WORLD BODYBUILDING HISTORY

60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:

KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?

Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.

Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.

Galima bandyti.

Bet yra viena problema.

Istorija turi archyvus.

Dokumentus.

Datos.

Spaudos publikacijas.

Televizijos įrašus.

Valstybės institucijų sprendimus.

Tarptautinių organizacijų dokumentus.

Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:

KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?

Ne kas garsiausiai apie save kalba.

Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.

Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.

Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.

O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?

PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.

1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.

Taškas.

Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.

Treniruotės vyko.

Varžybos vyko.

Veikla vyko.

Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.

Prasidėjo pogrindis.

Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.

Kas tuo metu rizikavo?

Kas organizavo?

Kas priešinosi?

Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?

Kas ieškojo išeities?

1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ

1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.

Kultūrizmas liko uždraustas.

Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.

Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.

Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.

Pagalvokime.

Kultūrizmas uždraustas.

Varžybos nepageidaujamos.

Sistema prieš tave.

Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.

Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.

1978 metais buvo gerokai sunkiau.

O KĄ DARĖ KAUNAS?

1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.

Skirtos komjaunuoliškoms datoms.

Tai taip pat yra istorija.

Jos nereikia slėpti.

Tačiau jos nereikia ir perrašyti.

Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.

Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.

Tai buvo du skirtingi keliai.

Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:

„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.

Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.

1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS

Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.

Nebepakako būti kultūristu.

Nebepakako organizuoti vietines varžybas.

Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.

1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.

Tikslas buvo aiškus:

Lietuva turi būti savarankiška.

Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.

Durys buvo uždarytos.

Ką daryti?

Sėdėti ir laukti?

Ar veikti?

Buvo pasirinktas antrasis kelias.

1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ

1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.

Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.

Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.

Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.

Ir rezultatas?

Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.

Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.

Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.

Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.

O KUR BUVO KITI?

Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.

Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.

Nebuvo dabartinės federacijų gausos.

Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.

Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.

Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.

Kas buvo tada?

Kas veikė?

Kas rizikavo?

Kas kūrė?

Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?

Kas kūrė tarptautinius ryšius?

Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.

Jie yra dokumentuose.

PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“

1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.

Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.

Atsirado daugiau „drąsių“.

Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.

Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.

Čia neužtenka parašyti:

„Mes buvome pirmieji.“

Reikia parodyti dokumentą.

Neużtenka pasakyti:

„Mes daug nuveikėme.“

Reikia parodyti renginius.

Neużtenka pasakyti:

„Mes atstovavome Lietuvai.“

Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.

O DABAR – SKAIČIAI

Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.

Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.

1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.

2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.

2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.

Pakartosime:

CNN.

Pasaulinė televizija.

Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.

KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ

Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.

Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.

Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.

Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.

Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.

Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.

Tai nėra „Facebook“ nuomonė.

Tai – valstybės institucijų istorija.

NE TIK KULTŪRIZMAS

Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.

Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:

neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.

Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.

Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.

Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.

Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.

37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.

Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.

Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.

Kodėl?

Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.

Kad Lietuvos vardas būtų matomas.

Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.

Ir šiandien šis darbas tęsiasi.

Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.

Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.

Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.

Nuotraukos.

Dokumentai.

Archyvai.

Datos.

Istorija.

Ne legenda.

2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS

2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.

2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.

Šešiasdešimt metų.

Pagalvokite apie šį skaičių.

Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?

Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?

Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?

Kiek gali parodyti valstybės paramą?

Kiek gali parodyti CNN?

Kiek gali parodyti „Eurosport“?

Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?

Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?

Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?

Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?

Kiek?

ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA

Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.

Prašom.

Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.

Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.

Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.

Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.

Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.

Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.

ISTORIJOS NEPAVOGSI

Galima pervadinti organizaciją.

Galima pakeisti logotipą.

Galima sukurti naują federaciją.

Galima paskelbti save lyderiu.

Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.

Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.

Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.

Data.

Dokumentas.

Archyvas.

Valstybės sprendimas.

Tarptautinis pripažinimas.

Televizijos įrašas.

Surengtas renginys.

Išleistas leidinys.

Tai yra istorijos įrodymai.

TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ

Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?

Kas organizavo pogrindinę veiklą?

Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?

Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?

Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?

Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?

Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?

Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?

Kas buvo priimtas Seime?

Kas buvo rodomas „Eurosport“?

Kas buvo parodytas CNN?

Kas kūrė naujas sporto disciplinas?

Kas organizavo tarptautinius kongresus?

Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?

Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?

Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?

Atsakymai yra.

Ir jų nereikia išgalvoti.

60 METŲ – IR TIK PRADŽIA

2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.

Tačiau tai ne pabaiga.

Tai naujas etapas.

Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.

Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.

Toliau – nauji tarptautiniai projektai.

Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.

Ir taip, planai ambicingi.

Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.

Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.

MES NEPRAŠOME PATIKĖTI

Tai svarbiausia.

Mes neprašome patikėti mūsų istorija.

Mes siūlome ją patikrinti.

Atsiverskite archyvus.

Suraskite dokumentus.

Pažiūrėkite datas.

Patikrinkite valstybės sprendimus.

Paieškokite televizijos archyvuose.

Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.

Ir tada palyginkite.

Ne žodžius.

Darbus.

Ne reklamą.

Rezultatus.

Ne šiandienines deklaracijas.

Šešiasdešimties metų istoriją.

IR TADA ATSAKYKITE

KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?

Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.

Atsakymas jau yra istorijoje.

Istorijos negalima pasisavinti.

Istorijos negalima ištrinti.

Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.

Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.

60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.

60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.

Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.

Tegul sprendžia faktai.

Tegul sprendžia dokumentai.

TEGULSPRENDŽIAISTORIJA.