ESTONIA BODYBUILDING

60 METŲ ESTIJOS KULTŪRIZMUI.

Nuo Inaro Mardo iki šiandienos: kas liko po šešių dešimtmečių?

Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikas, kad būtų galima ne tik prisiminti, bet ir įvertinti.

Įvertinti ne pagal gražiai surašytas varžybų datas, ne pagal išdalintų medalių skaičių ir ne pagal tai, kiek kartų kažkas save pavadino kultūrizmo vadovu.

Istoriją geriausiai parodo tai, kas išlieka.

O pažvelgus į šešis Estijos kultūrizmo dešimtmečius iš šalies, vaizdas gana aiškus: buvo žmonių, kurie kūrė, buvo žmonių, kurie perėmė, buvo žmonių, kurie organizavo. Tačiau labai nedaug buvo tų, kurie iš tikrųjų sukūrė sistemą, galinčią veikti ir be jų.

Todėl Estijos kultūrizmo istorija iš esmės yra ne tiek organizacijų, kiek asmenybių istorija.

Ir jos centre – Inaras Mardo.

Pradžia buvo rimta

Estijos kultūrizmas neatsirado vakar.

1960-aisiais socialistiniame pasaulyje ši sporto šaka pradėjo organizuotis nepaisant ideologinių ir administracinių ribojimų. 1963 metais TSRS sporto valdžia įsteigė pirmą tarptautinę kultūrizmo organizacinę struktūrą – komisiją prie TSRS sunkiosios atletikos federacijos.

1966 metais Vilniuje įvyko pirmasis socialistinių šalių tarptautinis kultūrizmo turnyras.

1967 metais Klaipėdoje surengtas pirmasis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras.

1968 metais Kaune įkurta visuomeninė tarptautinė kultūrizmo organizacija – TSRS kultūrizmo komitetas.

O Estija netrukus parodė, kad šiame procese ji neketina būti statistė.

1970 metais Taline surengtas pirmasis Estijos kultūrizmo čempionatas. 1971 metais – pirmasis „Georgo Tenno Memorialas“.

Tai buvo labai ankstyvas etapas. Ir būtent todėl vėliau dar labiau stebina tai, kaip buvo panaudotas šis istorinis kapitalas.

Inaras Mardo – ne eilinis vadovas

Jeigu reikėtų iš visos Estijos kultūrizmo istorijos išrinkti vieną žmogų, be kurio jos ankstyvasis etapas būtų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų Inaras Mardo.

Mardo veikė tuo metu, kai kultūrizmui nebuvo suteiktos normalios egzistavimo sąlygos.

Reikėjo ne tik treniruotis. Reikėjo įrodinėti, kad ši sporto šaka apskritai verta egzistuoti.

Mardo sugebėjo Estijos TSR valdžiai įrodyti, kad kultūrizmas yra Estijos nacionalinės sportinės kultūros dalis. Tai leido nuo 1974 metų periodiškai rengti „Georgo Tenno Memorialą“ net kultūrizmui nepalankiu laikotarpiu.

Šiandien tai gali atrodyti kaip savaime suprantamas dalykas.

Tada tai buvo visai kas kita.

Kai kiti matė draudimą, Mardo rado galimybę.

Kai kiti laukė, kol sistema pasikeis, jis veikė sistemos viduje.

Ir būtent dėl to jo vaidmens negalima vertinti vien pagal sportinius rezultatus. Jis buvo organizatorius, diplomatas, klubo kūrėjas ir žmogus, kuris suprato, kad sporto šakos išlikimas priklauso nuo gebėjimo ją įtvirtinti.

1979-ieji: kai prasidėjo kitas žaidimas

Tačiau ten, kur atsiranda įtaka, anksčiau ar vėliau atsiranda ir interesai.

1979 metais Estijos kultūrizme įvyko lūžis. Inaras Mardo buvo nušalintas nuo vadovavimo Estijos kultūrizmui, o iš jo buvo atimtas ir jo paties įsteigtas sporto klubas.

Paties Mardo laiškuose pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui šie įvykiai pateikiami kaip organizuoto perversmo rezultatas. Mardo taip pat nurodė Lietuvos TSR kultūrizmo vadovų įtaką bei savo mokinio Olevo Anuso vaidmenį.

Istorijos vertintojui čia svarbu išlaikyti vieną principą: Mardo laiškuose išdėstyta pozicija turi būti atskirta nuo nepriklausomai nustatytų faktų.

Tačiau net ir atmetus visas asmenines interpretacijas, lieka faktas:

žmogus, kuris buvo vienas pagrindinių Estijos kultūrizmo sistemos kūrėjų, buvo pašalintas iš jos vadovavimo.

Ir tada prasidėjo eksperimentas.

Ar galima perimti sukurtą sistemą, bet neperimti žmogaus, kuris ją sukūrė?

Pasirodo – pareigos dar nėra gebėjimai

Olevas Anusas tapo vienu iš naujojo etapo veidų, tačiau organizacinio pėdsako, prilygstančio Mardo darbui, Estijos kultūrizmo istorijoje neatsirado.

Vėliau į Estijos kultūrizmo organizacinę veiklą buvo įsitraukęs ir lietuvis Pranas Mickevičius.

Tačiau istorija čia negailestinga.

Pareigas galima perimti. Autoriteto – ne.

Galima atsisėsti į vadovo kėdę. Galima turėti organizacijos pavadinimą. Galima paskelbti varžybas.

Tačiau tai dar nereiškia, kad sukūrei sporto šaką.

Mardo laikotarpiu buvo kuriama sistema, kurios centre buvo žmogus. Po Mardo daugeliu atvejų liko daugiau formalus organizavimas nei strateginė vizija.

Ir čia slypi viena didžiausių Estijos kultūrizmo problemų.

Renginiai buvo. Istorijos – mažiau

Po socialistinio pasaulio žlugimo atsivėrė visos durys.

Nebebuvo ankstesnių politinių draudimų. Atsirado tarptautiniai ryšiai. Atsirado komercinės galimybės. Atsirado galimybė laisvai organizuoti varžybas.

Atrodytų, dabar Estijos kultūrizmas turėjo šauti į viršų.

Tačiau kas atsitiko?

Vyko renginiai.

Keitėsi organizatoriai.

Keitėsi vadovai.

Atsirado žmonių, kurių pagrindinė profesinė veikla buvo visiškai nesusijusi su sporto organizavimu – nuo restoranų darbuotojų iki prekybos verslo atstovų.

Ir vėl tenka užduoti nemalonų klausimą:

kur šiandien yra jų sukurta mokykla?

Kur yra tęstinė organizacinė tradicija?

Kur yra vardai, kuriuos po dvidešimties metų minėtų nauja Estijos kultūristų karta?

Kur yra sistema, kuri būtų didesnė už vieną renginį?

Jeigu atsakymo nėra, vadinasi, buvo organizuojami renginiai, bet nebuvo kuriama istorija.

2009-ieji – įrodymas, kad Estija galėjo

Ir vis dėlto Estija parodė, kad gali.

2009 metais Taline įvyko WFF-WBBF pasaulio čempionatas.

28 šalys. Beveik 300 dalyvių.

Vien Pietų Afrikos delegacijoje – daugiau kaip 90 žmonių.

Tai jau buvo visai kitas mastas.

Tai buvo renginys, kuris parodė, kad Talinas gali priimti pasaulinio lygio kultūrizmo renginį ir tapti tarptautinio kultūrizmo žemėlapyje matomu tašku.

Bet čia ir vėl slypi paradoksas.

Vienas įspūdingas pasaulio čempionatas dar nėra stipri nacionalinė sistema.

Tai įrodymas, kad galima.

Bet neužtenka vieną kartą parodyti, kad gali. Reikia sugebėti tai pakartoti.

Šešiasdešimt metų – ir problema išlieka ta pati

Šiandien galima išvardyti daugybę Estijos kultūrizmo istorijos datų.

1970-ieji.

1971-ieji.

1974-ieji.

1979-ieji.

2009-ieji.

Tačiau vien datų sąrašas nieko nepasako apie sporto šakos gyvybingumą.

Tikroji istorija slypi tarp datų.

Ten slypi žmonės.

Jų ambicijos.

Jų konfliktai.

Jų gebėjimai.

Jų klaidos.

Ir svarbiausia – jų palikimas.

Kas liko po jų?

Štai čia Estijos kultūrizmo istorija tampa skaudi.

Nes vieno žmogaus sukurtas mechanizmas po jo pašalinimo ar pasitraukimo dažnai nebuvo tęsiamas tokiu pačiu lygiu.

Tai reiškia vieną dalyką: nebuvo sukurta pakankamai stipri institucinė tradicija.

Mardo paradoksas

Galbūt didžiausias Inaro Mardo nuopelnas ir yra tas, kad jo laikotarpiu Estijos kultūrizmas turėjo veidą.

Jo praradimas išryškino problemą, kuri iki šiol nebuvo galutinai išspręsta.

Jeigu sporto šaka priklauso nuo vieno žmogaus, tai žmogus turi būti pakeičiamas sistema.

Jeigu sistema nepakeičia žmogaus, vadinasi, sistema iš esmės neegzistuoja.

Tai galėtų būti pagrindinė Estijos kultūrizmo šešių dešimtmečių pamoka.

Ir dar viena nemaloni išvada

Kartais sporto istorijoje labai mėgstama sakyti: „Mes organizavome“, „mes rengėme“, „mes buvome pirmieji“, „mes turėjome čempionus“.

Tačiau istorija turi kitą matą.

Ne kiek renginių surengei.

O kiek jų paliko pėdsaką.

Ne kiek medalių išdalinai.

O kiek sportininkų ir organizatorių užauginai.

Ne kiek metų išsėdėjai vadovo poste.

O ką sukūrei, kad tavo nebereikėtų.

Šiuo požiūriu Estijos kultūrizmo istorija yra negailestinga.

Daugelis norėjo būti vadovais. Nedaugelis sugebėjo būti kūrėjais.

Šešiasdešimt metų – laikas ne tik švęsti

60 metų jubiliejus neturėtų būti vien proga iškelti taurę ir pasakyti gražius žodžius apie praeitį.

Tai puiki proga paklausti:

ar šiandien Estijos kultūrizmas turi žmogų, kuris galėtų sukurti tai, ką savo laiku sukūrė Inaras Mardo?

Ir dar svarbiau:

ar šiandien Estijos kultūrizmas turi sistemą, kuri išliktų net ir tam žmogui pasitraukus?

Jeigu atsakymas neigiamas, vadinasi, pagrindinė šešių dešimtmečių problema dar neišspręsta.

Pabaigai

Estijos kultūrizmo istorija prasidėjo ne silpnai.

Priešingai – jos pradžia buvo labai stipri.

Talinas anksti tapo svarbiu regioniniu centru. Buvo pirmieji čempionatai. Buvo „Georgo Tenno Memorialas“. Buvo Inaras Mardo, kuris sugebėjo kultūrizmui iškovoti vietą sistemoje tada, kai tai buvo ypač sunku.

Vėliau buvo konfliktai, valdžios pasikeitimai, emigracija, nauji organizatoriai, komerciniai interesai, įvairūs renginiai ir pagaliau didelis 2009 metų pasaulio čempionatas.

Tačiau po šešiasdešimties metų lieka viena pagrindinė išvada:

Estijai netrūko žmonių, kurie norėjo organizuoti kultūrizmą. Jai trūko žmonių, kurie būtų pasirengę prisiimti istorinę atsakomybę už jo tęstinumą.

Inaras Mardo buvo toks žmogus.

Todėl jo istorija šiandien svarbi ne vien dėl nostalgijos.

Ji svarbi kaip kriterijus.

Nes parodo, kad tikras sporto vadovas nėra tas, kuris laikinai užima vietą.

Tikras vadovas yra tas, po kurio išėjimo lieka sistema.

O jeigu po žmogaus išėjimo lieka tik prisiminimai, seni protokolai ir keli medaliai, tuomet reikia pripažinti:

žmogus buvo, o sistema taip ir nebuvo sukurta.

Štai tokia – ne visada patogi, bet istoriškai įdomi – yra šešių dešimtmečių Estijos kultūrizmo pamoka.