VIKTORAS JUCYS

„Gintarinio prizo“ istorija.

 „Misteris Absoliutus SSSR“

Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.

Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.

Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.

Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.

Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.

Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.

Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.

Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.

Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.

Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.

Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.

Išsamesnę informaciją galima rasti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt