THE BOOK ENLARGED

„Gintariniam prizui“ – 60 metų

Originali sporto šakos istorinė knyga

Prieš pradedant išsamiai pasakoti apie vieną seniausių tradicinių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje – „Gintarinio prizo“ turnyrą, būtina trumpai apžvelgti kultūrizmo, kaip oficialiai pripažintos sporto šakos, istoriją. Tik platesnis istorinis kontekstas leidžia visapusiškai suprasti ir įvertinti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulinėje kultūrizmo raidoje.

Tenka pripažinti, kad nemaža dalis kultūristų menkai pažįsta savo sporto istoriją ir sunkiai orientuojasi šiandien veikiančių tarptautinių kultūrizmo organizacijų gausoje.

Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, kuri sistemiškai apimtų oficialaus sportinio kultūrizmo raidą nuo jo pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis tampa ne tik reikšmingu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu nuosekliai pristatyti tarptautinę sportinio kultūrizmo istoriją.

Pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgoje aptariami svarbiausi šios sporto šakos raidos etapai:

• oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžia (FIHC, 1947–1969);
• oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumas (IFBB, 1971–1998);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas socialistinėse šalyse (FIHC, 1959);
• sportinio kultūrizmo pradžia TSRS (FIHC, 1963);
• sportinio kultūrizmo atsiradimas Lietuvoje (1965);
• sportinio kultūrizmo pradžia Klaipėdoje (1967).

Pratarmė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai knygų apie žymius sportininkus ir nacionalinių kultūrizmo federacijų vadovus. Viena jų, išleista Rusijos Federacijoje, buvo skirta buvusiam kultūristui, vėliau tapusiam Rusijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vladimirui Dubininui. Tačiau tokio pobūdžio leidiniuose neretai dėl įvairių priežasčių nutylimi reikšmingi istoriniai faktai.

Pavyzdžiui, po pralaimėjimo tarptautiniame turnyre „Georgo Tenno memorialas“ 1974 metais Vladimiras Dubininas faktiškai pasitraukė iš kultūrizmo beveik trylikai metų ir nutraukė aktyvius ryšius su sporto bendruomene. Tai buvo itin svarbus laikotarpis kultūrizmo istorijoje. Tik 1986 metais, ne kartą pakviestas dr. Edmundo Daubaro, jis vėl pasirodė kultūrizmo bendruomenėje, atvykęs į tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“, vykusį Klaipėdoje (Lietuvos TSR).

Tuo metu Rusijos TFSR kultūrizmui vadovavo maskvietis Vladimiras Šubovas, todėl Dubininas renginyje dalyvavo daugiausia kaip garbės svečias. Iki 1987 metų jo veikla apsiribojo sportininko karjera ir darbu savo sporto klube – SSRS kultūrizmo organizavimo bei valdymo procesuose jis nedalyvavo.

Todėl natūraliai kyla klausimas: kiek objektyviai galima aprašyti laikotarpį, kurio įvykiuose pats autorius nedalyvavo? Panaši problema būdinga ir daugeliui kitų publikacijų apie kultūrizmo istoriją, kuriose neretai pateikiami spėjimai, netikslumai ar dokumentais nepatvirtinti teiginiai.

XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulis buvo padalytas į du politinius blokus – Vakarų (kapitalistinį) ir Rytų (socialistinį). Ši takoskyra atsispindėjo ir sporte, ne išimtis buvo ir kultūrizmas.

Tarptautinės kultūristų federacijos IFBB (International Federation of BodyBuilders) istorija nuolat buvo publikuojama pačios federacijos leidiniuose. Natūralu, kad juose pirmiausia atsispindėjo pačios organizacijos požiūris į pasaulinę kultūrizmo raidą. Tuo tarpu socialistinių šalių kultūrizmo istorija beveik nebuvo tiriama ir viešinama. 1973–1987 metais daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas dėl politinių priežasčių buvo ribojamas, o kai kuriose šalyse – visiškai uždraustas.

Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po socialistinės sistemos žlugimo, ano laikotarpio kultūrizmo istoriją vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Buvę sportininkai neretai prisistato „SSRS čempionais“, o kai kurie sporto klubų vadovai save pateikia kaip pagrindinius sovietinio kultūrizmo kūrėjus. Tačiau istorija remiasi ne legendomis, o dokumentais pagrįstais faktais, kruopščia analize ir objektyviu vertinimu.

Vienas svarbiausių socialistinio ir Vakarų pasaulio kultūrizmo istorijos liudytojų bei aktyvių dalyvių buvo dr. Edmundas Daubaras. Susiklosčius aplinkybėms, jis du kartus baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo germanų filologijos bei teisės specialybes. Tuo metu jis buvo bene vienintelis SSRS kultūrizmo atstovas, laisvai mokėjęs kelias užsienio kalbas. Tai suteikė jam galimybę palaikyti artimus asmeninius ryšius su svarbiausiais pasaulio kultūrizmo lyderiais – IFBB prezidentu kanadiečiu Benu Weideriu, WABBA (World Amateur Body Building Association) prezidentu prancūzu Serge'u Nubret ir NABBA (National Amateur Body-Builders' Association) vadovu britu Oscaru Heidenstamu.

Šių tarptautinių ryšių dėka sukauptas unikalus dokumentų, oficialaus susirašinėjimo, fotografijų ir istorinių liudijimų archyvas, kurio didelė dalis šioje knygoje publikuojama pirmą kartą.

Dažniausiai prisimenami iškilūs sportininkai ir jų pergalės. Tačiau bet kurios sporto šakos istoriją pirmiausia kuria organizatoriai, federacijų vadovai, treneriai, teisėjai, žurnalistai, leidėjai ir daugybė entuziastų. Jie steigia klubus ir federacijas, organizuoja varžybas, plėtoja tarptautinius ryšius ir rūpinasi, kad sportiniai pasiekimai taptų žinomi visuomenei. Be jų ilgamečio darbo nebūtų nei didžiųjų čempionų, nei gyvų sporto tradicijų.

Ši knyga skirta ne tik įamžinti „Gintarinio prizo“ istoriją. Ji siekia dokumentais pagrįstai atkurti sportinio kultūrizmo raidą, atskleisti mažiau žinomus istorinius faktus ir parodyti žmones, kurių pastangomis ši sporto šaka augo, stiprėjo ir tapo tarptautiniu reiškiniu.