World fitness federation   |   World body building federation

LT|EN|RU

WORLD BODYBUILDING

RU_bb_father_LT_1m.jpg

PASAULIO KULTŪRIZMO ISTORIJA. EDMUNDAS DAUBARAS – ŽMOGUS, METĘS IŠŠŪKĮ SOVIETINEI SISTEMAI. Rusijos kultūrizmo ištakos, politinė kova ir „Gintarinio prizo“ istorinė reikšmė

2027 metais minėsime 60 metų nuo tradicinio tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) įkūrimo. Šis jubiliejus – puiki proga ne tik prisiminti vieno seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo renginių istoriją, bet ir iš naujo įvertinti įvykius, kurie turėjo įtakos kultūrizmo raidai Sovietų Sąjungoje bei kitose socialistinėse valstybėse.

Šioje istorijoje ypatingą vietą užima Lietuvos kultūrizmo organizatorius, tarptautinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras. Jo veikla peržengė įprasto sporto organizatoriaus veiklos ribas. Aštuntajame dešimtmetyje jis įsitraukė į politinę kovą dėl teisės kultūrizmui egzistuoti Sovietų Sąjungoje.

KULTŪRIZMAS – POLITINĖS SISTEMOS NEPRIIMTAS SPORTAS

1973–1987 metais kultūrizmas Sovietų Sąjungoje ir dalyje kitų socialistinių valstybių susidūrė su politiniais apribojimais, draudimais ir organizuotu pasipriešinimu.

Sovietinė ideologija nepalankiai vertino Vakarų kultūrizmo tradicijas. Ši sporto šaka buvo siejama su Vakarų individualizmu, profesionaliuoju sportu, komercija ir kultūrine įtaka, kuri neatitiko oficialios socialistinės visuomenės sampratos.

Problema buvo ne vien sportinė. Kultūrizmas propagavo savarankišką fizinio tobulėjimo sistemą, individualų rezultatą ir asmeninę atsakomybę už savo kūną. Tai ne visada derėjo su centralizuota sovietine sporto sistema.

Todėl kultūrizmo entuziastai susidūrė su organizacinėmis kliūtimis, neigiamu valdžios institucijų požiūriu ir galimybių oficialiai rengti varžybas stoka.

1978 METAI – POLITINIO PASIPRIEŠINIMO POSŪKIS

Nepaisydamas susidariusios situacijos, Edmundas Daubaras ieškojo galimybių legalizuoti kultūrizmą.

Po nesėkmingo susirašinėjimo su TSRS sporto ministerija ir pokalbio su Lietuvos TSR sporto ministru jis priėmė sprendimą problemą kelti aukščiausiu politiniu lygiu.

1978 metais E. Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir nuvežė ją į Maskvą. Dokumentas buvo skirtas svarbiausioms Sovietų Sąjungos valdžios institucijoms:

  • TSRS komunistų partijos Centro komitetui;
  • TSRS Ministrų Tarybai;
  • TSRS Aukščiausiajai Tarybai.

Šis žingsnis buvo neeilinis. Sporto organizatorius iš Lietuvos ryžosi tiesiogiai kreiptis į aukščiausią sovietinės valdžios struktūrą, reikalaudamas pakeisti požiūrį į draudžiamą sporto šaką.

Vertinant šiuos įvykius istoriniu požiūriu, svarbu suprasti to meto politinę aplinką. Sovietinėje sistemoje savarankiška iniciatyva, prieštaraujanti oficialiai institucijų pozicijai, galėjo sukelti neigiamų pasekmių. Todėl toks kreipimasis reikalavo ne tik organizacinio užsispyrimo, bet ir asmeninės drąsos.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NEOFICIALUS SOVIETŲ SĄJUNGOS KULTŪRIZMO CENTRAS

1978 metais politinė valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje organizuoti tarptautinį kultūrizmo turnyrą „Gintarinis prizas“.

Tai buvo reikšmingas įvykis ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.

Iki 1987 metų „Gintarinis prizas“ faktiškai atliko neoficialaus TSRS kultūrizmo čempionato funkciją. Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo įvairių Sovietų Sąjungos respublikų ir užsienio šalių sportininkai.

Klaipėda įgijo ypatingą reikšmę. Miestas tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų regione, o „Gintarinio prizo“ varžybos suteikė sportininkams galimybę pasirodyti, palyginti savo pasirengimo lygį ir palaikyti tarptautinius ryšius.

Galima teigti, kad turnyro reikšmė gerokai peržengė įprastų sporto varžybų ribas. Jis tapo savotiška kultūrizmo judėjimo išlikimo ir plėtros platforma.

Po 1978 metų įvykių Sovietų Sąjungoje palaipsniui pradėjo švelnėti požiūris į kultūrizmą.

KODĖL EDMUNDAS DAUBARAS VADINAMAS RUSIJOS KULTŪRIZMO TĖVU?

2011 metais Rusijos žiniasklaidoje Edmundas Daubaras buvo įvardytas kaip „Rusijos kultūrizmo tėvas“.

Toks apibūdinimas gali atrodyti neįprastas, nes E. Daubaras yra Lietuvos sporto istorijos atstovas. Tačiau šį vertinimą galima suprasti pažvelgus į jo veiklos geografiją ir istorinį laikotarpį.

Sovietmečiu Rusijos ir kitų sąjunginių respublikų kultūrizmo judėjimas vystėsi bendroje politinėje ir sportinėje erdvėje. Klaipėdoje organizuotas „Gintarinis prizas“ tapo svarbia susitikimų, varžybų ir kultūrizmo idėjų sklaidos vieta.

Todėl E. Daubaro veikla turėjo reikšmės ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kultūrizmo bendruomenei.

Vis dėlto istoriniu požiūriu svarbu atskirti žiniasklaidos suteiktą titulą nuo oficialaus istorinio statuso. E. Daubaro indėlį geriausiai atskleidžia konkretūs dokumentai, turnyrų istorija, dalyvių liudijimai ir to meto publikacijos.

VATIKANAS, KARDINOLAS JOZEFAS TOMKO IR DISIDENTINĖ VEIKLA

2011 metais įvyko dar vienas reikšmingas E. Daubaro biografijos epizodas.

Oficialaus priėmimo Vatikane metu Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras papasakojo apie 1978 metų peticiją ir savo veiksmus siekiant apginti kultūrizmą Sovietų Sąjungoje.

Kardinolas Jozefas Tomko šiuos veiksmus įvertino kaip disidentinio pobūdžio veiklą komunistinio režimo atžvilgiu.

E. Daubaras buvo apdovanotas Romos popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Šis įvertinimas suteikia jo biografijai papildomą istorinį ir simbolinį aspektą. Sporto organizatoriaus veikla buvo vertinama ne vien sporto bendruomenėje, bet ir tarptautinėje religinėje bei visuomeninėje aplinkoje.

Svarbu pažymėti, kad disidentinės veiklos sąvoka šiame kontekste pirmiausia siejama su konkrečiu veiksmu – viešu ir instituciniu pasipriešinimu politinės valdžios nustatytiems apribojimams.

ISTORINĖS PAMOKOS IR „GINTARINIO PRIZO“ REIKŠMĖ

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, 1978 metų įvykiai atskleidžia kelias svarbias istorines aplinkybes.

Pirma, sportas ne visada egzistuoja už politikos ribų. Sovietų Sąjungos pavyzdys rodo, kad net fizinio lavinimo ir sporto disciplina gali tapti ideologinės kontrolės objektu.

Antra, sporto istoriją kuria ne vien valstybės institucijos ar oficialios federacijos. Didelę reikšmę gali turėti pavieniai žmonės, kurie savo iniciatyva imasi spręsti problemas, kurių nenori spręsti oficialios struktūros.

Trečia, tarptautiniai sporto renginiai gali tapti ne tik varžybų, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo bei visuomeninių pokyčių priemone.

Šiuo požiūriu „Gintarinis prizas“ yra daugiau nei tradicinis kultūrizmo turnyras. Jo istorija atspindi sudėtingą sporto, politikos, asmeninės iniciatyvos ir tarptautinių ryšių sąveiką.

VIETOJE EPILOGO

2027 metų „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinė knyga turėtų tapti svarbiu dokumentu, padedančiu išsaugoti ne tik turnyro istoriją, bet ir visos epochos kultūrizmo paveldą.

Edmundo Daubaro veikla 1970–1980 metais – tai istorija apie žmogų, kuris neapsiribojo sporto varžybų organizavimu. Jis siekė pakeisti politinės sistemos požiūrį į kultūrizmą ir sudaryti sąlygas šiai sporto šakai vystytis.

Ar galima vieną žmogų laikyti viso Rusijos kultūrizmo pradininku? Tai istorikų diskusijų ir dokumentinio tyrimo klausimas. Tačiau jo vaidmuo sovietmečio kultūrizmo judėjime, „Gintarinio prizo“ organizavime ir kovoje dėl kultūrizmo pripažinimo neabejotinai vertas išsamaus istorinio įvertinimo.

Istorija turi būti ne tik prisimenama – ji turi būti dokumentuojama, analizuojama ir perduodama ateities kartoms.

Istoriniai dokumentai ir papildoma informacija apie šiuos įvykius skelbiami tarptautiniame WFF-WBBF puslapyje www.wff.lt bei federacijos socialinių tinklų paskyrose.