EAST AND WEST

SOCIALISTINIS KULTŪRIZMAS – NEŽINOMA PASAULINIO SPORTO ISTORIJOS DALIS.

Vakarų kultūrizmo fone – kita istorija, kuri ilgą laiką liko už geležinės uždangos.

Kas šiandien žinoma apie kultūrizmą, kuris buvo kuriamas už geležinės uždangos?

Kai kalbame apie pasaulinę kultūrizmo istoriją, dažniausiai prieš akis iškyla JAV, Didžioji Britanija, Kalifornija, garsieji „Mr. Universe“ ir „Mr. Olympia“ konkursai, pasaulinio garso atletai bei didžiosios Vakarų kultūrizmo organizacijos.

Tačiau tai – tik viena istorijos pusė.

Kitoje geležinės uždangos pusėje taip pat buvo kultūrizmas. Buvo sportininkai, treneriai, teisėjai, sporto salės, klubai, varžybos, organizatoriai ir žmonės, kurie, nepaisydami politinės sistemos bei įvairių apribojimų, kūrė savo kultūrizmo tradiciją.

Šiandien ši istorijos dalis daugeliui pasaulio kultūrizmo gerbėjų beveik nežinoma.

Ir būtent todėl ją būtina prisiminti.

ISTORIJĄ RAŠĖ NE TIK VAKARAI

Nuo 2012 metų Pasaulinė WFF-WBBF federacija trimis kalbomis rengia didelės apimties istorinį projektą – Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją.

Tai nėra vien dar viena knyga apie čempionus, medalius ar sporto rekordus.

Tai bandymas pažvelgti į kultūrizmą kaip į pasaulinį istorinį reiškinį.

Rengiant šią medžiagą vis labiau aiškėja viena esminė aplinkybė: iki šiol pasaulinė kultūrizmo istorija dažnai buvo pasakojama iš Vakarų perspektyvos. Daugelyje publikacijų pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Vakarų šalių sporto organizacijoms ir jų renginiams. Tai – svarbi kultūrizmo istorijos dalis, tačiau ne visa istorija.

XX amžiuje pasaulis buvo padalytas į dvi politines ir ekonomines sistemas – Vakarų ir Rytų.

Tarp jų stovėjo ne tik politinės sienos.

Stovėjo ir informacinė siena.

Sporto pasaulis taip pat buvo padalytas.

Todėl Vakaruose ilgą laiką buvo mažai žinoma apie tai, kas vyko Rytų Europoje ir kitose socialistinio pasaulio šalyse.

Tačiau sporto istorija dėl to nesustojo.

Ji tiesiog buvo kuriama kitoje sienos pusėje.

KULTŪRIZMAS, KURIO NEBUVO?

Tam tikra prasme socialistinio kultūrizmo istorija yra paradoksali.

Kultūrizmas egzistavo, nors oficialioje sporto sistemoje ne visada buvo pripažįstamas.

Sportininkai treniravosi, nors jų sporto šaka kai kur buvo vertinama įtariai.

Buvo rengiamos varžybos, nors ne visos jos patekdavo į oficialią tarptautinę sporto istoriją.

Buvo žmonės, kurie kūrė kultūrizmo klubus ir tradicijas, nors jų veikla dažnai priklausė nuo konkrečios politinės ir sporto sistemos požiūrio.

Todėl šiandien negalima spręsti apie socialistinio pasaulio kultūrizmą vien pagal tai, kiek jo pėdsakų liko Vakarų spaudoje.

Informacijos trūkumas nėra istorinių įvykių nebuvimo įrodymas.

Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl socialistinio kultūrizmo istoriją reikia tyrinėti atskirai.

KETURI SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS ETAPAI

Žvelgiant į surinktą istorinę medžiagą, galima išskirti keturis pagrindinius socialistinio kultūrizmo raidos laikotarpius.

I. ROMANTINIS KULTŪRIZMO PERIODAS – 1963–1973 M.

Tai buvo pradžios ir entuziazmo laikotarpis.

Kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į sporto pasaulį. Nebuvo vieningos sistemos, nebuvo vienodų taisyklių ir tarptautinės informacijos srauto, kokį turime šiandien.

Didžiulį vaidmenį atliko pavieniai entuziastai.

Jie ieškojo informacijos, skaitė užsienio žurnalus, studijavo fotografijas, domėjosi Vakarų atletais, savarankiškai kūrė treniruočių metodikas ir mėgino pritaikyti tai, ką galėjo sužinoti.

Sporto salėse pradėjo formuotis nauja kultūra.

Kūnas tapo ne tik fizinės jėgos, bet ir disciplinos, estetikos bei asmeninio tobulėjimo objektu.

Šiuo laikotarpiu gimė daugelis tradicijų, kurios vėliau išliko dešimtmečius.

Tai buvo romantinis kultūrizmo laikotarpis – laikotarpis, kai sportas dažnai buvo kuriamas ne dėl materialinės naudos, o iš entuziazmo.

II. DRAUDIMO IR PERSEKIOJIMO PERIODAS – 1973–1987 M.

Šis etapas buvo visiškai kitoks.

Kultūrizmas dalyje socialistinio pasaulio susidūrė su oficialiu nepasitikėjimu, įvairiais apribojimais, draudimais ir administraciniu spaudimu.

Kultūrizmas buvo vertinamas prieštaringai.

Kai kur jis buvo laikomas svetimu, nereikalingu ar ideologiškai nepriimtinu reiškiniu. Ypač problemiškas buvo kultūrizmo ryšys su Vakarų kultūra, kuri per spaudą, fotografijas, treniruočių metodikas ir sporto literatūrą darė vis didesnę įtaką Rytų sportininkams.

Tačiau nutiko paradoksalus dalykas.

Kuo daugiau buvo apribojimų, tuo labiau kultūrizmas persikėlė į entuziastų, sporto klubų ir privačių sporto salių erdvę.

Jis neišnyko.

Jis gyvavo.

Kartais oficialiai.

Kartais pusiau oficialiai.

Kartais beveik pogrindyje.

Šis laikotarpis ypač svarbus todėl, kad būtent tada buvo išbandyta daugelio kultūrizmo entuziastų ištvermė.

Vieniems teko atsitraukti.

Kiti tęsė darbą.

Dar kiti tapo naujos kultūrizmo kartos mokytojais.

Todėl šį laikotarpį galima vadinti ne tik draudimo, bet ir išlikimo laikotarpiu.

III. PEREINAMASIS LAIKOTARPIS – SOCIALISTINĖS SISTEMOS ŽLUGIMAS

Devintojo dešimtmečio pabaigoje politinis Europos žemėlapis pradėjo keistis.

Keitėsi ir sportas.

Atsirado daugiau galimybių keliauti.

Atsivėrė informacijos kanalai.

Sportininkai galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas vyksta Vakaruose.

Atsirado galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis, keistis patirtimi.

Kultūrizmo pasaulis, kuris dešimtmečius buvo padalytas į dvi skirtingas erdves, pradėjo jungtis.

Tačiau kartu prasidėjo ir dar vienas procesas.

Senosios istorijos pradėjo nykti.

Dalis žmonių, kūrusių socialistinio laikotarpio kultūrizmą, pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Dalis archyvų liko privačiose rankose.

Kai kurie dokumentai buvo prarasti.

Dalis senųjų varžybų ir jų dalyvių liko neįrašyti į vėlesnius tarptautinius istorinius leidinius.

Taigi politinės sienos griuvo, tačiau istorinis atotrūkis neišnyko akimirksniu.

IV. DABARTIES LAIKOTARPIS

Šiandien kultūrizmas yra globalus.

Sportininkas iš Lietuvos gali dalyvauti varžybose JAV.

Treneris iš Europos gali tiesiogiai bendrauti su kolegomis Azijoje.

Informacija apie treniruotes, mitybą ir sporto metodikas prieinama visame pasaulyje.

Tačiau globalus sportas turi ir kitą pusę.

Globalizacija kartais ištrina istorinius skirtumus.

Naujosios kartos mato dabartį, tačiau ne visada žino, kas buvo prieš ją.

Todėl šiandien tampa ypač svarbu išsaugoti ne tik dabartinius sporto rezultatus, bet ir žmonių, organizacijų bei renginių istoriją.

„GINTARINIS PRIZAS“ – GYVAS ISTORIJOS LIUDIJIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima „Gintarinis prizas“.

2027 metais Klaipėdoje bus minimas šio tradicinio kultūrizmo renginio 60-metis.

Tai – ne vien gražus jubiliejinis skaičius.

Tai šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Šeši dešimtmečiai, per kuriuos keitėsi politinės sistemos, valstybės sienos, sporto organizavimo principai, informacijos prieinamumas ir pats kultūrizmas.

Tačiau tradicija išliko.

Būtent todėl „Gintarinio prizo“ istorija yra svarbi ne tik Lietuvos sportui.

Ji yra platesnės Europos ir pasaulinio kultūrizmo istorijos dalis.

Pasaulyje yra nedaug tradicinių kultūrizmo renginių, kurių istorija siekia taip toli.

Senesnę tradiciją turi tik nuo 1950 metų Anglijoje organizuojamas NABBA „Mr. Universe“ ir nuo 1965 metų JAV rengiamas „Mr. Olympia“ turnyras.

Todėl 2027 metų jubiliejus yra proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo pažvelgti į kultūrizmo istoriją.

KODĖL ŠIANDIEN REIKIA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?

Todėl, kad istorija labai greitai tampa legenda.

O legenda ne visada sutampa su faktu.

Vienas žmogus prisimena vienaip.

Kitas – kitaip.

Viename leidinyje atsiranda viena data.

Kitame – kita.

Vienas sportininkas prisimenamas.

Kitas, nors galbūt ne mažiau svarbus, lieka užmirštas.

Todėl istoriją reikia ne tik pasakoti.

Ją reikia dokumentuoti.

Reikia ieškoti senų protokolų.

Reikia rinkti fotografijas.

Reikia išsaugoti varžybų plakatus.

Reikia kalbėtis su tais, kurie patys buvo šių įvykių dalyviai.

Reikia tikrinti datas ir faktus.

Ir svarbiausia – reikia istoriją matyti iš platesnės perspektyvos.

NE VAKARAI PRIEŠ RYTUS, O VIENA BENDRA KULTŪRIZMO ISTORIJA

Kalbėdami apie socialistinio kultūrizmo istoriją neturime tikslo priešpriešinti Rytų ir Vakarų.

Priešingai.

Tikslas – parodyti, kad abi šios istorijos dalys egzistavo tuo pačiu metu ir viena kitą veikė.

Vakarų kultūrizmas darė įtaką Rytams.

Rytų sportininkai ir treneriai taip pat kūrė savo metodikas, tradicijas ir sporto kultūrą.

Skyrėsi sąlygos.

Skyrėsi galimybės.

Skyrėsi politinė aplinka.

Tačiau žmogaus noras stiprėti, tobulėti ir siekti geresnės fizinės formos buvo tas pats.

Todėl šiandien nėra prasmės klausti, kuri kultūrizmo istorijos pusė yra svarbesnė.

Daug svarbiau suprasti, kad be vienos iš jų pasaulinė kultūrizmo istorija lieka nepilna.

ISTORIJOS, KURIOS NEGALIMA PRARASTI

Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos rengimas ir „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinis projektas yra galimybė užpildyti vieną iš didesnių pasaulinės kultūrizmo istorijos spragų.

Tai galimybė į vieną istorinį pasakojimą sujungti tai, kas dešimtmečius buvo atskirta.

Vakarų ir Rytų kultūrizmo istorijas.

Didžiuosius pasaulio turnyrus ir mažesnes, bet istoriniu požiūriu ne mažiau svarbias varžybas.

Tarptautines organizacijas ir vietinius sporto klubus.

Garsius čempionus ir žmones, kurie niekada netapo pasaulio čempionais, tačiau savo darbu padėjo pamatus naujoms kartoms.

Nes sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai.

Ją kuria žmonės.

Ir jeigu šiandien jų istorijų neišsaugosime, rytoj gali nebelikti kam jų papasakoti.

KULTŪRIZMO ISTORIJA DAR NEPARAŠYTA IKI GALO

Kultūrizmo istorija nėra užbaigta knyga.

Ji vis dar rašoma.

Kiekvienas naujai rastas dokumentas, kiekviena sena fotografija, kiekvienas varžybų protokolas, kiekvienas gyvas liudijimas gali papildyti bendrą pasaulinio kultūrizmo paveikslą.

Todėl socialistinio kultūrizmo istorijos tyrinėjimas nėra vien žvilgsnis į praeitį.

Tai atsakomybė prieš ateitį.

Kad būsimos kartos žinotų, jog kultūrizmas pasaulyje neatsirado vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje organizacijoje.

Jis kūrėsi daugybėje vietų.

Skirtingomis sąlygomis.

Skirtingose sistemose.

Skirtingomis kalbomis.

Tačiau jį kūrė žmonės, kuriuos vienijo tas pats noras – stiprėti, tobulėti ir kurti sportą.

Todėl socialistinis kultūrizmas nėra užmiršta pasaulinio sporto istorijos paraštė.

Tai viena iš pasaulinio kultūrizmo istorijos dalių, kuri pagaliau turi būti papasakota.