AMBER PRIX

„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.

Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.

2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.

Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.

Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.

Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.

Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.

Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama

Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.

Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.

Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.

Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.

Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.

„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.

Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.

Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.

Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.

1978-ieji – kai buvo pralaužta siena

Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.

Viena jų – 1978 metai.

Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.

Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.

Tada tai buvo visai kas kita.

Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.

Tai buvo galimybė kurti.

Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.

Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.

1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką

1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.

Tai esminis momentas.

Kodėl?

Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.

Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.

Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.

Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.

Tai buvo platforma.

1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį

Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.

Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.

Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.

Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.

Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.

Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.

Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.

Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.

Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.

Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.

Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.

Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.

Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke

1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.

1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.

Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.

Šis faktas yra labai svarbus.

Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.

Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.

Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.

Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.

Tai jau buvo nebe vien sportas.

Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.

2007-ieji – valstybės pripažinimas

2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.

Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.

Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.

Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.

Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.

Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.

Kai apie Klaipėdą pranešė CNN

Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.

Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.

Reikia suvokti šio fakto mastą.

Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.

Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.

Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.

Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus

Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.

2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.

Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.

Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.

Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.

Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.

Ir tai labai svarbu.

Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.

Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.

Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius

Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.

Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.

O „Gintarinis prizas“ liko.

Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.

Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.

Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.

Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.

Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.

Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.

Pagrindinė išvada

Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.

Tai nėra nostalgijos renginys.

Tai – istorinio tęstinumo renginys.

Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.

Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.

Jis išgyveno epochas.

Jis pergyveno politines sistemas.

Jis peržengė valstybės sienas.

Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.

Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.

Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.

Bus švenčiama Klaipėdos istorija.

Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.

Ir bus žvelgiama į ateitį.

Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.

Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.

O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.

2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.