SEMINAR

TARPTAUTINIS TEISĖJŲ IR TRENERIŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE. KAI KULTŪRIZME LIKO TIK RAUMENYS: KUR DINGO POZAVIMO MENAS?

Kultūrizmas kadaise buvo ne tik raumenų demonstravimas. Tai buvo scena, muzika, judesys, artistiškumas ir gebėjimas savo kūną paversti tikru scenos pasirodymu. Šiandien iš viso to liko gerokai mažiau. Ar kultūrizmas tapo pernelyg primityvus?

Šis klausimas bus keliamas 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University).

Seminare daugiausia dėmesio bus skiriama pozavimo menui, naujoms kategorijoms, jų vertinimui ir ateities varžybų organizavimo principams.

Anksčiau vien raumenų neužteko

Kultūrizmo istorijoje buvo laikotarpis, kai sportininkas turėjo būti ne tik fiziškai puikiai pasirengęs. Jis privalėjo mokėti savo kūną parodyti.

1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, vykusiuose seminaruose buvo analizuojami įvairūs kultūrizmo rengimo ir teisėjavimo klausimai. Vieną tokių seminarų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis.

Kartu su Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėju Česlavu Tamulevičiumi jis, remdamasis praktine patirtimi ir darbu su sportininkais, buvo sukūręs įvairių kultūrizmo pozų klasifikaciją.

Tai nebuvo vien techninis darbas. Pozos buvo suvokiamos kaip kalba, kuria sportininkas scenoje pasakoja apie savo kūną.

Scenoje reikėjo ne tik būti stipriam, bet ir mokėti tai parodyti

Ypatingą vietą tuomet užėmė laisvoji programa.

Sportininkas turėjo ne tik atlikti privalomas pozas. Jis kūrė savo pasirodymą: rinkosi muziką, dėliojo pozas, perėjimus, judesius ir visą sceninę kompoziciją.

Buvo vertinamas bendras programos įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, muzikalumas, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.

Tai iš esmės keitė patį sportininką.

Vien tik treniruotės su štanga nepadėjo tapti scenos virtuozu. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti muziką, sceną, publiką ir teisėjų žvilgsnį.

Štangą kilnoti gali daugelis. Sužavėti sceną – gerokai sunkiau.

Todėl pasitaikydavo, kad fiziškai nepriekaištingai pasirengęs sportininkas pralaimėdavo varžovui, kuris savo kūną scenoje sugebėdavo parodyti geriau.

Būtent toks teisėjavimo principas vertė kultūristus dirbti daugiau ir plačiau. Ne tik auginti raumenis, bet ir tobulinti pozavimo techniką.

Vilniaus mokykla kūrė ne tik kūnus, bet ir scenos meną

Vilniaus kultūrizmo mokyklos specialistai daug dėmesio skyrė kitų sporto šakų patirčiai. Buvo analizuojamos meninės gimnastikos ir dailiojo čiuožimo programos, jų struktūra, artistiškumas, muzikalumas ir vertinimo principai.

Ši patirtis buvo pritaikyta kultūrizme.

Tuo metu Lietuvoje išaugo visa sportininkų karta, kuriai scena buvo ne mažiau svarbi nei treniruočių salė.

Prisiminkime Praną Murauską, Jevgenijų Goreliką, Jevgenijų Žurcevą, Rišardą Krinickį, Vytautą Pleckevičių, Saulių Misevičių, Vladą Kapcevičių, Viačeslavą Chleborodovą ir kitus to laikotarpio sportininkus.

Jų pasirodymai buvo ne vien pozų demonstravimas. Tai buvo spektaklis.

Kas atsitiko šiandien?

Šiandien laisvosios programos daugelyje kultūrizmo varžybų nebevertinamos.

Ir čia slypi viena esminių problemų.

Jeigu už pozavimo meistriškumą sportininkas negauna jokio papildomo įvertinimo, kodėl jis turėtų tam skirti šimtus valandų?

Pozavimo tobulinimas reikalauja darbo. Reikia trenerio, choreografinio supratimo, sceninės praktikos, muzikos pajautimo ir daugybės repeticijų.

Todėl sportininkui kur kas paprasčiau koncentruotis į tai, kas tiesiogiai lemia rezultatą.

Rezultatas – vis daugiau panašumo.

Tie patys judesiai. Tos pačios pozos. Tie patys sceniniai sprendimai.

Sportininkas užlipa ant scenos, parodo kūną ir nulipa.

Tačiau kur dingo asmenybė? Kur dingo individualus pasirodymas? Kur dingo tas momentas, kai publika laukdavo ne tik to, kokį kūną sportininkas atsivežė, bet ir kaip jis jį parodys?

Kultūrizmas rizikuoja prarasti savo sceninį veidą

Kultūrizmas visada buvo ypatingas tuo, kad jame susitiko sportas ir scena.

Raumenys buvo tik viena šios lygties dalis.

Kita dalis – gebėjimas juos parodyti.

Kai iš varžybų pašalinamas sceninis elementas, sportas tampa vienodesnis. O kuo daugiau vienodumo, tuo mažiau priežasčių žiūrovui laukti kito sportininko pasirodymo.

Galbūt todėl šiandien verta atsigręžti į tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama.

2027-ieji gali tapti pokyčių metais

WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuojama profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.

Tai reikštų bandymą sugrąžinti į kultūrizmo sceną elementą, kuris anksčiau skatino sportininkus būti ne tik fiziškai stiprius, bet ir scenos atlikėjus.

Ar tai pakeis kultūrizmą?

Atsakymas priklausys nuo to, kaip bus suformuluoti vertinimo kriterijai ir kaip šią idėją priims sportininkai, treneriai bei teisėjai.

Tačiau vienas dalykas akivaizdus: kultūrizmo scena negali būti vien raumenų paroda.

Sportininkas ant podiumo turi ne tik stovėti.

Jis turi pasirodyti.

Būtent apie tai bus kalbama 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare.

Galbūt laikas vėl prisiminti, kad kultūrizmas prasideda ne tada, kai sportininkas užlipa ant scenos.

Jis prasideda tada, kai sportininkas išmoksta scenoje papasakoti savo kūno istoriją.

Daugiau informacijos apie seminarą – www.worldfitness.lt.