NEŽINOMI PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS PUSLAPIAI. KAIP VISKAS BUVO IŠ TIKRŲJŲ. VERTINKITE MUS PAGAL REALIUS ATLIKTUS DARBUS, O NE ŽODŽIUS PASAKYTUS

«Mes visada norėjome kažką padaryti, o dabar žmonės nori būti kažkuo nieko nepadarę».

Margaret Thatcher

NEŽINOMI PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS PUSLAPIAI. KAIP VISKAS BUVO IŠ TIKRŲJŲ. VERTINKITE MUS PAGAL REALIUS ATLIKTUS DARBUS, O NE ŽODŽIUS PASAKYTUS

KIEKVIENAS PATEIKIA SAVO ISTORIJĄ, TAČIAU SU DOKUMENTINIAIS ĮRODYMAIS NEPASIGINČYSI

Pasaulinė kultūrizmo istorija, ypatingai TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) šalių kultūrizmo istorija, tiesiogiai susijusi su vienomis seniausių tradicinių pasaulio kultūrizmo varžybų – tarptautiniu turnyru „Gintarinis prizas“, kuris Klaipėdoje organizuojamas nuo 1968 metų.

Ilgais kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo metais socialistinėse šalyse, ypatingai TSRS, tik vienas klaipėdietis EDMUNDAS DAUBARAS (dabartinis Pasaulinės World Fitness Federation it World Body Building Federation prezidentas)  apginti kultūrizmo sporto pozicijas ryžosi imtis rizikingos atsakomybės tiesioginiam dialogui su aukščiausiais TSRS  valdžios organais, tame tarpe ir su TSRS komunistų partijos Centro Komitetu Maskvoje (Rusija). Apie tai 2011 metais kalbėta ir Vatikane per oficialų Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidento EDMUNDO DAUBARO  priėmimą, kai aukščiausi Vatikano pareigūnai tuos E.DAUBARO veiksmus vertino labai pozityviai (daugiau dokumentinės informacijos rasite įvairiomis kalbomis tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, istoriniuose tarptautinio žurnalo „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“  Nr. 28 ir Nr. 34 straipsniuose, įvairių užsienio šalių spaudos leidiniuose bei interneto puslapiuose).  Minėtam dialogui su aukščiausia TSRS valdžia nepakako vien drąsos. Tam reikėjo gerai išmanyti problemą bei turėti argumentų savo pozicijai išlaikyti. Tik tai turint galvoje galima vertinti to laikmečio įvykius.

Rizikingas EDMUNDO DAUBARO  dialogas su TSRS valdžia baigėsi tikra pergale. Be abejo, valdžia savo sprendimo uždrausti kultūrizmo sportą neatšaukė, tačiau E.DAUBARUI  išskirtine tvarka buvo leista Klaipėdoje kasmet tęsti organizuoti tradicinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.

Šioje temoje kalbame apie ilgą laiko tarpą nuo 1968 iki 2012 metų. Diskutuojant sporto istorijos temomis mus dažnai oponentai nukreipia kita linkme aptarinėti istoriškai nesvarbių detalių, stengdamiesi pamiršti esminius lemtingus mūsų sportui klausimus, įtakojusius tolimesnę ilgo laikotarpio kultūrizmo vystymosi raidą. Ir tai ne išimtis, o taisyklė, kad ypatingos svarbos reiškinius (tokius, kaip „Gintarinis prizas“) svarsto ir nagrinėja žmonės, kurie patys nebuvo tiesioginiais įvykių dalyviais ir liudininkais ir reikalo esmę žino tik paviršutiniškai iš nuogirdų. Todėl tai yra tik jų subjektyvi nuomonė, neparemta jokiais dokumentiniais faktais.

Akivaizdu, kad mūsų teiginiai daugeliu nepatinka, nes jie norėtų tą sportui sudėtingą socialistinį laikotarpį ištrinti ir sunaikinti, lyg jo ir nebuvo, kadangi jie šiuose įvykiuose nedalyvavo arba dalyvavo nevisai teigiama prasme. Tačiau būkime teisingi – būtent šis periodas turėjo ypatingą reikšme visam tolimesniam sporto vystymuisi, pačiai kultūrizmo istorijai (daugiau dokumentinės informacijos rasite įvairiomis kalbomis tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, istoriniuose tarptautinio žurnalo „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“  Nr. 28 ir Nr. 34 straipsniuose, įvairių užsienio šalių spaudos leidiniuose bei interneto puslapiuose).

Visi dabartiniai oratoriai drąsūs kalbėti apie įvykius, kurie sekė po klaikių sportui persekiojimo metų. Todėl ir pabrėžiame to sudėtingo kultūrizmo draudimo laikotarpio įvykių  išskirtinę svarbą, ypatingą istorinę bei politinę „Gintarinio prizo“ turnyro reikšmę, o ne tuos laikus, kuriuos dabar mėgsta pateikti oponentai, kai į socialistinių šalių gyvenimą atėjo Gorbačiovo „perestroika“ ir daugelyje veiklos sričių atsirado daugiau laisvės, tame tarpe ir sporte. Tuomet pasislėpusieji nuo negandų vėl išėjo į areną ir palaipsniui įsijungė į sportinę veiklą  (pavyzdžiui, kaip ROMUČIO KAIRAIČIO iniciatyva sporto persekiojimo palengvėjimo laikotarpiu Kaune įvyko trys „Komjaunimo taurės“ turnyrai). O sunkiausiais sportui laikais bijodami valdžios persekiojimo, bijodami prarasti „partinius bilietus“ ir užimamas pareigas, visi šie „drąsuoliai“ dingo „kaip į vandenį“ ir EDMUNDAS DAUBARAS liko vienui vienas. Beveik klasikinis kovotojų variantas: jei pavyks, sakysime, kad „kartu padarėme“, jei nepavyks – atsakys E.DAUBARAS. Laikai buvo neramūs. Garsus Rusijos sportininkas ir organizatorius VALDIMIRAS DUBININAS tuomet „pradingo“ iš sporto veiklos net trylikai metų, o Lietuvos kultūrizmo vadovai (kaip ROMANAS KALINAUSKAS), nuolatos gaudami grasinančius ir pamokančius laiškus ir Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto (sporto ministerija), pasakė nusišalinantys nuo E.DAUBARO iniciatyvų kovoti dėl kultūrizmo sporto su Maskva (dokumentai yra aukščiau nurodytuose šaltiniuose).  Todėl kad ir kas ką besakytų, patinka tai ar nepatinka, tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras buvo ir lieka vienintelėmis reguliariomis kultūrizmo varžybomis ne tik TSRS, bet ir visame socialistiniame pasaulyje ir tai jau nebe  vien Lietuvos sporto, o viso pasaulio kultūrizmo istorija.

REALIAI VIENINTĖLĖ OFICIALI KULTŪRIZMO FEDERACIJA TSRS

Du dešimtmečius trukusio kultūrizmo sporto draudimo ir persekiojimo laikotarpiu, net iki registravus TSRS kultūrizmo federaciją 1988 metais,  visoje TSRS teritorijoje buvo tik viena juridiškai oficialiai registruota ir realiai veikianti kultūrizmo federacija – Klaipėdos miesto kultūrizmo (tuo metu politiniais sumetimais vadinto „atletine gimnastika“) federacija. Federacija veikė pagal įstatus, turėjo konkrečią būstinę EDMUNDO DAUBARO  adresu, atskiru valdžios potvarkiu vedė  savarankišką finansinę apskaitą. Be abejo, didesnio masto federacijos būti negalėjo, nes valdžia nebūtų leidusi. Visos kitos organizuotos kultūrizmo grupės oficialaus juridinio sporto federacijos statuso neturėjo ir dažniausiai veikė laisvų visuomeninių susibūrimų pagrindu, todėl, nors ir garsiai skambėjo jų pavadinimai, tačiau jų juridinis statusas buvo žemiau, nei Klaipėdos kultūrizmo federacijos.  Klaipėdos federacija turėjo kitokią ypatingą išskirtinę, „nuožmioje kovoje“ su sovietine valdžia iškovotą padėtį, kitą, nei visi kiti to laikotarpio TSRS kultūrizmo vienetai. Klaipėdos kultūrizmo federacijos statusą pripažino ir gerbė visi žinomų to meto tarptautinių kultūrizmo organizacijų vadovai (IFBB komercinės firmos savininkas BENAS VEIDERIS (International Federation of Body Builders, Ben Weider), NABBA prezidentas OSKARAS HAIDENSTAMAS (National Amateur Body Building Association, Oscar Heidenstam), WABBA  savininkas SERGE NUBRETAS (World Amateur Body Building Association, Serge Nubret), TSRS Goskomsporto vadovai (Sporto ministerija) bei kitos aukštos oficialios institucijos (daugiau dokumentinės informacijos rasite įvairiomis kalbomis tarptautiniame interneto puslapyje www.wff.lt, istoriniuose tarptautinio žurnalo „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“  Nr. 28 ir Nr. 34 straipsniuose, įvairių užsienio šalių spaudos leidiniuose bei interneto puslapiuose).

Be abejo, kaip visada, daug kas iš to meto sporto funkcionierių klaipėdiečiams pavydėjo, intrigomis ir kitais būdais siekė pakenkti.  Bet laikas visus ir viską sustatė į savo vietas ir parodė, kas ir ką sugebėjo realiais darbais nuveikti per pastaruosius keturiasdešimt kultūrizmo gyvavimo metų.

SOCIALISTINIŲ ŠALIŲ PASAULIO ČEMPIONATAS

Vienintelėmis reguliariomis oficialiomis tarptautinėmis kultūrizmo varžybomis tiek socialistinėse šalyse, tiek ir TSRS buvo „Gintarinio prizo“ turnyras. Tokį ilgą laikotarpį didžiulėje daug šalių apimančioje teritorijoje turėjęs išskirtinį statusą, „Gintarinis prizas“ buvo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu ir tai jau oficialiais dokumentais pripažino TSRS sporto ministerija, pradėjusi suteikinėti „Gintarinio prizo“ čempionams garbingus TSRS sporto meistrų vardus. Pripažintas ir turintis oficialų tarptautinio turnyro statusą, daugelio socialistinio pasaulio šalių sportininkams nesant galimybių dalyvauti varžybose vakarų šalyse, „Gintarinis prizas“ faktiškai buvo neoficialiu socialistinių šalių pasaulio čempionatu, kasmet surinkdavęs geriausius to meto kultūristus į Klaipėdos areną. Dar ir šiandien daugelio tarptautinių federacijų organizuojami pasaulio čempionatai nei sportininkų lygiu, nei dalyvių skaičiumi negali prilygti  to meto „Gintarinio prizo“ turnyrams, kai E.DAUBARO  pastangomis surinktos per 50 komandų su 200 sportininkų keturiose kategorijose varžėsi dėl turnyro apdovanojimų (1989 m.).

Chronologiškai tolimesni kultūrizmo įvykiai, 1991 m. subyrėjus TSRS ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klostėsi taip: ir vėl, nepabūgęs Lietuvos ir Maskvos funkcionierių įspėjimų ir jų neatsižvelgęs, E.DAUBARAS Lietuvoje gegužės mėnesį išdrįso juridiškai registruoti Lietuvos nacionalinę kultūrizmo asociaciją ir pirmas šalies nepriklausomo sporto istorijoje išvežė geriausius Lietuvos sportininkus į Prancūzijos Epinalį dalyvauti Europos čempionate atstovaujant Nepriklausomą Lietuvą (nors tuo metu kova dėl Lietuvos Nepriklausomybės buvo pačiame įkarštyje ir niekas nežinojo jos baigties). Varžybos Prancūzijoje buvo sėkmingos ir  šiaulietis ROLANDAS BUČINSKAS  ir klaipėdietė NATALIJA MURNIKOVIENĖ (Duchovič) tapo pirmais Nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos čempionais. Lietuvos IFBB federacija juridiškai registravosi tik rudenį po TSRS rugpjūčio pučo, kai nurimo politinės bangos ir nebeliko rizikos sulaukti sovietinio persekiojimo dėl parodytos prieš Maskvą iniciatyvos.

TARPTAUTINĖ ORGANIZACIJA

Skirtingai nuo kitų kultūrizmo vadovų per pastaruosius daugiau nei keturiasdešimt metų tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ istorijos EDMUNDAS DAUBARAS  niekada nevengė asmeninės atsakomybės ir visados buvo savarankiškas savo sprendimuose ir veiksmuose. Mažai kas pasikeitė ir šiandien. Niekas E.DAUBARUI  nepadėjo strateginiuose klausimuose, nesidalino asmenine patirtimi ir net informacija (greičiau priešingai, kenkė), todėl Klaipėda visados buvo „savo respublika“, kuri ėjo ir skynėsi kelią pirmyn pati: reikėjo kultūrizmo draudimo laikotarpiu sporto klubo – prašau, klubas yra; reikėjo federacijos – štai ji; reikėjo stambaus tarptautinio turnyro – jis buvo, ir dar koks buvo!; reikėjo aukštų  sporto rezultatų – štai jums visa plejada mūsų išaugintų super lygio sportininkų; socialistiniame vakume kultūristams reikėjo žinių – E.DAUBARAS  išvertė iš užsienio literatūros ir išleido įvairiomis kalbomis didesniu nei du milijonai egzempliorių tiražu metodinius žurnalus, kurių dėka išaugo ne viena karta sportuojančių atletų; reikėjo federacijos – ji iškart atsirado, tiek nacionalinė, tiek ir tarptautinė; reikėjo pabendrauti su garsiausiais užsienio kumirais – viskas buvo. Dabar laikas užbaigti ilgametį melą, apgaulę tarptautiniame kultūrizmo sporte, peržiūrėti ir pakeisti netikras vertybes, kad šis kadaise gražus sportas susigrąžintų taip smukusį įvaizdį ir vėl taptų visuomenei priimtinu reiškiniu. Šiuo klausimu dabar daug dirbame, tačiau tai nėra taip paprasta. Kalbėti gali kiekvienas, tačiau pabandykite, kaip mes nuosekliai per keturiasdešimt metų siekti užsibrėžto tikslo, kovoti su begale kliūčių ir – kaip mes, nugalėti! Pabandykite ir tuomet lygiomis teisėmis galėsime kalbėtis. O kol kas nesame ant to paties laiptelio... Pasverkime, ką nuveikė ir ko pasiekė E.DAUBARAS ir ką padarė ta grupė nuolat niurzgančių ir viskuo nepatenkintų likusių „už borto“ ir darbais nepasižyminčių „nuskriaustųjų“? Koks rezultatas bus padėtas stalo?

Mūsų visuomenei pristatyta pasaulinio kultūrizmo sporto istorija jau visokiomis priemonėmis viešinama įvairiose šalyse, ją studijuoja sporto specialistai, žurnalistai, ja domisi aukštos valdžios institucijos, kai pastaruoju metu vyksta Kanadoje, Norvegijoje ir Argentinoje. Latvijos ir Estijos Respublikų nacionalinių olimpinių komitetų vadovai, susipažinę su mūsų pateiktais argumentais, teigiamai įvertino atliktus darbus.

2012 metais, susipažinę su Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikla, Rusijos žurnalistai federacijos prezidentą EDMUNDĄ DAUBARĄ  savo straipsniuose ėmė vadinti “Rusijos kultūrizmo tėvu”. Šiame fone ko verti eilės sportinėje veikloje nieko nepasiekusių asmenų pasisakymai, kai nė vienas jų nebuvo aukščiau minimų įvykių sūkuryje ir asmeniškai juose nedalyvavo? Tai lyg pasisakymai gurguolės „skalbėjų“, kurios lydi sparčiai ir pergalingai pirmyn žengiančią kariuomenę.

Ir nesame mes tokie jau „vargšai“, kokiais mus norima parodyti užjūrio kultūristų fone. Mūsų sportininkai ir organizatoriai buvo ir yra ne blogesni už tolimų šalių atstovus, o daugeliu klausimų net geresni už juos. Mūsų sporto istorija nė kiek ne menkesnė, o ir garsių sporto asmenybių turėjome ne mažiau už juos. Vien dabar tikromis sporto legendomis tapę lietuviai ką reiškia: vilnietis PRANAS MURAUSKAS, RIŠARDAS KRINICKIS, klaipėdietis VIKTORAS JUCYS, estai OLEVAS ANUSAS, INDREKAS OTSUSAS  bei daugelis kitų. Paprasčiausiai ilgus dešimtmečius buvome kitoje „geležinės uždangos“ pusėje, apie mus vakaruose su reta išimtim nerašė ir visuomenei  nepristatinėjo. Tai nereiškia, kad čia nieko nebuvo ir mes nieko vertingo nesukūrėme. Kai kas tai pamiršo, o kai kas sąmoningai nutyli. Štai mes ir norime pamirštas tiesas priminti, o kai ką ypatingai pabrėžti. Tai ir darome. Mus jau išgirdo ir kaskart sulaukiame vis didesnio dėmesio bei palaikymo.