„Gintarinio prizo“ istorijos.

EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.

Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.

Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną

Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.

Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.

Edita tuomet sau pasakė:

„Ir aš taip noriu...“

Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.

Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.

„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis

Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.

1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.

Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.

Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.

Nauja federacija ir nauja sporto kryptis

1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.

Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.

Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.

1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas

Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.

Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.

Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.

Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.

Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.

Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.

Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu

Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.

Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.

Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.

Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.

Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Nuo čempionės – prie trenerės

Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.

Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.

Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.

Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.

Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.

„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė

Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.

„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.

Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.

Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.

O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.

Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti

Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.

Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.

Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.

Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.

Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.

1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.

O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Michaelis Glassas.

Michaelis Glassas (Michael Glass, Mike Glass) – amerikiečių kultūristas ir sporto organizatorius, aktyviai prisidėjęs prie WFF–WBBF federacijos veiklos JAV bei tarptautinių sporto renginių organizavimo.

Kultūrizmo varžybose Michaelis Glassas dalyvavo tik kartą – 1971 m. A.A.U. „Mr. California“ turnyre, kuriame jaunimo kategorijoje tapo nugalėtoju.

Vėliau jo veikla daugiausia buvo susijusi su sporto organizavimu. 2004–2008 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV WFF–WBBF federacijai ir rūpinosi JAV sportininkų dalyvavimu tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose.

2006 m. Michaelis Glassas Meksikoje organizavo dideles tarptautines WFF–WBBF varžybas, kuriose, federacijos duomenimis, dalyvavo apie 300 atletų. WFF–WBBF archyve šis renginys taip pat minimas kaip vienas iš federacijos organizuotų tarptautinių turnyrų Meksikoje.

2007 m. Michaelis Glassas buvo JAV delegacijos, oficialiai priimtos Lietuvos Respublikos Seime, sudėtyje. Susitikimo metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, aptartas pasirengimas 2007 m. pasaulio čempionatui Vilniuje ir artėjantis 40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje. Priėmimo Seime metu Michaelis Glassas buvo apdovanotas tarptautiniu WFF–WBBF federacijos Garbės diplomu („International Diploma of Honour“). Po susitikimo Seime jis kartu su kitų šalių delegacijų vadovais dalyvavo spaudos konferencijoje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.

2006 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV delegacijai WFF–WBBF pasaulio čempionate Tverėje, Rusijoje. Po čempionato jis kartu su federacijos vadovais buvo priimtas Tverės gubernatoriaus ir dalyvavo tarptautinėje spaudos konferencijoje.

Michaelio Glasso ryšys su Lietuvos sporto organizatoriais išliko ir vėliau. 2008 m. WFF–WBBF archyve paskelbtame laiške jis sveikino federacijos vadovą Edmundą Daubarą su keturiais „Amber Prix International“ dešimtmečiais, pabrėždamas turnyro ilgaamžiškumą ir jo įtaką sportininkams bei žiūrovams.

Taigi Michaelio Glasso istorija „Gintarinio prizo“ kontekste – tai ne tik buvusio kultūristo, bet ir tarptautinio sporto organizatoriaus, padėjusio stiprinti Lietuvos bei JAV kultūrizmo ir fitneso organizacijų ryšius, istorija.

2026 m. tarptautinės naujienos:

Lietuva stiprina tarptautinį bendradarbiavimą per sportą.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija oficialiai išreiškė palaikymą pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinėms iniciatyvoms ir bendradarbiavimui, stiprinant Lietuvos ryšius su užsienio valstybėmis.

Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiandien vienija narius iš daugiau kaip 140 pasaulio šalių, atstovaujančių įvairiems žemynams. Federacijos tarptautinė veikla jau ne vienerius metus yra susijusi ne tik su kultūrizmo ir fitneso sporto plėtra, bet ir su Lietuvos vardo pristatymu tarptautinėje erdvėje.

Šiandien gautas oficialus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos laiškas, kuriuo palaikomos federacijos iniciatyvos ir patvirtinamas bendradarbiavimas plėtojant Lietuvos tarptautinius ryšius.

Tai – svarbus įvertinimas federacijai, kurios tarptautinė veikla iš Lietuvos organizuojama jau daugiau kaip tris dešimtmečius.

Į Lietuvą atvyks pasaulio sporto bendruomenė

Artimiausiu metu Lietuvoje numatomi du ypač reikšmingi tarptautiniai WFF-WBBF renginiai.

2026 m. spalio 24–26 d. Neringoje vyks 37-asis pasaulio čempionatas. Trijų dienų tarptautinė programa bus surengta prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose. Į renginį kviečiami įvairių pasaulio šalių sportininkai, sporto organizacijų atstovai bei iškilūs visuomenės ir kultūros veikėjai.

Tuo tarpu 2027 m. gegužę Klaipėdoje planuojamas vienas seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo ir fitneso renginių – „Gintarinio prizo“ turnyras.

Abiem renginiams pradėta ruoštis dar 2025 metais. Numatyta ne tik sportinė programa, bet ir platus tarptautinis bendradarbiavimas, svečių priėmimas bei Lietuvos pristatymas užsienio šalių atstovams.

Tai reiškia, kad į Lietuvą bus kviečiama tarptautinė sporto bendruomenė, o Neringa ir Klaipėda taps svarbiais pasaulinės federacijos tarptautinės veiklos centrais.

Sportas – Lietuvos tarptautinio matomumo priemonė

WFF-WBBF ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos bendradarbiavimas tęsiasi nuo 1991 metų. Per šį laikotarpį būta ne vieno atvejo, kai sporto renginiai tapo galimybe Lietuvos vardą pristatyti pasauliui.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Gintarinio prizo“ penkiasdešimtmečio renginiai Klaipėdoje, kai, tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai, pasaulinė televizijos kompanija CNN iš Klaipėdos parengė reportažą, pasiekusį milijardinę pasaulio auditoriją.

Šis pavyzdys rodo, kad tarptautinis sportas gali atlikti gerokai platesnį vaidmenį nei vien varžybų organizavimas. Per sportą pasauliui pristatomi miestai, šalys, jų kultūra, žmonės ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybės.

2026–2027 metų renginiai – nauja galimybė Lietuvai

Būsimas 37-asis pasaulio čempionatas Neringoje ir „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje gali tapti dar viena platforma, leidžiančia Lietuvos vardui pasiekti tarptautinę auditoriją.

Ypač svarbu tai, kad federacija vienija daugiau kaip 140 šalių. Todėl į Lietuvą atvykstantys sportininkai ir svečiai kartu tampa Lietuvos ambasadoriais savo valstybėse – jie išsiveža informaciją apie mūsų šalį, jos miestus ir čia vykstančius tarptautinius renginius.

Tai yra sporto diplomatijos praktinė reikšmė: tarptautinis sporto renginys tampa susitikimo vieta ne tik sportininkams, bet ir skirtingų valstybių žmonėms, organizacijoms bei visuomenėms.

Pagrindinė išvada

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos palaikymas rodo, kad tarptautinė sporto veikla gali būti svarbi Lietuvos užsienio ryšių ir šalies įvaizdžio stiprinimo dalis.

Per daugiau kaip 30 metų sukaupta WFF-WBBF tarptautinio bendradarbiavimo patirtis sudaro prielaidas ir toliau organizuoti Lietuvoje pasaulinio masto renginius.

2026 m. spalį Neringoje ir 2027 m. gegužę Klaipėdoje vyksiantys renginiai – tai ne tik sporto varžybos. Tai galimybė į Lietuvą pritraukti pasaulio sporto bendruomenę, stiprinti tarptautinius ryšius ir dar kartą parodyti pasauliui Lietuvą kaip šalį, gebančią organizuoti reikšmingus tarptautinius renginius.

WFF-WBBF federacija tikisi didelio Lietuvos visuomenės dėmesio ir palaikymo būsimiems tarptautiniams renginiams.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

VYTAUTAS ZUMERIS – LIETUVOS KULTŪRIZMO PRADININKAS IR ORGANIZACINĖS VEIKLOS KŪRĖJAS.

Vytautas Zumeris (g. 1944 m.) – gydytojas, vienas Lietuvos kultūrizmo pradininkų ir pirmosios organizuotos šios sporto šakos veiklos vadovų. Jo vardas ypač svarbus kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir apie kultūrizmo atsiradimą bei organizavimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Dar studijuodamas Kauno medicinos institute, 1965 m. Vytautas Zumeris susidomėjo kultūrizmu. Tačiau jo indėlis neapsiribojo asmeniniu domėjimusi sportu – jis labai greitai įsitraukė į kultūrizmo organizacinę veiklą, kurios tuo metu Lietuvoje praktiškai nebuvo.

Pirmasis organizuoto kultūrizmo vadovas Lietuvoje

1967–1969 m. Vytautas Zumeris vadovavo Lietuvos atletinės gimnastikos komitetui, o 1969–1971 m. tapo Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku. Lietuvos sporto istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys: organizuotas kultūrizmo judėjimas Lietuvoje buvo institucionalizuotas anksčiau ir drąsiau negu daugelyje kitų tuometinės TSRS vietų. Oficialus Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos įsteigimas buvo patvirtintas 1969 m. kovo 5 d., o pirmuoju jos prezidentu išrinktas Vytautas Zumeris.

Tai buvo ne vien sporto organizacijos sukūrimas. Tai buvo bandymas naują, Vakaruose sparčiai populiarėjančią sporto kultūrą įteisinti sistemoje, kurioje kultūrizmas dar neturėjo tvirtos institucinės atramos.

Lietuvos vaidmuo peržengė šalies ribas

Zumerio veikla buvo svarbi ne tik Lietuvos mastu. 1968 m. jis kartu su vilniečiu Valerijumi Koreškovu buvo tarp pagrindinių organizacinio kultūrizmo judėjimo kūrėjų, įsitraukusių ir į tuometinės TSRS kultūrizmo struktūrų formavimą. Šaltiniai Vytautą Zumerį ir Valerijų Koreškovą įvardija tarp penkių pagrindinių pirmojo TSRS kultūrizmo komiteto vadovų.

Ypač reikšmingi buvo tarptautiniai ryšiai su Lenkija. 1968–1969 m. buvo surengtos TSRS ir Lenkijos kultūrizmo rinktinių varžybos Kaune, Sopote ir Varšuvoje. Šie kontaktai buvo nepaprastai svarbūs, nes tai buvo vieni pirmųjų realių tarptautinių ryšių tarp tuometinės TSRS kultūrizmo entuziastų ir užsienio sportininkų.

Todėl Zumerio vaidmenį galima vertinti kaip tarpininko – žmogaus, padėjusio Lietuvai tapti vienu iš vartų, per kuriuos kultūrizmas pateko į platesnę tuometinės TSRS sporto erdvę.

Kultūrizmas tarp sporto ir draudimo

Šio laikotarpio reikšmę būtina vertinti to meto politiniame kontekste. Kultūrizmas buvo jauna, savita ir iš Vakarų ateinanti sporto kultūra. 1973 m. TSRS kultūrizmas kartu su kai kuriomis kitomis sporto šakomis buvo oficialiai pristabdytas, nes buvo paskelbtas neatitinkančiu sovietinės kūno kultūros ir sporto sistemos reikalavimų bei tikslų.

Šis draudimas iš esmės nutraukė pirmąjį organizuoto kultūrizmo etapą. Vytautas Zumeris nuo aktyvios kultūrizmo veiklos pasitraukė, tačiau jo atliktas darbas neišnyko. Lietuvoje jau buvo sukurta organizacinė tradicija, užmegzti tarptautiniai ryšiai ir subrendo žmonių karta, kuri vėliau prisidėjo prie kultūrizmo atgimimo.

Istorinė reikšmė

Vytauto Zumerio indėlis svarbus pirmiausia todėl, kad jis buvo ne tik kultūrizmo entuziastas, bet ir organizatorius bei vadovas. Būtent organizacinis jo darbas leido pavieniam sporto pomėgiui tapti struktūruotu judėjimu.

Jo veikla taip pat rodo, kad Lietuva šeštajame–septintajame dešimtmečiuose nebuvo vien pasyvi sovietinės sporto sistemos dalyvė. Kai kuriose srityse Lietuvos sporto entuziastai patys kūrė naujas struktūras ir mezgė tarptautinius ryšius. Kultūrizmo istorijoje Vytautas Zumeris buvo vienas iš tokių žmonių.

Jo istorinis nuopelnas – ne iškovoti sportiniai titulai, o sukurta pradžia. Jis priklausė tai nedidelei žmonių grupei, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kultūrizmą iš individualaus susidomėjimo pavertė organizuota sporto veikla.

Vėlesnis įvertinimas

Vėlesniais metais Vytauto Zumerio indėlis buvo oficialiai pripažintas. 2020 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Seime jam įteiktas WFF–WBBF tarptautinis Garbės sidabro medalis už nuopelnus kultūrizmo istorijai ir visuomeninei veiklai.

Išvada

Vytautą Zumerį pagrįstai galima vadinti vienu iš Lietuvos organizuoto kultūrizmo architektų. Jo reikšmė slypi ne vien formaliose vadovo pareigose. Dar būdamas jaunas gydytojas ir studentas jis prisidėjo prie sporto šakos, kuri tuo metu neturėjo tvirtos vietos oficialioje sovietinėje sporto sistemoje, institucionalizavimo.

Jo ir Valerijaus Koreškovo veikla parodė, kad Lietuvos kultūrizmo judėjimas jau XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje galėjo veikti tarptautiniu mastu. O vėlesnis kultūrizmo draudimas tik dar labiau išryškino pirmojo laikotarpio organizatorių vaidmenį: jie sukūrė pamatus, ant kurių vėliau buvo galima statyti atgimusią Lietuvos kultūrizmo sistemą.

Todėl Vytauto Zumerio vietą Lietuvos sporto istorijoje reikėtų vertinti pirmiausia kaip pionieriaus, organizatoriaus ir vieno iš pirmųjų kultūrizmo institucionalizavimo Lietuvoje iniciatorių. Jo veikla yra svarbi ne tik kultūrizmo, bet ir platesnei Lietuvos sporto istorijai.

PASAULIO KULTŪRIZMO ENCIKLOPEDIJA.

KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS.

N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS ISTORIJA.

Rengiant medžiagą trečiajam „Pasaulio kultūrizmo enciklopedijos“ („World Bodybuilding Encyclopedia“, „Энциклопедия всемирного культуризма“) tomui, tęsiame tarptautinių kultūrizmo organizacijų istorijos apžvalgą.

Iki socialistinės sistemos žlugimo situacija buvo gana aiški: nuo 1971 iki 1998 metų oficialiai pripažintam kultūrizmo sportui atstovavo I.F.B.B. (International Federation of BodyBuilders), o nuo 1950 metų veikusi N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association) reprezentavo nepriklausomą, oficialaus tarptautinio sporto statuso neturėjusį kultūrizmą.

Šiame straipsnyje aptarsime N.A.B.B.A. asociacijos istoriją ir jos vietą pasaulio kultūrizmo raidoje.

N.A.B.B.A. ASOCIACIJOS PRADŽIA

BOBAS HOFMANAS ATVEŽĖ KULTŪRIZMĄ Į LONDONĄ

Nuo 1947 iki 1969 metų oficialiam pasaulio kultūrizmo sportui vadovavo F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kuri buvo Tarptautinio olimpinio komiteto (I.O.C.) narė.

Didžiąja dalimi amerikiečio Roberto Collinso Hoffmano (Bob Hoffman, 1898–1985) pastangomis 1947 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo surengtas pirmasis F.I.H.C. „Universe“ turnyras. 1948 metais, Londono olimpinių žaidynių metu, pritariant Tarptautiniam olimpiniam komitetui, surengtas antrasis F.I.H.C. „Universe“ konkursas.

Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ne tik Bobas Hofmanas, bet ir Didžiosios Britanijos sunkiosios atletikos asociacija B.A.W.L.A. (British Amateur Weight Lifting Association) bei žurnalas „Health and Strength“.

Įkvėpti F.I.H.C. veiklos, britai 1950 metais įkūrė N.A.B.B.A. asociaciją ir surengė pirmąjį savo „Mr. Universe“ turnyrą. Tačiau iki pat 1969 metų, kai F.I.H.C. nutraukė veiklą kultūrizmo srityje, nei N.A.B.B.A., nei privati I.F.B.B. organizacija negalėjo pretenduoti į oficialų tarptautinį pripažinimą.

N.A.B.B.A. RAIDOS BRUOŽAI

Kalbant apie federacijų istoriją, svarbūs tiek sportininkai, tiek organizacijų vadovai. Vis dėlto federacijų veidą dažniausiai formuoja jų vadovai ir organizatoriai, nes sportininkai dažnai dalyvauja įvairių organizacijų renginiuose ir nėra susieti tik su viena federacija.

Ilgą laiką N.A.B.B.A. „Mr. Universe“ varžybose dominavo JAV sportininkai, remiami Bobo Hofmano vadovaujamų F.I.H.C. ir A.A.U. (Amateur Athletic Union) struktūrų. Amerikiečiai kasmet vykdavo į Europą ir laimėdavo svarbiausius titulus. Viena iš tokio dominavimo priežasčių buvo pažangesnė treniruočių metodika ir ankstyvesnis anabolinių preparatų panaudojimas sporto praktikoje.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ryškia N.A.B.B.A. figūra tapo britas Oskaras Haidenstamas (Oscar Heidenstam). Tuo metu prasidėjo jo bendravimas ir susirašinėjimas su dr. Edmundu Daubaru, buvo keičiamasi informacija bei dokumentine medžiaga.

1990 metų pabaigoje, bendraudamas su I.F.B.B. prezidentu Benu Veideriu (Ben Weider) Niujorke, dr. Edmundas Daubaras nesulaukė paramos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės siekiams. Pasak autoriaus, I.F.B.B. vadovybė atsisakė priimti Lietuvos kultūristus tiesiogiai, apeinant TSRS sporto ministeriją. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta aktyviau bendradarbiauti su N.A.B.B.A. organizacija.

1991 metais Lietuvos sportininkai dalyvavo N.A.B.B.A. Europos čempionate Epinalyje (Prancūzija). Klaipėdietė Natalija Murnikovienė ir šiaulietis Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos kultūrizmo čempionais.

Tuo metu kita organizacija – Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama Romano Kalinausko, ir toliau veikė Sovietų Sąjungos sporto sistemos struktūroje.

N.A.B.B.A. VIENA, O PREZIDENTAI – TRYS

Po Oskaro Haidenstamo mirties 1991 metais N.A.B.B.A. organizacijai beveik du dešimtmečius vadovavo airis Aivanas Danbaras (Ivan Dunbar). Nors jis buvo ištikimas organizacijos idėjoms, vadovavimo laikotarpiu išryškėjo vidiniai nesutarimai.

1999 metais susiklostė paradoksali situacija – vienu metu dėl lyderystės varžėsi net trys asmenys: Aivanas Danbaras, vokietis Klausas Hofmanas (Klaus P. J. Hoffmann) ir australas Džo Lopesas (Joe Lopez).

Tarp įvairių nacionalinių federacijų vyko kova dėl įtakos, o organizacijoje kilo administracinių ir teisinių problemų. Nacionalinių federacijų atstovams vis dažniau kildavo klausimų dėl organizacijos teisinio statuso ir valdymo principų.

N.A.B.B.A. SKILIMAS

XX amžiaus pabaigoje aktyviai reiškęsis Džo Lopesas siekė tapti vienvaldžiu organizacijos vadovu. Jo konfliktai su Klausu Hofmanu ir Aivanu Danbaru vis stiprėjo.

1999 metų N.A.B.B.A. pasaulio čempionato Austrijoje metu surengtame kongrese nesutarimai pasiekė kulminaciją. Situaciją dar labiau komplikavo finansiniai nesutarimai organizacijos viduje.

Kongreso metu Džo Lopesas paskelbė, kad kartu su jį palaikančiomis nacionalinėmis federacijomis pasitraukia iš Anglijos N.A.B.B.A. struktūros ir kuria naują organizaciją – „N.A.B.B.A. International“.

Keletą metų ši organizacija Ispanijoje rengė alternatyvius „Mr. Universe“ turnyrus, tačiau ilgainiui jos veikla nutrūko, o pati struktūra išnyko iš tarptautinio kultūrizmo žemėlapio.

KAS YRA N.A.B.B.A.? DAROME IŠVADAS

Po Oskaro Haidenstamo mirties N.A.B.B.A. organizacijoje nebeliko lyderio, kuris galėtų suteikti jai naują strateginę kryptį. Organizacija išsaugojo savo tradicijas ir istoriją, tačiau nebekėlė ambicingų tarptautinės plėtros tikslų.

Nepaisant to, N.A.B.B.A. išlieka viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų. Nuo pat įkūrimo ji buvo svarbi alternatyva kitoms tarptautinėms kultūrizmo struktūroms ir paliko ryškų pėdsaką šios sporto šakos istorijoje.

1998 metais Tarptautiniam olimpiniam komitetui atsisakius remti kultūrizmo siekį tapti olimpine sporto šaka, o 2023 metais veiklą nutraukus G.A.I.S.F. (Global Association of International Sports Federations), tarptautinio kultūrizmo organizacijų statusas tapo dar sudėtingesnis ir mažiau apibrėžtas.

Šiandien N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. užima skirtingas pozicijas pasaulinėje kultūrizmo sistemoje, tačiau abi organizacijos išlieka svarbios vertinant šios sporto šakos raidą, tradicijas ir istorinį paveldą.

„Gintarinis prizas“ šiandien – 60 metų istorija, kurios mastas gerokai didesnis už kultūrizmą.

Yra sporto varžybos. Yra turnyrai. Ir yra reiškiniai, kurie laikui bėgant tampa istorija. „Gintarinis prizas“ priklauso pastarajai kategorijai.

2027 metų gegužę Klaipėdoje vyksiantis 60-asis istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras bus ne eilinės kultūrizmo varžybos ir ne vien jubiliejinis renginys.

Tai bus šešių dešimtmečių istorijos akimirka.

Pagal tradicijos senumą pasaulyje „Gintariniam prizui“ nedaug kas gali prilygti. Šiek tiek senesnes tradicijas turi tik NABBA „Universe“, pradėtas rengti 1950 metais, ir Joe Weiderio „Olympia“, kurios istorija prasidėjo 1965-aisiais.

Tačiau vien ilgaamžiškumas dar nepaaiškina, kodėl „Gintarinis prizas“ yra svarbus.

Svarbiausia – kas per tuos šešis dešimtmečius įvyko aplink jį.

Tai, kas šiandien dažnai nesuvokiama

Kai kurie senesnių kartų sportininkai, treneriai ar žmonės, vienaip ar kitaip susiję su istoriniu „Gintarinio prizo“ turnyru, vis dar prisimena jį tokį, koks jis buvo jų jaunystėje.

Jiems atrodo, kad „Gintarinis prizas“ buvo, yra ir liko tiesiog varžybos.

Tačiau būtent čia ir slypi esminė klaida.

Per šešis dešimtmečius pasikeitė beveik viskas: valstybės, politinės sistemos, sporto organizacijos, tarptautiniai santykiai, kultūrizmo samprata, varžybų geografija ir pats renginio mastas.

Tūkstančiai atletų iš įvairių šalių ir žemynų dalyvavo „Gintarinio prizo“ istorijoje. Jie išvyko iš Klaipėdos, tačiau kartu išsivežė ir informaciją apie Lietuvą, apie turnyrą, apie jo organizavimo kultūrą ir tradiciją.

„Gintarinis prizas“ keliavo kartu su žmonėmis.

Jo istorija pasklido toli už Klaipėdos ir Lietuvos ribų.

Todėl šiandien nebegalima kalbėti apie „Gintarinį prizą“ kaip apie eilines kultūrizmo varžybas.

Tai daugiau kaip pusę amžiaus trunkantis tarptautinis sporto reiškinys.

1978-ieji – kai buvo pralaužta siena

Šio reiškinio istorijoje yra datų, kurios vertos būti įrašytos į Lietuvos sporto istoriją.

Viena jų – 1978 metai.

Dr. Edmundo Daubaro peticijos, pristatytos Maskvoje TSRS komunistų partijos Centro komitetui, dėka buvo iškovota išskirtinė teisė Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.

Šiandien tai gali atrodyti kaip formalus administracinis sprendimas.

Tada tai buvo visai kas kita.

Kultūrizmo padėtis sovietinėje sistemoje buvo sudėtinga. Todėl galimybė Klaipėdoje organizuoti tokio pobūdžio tarptautines varžybas reiškė ne tik sportinę laisvę.

Tai buvo galimybė kurti.

Kurti tradiciją.
Kurti tarptautinius ryšius.
Kurti Lietuvos sporto autoritetą.

Ir būtent šioje vietoje prasideda tikroji „Gintarinio prizo“ istorijos reikšmė.

1986-ieji – kai buvo galvojama ne apie vienas varžybas, o apie visą sporto šaką

1986 metais dr. Edmundo Daubaro iniciatyva „Gintarinio prizo“ turnyro metu Klaipėdoje buvo nuspręsta 1987 metais steigti TSRS kultūrizmo federaciją ir siekti, kad kultūrizmas būtų įtrauktas į oficialiai pripažintų sporto šakų tarpą.

Tai esminis momentas.

Kodėl?

Todėl, kad čia „Gintarinis prizas“ jau nebeapsiribojo scena, teisėjais ir medaliais.

Čia buvo sprendžiama kultūrizmo ateitis.

Turnyras tapo vieta, kurioje susitikdavo ne tik sportininkai, bet ir žmonės, galintys daryti įtaką visos sporto šakos raidai.

Tai jau buvo nebe paprastos varžybos.

Tai buvo platforma.

1988–1991 metai – bandymas išvesti Lietuvą į pasaulį

Dar vienas istorinis etapas – 1988–1991 metai.

Remdamasis „Gintarinio prizo“ turnyrų metu sukauptu tarptautiniu įdirbiu, dr. Edmundas Daubaras vedė derybas su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos savarankiško stojimo ir dalyvavimo IFBB veikloje, apeinant TSRS kultūrizmo federaciją.

Benas Weideris tokiai galimybei nepritarė ir laikėsi Maskvos pozicijos.

Tačiau istorijoje svarbu ne tik tai, kas buvo pasiekta.

Kartais ne mažiau svarbu, kas buvo pabandyta padaryti anksčiau už savo laiką.

Lietuvos sporto žmonės jau tuomet mąstė apie savarankišką Lietuvos vietą tarptautinėje kultūrizmo erdvėje.

Tai buvo laikotarpis, kai politinė realybė dar varžė galimybes, tačiau sporto žmonių ambicijos jau buvo peržengusios TSRS ribas.

Nepriklausomybė – ir pirmieji tarptautinio pripažinimo ženklai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis darbas įgavo visiškai kitą pagreitį.

Remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, buvo įregistruota pirmoji nepriklausomos Lietuvos nacionalinė kultūrizmo organizacija – LNKA.

Vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežti pirmieji aukso medaliai, kuriuos „Gintarinio prizo“ čempionams Natalijai Murnikovienei ir Rolandui Bučinskui suteikė tarptautinė NABBA organizacija.

Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimo raštas iš tarptautinės NABBA organizacijos.

Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus lūžis: Lietuvos kultūrizmas išėjo iš sovietinės erdvės ir pradėjo kurti savo tarptautinį identitetą.

Kai Lietuva tapo nebe žiūrove, o šeimininke

1996, 1997 ir 1998 metais, vadovaujant dr. Edmundui Daubarui, Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo organizuoti valstybės remiami ir finansuojami Europos čempionatai.

1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Palangoje ir Vilniuje buvo surengti pasaulio čempionatai.

Organizacinių komitetų pirmininkais tapo aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai.

Šis faktas yra labai svarbus.

Lietuva ne tik siuntė sportininkus į pasaulį. Pasaulis pradėjo važiuoti į Lietuvą.

Ir tai – vienas esminių „Gintarinio prizo“ istorijos rezultatų.

Klaipėda, Palanga, Vilnius tapo tarptautinių kultūrizmo renginių vietomis.

Užsienio delegacijos buvo priimamos Lietuvos Respublikos Seime. Naujienų agentūroje ELTA buvo organizuojamos tarptautinės spaudos konferencijos.

Tai jau buvo nebe vien sportas.

Tai buvo Lietuvos tarptautinis reprezentavimas per sportą.

2007-ieji – valstybės pripažinimas

2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą jubiliejinį, 40-ąjį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje finansuoti iš valstybės biudžeto atskira eilute.

Šiandien, žvelgiant iš istorinio atstumo, tai turime suprasti kaip vieną ryškiausių valstybės pripažinimo ženklų.

Renginio mastą papildė ir ypatingas tarptautinis gestas.

Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė autentiškų Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nuotraukų kolekciją ir kino filmą apie jo gyvenimo kelią.

Kolekcija buvo demonstruojama renginio dalyviams ir žiūrovams, o filmas rodytas prieš varžybas.

Arnoldo Schwarzeneggerio vardas tapo simboliniu tiltu tarp pasaulinės kultūrizmo istorijos ir Klaipėdos.

Kai apie Klaipėdą pranešė CNN

Dar vienas simbolinis momentas – „Gintarinio prizo“ 50-metis.

Globali CNN televizija iš Klaipėdos milijardams žmonių parodė reportažą apie turnyrą.

Reikia suvokti šio fakto mastą.

Klaipėdoje vykstantis kultūrizmo renginys tapo pasaulinės televizijos dėmesio objektu.

Tai reiškė, kad „Gintarinis prizas“ jau buvo išėjęs iš Lietuvos informacinės erdvės.

Jo vardas pasiekė pasaulinę auditoriją.

Todėl 2027-ieji nėra tik dar vienas jubiliejus

Dabar artėjame prie naujos istorinės ribos.

2027 metų gegužę Klaipėdoje vyks 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Jam rengiamasi jau nuo 2025 metų.

Tai nėra vien eilinis renginys kalendoriuje.

Tai – proga iš naujo įvertinti, ką per šešis dešimtmečius pavyko sukurti.

Planuojamas ypač iškilmingas tarptautinis renginys, į kurį bus kviečiami iškilūs Lietuvos ir užsienio svečiai.

Šešiasdešimtmečio proga bus išleista ir unikali istorinė knyga, kurioje „Gintarinio prizo“ kelias bus pasakojamas platesniame Lietuvos, Europos ir pasaulio įvykių kontekste.

Ir tai labai svarbu.

Istoriją būtina ne tik prisiminti. Istoriją būtina užrašyti.

Nes tai, kas neužrašyta, po kelių dešimtmečių gali būti prarasta.

Šešiasdešimt metų – tai ne skaičius

Šešiasdešimt metų – tai šešios dešimtys metų, per kurias pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.

Pasikeitė valstybės.
Žlugo viena politinė sistema.
Atsikūrė nepriklausoma Lietuva.
Keitėsi tarptautinės sporto organizacijos.
Keitėsi pats kultūrizmas.
Keitėsi kartos.

O „Gintarinis prizas“ liko.

Todėl šiandien jo negalima matuoti vien medaliais, čempionų pavardėmis ar varžybų protokolais.

Jo tikrąjį mastą reikia matuoti žmonėmis, kuriuos jis subūrė.

Šalimis, su kuriomis užmezgė ryšius.

Tarptautiniais renginiais, kuriuos padėjo surengti.

Lietuvos vardu, kuris buvo nešamas į pasaulį.

Ir svarbiausia – tuo, kad Klaipėdoje gimusi kultūrizmo tradicija išgyveno laikmečių kaitą ir tapo tarptautinės sporto istorijos dalimi.

Pagrindinė išvada

Todėl 2027 metų 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras neturėtų būti suprantamas kaip gražus prisiminimas apie praeitį.

Tai nėra nostalgijos renginys.

Tai – istorinio tęstinumo renginys.

Jis turi parodyti, kad tai, kas buvo sukurta prieš dešimtmečius, šiandien gali būti ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.

Ir čia slypi didžiausia „Gintarinio prizo“ vertė.

Jis išgyveno epochas.

Jis pergyveno politines sistemas.

Jis peržengė valstybės sienas.

Jis išaugo iš vieno miesto sporto renginio į tarptautinį reiškinį.

Todėl 2027 metų gegužę Klaipėdoje bus švenčiama ne tik 60 metų varžybų istorija.

Bus švenčiama Lietuvos sporto istorijos dalis.

Bus švenčiama Klaipėdos istorija.

Bus švenčiama žmonių, kurie dešimtmečiais kūrė šią tradiciją, istorija.

Ir bus žvelgiama į ateitį.

Nes tikroji tradicija nėra tai, kas liko praeityje.

Tikroji tradicija – tai tai, kas iš praeities pereina į ateitį.

O „Gintarinio prizo“ istorija dar tikrai nesibaigė.

2027-ieji turi tapti ne istorijos uždarymo, o naujo jos skyriaus pradžia.

NIDOJE – PASAULIO SPORTO ELITAS: 37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.

Spalio 24–26 dienomis Neringoje – išskirtinis tarptautinis sporto renginys.

Nida taps tarptautinio sporto traukos centru. Spalio 24–26 dienomis prestižiniuose Nidos „Agilos“ kultūros rūmuose vyks 37-asis pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas, 51-asis tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir trečiosios Neringos miesto mero taurės pirmenybės.

Tris dienas Nidoje varžysis mėgėjai ir profesionalai, į renginį atvyksiantys iš įvairių pasaulio šalių.

BEVEIK 40 METŲ PASAULIO ČEMPIONATŲ TRADICIJOS

WFF-WBBF pasaulio čempionatai rengiami jau beveik keturis dešimtmečius. Per visą šį laikotarpį pasaulio čempionatų istorijoje būta įvairiausių išbandymų, tačiau tradicija nebuvo nutraukta – varžybos vyko net sudėtingiausiais laikotarpiais ir COVID-19 pandemijos metu.

Čempionatuose yra dalyvavę visų pasaulio žemynų atstovai.

2026 metų renginys Neringoje pratęs šią ilgametę tarptautinio sporto tradiciją.

742 SPORTININKAI IŠ 32 VALSTYBIŲ

Vienas įspūdingiausių čempionatų istorijos puslapių – 2005 metai, kai varžybose dalyvavo rekordinis skaičius – 742 sportininkai iš 32 valstybių.

Tais metais absoliutūs nugalėtojai buvo apdovanoti išskirtiniais prizais – originaliais vertingais briliantais.

Čempionatas buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Prie šios transliacijos prisidėjo AB „Lietuvos telekomas“, skyrusi tuomet daugiau kaip 144 tūkst. litų, arba daugiau kaip 40 tūkst. eurų.

Tai buvo vienas iš ženklų, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai jau anuomet peržengė įprastų sporto varžybų ribas.

RENGINIUS REMĖ LIETUVOS VALSTYBĖ

WFF-WBBF pasaulio čempionatų istorijoje yra ir išskirtinis Lietuvos valstybės dėmesys.

1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metų pasaulio čempionatus rėmė Lietuvos valstybės biudžetas.

Organizacinių komitetų pirmininkais yra buvę aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – ministrai ir net du ministrai pirmininkai.

Čempionatų atidarymo ceremonijose dalyvavo Lietuvos sporto ministrai Vytas Nėnius ir Algirdas Raslanas.

Po kai kurių čempionatų buvo rengiamos tarptautinės spaudos konferencijos naujienų agentūroje ELTA, o užsienio delegacijų vadovai buvo priimami Lietuvos Respublikos Seime.

NIDA – SVARBI 2026 METŲ SPORTO ŽEMĖLAPIO VIETA

2026 metų pasaulio čempionatas Neringoje – ne tik sporto varžybos. Tai ilgametės tarptautinės tradicijos tęsinys ir galimybė Neringai dar kartą tapti tarptautinio sporto susitikimo vieta.

Organizatoriai tikisi, kad šių metų čempionatas paliks ryškų pėdsaką tiek sporto istorijoje, tiek Neringos miesto tarptautiniame gyvenime.

Dalyvių registracija jau vyksta.

Išsami renginio programa, varžybų tvarkaraštis ir registracija – www.worldfitness.lt

ŽINGSNIS Į 60-ĄJĮ „GINTARINĮ PRIZĄ“

Nidos čempionatas taps ir savotiška repeticija prieš išskirtinį 2027 metų įvykį – 60-ąjį tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdoje.

Jubiliejiniam renginiui pradėta ruoštis dar 2025 metais. Ta proga planuojama keliomis kalbomis išleisti unikalią istorinę knygą, skirtą ilgametei „Gintarinio prizo“ istorijai.

2026-ieji WFF-WBBF sporto kalendoriuje žada būti ypatingi – pasaulio čempionatas Nidoje, tarptautinis „World Grand Prix“ turnyras ir 2027 metais artėjantis 60-asis „Gintarinis prizas“ Klaipėdoje sudarys išskirtinę tarptautinių renginių grandinę.

Daugiau informacijos – www.wff.lt

Pasaulio kultūrizmo istorija

W.F.F. – International / W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų absoliučių nugalėtojų istorija (1990–2025)

Per daugiau kaip tris dešimtmečius World Fitness Federation (W.F.F. – International) ir World Bodybuilding Federation (W.B.B.F. – International) surengė pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionatus, kuriuose varžėsi sportininkai iš dešimčių pasaulio valstybių. Šie čempionatai tapo svarbia tarptautinio kultūrizmo istorijos dalimi, o absoliutaus nugalėtojo titulas – vienu prestižiškiausių mėgėjų sporte.

Nuo 1990 iki 2025 metų pasaulio čempionų vardus iškovojo atletai iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų. Tai liudija nuolatinę federacijos plėtrą, tarptautinį pripažinimą ir aukštą sportinį lygį.

Vyrų absoliutūs pasaulio čempionai

Metai

Sportininkas

Valstybė

2025

Dainius Dzikevičius

Lietuva

2024

Andrius Pauliukevičius

Lietuva

2023

Łukasz Kuliński

Lenkija

2022

Vilius Pranckevičius

Lietuva

2021

Artur Kamieniak

Lenkija

2020

Roman Polshin

Estija

2019

Arkadiusz Demidowicz

Lenkija

2018

Tolga Murat Balıkçı

Turkija

2017

Maroš Kanasz

Slovakija

2016

Glayson Souto Ferreira

Brazilija

2015

Maroš Kanasz

Slovakija

2014

Nikolaj Vorobjov

Rusija

2013

Mostafa Golmirza Eskandari

Iranas

2012

Nikolaj Vorobjov

Rusija

2011

Ali Imani

Iranas

2010

Aleksandr Sevcov

Estija

2009

Aleksandr Anaskin

Rusija

2008

Wojciech Nadolski

Lenkija

2007

Roman Dubovickij

Rusija

2006

Antonio Osta

Urugvajus

2005

Aleksandr Baldin

Rusija

2004

Konstantin Zacharov

Rusija

2003

Aleksandr Tumasevic

Rusija

2002

Franco Carlotto

Šveicarija

2001

Mindaugas Kvasys

Lietuva

2000

Massimo Monaco

Italija

1999

Franco Carlotto

Šveicarija

1998

Jurgen Koch

Vokietija

1997

Jurgen Koch

Vokietija

1996

Jan Bolken

Vokietija

1995

Holger Dannheim

Vokietija

1994

Dirk Karregarn

Vokietija

1993

Klaus Martin

Vokietija

1992

Murat Aibbyak

Turkija

1991

Reiner Gorbracht

Vokietija

1990

Volker Fortsch

Vokietija

Moterų absoliučios pasaulio čempionės

Metai

Sportininkė

Valstybė

2025

Olga Bogacz

Lenkija

2024

Vaida Budrienė

Lietuva

2023

Anna Sobolewska Kucharska

Lenkija

2022

Anna Sobolewska Kucharska

Lenkija

2021

Laura Siugale

Latvija

2020

Hanna Kristina Skitta

Suomija

2019

Hollie Jade Feeney

Jungtinė Karalystė

2018

Hanna Kristina Skitta

Suomija

2017

Aleksandra Antipova

Rusija

2016

Yamila Toledo

Argentina

2015

Liudmila Senciugova

Rusija

2014

Jelena Kursanova

Rusija

2013

Maria Sol Farinelli

Argentina

2012

Dalvaniza Aquino

Brazilija

2011

Crecky Chaves

Brazilija

2010

Liudmila Kolesnikova

Rusija

2009

Liudmila Kolesnikova

Rusija

2008

Jolanta Mileriūtė

Lietuva

2007

Irina Riabova

Rusija

2006

Rosalia Dutra de Campos

Argentina

2005

Rachel Kauppila

Suomija

2004

Marina Burinskaja

Latvija

2003

Marie Pierre Dominique Ripert

Prancūzija

2002

Irina Zincenko

Rusija

2001

Svetlana Pugacheva

Rusija

2000

Maria Konstantinidou

Graikija

1999

Tina Push

Vokietija

1998

Claudia Machmor

Vokietija

1997

Edita Daubaraitė

Lietuva

1996

Daniela Haric

Kroatija

1995

Alexandra Baumann

Vokietija

1994

Manuela Neugebauer

Vokietija

1993

Sandra Bauertle

Vokietija

1992

Manuela Franc

Vokietija

1991

Sabine Weeke

Vokietija

1990

Bettina Binder

Vokietija

Apibendrinimas

Per 36 metus W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International pasaulio mėgėjų čempionatų istorijoje absoliučių čempionų titulus iškovojo sportininkai iš daugelio pasaulio valstybių. Ankstyvajame federacijos veiklos etape ryškiai dominavo Vokietijos atletai, vėliau lyderių gretas papildė Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos, Argentinos, Brazilijos, Irano, Estijos, Šveicarijos, Turkijos, Italijos, Urugvajaus, Graikijos, Latvijos, Kroatijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atstovai.

Ypač pažymėtina Lietuvos sportininkų pažanga. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos atletai tris kartus tapo vyrų absoliučiais pasaulio čempionais (2022, 2024 ir 2025 m.), o 2024 metais Lietuvos atstovė Vaida Budrienė iškovojo moterų absoliučios pasaulio čempionės titulą. Tai rodo aukštą Lietuvos kultūrizmo mokyklos lygį ir reikšmingą šalies indėlį į tarptautinę W.F.F.–W.B.B.F. istoriją.

Išvados

1990–2025 metų pasaulio čempionatų rezultatai atspindi nuoseklų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International federacijų augimą bei jų reikšmę pasauliniam mėgėjų kultūrizmui. Per daugiau nei tris dešimtmečius federacijos subūrė tūkstančius sportininkų iš įvairių žemynų, suteikdamos jiems galimybę varžytis aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.

Absoliučių pasaulio čempionų sąrašas šiandien yra ne tik sportinių pasiekimų kronika, bet ir gyvas tarptautinės kultūrizmo bendruomenės istorijos liudijimas. Kiekviena pavardė šiame sąraše žymi išskirtinį meistriškumą, o kiekvienas titulas prisideda prie W.F.F.–W.B.B.F. federacijų tradicijų, prestižo ir pasaulinio kultūrizmo paveldo kūrimo.

„GINTARINIO PRIZO“ ISTORIJOS.

BRONĖ DUBAR – ISTORINĖ MOTERŲ SPORTO PIONIERĖ.

Moteris, kuri į sporto istoriją įžengė anksčiau, negu pasaulis buvo pasiruošęs pavadinti tai fitnesu.

Yra sportininkų, kurių vardus į istoriją įrašo medaliai. Yra čempionų, kurių vardus išsaugo rekordų lentelės. Tačiau yra žmonių, kurių istorinė reikšmė slypi visai kitur.

Jie atsiranda prieš sporto sistemą.

Prieš taisykles. Prieš čempionatus. Prieš federacijas. Prieš nusistovėjusią visuomenės sampratą.

Bronė Dubar (Broné „Brownie“ Dubar, Daubaraitė, 1906–1986) buvo viena iš tokių asmenybių.

Iš Lietuvos kilusi amerikietė savo gyvenimu ir veikla atstovauja ankstyvajai epochai, kai moterų fizinis lavinimas ir sportas dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę. Šiandien jos veiklą galima vertinti kaip vieną iš ankstyvųjų moterų fitneso kultūros apraiškų. Tačiau svarbiausia ne tai, kaip jos veiklą pavadintume šiandien. Svarbiausia tai, kad Bronė Dubar savo laikais darė tai, kas vėliau tapo modernios moterų fitneso kultūros dalimi.

ISTORINĖS ASMENYBĖS REIKŠMĖ

Istorinė figūra nėra vien garsus žmogus. Istorinė figūra – tai žmogus, kurio veikla leidžia geriau suprasti savo laikmečio pokyčius ir vėlesnę istorijos raidą. Bronės Dubar istorija atitinka šį kriterijų. Ji gyveno XX amžiaus pradžioje – epochoje, kai moters vieta sporte dar buvo formuojama. Moterų sportas tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame sporto gyvenime. Šiuolaikinio fitneso sporto nebuvo. Nebuvo dabartinės moterų fitneso varžybų sistemos. Nebuvo pasaulio čempionatų. Nebuvo tarptautinės fitneso sporto struktūros. Tačiau Bronė Dubar jau treniravosi, kūrė fizinių pratimų programas ir viešai demonstravo savo fizines galimybes. Tai yra jos istorinės reikšmės branduolys. Ji veikė anksčiau už sistemą.

LIETUVA, AMERIKA IR NAUJOSIOS EPOCHOS ŽMOGUS

1912 metais Bronė Dubar kartu su tėvais ir keturiais broliais iš Lietuvos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši detalė svarbi ne vien biografijai. Ji Bronės istoriją įrašo į platesnį lietuvių emigracijos į Ameriką kontekstą. Tai buvo karta žmonių, kurių gyvenimai jungė dvi skirtingas kultūrines erdves. Lietuvišką kilmę ir amerikietišką gyvenimo aplinką. Tradiciją ir modernėjantį pasaulį. Šioje aplinkoje Bronė pasirinko sportą. Ji augo atletiškoje šeimoje. Jos broliai sportavo, dalyvavo bokso, ledo ritulio ir beisbolo varžybose. Bronė pati užsiiminėjo plaukimu ir nardymu. Tačiau jos interesai buvo platesni. Ji mėgo knygas ir šachmatus. Todėl jos asmenybėje fizinis ir intelektinis ugdymas sudarė vieną visumą. Tai buvo modernėjančios XX amžiaus moters portretas – žmogaus, kuris norėjo lavinti ne vien kūną, bet ir protą.

JI NE TIK SPORTAVO – JI KŪRĖ

Čia prasideda tikrasis Bronės Dubar istorinis išskirtinumas. Ji neapsiribojo tuo metu įprastomis sporto veiklomis. Nuolat treniruodamasi ji pasiekė aukštą fizinio pasirengimo lygį ir sukūrė savo pratimų programą. Tai buvo svarbus žingsnis. Sportininkas, kuris atlieka jau žinomus pratimus, yra sporto sistemos dalyvis. Žmogus, kuris pradeda kurti savo fizinio lavinimo programą ir ją demonstruoti visuomenei, tampa idėjos skleidėju. Bronė pasirinko būtent antrąjį kelią. Ji ne tik sportavo. Ji kūrė savo sporto formą. Šiandien tokio pobūdžio veiklą lengvai atpažintume kaip fitneso kultūros dalį. Tačiau Bronės laikais šiam reiškiniui dar trūko dabartinio pavadinimo, struktūros ir sporto institucijų. Todėl jos novatoriškumas buvo ne naudojimasis sistema, o veikimas prieš jai susiformuojant.

MOTERIS, KURI PAVERTĖ KŪNĄ SAVO ŽINUTE

Bronės Dubar sportinė veikla neapsiribojo treniruotėmis. Ji pradėjo rengti viešus pasirodymus. 1920–1930-aisiais su savo programomis ji keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Niujorko iki Sietlo, nuo Ohajo iki Kalifornijos. Tai buvo epocha, kai moteris, viešai demonstruojanti fizinę jėgą, ištvermę, lankstumą ir akrobatinius gebėjimus, buvo neįprastas reiškinys. Bronė savo kūnu kalbėjo apie tai, kas tuo metu dar nebuvo visuotinai priimta: moteris gali būti stipri. Moteris gali būti atletiška. Moteris gali viešai demonstruoti savo fizinius gebėjimus. Moteris gali pati kurti savo sportinį kelią. Tai buvo ne vien sportinis pasirodymas. Tai buvo socialinis pareiškimas.

NOVATORIŠKUMAS, KURIS ATSIRADO ANKSČIAU UŽ PAVADINIMĄ

Bronės Dubar veikloje galima įžvelgti keletą elementų, kurie vėliau tapo šiuolaikinio fitneso pagrindu: individuali treniruočių programa; sistemingas fizinio kūno lavinimas; jėgos ir lankstumo derinimas; ištvermės bei koordinacijos ugdymas; fizinio pasirengimo demonstravimas publikai; sveikatingumo ir aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas;  sportinio kūno estetika. Ji tai darė tuo metu, kai šių elementų dar nejungė viena pasaulinė sporto sistema. Todėl Bronės Dubar istorinė reikšmė slypi ne vien jos asmeniniuose gebėjimuose. Ji padeda mums pamatyti, kad fitneso kultūra atsirado ne vieną dieną. Ji formavosi iš žmonių, kurie anksčiau pradėjo sąmoningai lavinti kūną, demonstruoti rezultatus ir įkvėpti kitus. Bronė buvo viena iš tokios ankstyvosios kultūros atstovių.

JĖGA, AKROBATIKA IR ESTETIKA

Bronės Dubar pasirodymai buvo originalūs. Vieno pasirodymo metu ji programą atliko antro aukšto balkone, kad ją geriau matytų publika. Kulminacija tapo šuolis per susirinkusių žiūrovų galvas į apačioje esantį baseiną. Šis pasakojimas svarbus ne tik dėl paties triuko. Jis parodo Bronės požiūrį į sportą. Sportas jai buvo veiksmas, kurį reikia atlikti taip, kad jis paliktų įspūdį. Jos pasirodymuose susijungė: atletizmas, akrobatika, drąsa ir estetika. Tai buvo ankstyva sporto ir viešojo reginio sintezė.

SPORTUOJANTI MOTERIS, KURIĄ PASTEBĖJO SPAUDA

Bronės Dubar pasirodymai sulaukė to meto JAV spaudos dėmesio. Laikraščiai rašė apie jos fizinius gebėjimus, bet kartu pastebėjo jos aprangą ir išvaizdą. Fotografijose ji buvo lyginama su „Vogue“ žurnalo viršelio įvaizdžiu. Šis faktas šiandien gali atrodyti tik kaip spalvinga biografinė detalė. Tačiau istoriniu požiūriu jis yra reikšmingas. Bronės atveju visuomenė susidūrė su nauju moters įvaizdžiu: atletė nebūtinai turėjo atsisakyti moteriškumo; fizinė jėga galėjo egzistuoti kartu su estetika. Šiandien tai yra visiškai įprasta fitneso kultūros dalis. Tuo metu tai buvo viena iš jos naujovių.

ISTORINĖS FIGŪROS TESTAS – KAS LIEKA PO ŽMOGAUS?

Bronė Dubar savo viešus pasirodymus nutraukė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sceną ji daugiau nebegrįžo. Tačiau būtent čia galima atskirti trumpalaikę šlovę nuo istorinio palikimo. Trumpalaikė šlovė baigiasi tada, kai žmogus pasitraukia iš viešumos. Istorinis palikimas prasideda tada, kai idėja išlieka po žmogaus. Bronės atveju sporto tradicija išliko jos šeimoje. Ir tai yra vienas stipriausių jos istorinio pasakojimo elementų.

ŠEIMOS TĘSTINUMAS – GYVA ISTORIJOS LINIJA

Artimas Bronės Dubar giminaitis Dr. Edmundas Daubaras tapo tarptautinio fitneso sporto organizatoriumi ir vadovauja pasaulinei WFF-WBBF federacijai. Jo dukra Edita Daubaraitė (Sendrienė) 1997 metais tapo pirmąja absoliučia pasaulio fitneso čempione, atstovavusia Rytų Europai. Šie faktai suteikia Bronės istorijai ypatingą tęstinumą. Vienoje kartoje buvo pionierė. Kitoje – tarptautinio sporto organizatorius. Dar kitoje – pasaulio čempionė. Tai daugiau nei šeimos genealogija. Tai sportinės idėjos genealogija. Bronės karta kūrė asmeninį fizinio lavinimo supratimą. Vėlesnės kartos tą idėją perkėlė į organizuotą sportą. O galiausiai ji pasiekė pasaulio čempionato lygį. Tai kelias nuo asmeninės iniciatyvos iki tarptautinės sporto sistemos.

BRONĖ DUBAR – PIONIERĖ, EDITA – ČEMPIONĖ

Šių dviejų kartų sugretinimas ypač iškalbingas. Bronė Dubar veikė tuo metu, kai nebuvo šiuolaikinio moterų fitneso čempionatų pasaulio. Edita Daubaraitė (Sendrienė) tapo pasaulio čempione jau egzistuojančioje tarptautinėje fitneso sistemoje. Viena pradėjo kelią. Kita nuėjo juo iki pasaulio viršūnės. Tai ir yra tikrasis sporto tęstinumas. Pionieriaus reikšmė ne visada matuojama jo paties titulu. Kartais ji matuojama tuo, kiek toli nueina kitos kartos jo pradėtu keliu.

„GINTARINIS PRIZAS“ – NE PRIZAS, O ATMINTIES ŽENKLAS

Šioje vietoje atsiveria tikroji „Gintarinio prizo“ simbolika. Gintaras Lietuvoje nėra vien gražus akmuo. Jis yra Baltijos, Lietuvos ir istorinio laiko simbolis. Gintaras išsaugo tai, kas į jį pateko prieš tūkstančius metų. Lygiai taip pat sporto atmintis turi išsaugoti tai, kas prasidėjo prieš dešimtmečius. Bronės Dubar šeima iš Lietuvos išvyko 1912 metais. Jos gyvenimas susiformavo Amerikoje. Tačiau šeimos sporto tradicija išliko. Per kelias kartas ji susiejo Lietuvos kilmę, Amerikos sporto kultūrą ir tarptautinį fitnesą. Todėl „Gintarinis prizas“ gali tapti šios atminties simboliu. Jis simboliškai jungia: Lietuvą ir pasaulį. Praeitį ir dabartį. Pionierius ir čempionus. Šeimą ir sporto bendruomenę. Idėją ir jos tęsinį.

GINTARAS KAIP SPORTO ATMINTIS

Jeigu medalis įprasmina konkrečią pergalę, gintaras gali įprasminti istorinę atmintį. Medalis sako: „Šiandien tu nugalėjai.“ Gintaras sako: „Mes nepamiršome, kas buvo prieš tave.“ Ši skirtis yra esminė. Nes be pionierių nebūtų čempionų. Be pirmųjų treniruočių nebūtų sporto sistemų. Be šeimos ir mokytojų perduodamų tradicijų nebūtų sporto kartų. Todėl „Gintarinio prizo“ vertė gali būti ne tik apdovanojime, bet ir atminties išsaugojime.

BRONĖ DUBAR – ISTORINIS LIUDIJIMAS

Bronės Dubar istorija liudija, kad sporto istorija neprasideda nuo pirmojo pasaulio čempionato. Ji prasideda daug anksčiau. Nuo žmogaus, kuris pirmą kartą susimąsto: „O jeigu galiu daugiau?“ Nuo žmogaus, kuris pradeda treniruotis. Nuo žmogaus, kuris nebijo būti kitoks. Nuo žmogaus, kuris savo rezultatą parodo kitiems. Nuo žmogaus, kuris įkvepia kitą žmogų. Bronė Dubar buvo viena iš tokių pradžių. Todėl jos vieta istorijoje nėra tik šeimos albume. Ji yra platesnio pasakojimo dalis – pasakojimo apie moterų sporto raidą, fizinio lavinimo kultūrą ir kelią į šiuolaikinį fitnesą.

ISTORINĖ IŠVADA

Bronę Dubar verta prisiminti ne todėl, kad ji gyveno tuo metu, kai sportas buvo kitoks. Ją verta prisiminti todėl, kad ji pati buvo vienas iš pokyčio ženklų. Ji gyveno epochoje, kai moterų sportas dar tik ieškojo savo vietos. Ji treniravosi. Kūrė savo programas. Viešai demonstravo fizines galimybes. Keliavo po Ameriką. Įkvėpė moteris domėtis fiziniu lavinimu. Ir paliko sporto tradiciją, kuri išliko jos šeimoje. Jos veikla savo laiku neturėjo šiuolaikinio fitneso pavadinimo, tačiau daugelis jos principų šiandien yra neatsiejami nuo fitneso kultūros. Todėl Bronė Dubar gali būti vertinama kaip ankstyvoji moterų fitneso ir fizinio lavinimo pionierė, istorinė asmenybė, kurios veikla pralenkė jos laikmečio sporto sampratą.

EPILOGAS

Bronė Dubar – pradžia. Jos šeima – tęstinumas. Edita Daubaraitė – čempionystė. „Gintarinis prizas“ – atmintis. Šioje keturių žodžių grandinėje telpa daugiau nei viena šeimos istorija. Joje telpa daugiau nei vieno sporto raida. Joje telpa istorija apie tai, kaip žmogaus idėja gali išgyventi savo laiką, būti perduota kitai kartai ir galiausiai tapti tarptautinio sporto dalimi. Todėl Bronės Dubar vardas „Gintarinio prizo“ istorijoje turėtų būti tariamas ne kaip vienos seniai gyvenusios sportininkės vardas. Jis turėtų būti tariamas kaip pionierės vardas. Moters, kuri buvo ten, kur dar nebuvo kelio. Ir pradėjo eiti pirmoji. Nes kiekvienas sporto čempionas turi savo pirmtaką. Kiekvienas sportas turi savo pradininkus. Kiekviena tradicija turi pirmąją kartą. O istorija prasideda nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos turi nepamiršti. Bronė Dubar – viena iš jų.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Albertas Besakirskas – prizininkas, kurio kelias prasidėjo dar draudimo metais.

Socialistiniu laikotarpiu Kauno „Olimpo“ sporto klubo kultūristas Albertas Besakirskas buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos kultūristų. 1978–1985 metais jis dalyvavo 21 varžybose ir visose pateko tarp prizininkų. Net 15 šių startų buvo tarptautinėse varžybose.

Ypač iškalbinga Alberto Besakirsko istorijos dalis – jo pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose. Jis šiame tarptautiniame turnyre startavo šešis kartus ir visuose šešiuose tapo prizininku. Tai ne tik įspūdinga statistika, bet ir liudijimas apie sportininko meistriškumą bei stabilumą tuo metu, kai kiekvienas tarptautinis startas Lietuvos kultūristams buvo reikšmingas įvykis.

Pergalės, tapusios karjeros akcentais

Geriausiais Alberto Besakirsko rezultatais galima laikyti 1981 metais pasiektas pergales savo kvalifikacinėse kategorijose. Tais metais jis triumfavo Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse, o vėliau savo kategorijoje nugalėjo ir Taline surengtame „Gorgo Tenno Memoriale“.

Šios pergalės svarbios ne tik dėl užimtos vietos. Jos parodė, kad Lietuvos sportininkai jau buvo konkurencingi tarptautinėje kultūrizmo scenoje, o Besakirskas buvo tarp tų atletų, kurie savo rezultatais kūrė Lietuvos kultūrizmo autoritetą.

Istorija, prasidėjusi dar tada, kai kultūrizmas buvo draudžiamas

Alberto Besakirsko istorija įdomi ir dėl to, kad jo tarptautinio sportinio kelio pradžia siekia laikotarpį, kai TSRS kultūrizmas dar buvo oficialiai draudžiamas.

1978 metais dr. Edmundas Daubaras, bendradarbiaudamas su Čekoslovakijos kultūrizmo federacija, rengė bendrų tarptautinių varžybų projektą. Į planuojamą TSRS rinktinę buvo įtrauktas ir Albertas Besakirskas kartu su kitais to meto kultūrizmo lyderiais.

Buvo numatyti du susitikimai: vienas turėjo vykti 1979 metais Klaipėdoje, „Gintarinio prizo“ turnyro metu, kitas – Čekoslovakijoje, jos nacionalinio kultūrizmo čempionato metu.

Tam buvo ruošiamasi rimtai. Dr. Edmundui Daubarui kelis kartus lankantis Čekoslovakijos sporto ministerijoje, buvo gautas sutikimas organizuoti tokius tarptautinius susitikimus. Čekoslovakijos atstovai netgi atsiuntė asmeninius kvietimus TSRS rinktinės nariams. Tai buvo ypač svarbu tuo metu, nes be tokių oficialių dokumentų iš TSRS sportininkams išvykti į užsienį praktiškai nebuvo įmanoma.

Atrodė, kad kelias tarptautiniam bendradarbiavimui jau atvertas.

Tačiau projektas žlugo.

Pasak šio laikotarpio liudijimų, tuomet savarankiškai veikusios formalios TSRS kultūrizmo federacijos sekretorius Romanas Kalinauskas, dėl asmeninių ir institucinių nesutarimų, skundais į įvairias instancijas sužlugdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvą. Viena iš priežasčių buvo ir ta, kad iniciatyva kilo ne iš jo, o pats Kalinauskas nebuvo įtrauktas į planuojamą delegaciją.

Taip gerai parengtas tarptautinio bendradarbiavimo projektas liko neįgyvendintas.

„Gintarinis prizas“ – daugiau nei varžybos

Alberto Besakirsko istorija gerai atskleidžia ir platesnę „Gintarinio prizo“ reikšmę. Šis turnyras buvo ne vien sportinės varžybos. Tuo metu jis tapo viena iš erdvių, kurioje Lietuvos kultūristai galėjo susitikti su užsienio sportininkais, įgyti tarptautinės patirties ir parodyti savo lygį.

Besakir­sko šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose – svarbi šios istorijos dalis. Jo rezultatai liudija, kad Lietuvos kultūrizmo atstovai nebuvo vien entuziastai, veikiantys sporto paraštėse. Jie siekė aukščiausių rezultatų ir buvo pajėgūs konkuruoti tarptautinėje erdvėje.

Išvada

Albertas Besakirskas – vienas iš sportininkų, kurių rezultatai padėjo formuoti Lietuvos kultūrizmo istoriją. 21 startas ir 21 patekimas tarp prizininkų, šeši priziniai pasirodymai „Gintarinio prizo“ turnyruose bei 1981 metais iškovotos pergalės rodo išskirtinį jo sportinį stabilumą.

Tačiau ne mažiau svarbi ir kita šios istorijos pusė. Besakirsko kelias prasidėjo laikotarpiu, kai kultūrizmui TSRS buvo taikomi draudimai ir administraciniai suvaržymai. Todėl kiekvienas tarptautinis startas buvo ne tik sportinis, bet ir organizacinis bei politinis iššūkis.

Šiandien, žvelgiant atgal, Alberto Besakirsko istorija primena, kad Lietuvos kultūrizmo tarptautiniai laimėjimai neatsirado savaime. Juos kūrė sportininkai, treneriai ir organizatoriai, kurie nepaisydami to meto aplinkybių ieškojo kelių į tarptautinę areną. „Gintarinis prizas“ buvo viena iš tų erdvių, kuriose šis kelias tapo įmanomas.