World fitness federation | World body building federation/p>
„GINTARINIS PRIZAS“: ČEMPIONĄ NUGALĖJO NE VARŽOVAS, O SISTEMA.
1981-ieji. Klaipėda. Į „Gintarinio prizo“ sceną atvyksta vienas stipriausių to meto TSRS kultūristų – estas Olevas Anusas. Jis pasirengęs kovoti dėl pergalės. Tačiau šį kartą jo pagrindinis varžovas yra ne kitas atletas. Prieš jį – sistema.
2027 metų gegužės 7-9 d. Klaipėdoje bus minimas vienų iš trijų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – „Gintarinio prizo“ – 60-metis.
Šeši dešimtmečiai – tai ne vien medalių, čempionų ir rekordų istorija. Tai istorija apie laikotarpį, kai kultūrizmas sovietinėje erdvėje buvo nepageidaujamas, kai už sporto scenos sprendimus galėjo slypėti politiniai interesai, o sportininko likimą kartais nulemdavo ne jo raumenys, pasirengimas ar rezultatas.
Vienas ryškiausių tokių epizodų – Olevas Anusas ir 1981 metų „Gintarinis prizas“.
„GINTARINIS PRIZAS“ – NEPRAŠYTAS SOVIETINIO KULTŪRIZMO ČEMPIONATAS
Pasaulinė WFF-WBBF federacija nuo 2012 metų rengia įvairiomis kalbomis leidžiamą „Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją“ bei „Gintarinio prizo“ istorijos knygą.
Šių leidinių tikslas – išsaugoti ne tik oficialią sporto statistiką, bet ir istorinius epizodus, kurie padeda suprasti, kokiomis sąlygomis kultūrizmas vystėsi Lietuvoje ir visoje tuometėje TSRS.
„Gintarinio prizo“ istorija šiuo požiūriu išskirtinė.
Kultūrizmas ilgą laiką susidūrė su valdžios nepalankumu. Varžybų organizatoriams teko įveikti draudimus, įvairias kliūtis ir administracinį pasipriešinimą.
1978 metais Edmundas Daubaras parengė ir į Maskvą, TSRS komunistų partijos Centro komitetui, pristatė peticijas, kuriomis buvo siekiama apginti kultūrizmą.
Po šių pastangų buvo gautas leidimas Klaipėdoje organizuoti „Gintarinio prizo“ varžybas.
Tai buvo daugiau nei leidimas surengti vienas varžybas.
Iki 1987 metų, kai buvo sukurta oficialiai valdžios pripažinta TSRS kultūrizmo federacija, „Gintarinis prizas“ faktiškai atliko neoficialaus TSRS kultūrizmo čempionato funkciją. Vėliau tai pripažino ir TSRS sporto ministerija.
Tačiau kartu su didėjančia „Gintarinio prizo“ reikšme didėjo ir politinis dėmesys šiam turnyrui.
OLEVO ANUSO „KALTĖ“ – NORAS IŠVYKTI?
1981 metais į Klaipėdą atvykęs Olevas Anusas buvo ne eilinis sportininkas.
Estijos atletas buvo laikomas vienu stipriausių to meto TSRS kultūristų. Jo sportinis meistriškumas nekėlė didesnių klausimų.
Tačiau sovietinėje sistemoje egzistavo ir kita „vertinimo“ skalė – politinis lojalumas.
1979 metais Olevo Anuso pastangomis nuo Estijos TSR kultūrizmo federacijos prezidento pareigų buvo nušalintas Inaras Mardo (1945–2002). Po šio konflikto Estijos kultūrizmo vadovybėje santykiai tarp kai kurių sporto veikėjų tapo įtempti.
Po dvejų metų į Klaipėdą atvykęs Olevas Anusas pateko į visiškai kitą situaciją.
Formalios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos pirmininkas Romanas Kalinauskas, kaip teigiama šio laikotarpio istorijos liudijimuose, iš TSRS sporto ministerijos gavo informaciją, kad Anusas ruošiasi emigruoti į Suomiją.
Sovietų Sąjungoje tai buvo itin rimtas politinio nepatikimumo požymis.
Ir čia, kaip pasakojama šioje istorijoje, buvo ištartas esminis nurodymas:
„Toks sportininkas negali būti geriausias TSRS atletas.“
KAI TEISĖJAMS BUVO PASAKYTA, KAS NEGALI LAIMĖTI
Prieš „Gintarinio prizo“ turnyrą Romanas Kalinauskas, kaip teigiama istoriniuose pasakojimuose, surinko varžybų teisėjus ir nurodė, kad Olevas Anusas neturi nugalėti.
Tai buvo ne sportinė rekomendacija.
Jeigu šis pasakojimas atspindi tuo metu priimtą sprendimų praktiką, sportininkui buvo užkertamas kelias laimėti dar prieš jam lipant į sceną.
Ironiška ir tai, kad tarp teisėjų buvo Inaras Mardo – žmogus, kurio ankstesnis konfliktas su Olevu Anusu buvo tapęs svarbia Estijos kultūrizmo vadovybės istorijos dalimi.
Taigi 1981 metų „Gintarinio prizo“ scenoje susitiko ne tik kultūristai.
Čia susitiko sportas, asmeniniai konfliktai ir politinė sistema.
REZULTATAS BUVO TOKS, KOKIO TIKĖTASI
Varžybų baigtis atitiko išankstinį nurodymą.
Olevas Anusas pralaimėjo Kauno atletui Sauliui Misevičiui.
Tačiau Anusas su rezultatu nesutiko.
Jis bandė ginčyti varžybų baigtį ir siekė, kad rezultatai būtų anuliuoti.
Rezultatas liko galioti. Formalus TSRS kultūrizmo vadovas, sunkiaatletis Romanas Morozas, jo nepakeitė.
Tačiau skaudžiausia istorijos dalis buvo dar priešakyje.
Olevui Anusui buvo uždrausta dalyvauti TSRS vykdomose kultūrizmo varžybose.
Vienas geriausių to meto TSRS kultūristų buvo išstumtas iš oficialios sporto sistemos.
Jeigu šis istorinis epizodas vertinamas platesniame sovietinės sporto sistemos kontekste, jis tampa iškalbingu pavyzdžiu, kaip sportininko politinis statusas galėjo turėti tiesioginių pasekmių jo sportinei karjerai.
KARJERĄ GALI SUGRIAUTI IR NEPRALAIMĖJIMAS
Sportininkas gali pralaimėti varžybas.
Tai – sporto dalis.
Tačiau visiškai kita situacija, kai pralaimėjimas tampa ne sportinės kovos pabaiga, o pradžia sprendimų, galinčių uždaryti visą sportinę karjerą.
Būtent todėl Olevos Anuso istorija yra svarbi „Gintarinio prizo“ istorijos dalis.
Ji kelia paprastą, bet esminį klausimą:
Kas iš tikrųjų lemia čempioną – sportininko rezultatas ar sistema, turinti teisę spręsti, kas apskritai gali būti čempionu?
KLAIPĖDOS TURNYRAS, TAPĘS ISTORIJOS VEIDRODŽIU
Šiandien „Gintarinis prizas“ gali būti vertinamas kaip sporto tradicija, kurios istorija apima jau šešis dešimtmečius.
Tačiau jo praeitis neleidžia apsiriboti vien gražiais jubiliejiniais prisiminimais.
Čia yra ir draudimų.
Ir valdžios spaudimo.
Ir žmonių, bandžiusių išsaugoti kultūrizmą.
Ir sportininkų, kurių likimus veikė ne vien tai, ką jie sugebėjo parodyti scenoje.
1978 metais buvo kovojama už teisę kultūrizmui egzistuoti.
1981 metais, pasak istorinių liudijimų, buvo sprendžiama, kam bus leidžiama laimėti.
Šie du epizodai puikiai atskleidžia sovietinio laikotarpio kultūrizmo paradoksą: sportas buvo toleruojamas, tačiau jo ribas nustatė sistema.
60 METŲ – IR ISTORIJA DAR NESIBAIGĖ
2027 metų gegužės 7-9 d. Klaipėdoje minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis bus proga ne tik pagerbti čempionus.
Tai bus proga atsigręžti į žmones, kurie kūrė kultūrizmą tada, kai jam nebuvo lengva egzistuoti.
Į tuos, kurie kovojo dėl teisės organizuoti varžybas.
Į sportininkus, kurių karjeras veikė politinės aplinkybės.
Ir į istorijas, kurios ilgą laiką liko už oficialių protokolų ribų.
„Gintarinis prizas“ – tai ne vien scena, ant kurios buvo dalijami medaliai. Tai scena, kurioje atsispindėjo ištisos epochos santykis su sportu ir žmogumi.
O Olevos Anuso istorija primena vieną skaudžiausių sporto istorijos pamokų:
kartais sportininkas pralaimi ne varžovui. Kartais jam pralaimėti liepia sistema.