popiežiaus medalis, Pravoslavų bažnyčios aukso ir sidabro Šv. Nikolajaus medalis bei paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Šv. Stanislovo ordinas.

Prieš dvidešimt penkerius metus, siekiant mane pagerbti, geriausios visų laikų Lietuvos kultūristės Natalijos Murnikovienės iniciatyva man netgi buvo nulietas bronzinis biustas.

Tačiau šiandien gautas eilėraštis man yra ypatingas tuo, kad tai – ne institucijos, ne komisijos ir ne oficialios ceremonijos įvertinimas. Tai žmogaus sukurtas žodis žmogui.

Gyvenime visada sakiau tai, ką galvoju, ir tiesą stengiausi dėti ant delno, nevyniodamas jos į vatą. Suprantu, kad toks kelias patinka ne visiems. Tačiau jeigu dėl to tenka sulaukti ir kritikos, pavydo ar nepalankumo, tai yra kaina už teisę būti savimi ir kalbėti atvirai.

Todėl geranoriškai nusiteikusiems žmonėms esu ypač dėkingas. Jūsų palaikymas įpareigoja ne sustoti, o eiti pirmyn.

Rankų nenuleisiu. Dirbsiu toliau.

O priešakyje – ypatingas jubiliejus.

2027 metais vienam iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – „Gintariniam prizui“ – sukaks 60 metų.

Tai ne tik gražus skaičius. Tai – šeši dešimtmečiai kultūrizmo istorijos, žmonių, sportininkų, trenerių, organizatorių ir tradicijų.

Šį išskirtinį jubiliejų Klaipėdoje minėsime tris dienas.

Dar daugiau – šiai progai trimis kalbomis išleisime istorinę, pasaulyje precedento neturinčią knygą apie „Gintarinio prizo“ istoriją, šių varžybų reikšmę ir jų sąsajas su pasauliniu sportu.

Tai bus ne vien knyga apie varžybas.

Tai bus knyga apie žmones, kurie kūrė istoriją.

O istorija tuo nesibaigia.

„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Rišardas Krinickis – sportininkas, mokslininkas ir istorinio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio simbolis.

Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra asmenybių, kurių veikla ženkliai pranoko sporto ribas. Viena tokių asmenybių – Rišardas Krinickis (1949-2015). Jis priklauso pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri sportavo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o šios sporto šakos atstovai nuolat patirdavo valdžios spaudimą ir persekiojimą. Jo sportiniai pasiekimai, akademinė karjera ir visuomeninė veikla tapo reikšminga Lietuvos kultūrizmo istorijos dalimi.

Buvusį sunkiaatletį Rišardą Krinickį į kultūrizmą atvedė legendinis „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ įkūrėjas, vienas žymiausių savo laikmečio TSRS trenerių Česlavas Tamulevičius. Treneris greitai pastebėjo išskirtinius jauno sportininko fizinius duomenis, valią ir discipliną. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas – Rišardas Krinickis sparčiai kilo į tuometinio Sovietų Sąjungos kultūrizmo elitą.

Pirmasis ryškus tarptautinis laimėjimas pasiektas 1972 metais Taline vykusiame prestižiniame „Georgo Tenno memoriale“, kur Rišardas Krinickis tapo savo kategorijos nugalėtoju. Tuo metu šis turnyras buvo vienos svarbiausių kultūrizmo varžybų visoje Sovietų Sąjungoje, todėl pergalė turėjo didelę sportinę reikšmę.

Tačiau sportuoti teko itin sudėtingomis aplinkybėmis. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose oficiali sovietinė sporto politika kultūrizmą laikė ideologiškai nepriimtina sporto šaka. Daugelyje miestų varžybos buvo draudžiamos, sportininkai buvo stebimi, o renginių organizatoriai patirdavo nuolatinį valdžios spaudimą. Nepaisant to, Lietuvos entuziastai nenutraukė veiklos.

1975 metais Klaipėdoje surengtame „Gintarinio prizo“ turnyre Rišardas Krinickis tapo absoliučiu varžybų nugalėtoju. Ši pergalė įtvirtino jo, kaip vieno stipriausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos atletų, autoritetą.

Dar dramatiškesni buvo 1976 metai. Kalinine (dabar Tverė) surengtos valdžios uždraustos kultūrizmo varžybos vyko slapta – be žiūrovų, viename miesto sporto klube. Tokios varžybos geriausiai atspindėjo to meto situaciją: sportininkai buvo priversti rungtyniauti beveik pogrindžio sąlygomis vien tam, kad galėtų tęsti savo sportinę veiklą. Rišardas Krinickis ir šiose varžybose tapo savo kategorijos nugalėtoju.

Tais pačiais metais jis antrą kartą laimėjo savo kategoriją Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, dar kartą įrodydamas savo meistriškumą.

1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyras Telšiuose tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje. Dr. Edmundo Daubaro iniciatyva Telšių miesto kultūros rūmuose buvo surengtos pirmosios viešos kultūrizmo varžybos su žiūrovais TSRS. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir drąsus pilietinis žingsnis, metęs iššūkį oficialiai valdžios politikai. Šiose istorinėse varžybose Rišardas Krinickis iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą, tapdamas vienu ryškiausių šio istorinio įvykio simbolių.

Vis dėlto Rišardo Krinickio pasiekimai neapsiribojo vien sportu. 1982 metais jis apsigynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Tokių pavyzdžių pasaulio kultūrizmo istorijoje yra labai nedaug – aukščiausią mokslinę kvalifikaciją pasiekusių elitinių kultūristų skaičius visada buvo itin mažas. Šis faktas paneigia stereotipą, kad aukšto meistriškumo sportas ir mokslinė veikla yra sunkiai suderinami.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rišardas Krinickis tęsė tarnybą valstybei. Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybės kontrolės komiteto vadovybės narys aktyviai prisidėjo prie tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Jo administracinė patirtis, autoritetas ir organizaciniai gebėjimai padėjo stiprinti Lietuvos, kaip vieno svarbiausių tarptautinio kultūrizmo centrų pasaulyje, reputaciją.

Tarptautinė sporto bendruomenė taip pat įvertino jo nuopelnus. 2008 metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Rišardą Krinickį apdovanojo tarptautiniu Garbės aukso medaliu už išskirtinius nuopelnus pasauliniam kultūrizmo judėjimui.

Rišardo Krinickio gyvenimo kelias išskirtinis tuo, kad jame susilieja trys sritys – aukšto meistriškumo sportas, mokslas ir valstybės tarnyba. Tokių asmenybių Lietuvos sporto istorijoje nėra daug. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai sportininkas tampa ne tik daugkartiniu prestižinių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, bet ir ekonomikos mokslų daktaru bei aukšto rango valstybės pareigūnu.

Išvados

Rišardas Krinickis pagrįstai laikomas viena ryškiausių istorinės Lietuvos kultūrizmo epochos asmenybių. Jo pergalės 1975 ir 1976 metų „Gintarinio prizo“ turnyruose sutapo su laikotarpiu, kai Lietuvos kultūrizmas tapo pagrindine jėga, priešinusiaisi oficialiam šios sporto šakos draudimui Sovietų Sąjungoje. Būtent tokių atletų dėka buvo išsaugotos kultūrizmo tradicijos, kurios vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos tarptautinių laimėjimų pagrindu.

Rišardo Krinickio biografija liudija, kad tikras sportininko autoritetas kuriamas ne vien iškovotais titulais. Jį formuoja intelektas, visuomeninė atsakomybė, ištikimybė savo idealams ir gebėjimas dirbti valstybės bei sporto labui. Todėl Rišardo Krinickio vardas neatsiejamas ne tik nuo „Gintarinio prizo“ istorijos, bet ir nuo viso Lietuvos kultūrizmo raidos kelio.

“Gintarinio prizo” istorijos.

PRANAS MURAUSKAS – LIETUVOS KULTŪRIZMO ELITO ATSTOVAS IR TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO SIMBOLIS.

Pranas Murauskas – vienas ryškiausių Lietuvos kultūrizmo pradininkų, iškilus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas, kurio sportiniai laimėjimai tapo reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi. Jo sportinė karjera truko palyginti neilgai – 1969–1974 metais, tačiau būtent per šį laikotarpį jis pasiekė rezultatų, kurie iki šiol išlieka vieni svarbiausių Lietuvos kultūrizmo metraštyje.

Pranas Murauskas į sporto elitą iškilo tuo metu, kai kultūrizmas Sovietų Sąjungoje išgyveno sudėtingą laikotarpį. Sparčiai populiarėjanti sporto šaka dėl ideologinių priežasčių buvo nepalankiai vertinama valdžios, o 1973 metais oficialiai uždrausta. Nepaisant to, Lietuvos atletai ir treneriai sugebėjo išsaugoti aukštą sportinį lygį, o Vilnius tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. Vienas ryškiausių šios mokyklos atstovų buvo būtent Pranas Murauskas.

Dar iki kultūrizmo uždraudimo jis iškovojo Lietuvos čempiono titulą, įrodydamas, kad priklauso stipriausių šalies atletų elitui. Šis laimėjimas tapo svarbiu jo sportinės karjeros etapu ir patvirtino aukštą Lietuvos kultūrizmo meistriškumo lygį.

1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune Pranas Murauskas laimėjo savo ūgio kategorijoje. Tai buvo reikšminga pergalė, tačiau ji tapo tik įžanga į didžiausią jo gyvenimo triumfą.

1974 metais tarptautiniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Pranas Murauskas pademonstravo sportinę formą, kuri visiškai atitiko aukščiausius to meto pasaulinio kultūrizmo standartus. Tobulos kūno proporcijos, ryškus raumenų reljefas, harmoninga estetika ir nepriekaištingas sceninis pasirengimas pelnė jam ne tik pirmąją vietą savo ūgio kategorijoje, bet ir svarbiausią varžybų titulą – absoliutaus nugalėtojo vardą.

Šios pergalės vertę dar labiau išryškina varžovų lygis. Absoliutaus čempiono titulą Murauskas iškovojo įveikęs tituluotus Sovietų Sąjungos sunkiasvorius Vladimirą Dubininą (RTFSR) ir Olevą Anusą (Estijos TSR), kurie tuo metu buvo laikomi vienais stipriausių SSRS kultūristų. Tokia pergalė reiškė ne atsitiktinę sportinę sėkmę, o neginčijamą pranašumą prieš pripažintus favoritus.

1974 metų triumfas tapo vienu ryškiausių viso dešimtmečio kultūrizmo įvykių. Tai buvo pergalė, peržengusi vienų varžybų ribas. Ji tapo Lietuvos kultūrizmo mokyklos brandos įrodymu ir tarptautiniu jos pripažinimu. Pasaulio kultūrizmo spauda plačiai nušvietė Prano Murausko pasirodymą, publikavo jo fotografijas ir pristatė jį kaip vieną ryškiausių to meto Europos atletų. Lietuvos sportininko vardas tapo žinomas gerokai už Sovietų Sąjungos ribų.

Nors Pranui Murauskui neteko dalyvauti legendiniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre kaip sportininkui, jo autoritetas buvo toks didelis, kad 1978–1985 metais jis nuolat buvo kviečiamas teisėjauti šioms prestižinėms varžyboms. Toks pasitikėjimas buvo skiriamas tik aukščiausios kvalifikacijos specialistams, kurių profesionalumas ir objektyvumas nekėlė jokių abejonių.

Prano Murausko indėlis neapsiribojo iškovotais titulais. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūristų kartai, kuri formavo nacionalines šios sporto šakos tradicijas, kūrė estetinio kultūrizmo sampratą ir savo pavyzdžiu įrodė, kad Lietuvos atletai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais pasaulio sportininkais. Jo pasiekimai tapo orientyru vėlesnėms kultūristų kartoms ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo tarptautinio autoriteto stiprinimo.

Šie nuopelnai buvo įvertinti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2021 metais Lietuvos Respublikos Seime Pranas Murauskas buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos Garbės sidabro medaliu už išskirtinį indėlį į pasaulio, Lietuvos ir Vilniaus sporto plėtrą.

Prano Murausko sportinė biografija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris sudėtingomis istorijos aplinkybėmis sugebėjo pasiekti aukščiausią meistriškumo lygį ir savo vardą įrašyti į Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istoriją. Jo 1974 metų pergalė „Georgo Tenno memoriale“ buvo ne tik asmeninis triumfas. Tai buvo visos Lietuvos kultūrizmo mokyklos pergalė, įrodžiusi, kad profesionalumas, kryptingas darbas ir aukščiausi estetiniai standartai gali atvesti į tarptautinį pripažinimą. Šiandien Pranas Murauskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių asmenybių Lietuvos klasikinio kultūrizmo istorijoje, o jo vardas neatsiejamas nuo laikotarpio, kai buvo kuriamas Lietuvos kultūrizmo autoritetas pasaulyje.

“Gintarinio prizo” istorijos. Rimantas Mažionis – SSRS kultūrizmo fenomenas, kurio potencialo sistema taip ir neišnaudojo.

181 cm ūgio, 100 kilogramų varžybinio svorio, 140 cm krūtinės apimties ir net 55 cm bicepsų savininkas. Tokie duomenys ir šiandien stebina kultūrizmo specialistus, o aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje jie atrodė tiesiog neįtikėtini. Klaipėdietis Rimantas Mažionis buvo vienas fiziškai įspūdingiausių savo kartos atletų, tačiau jo sportinis kelias susiklostė tuo metu, kai kultūrizmas SSRS buvo ne remiamas, o persekiojamas.

Rimantas Mažionis, gimęs 1956 metais, treniruotis pradėjo 1973-iaisiais. Jau po kelerių metų tapo aišku, kad Lietuvoje atsirado išskirtinių genetinių duomenų sportininkas. Lietuvos moksleivių varžybose jis nuolat laimėdavo savo kategorijoje, o didžiausią įspūdį palikdavo ne vien raumenų proporcijos, bet ir neeilinė jėga.

Tų laikų kultūrizmo varžybos buvo visai kitokios nei šiandien. Sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti raumenyną, bet ir atlikti jėgos pratimus. Būtent čia Rimantas Mažionis buvo vienas ryškiausių. Jo milžiniški bicepsai tapo savotiška vizitine kortele.

Pats sportininkas vėliau ne kartą pasakojo, kad nesivaikė idealių treniruočių schemų. Dirbdamas su milžiniškais svoriais jis rinkosi maksimalų intensyvumą. Per vieną rankų treniruotę atlikdavo iki 70 priėjimų. Ši metodika davė rezultatą – jo rankų apimtis pasiekė net 55 centimetrus. Net šiandien tai yra rodiklis, kurį pasiekia tik pavieniai aukščiausio lygio profesionalai.

1976–1978 metais tarnyba Sovietų armijoje pristabdė sportinę pažangą, tačiau sugrįžęs Rimantas greitai atgavo sportinę formą.

1979 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje tapo svarbia stotele jo karjeroje. Šiose varžybose, vykusiose sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, jis iškovojo antrąją vietą. Tuo metu pats turnyras jau buvo tapęs savotišku pasipriešinimo oficialiai SSRS sporto politikai simboliu.

Šios varžybos vyko netrukus po to, kai 1978 metais dr. Edmundas Daubaras TSRS komunistų partijos Centro komitetui Maskvoje įteikė savo parengtą kultūrizmo gynimo peticiją. Nors oficialus draudimas nebuvo panaikintas, valdžia leido Klaipėdoje viešai organizuoti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tai buvo precedento neturintis sprendimas, sukėlęs didelį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

Po šių varžybų Rimantas keletą metų atsidėjo jėgos trikovės sportui. Tačiau, prasidėjus naujam Lietuvos kultūrizmo pakilimui, į sceną sugrįžo dar galingesnis.

Sugrįžęs jis treniravosi fanatiškai. Ruošdamasis varžyboms treniruotes atlikdavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, kad maksimaliai pašalintų iš organizmo vandens perteklių. Tokie metodai šiandien atrodo ekstremalūs, tačiau anuomet jie buvo laikomi viena iš priemonių siekiant aukščiausios sportinės formos.

1987 metais Taline vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno memoriale“ Rimantas Mažionis laimėjo savo svorio kategoriją. 1990 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ čempionate jis iškovojo antrąją vietą.

Vis dėlto jo sportinę biografiją geriausiai apibūdina ne medalių skaičius. 1989 metais Rimantas buvo pasiekęs bene geriausią gyvenimo sportinę formą ir, padedamas dr. Edmundo Daubaro, rengėsi dalyvauti TSRS kultūrizmo čempionate. Tačiau į varžybas jis nepateko. Priežastis buvo ne sportinė – kelią užkirto tuometinių Lietuvos kultūrizmo vadovų užkulisinės intrigos.

Šis faktas daug pasako apie to meto Sovietų Sąjungos sporto sistemą. Net išskirtinis talentas ir puikūs rezultatai negarantuodavo teisės atstovauti savo šaliai. Administraciniai sprendimai neretai būdavo stipresni už sportinius pasiekimus.

SSRS fenomenas

Vertinant iš šiandienos perspektyvos, Rimantas Mažionis buvo vienas unikaliausių Lietuvos kultūristų. Jo fiziniai duomenys, neeilinė jėga ir raumenų išvystymas buvo išskirtiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis priklausė kartai, kuri neturėjo tokių galimybių, kokias šiandien turi profesionalūs sportininkai. Kultūrizmas buvo draudžiamas, tarptautinės varžybos beveik nepasiekiamos, o sportinę karjerą dažnai lemdavo ne scena, o kabinetai.

Todėl Rimanto Mažionio istorija yra daugiau nei vieno sportininko biografija. Tai pasakojimas apie visą sovietinio kultūrizmo epochą – laiką, kai pasaulinio lygio atletai augo beveik pogrindyje, o jų didžiausiais varžovais dažnai tapdavo ne konkurentai scenoje, bet pati sistema.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Viačeslavas Fedorenko – Vilniaus kultūrizmo mokyklos milžinas.

Kultūrizmo istorija neturi pamiršti savo didvyrių, net jei jie netapo pasaulio ar Europos čempionais. Sporto istoriją kuria ne vien titulų savininkai – ją kuria ir asmenybės, savo darbu, pavyzdžiu bei atsidavimu formavusios ištisas sportininkų kartas. Vienas tokių žmonių buvo šiandien jau beveik primirštas originalus Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovas Viačeslavas Fedorenko.

Visą gyvenimą kultūrizmui paskyręs Viačeslavas Fedorenko daugeliui Vilniaus atletų buvo ne tik treniruočių partneris, bet ir moralinis autoritetas. Sporto salėje jis atrodė tarsi vyresnysis brolis – visada pasirengęs patarti, parodyti pavyzdį ir padrąsinti. Jis nebuvo daugžodis, tačiau jo autoritetą kūrė darbai. Fedorenko treniruodavosi kasdien po du kartus ir buvo įsitikinęs, kad aukštų rezultatų pagrindas – ne talentas, o sunkus, kryptingas ir nuoseklus darbas.

Įspūdinga buvo ir jo fizinė jėga. Apie 120 kilogramų svėręs atletas treniruotėse dirbdavo su daugiau kaip 200 kilogramų sveriančia štanga, o jo išvystyta raumenų masė anuomet kėlė pagarbą net labiausiai patyrusiems sportininkams. Tačiau pats Fedorenko visada pabrėždavo ne jėgą, o darbo filosofiją. Jo įsitikinimu, sportininkas privalo išmokti dirbti ties savo galimybių riba, o kartais ją net peržengti. Vis dėlto tokį krūvį galima pasiekti tik po daugelio metų nuoseklaus pasirengimo.

Į kultūrizmą buvusį lengvaatletį 1968 metais pakvietė Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjas Česlavas Tamulevičius. Jau po metų Fedorenko startavo tarptautiniame turnyre Kaune, kuriame nusileido vienam stipriausių tuometinės Tarybų Sąjungos atletų Vladimirui Dubininui. 1970 metais jis tapo Lietuvos čempionu, o 1971 metais tarptautiniame turnyre Kaune iškovojo trečiąją vietą. Tais laikais tai buvo aukšti pasiekimai, nes Lietuvos atletai rungtyniavo su stipriausiais Sovietų Sąjungos kultūristais.

Svarbu prisiminti ir to meto varžybų specifiką. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos oficialus kultūrizmas pasaulyje buvo organizuojamas pagal FIHC federacijos taisykles, todėl sportininkai privalėjo ne tik demonstruoti kūno proporcijas, bet ir atlikti jėgos pratimus. Kitaip tariant, anuomet kultūristas turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir iš tiesų stiprus atletas.

1979 metais tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Viačeslavas Fedorenko savo kategorijoje tarp aštuoniolikos dalyvių užėmė penktąją vietą. Nors tai nebuvo medalis, toks rezultatas dar kartą patvirtino jo stabilų meistriškumą vienose stipriausių to meto varžybų Rytų Europoje.

Prisimindamas savo sportinę karjerą, Fedorenko nevengė kalbėti ir apie sudėtingesnes kultūrizmo temas. Jis prisipažino, kad sporto salėse nuolat vykdavo ginčai, ar įmanoma pasiekti aukščiausius rezultatus nevartojant anabolinių steroidų. Ilgainiui, bendraudamas su įvairių sporto šakų atstovais, jis suprato, jog daugelis atletų tiesiog nutylėdavo tiesą apie farmakologijos naudojimą. Šie prisiminimai šiandien yra vertingi kaip autentiškas epochos liudijimas.

Ne mažiau reikšmingi ir Fedorenko vertinimai apie Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus.

Apie Česlavą Tamulevičių jis kalbėjo su ypatinga pagarba. Pasak Fedorenko, tai buvo žmogus, kuris pirmiausia eksperimentuodavo su savimi, tik vėliau savo metodikas taikydavo auklėtiniams. Jis buvo ne tik treneris, bet ir mokslininkas praktikas, sugebėjęs įkvėpti ištisas sportininkų kartas.

Kalbėdamas apie poetą ir dramaturgą Vitalijų Asovskį, Fedorenko pabrėžė jo išskirtinį pedagoginį talentą. Nors dėl vaikystėje persirgtos širdies ligos Asovskis negalėjo siekti aukščiausių sportinių rezultatų, jis tapo vienu geriausių trenerių, gebėjusiu perduoti Tamulevičiaus sukauptą patirtį ne tik Vilniaus, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūristams.

Jevgenijų Žurcevą Fedorenko laikė tikru kultūrizmo fanatiku. Jo nuomone, Žurcevas sukūrė originalią treniruočių sistemą, buvo talentingas pozavimo programų autorius ir atlikėjas, o nuolatinis dalyvavimas varžybose neleido iki galo atsiskleisti jo, kaip trenerio, gabumams.

Viačeslavo Fedorenko gyvenimas atspindi visą pirmosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos dvasią. Jis nebuvo ryškiausias tarptautinių varžybų čempionas, tačiau buvo vienas tų žmonių, kurie kasdieniu darbu kūrė Lietuvos kultūrizmo pamatus. Jo sportinė filosofija, pagarba treneriams, fanatiškas atsidavimas treniruotėms ir nuoširdūs prisiminimai apie pirmuosius šalies kultūrizmo žingsnius šiandien yra ne mažiau vertingi nei iškovoti medaliai.

Todėl Viačeslavas Fedorenko turėtų būti prisimenamas ne vien kaip stiprus atletas, bet ir kaip vienas ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos kartos atstovų, savo gyvenimu įrodęs, kad tikrasis sporto palikimas matuojamas ne vien titulais, bet ir žmonėmis, kuriuos įkvepi po savęs.

Legendinio „Gintarinio prizo“ istorijos.

Jevgenijus Žurcevas – ištikimybė kultūrizmui visam gyvenimui.

Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai siejamas vienas ryškiausių XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrizmo atstovų – vilnietis Jevgenijus Žurcevas. Jis priklausė sportininkų kartai, kuri kultūrizmą kūrė ne turėdama modernias sales ar finansinę paramą, o vadovaudamasi vien entuziazmu, atkaklumu ir begaliniu noru tobulėti.

Sportuoti Jevgenijus pradėjo 1966 metais savo kiemo malkinėje, vėliau treniruotes perkėlė į namo palėpę. Jau po metų jis debiutavo vietinėse varžybose Panevėžyje. 1969–1971 metais tarnyba sovietinėje armijoje pristabdė sportinę karjerą, tačiau grįžęs jis nedelsdamas atnaujino treniruotes kartu su bičiuliu Jurijumi Prichodko.

Lūžis įvyko pradėjus treniruotis pas vieną stipriausių to meto TSRS kultūrizmo trenerių Česlavą Tamulevičių – garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėją. Šios mokyklos auklėtiniai garsėjo ne tik puikiu fiziniu pasirengimu, bet ir išskirtine pozavimo kultūra. Jų programos tapo etalonu visoje Sovietų Sąjungoje, o mokytis į Vilnių atvykdavo sportininkai iš įvairių respublikų.

Jevgenijus Žurcevas tapo vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų. Nors 1972 metais dar priklausė jaunimo amžiaus grupei, trenerio sprendimu Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“ jis varžėsi su suaugusiaisiais. Toks sprendimas liudijo trenerio pasitikėjimą sportininko galimybėmis ir jo brandą.

Žurcevas įsiminė ne vien savo raumenų proporcijomis. Jis buvo artistas ant scenos. Jo originalios, kruopščiai parengtos pozavimo programos išsiskyrė iš kitų varžovų pasirodymų, o publika jas sutikdavo audringais plojimais. Sportininkų bendruomenėje jis pelnė pagarbą ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl savo laikysenos bei nuoširdaus atsidavimo kultūrizmui.

1973 metais Antakalnyje, vienoje buvusioje bombų slėptuvėje, Jevgenijus įkūrė savo sporto klubą. Daugiau kaip du dešimtmečius ši salė buvo ne tik jo treniruočių vieta, bet ir traukos centras jauniesiems sportininkams. Tik 1994 metais, išaugus patalpų nuomos mokesčiams, klubą teko uždaryti.

Noras pasiekti aukščiausią meistriškumą skatino Jevgenijų nuolat ieškoti efektyvesnių treniruočių metodų. Jis eksperimentavo, treniruodavosi kasdien, neretai po du kartus per dieną. Tačiau toks maksimalizmas turėjo savo kainą – dėl milžiniškų krūvių jis patyrė sunkią pečių ir rankų sąnarių traumą. Vis dėlto atkaklumas nugalėjo. Po ilgos reabilitacijos 1976 metais tarptautiniame turnyre Kalinine (dabartinėje Tverėje) jis iškovojo antrąją vietą. Simboliška, kad šios varžybos dėl tuometinės valdžios draudimo vyko nelegaliai sporto klubo patalpose – tai puikiai atspindi anuometinę kultūrizmo padėtį Sovietų Sąjungoje.

Didžiausi sportiniai laimėjimai atėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje. 1978 metais Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre Jevgenijus Žurcevas savo kategorijoje užėmė antrąją vietą, nusileidęs tik Olevui Anusui. Po dvejų metų jis pasiekė svarbiausią savo karjeros pergalę – tapo 1980 metų „Gintarinio prizo“ turnyro kategorijos nugalėtoju. Tais pačiais metais, o vėliau ir 1983 bei 1984 metais, jis sėkmingai pasirodė Kaune vykusiose tradicinėse „Komjaunimo taurės“ varžybose, nuolat pelnydamas prizines vietas.

Apie save Jevgenijus yra pasakęs: „Treniravausi labai sunkiai, bet pasaulio čempionu netapau. Niekada nebuvau pinigų vergu – ką uždirbdavau, viską pravalgydavau...“ Šiuose keliuose sakiniuose atsiskleidžia visa jo gyvenimo filosofija – sportas jam niekada nebuvo kelias į materialinę gerovę ar šlovę. Kultūrizmas buvo gyvenimo būdas.

Jevgenijų Žurcevą dažnai galima pavadinti tikru kultūrizmo idealistu. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri sportavo ne dėl titulų ar atlygio, bet iš vidinio pašaukimo. Jo gyvenimas buvo nuolatinis darbas su savimi, o pergalės – atkaklumo ir valios rezultatas.

Šiandien Jevgenijus Žurcevas prisimenamas ne tik kaip 1980 metų „Gintarinio prizo“ nugalėtojas. Jis išliko vienu ryškiausių Vilniaus kultūrizmo mokyklos atstovų, talentingu sceninės kultūros puoselėtoju ir žmogumi, kurio besąlygiškas atsidavimas sportui tapo pavyzdžiu visai Lietuvos kultūristų kartai. Jo biografija primena, kad didžiausias sportininko laimėjimas nėra vien medaliai – tai paliktas pėdsakas sporto istorijoje ir žmonių atmintyje.

OFICIALUS VIZITAS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ.

W.F.F. – W.B.B.F. FEDERACIJOS PREZIDENTAS APDOVANOTAS TARPTAUTINIU U.R.K. ORDINU „SIDABRO KRYŽIUS“.

2024 m. gegužės 13 d., pasibaigus reikšmingiems tarptautiniams W.F.F. – W.B.B.F. federacijos renginiams Kandavoje (Latvija), Pernu (Estija), Klaipėdoje ir Vilkaviškyje, grupė tarptautinių organizacijų vadovų ir visuomenės veikėjų su oficialiu vizitu apsilankė Lietuvos Respublikos Seime Vilniuje.

Šis vizitas tapo ne tik svarbiu tarptautinio bendradarbiavimo akcentu, bet ir simboliniu įvertinimu ilgametės veiklos, kurią įvairiose Europos valstybėse vykdo Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija, plėtodama sporto, kultūrinių ryšių ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.

Tarp oficialių svečių buvo ir Estijos Respublikos organizacijos U.R.K. EESTI KASAKATE ÜHING S.A. atstovai – generolas pulkininkas Andrei Gritskov, generolas pulkininkas Vassili Trofimov, Aleksejus Filatovas ir Evgenia Toffert.

Iškilmingos ceremonijos metu Estijos delegacijos atstovai už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį indėlį į sporto plėtrą bei W.F.F. – W.B.B.F. federacijos tarptautinių projektų įgyvendinimą Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidentą dr. Edmundą Daubarą apdovanojo U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ (U.R.K. Order „Silver Cross“).

Šis apdovanojimas yra reikšmingas tarptautinis pripažinimas, liudijantis, kad ilgametis darbas, skirtas sporto idėjų sklaidai, tarptautinių ryšių stiprinimui ir visuomeninei veiklai, sulaukia įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Išvada

Oficialus vizitas Lietuvos Respublikos Seime ir dr. Edmundo Daubaro apdovanojimas U.R.K. ordinu „Sidabro kryžius“ tapo reikšmingu tarptautinio bendradarbiavimo įvykiu. Jis dar kartą patvirtino, kad W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla peržengia sporto ribas – ji vienija skirtingų valstybių organizacijas, stiprina tarpusavio ryšius ir prisideda prie tarptautinio visuomeninio bendradarbiavimo. Toks įvertinimas yra ne tik asmeninis federacijos prezidento pripažinimas, bet ir visos W.F.F. – W.B.B.F. bendruomenės ilgamečio darbo tarptautinėje erdvėje įvertinimas.

Aukštas tarptautinis visuomeninės veiklos įvertinimas.

Dr. Edmundas Daubaras įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą.

2008 metais Vilniuje vykusio Pasaulinės WFF–WBBF federacijos „Universe“ turnyro metu dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas vienas reikšmingiausių jo tarptautinės visuomeninės veiklos įvertinimų – jis buvo įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą (Hall of Fame of the Kingdom of Denmark).

Šią Garbės knygą 2005 metais įsteigė žinomi Danijos visuomenės veikėjai. Jos tikslas – kasmet pagerbti vieną pasaulio asmenybę, kurios veikla padarė išskirtinę įtaką sveikatingumo, fitneso, kultūrizmo ir tarptautinio bendradarbiavimo sporto srityje plėtrai. Kandidatai atrenkami iš įvairių pasaulio šalių, o galutinį sprendimą priima organizacijos komisija bendru balsavimu.

Šio apdovanojimo prestižą rodo ankstesni laureatai. 2006 metais į Garbės knygą buvo įrašytas tuometinis Kalifornijos valstijos (JAV) gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris – viena žinomiausių pasaulio kultūrizmo ir visuomeninio gyvenimo asmenybių. 2007 metais šio įvertinimo sulaukė amerikietis Bruce Bell – Nebraskos valstijos pedagogas, sporto fotografas, dokumentinių filmų kūrėjas ir sporto leidinių leidėjas, savo darbais reikšmingai prisidėjęs prie sporto istorijos išsaugojimo ir sporto populiarinimo.

2008 metais komisija rinkosi iš trylikos tarptautiniu mastu nominuotų kandidatų. Po balsavimo buvo nuspręsta Garbės knygos laureatu paskelbti dr. Edmundą Daubarą. Sprendimą patvirtinantį dokumentą Vilniuje vykusio tarptautinio renginio metu iškilmingai įteikė Danijos organizacijos pirmininkas Andersas Buusas (Anders Buus).

Dokumente pabrėžiama, kad dr. Edmundas Daubaras yra išskirtinė asmenybė pasauliniame fitneso ir kultūrizmo judėjime, savo ilgamete veikla nuosekliai siekianti aukštesnio šios sporto šakos tarptautinio pripažinimo. Jame taip pat akcentuojama jo nuolatinė parama sportininkams, lyderystė ginant jų interesus ir reikšmingas indėlis į pasaulinės sporto bendruomenės vienijimą.

Originaliame dokumente rašoma:

„Mr. Edmundas Daubaras is a constant source of wisdom to the muscle sport all over the World, and his work in promoting Fitness and Bodybuilding is without comparison... Furthermore Mr. Edmundas Daubaras is a true gentleman and always the Athletes' spokesperson No. 1... Thirteen other prominent international persons were nominated this year, but the Jury voted for Mr. Edmundas Daubaras...“

Šis įvertinimas buvo reikšmingas ne tik asmeniškai dr. Edmundui Daubarui. Jis tapo ir tarptautiniu Lietuvos vardo pripažinimu pasaulinėje fitneso ir kultūrizmo bendruomenėje. Dr. E. Daubaro išrinkimas tarp trylikos kandidatų iš įvairių pasaulio šalių patvirtino, kad jo ilgametė organizacinė, visuomeninė ir tarptautinė veikla buvo vertinama kaip turinti ilgalaikę reikšmę viso pasaulio sporto raidai.

Danijos Karalystės Garbės knygos komisijos sprendimas liudijo, kad dr. Edmundas Daubaras buvo vertinamas ne tik kaip sėkmingas sporto organizatorius, bet ir kaip vienas ryškiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo lyderių, kurio veikla prisidėjo prie sporto prestižo stiprinimo, tarptautinio bendradarbiavimo plėtros ir sportininkų interesų atstovavimo pasauliniu mastu.

Pasaulio kultūrizmo istorija. Aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – tarptautinio lygio kultūrizmo čempionai.

Artėjant tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro – vienų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – šešiasdešimtmečiui, atsiveria proga dar kartą pažvelgti į asmenybes, kurių veikla ir pasiekimai ženklino ne tik šio turnyro, bet ir viso Lietuvos kultūrizmo istoriją. Jubiliejaus proga baigiama rengti išsami istorinė knyga keliomis kalbomis, apžvelgianti turnyro raidą ir jo reikšmę tarptautiniam fizinės kultūros sąjūdžiui.

Lietuvos kultūrizmo istorija neatsiejama nuo daugelio valstybės ir visuomenės veikėjų dėmesio bei paramos. Skirtingais laikotarpiais prie šios sporto šakos plėtros prisidėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, įvairioms politinėms jėgoms atstovavę Seimo nariai, miestų ir rajonų savivaldybių vadovai. Jų sprendimai ir parama sudarė prielaidas tarptautinių varžybų organizavimui, sporto plėtrai ir kultūrizmo pripažinimui Lietuvos sporto gyvenime. Šis indėlis plačiau aptartas ankstesnėse mūsų publikacijose.

Vis dėlto Lietuvos kultūrizmo metraščiuose išskirtinę vietą užima du vardai.

Per visą atkurtos Lietuvos Respublikos istoriją tik du aukšti valstybės pareigūnai yra tapę aukščiausio tarptautinio lygio kultūrizmo čempionais. Šis faktas neturi analogų Lietuvos sporto istorijoje ir yra retas reiškinys tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje.

Pirmasis – ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovas Rišardas Krinickis (1949–2015), daugkartinis absoliutus tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūrizmo lyderių kartai, kurios sportiniai laimėjimai padėjo pagrindus šalies tarptautiniam autoritetui šioje sporto šakoje.

Antrasis – 2019 metų WFF–WBBF pasaulio čempionas Linas Pernavas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Pasaulio čempiono titulas ir vadovavimas vienai svarbiausių valstybės teisėsaugos institucijų jo biografijoje susilieja į nuoseklią profesinės atsakomybės, disciplinos ir tarnystės visuomenei visumą.

Rišardą Krinickį ir Liną Pernavą sieja ne tik aukšti sportiniai pasiekimai ar atsakingos valstybės pareigos. Abu jie priklauso išskirtinei Lietuvos asmenybių grupei, savo veikla sujungusiai tarptautinio lygio sportinį meistriškumą ir tarnystę valstybei. Šiuo požiūriu jų biografijos peržengia vien sporto istorijos ribas ir tampa reikšminga šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorijos dalimi.

Tai daugiau nei dvi sėkmės istorijos. Tai liudijimas, kad profesionalumas, disciplina, atsakomybė ir ištikimybė pareigai yra universalios vertybės, vienodai svarbios tiek siekiant aukščiausių rezultatų tarptautinėje sporto arenoje, tiek atliekant atsakingą tarnybą Lietuvos valstybei. Todėl Rišardo Krinickio ir Lino Pernavo vardai pelnytai įrašyti ne tik į Lietuvos kultūrizmo metraščius, bet ir į valstybės tarnystės istoriją.

ILGAMETĖS VEIKLOS TARPTAUTINIS ĮVERTINIMAS

U.N.E.S.C.O. TAIKOS AMBASADORIAUS VARDO SUTEIKIMAS

Daugelį dešimtmečių vykdoma aktyvi tarptautinė Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) veikla sulaukia įvairių tarptautinių organizacijų dėmesio ir įvertinimo. Federacijos iniciatyvos, skirtos sporto, sveikos gyvensenos, kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo skatinimui, ne kartą buvo įvertintos už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

2023 m. rugsėjo mėn., profesoriaus dr. Jaroslavo Kmito (Professor DSc. Yaroslav Kmit), seniausio Ukrainos Respublikos Lvovo Stavropigiono universiteto rektoriaus, teikimu, Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „U.N.E.S.C.O. Taikos ambasadoriaus“ (U.N.E.S.C.O. Ambassador of Peace 2023) vardas.

Kartu dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas proginis medalis su žvaigžde, žymintis šį tarptautinį įvertinimą ir pripažinimą.

Šis įvertinimas buvo skirtas už ilgametę veiklą, plėtojant tarptautinius ryšius, vienijant įvairių valstybių sporto organizacijas, skatinant tautų bendradarbiavimą bei puoselėjant taikos, tarpusavio pagarbos ir humanistinių vertybių idėjas per sportą.

Per savo veiklos dešimtmečius Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. federacija tapo viena iš aktyviausių tarptautinių sporto organizacijų, kurios veikla apima dešimtis pasaulio valstybių. Federacijos organizuojami renginiai, kongresai ir tarptautiniai projektai prisideda prie sporto diplomatijos stiprinimo, kultūrinių ryšių plėtros ir skirtingų tautų bendradarbiavimo.

IŠVADA

„U.N.E.S.C.O. Taikos ambasadoriaus“ vardo suteikimas dr. Edmundui Daubarui tapo reikšmingu jo ilgametės veiklos tarptautiniu įvertinimu. Šis pripažinimas kartu įprasmina ir visos Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos nuoseklų darbą, skatinant tarptautinį bendradarbiavimą, sporto vertybes ir tautų dialogą. Tai dar vienas svarbus federacijos istorijos etapas, liudijantis jos autoritetą tarptautinėje sporto bendruomenėje.

GARBĖS MOKSLŲ DAKTARAS – DOCTOR HONORIS CAUSA

Aukščiausias tarptautinis ilgametės veiklos įvertinimas

2013 metų birželį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) prezidentas Edmundas Daubaras su oficialiu vizitu lankėsi Ukrainos kultūros sostine vadinamame Lvovo mieste.

Lvovas – vienas seniausių Rytų Europos miestų, garsėjantis turtinga istorija, architektūros paveldu ir stipriomis akademinėmis tradicijomis. Būtent čia įvyko iškilmingas tarptautinis renginys, tapęs svarbiu Edmundo Daubaro ilgametės veiklos pripažinimu.

Atvykusį W.F.F. – W.B.B.F. prezidentą pasitiko oficiali miesto delegacija, lydėjusi garbingą svečią į vieno prestižiškiausių Lvovo viešbučių – „Leopol“ – apartamentus.

Svarbiausiu vizito įvykiu tapo iškilminga ceremonija Lvovo Stavropigiono universitete, vienoje seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų, kurios ištakos siekia 1788 metus. Įvertinusi daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią Edmundo Daubaro tarptautinę organizacinę, sportinę ir visuomeninę veiklą, universiteto Mokslo taryba suteikė jam garbingą akademinį Garbės mokslų daktaro – Doctor Honoris Causa (Doctor of Sciences, DSc) vardą.

Šis apdovanojimas yra vienas aukščiausių akademinių įvertinimų, skiriamų už išskirtinius nuopelnus visuomenei, tarptautiniam bendradarbiavimui, mokslo, sporto ir kultūros plėtrai.

Ceremonijoje dalyvavo žymūs Ukrainos ir kitų šalių akademinės bendruomenės atstovai. Tarp jų – Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, Tarptautinio UNESCO programų įgyvendinimo centro viceprezidentas profesorius dr. Jaroslavas Kmitas (Ярослав Кміт), taip pat Maskvos universiteto rektorius, Tarptautinės Eurazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas profesorius Viktoras Idzio (Віктор Ідзьо) bei kiti žinomi mokslininkai.

Edmundo Daubaro apdovanojimas buvo ne tik asmeninis įvertinimas. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu visam pasauliniam W.F.F. – W.B.B.F. judėjimui, kurio plėtrai ir tarptautiniam pripažinimui jis skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Per daugelį metų sukurta pasaulinė organizacija vienijo dešimtis valstybių, organizavo tarptautinius čempionatus ir plėtojo glaudžius ryšius su akademinėmis, visuomeninėmis bei valstybinėmis institucijomis įvairiose pasaulio šalyse.

Išvada

Doctor Honoris Causa vardo suteikimas Edmundui Daubarui tapo reikšmingu tarptautiniu jo veiklos įvertinimu. Šis garbingas akademinis apdovanojimas patvirtino, kad ilgametis darbas, skirtas pasaulinio fitneso ir kultūrizmo plėtrai, tarptautiniam bendradarbiavimui bei sporto organizacijų stiprinimui, sulaukė pripažinimo ne tik sporto pasaulyje, bet ir akademinėje bendruomenėje. Tai vienas ryškiausių Edmundo Daubaro tarptautinės veiklos įvertinimų, įprasminantis jo indėlį į pasaulinio sporto istoriją.

Tarptautinė WFF-WBBF federacijos veikla Europos geopolitinių pokyčių kontekste

2018 metai Europoje buvo laikotarpis, kai tarptautinis bendradarbiavimas įgavo ypatingą reikšmę. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir prasidėjusios Rusijos karinės agresijos prieš šią valstybę, daugelis tarptautinių visuomeninių, akademinių ir sporto organizacijų siekė išlaikyti bei stiprinti ryšius su Ukraina. Tokie ryšiai buvo vertinami ne tik kaip profesinio bendradarbiavimo forma, bet ir kaip moralinė parama šalies visuomenei, kultūros bei mokslo institucijoms.

Šiame kontekste Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitai į Ukrainą įgavo platesnę reikšmę. Jie neapsiribojo vien sporto organizacijų bendradarbiavimu. Susitikimai su universitetų vadovybe, visuomeninių organizacijų atstovais, istorinių ordinų bendruomenėmis ir kazokų organizacijomis liudijo siekį išlaikyti aktyvų tarptautinį dialogą, plėtoti kultūrinius ryšius ir stiprinti pilietinės visuomenės bendradarbiavimą.

Lietuvą ir Ukrainą sieja ilgametės istorinės tradicijos, prasidėjusios dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Per šimtmečius susiformavę kultūriniai ir politiniai ryšiai XXI amžiuje įgavo naują prasmę – abi valstybės aktyviai bendradarbiauja remdamos demokratijos, valstybingumo ir europinės integracijos principus. Todėl Lietuvos visuomeninių organizacijų veikla Ukrainoje buvo natūrali platesnio dvišalio bendradarbiavimo dalis.

Ne mažiau reikšmingi buvo ir ryšiai su Lenkija. Lietuvą ir Lenkiją jungia bendra istorinė patirtis, susiformavusi Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, o atkūrus nepriklausomybę abi valstybės tapo svarbiomis partnerėmis Europos Sąjungoje ir NATO. Dėl šios priežasties tarptautiniai visuomeniniai ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos organizacijų buvo svarbūs ne tik kultūros ar sporto, bet ir platesnio regioninio bendradarbiavimo požiūriu.

2018 metais vykęs dr. Edmundo Daubaro vizitas į Lenkiją tapo šios ilgalaikės partnerystės tęsiniu. Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose ir suteiktas istorinis Šventojo Stanislovo ordinas simbolizavo pagarbą ilgametei veiklai, skirtai stiprinti įvairių Europos šalių visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.

Svarbu pažymėti, kad Pasaulinė WFF-WBBF federacija savo tarptautinę veiklą grindė vadinamosios visuomeninės arba žmonių diplomatijos principais. Tokia veikla papildo oficialius valstybių santykius, sudarydama galimybes bendradarbiauti universitetams, sporto organizacijoms, kultūros institucijoms, istorijos tyrėjams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Tarptautiniai sporto renginiai tampa ne tik varžybų vieta, bet ir platforma kultūriniam dialogui, profesinių ryšių užmezgimui bei skirtingų tautų tarpusavio pasitikėjimo stiprinimui.

Neatsitiktinai 2018 metais dr. Edmundui Daubarui įteikti apdovanojimai buvo skirti ne už sportinius pasiekimus, bet už tarptautinę visuomeninę veiklą. Tai rodo, kad WFF-WBBF federacijos veikla užsienio partnerių buvo vertinama gerokai plačiau – kaip ilgalaikis indėlis į tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą, akademinių ryšių stiprinimą, kultūrinio paveldo puoselėjimą ir skirtingų Europos visuomenių dialogą.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, 2018 metų įvykiai tapo svarbia WFF-WBBF federacijos tarptautinės raidos dalimi. Per kelis dešimtmečius organizacija išaugo iš tarptautinės sporto federacijos į plačią visuomeninio bendradarbiavimo platformą, kurios veikla apėmė ne tik pasaulio kultūrizmo ir fitneso plėtrą, bet ir ryšių su mokslo institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei istorinio paveldo puoselėtojais stiprinimą. Tai buvo nuoseklaus darbo rezultatas, formavęs federacijos tarptautinį autoritetą ir pripažinimą daugelyje Europos valstybių.

Ypatingas dėmesys tarptautinei WFF-WBBF federacijos veiklai 2018 metais

Tarptautinės veiklos plėtra Europoje

2018 metai Pasaulinei WFF-WBBF federacijai buvo ypač reikšmingi tarptautinių ryšių plėtros, visuomeninės diplomatijos ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, atstovaudamas organizacijai įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, ne tik plėtojo sportinius ryšius, bet ir aktyviai dalyvavo akademinėje, visuomeninėje bei istorinėje veikloje.

Tais metais surengti vizitai į Ukrainą ir Lenkiją tapo svarbia tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dalimi. Juose už ilgametį indėlį į tarptautinį bendradarbiavimą, visuomeninę veiklą ir sporto vystymą dr. Edmundui Daubarui buvo įteikti keli aukšti istoriniai ir visuomeniniai apdovanojimai.

Vizitai į Ukrainą

2018 metais dr. Edmundas Daubaras Ukrainoje lankėsi keletą kartų. Vizitų metu vyko susitikimai su universitetų vadovais, visuomeninių organizacijų atstovais, istorinių ordinų vadovybe bei Ukrainos kazokų organizacijų vadovais. Šių susitikimų tikslas buvo stiprinti tarptautinius ryšius, plėtoti bendradarbiavimą kultūros, istorijos, sporto ir visuomeninės veiklos srityse.

Apdovanojimas Lvovo universitete

2018 metų sausio mėnesį Lvove vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu seniausio istorinio Ukrainos universiteto „Stavropigion“ rektorius profesorius Jaroslavas Kmitas dr. Edmundą Daubarą apdovanojo aukščiausiu universiteto įvertinimu – ordinu „Už nuopelnus“ (Order of Merit).

Šis apdovanojimas buvo skirtas už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį bendradarbiavimą bei indėlį plėtojant tarptautinius ryšius tarp įvairių visuomeninių organizacijų. Ordino prestižą rodo ir tai, kad tuo pačiu laikotarpiu juo buvo pagerbtas Kijevo ir visos Ukrainos patriarchas Filaretas – viena ryškiausių Ukrainos dvasinio ir visuomeninio gyvenimo asmenybių.

Etmono Ivano Sulimos ordinas

2018 metų kovo mėnesį, vizito Ukrainoje metu, Lvovo Graikų Katalikų Bažnyčioje įvykusios iškilmingos ceremonijos metu Ukrainos kazokų lygos vadovybė dr. Edmundui Daubarui įteikė istorinį Etmono Ivano Sulimos ordiną (Order of Ukraine Hetman Ivan Sulima).

Šis istorinis apdovanojimas skirtas už reikšmingą tarptautinę visuomeninę veiklą, tautų bendradarbiavimo stiprinimą ir aktyvų dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Ivano Sulimos vardas Ukrainos istorijoje simbolizuoja valstybingumo, laisvės ir tautinės savimonės idėjas, todėl jo vardu pavadintas ordinas yra vienas garbingiausių visuomeninių istorinių apdovanojimų.

Kristaus Karūnos ordinas

2018 metų spalio mėnesį, dar vieno vizito į Lvovą metu, vienoje senųjų miesto bažnyčių įvykusioje tarptautinėje ceremonijoje dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Kristaus Karūnos ordinas (Sovereign Knights Order of Christ the Saviour).

Apdovanojimą įteikė tarptautinio istorinio „Kristaus brolių“ ordino magistras. Jis buvo skirtas už nuoseklią ilgametę veiklą stiprinant tarptautinį visuomeninį bendradarbiavimą, skatinant tautų dialogą ir puoselėjant istorines Europos tradicijas.

Vizitas į Lenkiją

2018 metų kovo mėnesį dr. Edmundas Daubaras taip pat lankėsi Lenkijoje, kur dalyvavo tarptautiniuose visuomeniniuose renginiuose bei susitikimuose su įvairių organizacijų atstovais.

Vizito metu už aktyvią tarptautinę veiklą ir nuopelnus plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą jam buvo įteiktas istorinis Šventojo Stanislovo ordinas.

Šis ordinas buvo įsteigtas 1765 metų gegužės 7 dieną paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei. Per daugiau kaip du su puse šimtmečio Šv. Stanislovo ordinas tapo vienu žinomiausių istorinių Europos apdovanojimų, simbolizuojančių tarnystę visuomenei, valstybei ir krikščioniškosioms vertybėms.

Dr. Edmundui Daubarui šis apdovanojimas buvo skirtas įvertinant jo ilgametę veiklą stiprinant tarptautinius ryšius tarp visuomeninių organizacijų, kultūros ir sporto institucijų bei skatinant tarptautinį dialogą.

Tarptautinis WFF-WBBF federacijos autoritetas

2018 metais gauti tarptautiniai apdovanojimai liudijo ne tik asmeninį dr. Edmundo Daubaro visuomeninės veiklos įvertinimą. Jie taip pat atspindėjo augantį Pasaulinės WFF-WBBF federacijos autoritetą tarptautinėje erdvėje.

Federacijos veikla jau seniai buvo peržengusi vien kultūrizmo ir fitneso sporto ribas. Organizacija aktyviai dalyvavo tarptautiniuose kultūriniuose, istoriniuose, akademiniuose ir visuomeniniuose projektuose, užmegzdama ryšius su universitetais, mokslo institucijomis, istorinėmis organizacijomis bei visuomeniniais judėjimais įvairiose Europos valstybėse.

Būtent ši įvairiapusė veikla sudarė prielaidas WFF-WBBF federacijai tapti ne tik tarptautine sporto organizacija, bet ir reikšminga visuomeninio bendradarbiavimo platforma.

Išvados

2018 metai tapo vienu reikšmingiausių Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos etapų. Vizitai į Ukrainą ir Lenkiją sustiprino federacijos ryšius su akademinėmis institucijomis, istorinėmis organizacijomis bei visuomeniniais judėjimais.

Dr. Edmundui Daubarui įteikti aukšti tarptautiniai apdovanojimai tapo oficialiu ilgametės veiklos pripažinimu ir kartu įrodė, kad federacijos vykdoma veikla buvo vertinama ne tik sporto pasaulyje, bet ir tarptautinėse akademinėse, kultūrinėse bei visuomeninėse organizacijose.

Šie įvykiai dar kartą patvirtino, kad WFF-WBBF federacija savo veiklą grindė ne vien sportiniais rezultatais. Ji siekė puoselėti tarptautinį bendradarbiavimą, istorinio paveldo išsaugojimą, tautų dialogą ir visuomeninę partnerystę, o tai tapo svarbia organizacijos tarptautinio autoriteto augimo prielaida ir reikšminga jos istorijos dalimi.

Tarptautinės asmenybės

Profesorius Lalitas Sonis – Indijos sporto ambasadorius pasaulyje

Pastaruosius kelis dešimtmečius Indija yra viena aktyviausių pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje dalyvaujančių valstybių. Prie šios veiklos plėtros svariai prisidėjo sporto organizatorius ir visuomenininkas profesorius Lalitas Sonis (Lalit Kumar Soni, Indija), kurio ilgametis darbas tapo reikšmingu veiksniu stiprinant federacijos pozicijas ne tik Indijoje, bet ir visame Azijos regione.

Sportinį išsilavinimą turintis Lalitas Sonis savo veiklą pradėjo nuo vietinių sporto klubų organizavimo ir administravimo. Nuoseklus darbas, organizaciniai gebėjimai bei išskirtinis atsidavimas sportui lėmė, kad jis palaipsniui tapo vienu svarbiausių WFF–WBBF federacijos vadovų Azijoje ir buvo išrinktas pasaulinės federacijos viceprezidentu. Šias pareigas eidamas jis koordinuoja federacijos veiklą daugelyje Azijos valstybių, organizuoja tarptautinius renginius, palaiko ryšius su nacionalinėmis federacijomis ir prisideda prie naujų sporto organizacijų kūrimo.

Savo sportinę veiklą Lalitas Sonis pradėjo Pandžabo valstijos Ludhianos mieste, viename didžiausių šiaurės Indijos pramonės ir sporto centrų. Daugelį metų jis vadovavo keliems sporto klubams, kuriuose buvo ugdomi jaunieji atletai ir rengiamos nacionalinės varžybos. Sukaupęs didelę organizacinę patirtį, vėliau jis visą dėmesį skyrė tarptautinei sporto vadybai ir visuomeninei veiklai.

Tačiau Lalito Sonio veikla neapsiriboja vien sportu. Jis yra visuomeninio vėžio ligų profilaktikos centro prezidentas, aktyviai remia moterų teises ginančią organizaciją „Ek Ass Women Helpline NGO“, bendradarbiauja su įvairiomis gyvūnų globos organizacijomis bei dalyvauja socialiniuose projektuose, skirtuose jaunimo užimtumui, sveikai gyvensenai ir visuomenės švietimui. Ši įvairiapusė veikla liudija jo įsitikinimą, kad sportas yra neatsiejamas nuo visuomenės gerovės, sveikatos ir moralinių vertybių puoselėjimo.

Per daugelį metų Lalitas Sonis organizavo dešimtis nacionalinių ir tarptautinių renginių Indijoje bei Tailande. Jo iniciatyva vyko aukšto lygio susitikimai su valstybės institucijų atstovais, verslo lyderiais ir visuomenės veikėjais. Jis buvo vienas pagrindinių tarptautinių „Universe“ bei „World Grand Prix“ turnyrų organizatorių, rengė spaudos konferencijas, televizijos laidas ir informacines kampanijas, padėjusias populiarinti WFF–WBBF federacijos veiklą Azijoje.

Ypatingą dėmesį Lalitas Sonis nuolat skiria Indijos nacionalinės rinktinės formavimui. Beveik kiekvienose pasaulio ar žemyno pirmenybėse jis asmeniškai rūpinasi sportininkų atranka, jų pasirengimu, delegacijų organizavimu ir tarptautinių ryšių stiprinimu. Dėl jo pastangų Indijos sportininkų pasirodymai pasaulio čempionatuose tapo reguliarūs, o šalies autoritetas tarptautinėje WFF–WBBF bendruomenėje nuolat augo.

Aktyvi visuomeninė veikla neliko nepastebėta ir tarptautiniu mastu. Dalyvaudamas pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijoje Ukrainoje, Lalitas Sonis buvo apdovanotas UNESCO tarptautinės organizacijos garbės raštu už reikšmingą indėlį į visuomeninę veiklą ir tarptautinį bendradarbiavimą. Taip pat vienas seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų – Stavropigiono universitetas – jam suteikė garbės profesoriaus vardą, įvertindamas jo nuopelnus sportui ir visuomeninei veiklai.

Tarptautinis Lalito Sonio autoritetas buvo įvertintas ir Lietuvoje. 2019 metais oficialaus priėmimo Lietuvos Respublikos Seime metu jis buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės sidabro medaliu”. Šis apdovanojimas tapo jo ilgametės veiklos ir nuopelnų tarptautiniam sporto judėjimui pripažinimu.

Lietuva Lalitui Soniui nėra vien tarptautinių varžybų vieta. Jis ne kartą lankėsi Klaipėdoje, kur organizavo Indijos sportininkų pasirodymus miesto vaikų darželiuose, skatindamas vaikų domėjimąsi sportu, fiziniu aktyvumu ir sveika gyvensena. Tokie susitikimai tapo savotiška kultūrine ir sportine draugystės tarp Lietuvos ir Indijos išraiška.

Ypatingą vietą Lalito Sonio veikloje užima darbas su jaunaisiais talentais. Jo dėka ne vienas perspektyvus Indijos atletas tapo tarptautinių varžybų prizininku ir savo šalies sporto simboliu. Ryškiausias pastarųjų metų pavyzdys – 2024 metais Klaipėdoje vykusiame WFF–WBBF pasaulio čempionate kovos menų pogrupyje triumfavęs vos trejų metų amžiaus sportininkas Fatehas Gilis. Šio neeilinio talento pasirodymas sulaukė didelio tarptautinės sporto bendruomenės dėmesio, o Indijoje jis tapo jaunosios kartos simboliu, įrodančiu, kad kryptingas darbas ir ankstyvas ugdymas gali atverti kelią į aukščiausius sporto pasiekimus.

Profesoriaus Lalito Sonio gyvenimo kelias atspindi šiuolaikinio sporto vadovo sampratą. Jis ne tik organizuoja varžybas ar vadovauja federacijoms, bet ir kuria ilgalaikę sporto plėtros sistemą, jungiančią skirtingų valstybių žmones, kultūras ir organizacijas. Jo veikla įrodo, kad sportas gali tapti veiksminga tarptautinio bendradarbiavimo, visuomenės ugdymo ir humanitarinių iniciatyvų platforma.

Išvada

Profesoriaus Lalito Sonio veikla peržengia tradicinio sporto administravimo ribas. Per ilgus metus jis tapo vienu ryškiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinio judėjimo lyderių Azijoje, reikšmingai prisidėjusiu prie federacijos plėtros, Indijos sportininkų tarptautinių pasiekimų ir naujų kartų ugdymo. Jo organizacinė, visuomeninė ir labdaringa veikla liudija, kad tikras sporto lyderis savo autoritetą kuria ne vien laimėjimais varžybose, bet ir gebėjimu vienyti žmones, ugdyti jaunimą, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą bei skleisti humanistines sporto vertybes. Dėl šių priežasčių profesorius Lalitas Sonis pagrįstai laikomas viena ryškiausių šiuolaikinio tarptautinio WFF–WBBF judėjimo asmenybių.

Išsamesnė informacija yra tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorijos

Rolandas Bučinskas – sportininkas dviejų epochų sandūroje

Rolando Bučinsko sportinė biografija atspindi vieną sudėtingiausių Lietuvos kultūrizmo istorijos laikotarpių – kelią nuo sovietmečio draudimų ir administracinių suvaržymų iki nepriklausomos Lietuvos sportininkų pripažinimo tarptautinėje arenoje. Jo karjeroje susipynė ryškios pergalės, politinės aplinkybės, organizacinės kovos ir skaudūs pralaimėjimai, todėl Rolandas Bučinskas pagrįstai laikomas viena ryškiausių XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo asmenybių.

Sportininko talentas išryškėjo anksti. Dar būdamas jaunimo grupės atletas, 1982 metais jis dalyvavo tradiciniame „Georgo Tenno memorialo“ turnyre Taline. Šios varžybos tuomet buvo vienos prestižiškiausių visoje Sovietų Sąjungoje, todėl antroji vieta jaunimo kategorijoje buvo reikšmingas pasiekimas, atkreipęs specialistų dėmesį į perspektyvų Lietuvos sportininką.

Tačiau tolimesnę karjerą netrukus apsunkino ne sportiniai rezultatai, o vidaus konfliktai Lietuvos kultūrizmo bendruomenėje. Kultūrizmui Sovietų Sąjungoje esant faktiškai uždraustam, neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovas Romanas Kalinauskas Rolandui Bučinskui uždraudė dalyvauti varžybose. Toks sprendimas galėjo nutraukti perspektyvaus sportininko karjerą.

Ieškodamas galimybės sugrįžti į varžybas, Rolandas Bučinskas kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris palaikė glaudžius ryšius su Estijos kultūrizmo organizatoriumi Inaru Mardo (1945-2002). Pastarojo suteiktos garantijos leido Rolandui startuoti 1983 metų „Georgo Tenno memoriale“, kuriame jis tapo jaunimo grupės nugalėtoju. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu revanšu, bet ir įrodymu, kad talento neįmanoma sustabdyti administraciniais draudimais.

Dar didesnio pripažinimo Rolandas Bučinskas sulaukė 1986 metais, kai tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre iškovojo absoliutaus nugalėtojo titulą. Tuo metu „Gintarinis prizas“ jau buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūrizmo renginių, o absoliutaus nugalėtojo vardas reiškė aukščiausią sportinį meistriškumą. Ši pergalė įtvirtino Rolandą Bučinską tarp stipriausių to meto Lietuvos kultūristų.

1988 metais, Sovietų Sąjungoje oficialiai atkūrus kultūrizmo varžybų sistemą, įvyko pirmosios TSRS kultūrizmo taurės varžybos. Jose Rolandas Bučinskas savo svorio kategorijoje iškovojo antrąją vietą ir pelnė TSRS sporto meistro vardą. Tai buvo oficialus jo sportinio meistriškumo pripažinimas valstybiniu lygmeniu.

Ypatingą vietą Rolando Bučinsko biografijoje užima 1991 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Dauguma jų, laikydamiesi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pozicijos, atsisakė dalyvauti TSRS varžybose, tačiau Lietuvos sporto organizacijos dar nebuvo pripažintos tarptautinėse federacijose. Todėl sportininkai faktiškai neteko galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.

Siekdamas išspręsti šią problemą, Lietuvos Respublikos sporto ministro Algirdo Raslano paskatintas Edmundas Daubaras Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją (LNKA) – pirmąją nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizaciją. Netrukus buvo suburta stipriausių Lietuvos sportininkų delegacija į NABBA Europos čempionatą Prancūzijoje, prie kurios prisijungė ir Rolandas Bučinskas.

Šis sprendimas tapo istoriniu. Rolandas Bučinskas ir klaipėdietė Natalija Murnikovienė iškovojo Europos čempionų titulus ir į nepriklausomą Lietuvą parvežė pirmuosius tarptautinius aukso medalius. Šios pergalės turėjo ne tik sportinę, bet ir simbolinę reikšmę – jos tapo vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo ženklų. Tuo metu dalis kitų Lietuvos kultūristų ir jų vadovų dar laikėsi atsargesnės pozicijos ir iki Maskvos rugpjūčio pučo nesiryžo atsiriboti nuo sovietinės sporto sistemos.

Vėlesniais metais Rolandas Bučinskas sėkmingai tęsė sportinę karjerą IFBB federacijoje. 1996 metais jis tapo IFBB Europos čempionu, dar kartą patvirtindamas priklausymą Europos elitui.

1997 metais IFBB pasaulio čempionate Rolandas Bučinskas savo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau po varžybų atlikta dopingo kontrolė buvo teigiama, todėl pasaulio čempiono titulas buvo panaikintas, o oficialiuose varžybų protokoluose jo pergalė nebeliko įrašyta. Šis įvykis tapo skaudžiausiu sportininko karjeros momentu ir iš esmės pakeitė tolimesnę jo profesinę veiklą.

Dar prieš paskelbiant galutinius dopingo kontrolės rezultatus, 1998 metais Rolandas Bučinskas rengėsi emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagalbos jis dar kartą kreipėsi į Edmundą Daubarą, kuris susisiekė su ilgamečiu bičiuliu amerikiečiu Louisu Zwicku.

Jų pažintis buvo užsimezgusi dar 1989 metais, kai tarptautinio mačo „TSRS–JAV“ metu Edmundas Daubaras, Louisas Zwickas, Viktoras Jucys ir Rolandas Bučinskas, išvengę TSRS KGB pareigūnų kontrolės, viename Leningrado priemiesčio kultūrizmo centre nufilmavo du dokumentinius filmus apie Lietuvos kultūristų pasirengimą. Tais pačiais metais šie filmai buvo parodyti ESPN televizijos kanalu, o jų kopijos iki šiol saugomos pasaulinės WFF–WBBF federacijos archyvuose. Tai buvo vieni pirmųjų vakarietiškų vaizdo pasakojimų apie TSRS kultūrizmą dar prieš atkuriant valstybės nepriklausomybę.

Iki 1998 metų Louisas Zwickas jau buvo įkūręs nuosavą televizijos kompaniją, rengusią kultūrizmo varžybų vaizdo produkciją ESPN televizijai bei organizavusią tarptautinius renginius, tarp jų – „Miss Fitness America“, „Miss America Pageant“, „Hit the Rock“ ir kitus. Pasinaudodamas savo ryšiais, jis padėjo Rolandui Bučinskui įsidarbinti sporto leidybos ir žiniasklaidos srityje. Tačiau paskelbus galutinius dopingo kontrolės rezultatus, Rolandas nusprendė pasitraukti iš profesionalios sporto industrijos.

Šiandien Rolandas Bučinskas su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Išvados

Rolando Bučinsko sportinė karjera išsiskiria ne tik aukšto lygio sportiniais pasiekimais, bet ir tuo, kad ji atspindi visą Lietuvos kultūrizmo virsmų epochą. Jis priklausė tai sportininkų kartai, kuri savo karjerą pradėjo kultūrizmo draudimo metais, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos tarptautinius ryšius ir tapo pirmaisiais Lietuvos atstovais svarbiausiose Vakarų Europos varžybose.

1991 metų NABBA Europos čempionato aukso medalis buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo laimėjimų. Ši pergalė turėjo platesnę reikšmę nei vien sportinis rezultatas – ji tapo nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo tarptautinio pripažinimo pradžia.

Nors 1997 metų dopingo byla iš esmės pakeitė viešą Rolando Bučinsko sportinės karjeros vertinimą, ji nepaneigia jo ankstesnių laimėjimų ir indėlio į Lietuvos kultūrizmo istoriją. Istoriškai vertinant, Rolandas Bučinskas išlieka viena ryškiausių XX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrizmo asmenybių, kurios biografijoje atsispindi tiek šio sporto pakilimai, tiek sudėtingi jo raidos iššūkiai.

Profesorius Vasilijus Bespalenko – sportinio kultūrizmo pradininkas Ukrainoje

Asmenybė, sujungusi mokslą, sportą ir visuomeninę veiklą

Profesorius Vasilijus Bespalenko yra viena ryškiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo asmenybių, kurios veikla apima sportą, mokslą, pedagogiką, visuomeninį darbą ir kultūrą. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius trunkančią profesinę karjerą jis sugebėjo suderinti mokslininko, dėstytojo, trenerio, sportininko ir visuomenės veikėjo veiklą, tapdamas autoritetu kelioms sportininkų ir trenerių kartoms.

1983 metais baigęs meno dizaino studijas Ivano Franko nacionaliniame universitete Lvove, Vasilijus Bespalenko pasirinko dar vieną profesinės veiklos kryptį – fizinės kultūros mokslus, kuriuos studijavo Lvovo valstybiniame universitete. Vėliau įgijo praktinės psichologijos magistro kvalifikaciją, o sukauptas žinias sėkmingai pritaikė sportininkų rengimo metodikoje bei pedagoginėje veikloje.

Daugelį metų profesorius dirbo įvairiose Ukrainos aukštosiose mokyklose, dėstė fizinės kultūros disciplinas, vadovavo studentų moksliniams darbams ir rengė specialistus. Eidamas Lvovo Stavropigiono universiteto fizinės kultūros katedros vedėjo pareigas, jis daug dėmesio skyrė šiuolaikinių mokymo programų kūrimui bei sporto mokslo plėtrai. Pastaraisiais metais profesorius aktyviai dalyvauja rengiant ir tobulinant studijų programas Tarptautiniame sporto universitete.

Plačioji visuomenė Vasilijų Bespalenko pažįsta ne tik kaip pedagogą ir sporto specialistą. Dėl išskirtinės charizmos, kultūros ir ilgametės patirties jis dažnai kviečiamas dalyvauti televizijos bei radijo laidose, duoti interviu spaudai, filmuotis dokumentiniuose ir meniniuose Ukrainos bei Lenkijos kino projektuose, dalyvauti meninės fotografijos projektuose.

Sportininkas, sukūręs ištisą kultūrizmo epochą

Vasilijaus Bespalenko sportinė biografija neatsiejama nuo sportinio kultūrizmo istorijos Ukrainoje. Jis laikomas vienu šios sporto šakos pradininkų ir svarbiausių jos organizatorių.

Ypač reikšminga jo veikla buvo XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai kultūrizmas daugelyje socialistinių valstybių buvo oficialiai draudžiamas arba griežtai ribojamas. Nepaisydamas tuometinių ideologinių kliūčių, Vasilijus Bespalenko tapo pirmuoju Ukrainos TSR sportininku, reguliariai atstovavusiu savo šaliai kultūrizmo varžybose Baltijos valstybėse. Tokia veikla prisidėjo prie tarptautinių sportinių ryšių plėtros ir kultūrizmo pripažinimo regione.

Per savo sportinę karjerą Vasilijus Bespalenko tapo daugkartiniu pasaulio ir Europos čempionu, iškovojo daugybę tarptautinių titulų bei apdovanojimų. Tačiau vienu svarbiausių savo pasiekimų jis laiko pergales tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre – vienose prestižiškiausių kultūrizmo varžybų pasaulyje. Šio turnyro istorijoje iškovoti titulai tapo jo sportinio meistriškumo simboliu, o 2022 metais pelnytas absoliutaus nugalėtojo vardas dar kartą patvirtino išskirtinį profesionalumą ir ilgaamžiškumą sporte.

Ne mažiau svarbi yra ir jo trenerio veikla. Per daugelį metų profesorius išugdė nemažai aukšto meistriškumo sportininkų, kurie sėkmingai atstovavo Ukrainai tarptautinėse varžybose. Jo sukurta sportininkų rengimo sistema grindžiama ne tik fiziniu pasirengimu, bet ir psichologiniu stabilumu, disciplinos ugdymu bei pagarba sporto etikai.

Organizacinė ir visuomeninė veikla

Didelę gyvenimo dalį Vasilijus Bespalenko skyrė sporto organizavimui ir visuomeninei veiklai.

Jis buvo pirmasis Ukrainos TSR IFBB federacijos prezidentas, aktyviai prisidėjęs prie organizuoto kultūrizmo kūrimo šalyje. Šiuo metu jis vadovauja Ukrainos WFF–WBBF federacijai, kurios veikla orientuota į tarptautinį bendradarbiavimą ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą.

Jo iniciatyva Ukrainoje surengta daugybė nacionalinių ir tarptautinių čempionatų. Vienu svarbiausių organizacinių pasiekimų laikomos 2013 metais surengtos WFF–WBBF „World Grand Prix“ varžybos, kurios subūrė sportininkus iš daugelio pasaulio valstybių.

Tarptautinėje erdvėje profesorius ne kartą atstovavo Ukrainai oficialių delegacijų vadovo teisėmis. Dalyvaudamas tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą buvo oficialiai priimtas Lietuvos Respublikos Seime, prisidėdamas prie sportinių ir kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos stiprinimo.

Profesorius aktyviai dalyvauja ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Istorinė Ukrainos kazokų lyga, įvertindama jo nuopelnus valstybei ir visuomenei, suteikė jam generolo leitenanto laipsnį.

Tarptautinis pripažinimas

Ilgametė profesoriaus veikla įvertinta daugybe tarptautinių apdovanojimų.

2017 metais jam buvo įteiktas istorinio Kristaus ordino medalis, siejamas su Jungtinių Tautų asociatyviomis visuomeninėmis iniciatyvomis.

2020 metais profesorius buvo apdovanotas UNESCO garbės raštu už indėlį į sporto, švietimo ir visuomenės kultūros puoselėjimą.

Tais pačiais metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Vasilijų Bespalenko apdovanojo aukščiausiu organizacijos įvertinimu – “Tarptautiniu Garbės aukso medaliu”.

Reikšmė sporto istorijai

Profesoriaus Vasilijaus Bespalenko gyvenimas yra pavyzdys, kaip asmeninis atkaklumas, profesinis pasirengimas ir visuomeninis aktyvumas gali tapti ilgalaikės įtakos šaltiniu visos šalies sporto raidai. Jis priklauso tai sporto lyderių kartai, kuri kultūrizmą puoselėjo sudėtingomis politinėmis sąlygomis ir prisidėjo prie jo tarptautinio pripažinimo.

Jo veikla neapsiribojo sportiniais rezultatais. Kaip pedagogas jis rengė naujas specialistų kartas, kaip treneris ugdė čempionus, kaip sporto organizatorius kūrė nacionalinę kultūrizmo sistemą, o kaip visuomenės veikėjas prisidėjo prie tarptautinio Ukrainos sporto prestižo stiprinimo.

Šiandien profesorius Vasilijus Bespalenko pelnytai laikomas viena svarbiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo istorijos asmenybių. Jo darbai, išugdyti sportininkai ir organizacinis palikimas išlieka reikšminga Ukrainos bei tarptautinio sportinio kultūrizmo istorijos dalimi.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorija.

 „Misteris Absoliutus SSSR“

Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.

Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.

Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.

Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.

Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.

Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.

Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.

Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.

Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.

Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.

Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.

Išsamesnę informaciją galima rasti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

ŠIMTAMETĖ PASAULIO FITNESO ISTORIJA.

PIRMA FITNESO ATSTOVĖ -  BRONĖ DUBAR.

BRONĖ DUBAR (Broné “Brownie” Dubar, Daubaraitė, 1906 - 1986 m.) su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos į JAV emigravo 1912 metais. Kilusi iš išsilavinusios ir atletiškos šeimos, BRONĖ DUBAR visuomet skyrė didelį dėmesį proto ir kūno lavinimui. Be aistros sportui,  per gyvenimą ją lydėjo du mėgstami užsiėmimai – knygų skaitymas ir šachmatai. Visi jos broliai buvo atletais, mėgėjiškai ir profesionaliai užsiiminėdami ir dalyvaudami bokso, ledo rutulio ir beisbolo varžybose.  Mokydamasi aukštojoje mokykloje, BRONĖ DUBAR užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Nuolat besitreniruojant rezultatai pasiekė tikį lygį, kad  ji sugalvojo pratimų programą ir pradėjo viešus pasirodymus. Nors sporto specialistai šiandien ją laiko pasaulio fitneso sporto pradininke moterų tarpe, tačiau tuo metu dar nebuvo nei fitneso sporto, nei fitneso varžybų. Išvis moterų sportas į Olimpines žaidynes buvo įtrauktas tik 1920 metais. Todėl tarp praėjusio šimtmečio 1920 –tųjų 1930- tųjų metų BRONĖS DUBAR žiūrovams atliekami vieši gimnastiniai ir akrobatiniai pasirodymai nebuvo laikomi sportu. Propaguodama sveikatingumą ir sportą, BRONĖ DUBAR su savo pasirodymais apkeliavo visą Ameriką nuo Niu Jorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tą patį darė ir to meto stipruoliai jėgos sporto atstovai – vyrai. Amerikoje tai buvo LUISAS SYRAS (Louis Cyr, 1863 - 1912 m.) bei ČARLZAS ATLASAS (Charles Atlas, Angelo Siciliano, 1893 - 1972 m.). BRONĖS DUBAR demonstruojamos programos buvo originalios. Kartą, vieno pasirodymo metu, kad žiūrovai geriau matytų, ji programą atliko antro aukšto balkone. Visiems netikėtai, ji, lyg sklandydama, nušoko per susirinkusių žiūrovų galvas iš balkono į šalia apačioje esantį baseiną. Šiandien daugelis įvairiausių to meto JAV laikraščių reportažų liudija apie BRONĖS DUBAR sportinius pasirodymus. Šalia atletės pasirodymų, spauda dažnai pabrėždavo originalius madingus drabužius, kuriuos dėvėjo BRONĖ DUBAR. Laikraščiai rašė, kad nuotraukose ji atrodo lyg žvelgtų iš „Vogue“ („Vogue Magazine“) žurnalo viršelio.  Prasidėjus antram pasauliniam karui BRONĖ DUBAR pasirodymus publikai nutraukė ir jau niekad prie jų nebesugrįžo. BRONĖ DUBAR buvo gerokai aplenkusi savo laikmetį. Jos pamokanti gyvenimo istorija įtakojo daugelį jaunų merginų užsiimti sportu. Būtent jos dėka abiejose Atlanto vandenyno pusėse kelios DUBAR šeimos kartos įsitraukė į sportą, kuriame yra iki šiolei.

Išsamesnė informacija tarptautiniame puslapyje www.wff.lt 

SUSIPAŽINKITE SU PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

VIENINTĖLĖ KLASIKINĖ KULTŪRIZMO MOKYKLA SOCIALISTINIO PASAULIO ISTORIJOJE.

PASAULINIO KULTŪRIZMO HEROJAI. ČESLAVAS TAMULEVIČIUS.

Negalima kalbėti apie socialistinių šalių kultūrizmą, apie kultūrizmą T.S.R.S., neminint ČESLAVO TAMULEVIČIAUS (Чеслав Тамулевич). Beveik du dešimtmečius jo asmeninės veiklos įtaka kultūrizmui buvo neginčijama.

Mūsų tautietis vilnietis ČESLAVAS TAMULEVIČIUS – vienas kultūrizmo pradininkų socialistinėse šalyse. Talentingas treneris, savo laiku ruošdamas sportininkus varžyboms, daug eksperimentavo savimi – tai, ką siūlydavo sportininkams, išbandydavo pats.

Vilniaus “Viktorijos” klubo treneriai ČESLAVAS TAMULEVIČIUS bei vilnietis poetas, dramaturgas VITALIJUS ASOVSKIS buvo T.S.R.S. kultūrizmo treniruočių metodikos bei pozavimo meno autoriai. Jie sukūrė ir aprašė visas galimas kultūrizmo pozas, jų pastatymo taisyklingumą. Savo sportininkams jie sukūrė originaliais menines pozavimo programas, kurių šiandien nė kvapo neliko. Kultūrizmas nusirito dabar į akmens amžių. 1986 metais “T.S.R.S. kultūrizmo federaciją” («Федерация культуризма С.С.С.Р.»), buvo pasinaudota jų darbais rengiant varžybų taisykles bei teisėjavimo pagrindus.

Jis pats dalyvavo beveik visose pirmosiose T.S.R.S. kultūrizmo varžybose. 1965-1995 metais garsioji „Vilniaus kultūrizmo mokykla“ («Вильнюсская школа культуризма»)„ diktavo madas“ visiems T.S.R.S. kultūristams. Jeigu jau kalbame apie tikras klasikines kultūrizmo sporto mokyklas, tai drąsiai galime teigti, kad „Vilniaus kultūrizmo mokykla“ viso socialistinio pasaulio gyvavimo laikotarpiu buvo tokia vienintelė. Dar į „kultūrizmo mokyklos“ statusą galėtų pretenduoti Čekoslovakijos Marjanske Lazne kurorte įsikūręs „Sandow“ sporto klubas, kuriam iki šiol vadovauja LIUDEKAS NOSEKAS (Ludek Nosek). Tačiau minėtas čekų klubas žymiais tarptautinio lygio sportininkais nepasižymėjo, išskyrus legendinį ALOISĄ PEKĄ (Alois Pek).

„Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir vadovas ČESLAVAS TAMULEVIČIUS treniravo ir paruošė varžyboms daug garsių įvairių šalių kultūristų. Daugelis minėtų sportininkų dalyvavo istoriniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre (1968-2025 m., „Amber Prix International“, „Янтарный приз»), buvusiose kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo metais vienintelėmis reguliariai vykstančiomis tarptautinėmis varžybomis T.S.R.S.. 1974 metais „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ komanda istoriniame visasąjunginiame „Georgo Tenno Memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно») Taline (Estija) užėmė visas pirmas vietas. Varžybas organizavo „Estijos kultūrizmo siela“ INNARAS MARDO (Иннар Мардо). Tuomet tik OLEVUI ANUSUI (Olev Annus) savo ūgio kategorijoje pavyko nugalėti Rusijos atstovą VLADIMIRĄ DUBININĄ (Владимир Дубинин). Tuomet absoliučiu nugalėtoju tapo ČESLAVO TAMULEVIČIAUS auklėtinis unikali mūsų sporto asmenybė  PRANAS MURAUSKAS (Пранас Мураускас). Tuomet apie įvykį rašė daug pasaulio kultūrizmo žurnalų, tame tarpe ir brolių Veiderių (Weider brothers) žurnalai. Neabejotina, kad be ČESLAVO TAMULEVIČIAUS asmeninių darbų T.S.R.S. kultūrizmas dar ilgai būtų klaidžiojęs ir ieškojęs savojo kelio.

TARPTAUTINIS APDOVANOJIMAS PASIEKĖ SAVO HEROJŲ.

2020 metų rugsėjo 28 dieną už visuomeninę veiklą ČESLAVAS TAMULEVIČIUS  Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose kartu su kitais T.S.R.S. kultūrizmo pradininkais buvo iškilmingai pagerbtas Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness federation, World Body Building Federation) federacijos Garbės Sidabro Medaliu. Medalis ČESLAVUI TAMULEVIČIUI  buvo įteiktas federacijos delegacijai nuvykus į vieną nuošalų Lietuvos rajoną, kuriame tuo metu jis gydėsi ir gyveno.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. 

2025. AUKŠTAS PASAULINĖS W.F.F. - W.B.B.F. FEDERACIJOS APDOVANOJIMAS.

IŠSKIRTINIAI VYTAUTO MIKUCKIO NUOPELNAI.

Šiandien VYTAUTAS MIKUCKIS švenčia savo gimtadienį.

2016 metais Pasaulinės W.F.F. - W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras) už išskirtinius nuopelnus vystant tarptautinį sportą ir sveikatingumą apdovanojo Pasaulinės federacijos garbės sidabro medaliu kaunietį VYTAUTĄ MIKUCKĮ.

 „2016 W.F.F. - W.B.B.F. Silver Medal Awarded to World Sport Leader VYTAUTAS MIKUCKIS  for his support of Competitive and General Fitness and Bodybuilding Amongst All Peoples of the World and Regardles of Race, Religijon and Politics.

President W.F.F. - W.B.B.F. International DSc. EDMUNDAS DAUBARAS“.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. 

VIENOJE KAMEROJE SU NOBELIO PREMIJOS LAUREATU SOLŽENICYNU.

GEORGIJUS TENNO - SSSR LAIKŲ ESTIJOS DIDVYRIS.

SOCIALISTINIO PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

Praėjusio šimtmečio šešiasdešimtaisiais metais vienu iš pagrindinių kultūrizmo propaguotoju SSSR buvo sunkiaatletis estas GEORGIJUS TENNO (Георгий Тэнно). Buvęs karo laivyno karininkas, antrojo pasaulinio karo dalyvis GEORGIJUS TENNO 1948 metais buvo melagingai apkaltintas šnipinėjimu, areštuotas ir nuteistas. Kelėti jam teko aštuonerius metus, beje, vienoje kameroje su ALEKSANDRU SOLŽENICYNU (Aleksandr Solzhenitsyn, Александр Солженицын). Minėtu laikotarpiu GEORIJUS TENNO penkis kartus bandė pabėgti, bet kaskart nesėkmingai. ALEKSANDRO SOLŽENICYNO romane „Gulago Archipelagas“ („Arkhipelag Gulag“, «Архипелаг ГУЛАГ») yra skyrelis „Įsitikinęs bėglys“ («Убежденный беглец»), skirtas GEORGIJUI TENNO. Apie GEORGIJŲ TENNO ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS rašė: „Jis buvo stipriausias iš mūsų, narsiausias ir labai ryžtingas“. 1970 metais už indėlį į pasaulio literatūrą Nobelio komitetas paskyrė ALEKSANDRUI SOLŽENICYNUI Nobelio premiją.

Baigiantis penktajam dešimtmečiui GEORGIJUS TENNO išėjo į laisvę ir pradėjo dirbti SSSR fizinio lavinimo mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК, Всесоюзный научно исследовательский институт физической культуры).

1968 metais GEORGIJUS TENNO išleido knygą „Atletizmas“ («Атлетизм»), kuri greitai tapo populiariu leidiniu. Čia buvo visa reikalinga treniruotėms informacija: treniruočių metodika, atsistatymas po fizinio krūvio, mityba. Savo apimtimi SSSR tai buvo unikali informacija. Nors GEORGIJUS TENNO apie savo darbų šaltinius nekalbėjo, tačiau buvo akivaizdu, kad rašydamas knygą jis naudojosi jam pagal darbą prieinamais metodiniais užsienio leidiniais. Praėjęs Gulago kelius, GEORGIJUS TENNO žinojo iš kur pučia vėjai. Jis buvo atsargus, todėl jo knygoje ne kartą pabrėžta, kad „kultūrizmas ne tam, kad kraipytis prieš veidrodį. Šis užsiėmimas skirtas tvirtiems raumenims, kurie tarnaus tėvynei“.

Kartą, pasisakant populiariame SSSR žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ («Спортивная жизнь России») VLADIMIRAS ČIUDINOVAS (ВЛАДИМИР ЧУДИНОВ) siūlė SSSR šalies fizinio lavinimo sporto sistemai imti už pagrindą GEORGIJAUS TENNO atletizmo metodiką. Jis pasakoja, kad GEORGIJUS TENNO vertė užsienio literatūrą, iš ten ėmė jau paruoštą metodinę medžiagą ir visada nedarė jokio skirtumo tarp kultūrizmo ir atletizmo sąvokų. Tuo pačiu VLADIMIRAS ČIUDINOVAS teigia, kad GEORGIJUS TENNO laikėsi principo „kiekvienas sportuojantis yra pats sau patarėjas ir treneris“.

Prasidedant kultūrizmo draudimui persekiojimui SSSR, 1970 metais GEORGIJUS TENNO žuvo autoavarijoje. Ar tai buvo atsitiktinė žūtis – sunku spręsti.

GEORGIJUI TENNO atminti nuo 1971 metų Estijoje imta organizuoti tarptautinį turnyrą „Georgo Tenno Memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»). Iki 1989 metų buvo surengta keturiolika memorialų, kurie kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968-2019) turnyru ilgus metus buvo vienintelėmis reguliariomis kultūrizmo varžybomis SSSR ir visame socialistiniame pasaulyje.

Pastaba: „Georgo Tenno memorialų“ dokumentai, surinkti Estijos WFF-WBBF federacijos prezidento INARO MARDO, saugomi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. 

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

“VILNIAUS KULTŪRIZMO MOKYKLA”.

VITALIJUS ASOVSKIS.

Praėjusio šimtmečio viduryje Vilniuje sportinę veiklą pradėjo talentingi sportininkai - garsus dabarties skulptorius LEONAS PIVORIŪNAS bei ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (Чеслав Тамулевич). Plėtodami veiklą, jie įsteigė sporto klubą “Viktorija”, kurio pagrindu ėmė veikti unikali “Vilniaus kultūrizmo mokykla” (“Vilnius Bodybuilding School”, «Вильнюсская школа культуризма»). 1970 metų pradžioje LEONAS PIVORIŪNAS iš sportinės veiklos pasitraukė ir jo vietą užėmė garsus dabarties poetas ir dramaturgas VITALIJUS ASOVSKIS (Виталий Асовский). Tarybinės santvarkos laikotarpiu “Vilniaus kultūrizmo mokykla” išugdė daug garsių kultūristų. Mokyklos išskirtinumas yra tai, kad ČESLAVAS TAMULEVIČIUS ir VITALIJUS ASOVSKIS sukūrė ir išvystė teorinius bei praktinius kultūrizmo treniruočių bei laisvųjų programų atlikimo techninius pagrindus. Panačios mokyklos nebuvo ne tik kad socialistiniėse šalyse, bet ir visame pasaulyje. Mokytis kultūrizmo subilybių į Vilnių važiavo sportininkai ne tik iš kitų Lietuvos miestų, bet ir iš visos T.S.R.S.. Kai 1987 metais baigėsi du dešimtmečius trukęs kultūrizmo draudimas ir persekiojimas bei buvo įkurta “T.S.R.S. kultūrizmo federacija” (“U.S.S.R. Bodybuilding Federation”, «Федерация культуризма СССР»), primityviam kultūrizmui buvo reikalinga “pasiūti sportinį drabužį”: sukurti kultūrizmo sporto koncepciją, varžybų taisykles, teisėjavimo vertinimo kriterijus. Juk tuo metu kultūrizmas vis dar buvo visame pasaulyje oficialiai pripažintu sportu. Kultūristų “tūsai’ turėjo virsti sportu, kas ir buvo padaryta “Vilniaus kultūrizmo mokyklos” teoriniu bei praktiniu pagrindu. Atsispiriant į tai, T.S.R.S. sporto ministerija geriausiems kultūristams suteikinėjo “T.S.R.S. sporto meistrų” (“U.S.S.R. Sport Master”, «Мастер спорта СССР») vardus. Kai po socialistinio pasaulio žlugimo T.S.R.S. kultūristai įsiliejo į “Vakarų” pasaulį, prasčiokiška “Vakarų” kultūrizmo sistema prarijo “Vilniaus kultūrizmo mokyklos” pagrindais sukurtą sportiškumą ir nuvedė kultūrizmo sportą į prarają, iš kurios jis jau niekada nebeišlips. Toks galutinis Tarptautinio Olimpinio Komiteto (T.O.K., I.O.C., International Olympic Committee) bei W.A.D.A. (World Anti Doping Agency) sprendimas. Buvusiose socialistinėse šalyse apgaulingi kultūristų žaidimai tebevyksta, tačiau tokio sporto kaip kultūrizmas nebėra.

Neseniai ČESLAVAS TAMULEVIČIUS, LEONAS PIVORIŪNAS bei VITALIJUS ASOVSKIS buvo pagerbti Lietuvos Respublikos Seime ir apdovanoti Pasaulinės W.F.F. - W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos Tarptautiniais Garbės Sidabro Medaliais (“International Honour Silver Medal”, «Международная серебрянная медаль почёта»).

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt . 

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

ASMENYBĖ. LINAS PERNAVAS.

Buvęs Lietuvos Respublikos policijos generalinis komisaras, Lietuvos Respublikos diplomatas Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, dabar einantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrymų tarnybos direktoriaus pareigas, LINAS PERNAVAS - absoliutus Pasaulinės W.F.F. - W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Bodybuilding Federation) federacijos pasaulio kultūrizmo veteranų čempionas.

Išsamesnė informacija įvairiomis kalbomis tarptautiniame puslapyje www.wff.lt 

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

AUKŠTI VALSTYBIŲ PAREIGŪNAI KULTŪRIZME.

Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija,  dirbanti nuo 1968 metų, šiandien vienija narius iš šimto keturiasdešimt vienos šalies, kurios atstovauja visus kontinentus. Kasmet federacija įvairiose šalyse organizuoja per šešiasdešimt tarptautinių renginių.

Dideliuose tarptautiniuose W.F.F. - W.B.B.F. renginiuose organizatoriais ir svečiais dalyvavo įvairaus rango įvairių šalių pareigūnai, tarp kurių Austrijos Parlamento pirmininkas profesorius ALFREDAS GERSTLAS (Alfred Gerstl), Slovakijos Parlamento pirmininkas JANAS FIGELIS (Jan Figel), Slovakijos ministras - pirmininkas VLADIMIRAS MEČIARAS (Vladimir Meciar), Slovakijos ministras pirmininkas ROBERTAS FICO (Robert Fico), Lietuvos ministras pirmininkas GEDIMINAS KIRKILAS, Lietuvos ministras pirmininkas ALGIRDAS BUTKEVIČIUS, Lenkijos sporto ministras ZBIGNEVAS PACELTAS (Zbigniew Pacelt), Irano sporto ministras Dr. MAHAMADAS AŠTEJANIS (DSc. Mohammad Asteyani), Lietuvos sporto ministrai VITAS NENIUS, ALGIRDAS RASLANAS, Rusijos Parlamento pirmininko pavaduotojas VLADIMIRAS ŽIRINOVSKIS (Владимир Жириновский), Indijos Parlamento komiteto pirmininkas SARDARAS RAVINETAS BITAS (Sardar Ravneet Bittu), Lietuvos seimo narys GEDIMINAS VASILIAUSKAS, JULIUS DAUTARTAS bei įvairiausių šalių ministrai, sričių gubernatoriai bei miestų merai.

Detali informacija įvairiomis kalbomis tarptautiniame puslapyje www.wff.lt . 

IŠSKIRTINIAI SPORTO ASMENYS.

SVETLANA PUGAČIOVA.

Pasaulinės W.F.F. - W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos technikinio komiteto pirmininkė, nusipelniusi trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja  klaipėdietė SVETLANA PUGAČIOVA (Svetlana Pugacheva, Светлана Пугачёва) iki šio yra aktyvi sportininkė. Šiais metais sukanka dvidešimt penkeri metai, kai ji dalyvauja tarptautinėse kultūrizmo varžybose. Be kultūrizmo, SVETLANA PUGAČIOVA užsiima lengvąja atletika ir jau keleri metai atstovauja Lietuvos Respubliką tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose.

Pasaulinėse reitinguose tarp daugiau nei dvylikos tūkstančių visų žinomų federacijų sportininkių SVETLANA PUGAČIOVA užima trečią vietą. 2019 metais Lietuvos Respublikos Seime ji buvo iškilmingai apdovanota Pasaulinės federacijos “Garbės sidabro medaliu” (“International Honour Silver Medal”).

Daugiau informacijos įvairiomis kalbomis rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt .

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

NEŠVARUS KULTŪRIZMAS ESTIJOJE.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

Pasaulinė kultūrizmo federacija W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) šiandien vienija 138 šalis – nares, kurios atstovauja visus kontinentus. Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija kasmet įvairiose šalyse organizuoja apie 60 tarptautinių mėgėjų ir profesionalų renginių ir juridine oficialaus sporto prasme yra neabejotina kultūrizmo lyderė pasaulyje.

Sutapo, kad vainikuojanti savo penkis dešimtmečius trunkančią sportinę veiklą, Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija prieš dvylika metų ėmėsi neturinčio precedento  globalaus tarptautinio kultūrizmo projekto:  kruopščiai dirbama ruošiant publikacijai didžiulės apimties išsamų istorinį sporto leidinį  “Pasaulinio kultūrizmo enciklopedija” („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма»).

Rengiant publikacijai pirmą „Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos“ tomą, kuris apims laikotarpį nuo senosios antikos iki 1973 metų, pamažu kaupiama medžiaga vėlesniems trims enciklopedijos tomams.

NEŠVARUS KULTŪRIZMAS ESTIJOJE.

Kalbėdami apie kultūrizmą Estijoje pirmoje eilėje visada minime INARĄ MARDO (1946-2002 m.; Innar Mardo, Иннар Мардо). Kelias dienas trukome detaliai susipažinti su tris dešimtmečius trukusia Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos prezidento Dr. EDMUNDO DAUBARO (DSc. Edmundas Daubaras, Др. Эдмундас Даубарас) korespondencija su Estijos kultūrizmo siela INARU MARDO. Beje, savo laiku INARAS MARDO perdavė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI su Estijos tradiciniu tarptautiniu kultūrizmo turnyru „Georgo Tenno Memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»).  ) susijusius archyvinius dokumentus.

NORĖTI – DAR NEREIŠKIA GALĖTI.

Dešimtyse išsamių laiškų vėl atsiskleidė daug nutylėtų faktų bei istorijų. Stebina INARO MARDO dvasinė stiprybė, kai jį, skatinami pavydo, daug kartų išdavė jo auklėtiniai kultūristai, kai su juo daug kartų niekšiškai apsiėjo kolegos sporto organizatoriai.  Susimąstykite, o ką šie žmonės savo gyvenime pasiekė be INARO MARDO pagalbos? Priminsime, kad keletą metų INARO MARDO mokiniai sportininkai OLEVAS ANUSAS (Olev Annus) ir INDREKAS OTSUSAS (Indrek Otsus) buvo geriausiais kultūristai ne tik T.S.R.S., bet ir visose socialistinėse šalyse. Būtent abu minėti kultūristai ne kartą laimėjo svarbiausias T.S.R.S. tarptautines varžybas – „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз», vyksta iki šiol, 1968-2020 m.) ir „Georgo Tenno Memorialo“ turnyrus (vyko 1971-1989 m.). Vedami INNARO MARDO abu minėti kultūristai taip pat laimėjo eilę tarptautinių turnyrų, kurie vyko socialistinėse šalyse. 

Intrigų bei tarpusavio rietenų dėka kartą INARAS MARDO turėjo palikti vadovavimą Estijos nacionalinei federacijai. Prie to daug prisidėjo lietuviai, kurie norėjo susilpninti INARO MARDO veiklos dėka sparčiai iškilusį Estijos kultūrizmo lygį. Lietuviams vadovavo ROMANAS KALINAUSKAS ir keli jo padėjėjai iš Kauno miesto. Ypač didelis INARO MARDO puolimas buvo po jubiliejinio dešimto tarptautinio turnyro „Georgo Tenno Memorialas“.

Paėmę valdžią federacijoje, intrigantai bei šmeižikai taip nieko ir nepasiekė. Netgi iki šių dienų iki INARO MARDO darbų apimčių bei lygio jiems labai toli... Ne tas lygmuo.

Gaila, kad gyvenimo pabaigoje INARUI MARDO nepakako jėgų pasiekti ir atstatyti sugriautų buvusių Estijos kultūrizmo aukštumų. Jam nebepavyko grįžti į laiką, kai Estijos vardas garbingai skambėjo mūsų sporto veikloje. Praėjus dešimtmečiams aiškiai matome, kad „auksiniai“ Estijos kultūrizmo metai tiesiogiai susiję su jo, INARO MARDO, vardu.

Pasaulio kultūrizmo enciklopedijoje nuosekliai aptardami kasmetinius įvykius, paminėsime aukščiau minėtų  „didvyrių“ darbus ir darbelius, lėmusius Estijos kultūrizmo smukimą ir visa tai smulkiai aprašysime antrame enciklopedijos tome.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: W.F.F. – W.B.B.F. International, W.F.F. – W.B.B.F. North America, W.F.F. – W.B.B.F. South America, W.F.F. – W.B.B.F. Asia, W.F.F. – W.B.B.F. Europe, W.F.F. – W.B.B.F. Africa, W.F.F. – W.B.B.F. Asia Continental Federation, International Sport University (I.S.U., www.isuniversity.lt), W.F.F. – W.B.B.F. Pro Division, W.P.S.F. World Power Sports Federation.

IŠĖJO MAIKLAS MIČELAS.

MAIKLAS MIČELAS (1955 – 2021, Mike Mitchell, Škotija) buvo Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos profesionalu, „Mr. World“ ir „Mr. Universe“ varžybų čempionu.

2005 metais Italijoje MAIKLAS MIČELAS buvo apdovanotas tarptautine „Džono Grimeko“ premija („International John Grimek Award“).

2006 metais oficialaus priėmimo Lietuvos Respublikos Seime metu MAIKLAS MIČELAS buvo apdovanotas tarptautiniu Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos „Garbės Sidabro Medaliu („International W.F.F. – W.B.B.F. Honour Silver Medal“).

2021 metų liepos 24 dieną, Turkijoje poilsiaujant su šeima savo jachtoje, sutrikus širdies darbui, MAIKLAS MIČELAS netikėtai mirė. Amen.

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

ROMANAS KALINAUSKAS. ŠALIS TURI PAŽINOTI SAVO DIDVYRIUS.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

Pasaulinė kultūrizmo federacija W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation, World Body Building Federation) šiandien vienija 138 šalis – nares, kurios atstovauja visus kontinentus. Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija kasmet įvairiose šalyse organizuoja apie 60 tarptautinių mėgėjų ir profesionalų renginių ir juridine oficialaus sporto prasme yra neabejotina kultūrizmo lyderė pasaulyje.

Sutapo, kad vainikuojanti savo penkis dešimtmečius trunkančią sportinę veiklą, Pasaulinė W.F.F. – W.B.B.F. federacija prieš dvylika metų ėmėsi neturinčio precedento  globalaus tarptautinio kultūrizmo projekto:  kruopščiai dirbama ruošiant publikacijai didžiulės apimties išsamų istorinį sporto leidinį  “Pasaulinio kultūrizmo enciklopedija” („World Bodybuilding Encyclopedia“, «Энциклопедия всемирного культуризма»).

Rengiant publikacijai pirmą „Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos“ tomą, kuris apims laikotarpį nuo senosios antikos iki 1973 metų, pamažu kaupiama medžiaga vėlesniems trims enciklopedijos tomams. Knygose bus paviešinta šimtai sporto asmenų sportinių biografijų, tarp kurių yra ir Lietuvos atstovų. Vienas jų – ROMANAS KALINAUSKAS (1941-1998 m.).

ROMANAS KALINAUSKAS – NEIGIAMAS KULTŪRIZMO HEROJUS.

ROMANAS KALINAUSKAS į organizacinę sporto areną atėjo 1973 metais. Tuomet jis organizavo Lietuvos kultūrizmo federacijoje perversmą, viename Kauno miesto sporto klubų vykusiame visuotiniame federacijos narių susirinkime intrigomis nuo vadovavimo nacionalinei federacijai  pašalinęs vieną Lietuvos kultūrizmo pradininkų JUOZĄ JUSEVIČIŲ.

1979 METAIS SUŽLUGDYTAS MAČAS „T.S.R.S. – ČEKOSLOVAKIJA“.

1979 metais kultūrizmo draudimo laikotarpiu ROMANAS KALINAUSKAS sužlugdė pirmą geriausių T.S.R.S. sportininkų išvyką į Čekoslovakiją. Tai turėjo būti pirma T.S.R.S. kultūristų išvyka į užsienio varžybas. Išvyką organizavo Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras). Po pirmo susitikimo su Dr. EDMUNDU DAUBARU Čekoslovakijos kultūrizmo vadovai parašė laišką į Maskvą vienam iš penkių buvusio 1968 metais Lietuvoje įkurto T.S.R.S. kultūrizmo federacijos prezidiumo narių GENADIJUI BALDINUI (Геннадий Балдин). Kaip žinia, T.S.R.S. kultūrizmo federacija veikė iki 1973 metų, kai socialistiniame pasaulyje buvo uždraustas kultūrizmas. Nors ir netiesiogiai, savo laiške GENADIJUI BALDINUI čekoslovakai  klausinėjo apie Dr. EDMUNDO DAUBARO įgaliojimus. Kaip žinia, minėtas komitetas 1973 metais prasidėjus kultūrizmo persekiojimui T.S.R.S, savo veiklą nutraukė.  GENADIJUS BALDINAS atsakė, kad situacija su kultūrizmu T.S.R.S. sudėtinga, vyksta kultūristų persekiojimas, jis pats nuo veiklos nusišalino Jis teigė, kad  Baltijos šalyse yra keli sporto organizatoriai, kurie nepabūgo persekiojimo ir veiklos nenutraukė, tad bendradarbiavimas su jais pilnai galimas (laiškai, kuriuos mums neseniai perdavė vienas iš penkių aukščiau minėto T.S.R.S. kultūrizmo federacijos prezidiumo narių VALERIJUS KOREŠKOVAS (Валерий Корешков), dabar yra saugomi Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos archyvuose). 

Pagal Dr. EDMUNDO DAUBARO susitarimą su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos vadovais VOJTECHU FIALA, FRANTIŠEKU BULVA, IVANU MACHU (Vojtech Fiala, Frantishek Bulva, Ivan Mach) Čekoslovakijoje 1979 metais turėjo vykti oficialios varžybos „T.S.R.S. – Čekoslovakija“. Tokio precedento T.S.R.S. dar nebuvo. Priminsime, kad, skirtingai iš visų kitų socialistinio pasaulio šalių, nuo 1975 metų Čekoslovakijos kultūristai dalyvavo I.F.B.B. (International Federation of Body Builders) pasaulio ir Europos čempionatuose ir jau buvo pripažinti savotiškais lyderiais. Kaip žinia, išvykti iš T.S.R.S. į bet kurią kitą šalį buvo reikalingos vizos. Varžybų  „T.S.R.S. – Čekoslovakija“ organizavimui buvo atliktas didelis darbas. Dr. EDMUNDAS DAUBARAS  1975 ir 1977 metais lankėsi Čekoslovakijoje, kur susitiko ir tarėsi su daugeliu Čekoslovakijos kultūrizmo vadovų bei vedančių trenerių ir sportininkų. Visą parengiamąjį laikotarpį vyko intensyvus susirašinėjimas (dokumentai saugomi Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos archyvuose). Pagaliau 1979 metais čekoslovakai atsiuntė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI oficialius vardinius T.S.R.S. delegacijos kvietimus, kurie taip ir liko nepanaudoti.

ROMANO KALINAUSKO intrigų priežastis ta, kad iniciatyva bei jau atliktas oficialių varžybų organizavimo darbas su čekoslovakais buvo ne jo, o Dr. EDMUNDO DAUBARO, kai tuo tarpu  jis pats niekuo neprisidėjo prie šio projekto. Nenuostabu, kad ROMANAS KALINAUSKAS nebuvo įtrauktas į T.S.R.S. delegacijos, vyksiančios į Čekoslovakiją, sąrašą. Tai ir lėmė jo veiksmus žlugdant susitikimą Čekoslovakijoje.

Dr. EDMUNDAS DAUBARAS palaikė ryšius su įvairių šalių kultūrizmo vadovais. 1978 metais Dr. EDMUNDUI DAUBARU lankantis Varšuvos (Lenkijos Respublika) „Herkuleso“ sporto klube, lenkai pakvietė T.S.R.S. sportininkus į tarptautinį turnyrą ir po kurio laiko atsiuntė Dr. EDMUNDUI DAUBARUI oficialų kvietimą. Žlugus varžybų  „T.S.R.S. – Čekoslovakija“ projektui ir esant konfliktui su ROMANU KALINAUSKU, Dr. EDMUNDAS DAUBARAS perdavė Estijos kultūrizmo lyderiui INARUI MARDO (Innar Mardo) kvietimą į varžybas Lenkijoje. Estai kvietimu puikiai pasinaudojo. INARAS MARDO „išvežė“ į Varšuvą tuo metu  geriausią T.S.R.S. sportininką estą  OLEVĄ ANUSĄ (Olev Annus), kuris tapo absoliučiu tarptautinio turnyro nugalėtoju.

1981. POLITINIAIS SUMETIMAIS „ORGANIZUOTAS“ ESTO PRALAIMĖJIMAS.

1981 metais Klaipėdoje vykusių svarbiausių tradicinių T.S.R.S. kultūrizmo varžybų  tarptautinio „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз») turnyro metu to meto T.S.R.S. kultūrizmo organizacijos generalinis sekretorius ROMANAS KALINAUSKAS „organizavo“ T.S.R.S. kultūrizmo lyderio esto OLEVO ANUSO pralaimėjimą. Politizuota T.S.R.S. valdžia žinojo, kad OLEVAS ANUSAS ruošiasi emigruoti į Suomiją, kas buvo smerktina. Kaip geriausiais T.S.R.S. kultūristas gali taip pasielgti? Per ROMANĄ KALINAUSKĄ Klaipėdoje vykusiame „Gintarinio prizo“ turnyre buvo organizuotas  esto „pralaimėjimas“. Prieš varžybas surinkęs varžybų teisėjus, ROMANAS KALINAUSKAS juos instruktavo, kaip atlikti „teisingą“ teisėjavimą. Po organizuoto pralaimėjimo OLEVAS ANUSAS dar ilgai triukšmavo ir į užsienio spaudą rašė protestus, tačiau tai jau nieko nebepakeitė.

1981. PINKLĖS GUSEVUI IR BUČINSKUI.

Dėl vidinių konfliktų Lietuvos kultūrizmo federacijoje su ROMANU KALINAUSKU, po pergalės tarptautiniame 1981 metų „Gintarinio prizo“ turnyre, klaipėdietis JURIJUS GUSEVAS (Юрий Гусев) kartu su savo treneriu ruošėsi dalyvauti Estijoje vykusiame tarptautiniame „Georgo Tenno Memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, „Мемориал Георга Тенно») turnyre. ROMANAS KALINAUSKAS ėmėsi veiksmų, reikalaudamas estų organizatorių neleisti JURIJUI GUSEVUI minėtose varžybose dalyvauti. Dr. EDMUNDO DAUBARO pastangomis Estijos kultūrizmo vadovas INARAS MARDO ROMANO KALINAUSKO nepaklausė ir leido sportininkui dalyvauti.

Vėliau ta pati istorija atsikartojo su kitu tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro čempionu šiauliečiu ROLANDU BUČINSKU. Vėl Dr. EDMUNDO DAUBARO pastangomis Estijos kultūrizmo vadovas INARAS MARDO nepaklausė ROMANO KALINAUSKO reikalavimo uždrausti sportininkui dalyvauti varžybose ir ROLANDAS BUČINSKAS dalyvavo.

 Beje, tiek JURIJUS GUSEVAS, tiek ROLANDAS BUČINSKAS tuomet Estijoje jaunimo pogrupyje tapo absoliučiais nugalėtojais.

1988 METAIS SUŽLUGDYTAS DALYVAVIMAS PASAULIO ČEMPIONATE AUSTRALIJOJE.

1988 metais istorija su ROMANO KALINAUSKO intrigomis vėl pasikartojo. 1987 metais buvo įkurta T.S.R.S. kultūrizmo federacija, kuri Olimpinio čempiono sunkiaatlečio JURIJAUS VLASOVO (Юрий Власов) pastangomis buvo oficialiai pripažinta T.S.R.S. Sporto ministerijos (Goskomsport; Госкомспорт С.С.С.Р.).

1988 metais Leningrade (Rusija) vykusios pirmos „T.S.R.S. kultūrizmo taurės“ pirmenybių nugalėtojai buvo įtraukti į rinktinę, kuri dalyvavo minėtų metų I.F.B.B. pasaulio čempionate Australijoje. Tarp pirmos „T.S.R.S. kultūrizmo taurės“ nugalėtojų buvo lietuviai absoliutus  čempionas klaipėdietis VIKTORAS JUCYS ir kategorijos nugalėtojas kaunietis SAULIUS MISEVIČIUS. Į T.S.R.S. delegacijos, kuri vyko į pasaulio čempionatą Australijoje, sudėtį vėl nebuvo įtrauktas ROMANAS KALINAUSKAS. Dėl šios priežasties ROMANAS KALINAUSKAS sužlugdė VIKTORO JUCIO bei SAULIAUS MISEVIČIAUS dalyvavimą pasaulio čempionate. Jei nevyksta jis, tai į Australiją nevažiuos nė vienas Lietuvos kultūristas. Sportininkai, pusę metų intensyviai treniravęsi ir ruošęsi varžyboms, atvykę į Maskvos aerouostą, negavo pasų, kuriais rūpinosi ROMANAS KALINAUSKAS.

ANT KELIŲ KLŪPI T.S.R.S. KULTŪRIZMO FEDERACIJOS GENERALINIS SEKRETORIUS.

1989 metais Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) Dr. EDMUNDO DAUBARO iš aknksto suplanuoto susitikimo su I.F.B.B. federacijos prezidentu BENU WEIDERIU išvakarėse viešbutyje susirinko pasitarti Dr. EDMUNDAS DAUBARAS, T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinis sekretorius ROMANAS KALINAUSKAS, kauniečiai ALEKSANDRAS NOVIKOVAS, ROMUTIS KAIRAITIS (abu turėjo pareigas T.S.R.S. kultūrizmo federacijoje), kultūrizmo organizatorius ir dabar garsus fotomenininkas panevėžietis ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS bei geriausias to meto T.S.R.S. kultūristas VIKTORAS JUCYS. Sužinojęs, kad Dr. EDMUNDAS DAUBARAS eis susitikti su I.F.B.B. federacijos prezidentu amerikiečiu  BENU VEIDERIU (Ben Weider), ROMANAS KALINAUSKAS pareiškė norą eiti kartu. Priminsime, kad ROMANAS KALINAUSKAS užsienio kalbų nemokėjo ir, geriausiu atveju, galėjo susitikimuose su užsienio sporto atstovais tik jiems paspausti ranką ir kartu nusifotografuoti, ką eilę metų ir darė. 1988 metais susitinkant su BENU VEIDERIU  Dr. EDMUNDAS DAUBARAS atsisakė jo kompanijos, nes dėl ROMANO KALINAUSKO elgesio nenorėjo naujų problemų. Tą vakarą viešbutyje susirinkusiems Dr. EDMUNDAS DAUBARAS priminė apie tai, kaip ROMANAS KALINAUSKAS padarė daug negerų dalykų mūsų sportui ir juos išvardino. Tai buvo per ROMANO KALINAUSKO veiksmais sužlugdytas Dr. EDMUNDO DAUBARO 1979 metais organizuotas oficialus susitikimas - varžybos tarp T.S.R.S. ir Čekoslovakijos rinktinių (dokumentai saugomi W.F.F. – W.B.B.F. federacijos archyvuose), 1988 metais sužlugdytas eilės geriausių T.S.R.S. sportininkų - lietuvių dalyvavimas Pasaulio čempionate Australijoje. Prisimintas ir aukščiau minėtas ROMANO KALINAUSKO draudimas JURIJUI GUSEVUI ir ROLANDUI BUČINSKUI dalyvauti “Georgo Tenno Memoriale” Taline bei visa eilę kitų ROMANO KALINAUSKO “negerų darbelių”... Visa tai išklausęs, ROMANAS KALINAUSKAS  pripažino savo kaltę ir apsiverkė, prie visų susirinkusių atsiklaupė ant kelių, prašydamas už savo veiksmus atleidimo.

1990. DR. EDMUNDO DAUBARO IR ARŪNO PETRAIČIO PASTANGOMIS LIETUVOS  VARDU T.S.R.S. GOSKOMSPORTUI PATEIKTAS PAREIŠKIMAS.

Neseniai peržiūrėjome filmuotą medžiagą iš 1989 metais vykusio T.S.R.S. kultūrizmo federacijos posėdžio, kuriame dalyvavo ir T.S.R.S. Sporto ministerijos atstovai. Minimus įvykius antrame „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijos“ tome aprašysime detaliai. Tačiau, norisi priminti tas “kovas” už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, kurias tuomet, kas ir kaip sugebėjo, vykdė dauguma Lietuvos gyventojų. Minėtame T.S.R.S. kultūrizmo federacijos posėdyje tik Dr. EDMUNDO DAUBARO ir šiauliečio ARŪNO PETRAIČIO pastangomis pavyko priversti bijojusį netekti pareigų T.S.R.S. kultūrizmo federacijoje ROMANĄ KALINAUSKĄ išsakyti bendrą Lietuvos kultūristų nuostatą į dalyvavimą pasaulio ir Europos čempionatuose atskirai nuo T.S.R.S. rinktinės. Tuomet tribūnoje su T.S.R.S. oponentais teko “pakovoti” ir Dr. EDMUNDUI DAUBARUI bei ARŪNUI PETRAIČIUI. ROMO KALINAUSKO elgesys nestebina, nes net po Nepriklausomybės paskelbimo jis įsigudrino įstoti į naujai Lietuvoje  sukurtą komunistų partiją…   

SUSIPAŽINKITE SU PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

PASAULINIO KULTŪRIZMO HEROJAI. ČESLAVAS TAMULEVIČIUS.

Negalima kalbėti apie socialistinių šalių kultūrizmą, apie kultūrizmą T.S.R.S., neminint ČESLAVO TAMULEVIČIAUS (Чеслав Тамулевич). Beveik du dešimtmečius jo asmeninės veiklos įtaka kultūrizmui buvo neginčijama.

Mūsų tautietis vilnietis ČESLAVAS TAMULEVIČIUS – vienas kultūrizmo pradininkų socialistinėse šalyse. Talentingas treneris, savo laiku ruošdamas sportininkus varžyboms, daug eksperimentavo savimi – tai, ką siūlydavo sportininkams, išbandydavo pats. Jis pats dalyvavo beveik visose pirmosiose T.S.R.S. kultūrizmo varžybose. 1965-1995 metais garsioji „Vilniaus kultūrizmo mokykla“ „ diktavo madas“ visiems T.S.R.S. kultūristams. „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ steigėjas ir vadovas ČESLAVAS TAMULEVIČIUS treniravo ir paruošė varžyboms daug garsių įvairių šalių kultūristų. Daugelis minėtų sportininkų dalyvavo istoriniame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre (1968-2020 m., „Amber Prix International“, „Янтарный приз»), buvusiose kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo metais vienintelėmis reguliariai vykstančiomis tarptautinėmis varžybomis T.S.R.S..  1974 metais „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ komanda istoriniame visasąjunginiame „Georgo Tenno Memoriale“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно») Taline (Estija) užėmė visas pirmas vietas. Varžybas organizavo „Estijos kultūrizmo siela“ INNARAS MARDO (Иннар Мардо). Tuomet tik OLEVUI ANUSUI (Olev Annus) savo ūgio kategorijoje pavyko nugalėti Rusijos atstovą VLADIMIRĄ DUBININĄ (Владимир Дубинин). Tuomet absoliučiu nugalėtoju tapo ČESLAVO TAMULEVIČIAUS auklėtinis PRANAS MURAUSKAS (Пранас Мураускас). Neabejotina, kad be ČESLAVO TAMULEVIČIAUS darbų T.S.R.S. kultūrizmas dar ilgai būtų klaidžiojęs ir ieškojęs savojo kelio.

TARPTAUTINIS APDOVANOJIMAS PASIEKĖ SAVO HEROJŲ.

2020 metų rugsėjo 28 dieną už visuomeninę veiklą ČESLAVAS TAMULEVIČIUS  L.R.S. rūmuose kartu su kitais T.S.R.S. kultūrizmo pradininkais buvo iškilmingai pagerbtas Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness federation, World Body Building Federation) federacijos Garbės Sidabro Medaliu. Medalis ČESLAVUI TAMULEVIČIUI  buvo įteiktas federacijos delegacijai nuvykus į vieną nuošalų Lietuvos rajoną, kuriame šiuo metu jis gydosi ir gyvena.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija globaliame tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: W.F.F. – W.B.B.F. International, W.F.F. – W.B.B.F. North America, W.F.F. – W.B.B.F. South America, W.F.F. – W.B.B.F. Asia, W.F.F. – W.B.B.F. Europe, W.F.F. – W.B.B.F. Africa, W.F.F. – W.B.B.F. Asia Continental Federation, International Sport University (I.S.U., www.isuniversity.lt), W.F.F. – W.B.B.F. Pro Division, W.P.S.F. World Power Sports Federation.

BRONĖ DUBAR (Broné “Brownie” Dubar, Daubaraitė, 1906-1986 m.) su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos į JAV emigravo 1912 metais. Kilusi iš išsilavinusios ir atletiškos šeimos, BRONĖ DUBAR visuomet skyrė didelį dėmesį proto ir kūno lavinimui. Be aistros sportui,  per gyvenimą ją lydėjo du mėgstami užsiėmimai – knygų skaitymas ir šachmatai. Visi jos broliai buvo atletais, mėgėjiškai ir profesionaliai užsiiminėdami ir dalyvaudami bokso, ledo rutulio ir beisbolo varžybose.  Mokydamasi aukštojoje mokykloje, BRONĖ DUBAR užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Nuolat besitreniruojant rezultatai pasiekė tikį lygį, kad  ji sugalvojo pratimų programą ir pradėjo viešus pasirodymus. Nors sporto specialistai šiandien ją laiko pasaulio fitneso sporto pradininke moterų tarpe, tačiau tuo metu dar nebuvo nei fitneso sporto, nei fitneso varžybų. Išvis moterų sportas į Olimpines žaidynes buvo įtrauktas tik 1920 metais. Todėl tarp praėjusio šimtmečio 1920 –tųjų 1930- tųjų metų BRONĖS DUBAR atliekami vieši gimnastiniai ir akrobatiniai pasirodymai žiūrovams nebuvo laikomi sportu. Propaguodama sveikatingumą ir sportą, BRONĖ DUBAR su savo pasirodymais apkeliavo visą Ameriką nuo Niu Jorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tą patį darė ir to meto stipruoliai jėgos sporto atstovai – vyrai. Amerikoje tai buvo LUISAS SYRAS (Louis Cyr, 1863-1912 m.)  bei ČARLZAS ATLASAS (Charles Atlas, Angelo Siciliano, 1893-1972 m.). BRONĖS DUBAR demonstruojamos programos buvo originalios. Kartą, vieno pasirodymo metu, kad žiūrovai geriau matytų, ji programą atliko antro aukšto balkone. Visiems netikėtai, ji, lyg sklandydama, nušoko per susirinkusių žiūrovų galvas iš balkono į šalia apačioje esantį baseiną. Šiandien daugelis įvairiausių to meto JAV laikraščių reportažų liudija apie BRONĖS DUBAR sportinius pasirodymus. Šalia atletės pasirodymų, spauda dažnai pabrėždavo originalius madingus drabužius, kuriuos dėvėjo BRONĖ DUBAR. Laikraščiai rašė, kad nuotraukose ji atrodo lyg žvelgtų iš „Vogue“ („Vogue Magazine“) žurnalo viršelio.  Prasidėjus antram pasauliniam karui BRONĖ DUBAR pasirodymus publikai nutraukė ir jau niekad prie jų nebesugrįžo. BRONĖ DUBAR buvo gerokai aplenkusi savo laikmetį. Jos pamokanti gyvenimo istorija įtakojo daugelį jaunų merginų užsiimti sportu. Būtent jos dėka abiejose Atlanto vandenyno pusėse kelios DUBAR šeimos kartos įsitraukė į sportą, kuriame yra iki šiolei.

VIENOJE KAMEROJE SU NOBELIO PREMIJOS LAUREATU SOLŽENICYNU.

GEORGIJUS TENNO - SSSR LAIKŲ ESTIJOS DIDVYRIS.

SOCIALISTINIO PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

Praėjusio šimtmečio šešiasdešimtaisiais metais vienu iš pagrindinių kultūrizmo propaguotoju SSSR buvo sunkiaatletis estas GEORGIJUS TENNO (Георгий Тэнно). Buvęs karo laivyno karininkas, antrojo pasaulinio karo dalyvis GEORGIJUS TENNO 1948 metais buvo melagingai apkaltintas šnipinėjimu, areštuotas ir nuteistas. Kelėti jam teko aštuonerius metus, beje, vienoje kameroje su ALEKSANDRU SOLŽENICYNU (Aleksandr Solzhenitsyn, Александр Солженицын). Minėtu laikotarpiu GEORIJUS TENNO penkis kartus bandė pabėgti, bet kaskart nesėkmingai. ALEKSANDRO SOLŽENICYNO romane „Gulago Archipelagas“ („Arkhipelag Gulag“, «Архипелаг ГУЛАГ») yra skyrelis „Įsitikinęs bėglys“ («Убежденный беглец»), skirtas GEORGIJUI TENNO. Apie GEORGIJŲ TENNO ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS rašė: „Jis buvo stipriausias iš mūsų, narsiausias ir labai ryžtingas“. 1970 metais už indėlį į pasaulio literatūrą Nobelio komitetas paskyrė ALEKSANDRUI SOLŽENICYNUI Nobelio premiją.

Baigiantis penktajam dešimtmečiui GEORGIJUS TENNO išėjo į laisvę ir pradėjo dirbti SSSR fizinio lavinimo mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК, Всесоюзный научно исследовательский институт физической культуры).

1968 metais GEORGIJUS TENNO išleido knygą „Atletizmas“ («Атлетизм»), kuri greitai tapo populiariu leidiniu. Čia buvo visa reikalinga treniruotėms informacija: treniruočių metodika, atsistatymas po fizinio krūvio, mityba. Savo apimtimi SSSR tai buvo unikali informacija. Nors GEORGIJUS TENNO apie savo darbų šaltinius nekalbėjo, tačiau buvo akivaizdu, kad rašydamas knygą jis naudojosi jam pagal darbą prieinamais metodiniais užsienio leidiniais. Praėjęs Gulago kelius, GEORGIJUS TENNO žinojo iš kur pučia vėjai. Jis buvo atsargus, todėl jo knygoje ne kartą pabrėžta, kad „kultūrizmas ne tam, kad kraipytis prieš veidrodį. Šis užsiėmimas skirtas tvirtiems raumenims, kurie tarnaus tėvynei“.

Prasidedant kultūrizmo draudimui persekiojimui SSSR, 1970 metais GEORGIJUS TENNO žuvo autoavarijoje. Ar tai buvo atsitiktinė žūtis – sunku spręsti.

GEORGIJUI TENNO atminti nuo 1971 metų Estijoje imta organizuoti tarptautinį turnyrą „Georgo Tenno Memorialas“ („Georg Tenno Memorial“, «Мемориал Георга Тенно»). Iki 1989 metų buvo surengta keturiolika memorialų, kurie kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, «Янтарный приз», 1968-2019) turnyru ilgus metus buvo vienintelėmis reguliariomis kultūrizmo varžybomis SSSR ir visame socialistiniame pasaulyje.

Pastaba: „Georgo Tenno memorialų“ dokumentai, surinkti Estijos WFF-WBBF federacijos prezidento INARO MARDO, saugomi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvuose.

80-METIS VALERIJUS KOREŠKOVAS SIEKIA OLIMPINIŲ AUKŠTUMŲ.

„GYVENIMAS PRASIDEDA PO 70-TIES METŲ“.

LIETUVOS KULTŪRIZMO MOHIKANAS SIEJA VISĄ  GYVENIMĄ SU SPORTU.

Žinomas žurnalistas, rašytojas, poetas, pripažintas meninės fotografijos specialistas, „visų laikų kultūristas“  vilnietis VALERIJUS KOREŠKOVAS (Valerij Koreskov) per visą savo gyvenimą tampriai susijęs su sportu.

TARPTAUTINĖS DŽONO GRIMEKO PREMIJOS LAUREATAS.

Būdamas 70-ties metų VALERIJUS KOREŠKOVAS pirmą kartą savo gyvenime dalyvavo veteranų Olimpinėse žaidynėse bei Europos veteranų čempionate. Tuomet jis Italijoje buvo apdovanotas prestižine tarptautine „Džono Grimeko“ („International John Grimek Award“) premija. 2005 metais šia premija už tarptautinę visuomeninę veiklą apdovanotas ir Pasaulinės WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras).

LEGENDINĖS VILNIAUS „VIKTORIJOS“ AUKLĖTINIS.

Beveik prieš penkiasdešimt metų Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS su VALERIJUM KOREŠKOVU susipažino legendiniame Vilniaus „Viktorijos“ kultūrizmo klube („Victoria“ Gym). VALERIJUS daug metų sistemingai lankė treniruotes, pasiekė įspūdingų rezultatų, bet varžybose nedalyvavo. Tuomet „Viktorijos“ sporto klubui vadovavo genialūs praeities treneriai VITALIJUS ASOVSKIS ir ČESLOVAS TAMULEVIČIUS (Ceslav Tamulevic and Vitalij Asovskij) , kurie išaugino visą eilę unikalių aukšto tarptautinio lygmens istorinio „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyro čempionų.

Garsiajame „Viktorijos“ sporto klube lankė treniruotes  daug žinomų žmonių, tarp kurių ir buvęs Lietuvos Respublikos premjeras GEDIMINAS KIRKILAS (Prime Minister Republic Lithuania GEDIMINAS KIRKILAS), valstybės kontrolės komiteto vadovas RIŠARDAS KRINICKIS (Head Lithuania State Control Department RISARDAS KRINICKIS) ir rašytojas JUOZAS ERLICKAS.  Kaip žinia, po ilgamečio kultūrizmo draudimo ir persekiojimo, SSSR Sporto Ministerija (Goskomsport SSSR) pripažino tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą esant SSSR kultūrizmo čempionatu ir jo nugalėtojams ėmėsi suteikinėti aukštus „SSSR sporto meistro“ vardus. Vėliau, tarptautinio lygmens specialistams analizuojant ir vertinat socializmo laikų kultūrizmo sporto raidą buvo prieita išvados, kad „Gintarinis prizas“ buvo neoficialiu socialistinių šalių pasaulio čempionatu. „Gintarinis prizas“ nei savo visuomenine bei politine svarba, nei organizavimo ir jame dalyvavusių sportininkų lygiu nenusileido „Vakaruose“ vykusiam pasaulio čempionatui, o kai kuriais parametrais net lenkė jį.

2011 metais WFF-WBBF federacijos delegacijos oficialiame priėmime Vatikane jo vadovai pripažino mūsų veiklą SSSR politinio režimo atžvilgiu disidentine ir Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentą Dr. EDMUNDĄ DAUBARĄ apdovanojo Popiežiaus garbės medaliu (Medaglia Ufficiale di Pontificato di Sua Santita Benedetto XVI, su istorine medžiaga bei dokumentais galima susipažinti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt bei jo forumo temose).

SIEKS PASAULIO ČEMPIONATO MEDALIO.

Neseniai VALERIJUS KOREŠKOVAS bendravo su Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovais. Greitai švęsiantis savo aštuoniasdešimtmetį, VALERIJUS KOREŠKOVAS pareiškė sieksiantis artimiausio pasaulio čempionato titulų.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division,  International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt), WPSF World Power Sports Federation.

2019. SUSIPAŽINKITE SU DABARTIES AKTYVIAIS PASAULIO KULTŪRIZMO LYDERIAIS.

STRAIPSNIS PARENGTAS PRISTATYTI ASMENĮ TARPTAUTINEI AKADEMINEI BENDRUOMENEI.

LALITAS SONIS.

LALIT KUMAR SONI.

Lalit Kumar Soni was born in India Punjab state Ludhiana city in 1980. Lalit Soni studied commerce (2002) and physical education (2005) at the Punjab University.

Started with the position of the Vice President National WFF-WBBF federation India (since 2010) and the President National WFF-WBBF federation India (since 2015) and Vice President WFF-WBBF Asia (since 2016) today Lalit Soni is at the position of the Vice President World Fitness Federation, World Body Building Federation (since 2017).

Historically no profit seeking organization of the WFF-WBBF International works from 1968. Today the federation unites members of 134 countries that represent all continents. The federation is the only one in the world to work for official sport of bodybuilding and fitness. Seeking the popularization of sport during this period of time WFF-WBBF communicated with a number of the National Olympic Committees and National Sport Ministries. For the work done it was accepted at the Parliaments and Governments of a number of countries and received recognition of the Roman Pope during the official meeting at the Headquarters of the State Vatican (2011). In 2017 the WFF-WBBF International work was televised on the Global television CNN.

Every year WFF-WBBF organizes over 60 International events in various countries, among them competitions for fit-kids from six year’s age and disabled athletes. In the latest years Lalit Soni is the organizer of a number traditional contests in Asia region.

Lalit Soni is the Director of the teaching programmes at the I.S.U. International Sports University (since 2015). To spread qualified knowledge for many students of sport the university was registered in the European Union by the initiative of the WFF-WBBF International. Today it is associated member of the UNESCO at the UN (since 2017).

Running a number of commercial companies Lalit Soni is a successful businessman. Based in Ludhiana the companies of Lalit Soni are busy in various fields of business, among them in metal products, textile, food, supplements, fitness gyms, modelling business  and some other.

Lalit Soni is the President of the “Regina Welfare Cancer Association International” (since 2018). The association is busy to give psychological treatment for the persons with cancer illness and the family members of those persons.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division,  International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt), WPSF World Power Sports Federation.

50 METŲ PASAULINEI WFF-WBBF FEDERACIJAI.

TARNYSTĖ ŽMONEMS.

Už ilgametę tarnystę žmonėms Pasaulinės WFF-WBBF federacijos VIP Asmenybė JERŽIS JUREKAS GOTOVSKIS (Jerzy Jurek Gotowski)  apdovanotas aukščiausiu Lenkijos Respublikos  Šv. Stanislavo Ordinu (Order Świętego Stanisława, įsteigtas 1765 m.).

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division, International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt), WPSF World Power Sports Federation.

2018. NEPAMIRŠKIME PASAULIO LEGENDINIŲ KULTŪRISTŲ. SUSIPAŽINKIME SU PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

ISTORINEI LIETUVĖS PERGALEI – 20 METŲ!

2017 metais tarptautinė sporto bendruomenė šventė istorinį 50- tą seniausių pasaulio tradicinių kultūrizmo varžybų – taurptatinio “Gintarinio prizo” turnyro (“Amber Prix International”, “Янтарный приз», 1968-2017) – jubiliejų.

GLOBALUS PROJEKTAS - DABARTINIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

 Sutapo, kad vainikuojanti savo penkis dešimtmečius trunkančią sportinę veiklą, Pasaulinė WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija ėmėsi globalaus tarptautinio kultūrizmo projekto: dirbama ruošiant publikacijai didžiulės apimties išsamų istorinį sporto leidinį “Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija” („World  Bodybuilding Encyclopedia“).

ISTORINEI LIETUVĖS PERGALEI – 20 METŲ!

Dalyvavusi per 20-yje įvairaus lygio varžybų, 1997 metais stebint milijonams „Eurosport“ televizijos žiūrovų, Vokietijos Eseno mieste vykusiame Pasaulio mėgėjų čempionate klaipėdietė EDITA SENDRIENĖ  tapo absoliučia pasaulio čempione. Mūsų sporto istorijoje tokią aukštą pergalę EDITA SENDRIENĖ  pasiekė pirma iš visų buvusių socialistinio pasaulio šalių sportininkų.

O visai prieš tai, baigiantis 1996 metams, EDITA SENDRIENĖ  Klaipėdos žurnalistų buvo pripažinta 1996 metų „SIMPATIŠKIAUSIA KLAIPĖDOS SPORTININKE“, apie ką rašė to meto laikraščiai („Vakarų ekspreso“ informaciją pridedame). Šiuo metu EDITA SENDRIENĖ  užima Pasaulinės WFF-WBBF federacijos teisėjų kolegijos pirmininkės pareigas.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division,  International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt).

PHOTO: 1997 Over All World Champion EDITA SENDRIENE (Lithuania).

NEPAMIRŠKIME LEGENDINIŲ KULTŪRISTŲ. SUSIPAŽINKIME SU PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA.

2017 metai yra ypatingi kultūrizmo sportui.  2017  metais tarptautinė sporto bendruomenė švenčia 50- tą seniausių pasaulio tradicinių kultūrizmo varžybų – tarptautinio “Gintarinio prizo” turnyro (“Amber Prix International”, „Янтарный приз») – jubiliejų (1968-2017).

2017  metais  tarptautinė sporto bendruomenė švenčia 120 –tą pirmų žinomų kultūrizmo varžybų jubiliejų: 1898 metais Anglijoje ir Rusijoje vyko pirmos varžybos, kuriose buvo demonstruojamas žmogaus kūnas. 1898 metais Anglijoje pradėtas leisti kultūrizmo žurnalas „Health and Strenght“ („Sveikata ir jėga“), leidžiamas iki šiol ROJAUS EDVADRSO (Roy Edwards).

2017   metais  tarptautinė sporto bendruomenė švenčia 90 –tas sportinio fitneso metines: pirmos reguliarios treniruotės ir vieši pasirodymai 1927 - 1930 metais Niujorke (JAV) siejami su mūsų tautiete BRONE DUBAR. Beje, amerikiečiai dabar mielai renka papildomą istorinę medžiagą mūsų rengiamai  „Pasaulio  kultūrizmo enciklopedijai“ (World Bodybuilding Encyclopedia) apie BRONĘ DUBAR. BRONĖ DUBAR  iš Lietuvos su šeima į JAV emigravo prieš  Pirmąjį pasaulinį karą.

GLOBALUS PROJEKTAS - PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

Sutapo, kad vainikuojanti savo penkis dešimtmečius trunkančią sportinę veiklą, Pasaulinė WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija ėmėsi neturinčio precedento  globalaus tarptautinio sportinio  projekto: toliau dirbama ruošiant publikacijai didžiulės apimties išsamų istorinį sporto leidinį “Pasaulio kultūrizmo enciklopedija”  („World Bodybuilding  Encyclopedia“).

Enciklopedijos projekto darbams vadovauja Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas Dr. EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras). Iki mūsų niekas pasaulyje net nepabandė imtis tokio grandiozinio projekto. Beje, toli gražu ne kiekvienas ir sugebėtų tai padaryti. Jau anksčiau kai kurie darbai buvo pavadinti „enciklopedijomis“, tačiau iš tiesu tokiais nebuvo (pav. Arnoldas Švarcenegeris (Arnold Schwarzenegger) parašė knygą apie save patį ir ją pavadino „enciklopedija“). Enciklopedijos sąvoka žymiai platesnė ir ji paprastai apima daug platesnius enciklopedinius dalykus.

Mūsų enciklopedija remiasi Pasaulinės WFF-WBBF federacijos archyvais, kurie buvo sukaupti per pastaruosius penkiasdešimt metų. Taip pat ji remiasi archyviniais dokumentais, kurie mums buvo perduoti WABBA (World Amateur Body Building Association)  savininko ir prezidento SERŽO NUBRETO (Serge Nubret, Prancūzija), Anglijos klubo NABBA (National Amateur Body Building Association) vadovų OSKARO HAIDENSTAMO (Oscar Heidenstam, Anglija) ir AIVANO DANBARO  (Ivan Dunbar, Airija), taip pat ir IFBB (International Federation of Body Builders) komercinės firmos savininkų bei vadovų BENO VEIDERIO (Ben Weider, Kanada), POLO ČIUA (Paul Chua, Singapūras), ALEKSO BAUERIO (Alex Bauer, Austrija) ir CHOSE PARDO HIDALGO (Jose Pardo Hidalgo, Ispanija).

Mūsų enciklopedija apima daugiau nei šimto dvidešimties metų laikotarpį nuo Eugenijaus Sandovo (Eugeny Sandow) laikų ir pristato per 9000 žinomų pasaulio sportininkų bei vadovų, palikusių ženklų pėdsaką kultūrizmo sporto istorijoje ir atstovavusių visas pagrindines žinomas tradicines tarptautines kultūrizmo federacijas. Mūsų “Pasaulio kultūrizmo enciklopedija” ruošiama išleisti įvairiomis populiariomis kalbomis.

PASAULINIO KULTŪRIZMO LEGENDA – PROFESORIUS  VASILIJUS BESPALENKA.

Legendinis Ukrainos  kultūristas profesorius VASILIJUS BESPALENKA (Василий Беспаленко, Lvovas) tarp aštuonių tūkstančių  geriausių pasaulio kultūristų  užima aukštą  vietą pasauliniuose kultūrizmo reitinguose (WORLD RANKING LIST), kurie apima daugiau, nei šimto dvidešimties  metų laikotarpio rezultatus.

Profesorius VASILIJUS BESPALENKA - seniausių pasaulio tradicinių kultūrizmo varžybų – istorinio tarptautinio “Gintarinio prizo” („Amber Prix International“, „Янтарный приз»)  turnyro čempionas, pasaulio ir Europos mėgėjų čempionas, daugkartinis Ukrainos nacionalinis čempionas.

Profesorius VASILIJUS BESPALENKA yra savotiškas ilgalaikiškumo dalyvaujant sporto varžybose rekordininkas. Pradėjęs karjerą tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre 1970 metais, profesorius VASILIJUS BESPALENKA sportinę karjerą tęsia iki šiol.

UNIVERSITETO GALBĖS PROFESORIAUS VARDAS.

2017 metų kovo 30 dieną istoriškai seniausias Ukrainoje  Stavropigiono universitetas, atstovaujamas jo rektoriaus profesoriaus Dr. JAROSLAVO KMITO, suteikė aukštą „Garbės Profesoriaus“ vardą keturių universitetų dėstytojui VASILIJUI BESPALENKAI (Vasilij Bespalenko). VASILIJUS BESPALENKA yra Ukrainos kultūrizmo sporto pradininkas, žinomas sportininkas ir organizatorius. Šiuo metu VASILIJUS BESPALENKA yra Ukrainos nacionalinės WFF-WBBF federacijos prezidentas.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division, International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt).

WFF-WBBF PASAULIO ČEMPIONĖS LILIJOS OSIJOS MINTYS.

Priminsime, kad prieš keletą metų Austrijos sostinėje Vienoje  ANASTASIJA BELKOVSKAJA (Анастасия Белковская) tapo WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation)  federacijos pasaulio mėgėjų čempione tarp neįgalių sportininkių. Į pergalę sportininkę ruošė garsi Rusijos tarptautinės klasės trenerė, WFF-WBBF federacijos pasaulio mėgėjų čempionė LILIJA OSIJA (Лилия Осия).

WFF-WBBF PASAULIO ČEMPIONĖS LILIJOS OSIJOS MINTYS.

«Что такое для вас следование своему пути предназначения?
Для меня – это когда внутри так греет душу, когда что-то делаешь, что не замечаешь боль и перестаешь страдать. Ты начинаешь чувствовать восторг от бытия, от каждого момента жизни.
Я знаю это состояние, так как пережила огромные испытания потери близких людей в детстве, оставшись одна в раннем возрасте. И именно поэтому, когда я пришла к Насте Белковской, после того, как она пережила автокатастрофу, и потеряла ноги, я понимала, что в этой ситуации спасет только истинный путь предназначения.
По другому не возможно.
И именно поэтому мы решились на подготовку к чемпионату России и мира (ВФФ-ВББФ). Настя стала чемпионкой мира по парафитнесу. И это было только начало пути. Настя вернулась к своему творчеству, и стала модельером. И недавно получила статуэтку Премия «Women’s Success Awards 2016»  Организатор: Women’s Time (элитный женский журнал).
Именно свой истинный путь предназначения дает внутреннее тепло, которое горит огнем и обогревает душу. Истинная самореализация дает ощущение успеха и счастья!»

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division, International Sport University (I.S.U., www.isuniversity.lt ).

RIŠARDAS KRINICKIS – RYŠKI LIETUVOS ASMENYBĖ.

Praeityje garsus tarptautinės klasės Lietuvos kultūristas, sėkmingas verslininkas ir mecenatas, dirbęs vienu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės vadovu,  vilnietis RIŠARDAS KRINICKIS (Risard Krinickij) – ryški mūsų šalies Asmenybė.

 RIŠARDAS KRINICKIS  visuomet teigiamai vertino ir  palaikė Pasaulinės WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation)  federacijos veiklą.

IŠ DAUGELIO DALYVAUTŲ VARŽYBŲ TIK KARTĄ PRALAIMĖJO ČEMPIONO TITULĄ.

Kandidatas į sporto meistrus klasikinėse imtynėse, sunkiojoje atletikoje, lengvoje atletikoje, per savo gana ilgą sportinę karjerą nuosekliai dirbęs ir sėkmingai dalyvavęs daugelyje aukščiausio lygio tarptautinių varžybų, RIŠARDAS KRINICKIS tapo nugalėtoju visose kultūrizmo varžybose, kuriose tik dalyvavo, tame tarpe ir seniausiose tradicinėse pasaulio varžybose tarptautiniame „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, 1968-2017) turnyre.

Tik kartą tarptautinėse varžybose Rusijos Severodvinsko mieste  jam teko nusileisti nugalėtojui ir užimti antrą vietą kategorijoje.

Visą laiką  RIŠARDĄ KRINICKĮ „Viktorijos“ sporto klube treniravo geriausi SSSR kultūrizmo treneriai vilniečiai ČESLAVAS TAMULEVIČIUS (Ceslav Tamulevic)  ir VITALIJUS ASOVSKIS (Vitalij Asovskij).

Pasaulinė fitneso federacija (World Fitness Federation, WFF-International)

Pasaulinė kultūrizmo federacija (World Body Building Federation, WBBF-International)

Pasaulinė WFF-WBBF federacija dirba nuo 1968 metų; WFF-WBBF vienija nacionalines organizacijas iš 129 šalių, kurios atstovauja visus kontinentus; kasmet WFF-WBBF įvairiose šalyse organizuoja per 60 tarptautinių renginių.

TARPTAUTINIAI GARBĖS AUKSO MEDALIAI.

(Honorable International Gold Medal Awards).

2007 metais išskirtiniams tarptautinio sporto V.I.P. asmenims pagerbti Pasaulinė WFF-WBBF federacija įsteigė 2000 eurų vertės tarptautinį garbės aukso medalį. Pastaraisiais metais tarptautiniai garbės aukso medaliai įteikti žemiau išvardintiems V.I.P. Asmenims.

Year; Honorable Name; Personal Position; Country

2008 JERZY GOTOWSKI, Mecenat World Championship, Poland

2009 Proffessor ALFRED GERSTL, President Parliament Austria, Austria

2009 VLADIMIR MECIAR, Prime Minister Republic Slovakia, Slovakia

2010 ROBERT FICO, Prime Minister Republic Slovakia, Slovakia

2011 CHUCK NORRIS, World Sport Legend, USA

2012 ALEKSANDR NEVSKY, World Bodybuilding Legend, Russia

2012 RALF MOLLER, World Sport Legend, USA-Germany

2012 STEFAN HRCKA, Mecenat World Championship, Slovakia

2013 SYLVESTER STALLONE, World Sport Legend, USA

2014 LEONID SLUCKIJ, Committee Chairman Parliament Russia, Russia

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, WFF-WBBF Pro Division,  International Sport University (ISU, www.isuniversity.lt).

World Fitness Federation (WFF-International).

World Body Building Federation (WBBF-International).

WFF-WBBF International is working since 1968; 126 Country-Members; over 60 annual International Events World Wide.

HONORABLE INTERNATIONAL SILVER MEDAL AWARDS

Year, Person, Position, Country

2008 Proffessor ALFRED GERSTL, President Parliament Austria, Austria

2008 JORGE CEDALE President WFF-WBBF South America, Argentina

2008 KAZIMIERZ DOMBROWICZ President City Bydgoszcz, Poland

2008 JERZY GOTOWSKI Mecenat World Championship, Poland

2008 KAZIMIERZ DROZD Vice President City Bydgoszcz, Poland

2008 ZBIGNIEW PACELT Minister Sport Poland, Poland

2009 VLADIMIR MECIAR Prime Minister Republic Slovakia, Slovakia

2009 MIKE MITCHELL World Bodybuilding Legend, Scotland

2010 ROBERT FICO Prime Minister Republic Slovakia, Slovakia

2010 EDITA SENDRIENE Chairman WFF-WBBF Judges Council, Lithuania

2010 JOLANTA MILERIUTE General Secretary WFF-WBBF International, Lithuania

2010 PRINCE UPPAL President WFF-WBBF Asia, India

2011 STEFAN HRCKA Mecenat World Championship, Slovakia

2011 TOMMY DU RAND President WFF-WBBF Africa, South Africa

2012 ALEKSANDR NEVSKY World Bodybuilding Legend, Russia

2012 Dr. MOHAMMAD REZA KAZEM ASTEYANI Official national Olympic Committee Iran, Iran

INFORMATION.

More information on the International Site www.wff.lt, see forum topics. Also information available on the Facebook pages: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation, International Sport University (ISU).

KULTŪRIZMAS JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE. ANALITINIS STRAPSNIS.

VEINAS DE MILIJA.

Mes vis dar dirbame, ruošdami straipsnį apie kultūrizmą JAV ir mūsų darbas jau arti pabaigos..

Dar viena žymia JAV kultūrizmo asmenybe buvo VEINAS DE MILIJA (Wayne De Milia).  Per visą savo sportinę karjerą jis visada buvo ištikimu brolių VEIDERIŲ bendražygiu, samdomu darbuotoju. Formaliai privataus tarptautinio kultūrizmo profesionalų turnyro „Joe Weider OLYMPIA“ savininko paskirtas IFBB profesionalų lygos direktoriumi, VEINAS DE MILIJA daug metų nuosekliai dirbo rengdamas komercinius profesionalų „Joe Weider OLYMPIA“ turnyrus, įpareigotas DŽO VEIDERIO asmeniškai atrinkdavo dalyvausiančius turnyre sportininkus, sudarydavo su jais sutartis.

DŽO VEIDERIUI  pardavus savo komercinį „Joe Weider OLYMPIA“ turnyrą kitam savininkui, VEINAS DE MILIJA  naujų turnyro šeimininkų iš darbo buvo atleistas. Protestuodamas, jis iškart įkūrė savo  privačią profesionalaus kultūrizmo organizaciją, ėmėsi JAV ir Anglijoje rengti varžybas, tačiau nesėkmingai. VEINAS DE MILIJA  bandė bendradarbiauti su pasauline WFF-WBBF federacija, tačiau sveikatą pakirtusi rimta liga jį privertė visam palikti sportą.

Pirmą kartą Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras)  su VEINU DE MILIJA  susitiko Niu Jorke (New York City, USA) 1990 metais. Tuomet tarpusavio bendradarbiavimo klausimams spręsti į Niu Jorke vykusį komercinį „Džo Veiderio OLIMPIJA“ („Joe Weider‘s OLYMPIA“) turnyrą asmeninio svečio teisėmis EDMUNDĄ DAUBARĄ  pakvietė IFBB komercinės firmos savininkas ir prezidentas BENAS VEIDERIS. Niu Jorke vykusių derybų metu EDMUNDO DAUBARO  ir BENO VEIDERIO aptarti perspektyviniai planai steigti komercinę bendros veiklos įmonę (Joint-Venture Company), apie ką tuomet buvo pasirašytas kėtinimų protikolas.

Su istoriniais dokumentais įvairiomis kalbomis galima susipažinti internete tarptautiniame puslapyje www.wff.lt , skaitykite forumo temas „WFF-WBBF Šiaurės Amerikoje“ ir „Įvairios tarptautinės organizacijos“.

Po antrojo pasaulinio karo žymus JAV sporto organizatorius, kultūristas DANAS LURIS (Dan Lurie) aktyviai reiškėsi JAV: įkūrė privačią komercionę WBBG (World Body Building Guild) kultūrizmo organizaciją (veikė 1967-1979 m.), organizavo kultūrizmo mėgėjų ir profesionalų varžybas (tame tarpe ir „Olympus“ turnyrą), dirbo sporto leidyboje.

Ilgą laiką kartu su DANU LURIU dirbo  tokie garsūs to meto tarptautinio lygio sportininkai, kaip HAROLDAS PULAS (Harold Poole), RIKAS VEINAS (Rick Wayne), BILAS GRANTAS (Bill Grant), KRISAS DIKERSONAS (Chris Dickerson), BOJERIS KOU (Boyer Coe), TONIS EMOTAS (Tony Emmott), SERŽAS NUBRETAS (Serge Nubret), TONIS PERSONAS (Tony Pearson) ir SERDŽIO OLIVA (Sergio Oliva).

Nežiūrint į neeilinius DANO LURIO organizacinius sugebėjimus, geras iniciatyvas bei įdėtą darbą, jis su savo WBBG organizacija į plačią  tarptautinę areną taip ir neiškopė. Beje, DANAS LURIS  pirmasis sugalvojo pavadinimą IFBB, kurį vėliau savo organizacijos veikloje naudojo jos vėlesnis  savininkas ir prezidentas BENAS VEIDERIS

LUISAS CVIKAS.

1988 m. LUISAS CVIKAS (Louis Zwick) komercinę veiklą kultūrizmo sporte sėkmingai pradėjo tarptautiniu projektu „TSRS prieš JAV“. Jis stipriai rizikavo, nes, neturėdamas patyrimo, apsiėmė asmeniškai pilnai finansuoti tokį beprecedentinį tarptautinį projektą. Tačiau, pasisekimo atveju LUISAS CVIKAS  galėjo gerai uždirbti,  parduodamas TSRS filmuotą projekto medžiagą ESPN televizijos kanalui.

LUISAS CVIKAS  Amerikoje surinko eilę garsių profesionalių ir mėgėjų kultūristų, pasamdė filmavimo brigadą, dirbusią projekto įgyvendinimo metu, ir visus atsivežė į Rusiją.

Varžybų metu LUISAS CVIKAS  susipažino ir susidraugavo su dabartiniu Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentu EDMUNDU DAUBARU (DSc. Edmundas Daubaras), vieninteliu iš visų to meto TSRS kultūrizmo vadovų ir organizatorių gerai mokėjusiu anglų kalbą. EDMUNDAS DAUBARAS iš Lietuvos  į varžybas Rusijoje atvyko  su savo auklėtiniu, neseniai tapusiu pirmu oficialaus ir jau pripažinto sporto kultūrizmo istorijoje absoliučiu TSRS kultūrizmo čempionu klaipėdiečiu VIKTORU JUCIU (Viktoras Jucys) ir kitu TSRS čempionu šiauliečiu ROLANDU BUČINSKU (Rolandas Bučinskas). Tuo metu abu lietuviai buvo jau ne ratą tapę absoliučiais seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų tarptautinio „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, 1968-2013 m.) turnyro čempionais.

LUISAS CVIKAS savo filmuotai medžiagai norėjo atviro komentaro, jis siekė gauti nepriklausomą TSRS kultūrizmo specialisto interviu ir pasirinko tam EDMUNDĄ DAUBARĄ. Ne paslaptis, kad visus atvykusius amerikiečius globojo TSRS specialiosios tarnybos ir visi kontaktai su jais buvo griežtai kontroliuojami. Iš anksto paslapčia susitaręs su LUISU CVIKU, EDMUNDAS DAUBARAS su VIKTORU JUCIU  ir  ROLANDU BUČINSKU  atsitiktiniu automobiliu staiga „pabėgo“ nuo spec. tarnybų globos į priemiestyje esantį kultūrizmo sporto klubą. Kartu atvyko LUISO CVIKO  filmavimo brigada. Kultūrizmo klube amerikiečiai paėmė EDMUNDO DAUBARO interviu, nufilmavo VIKTORO JUCIO  ir  ROLANDO BUČINSKO  treniruotes. Vėliau, sugrįžę į JAV, amerikiečiai sukūrė kino filmą apie geriausių TSRS kultūristų treniruotes, kurį ne kartą Amerikai parodė ESPN televizija.

TSRS sėkmingai pradėti LUISO CVIKO darbai tęsiasi iki šiol. Dabar LUISAS CVIKAS  JAV ir pasaulyje dirba su eile tarptautinių projektų („Fame“, „America Pageant“, „World Fitness Tour“ ir pan.), juos režisuoja, filmuoja ir filmuotą medžiagą parduoda televizijos kompanijoms, tame tarpe ir ESPN.

Viename tokių projektų LUISAS CVIKAS  pakvietė dalyvauti ir Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentą EDMUNDĄ DAUBARĄ. Tai buvo 2002 metų „Fame“ Europos čempionatas, vykęs Vokietijos Štutgarto mieste. Į Štutgartą LUISAS CVIKAS atsivežė iš JAV šešias profesionalias fitneso sportininkes. Apie jų pasirodymą ir sukosi renginys bei visa filmuota medžiaga. Nėra abejonių, kad šios šešios sportininkės ir užėmė pirmas šešias vietas, o visos kitos susirinkusios dalyvės buvo joms tik statistiniu fonu. Iš viso šio tarptautinio renginio LUISUI CVIKUI reikėjo sukurti filmą, kad parodyti per ESPN televiziją, tam ir buvo skirtas renginys.

EDMUNDUI DAUBARUI bendraujant kitos JAV esančios privačios tarptautinės sporto organizacijos  savininke MIŠELE BOIKO (Meshelle Boyko), tris dešimtmečius rengiančios Amerikoje eilę tarptautinių fitneso renginių, paaiškėjo, kad LUISO CVIKO  veikla parduodant televizijoms filmuotą varžybų medžiagą nėra nauja. Anksčiau LUISAS CVIKAS  dirbo tą patį darbą MIŠELES BOIKO firmoje, tačiau sumanė tą patį darbą daryti savarankiškai vienas be jos.

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation.

PERVERSMAS PROFESIONALŲ KULTŪRIZME.

KAIP KEPAMOS „FEDERACIJOS“ AMERIKOJE. VINCO MAK MAHONO WBF.

Privati komercinė Pasaulinė kultūrizmo federacija (WBF, World Bodybuilding Federation) 1991 metais įkurta  JAV garsaus komercinių imtynių turnyrų organizatoriaus VINCO MAK MAHONO (Vincent Kennedy Mc. Mahon).  VINCAS MAK MAHONAS WBF  įkūrė tam, kad komercinėje sporto rinkoje konkuruoti su BENUI VEIDERIUI  priklausančia IFBB komercine firma.

MAK MAHONAS ėmėsi leisti naują kultūrizmo žurnalą „Kultūrizmo gyvenimo būdas“ („Bodybuilding Lifestyles“), kurį prižiūrėjo garsus kultūristas TOMAS PLACAS (Tom Plaz). Po 1990 metų komercinio „Džo Veiderio OLIMPIJA“ („Joe Weider OLYMPIA“)  turnyro Čikagoje, MAK MAHONAS  viešai paskelbė įsteigęs WBF tam, kad „pakelti profesionalų kultūrizmo sportą per naujas varžybas į neregėtas aukštumas ir duoti sportininkams uždirbti fantastiškus pinigus“ . TOMAS PLACAS  buvo paskelbtas WBF talentų departamento direktoriumi („Director of Talent Development“).

ATAKUOJAMI VEIDERIAI.

Savo privačios WBF federacijos veiklą VINCAS MAK MAHONAS pradėjo tuo, kad viliojančiais kontraktais susipirko beveik visus geriausius to meto brolių VEIDERIŲ  profesionalus. Tai buvo ARONAS BEIKERIS, MAIKAS KRIŠTIANAS, VINCAS KAMERFORDAS, DEIVIDAS DERTAS, BERIS DE MEJUS, DŽONAS MORANTAS, DANAS PADILA, TONIS PERSONAS, DŽIMAS KVINAS, MAIKAS KVINAS, EDIS ROBINSONAS, HARIS STRAIDOMAS ir TROJUS CUKOLOTAS (Aaron Baker, Mike Christian, Vince Comerford, David Dearth, Berry Demey, Johnnie Morant, Danny Padilla, Tony Pearson, Jim Quinn, Mike Quinn, Eddie Robinson, Gary Strydom and Troy Zuccolotto). Tais metais be sportininkų komercinis turnyras „Džo Veiderio OLIMPIJA“  buvo ant žlugimo ribos…

Abiejų vykusių VINCO MAK MAHONO komercinių turnyrų čempionu tapo HARIS STRAIDOMAS (1991, 1992 m.).

VERSLININKAS TRAUKIASI.

1992 metais VINCAS MAK MAHONAS  pabandė dar kartą užsidirbti pinigų ir pasisamdė dar vieną brolių VEIDERIŲ  legendinę profesionalų garsenybę – tai buvo LUISAS FERINIO (Lou Ferrigno). Iškart po antrą kartą komerciškai nevykusio renginio, MAK MAHONAS  susisekė su privačios IFBB kompanijos savininkais, pranešė, kad jam IFBB sportininkai nebereikalingi ir kad jis nutraukia WBF veiklą.

Broliai VEIDERIAI leido prasikaltusiems kultūristams sugrįžti atgal. Jiems buvo leista vėl dalyvauti VEIDERIŲ varžybose, tačiau aukštų vietų varžybose užimti jiems šeimininkai niekados jau nebeleido.

SERŽAS NUBRETAS.

Didžiojo tarptautinio sporto prasme kultūrizmas Prancūzijoje tapo ženkliai pastebimas tik sąsajoje su iškilia SERŽO NUBRETO (Serge Nubret) asmenybe. Talentingas aukščiausio lygio profesionalus kultūristas, puikus organizatorius, iki tarpusavio konflikto ir ilgamečių nesutarimų buvęs IFBB (International Federation of Body Builders) komercinės firmos savininko ir prezidento BENO VEIDERIO (Ben Weider) patikėtinis ir pirmasis IFBB istorijoje vice prezidentas (1971-1974), juridiškai neoficialios tarptautinės WABBA (World Amateur Body Building Association) struktūros steigėjas, savininkas ir prezidentas.

Kaip  1983 metais SERŽAS NUBRETAS rašė dabartinės Pasaulinės WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacijos prezidentui EDMUNDUI DAUBARUI (DSc. Edmundas Daubaras), jis 1976 metais „įkūrė tarptautinę WABBA struktūrą tam, kad  kovoti su IFBB“.

VEIDERIAI TRIUŠKINA WABBA.

Iki 1989 metų tarptautinė WABBA organizacija dirbo sklandžiai, kasmet organizavo kelis tarptautinius renginius, turėjo savo pasekėjų.

Praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje vidinė tarptautinės WABBA  asociacijos struktūra atrodė sekančiai: SERŽAS NUBRETAS buvo WABBA  savininku ir „tarptautiniu koordinatoriumi“, o formaliu WABBA prezidentu buvo RENO ROBINETAS (Renaut Robinet),  generalinio sekretoriaus pareigas ėjo SERŽO NUBRETO  bendražygis ir pasekėjas AKLI ŠABENI (Akli Chabeni).

Nedaugelis žino, kad žvelgiant į pasaulio kultūrizmo istorijos praeitį, pasaulinėje kultūrizmo istorijoje IFBB  ir WABBA organizacijoms buvo ypatingai reikšmingas 1989 metų pasaulio mėgėjų čempionatas. Tuo metu BENAS VEIDERIS  ir SERŽAS NUBRETAS tarpusavio kovoms ir nesutarimams  jau buvo paskyrę beveik dvidešimt metų.

Prancūzijoje suradęs įtakingus rėmėjus, tarptautinės WABBA prezidentas RENO ROBINETAS kruopščiai dirbo Paryžiuje rengdamas 1989 metų WABBA pasaulio čempionatą.  WABBA pasaulio mėgėjų čempionatas Paryžiuje vyko didelių tarptautinių kultūrizmo intrigų fone.  Minėtas WABBA pasaulio čempionatas Paryžiuje buvo rengiamas su didele reklamine pompa, tačiau RENO ROBINETAS visiems netikėtai paskelbė, kad nutraukia ryšius su SERŽO NUBRETO WABBA ir surengė ne WABBA, o IFBB pasaulio čempionatą. Prieš tai RENO ROBINETAS slapta nuo savo WABBA bendražygių lankėsi BENO VEIDERIO namuose Kanadoje, kur ir buvo paruoštas šis visiems netikėtas tarptautinės WABBA struktūros žlugimo planas. Aišku, ne už „gražias akis“...

Tačiau, po šio ypač sėkmingo IFBB  pasaulio čempionato iš BENO VEIDERIO nesulaukęs jam pažadėto rojaus, RENO ROBINETAS visam laikui išnyko iš tarptautinio kultūrizmo sporto. 1989 metais Paryžiuje sau netikėtai BENAS VEIDERIS gavo nuostabias varžybas, o SERŽO NUBRETO  WABBA  gavo tokį smūgį, po kurio niekados nebepakilo į ankstesnį tarptautinį lygmenį. Taip pat reikia pažymėti, kad po 1989 metų IFBB pasaulio čempionato Prancūzijoje nebuvo nė vieno didelio tarptautinio kultūrizmo renginio, kuris būtų svarbus pasauliniam kultūrizmo sportui oficialiąja prasme.

Šiame 1989 metų IFBB pasaulio mėgėjų čempionate dalyvavo ir dabartinės Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS, tarpusavio bendradarbiavimo klausimams spręsti asmeniškai svečio teisėmis pakviestas privačios IFBB komercinės firmos savininko ir prezidento BENO VEIDERIO. EDMUNDO DAUBARO susitikimas bei bendradarbiavimo klausimų derinimas su BENU VEIDERIU  vyko visą dieną.

Minėtas tarptautinis IFBB renginys 1989 metų rudenį vyko Paryžiaus prestižinio „La Fayette“ viešbučio didžiulėje kongresų salėje, o čempionato delegatai ir dalyviai visi  gyveno minėtame viešbutyje. Pripažinti pasaulio kultūrizmo specialistai teigia, kad per visą visų tradicinių tarptautinių kultūrizmo organizacijų pasaulio čempionatų istoriją tokio aukšto organizacinio lygio tebuvo tik du mega - renginiai: 1989 m. IFBB pasaulio mėgėjų čempionatas Paryžiuje ir 2011 m. WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionatas Vienoje (Austrija).

Detaliau su istoriniais dokumentais šiuo klausimu bei ir kitais įvairiomis kalbomis galima susipažinti  tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt , skaitykite straipsnius istorinėse temose bei forumo istorines temas. Ten rasite ir SERŽO NUBRETO laiškus rašytus EDMUNDUI DAUBARUI. Beje, tolimesniems pasaulio kultūrizmo sporto istorijos darbams SERŽAS NUBRETAS  prieš keletą metų nemažą savo asmeninių archyvų dalį perdavė EDMUNDUI DAUBARUI.

INFORMACIJA

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation.

PHOTOS: DSc.EDMUNDAS DAUBARAS (Lithuania), BEN WEIDER (Canada), SERGE NUBRET (France), JOSEFINA CHUA (Singapore), RAFAEL SANTONJA (Spain).

Per visą Estijos kultūrizmo laikotarpį estai neturėjo kito tokio iškilaus, energingo ir profesionalaus kultūrizmo lyderio, talentingo trenerio, kokiu buvo INARAS MARDO (Innar Mardo).

Savo tarptautinę veiklą pradėjęs nuo turnyrų „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“), I. MARDO sukaupė didžiulį organizacinį patyrimą. Kaip ir dabartinis Pasaulinės WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation)  federacijos prezidentas EDMUNDAS DAUBARAS (DSc. Edmundas Daubaras), jis nuo seno palaikė nuolatinius ryšius su visų pasaulio tarptautinių kultūrizmo organizacijų vadovais, tokiais, kaip BENAS VEIDERIS, OSKARAS HEIDENSTAMAS, SERŽAS NUBRETAS (Ben Weider, Oscar Heidenstam, Serge Nubret).

GINTARINIS PRIZAS.

Atstovaudamas Estiją, INARAS MARDO buvo beveik visų Estijos nacionalinės rinktinių vadovu seniausiose tradicinėse pasaulio kultūrizmo varžybose – tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre (1968-2013).

Kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo TSRS ir socialistinėse šalyse laikotarpiu du dešimtmečius „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyras buvo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu, o, pagal šiandien sporto specialistų daromas išvadas, ir socialistinių šalių pasaulio kultūrizmo čempionatu (įvairiomis kalbomis daugiau informacijos tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt , skaitykite straipsnius pagrindiniame puslapyje ir forumo temose „Pasaulio kultūrizmo istorija. Kaip viskas buvo iš tikrųjų“; Pasaulinės WFF-WBBF federacijos oficialiame žurnale „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“, Nr. 28, 33 ir 34).

ESTIJOS NACIONALINĖ WFF-WBBF FEDERACIJA.

Baigiantis devintam parėjusio šimtmečio dešimtmečiui INARAS MARDO aktyviai pasijungė prie tarptautinės Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklos. Tuo laikotarpiu I.MARDO iniciatyva Estijoje įkurta ir oficialiai registruota Nacionalinė WFF-WBBF federacija, kurios pirmuoju prezidentu buvo I.MARDO.

INARO MARDO  iniciatyva bei pastangomis 2001 metais Estijos sostinėje Taline vyko WFF-WBBF Europos mėgėjų čempionatas.

Anksti išėjus iš gyvenimo, INARUI MARDO atminti dabar eilę metų Estijoje rengiamas tradicinis turnyras  „Inaro Maro memorialas“ („Innar Mardo Memorial“).

INFORMACIJA.

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa, WFF-WBBF Asia Continental Federation.

PHOTO: President WFF-WBBF International DSc. EDMUNDAS DAUBARAS, President WFF-WBBF Estonia INNAR MARDO (2001, Tallinn, Estonia).

ALEKSANDRAS NEVSKIS – žinomas Rusijos visuomeninis veikėjas, garsus Holivudo kino aktorius ir režisierius, Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinio „Universe“ turnyro nugalėtojas, žurnalistų vadinamas „Rusijos Švercenegeriu“ ALEKSANDRAS NEVSKIS.

RUSIJOS FEDERACIJOS PREZIDENTAS VLADIMIRAS PUTINAS

2012 metų pavasarį ALEKSANDRAS NEVSKIS aktyviai dirbo ir dalyvavo Rusijos federacijos prezidento VLADIMIRO PUTINO rinkimuose. A. NEVSKIS buvo Rusijos Federacijos Prezidento VLADIMIRO PUTINO rinkimų štabe ir vienas pirmų sveikino prezidentą su pergale rinkimuose.

«Хочу поделиться с Вами главной новостью - вечером 4 марта я был приглашен в избирательный штаб В. В. Путина и имел возможность лично поздравить его с победой!
Также, я имел честь пообщаться со Спикером Совета Федерации России В. И. Матвиенко, Председателем Государственной Думы России С. Е. Нарышкиным, Мэром Москвы С. С. Собяниным, Главой Администрации Президента России С. Б. Ивановым и Секретарем Президиума Генсовета "Единой России" С. И. Неверовым». Александр Невский

ALEKSANDRAS NEVSKIS EINA Į POLITIKĄ

Atsižvelgiant į ALEKSANDRO NEVSKIO  nuopelnus sveikatingumo ir sporto populiarinimui Rusijoje, 2011 metais ALEKSANDRAS NEVSKIS paskirtas Rusijos Tulos srities gubernatoriaus VLADIMIRO GRUZDEVO patarėju sporto klausimais.


Должность советника по спорту на общественных началах губернатора Тульской области Владимира Груздева занял известный российский бодибилдер, актер и продюсер Александр Невский.

В. Груздев провел встречу с А.Невским, в ходе которой обсуждались вопросы пропаганды здорового образа жизни в Тульской области, создания необходимых условий для занятия физкультурой и спортом, пишет «Интерфакс».
«Я сейчас рассматриваю Тулу как плацдарм, на котором могу применить весь свой опыт, полученный, в том числе, в Калифорнии и у того же Арнольда Шварценеггера, и я искренне считаю, что все мы вместе можем добиться желаемых результатов», - сказал Невский.

ALEKSANDRAS NEVSKIS PRISTATO EUROPOS PROFESIONALŲ ČEMPIONATĄ

Vienas pagrindinių 2012 metų Europos profesionalų čempionato (20 000 JAV dolerių piniginiai prizai) Tuloje organizatorių ALEKSANDRAS NEVSKIS  plačiai pristato artėjantį renginį.

«Здравствуйте, друзья! Я - Александр Невский, и у меня есть очень хорошая новость для всех любителей фитнеса и бодибилдинга - следующий чемпионат Европы состоится в России! Лучших атлетов будет принимать город Тула, где я являюсь советником губернатора по физической культуре и спорту. В 2011 году в Туле проходил грандиозный турнир по бодибилдингу  «Мистер Вселенная Гран При», собравший спортсменов из России и многих других стран. Этот турнир посетил президент Всемирной Федерации Бодибилдинга и Всемирной Федерации Фитнеса ЭДМУНДАС ДАУБАРАС, который высоко оценил организацию чемпионата и гостеприимство туляков. Поэтому, он с радостью поддержал идею проведения чемпионата Европы в городе оружейников! С российской стороны организацией этого турнира занимается президент ВФФ-ВББФ России, руководитель международного дивизиона спортсменов-профессионалов АНДРЕЙ БАСОВ, ему помогает вице-президент Всемирной Федерации ВФФ-ВББФ МИХАИЛ ДЬЯКОНОВ».

Detalesnė informacija tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, skaitykite forumą. Tai pat informaciją rasite tinklapio „Facebook“ puslapiuose: WFF-WBBF International, WFF-WBBF North America, WFF-WBBF South America, WFF-WBBF Asia, WFF-WBBF Europe, WFF-WBBF Africa.

2010 metų WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) pasaulio čempionato metu Slovakijos Brusno Kupele kurorte  tarptautinio „Universe“ turnyro čempionas anglas DAJO AUDI (Dayo Audi) prašneko apie WFF-WBBF federacijos sekretorę EDITĄ SENDRIENĘ. Pasak garsiojo kultūristo Anglijos kultūristai seka mūsų interneto forumus, skaito spaudą. Jiems patinka naujos pažangios tarptautinio sporto idėjos, kurias EDITA SENDRIENĖ gvildena spaudoje ir internete.

EDITOS SENDRIENĖS vardas toks populiarus kultūristų tarpe, kad nė vienam nereikia vargti tariant lietuviškus vardus. Priminsime, kad EDITA SENDRIENĖ  yra pirma absoliuti pasaulio fitneso čempionė (1997 m., Manheimas, Vokietija), kuriai iš buvusio socialistinio pasaulio pavyko iškovoti tokį ženklų titulą.

Šiuo metu E.SENDRIENĖ eina Pasaulinės WFF-WBBF federacijos teisėjų kolegijos pirmininko pareigas.

Pašventęs visą savo gyvenimą kūno kultūros ir sporto vystymui Austrijoje, profesorius ALFREDAS GERSTLAS  visuomet buvo pasaulinio sporto judėjimo VIP persona. Užimdamas Austrijos parlamento prezidento pareigas, ALFREDAS GERSTLAS  turėjo geras galimybes įtakoti daugelį svarbių tarptautinių ir nacionalinių procesų, tame tarpe ir sportą. Ir jis tai puikiai darė.

SPORTO KARJERA:

absoliutus Estijos čempionasabsoliutus G.Tenno Memorialo čempionasabsoliutus tarptautinio "Gintarinio prizo" turnyro čempionasIFBB Europos čempionasNABBA profesionalų pasaulio čempionasNABBA profesionalų "Universe" prizininkasIFBB veteranų "MR.OLYMPIA" finalininkas OLEVAS ANUSAS kultūrizmo varžybose pradėjo dalyvauti 1972 metais, laimėdamas Estijos čempionato jaunimo pogrupį (suaugusiųjų pogrupį laimėjo IGOR LIIV, dalyvavo PEEP KIRSIPUU, TOOMAS ARRO, ARNE ARRO, ULO KURGPOLD). 1973 m. OLEVAS tampa absoliučiu Estijos kultūrizmo čempionu.

GEORG TENNO MEMORIAAL GEORG TENNO MEMORIALS INTERNATIONAL TALLINN GEORGUI TENNO, vienam kultūrizmo pardininkų buvusioje TSRS, tragiškai žuvus, Estijoje buvo organizuojamos kultūrizmo varžybos, turėjusios pavadinimą "Georgo Tenno Memorialai".