WORLD BODYBUILDING HISTORY

“Gintarinis prizas” pasaulio sporto istorijoje.

Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai: kas išlieka sporto istorijoje.

Praėjus daugeliui metų labai lengva vertinti įvykius, žmones ir jų nuveiktus darbus. Atsiranda atstumas, iš kurio praeitis atrodo aiškesnė: galima sudėlioti svarbiausias datas, įvardyti nugalėtojus, išskirti reikšmingiausius įvykius.

Tačiau sporto istorija nėra vien pergalių ir rezultatų sąrašas.

Pavienė pergalė – tai svarbus įvykis konkrečiu momentu. Tais metais ji jaudina sporto bendruomenę, apie ją rašoma, ji įsimenama. Tačiau po metų atsiranda kitos pergalės, kiti čempionai, kiti vardai. Sporto gyvenimas juda pirmyn.

Istorijai reikalingas ne vien momentas. Istorijai reikalingas tęstinumas.

Būtent todėl šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai yra išskirtinis reiškinys ne tik Lietuvos kultūrizmo, bet ir pasaulinėje mūsų sporto istorijoje.

Ne viena pergalė, o šeši dešimtmečiai

Pirmasis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje įvyko 1967 metais – netrukus po istorinio pirmojo tarptautinio kultūrizmo renginio Vilniuje 1966-aisiais. Tuo metu klaipėdiečiams organizacinės patirties perdavė kauniečiai.

Nuo pirmojo turnyro prasidėjo tradicija, kuri, nepaisant politinių, visuomeninių ir sporto gyvenimo permainų, nenutrūko.

Todėl šiandien į „Gintarinį prizą“ turime žvelgti ne kaip į dar vienas kultūrizmo varžybas. Jo vertė – pirmiausia šešių dešimtmečių tęstinumas.

1967, 1977, 1987, 1997, 2007 ir 2017 metų turnyrai tapo savotiškais skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių ženklais.

1977-ieji – kai reikėjo ne tik sportinės, bet ir pilietinės drąsos

Dešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1977 metais vyko itin sudėtingu laikotarpiu – kultūrizmo draudimo ir persekiojimo metais.

Tai buvo ne laikas, kai kultūrizmo renginius buvo galima organizuoti ramiai ir be rizikos. Vis dėlto Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose turnyras įvyko.

Čia būtina išskirti dr. Edmundą Daubarą, kuris ryžosi nepaisyti tuometinių suvaržymų ir organizavo viešas varžybas.

Todėl 1977 metų „Gintarinis prizas“ šiandien vertintinas ne vien kaip sporto renginys. Tai buvo atkaklumo, organizacinės valios ir pasiryžimo išsaugoti sportą pavyzdys.

1987-ieji – nuo atšilimo iki oficialaus pripažinimo

Dvidešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1987 metais vyko jau kitokioje politinėje aplinkoje – Michailo Gorbačiovo perestrojkos ir vadinamojo atšilimo laikotarpiu.

Netrukus, ne be 1986 metų dr. Edmundo Daubaro pastangų, 1987 metais Maskvoje buvo įkurta oficialiai pripažinta TSRS kultūrizmo federacija. Po kurio laiko TSRS sporto ministerija pripažino “Gintarinio prizo” turnyrą buvus neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.

Šis laikotarpis parodo dar vieną svarbią „Gintarinio prizo“ savybę: turnyras ne tik egzistavo šalia istorinių pokyčių – jis pats buvo į juos įtrauktas.

Sporto organizavimas tuomet buvo glaudžiai susijęs su valstybės politika, oficialiu pripažinimu ir galimybe apskritai egzistuoti.

1997-ieji – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinkoje

Trisdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras 1997 metais vyko Mažeikių naftos kultūros rūmuose.

Tai jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Pasikeitė valstybė, politinė sistema, sporto organizavimo galimybės ir visuomenės požiūris.

Svarbu ir tai, kad tuo metu „Gintarinio prizo“ organizacinę veiklą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai buvo ženklas, kad kultūrizmas tapo platesnio valstybės sporto gyvenimo dalimi.

Taigi trisdešimtasis turnyras žymi ne tik dar vieną jubiliejinę datą. Jis simbolizuoja kultūrizmo perėjimą iš draudimų ir suvaržymų laikotarpio į nepriklausomos valstybės sporto sistemą.

Tarptautinis mastas

Keturiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras vyko Klaipėdos LCC krikščionių koledžo salėje.

Renginyje dalyvavo beveik 300 atletų iš devynių šalių. Turnyras buvo finansuojamas Lietuvos Respublikos biudžeto atskira eilute, už ką atitinkamai balsavo Lietuvos Respublikos Seimas.

Tai svarbus momentas todėl, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo ne vien vietinės ar regioninės reikšmės renginys. Jo mastas, dalyvių skaičius ir tarptautiškumas liudijo apie išaugusią organizacinę kompetenciją ir Lietuvos kultūrizmo integraciją į tarptautinę sporto erdvę.

„Gintarinio prizo“ keturiasdešimtmečio proga Austrijos parlamento pirmininkas, profesorius Alfredas Gerstlas, į Klaipėdą atsiuntė originalių to meto Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią. Nuotraukos buvo eksponuojamos LCC rūmų fojė, o filmas parodytas gausiai į varžybas susirinkusiems klaipėdiečiams.

2017-ieji – „Gintarinis prizas“ pasaulio akiratyje

Penkiasdešimtasis turnyras 2017 metais tapo dar vienu istoriniu etapu.

Klaipėdoje vykusiose varžybose dalyvavo apie 200 sportininkų iš 17 šalių. Tačiau svarbiausia buvo ne vien dalyvių statistika.

Apie renginį parengtas reportažas buvo parodytas globalioje CNN televizijoje. Taip „Gintarinio prizo“, Klaipėdos ir Lietuvos vardas pasiekė plačiausią tarptautinę auditoriją.

Tai buvo momentas, kai ilgametė Lietuvos kultūrizmo tradicija išėjo į gerokai platesnę informacinę erdvę.

Nuo vietinio turnyro iki renginio, apie kurį sužinojo pasaulinė auditorija – toks yra šešių dešimtmečių kelias.

2027-ieji – šešiasdešimtojo turnyro slenkstis

2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Tai nebus tik eilinis jubiliejinis renginys. Planuojamas trijų dienų renginys, į kurį bus kviečiami žinomi svečiai, pagerbti kultūrizmo veteranai.

Ypatingą reikšmę turės ir keliomis kalbomis rengiama istorinė knyga, kurioje bus siekiama atskleisti „Gintarinio prizo“ vietą Lietuvos ir pasaulio sporto istorijoje, jo sąsajas su platesniais politiniais ir visuomeniniais procesais.

Tai svarbu todėl, kad istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti užrašyta ir perduota ateinančioms kartoms.

Kas reikšminga, o kas – ne?

Žvelgiant iš šešių dešimtmečių perspektyvos, tampa aiškiau, kas sporto istorijoje yra laikina, o kas išlieka. Laikina yra viena pergalė. Vienas rezultatas. Vienas čempionas. Vienos varžybos. Visa tai yra svarbu sportininkui, treneriui ir to meto auditorijai. Tačiau istorine prasme didžiausią vertę įgauna tai, kas turi tęstinumą, įtaką ir pasekmes.

„Gintarinio prizo“ istorijoje matome būtent tokį tęstinumą.

1967 metais – tradicijos pradžia.

1977 metais – tradicijos išsaugojimas draudimų sąlygomis.

1987 metais – politinio atšilimo ir oficialaus kultūrizmo pripažinimo epocha.

1997 metais – nepriklausomos Lietuvos sporto aplinka.

2007 metais – valstybės dėmesys ir tarptautinis mastas.

2017 metais – išėjimas į pasaulinę informacinę erdvę.

2027 metais – šešiasdešimties metų istorijos įprasminimas.

Išvada

Šeši „Gintarinio prizo“ dešimtmečiai leidžia daryti paprastą, tačiau labai svarbią išvadą: sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai. Ją kuria žmonės, kurie dešimtmečiais išsaugo tradiciją, nepaisydami besikeičiančių aplinkybių. Todėl „Gintarinio prizo“ reikšmė nėra vien jo turnyrų skaičius ar juose iškovotų medalių kolekcija. Jo reikšmė – tai istorinis tęstinumas.

Turnyras išgyveno sovietmečio draudimus, politinius pokyčius, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybės sporto sistemos transformaciją ir globalizacijos epochą. Per tą laiką keitėsi sportininkai, treneriai, salės, miestai, organizacinės sąlygos ir pats kultūrizmo pasaulis.

Nesikeitė tik viena – tradicija.

Todėl artėjantis šešiasdešimtasis „Gintarinio prizo“ turnyras yra proga ne tik švęsti. Tai proga atsigręžti, įvertinti ir užrašyti tai, kas buvo padaryta. Nes po šešiasdešimties metų jau galima aiškiai atskirti momentą nuo istorijos.

Momentas praeina. Istorija lieka.

O „Gintarinio prizo“ istorija – jau šešių dešimtmečių ilgio.