1975–2026 „LITHUANIA CUP OPEN“.

PENKIŲ DEŠIMTMEČIŲ KULTŪRIZMO ISTORIJA IR ČEMPIONŲ PALIKIMAS.

Pasaulio fitneso federacijos (W.F.F. – International) ir Pasaulio kultūrizmo federacijos (W.B.B.F. – International) tarptautinio turnyro „Lithuania Cup Open“ absoliutūs nugalėtojai – sporto istorija, ryškiausi čempionai ir Lietuvos dominavimo tradicija.

Penkiasdešimt metų tarptautinės sporto istorijos

1975–2025 m. laikotarpis „Lithuania Cup Open“ istorijoje atskleidžia ne tik kultūrizmo ir fitneso raidą, bet ir kelių sportininkų kartų indėlį į šių sporto šakų tradicijų formavimąsi. Per penkis dešimtmečius turnyro absoliučiais nugalėtojais tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Danijos atstovai.

Turnyro istorijoje išsiskiria Lietuvos sportininkai, kurių pavardės nuolat kartojasi absoliučių čempionų sąrašuose. Tai rodo ilgalaikę vietos kultūrizmo mokyklos reikšmę ir Lietuvos sportininkų gebėjimą išlikti konkurencingiems tarptautinėje aplinkoje.

Ypač svarbu tai, kad „Lithuania Cup Open“ istorija apima kelias skirtingas sporto raidos epochas. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose pradėtos formuoti tradicijos vėliau buvo tęsiamos ir plėtojamos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o XXI amžiuje turnyro nugalėtojų geografija dar labiau išsiplėtė.

Vyrų varžybos: Lietuvos sportininkų dominavimas

Vyrų absoliučių nugalėtojų istorijoje ryškiausiai matomas Lietuvos atstovų dominavimas. Lietuviai laimėjo daugumą iš pateiktame sąraše užfiksuotų titulų, o jų pavardės žymi skirtingus kultūrizmo raidos laikotarpius.

Ankstyvuoju laikotarpiu ypatingą vietą užima Risard Krinickij, tapęs absoliučiu nugalėtoju 1975 ir 1976 metais. Po dešimtmečio, 1986-aisiais, nugalėjo Viktoras Jucys, o 1987-aisiais – Rimontas Mazionis. Šie vardai žymi ankstyvąją turnyro istorijos dalį.

1994–2000 m. laikotarpiu ryškiausiai išsiskyrė Algirdas Kilčiauskas. Jis absoliučiu nugalėtoju tapo 1994 ir 1995 metais, o 1999-aisiais titulą iškovojo dar kartą. Trys pergalės rodo išskirtinę jo vietą turnyro istorijoje.

Tuo pačiu laikotarpiu svarbių rezultatų pasiekė Gediminas Bacevičius, 1997 metais tapęs absoliučiu nugalėtoju, ir Artūras Bartkus, laimėjęs 2000-aisiais. 1996 metais pergalę iškovojo Rusijos atstovas Roman Ivanov, o 1998-aisiais – Estijos sportininkas Vladislav Petrogradov.

XXI amžiaus pradžioje Lietuvos čempionų tradiciją tęsė Mindaugas Kvasys, laimėjęs 2001 metais, Marik Stefanovic, nugalėjęs 2003-iaisiais, Marius Leonavičius, tapęs čempionu 2005 metais, ir Jurij Solionov, iškovojęs titulą 2007-aisiais.

Šiuo laikotarpiu turnyro istorijoje svarbų vaidmenį atliko ir Latvijos atstovai. Vladislavas Labudz nugalėjo 2002 metais, o Vladimiras Marachovskij – 2004-aisiais. Aleksandras Liubomirovas 2006 metais iškovojo Latvijai dar vieną absoliutaus nugalėtojo titulą.

2008–2014 m. laikotarpiu Lietuvos sportininkų pozicijos išliko stiprios. Sergej Kiriuchin laimėjo 2008 metais, Dainius Dzikevičius – 2009-aisiais, o Andrius Pauliukevičius – 2010 ir 2011 metais. 2013-aisiais nugalėjo Arvydas Miseikis, o 2014-aisiais – Mindaugas Piepolis.

Andriaus Pauliukevičiaus dvi iš eilės iškovotos pergalės išsiskiria kaip vienas ryškesnių šio laikotarpio pasiekimų. Jos liudija sportininko gebėjimą išlaikyti aukštą pasirengimo lygį ir pakartotinai įrodyti savo pranašumą absoliučioje įskaitoje.

2012 metais absoliučiu nugalėtoju tapo Latvijos atstovas Eduard Sevcenko. 2015-aisiais triumfavo Estijos sportininkas Roman Polsin, o 2016 metais – Rusijos atstovas Nikolaj Abramov. 2017-aisiais nugalėjo Dmitrij Aleksandrov, taip pat atstovavęs Rusijai.

2018 metais titulą iškovojo Latvijos sportininkas Normunds Jurans, o 2019-aisiais – Lenkijos atstovas Rafal Lemanczyk. Šios pergalės rodo, kad turnyras išliko atviras tarptautinei konkurencijai ir kad absoliutaus nugalėtojo vardą galėjo pelnyti skirtingų šalių atstovai.

2020 metais nugalėjo Lietuvos sportininkas Remigijus Ciplys. 2021-aisiais titulą susigrąžino Vidmantas Malakauskas, kuris vėl triumfavo 2023 metais. Tarp šių pergalių, 2022-aisiais, absoliučiu nugalėtoju tapo Vilius Pranckevičius.

2024 metais nugalėtoju paskelbtas Andrius Pauliukevičius, o 2025-aisiais – Brandon Gabrielius Aukštuolis. Pastarojo triumfas pratęsė Lietuvos sportininkų dominavimo tradiciją ir tapo naujausiu įrašu penkių dešimtmečių turnyro istorijoje.

Taigi vyrų absoliučių nugalėtojų istorijoje išsiskiria ne tik atskiros pergalės, bet ir pasikartojantys vardai. Algirdas Kilčiauskas, Andrius Pauliukevičius ir Vidmantas Malakauskas – sportininkai, kurių rezultatai leidžia kalbėti apie gebėjimą pakartotinai pasiekti aukščiausią rezultatą šiame turnyre.

Moterų varžybos: čempionių kartos ir ryškios asmenybės

Moterų absoliučių nugalėtojų istorija atskleidžia savitą turnyro raidą. Čia taip pat vyrauja Lietuvos sportininkės, o kai kurių čempionių pasiekimai išsiskiria pergalių gausa ir ilgesniu laikotarpiu, kuriuo jos išliko tarp stipriausiųjų.

1994 metais absoliučia nugalėtoja tapo Idalija Kaminskaitė. 1995-aisiais titulą iškovojo Simona Misevičienė, o 1996 metais – Irina Misevičienė. Šie rezultatai žymi ankstyvąją pateikto moterų čempionių sąrašo dalį.

1997 metais nugalėjo Edita Daubaraitė, 1998-aisiais – Julija Kiselova, o 1999 metais – Lijana Masiulienė. 2000-aisiais titulą iškovojo Aksana Len.

2001–2007 m. laikotarpis ypač ryškiai susijęs su Jolantos Mileriūtės vardu. Ji tapo absoliučia nugalėtoja 2001, 2003, 2005, 2006 ir 2007 metais. Penki titulai šiame laikotarpyje rodo išskirtinį jos vaidmenį turnyro istorijoje.

Tiesa, tarp šių pergalių buvo ir kitų Lietuvos sportininkių laimėjimų. 2002 metais nugalėjo Aleksandra Kukres, o 2004-aisiais – Latvijos atstovė Marina Burinskaja. Šie rezultatai atskleidžia, kad net ir Lietuvos sportininkių dominavimo laikotarpiu tarptautinė konkurencija išliko reikšminga.

2008 metais titulą iškovojo Kristina Šerksnaitė, 2009-aisiais – Aušra Tasiukevičiūtė, o 2010 metais – Zita Satkauskaitė. 2011-aisiais nugalėjo Sandra Syčiova, o 2013 metais – Indrė Rimkutė.

2012 metais absoliučia nugalėtoja tapo Rusijos atstovė Svetlana Pugačiova. Jos pergalė parodo, kad turnyro istorijoje svarbią vietą užėmė ir už Lietuvos ribų pripažintos sportininkės.

2014 metais titulą iškovojo Danijos atstovė Leonor Hilario Greffel. 2015-aisiais nugalėjo Latvijos sportininkė Sintija Katkeviča, o 2016 metais – Lietuvos atstovė Asta Butkutė.

2017 metais absoliučia nugalėtoja tapo Latvijos atstovė Jana Zenovych-Leškevych. 2018-aisiais titulą iškovojo Baltarusijos sportininkė Olga Listopadova, o 2019 metais – Lenkijos atstovė Malgorzata Kurek.

Šios pergalės atskleidžia tarptautinį moterų varžybų pobūdį. Nors Lietuvos atstovės sudaro didžiąją dalį čempionių, skirtingais metais absoliučias pergales iškovojo ir Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos bei Danijos sportininkės.

2020 metais nugalėjo Julija Magilinskaja, 2021-aisiais – Karina Radziabova, o 2022 metais – Akvilė Šarkaitė. 2023-iaisiais absoliučia čempione tapo Vilma Povilionienė.

2024 metais nugalėjo Marina Legenzova, o 2025-aisiais – Ema Šakutė. Pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Lietuvos sportininkės ir toliau išlieka svarbiausia absoliučių nugalėtojų grupė.

Moterų varžybų istorijoje Jolanta Mileriūtė išsiskiria kaip viena ryškiausių asmenybių. Jos penkios pergalės 2001–2007 m. laikotarpiu sudaro išskirtinį pasiekimą. Kartu su ja turnyro istoriją kūrė daugybė kitų Lietuvos sportininkių, kurių pergalės atspindi skirtingas kartas ir sportinio meistriškumo raidą.

Tarptautinė konkurencija ir Lietuvos pozicijos

Nors „Lithuania Cup Open“ pavadinimas siejamas su Lietuva, pateiktas absoliučių nugalėtojų sąrašas atskleidžia tarptautinį turnyro pobūdį.

Vyrų varžybose titulą yra iškovoję Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Lenkijos atstovai. Moterų varžybose, be Lietuvos sportininkių, nugalėjo Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Danijos atstovės.

Tai svarbus istorinis aspektas: turnyro reikšmę formuoja ne vien vietos sportininkų pasiekimai, bet ir galimybė varžytis su kitų šalių atletais. Tarptautinė konkurencija sudaro sąlygas lyginti skirtingų sporto mokyklų atstovų pasirengimą ir didina absoliutaus čempiono titulo prestižą.

Lietuvos sportininkų gausa nugalėtojų sąraše leidžia išskirti šalį kaip pagrindinę šio turnyro istorijos ašį. Tačiau kitų valstybių atstovų pergalės rodo, kad absoliutaus nugalėtojo vardas nėra savaime garantuojamas priimančiosios šalies sportininkams.

Pasikartojančios pergalės – sportinio meistriškumo ženklas

Analizuojant nugalėtojų pavardes, matyti, kad dalis sportininkų absoliučiu čempionu tapo ne vieną kartą.

Vyrų varžybose ryškiausias pavyzdys – Algirdas Kilčiauskas, laimėjęs 1994, 1995 ir 1999 metais. Andrius Pauliukevičius nugalėjo 2010, 2011 ir 2024 metais. Vidmantas Malakauskas triumfavo 2021 ir 2023 metais. Risard Krinickij laimėjo du pirmuosius pateiktus turnyro metus – 1975 ir 1976-uosius.

Moterų varžybose ryškiausiai išsiskiria Jolanta Mileriūtė, penkis kartus tapusi absoliučia nugalėtoja. Jos pergalės 2001, 2003, 2005, 2006 ir 2007 metais rodo ilgalaikį rezultatų stabilumą.

Šie pasiekimai leidžia kalbėti apie sportininkų gebėjimą pakartotinai pasiekti aukščiausią rezultatą. Vis dėlto absoliučių pergalių skaičius nėra vienintelis sportinės karjeros vertinimo kriterijus. Tam reikėtų papildomų duomenų apie dalyvių skaičių, varžybų kategorijas, konkurentų rezultatus ir konkrečių metų varžybų sąlygas.

Istorinės spragos ir duomenų vertinimas

Pateiktame istoriniame sąraše užfiksuoti 1975, 1976 ir 1977 metų rezultatai, vėliau – 1986 ir 1987 metų, o nuo 1994 metų rezultatai pateikiami kasmet iki 2025-ųjų.

Todėl šį laikotarpį tiksliausia apibūdinti kaip turnyro istorijos apžvalgą pagal turimą nugalėtojų sąrašą, o ne kaip nenutrūkstamą kiekvienų metų čempionatų chronologiją. Nenurodytų metų rezultatai neturėtų būti laikomi įrodymu, kad tais metais turnyras tikrai nevyko.

Taip pat svarbu atskirti absoliutaus nugalėtojo titulą nuo atskirų svorio kategorijų ar kitų varžybų divizionų laimėjimų. Šiame straipsnyje analizuojami būtent pateikti „Over All Winner“ rezultatai.

Tikslesnei istorinei analizei būtų naudinga papildomai patikrinti kiekvienų metų oficialius protokolus ir suvienodinti sportininkų vardų bei pavardžių rašybą pagal originalius šaltinius. Tai ypač svarbu rengiant oficialų federacijos archyvą ar reprezentacinį leidinį.

Išvada: čempionų pavardės – turnyro istorijos pagrindas

1975–2025 m. „Lithuania Cup Open“ absoliučių nugalėtojų istorija atskleidžia penkis dešimtmečius trunkančią kultūrizmo ir fitneso tradiciją, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko Lietuvos sportininkai, tačiau reikšmingų pergalių pasiekė ir kitų Europos valstybių atstovai.

Vyrų varžybose išsiskiria Algirdas Kilčiauskas, Andrius Pauliukevičius, Vidmantas Malakauskas ir Risard Krinickij. Moterų varžybose ryškiausią pasikartojančių pergalių pavyzdį pateikia Jolanta Mileriūtė.

Tačiau turnyro istorija neapsiriboja vien daugkartiniais čempionais. Kiekvienas absoliutus nugalėtojas – nuo ankstyvųjų turnyro metų atstovų iki 2025 metų čempionų Brendono Gabrieliaus Aukštuolio ir Emos Šakutės – yra šios sporto istorijos dalis.

Per penkis dešimtmečius keitėsi sportininkų kartos, tarptautinės konkurencijos geografija ir kultūrizmo raidos aplinkybės, tačiau išliko svarbiausias principas: absoliutaus nugalėtojo vardas tapo sportinio meistriškumo, pasirengimo ir pergalės simboliu.

„Lithuania Cup Open“ čempionų sąrašas yra ne tik statistinis dokumentas. Tai sportininkų pavardėmis užrašyta istorija, atskleidžianti Lietuvos ir tarptautinio kultūrizmo bei fitneso tradicijų raidą.

Oficiali informacija: išsamesnę informaciją apie W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International veiklą bei istorinius rezultatus galima rasti tarptautinėje federacijos svetainėje www.wff.lt ir jos forumo temose.

ABSOLIUTŪS LIETUVOS ČEMPIONAI. KAS VALDO SOSTĄ? 33 metai Lietuvos kultūrizmo kovų, dinastijų, sugrįžimų ir čempionų.

Trisdešimt treji metai. Dešimtys čempionų. Vienas sostas.

Ir nė vienam nepavyko jo išlaikyti amžinai.

Nuo Algirdo Kilčiausko 1994-aisiais iki Tado Jefišovo 2026-aisiais absoliutus Lietuvos kultūrizmo čempionatas buvo ne šiaip varžybos.

Tai buvo kova dėl viršenybės.

Vardai kyla.

Vardai dingsta.

Čempionai sugrįžta.

Nauja karta puola.

O sostas keliauja iš rankų į rankas.

Tai ne tik nugalėtojų sąrašas.

Tai sporto istorija, kurioje visada ieškoma kito karaliaus.

PIRMASIS KARALIUS: ALGIRDAS KILČIAUSKAS

Kiekviena dinastija turi pradžią.

Šio Lietuvos kultūrizmo laikotarpio pradžia neatsiejama nuo Algirdo Kilčiausko.

     

Trys absoliutūs titulai iš eilės.

Be pauzių.

Be nuolaidų.

Be atsitraukimo.

Kilčiauskas trejus metus iš eilės valdė Lietuvos kultūrizmo viršūnę.

Ir kiekvieną kartą atstovavo Klaipėdai.

Tai svarbu.

Nes Klaipėda niekur nedingo.

Ji sugrįždavo.

Vėl.

Ir vėl.

Ir vėl.

Kilčiauskas ne tik laimėjo čempionatus.

Jis paskelbė: Klaipėda atėjo rimtai ir ilgam.

KLAIPĖDA NEPRAŠO LEIDIMO

Pažvelkite į čempionatų istoriją.

Ir vėl pamatysite tą patį miestą.

Klaipėdą.

Kilčiauskas.

Manafovas.

Keršanskas.

Mišeikis.

Pauliukevičius.

Piepolis.

Melikovas.

Ir įspūdingas būrys moterų čempionių.

Tai ne atsitiktinumas.

Tai kultūra.

Tradicija.

Kultūrizmo aplinka, išgyvenusi kartų kaitą, sportininkų kaitą ir skirtingas sporto epochas.

Kiti miestai taip pat augino čempionus.

Tačiau Klaipėda ne kartą kūrė visas epochas.

Štai čia ir yra skirtumas.

Klaipėda ne ateidavo į Lietuvos kultūrizmo viršūnę. Ji vis sugrįždavo jos pasiimti.

PENKI METAI. VIENA MOTERIS. ABSOLIUTI KONTROLĖ.

Jeigu kažkas mano, kad dominavimas – vyrų istorija, čempionatų archyvas sako ką kita.

Vardas – Jolanta Mileriūtė.

         

Penki absoliutūs titulai iš eilės.

Penkeri metai.

Penkios pergalės.

Vienas vardas.

Niekas nesugebėjo nutraukti šios serijos.

Ir vėl:

Klaipėda.

Mileriūtės penkerių metų karaliavimas – vienas stipriausių ilgalaikio dominavimo pavyzdžių Lietuvos čempionato istorijoje.

Vėliau atėjo Aušra Tasiukevičiūtė, laimėjusi du titulus iš eilės – 2008 ir 2009 metais.

Dar vėliau Vilma Povilonienė pakartojo šį rezultatą 2021 ir 2022 metais.

Išvada akivaizdi.

Lietuvos moterys ne tik kovojo dėl sosto. Jos ant jo kūrė savo dinastijas.

MALAKAUSKAS: ČEMPIONAS, KURIS ATSISAKĖ LIKTI PRAEITYJE

Vieni čempionai laimi.

Kiti dominuoja.

O yra sportininkų, kurie tiesiog atsisako tapti istorija.

Vidmantas Malakauskas – vienas iš jų.

Čempionas 2006 metais.

Tada – metai už viršūnės ribų.

Kartų kaita.

Nauji sportininkai.

Nauji kūnai.

Naujos ambicijos.

Tačiau jis sugrįžta.

Ir vėl laimi.

2021.

Pergalė.

2022.

Dar viena pergalė.

2023 metų čempionato sąraše vėl matome Malakausko pavardę.

Pagalvokite apie šią laiko distanciją.

Kultūrizmas nuolat į sceną išleidžia jaunesnius sportininkus, naujus kūnus, naujas formas ir naujas ambicijas.

O senasis čempionas grįžta.

Ir laimi.

Tai jau nebe paprastas ilgaamžiškumas.

Tai išlikimas aukščiausiame lygyje.

Malakauskas ne tik išsaugojo savo vardą istorijoje.

Jis sugrįžo ir dar kartą puolė sostą.

PAULIUKEVIČIUS: PO PENKIOLIKOS METŲ – VĖL ČEMPIONAS

Yra dar viena neįtikėtina istorija.

Andrius Pauliukevičius.

Čempionas 2009 metais.

Vėl čempionas 2011-aisiais.

Tada – tyla.

Metai eina.

Kartos keičiasi.

Ateina nauji vardai.

Ir tada:

2024-ieji.

Pauliukevičius sugrįžta.

Ir vėl laimi.

Trys absoliutūs titulai:

2009.
2011.
2024.

Penkiolika metų tarp pirmojo ir paskutinio titulo.

Tai jau ne statistika.

Tai pareiškimas.

Pareiškimas visiems, kurie mano, kad laikas automatiškai uždaro čempiono istoriją.

Neuždaro.

Kartais senas liūtas sugrįžta.

KARŪNA VIRSTA KARU

Po pirmųjų dinastijų viskas pasikeitė.

Sostas tapo nestabilus.

Nuo 2007 metų vyrų absoliutus čempionatas vis labiau virto tikra kova dėl valdžios.

Dzikevičius.

Leksius.

Šalna.

Piepolis.

Žadeikis.

Mišeikis.

Bružas.

Pauliukevičius.

Pernavas.

Čiplys.

Malakauskas.

Melikovas.

Jefišovas.

Skirtingi vardai.

Skirtingi miestai.

Skirtingos kartos.

Skirtingi kūnai.

Vienas prizas.

Absoliutaus čempiono titulas.

Jo niekas nepaveldėjo.

Jo niekas negavo iš anksto.

Kiekvienais metais reikėjo naujos kovos.

Jokių garantijų. Tik spaudimas.

2014–2018: PENKERI METAI. KETURI ČEMPIONAI.

Šis laikotarpis beveik be žodžių papasakoja visą istoriją.

2014 – Dainius Dzikevičius.

2015 – Mindaugas Piepolis.

2016 – Airidas Šalna.

2017 – Mantas Leksius.

2018 – Dainius Dzikevičius sugrįžta.

Penki čempionatai.

Keturi čempionai.

Vienas sugrįžimas.

Štai taip atrodo tikras nacionalinis čempionatas.

Nėra garantuoto nugalėtojo.

Nėra amžino karaliaus.

Nėra saugaus sosto.

Tik spaudimas.

SOSTUI NESVARBU, IŠ KUR TU ATĖJAI

Šių čempionatų istorijoje slypi dar vienas svarbus faktorius.

Geografija.

Čempionai ateina ne iš vieno miesto.

Jie ateina iš visur.

Vilnius.
Klaipėda.
Kaunas.
Alytus.
Panevėžys.
Kretinga.
Ignalina.
Ukmergė.
Mažeikiai.
Kaišiadorys.
Šakiai.
Marijampolė.
Gargždai.

Dideli miestai.

Maži miestai.

Žinomi kultūrizmo centrai.

Netikėtos vietos.

Sostui nerūpi, kiek žmonių gyvena tavo mieste.

Jam nerūpi, koks garsus tavo vardas.

Jam nerūpi, kiek turi gerbėjų.

Jam rūpi tik viena – kas bus pasiruošęs, kai užsidegs prožektoriai.

2026 metais atsakymas buvo:

Tadas Jefišovas iš Alytaus.

Sostas vėl pakeitė šeimininką.

2025: KLAIPĖDA SMOGIA DAR KARTĄ

2025 metais David Melikov sugrąžino absoliutaus čempiono titulą į Klaipėdą.

Po metų karūna vėl persikėlė.

2026 – Tadas Jefišovas. Alytus.

Vieneri metai.

Vienas čempionas.

Kiti metai.

Kitas čempionas.

Ir vėl ta pati išvada:

Lietuvos kultūrizmas ir toliau augina naujus pretendentus į sostą.

TAI NE TIK RAUMENYS

Iš šalies kultūrizmas gali atrodyti paprastas.

Užaugink daugiau raumenų.

Būk sausesnis.

Išeik į sceną.

Laimėk.

Realybė daug žiauresnė.

Už kiekvieno titulo – metai kartojimų.

Ankstyvi rytai.

Sunkios treniruotės.

Griežta mityba.

Skausmas.

Nuovargis.

Atsisakymai.

Abejonės.

Ir gebėjimas tęsti tada, kai niekas nemato tavo darbo.

Trofėjus mato visi.

Darbo – niekas.

Todėl šie čempionai yra svarbūs.

Jie nėra tik pavardės archyve.

Tai žmonės, kurie ištvėrė pasiruošimą pakankamai ilgai, kad vieną dieną galėtų žengti į prožektorių šviesą.

33 METAI. VIENA TAISYKLĖ.

Čempionato istorija atskleidžia kelias negailestingas tiesas.

DOMINAVIMAS – RETAS.

Trys Kilčiausko titulai iš eilės.

Penki Mileriūtės.

Būtent todėl šie skaičiai turi svorį.

Nes juos pakartoti – nepaprastai sunku.

SUGRĮŽIMAS GALI BŪTI STIPRESNIS UŽ DINASTIJĄ.

Malakauskas.

Pauliukevičius.

Dvi skirtingos karjeros.

Viena žinutė:

Niekada nenurašyk čempiono.

KLAIPĖDA – GALINGA.

Dešimtmečiai.

Skirtingos kartos.

Skirtingi sportininkai.

Tačiau tas pats miestas vėl ir vėl atsiranda tarp čempionų.

Jo įtakos Lietuvos kultūrizmui neįmanoma ignoruoti.

TITULAS PRIKLAUSO VISAI LIETUVAI.

Alytus gali įveikti Vilnių.

Kretinga gali išauginti čempioną.

Ignalina gali pasiekti viršūnę.

Mažas Lietuvos miestas gali išugdyti sportininką, kuris įveiks garsiausius šalies vardus.

KITAS ČEMPIONAS VISADA JAU ATEINA.

Ir būtent tai dabartiniam čempionui turėtų kelti didžiausią nerimą.

Kažkas treniruojasi.

Kažkas augina masę.

Kažkas gerina formą.

Kažkas jau šlifuoja pozavimą.

Kažkas laukia.

Ir tam sportininkui reikia tik vieno:

tavo titulo.

SOSTAS NIEKADA NĖRA SAUGUS

Trisdešimt treji Lietuvos kultūrizmo metai sako viena visiškai aiškiai.

Niekas sosto nevaldo amžinai.

Ne Kilčiauskas.

Ne Mileriūtė.

Ne Malakauskas.

Ne Pauliukevičius.

Niekas.

Čempionai ateina.

Čempionai išeina.

Dinastijos kyla.

Dinastijos griūva.

Veteranai sugrįžta.

Jauni sportininkai puola.

Miestai kovoja dėl teisės vadintis geriausiais.

Ir kiekvienais metais grįžta tas pats klausimas:

KAS KITAS?

2026 metais atsakymas buvo Tadas Jefišovas.

Tačiau 2027-ieji pareikalaus naujo atsakymo.

Nes čempionas gali turėti taurę.

Bet ateitis jam nepriklauso.

PROŽEKTORIAI VĖL UŽSIDEGS

Scena bus paruošta.

Prožektoriai užsidegs.

Sportininkai išeis į sceną.

Salė nutils.

Teisėjai priims sprendimą.

O kažkur Lietuvoje nežinomas sportininkas jau ruošiasi tai akimirkai.

Gal Vilniuje.

Gal Klaipėdoje.

Gal Alytuje.

O gal mieste, kurio šiandien niekas net nelaiko pretendentų centru.

Jis – arba ji – treniruojasi dėl vieno dalyko.

Dėl sosto.

Trisdešimt treji metai parodė:

Sostą galima apginti.

Jį galima prarasti.

Jį galima susigrąžinti.

Bet jo niekada negalima laikyti savo amžinai.

Čempionai keičiasi.
Dinastijos griūva.
Legendos sugrįžta.
Nauja karta kyla.

Sostas lieka.

Klausimas jau nebe tas, kas valdė Lietuvą vakar. Klausimas vienas: KAS JĄ UŽKARIAUS RYTOJ?

„Baltic Cup International“ – 33 metų čempionų istorija.

1994–2026 metų „Baltic Cup International“ absoliučių nugalėtojų istorija atskleidžia daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią kultūrizmo ir fitneso raidą Baltijos regione.

Pateikti World Fitness Federation (W.F.F. International) ir World Body Building Federation (W.B.B.F. International) „Baltic Cup International“ rezultatai leidžia pažvelgti į tai, kurios šalys ir sportininkai per daugiau kaip tris dešimtmečius buvo stipriausi, kaip keitėsi konkurencija ir kokią vietą šioje istorijoje užima Lietuva.

Nuo 1994 iki 2026 metų absoliučiais „Baltic Cup“ nugalėtojais tapo daugybė skirtingų sportininkų iš įvairių Europos šalių. Tačiau analizuojant visą laikotarpį labai aiškiai išsiskiria viena tendencija – Lietuvos sportininkų indėlis į „Baltic Cup“ istoriją yra išskirtinis.

Lietuvos moterų dominavimo istorija

Ryškiausia Lietuvos sėkmė matoma moterų kategorijoje.

Per 33 čempionato metus Lietuvos sportininkės absoliučiomis nugalėtojomis tapo net 15 kartų. Tai reiškia, kad beveik pusė visų per šį laikotarpį iškovotų moterų absoliučių titulų atiteko Lietuvai.

Šis rezultatas ypač įspūdingas todėl, kad konkurencija buvo tarptautinė. Lietuvos sportininkėms teko varžytis su stipriomis Rusijos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų šalių atstovėmis.

Rusijos sportininkės moterų kategorijoje iškovojo aštuonis titulus, Latvijos atstovės – septynis. Estija ir Suomija turi po vieną absoliučią pergalę.

Lietuvos dominavimas ypač ryškiai atsiskleidė XXI amžiaus pradžioje. 2007–2013 metų laikotarpiu Lietuvos sportininkės absoliučiomis čempionėmis tapo net šešis kartus per septynerius metus.

Šioje istorijoje randame daug gerai įsimenamų pavardžių. Ilona Kokoš čempione tapo 2008 ir 2012 metais. Vilma Asijavičienė titulą iškovojo 2013 metais, o prieš tai Lietuvos atstovės laimėjo ir kelis ankstesnius čempionatus. 2019 metais nugalėtoja tapo Estijos atstovė Valentina Tjutjavina, 2022-aisiais – Suomijos sportininkė Hanna Skytta, tačiau Lietuvos atstovių dominavimo tradicija išliko.

Naujausias istorijos puslapis taip pat priklauso Lietuvai. 2026 metų absoliučia „Baltic Cup International“ moterų nugalėtoja tapo Sirle Lileleht.

Tai simboliška – daugiau kaip tris dešimtmečius trunkanti istorija prasidėjo tuo metu, kai regione formavosi nauja sporto karta, o 2026 metais Lietuvos sportininkė vėl užėmė aukščiausią poziciją.

Vyrų kategorijoje – daug didesnė konkurencija

Vyrų istorija yra kiek kitokia.

Čia taip pat pirmauja Lietuva, kurios sportininkai absoliučiais „Baltic Cup“ nugalėtojais tapo 10 kartų. Tačiau skirtumas nuo kitų šalių nėra toks ryškus kaip moterų kategorijoje.

Latvijos ir Rusijos sportininkai iškovojo po septynis vyrų absoliučius titulus, Estijos atstovai – penkis, o 2025 metais pirmą kartą šiame pateiktame laikotarpyje čempionu tapo Lenkijos sportininkas Szymon Lubecki.

Vyrų konkurencijoje ypač ryškiai matyti skirtingų šalių kaita. Vienais metais nugalėdavo Lietuvos atstovas, kitais – Latvijos, Rusijos ar Estijos sportininkas.

Tai rodo, kad vyrų kategorijoje „Baltic Cup“ konkurencija daugelį metų buvo labai subalansuota.

Dainius Dzikevičius – išskirtinė istorija

Vienas įdomiausių viso čempionato istorijos vardų yra Dainius Dzikevičius.

Lietuvos sportininkas absoliučiu „Baltic Cup International“ nugalėtoju tapo net tris kartus – 2007, 2019 ir 2020 metais.

Ypač įspūdinga tai, kad tarp pirmosios ir vėlesnių pergalių buvo daugiau nei dešimt metų.

Tai nėra tiesiog trys pergalės statistikos eilutėje. Tai sportinės karjeros ilgaamžiškumo ir gebėjimo sugrįžti į aukščiausią lygį pavyzdys.

Dar vienas ryškus Lietuvos sportininkas – Andrius Pauliukevičius, absoliučiu čempionu tapęs 2011 ir 2013 metais.

Pirmųjų „Baltic Cup“ metų istorijoje išsiskiria Algirdas Kilčiauskas, laimėjęs du pirmuosius pateiktame archyve užfiksuotus vyrų čempionatus – 1994 ir 1995 metais.

Trys Baltijos šalys – turnyro pagrindas

Analizuojant visus rezultatus labai aiškiai matyti, kad „Baltic Cup“ istorijoje ypatingą vietą užima trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija.

Moterų kategorijoje šių trijų šalių sportininkės kartu laimėjo 23 iš 33 titulų. Tai sudaro apie 70 procentų visų absoliučių pergalių.

Vyrų kategorijoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai iškovojo 22 iš 33 titulų, arba maždaug du trečdalius visų pergalių.

Šie skaičiai labai aiškiai parodo, kad „Baltic Cup“ nėra tik turnyras, vykstantis Baltijos regione. Jo istorijoje būtent Baltijos šalių sportininkai sudaro pagrindinę konkurencinę jėgą.

Tuo pačiu turnyras niekada nebuvo uždaras tik Baltijos šalims. Rusijos sportininkai daugelį metų buvo vieni stipriausių konkurentų, o pastaraisiais metais čempionate matome ir Suomijos bei Lenkijos sportininkų pergales.

Trys dešimtmečiai – skirtingos sporto epochos

Žvelgiant į 1994–2026 metų istoriją, galima pastebėti ir skirtingas čempionato epochas.

Dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje moterų kategorijoje labai stiprios buvo Rusijos sportininkės, tačiau tuo pat metu vis labiau įsitvirtino Lietuva.

2000-aisiais Lietuvos sportininkių pozicijos dar labiau sustiprėjo. Šis laikotarpis gali būti vadinamas vienu ryškiausių Lietuvos moterų dominavimo etapų „Baltic Cup“ istorijoje.

Vyrų kategorijoje tuo pačiu metu vyko nuolatinė Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Estijos sportininkų kaita. Čia nebuvo vienos šalies ilgalaikio dominavimo, todėl kiekviena nauja pergalė turėjo didelę reikšmę.

2010–2020 metų laikotarpiu Lietuvos pozicijos išliko labai stiprios. Šiuo laikotarpiu titulų iškovojo ir kitos šalys, tačiau Lietuvos sportininkai nuolat išliko tarp pagrindinių favoritų.

Pastarieji metai rodo dar vieną tendenciją – „Baltic Cup“ tampa dar tarptautiškesnis.

2022 metais moterų titulą iškovojo Suomijos atstovė Hanna Skytta. 2024 ir 2025 metais čempione tapo Latvijos sportininkė Jelena Ivanova. 2025 metais vyrų kategorijoje nugalėjo Lenkijos atstovas Szymon Lubecki.

Tačiau 2026-ieji vėl tapo Lietuvos metais: moterų kategorijoje nugalėjo Sirle Lileleht, o vyrų – Tadas Jefišovas.

2026-ieji – Lietuvos sugrįžimo į pirmą vietą simbolis

Ypač gražiai šią istoriją užbaigia 2026 metų rezultatai.

Moterų kategorijoje Lietuvai atstovavusi Sirle Lileleht tapo absoliučia čempione. Vyrų kategorijoje aukščiausią vietą užėmė Tadas Jefišovas.

Taigi 2026 metais abi absoliučių nugalėtojų kategorijos atiteko Lietuvos sportininkams.

Tai nėra tik vienerių metų rezultatas. Žvelgiant į visą 33 metų istoriją, 2026 metų rezultatai tampa dar vienu Lietuvos sporto tradicijos patvirtinimu.

Kas išlieka svarbiausia?

„Baltic Cup International“ istorija atskleidžia keletą svarbių dalykų.

Pirmiausia, Lietuva yra viena svarbiausių, o pagal bendrą titulų skaičių – pati sėkmingiausia šalis šiame archyve.

Antra, Lietuvos dominavimas ypač ryškus moterų kategorijoje. Penkiolika pergalių per 33 metus yra rezultatas, rodantis ne atsitiktinę sėkmę, o ilgalaikę sporto mokyklos ir sportininkių kartų tradiciją.

Trečia, vyrų kategorija išsiskiria daug didesne konkurencija. Čia Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Estijos sportininkai daugelį metų buvo lygiaverčiai varžovai.

Ketvirta, čempionato istorijoje galima rasti ne tik vienkartinių nugalėtojų, bet ir sportininkų, kurie į aukščiausią vietą sugrįždavo po daugelio metų. Dainiaus Dzikevičiaus trys pergalės yra vienas ryškiausių tokio sportinio ilgaamžiškumo pavyzdžių.

Ir galiausiai – „Baltic Cup International“ yra gyvas Baltijos regiono kultūrizmo istorijos dokumentas.

Per 33 metus keitėsi sportininkai, kartos, šalys ir konkurencijos santykis. Tačiau išliko pagrindinė tradicija – stipri tarptautinė kova dėl absoliutaus nugalėtojo titulo.

Išvada

Nuo pirmojo pateiktame archyve užfiksuoto čempiono Algirdo Kilčiausko 1994 metais iki Sirle Lileleht ir Tado Jefišovo pergalių 2026-aisiais praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai.

Tai istorija apie sportininkų kartas, atkaklią konkurenciją ir nuolat besikeičiantį Baltijos regiono kultūrizmo žemėlapį.

Tačiau pažvelgus į visą laikotarpį iš aukštesnės perspektyvos, viena išvada akivaizdi:

Lietuva „Baltic Cup International“ istorijoje užima ypatingą vietą.

Ypač moterų kategorijoje Lietuvos sportininkių pasiekimai tapo viena svarbiausių šio čempionato tradicijų. Vyrų kategorijoje Lietuva taip pat yra tarp lyderių, tačiau čia jos kelias į pergales buvo gerokai konkurencingesnis.

O 2026 metų rezultatai – kai abi absoliučių nugalėtojų pozicijos atiteko Lietuvos atstovams – tapo gražiu simboliniu tašku dar viename „Baltic Cup International“ istorijos etape.

33 metai istorijos. Dešimtys čempionų. Daugybė sportinių kartų. Ir Lietuvos vardas, nuolat įrašomas tarp stipriausiųjų.

Slovakijos ambasadoje surengtas išskirtinis WFF-WBBF profesionalų „World Grand Prix“

Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje netrūksta išskirtinių tarptautinių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių įvyko 2012 metais. Tais metais profesionalų „World Grand Prix“ turnyras buvo surengtas Slovakijos Respublikos ambasadoje Maskvoje – retas atvejis pasaulio sporto istorijoje, kai aukščiausio lygio tarptautinės kultūrizmo varžybos vyko diplomatinės atstovybės teritorijoje.

Tam buvo sudarytos puikios sąlygos – ambasadai priklausančiuose Slovakijos kultūros rūmuose veikė viešbutis ir moderni koncertų salė, todėl sportininkų apgyvendinimas, varžybų organizavimas ir oficialūs renginiai vyko vienoje vietoje.

Profesionalų „World Grand Prix“ turnyrai pradėti rengti 2010 metais, o mėgėjų – dar 1990-aisiais. Per kelis dešimtmečius šios varžybos tapo vienu svarbiausių WFF-WBBF tarptautinių projektų, suburiančių stipriausius įvairių šalių atletus.

2012 metų turnyrą organizavo Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, federacijos viceprezidentas Andrejus Basovas ir Slovakijos mecenatas Štefanas Hrčka. Jo garbei varžyboms suteiktas pavadinimas „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“.

Į turnyrą buvo pakviesti tik asmeninius kvietimus gavę profesionalūs sportininkai iš Irano, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos. Iš viso dalyvavo 36 atletai, kurie dviejose svorio kategorijose varžėsi dėl 30 000 JAV dolerių prizinio fondo. Tuo metu tai buvo jau ketvirtasis WFF-WBBF profesionalų turnyras, kuriame buvo skiriami tokio dydžio piniginiai prizai.

Prizininkai

Iki 90 kg:

1 vieta – Michailas Malekas (Rusija) 2 vieta – Shahram Hassankhani (Iranas) 3 vieta – Davidas Tuchtajevas (Rusija)

Virš 90 kg:

1 vieta – Abolfazi Aghakhani (Iranas) 2 vieta – Mehdi Aghababaei (Iranas) 3 vieta – Aleksandras Ševcovas (Estija)

Po varžybų surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje pristatyta WFF-WBBF federacijos veikla bei profesionalų sporto plėtros rezultatai. Konferenciją organizavo daugkartinis „Universe“ varžybų nugalėtojas, oficialus WFF-WBBF atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holivudo aktorius ir režisierius Aleksandras Nevskis.

Išvados

2012 metų „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“ tapo vienu išskirtiniausių WFF-WBBF profesionalaus sporto renginių. Turnyras, surengtas Slovakijos ambasadoje Maskvoje, ne tik pademonstravo aukštą organizacinį lygį, bet ir patvirtino federacijos tarptautinį autoritetą bei glaudžius ryšius su diplomatinėmis ir visuomeninėmis institucijomis. Solidus prizinis fondas, dalyvių atranka pagal asmeninius kvietimus ir tarptautinė spaudos konferencija liudijo augantį profesionalaus kultūrizmo prestižą bei WFF-WBBF siekį stiprinti šios sporto šakos tarptautinį pripažinimą.

Šis turnyras išliko reikšmingu federacijos istorijos etapu ir iki šiol laikomas vienu originaliausių bei reprezentatyviausių WFF-WBBF organizuotų tarptautinių profesionalų renginių.

2008 M. WFF-WBBF „UNIVERSE“ VILNIUJE.

Turnyro ir tarptautinio fitneso epochos istorija.

2008 m. lapkričio 22 d. Vilniuje vyko tarptautinis WFF-WBBF „Miss & Mister Universe“ turnyras. Šiandien šį renginį reikėtų vertinti ne tik kaip dar vienas federacijos sporto kalendoriaus varžybas, bet ir kaip savo epochos istorinį dokumentą – liudijimą, kaip tarptautinis fitnesas ir kultūrizmas atrodė pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pabaigoje.

Norint suprasti 2008 m. turnyro reikšmę, nepakanka išvardyti jo nugalėtojus ir prizininkus. Už rezultatų slypi ištisa epocha: tarptautinio sporto plėtra, naujų varžybų kategorijų atsiradimas, veteranų ir jaunimo varžybų augimas, fitneso raida už tradicinio kultūrizmo ribų bei tarptautinių ryšių tarp skirtingų šalių sporto organizacijų kūrimasis.

Būtent šiame platesniame kontekste Vilniaus „Universe“ įgyja savo istorinę reikšmę.

2008-ieji – sportas ant naujos eros slenksčio

2008-ieji tam tikra prasme buvo dviejų epochų riba.

Viena vertus, tarptautinis kultūrizmas jau turėjo ilgą istoriją, gilias tradicijas, pripažintus vardus ir gerai išvystytas sporto mokyklas.

Kita vertus, fitnesas sparčiai keitėsi.

Tarptautinėje arenoje vis didesnę reikšmę įgijo estetiškas kūno sudėjimas, fizinis pasirengimas, atletiškumas, sceninė laikysena ir įvairios fitneso formos.

Todėl XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos varžybų struktūra istoriniu požiūriu yra ypač įdomi.

Ji atskleidžia perėjimą nuo kultūrizmo, kaip santykinai siauros sporto šakos, sampratos prie platesnio požiūrio į fitnesą ir fizinę kultūrą kaip į ištisą įvairių sporto disciplinų sistemą.

WFF-WBBF modelis atspindėjo šią raidą.

2008 m. „Universe“ buvo būdingas šios epochos pavyzdys.

Vilnius tarptautinėje WFF-WBBF sistemoje

Sprendimas „Universe“ rengti Vilniuje nebuvo atsitiktinis.

Tuo metu Lietuva jau buvo tapusi vienu svarbių WFF-WBBF tarptautinės veiklos centrų. Tarptautiniai čempionatai ir turnyrai buvo rengiami Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose.

Ypač svarbus renginys buvo tradicinis tarptautinis „Amber Prix International“ („Gintarinis prizas“) turnyras Klaipėdoje.

40-mečio jubiliejinis renginys sulaukė valstybės paramos. Tai gerokai išplėtė renginio organizavimo galimybes: buvo galima kviesti užsienio komandas ir delegacijas, užtikrinti televizijos bei žiniasklaidos dėmesį, rengti daugiakalbę reklaminę ir vaizdo medžiagą.

Taip kūrėsi platesnė tarptautinė sporto aplinka – Lietuva tapo nuolatine susitikimų vieta sportininkams, treneriams, teisėjams, organizatoriams ir sporto atstovams iš įvairių šalių.

Todėl Vilniaus „Universe“ reikėtų vertinti kaip platesnės šios sistemos dalį.

Turnyro išsaugotas tarptautinis žemėlapis

Ypatingą istorinę vertę turi pats rezultatų protokolas.

Jame buvo atstovaujama Rusijai, Ukrainai, Latvijai, Slovakijai, Danijai, Venesuelai, Urugvajui, Argentinai, Meksikai, Baltarusijai, Lenkijai, Bulgarijai, Graikijai, Suomijai, Estijai, Vokietijai, Anglijai, Čekijai, Brazilijai, Serbijai, Prancūzijai ir kitoms šalims.

Tai jau nebuvo vietinės sporto varžybos.

Tai buvo tarptautinis XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos fitneso žemėlapis.

Jo pagrindą sudarė Rytų ir Vidurio Europos šalys, tačiau kartu dalyvavo Vakarų Europos ir Pietų Amerikos sportininkai.

Pati geografinė įvairovė yra svarbi.

Rusija ir Ukraina.

Latvija ir Baltarusija.

Lenkija ir Čekija.

Vokietija ir Anglija.

Urugvajus, Argentina, Venesuela, Meksika ir Brazilija.

Skirtingos sporto tradicijos, treniruočių mokyklos ir idealaus kūno sampratos susitiko vienoje scenoje.

Būtent ši geografija suteikia protokolui istorinę reikšmę.

Rytų Europa – vienas iš sporto raidos centrų

Atidžiau pažvelgus į rezultatus, matyti stiprus Rytų Europos atstovavimas.

Rusijos ir Ukrainos sportininkai dalyvavo daugybėje kategorijų ir nuolat patekdavo tarp prizininkų.

Tai nebuvo atsitiktinumas.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo stiprios fizinės kultūros, jėgos sporto ir atletinio rengimo tradicijos toliau vystėsi regiono šalyse. Tačiau dabar šios tradicijos evoliucionavo naujomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis sąlygomis.

Tarptautinės federacijos tapo platformomis, kuriose buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sportininkai galėjo susitikti su Vakarų Europos ir kitų regionų atletais.

Šia prasme XX a. paskutiniųjų dešimtmečių ir XXI a. pirmojo dešimtmečio tarptautinės varžybos tapo savotišku tiltu tarp skirtingų posovietinio ir Vakarų pasaulio sporto tradicijų.

Vilniaus „Universe“ yra vienas istorinių epizodų, iliustruojančių šį procesą.

Tačiau „Universe“ jau nebebuvo vien Europos renginys

Tuo pat metu rezultatai rodo, kad tarptautinė WFF-WBBF sistema neapsiribojo Europa.

Sportininkų iš Urugvajaus, Argentinos, Venesuelos, Meksikos ir Brazilijos dalyvavimas rodo, kad federacijos tarptautinė įtaka jau buvo gerokai išsiplėtusi Pietų Amerikoje.

Šie sportininkai nebuvo vien simboliniai dalyviai.

Jie varžėsi dėl medalių.

O aukščiausias moterų turnyro titulas atiteko Urugvajui.

Alexandra Ximena Aguiar Fernandez tapo absoliučia moterų nugalėtoja.

Absoliutus vyrų titulas atiteko Anglijai atstovavusiam Dayo Audi.

Oficialūs WFF-WBBF istoriniai įrašai šiuos du sportininkus įvardija kaip 2008 m. „Universe“ absoliučius nugalėtojus.

Taigi simbolinė turnyro viršūnė buvo padalyta tarp dviejų šalių – Urugvajaus ir Anglijos.

Tai labai iškalbingas rezultatas.

Dayo Audi – pergalė didelės sportinės karjeros pabaigoje

Absoliutaus vyrų nugalėtojo istorija suteikia renginiui dar vieną istorinį matmenį.

Dayo Audi vėliau nurodė, kad paskutinės jo kultūrizmo varžybos įvyko 2008 m. lapkritį Vilniuje, kur jis iškovojo „Mr. Universe“ titulą.

Iki to laiko jis jau buvo iškovojęs Didžiosios Britanijos, Europos ir pasaulio NABBA titulus, taip pat IFBB profesionalo titulą. „Universe“ titulas buvo likęs vienas iš pagrindinių jo sportinių tikslų, kurį jis norėjo pasiekti prieš baigdamas varžybinę karjerą.

Todėl šiam sportininkui Vilniaus turnyras turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.

2008 m. „Universe“ buvo ne tik jo sportinės karjeros kulminacija, bet ir paskutinis jos skyrius.

Istoriniu požiūriu tai paprastą rezultatų protokolo eilutę – „1 vieta“ – paverčia kur kas prasmingesniu faktu.

Urugvajaus moterų pergalė – dar vienas epochos simbolis

Ne mažiau iškalbinga yra absoliučios moterų nugalėtojos istorija.

Alexandra Ximena Aguiar Fernandez pergalė reiškė, kad moterų tarptautinio fitneso viršūnė atiteko Pietų Amerikos sportininkei.

Tai svarbu todėl, kad tarptautinio fitneso geografija jau nebebuvo vienmatė.

Iki 2008 m. jau nebegalima buvo kalbėti apie vieną centrą, kuris lemtų viso sporto raidą.

Formavosi ir tarpusavyje varžėsi skirtingos regioninės sporto mokyklos.

Europos.

Rytų Europos.

Pietų Amerikos.

Tarptautinės varžybos leido šioms mokykloms tiesiogiai palyginti savo pasiekimus vienoje scenoje.

Varžybų kategorijų revoliucija

Pati turnyro struktūra yra dar vienas svarbus istorinis dokumentas.

Programą sudarė:

Model Fitness, Fitness, Performance, Athletic, Super Athletic, Classic ir Extreme.

Taip pat atskirai buvo rengiamos jaunimo, veteranų ir sportininkų su negalia varžybos.

Šiuolaikiniam stebėtojui tokia diferenciacija gali atrodyti įprasta. Tačiau istoriniu požiūriu ji atspindi esminį fizinės kultūros sampratos pokytį.

Sportininkas jau nebeturėjo atitikti vieno universalaus modelio.

Egzistavo skirtingos fizinio vystymosi formos.

Vieni sportininkai atstovavo „Model Fitness“ estetikai.

Kiti – „Performance“.

Dar kiti – „Athletic“.

Kiti – „Super Athletic“ ar „Extreme“.

Taigi pati varžybų sistema pripažino sportinio kūno įvairovę.

Tai buvo vienas iš būdingiausių šios epochos bruožų.

Nuo jaunių iki vyresnių nei 60 metų sportininkų

Ne mažiau įspūdingas buvo turnyre atstovautas amžiaus diapazonas.

Vienose tarptautinėse varžybose kartu varžėsi jaunesni nei 21 metų sportininkai ir vyresni nei 60 metų atletai.

Tarp jų buvo „Over 40“ ir „Over 50“ kategorijos.

Tai buvo daugiau nei vien klasifikavimo sistema.

Tai buvo sporto, kaip visą gyvenimą trunkančios veiklos, modelis.

Jaunas sportininkas galėjo pradėti varžybinį kelią dar ankstyvame amžiuje.

Suaugęs atletas galėjo tęsti varžybas.

Sulaukus 40 metų buvo galima dalyvauti specialiose veteranų kategorijose.

Po 50 metų atsirasdavo naujos galimybės.

Net ir sulaukęs 60 metų sportininkas galėjo žengti į tarptautinę sceną.

Istoriškai tai perteikė svarbią žinią:

fizinė kultūra nebebuvo suvokiama tik kaip jaunų žmonių veikla.

Sportininkai su negalia – svarbi bendro vaizdo dalis

Programoje taip pat buvo atskira „Disabled Sportsmen“ kategorija.

Jos nugalėtoju tapo Prancūzijos atstovas Michael Louvel.

Pats šios kategorijos egzistavimas yra istoriškai reikšmingas.

Tarptautinis turnyras parodė, kad sporto scena gali priklausyti ne tik sportininkams, atstovaujantiems idealizuotam fiziniam modeliui.

Joje taip pat gali atsirasti vietos žmonėms, turintiems kitokias fizines galimybes.

Fitneso istorijoje tai atspindi laipsnišką pačios dalyvavimo sporte sampratos plėtrą.

„Universe“ kaip socialinis sporto modelis

Todėl 2008 m. rezultatų protokolą reikėtų skaityti kaip daugiau nei vietų sąrašą.

Tai iš esmės yra socialinis sporto žemėlapis.

Jame matome:

jaunimą ir brandų amžių; vyrus ir moteris; profesionalų ir mėgėjų varžybas; estetinį fitnesą ir atletinį vystymąsi; klasikines ir ekstremalias kategorijas; sportininkus be negalios ir sportininkus su negalia; Europą ir Pietų Ameriką.

Visi šie elementai buvo sujungti vienose tarptautinėse varžybose.

Tai yra vienas iš pagrindinių istorinių „Universe“ bruožų.

2008-ieji – tam tikro laikotarpio kulminacija

2008-ieji tampa dar įdomesni pažvelgus į platesnę istorinę seką.

Oficiali WFF-WBBF statistika rodo, kad skirtingų metų absoliučiais „Universe“ nugalėtojais tapo įvairių šalių atstovai, tarp jų – Rusijos, Latvijos, Suomijos, Argentinos, Urugvajaus, Prancūzijos, Pietų Afrikos, Anglijos ir kitų šalių sportininkai.

2008 m. absoliutus moterų titulas atiteko Urugvajui, o vyrų – Anglijai.

Tai leidžia daryti platesnę išvadą.

„Universe“ nebuvo vienos nacionalinės mokyklos dominuojamas turnyras.

Tai buvo tarptautinė sistema, kurioje čempionų geografija nuolat keitėsi.

Todėl istorinė turnyro vertė slypi ne tik atskiruose rezultatuose, bet ir platesniame procese, kurį jis reprezentuoja.

Vilnius – sporto tradicijų susitikimo vieta

2008 m. Vilnius buvo kelių svarbių procesų sankirtoje.

Vienoje pusėje buvo stipri Rytų Europos jėgos ir fizinės kultūros tradicija.

Kitoje – auganti tarptautinė fitneso reikšmė.

Taip pat didėjo Vakarų Europos sportininkų dalyvavimas.

Tuo pat metu Pietų Amerikos atstovai vis labiau matėsi tarptautinėje arenoje.

Galiausiai pati dalyvavimo sporte samprata tapo platesnė, apimdama jaunius, veteranus ir sportininkus su negalia.

Todėl Vilniaus reikšmės negalima sumažinti vien iki fakto, kad turnyras vyko šiame mieste.

Tam tikru istoriniu momentu miestas tapo skirtingų tarptautinio sporto judėjimo krypčių susitikimo vieta.

Istorijos negalima perskaityti vien per medalius

Jeigu iš 2008 m. protokolo pašalintume visus vardus ir paliktume tik jo struktūrą, vis tiek matytume nepaprastai svarbų istorinį vaizdą.

Matytume dešimtis šalių.

Matytume kelis žemynus.

Matytume daugybę kategorijų.

Matytume skirtingas kartas.

Matytume, kaip fitnesas vystėsi už tradicinio kultūrizmo ribų.

Matytume bandymą sukurti tarptautinę sistemą, kurioje greta galėtų egzistuoti skirtingos fizinės kultūros formos.

Tai ir yra svarbiausias istorinis turnyro palikimas.

Medalis yra vienos dienos rezultatas.
Protokolas – epochos dokumentas.

Istorinė išvada

2008 m. WFF-WBBF „Universe“ Vilniuje buvo ne tik tarptautinis turnyras. Tai buvo pereinamojo laikotarpio tarptautinio fitneso ir kultūrizmo istorijoje atspindys.

Tai buvo metas, kai nusistovėjusios sporto tradicijos išliko labai įtakingos, tačiau kartu formavosi naujas tarptautinio fitneso modelis – įvairesnis, labiau specializuotas ir geografiškai atviresnis.

Rytų Europa išlaikė stiprias pozicijas.

Vakarų Europa aktyviai dalyvavo tarptautinėse varžybose.

Pietų Amerika tapo vis labiau matoma.

Plėtėsi sportinės karjeros ribos.

Atsirado naujos kategorijos.

Vystėsi moterų fitnesas.

Sportininkai su negalia buvo įtraukiami į varžybų programas.

O absoliutūs titulai galėjo iš Vilniaus iškeliauti į Urugvajų ir Angliją.

Tai ir yra istorinė 2008 m. „Universe“ reikšmė.

Šis turnyras pasakoja ne tik apie tai, kas laimėjo.

Jis parodo, kaip atrodė pats sportas.

Koks buvo jo geografinis žemėlapis.

Kokios buvo fizinio meistriškumo sampratos.

Kokia tapo jo tarptautinė bendruomenė.

Ir galiausiai – kaip atrodė konkretus istorinis momentas: laikotarpis, kai fitnesas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.

2008-ieji istoriniame kontekste

Šiandien šį turnyrą galima vertinti kaip vieną iš savo epochos archyvinių „momentinių kadrų“.

Jo įrašai išsaugo ne tik statistiką.

Jie išsaugo sporto geografiją.

Jie išsaugo sporto vertybes.

Jie išsaugo tarptautinio bendradarbiavimo modelį.

Jie išsaugo supratimą apie tai, koks turėtų būti sportininkas – ir kokia įvairi gali būti kelionė fizinio meistriškumo link.

Todėl 2008 m. Vilniaus „Universe“ nusipelno vietos ne tik WFF-WBBF sporto kalendoriuje.

Jis nusipelno vietos tarptautinio fitneso istorijoje XXI amžiaus pradžioje – kaip liudijimas epochos, kai sportas tapo vis labiau globalus, įvairus ir atviras naujoms šalims, naujoms kategorijoms ir naujoms sportininkų kartoms.

W.F.F. – International / W.B.B.F. – International

Tarptautinio mėgėjų „UNIVERSE“ čempionato absoliučių nugalėtojų apžvalga

(2000–2026)

Per dvidešimt septynerius metus (2000–2026) W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International rengiamas tarptautinis mėgėjų „UNIVERSE“ čempionatas tapo vienu reikšmingiausių klasikinio kultūrizmo, fitneso ir aerobinio fitneso renginių pasaulyje. Šio laikotarpio rezultatai atspindi ne tik aukščiausio meistriškumo sportininkus, bet ir valstybių indėlį į šių sporto šakų vystymą.

Per nagrinėjamą laikotarpį absoliučių nugalėtojų titulus iškovojo sportininkai iš daugiau kaip dvidešimties pasaulio valstybių. Daugiausia pergalių iškovojo Rusijos sportininkai, tarp lyderių taip pat yra Lietuva, Lenkija, Latvija, Argentina ir Slovakija. Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo Lenkijos ir Lietuvos atletų pozicijos.

Vyrų kategorijoje išskirtinį rezultatą pasiekė Alexander Nevsky (Rusija–JAV), tris metus iš eilės (2010–2012) tapęs absoliučiu „UNIVERSE“ čempionu. Toks pasiekimas iki šiol išlieka unikalus šio čempionato istorijoje.

Moterų kategorijoje po du absoliučius titulus iškovojo Marina Burinskaja (Latvija), Yamila Vanessa Toledo (Argentina) ir Olga Bogacz (Lenkija), kuri tapo čempione dvejus metus iš eilės – 2025 ir 2026 metais.

Aerobinio fitneso kategorijoje po du kartus triumfavo Jolanta Mileriūtė (Lietuva) ir Alina Olefirenko (Ukraina). Šios sportininkės paliko ryškų pėdsaką šios disciplinos istorijoje.

Lietuvos sportininkų pasiekimai ypač išsiskiria ilgaamžiškumu ir stabilumu. Per visą laikotarpį Lietuvos atstovai ne kartą tapo absoliučiais čempionais vyrų, moterų ir aerobinio fitneso kategorijose. Ypač sėkmingi buvo pastarieji metai: 2024 m. aerobinio fitneso absoliučia čempione tapo Gintarė Staliulionytė, 2023 m. – Marija Steponavičiūtė, 2022 m. – Akvilė Šarkaitė, 2021 m. – Karina Radziabova, o 2026 m. vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Piotr Ševčenko. Tai rodo stiprią Lietuvos sporto mokyklą ir nuoseklų aukšto meistriškumo sportininkų rengimą.

2026 metų čempionatas dar kartą patvirtino Baltijos šalių ir Lenkijos dominavimą. Absoliučiais nugalėtojais tapo Piotr Ševčenko (Lietuva), Olga Bogacz (Lenkija) ir Weronika Schreiber (Lenkija). Šie rezultatai atspindi naujausias tarptautinio mėgėjų kultūrizmo ir fitneso tendencijas.

Išvados

2000–2026 m. „UNIVERSE“ čempionatas išlaikė aukštą tarptautinį prestižą, pritraukdamas stipriausius mėgėjų kultūrizmo ir fitneso atletus iš viso pasaulio. Per 27 metus absoliučių nugalėtojų geografija apėmė daugiau kaip dvidešimt valstybių, o tai liudija platų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International veiklos mastą. Didžiausią pergalių skaičių pasiekė Rusijos sportininkai, tačiau pastarąjį dešimtmetį ryškiai sustiprėjo Lietuvos, Lenkijos ir kitų Baltijos regiono valstybių pozicijos. Alexander Nevsky išlieka vieninteliu sportininku, tris metus iš eilės laimėjusiu vyrų absoliutaus čempiono titulą. Lietuvos sportininkų rezultatai patvirtina šalies reikšmingą vietą tarptautinėje W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International istorijoje. Lietuvos atletai nuolat iškovoja aukščiausius apdovanojimus skirtingose disciplinose ir prisideda prie organizacijos tarptautinio prestižo stiprinimo. 2026 metų rezultatai rodo, kad Baltijos šalys ir Lenkija šiuo metu yra vieni stipriausių tarptautinio mėgėjų kultūrizmo ir fitneso centrų Europoje.

Tarptautinis mėgėjų „UNIVERSE“ čempionatas

Absoliutūs nugalėtojai

(2000–2026)

Metai

Absoliutus vyrų kategorijos nugalėtojas

Absoliuti moterų kategorijos nugalėtoja

Absoliuti aerobinio fitneso nugalėtoja

2026

Piotras Ševčenko (Lietuva)

Olga Bogacz (Lenkija)

Veronika Šreiber (Lenkija)

2025

Toru Fukutomi (Japonija)

Olga Bogacz (Lenkija)

Nina Jachimkovska (Lenkija)

2024

Maris Šveiduks (Latvija)

Jelena Bitineva (Latvija)

Gintarė Staliulionytė (Lietuva)

2023

Aleksejus Lapšinas (Estija)

Anna Sobolewska-Kucharska (Lenkija)

Marija Steponavičiūtė (Lietuva)

2022

Dmitrijus Antonovas (Rusija)

Marija Sivkova (Rusija)

Akvilė Šarkaitė (Lietuva)

2021

Romanas Polšinas (Estija)

Hanna Skytta (Suomija)

Karina Radziabova (Lietuva)

2020

Michailas Malekas (Rusija)

Olesia Kondratova (Vietnamas)

Alisa Klimova (Rusija)

2019

Nikolajus Vorobjovas (Rusija)

Alisa Klimova (Rusija)

Maryangeles Farreyra (Argentina)

2018

Golap Rabha (Indija)

Evelina Stulginskaitė (Lietuva)

Nerina Broggia (Argentina)

2017

Freddy Gaston Van Puenbroeck (Belgija)

Willeke Marles Hoornaert (Belgija)

Julija Gerasimova (Rusija)

2016

Marošas Kanašas (Slovakija)

Jamila Vanessa Toledo (Argentina)

Marieta Zigalova (Slovakija)

2015

Andrejus Rumiancevas (Estija)

Julija Glazyčeva (Rusija)

Nikola Szydlowska (Lenkija)

2014

Andžejus Rak (Lenkija)

Valentina Kozlovskaja (Baltarusija)

Viktorija Kildiashova-Rang (Rusija)

2013

Andrzejus Bržežinskis (Lenkija)

Dalvaniza Aquino (Brazilija)

Miriam Žigalova (Slovakija)

2012

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Jamila Vanessa Toledo (Argentina)

Julija Grišanova (Baltarusija)

2011

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Fernanda Youglar (Argentina)

Klaudija Korpan (Lenkija)

2010

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Tracey Lee Gottschalk (Pietų Afrika)

Alina Olefirenko (Ukraina)

2009

Aleksandras Vladimirovas (Anglija–Lietuva)

Irina Valette Fedoruk (Prancūzija)

Lenka Borutova Červena (Čekija)

2008

Dayo Audi (Anglija)

Alexandra Ximena Aguiar Fernandez (Urugvajus)

Alina Olefirenko (Ukraina)

2007

Romanas Dubovickis (Rusija)

Irina Riabova (Rusija)

Zaneta Balsewicz (Lenkija)

2006

Rosalia Dutra de Campos* (Argentina)

Antonio Osta* (Urugvajus)

Silvia Malachovska (Slovakija)

2005

Aleksandras Baldinas (Rusija)

Rachel Kauppila (Suomija)

Jolanta Mileriūtė (Lietuva)

2004

Konstantinas Zacharovas (Rusija)

Marina Burinskaja (Latvija)

Jana Vodickova (Čekija)

2003

Jurijus Karsetjansas (Latvija)

Marie-Pierre Dominique Ripert (Prancūzija)

Renata Kevork Sirvanian (Bulgarija)

2002

Franco Carlotto (Šveicarija)

Irina Zinčenko (Rusija)

Julija Kukina (Latvija)

2001

Mindaugas Kvasys (Lietuva)

Svetlana Pugačiova (Rusija)

Jolanta Mileriūtė (Lietuva)

2000

Massimo Monaco (Italija)

Marina Burinskaja (Latvija)

Romina Paoli (Italija)

W.F.F.-INTERNATIONAL / W.B.B.F.-INTERNATIONAL

„WORLD GRAND PRIX“

OVERALL AMATEUR CHAMPIONS

(1991–2025)

Per tris su puse dešimtmečio W.F.F.-International ir W.B.B.F.-International „World Grand Prix“ turnyrai tapo vienais svarbiausių nepriklausomo kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje. Nuo pirmųjų varžybų 1991 metais iki 2025 metų buvo surengta dešimtys tarptautinių „World Grand Prix“ turnyrų įvairiose Europos ir Azijos šalyse, kuriuose išaiškinti absoliutūs („Overall“) vyrų ir moterų čempionai.

Istoriniai rezultatai atspindi ne tik aukščiausius sportinius pasiekimus, bet ir federacijos geografinę plėtrą, naujų valstybių įsitraukimą bei ilgalaikes kultūrizmo tradicijas skirtinguose regionuose.

Pagrindiniai istoriniai akcentai

1991 metais Vokietijoje prasidėjo „World Grand Prix“ istorija. Per 1991–2025 m. laikotarpį čempionų vardus iškovojo sportininkai iš beveik dvidešimties valstybių. Pirmaisiais dešimtmečiais ryškiai dominavo Vokietijos sportininkai, ypač moterų kategorijoje. Nuo 2010 metų ryškiausia jėga tapo Rusijos Federacijos atletai, laimėję daugiausia absoliučių titulų vyrų ir moterų grupėse. Lietuva išlieka viena svarbiausių W.F.F.-International organizacinių centrų – Klaipėdoje, Palangoje ir Vilkaviškyje surengta nemažai tarptautinių „World Grand Prix“, kuriuose absoliučiais čempionais tapo Lietuvos bei užsienio sportininkai. Pastaraisiais metais čempionų geografija dar labiau išsiplėtė – nugalėtojais tapo sportininkai iš Serbijos, Slovakijos, Izraelio, Indijos, Alžyro ir kitų valstybių.

Vyrų varžybų apžvalga

Per visą istoriją daugiausia absoliučių titulų iškovojo Rusijos Federacijos sportininkai. Aukštus rezultatus taip pat demonstravo Vokietijos, Lietuvos, Irano ir Latvijos atletai.

Po du ar daugiau absoliučių titulų iškovojo:

Nikolaj Vorobjov (Rusija); Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija); Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė); Frank Carlotto (Šveicarija); Jurgen Koch (Vokietija).

Tai rodo ilgalaikį šių sportininkų meistriškumą bei gebėjimą sėkmingai pasirodyti skirtinguose tarptautiniuose turnyruose.

Moterų varžybų apžvalga

Moterų varžybose istoriškai išsiskiria dvi šalys – Vokietija ir Rusijos Federacija, kurių sportininkės iškovojo daugiausia absoliučių titulų.

Ypač išsiskiria:

Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – keturi absoliutūs titulai; Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – trys titulai; Jolanta Mileriūtė (Lietuva); Edita Daubaraitė (Lietuva); Manuela Franz (Vokietija); Claudia Muhlhaus (Vokietija); Sabine Weeke (Vokietija); Jelena Ivanova (Latvija),

kurios ne kartą tapo „World Grand Prix“ absoliučiomis čempionėmis.

Tarptautinė plėtra

Per 35 metus „World Grand Prix“ varžybos buvo organizuotos Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Rusijos Federacijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Graikijoje, Austrijoje, Turkijoje, Nyderlanduose, Indijoje ir kitose valstybėse.

Ši geografija patvirtina, kad W.F.F.-International išaugo iš Europos organizacijos į pasaulinį sporto judėjimą, vienijantį skirtingų žemynų sportininkus.

2025 metų čempionai

Vyrai

Rokashkov Vyacheslav (Rusijos Federacija) – Kranevas, Bulgarija.

Moterys

Stavchanskaya Diana (Izraelis) – Kranevas, Bulgarija.

Išvados

1991–2025 metų „World Grand Prix“ istorija atspindi nuoseklią W.F.F.-International ir W.B.B.F.-International raidą bei tarptautinį autoritetą. Per šį laikotarpį federacija sukūrė vieną ilgiausiai be pertraukų vykstančių nepriklausomo kultūrizmo čempionatų ciklų pasaulyje.

Čempionų sąrašas liudija aukštą sportinį lygį, nuolatinę tarptautinę konkurenciją ir plačią geografiją. Kartu tai yra reikšmingas istorinis dokumentas, atspindintis kelių kartų sportininkų pasiekimus ir W.F.F.-International indėlį į pasaulinio kultūrizmo istoriją.

Chronologinis absoliučių čempionų sąrašas

Metai

Vyrai

Moterys

2025

Rokashkov Vyacheslav (R usijos Federacija) – Kranevas, Bulgarija

Stavchanskaya Diana (Izraelis) – Kranevas, Bulgarija

2024

Dusan Jovanovic (Serbija) – Kranevas, Bulgarija • Gatis Sakne (Latvija) – Vilkaviškis, Lietuva • Oleksii Fedotov (Estija) – Pernu, Estija • Janis Kravalis (Latvija) – Kandava, Latvija

Inna Gusarova (Latvija) – Kranevas, Bulgarija • Jelena Ivanova (Latvija) – Vilkaviškis, Lietuva • Jelena Ivanova (Latvija) – Pernu, Estija • Jelena Bitineva (Latvija) – Kandava, Latvija

2022

Rubin Gajnullin (Rusija) – Maskva, Rusijos Federacija

Jelena Volkova (Rusijos Federacija) – Maskva, Rusijos Federacija

2021

Roman Polshin (Estija) – Klaipėda, Lietuva • Maroš Kanasz (Slovakija) – Kranevas, Bulgarija

Karina Sonmez (Turkija) – Kranevas, Bulgarija • Hanna Skytta (Suomija) – Klaipėda, Lietuva

2020

Kushal Changmai (Indija) – Delis, Indija

Alisa Klimova (Rusijos Federacija) – Delis, Indija

2019

Musa Blamm (Alžyras) – Maskva • Dainius Dzikevičius (Lietuva) – Kranevas

Valentina Savciuk (Rusijos Federacija) – Maskva • Marina Yavorovskaja (Ukraina) – Kranevas

2018

Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija) – Sočis

Julia Medvedeva (Rusijos Federacija) – Sočis

2017

Sergej Jaciuk (Ukraina) – Jekaterinburgas • Medjit Nazari (Iranas) – Sočis

Aleksandra Antipova (Rusijos Federacija) – Jekaterinburgas • Natalia Abramova (Rusijos Federacija) – Sočis

2016

Christofer Mewes (Vokietija) – Vupertalis

Joanna Fuchs (Vokietija) – Vupertalis

2015

Maksim Kazaks (Latvija) – Bobruiskas • Peter Molnar (Vengrija) – Mastrichtas

Agnė Šukaitytė (Lietuva) – Bobruiskas • Evelyn Dirocie (Belgija) – Mastrichtas

2014

Nikolaj Vorobjov (Rusijos Federacija) – Tula • Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė) – Maskva

Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Tula • Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Maskva

2013

Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė) – Maskva • Vitalij Liutov (Rusija) – Lvovas • Vahid Shishehgar (Iranas) – Tula • Arash Ahmadi (Iranas) – Vitebskas • Nikolaj Vorobjov (Rusija) – Saratovas

Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Maskva • Natalija Risevskaja (Ukraina) – Lvovas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Saratovas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Vitebskas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Tula

2012

Abolfazi Aghakhani (Iranas) – Maskva • Jevgenij Klockov (Rusijos Federacija) – Maskva • Sergej Kostel (Baltarusija) – Vitebskas

Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Maskva • Jelena Kursanova (Rusijos Federacija) – Maskva

2011

Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija) – Samara

Liudmila Senciugova (Rusijos Federacija) – Samara

2010

Igor Belodedov (Rusijos Federacija) – Nižnij Novgorodas

Aleksandra Nikolajeva (Rusijos Federacija) – Nižnij Novgorodas

2009

Raimund Kienreich (Austrija) – Alanija, Turkija

Jolanta Mileriūtė (Lietuva) – Alanija, Turkija

2008

Dimitrios Mastorakis (Graikija) – Eretrija

Jolanta Mileriūtė (Lietuva) – Eretrija

2006

Aleksandr Ševcov (Estija) – Ryga

Martina Lepcin (Kroatija) – Ryga

2000

Patrik Heisel (Vokietija) – Syros, Graikija

Claudia Muhlhaus (Vokietija) – Syros

1999

Massimo Monaco (Italija) – Badenas, Austrija

Claudia Muhlhaus (Vokietija) – Badenas

1998

Jurgen Koch (Vokietija) – Palanga, Lietuva

Claudia Machmor (Vokietija) – Palanga

1997

Frank Carlotto (Šveicarija) – Manheimas • Gediminas Bacevičius (Lietuva) – Klaipėda • Jurgen Koch (Vokietija) – Esenas • Sigitas Griškenas (Lietuva) – Lincas

Edita Daubaraitė (Lietuva) – Manheimas • Edita Daubaraitė (Lietuva) – Klaipėda • Ines Vogel (Vokietija) – Lincas • Susana Palma (Ispanija) – Esenas

1996

Jan Bohlen (Vokietija) – Kaizerslauternas

Sabine Weeke (Vokietija) – Kaizerslauternas • Isabelle Streit (Prancūzija) – Badenas • Daniela Haric (Kroatija) – Hanoveris

1995

Frank Carlotto (Šveicarija) – Esenas

Sabine Weeke (Vokietija) – Esenas • Alexandra Baumann (Vokietija) – Hanoveris

1994

Hani El Jindawi (Vokietija) – Pösneckas

Claudia Machmor (Vokietija) – Pösneckas • Klaudia Rohrs (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1993

Lutz Wilke (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

Manuela Franz (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1992

Peter Schmidt (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

Manuela Franz (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1991

Burkhard Olf (Vokietija) – Hesenas

Stefanie Wehr (Vokietija) – Hesenas