Martinas Kuta ir Štefanas Hrčka metė iššūkį geriausiems pasaulio tarptautinių sporto renginių organizatoriams

Kartais sporto istorijoje gimsta renginiai, kurie ilgam tampa etalonu. Būtent tokie buvo 2006–2009 metais Prahoje vykę Pasaulinės WFF-WBBF federacijos profesionalų čempionatai ir tarptautiniai kongresai.

Prestižiniuose Prahos Žofino rūmuose Nacionalinės Čekijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Martinas Kuta sukūrė tai, kas tuo metu stebino ne tik sportininkus, bet ir tarptautinę sporto visuomenę. Nepriekaištinga renginių organizacija, iškilminga atmosfera, pasaulio profesionalų elitas ir aukščiausio lygio svečiai – visa tai pavertė Prahą vienu svarbiausių sporto centrų pasaulyje.

Tačiau tai buvo tik pradžia.

Nedaugelis tuomet galėjo numanyti, kad netrukus estafetę perims Nacionalinės Slovakijos WFF-WBBF federacijos prezidentas, verslininkas ir mecenatas Štefanas Hrčka. 2009–2014 metais Slovakijoje surengti tarptautiniai renginiai savo mastu, prestižu ir organizaciniu lygiu ne tik prilygo Prahos šventėms, bet daugeliu aspektų pakėlė mūsų sporto tarptautinių renginių kartelę į dar aukštesnį lygį.

Kas vyko Prahos Žofino rūmuose? Kokie pasaulio sporto autoritetai dalyvavo šiuose renginiuose? Kokie sprendimai buvo priimti tarptautiniuose kongresuose? Kodėl šie čempionatai iki šiol prisimenami kaip vieni ryškiausių pasaulio fitneso sporto istorijoje?

Artimiausiose publikacijose sugrįšime į tuos nepakartojamus metus. Prisiminsime išskirtines asmenybes, įspūdingiausias akimirkas, istorinius sprendimus ir užkulisių įvykius, kurie formavo šiuolaikinę WFF-WBBF federacijos istoriją.

Nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija neturi savo žurnalo.

W.F.F.–W.B.B.F. leidybinės veiklos išskirtinumas.

Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) nuo 1989 metų vykdo nuoseklią tarptautinę leidybinę veiklą. Šiandien federacija vienija 140 nacionalinių organizacijų visuose žemynuose, o jos leidiniai platinami svarbiausių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių metu bei visose federacijai priklausančiose šalyse.

Per beveik keturis dešimtmečius įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais išleisti 37 žurnalai, kurių bendras tiražas viršijo du milijonus egzempliorių. Leidiniai saugomi didžiausiose Lietuvos bibliotekose, o dalis jų įtraukta ir į Vokietijos nacionalinės Leipcigo bibliotekos fondus.

Svarbiausia tai, kad iki šiol nė viena kita tarptautinė kultūrizmo organizacija nėra sukūrusi ir dešimtmečius nuosekliai leidusi savo tarptautinio periodinio žurnalo. W.F.F.–W.B.B.F. leidiniai tapo ne tik sporto informacijos šaltiniu, bet ir pasaulinės kultūrizmo istorijos dokumentais.

Leidiniai, formavę ištisas sportininkų kartas

Pirmasis plačiai išgarsėjęs leidinys – „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“ – Lietuvoje buvo išleistas dviejų milijonų egzempliorių tiražu ir išplatintas daugelyje Rytų Europos valstybių.

Tuo metu specializuotos metodinės literatūros beveik nebuvo, todėl šis leidinys tapo pagrindiniu kultūrizmo mokomuoju šaltiniu. Daugelis sportininkų jį vadino kultūrizmo „katekizmu“, nes būtent iš jo mokėsi treniruočių metodikos, pratimų sistemų sudarymo ir sporto teorijos pagrindų.

Vėlesniuose leidiniuose buvo publikuojamos profesionalių sportininkų treniruočių programos, krūvių planavimo metodikos, moksliškai pagrįsti treniruočių principai bei žymiausių pasaulio kultūristų patirtis. Ši metodinė medžiaga turėjo didelę įtaką kultūrizmo raidai daugelyje šalių.

Informacinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų

Kultūrizmo draudimo metais socialistinėse valstybėse beveik nebuvo spaudos, skirtos šiai sporto šakai. Vieninteliai reikšmingesni leidiniai buvo Lenkijos „Sport Dla Wszystkich“, Čekoslovakijos „Trener“ ir vėliau Vokietijos Demokratinės Respublikos „Schwer Atlet Training“.

Tuo laikotarpiu dr. Edmundas Daubaras nuolat bendradarbiavo su šių leidinių redakcijomis bei Beno Weiderio žurnalu „Flex“, siųsdamas informaciją apie TSRS vykusius kultūrizmo renginius ir sportininkus.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Klaipėdoje vykusiam „Gintarinio prizo“ turnyrui – tarptautiniam kultūrizmo renginiui, kuris kartu su “Georgo Tenno memorialais” kultūrizmo draudimo metais buvo organizuojamas socialistinėse šalyse. Taip pasaulio sporto visuomenė gaudavo patikimą informaciją apie kultūrizmo raidą už „geležinės uždangos“.

Tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“

Nuo 1989 metų leidžiamas tarptautinis žurnalas „Sportinis fitnesas ir kultūrizmas“ (Sport of Fitness and Bodybuilding, «Спортивный фитнес и культуризм») tapo oficialiu W.F.F.–W.B.B.F. leidiniu.

Žurnalas platinamas visose federacijos narėse ir didžiausių tarptautinių varžybų metu. Jo publikacijos cituojamos įvairiuose interneto portaluose, laikraščiuose bei specializuotuose sporto leidiniuose Argentinoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje ir kitose šalyse.

Iš pradžių žurnalas buvo orientuotas į metodinę pagalbą sportininkams, o vėliau tapo svarbiu istoriniu bei analitiniu leidiniu, sistemingai fiksuojančiu pasaulio kultūrizmo įvykius, organizacijų veiklą ir sporto raidos tendencijas.

Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija

Natūrali ilgametės leidybinės veiklos tąsa tapo „Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos“ (World Bodybuilding Encyclopedia) rengimas.

Šis projektas neturi analogų pasaulyje. Jo tikslas – pirmą kartą viename leidinyje sukaupti visą svarbiausią informaciją apie tarptautinio kultūrizmo raidą, organizacijas, varžybas, sportininkus, istorinius dokumentus ir reikšmingiausius įvykius.

Išvados

W.F.F.–W.B.B.F. leidybinė veikla tapo neatsiejama pasaulinio kultūrizmo istorijos dalimi. Per beveik keturiasdešimt metų sukurta unikali metodinės, informacinės ir istorinės literatūros sistema neturi analogų tarp kitų tarptautinių kultūrizmo organizacijų.

Federacijos leidiniai ne tik mokė sportininkus treniruočių metodikos, bet ir išsaugojo daugybę istorinių faktų, kurie kitu atveju būtų išnykę. Jie tapo patikimu šaltiniu tyrėjams, treneriams ir sporto istorikams.

Todėl galima teigti, kad W.F.F.–W.B.B.F. veikla leidybos srityje yra vienas reikšmingiausių federacijos indėlių į pasaulinės kultūrizmo istorijos išsaugojimą. Rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“ yra logiška šios ilgametės veiklos kulminacija ir svarbus tarptautinis kultūros bei sporto paveldo projektas. Pirmo tomo tekstai jau baigti.

Kaip kūrėsi Pasaulinė WFF federacija

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Lietuvos kultūristai, vadovaujami Edmundo Daubaro, dalyvavo NABBA Europos čempionate, vykusiame Prancūzijos Epinalio mieste. Šiose varžybose Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas iškovojo pirmuosius Europos čempionų titulus nepriklausomybę neseniai atkūrusiai Lietuvai. Tai buvo reikšmingas Lietuvos kultūrizmo istorijos įvykis, pažymėjęs šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto areną.

Būtent šiame čempionate Edmundas Daubaras susipažino su Vokietijos komandai vadovavusiu Klausu P. J. Hoffmannu, kuris prieš tai buvo dirbęs WABBA organizacijoje ir neseniai prisijungęs prie NABBA. Ši pažintis netrukus peraugo į glaudų bendradarbiavimą.

Nuo 1995 metų Klausui Hoffmannui pavyko Vokietijos NABBA organizacijai pritraukti solidžią finansinę paramą. Tai sustiprino jo autoritetą tarptautinėje NABBA sistemoje ir leido tapti vienu pagrindinių organizacijos vadovų. Tačiau tuo pačiu metu NABBA vis labiau kentėjo nuo vidinių nesutarimų. Vadovybės konfliktai gilėjo ir 1999 metais susidarė precedento neturinti situacija – organizacijoje vienu metu buvo net trys prezidentai: airis Ivanas Dunbaras, australas Joe Lopezas ir vokietis Klausas Hoffmannas.

Dar po 1995 metų NABBA „Universe“ varžybų Edmundas Daubaras ir Klausas Hoffmannas priėjo bendros išvados, kad profesionalus kultūrizmas vis labiau tolsta nuo pirminių šio sporto idealų. Nuolatinis raumenų masės didinimas siaurino sportininkų ratą ir mažino sporto patrauklumą platesnei visuomenei. Todėl buvo nuspręsta kurti naują organizaciją, kuri pasiūlytų kitokią kultūrizmo vystymo kryptį.

1996 metais Štutgarte į steigiamąjį susirinkimą susirinko Edmundas Daubaras, Klausas Hoffmannas, austras Peteris Papula ir graikas Anargirosas Tsopouridisas. Šiame susitikime buvo įsteigta Pasaulinė WFF (World Fitness Federation) federacija.

Naujoji federacija veikė greta NABBA, tačiau pasiūlė iš esmės naują sporto vystymo modelį. Buvo įvestos naujos sportininkų kategorijos, suteikusios galimybę varžytis įvairaus sudėjimo ir pasirengimo atletams. Tokiu būdu WFF siekė grąžinti kultūrizmui masiškumą, estetiką ir platesnį visuomenės dalyvavimą.

Federacijos veikla buvo padalyta teritoriniu principu. Edmundui Daubarui patikėta vadovauti Rytų Europos ir Azijos šalims (WFF Eastern Hemisphere), o Klausui Hoffmannui – Vakarų Europos valstybėms (WFF Western Hemisphere).

Iškart po steigiamojo susirinkimo Vokietijos Kaizerslauterno kurorte buvo surengtas pirmasis WFF pasaulio čempionatas. Iki tol nuo 1990 metų Vokietijoje organizuoti tarptautiniai „World Grand Prix“ turnyrai palaipsniui taip pat buvo pradėti vadinti pasaulio čempionatais.

Tuo pat metu Edmundas Daubaras sėkmingai tęsė tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro tradiciją, kuri jau buvo tapusi svarbiu įvairių šalių sportininkų susitikimo centru. 1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – ir valstybės remiamas WFF pasaulio čempionatas. Šių renginių organizaciniuose komitetuose dirbo aukšti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareigūnai, o tai liudijo oficialų valstybės dėmesį tarptautiniam kultūrizmo judėjimui.

Augant WFF veiklai, iškilo būtinybė sutvarkyti federacijos teisinį statusą ir tarptautinius juridinius klausimus. Klausas Hoffmannas šio darbo atsisakė, motyvuodamas, kad teisiniai reikalai jo nedomina. Todėl visa atsakomybė už WFF juridinį įforminimą teko Edmundui Daubarui, kuris vėliau atliko visus būtinus organizacinius ir teisinius darbus, sudarydamas pagrindą tolimesnei federacijos tarptautinei plėtrai.

Išvados

WFF federacijos įkūrimas 1996 metais buvo ne atsitiktinis įvykis, o nuoseklus atsakas į tuo metu vykusią kultūrizmo krizę ir NABBA organizacijos vidaus problemas. Naujoji federacija siekė sugrąžinti sportui estetinę kryptį, išplėsti sportininkų dalyvavimo galimybes ir sukurti demokratiškesnę tarptautinę sistemą.

Vienu svarbiausių WFF kūrėjų ir organizatorių tapo Edmundas Daubaras. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – jis koordinavo tarptautinę federacijos plėtrą Rytų Europoje ir Azijoje, inicijavo didelius tarptautinius renginius Lietuvoje bei prisiėmė atsakomybę už WFF teisinį įforminimą.

Lietuva tapo viena svarbiausių naujosios federacijos formavimosi valstybių. Čia surengti Europos ir pasaulio čempionatai, valstybės institucijų parama ir ilgametė „Gintarinio prizo“ tradicija padėjo sukurti tvirtą pagrindą tarptautinei sporto plėtrai. Todėl WFF istorijoje Lietuva užima ne tik aktyvios dalyvės, bet ir vienos iš federacijos kūrėjų bei organizacinių centrų vietą.

W.B.B.F. / W.F.F. Europos mėgėjų čempionatų absoliutūs nugalėtojai (1996–2026)

Vyrai

Metai

Absoliutus čempionas

Šalis

2026

Mantas Lunskys

Lietuva

2025

Šimonas Lubeckis

Lenkija

2024

Gatis Saknė

Latvija

2023

Martynas Pakalnis

Lietuva

2022

Romanas Polsinas

Estija

2021

Kamilis Struminskis

Lenkija

2020

Aleksejus Petkevičius

Latvija

2019

Pavelas Pšibilskis

Lenkija

2018

Karolis Kovnackis

Lenkija

2017

Sergejus Taratynovas

Rusija

2016

Jasperas Bakeris

Nyderlandai

2015

Normundas Juranas

Latvija

2014

Andrejus Rumiancevas

Estija

2013

Aleksandras Grenadiorovas

Rusija

2012

Mohamedas Moravejas

Iranas

2011

Aleksandras Silinas

Rusija

2010

Danilas Bratyska

Rusija

2009

Vitalijus Aleksandrovas

Latvija

2008

Vladimiras Poliakovas

Rusija

2007

Romanas Dubovickis

Rusija

2006

Michailas Malekas

Rusija

2005

Masimas Monakas

Italija

2004

Aleksandras Maslovskis

Latvija

2003

Germanas Selestas

Rusija

2002

Jurijus Karsetiansas

Latvija

2001

Marekas Kalmusas

Estija

2000

Masimas Monakas

Italija

1999

Džovanis Tomsonas

Nyderlandai

1998

Jurgenas Kochas

Vokietija

1997

Matijas Hornungas

Vokietija

1996

Sergejus Ogorodnikovas

Rusija

Vyrų čempionų statistika pagal valstybes

Rusija – 10 titulai. Latvija – 6. Lenkija – 4. Lietuva – 2. Estija – 2. Italija – 2. Nyderlandai – 2. Vokietija – 2. Iranas – 1.

Daugiausia kartų absoliučiu čempionu tapo Masimas Monakas (Italija) – 2000 ir 2005 metais.

Moterys

Metai

Absoliuti čempionė

Šalis

2026

Rūta Karpaitė

Lietuva

2025

Marina Legenzova

Lietuva

2024

Ineta Rijniecė

Latvija

2023

Ana Sobolevska-Kucharska

Lenkija

2022

Natalija Miškovska

Lenkija

2021

Silva Socneva

Latvija

2020

Olga Kolesova

Lietuva

2019

Natalija Varžynska

Lenkija

2018

Olga Listopadova

Baltarusija

2017

Natalija Abramova

Rusija

2016

Valentina Karabanova

Rusija

2015

Evelina Dirosjė

Belgija

2014

Marina Vlasova

Rusija

2013

Jelena Volkova

Rusija

2012

Valentina Kozlovskaja

Baltarusija

2011

Agnieška Urbaniak

Lenkija

2010

Vera Vlasova

Rusija

2009

Irina Pateskina

Rusija

2008

Ilona Kokoš

Lietuva

2007

Marija Akizanova

Ukraina

2006

Diana Dečezarė

Brazilija–Ukraina

2005

Ida Gušča

Rusija

2004

Svetlana Pugačiova

Rusija

2003

Svetlana Pugačiova

Rusija

2002

Valerija Judina

Rusija

2001

Aksana Len

Lietuva

2000

Marina Burinskaja

Latvija

1999

Roza Džiovana

Italija

1998

Klaudija Machmor

Vokietija

1997

Benedeta Pomati

Italija

1996

Jekaterina Karaban

Rusija

Moterų čempionių statistika pagal valstybes

Rusija – 11 titulų. Lietuva – 5. Lenkija – 4. Latvija – 3. Baltarusija – 2. Italija – 2. Belgija – 1. Vokietija – 1. Ukraina – 1. Brazilija–Ukraina – 1.

Dukart absoliučia Europos čempione tapo Svetlana Pugačiova (Rusija) – 2003 ir 2004 metais.

Išvados

Per 1996–2026 metų laikotarpį surengtas 31 W.B.B.F./W.F.F. Europos mėgėjų čempionatas, kuriame buvo išrinkti absoliutūs vyrų ir moterų čempionai. Istoriškai daugiausia pergalių iškovojo Rusijos sportininkai – 10 vyrų ir 11 moterų absoliučių titulų. Lietuvos kultūrizmo mokykla pastaraisiais metais tapo viena stipriausių Europoje. 2023 ir 2026 metais lietuviai laimėjo vyrų absoliučią įskaitą, o 2020, 2025 ir 2026 metais – moterų. 2026 metai buvo išskirtiniai Lietuvos sportui – abu Europos absoliutūs čempionų titulai atiteko Lietuvos atletams: Mantui Lunskui ir Rūtai Karpaitei. Didelį konkurencingumą per tris dešimtmečius demonstravo ir Latvijos, Lenkijos bei Estijos sportininkai, nuolat kovoję dėl aukščiausių vietų. W.B.B.F./W.F.F. Europos mėgėjų čempionatai per daugiau kaip tris dešimtmečius tapo viena svarbiausių nepriklausomo pasaulio kultūrizmo tradicijų Europoje, suburiančia stipriausius įvairių šalių atletus ir prisidedančia prie šios sporto šakos tarptautinės plėtros.

„Gintariniam prizui“ – 60 metų Kodėl knyga apie „Gintarinį prizą“ yra originali?

2027 metų gegužę, minint tarptautinio kultūrizmo turnyro „Gintarinis prizas“ 60 metų jubiliejų, bus išleista akademinė monografija, skirta vieno seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tarptautinių kultūrizmo turnyrų istorijai. Knyga pasirodys keliomis kalbomis ir taps svarbia jubiliejinių renginių Klaipėdoje dalimi.

Kuo šis leidinys išsiskiria iš kitų?

Perskaičius beveik baigtą rankraštį, akivaizdu, kad didžiausia jo vertė – pasirinkta tyrimo kryptis. Iki šiol beveik visos kultūrizmo istorijai skirtos knygos daugiausia pasakoja apie iškiliausias asmenybes – Eugeną Sandow, Steve'ą Reevesą, Johną Grimeką, Arnoldą Schwarzeneggerį, Joe Weiderį ir kitus sportininkus bei kultūrizmo lyderius.

Ši monografija pasirenka kitą kelią. Jos centre – ne pavienių atletų biografijos, o kultūrizmo organizacijų raida, tarptautinių ryšių formavimasis, varžybų sistemos kūrimas ir kultūrizmo kelias į oficialiai pripažintą sporto šaką.

Būtent ši tema iki šiol pasaulinėje kultūrizmo istoriografijoje beveik nebuvo nuosekliai nagrinėjama. Todėl knyga yra ne tik pasakojimas apie legendinį „Gintarinio prizo“ turnyrą, bet ir originalus mokslinis darbas, papildantis tarptautinę sporto istorijos literatūrą nauju požiūriu.

„Gintarinio prizo“ istorija čia tampa kur kas platesnio pasakojimo dalimi – pasakojimo apie tai, kaip kūrėsi tarptautinis kultūrizmo judėjimas, kaip formavosi jo organizacijos ir kaip buvo siekiama oficialaus šios sporto šakos pripažinimo pasaulyje.

Tai ir yra pagrindinis šios monografijos išskirtinumas bei didžiausia jos mokslinė vertė.

Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai

Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus

Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.

Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.

Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.

2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.

Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis

1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.

Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.

Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.

Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.

1975 metų istorinis proveržis

Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.

Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.

Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.

Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.

Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui

Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.

Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.

1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.

Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.

Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:

delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002); TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023); estas Olevas Anusas; lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.

Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.

Prarasta galimybė

Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.

Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.

Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.

Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.

Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.

Istorinis įvertinimas

2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.

Išvados

Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.

Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.

Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.

Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.

Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.

Lenkijos mecenatas Jerzy (Jurek) Gotowski

Šiandien savo gimtadienį švenčia ilgametis Pasaulinės WFF-WBBF federacijos bičiulis, žinomas Lenkijos verslininkas, mecenatas ir visuomenės veikėjas Jerzy (Jurek) Gotowski. Nuoširdžiai sveikiname ir dėkojame už ilgametę paramą bei ištikimybę mūsų organizacijai.

Jureko Gotowskio ir Pasaulinės WFF-WBBF federacijos bendradarbiavimas prasidėjo 2006 metais. Tais metais jis tapo vienu iš tarptautinio WFF-WBBF turnyro Bydgoščiuje organizatorių, tačiau tuo jo veikla neapsiribojo. Suprasdamas tarptautinio sportinio bendradarbiavimo svarbą, Jurekas aktyviai įsitraukė į federacijos veiklą ir netrukus tapo vienu svarbiausių jos rėmėjų Lenkijoje.

Didžiausiu jo indėliu tapo 2008 metais Bydgoščiuje surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas, iki šiol laikomas vienu įspūdingiausių federacijos istorijoje. Tai buvo ne tik aukščiausio lygio sporto renginys, bet ir reikšmingas tarptautinis įvykis, plačiai nuskambėjęs Europoje bei už jos ribų.

Čempionatas vyko prestižiniuose „Łuczniczka“ sporto rūmuose. Miestas buvo išpuoštas federacijos simbolika, sportininkams ir svečiams sudarytos išskirtinės sąlygos, prizininkams įteikti unikalūs krištoliniai medaliai. Renginio organizavimo lygis tapo pavyzdžiu daugeliui vėliau vykusių tarptautinių WFF-WBBF čempionatų.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas renginio viešinimui ir tarptautiniam prestižui. Prieš pasaulio čempionatą ir po jo surengtos net aštuonios tarptautinės spaudos konferencijos. Įvyko oficialūs susitikimai Bydgoščiaus miesto savivaldybėje su miesto meru Konstanty Dombrowicziumi ir vicemeru Kazimierzu Drozdu. Pasaulio čempionato proga Varšuvoje tuometinis Lenkijos sporto ministras Zbigniewas Paceltas surengė oficialų Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų priėmimą Sporto ministerijoje. Tai buvo reikšmingas tarptautinis federacijos pripažinimas valstybiniu lygmeniu.

Tais pačiais metais Jurekas Gotowskis finansavo gausios Lenkijos nacionalinės delegacijos dalyvavimą 40-ajame tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje. Delegacijai vadovavo Bydgoščiaus miesto vicemeras Kazimierzas Drozdas, kuris kartu pristatė ir Bydgoščiaus bei Klaipėdos miestų bendradarbiavimo projektus. Jie buvo aptarti su tuometiniu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi Viačeslavu Karmanovu, taip dar labiau sustiprinant sportinius ir kultūrinius ryšius tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Įvertindamas išskirtinius nuopelnus tarptautinei WFF-WBBF veiklai, 2009 metais federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras apdovanojo Jerzy Gotowskį Tarptautiniu garbės aukso medaliu. Šis apdovanojimas papildė gausų jo valstybinių apdovanojimų rinkinį, pelnytą už nuopelnus Lenkijos valstybei.

Per beveik du dešimtmečius Jurekas Gotowskis išliko ištikimas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos bičiulis. Jis nuolat remia federacijos renginius Lenkijoje, dalyvauja svarbiausiose šventėse kaip garbės svečias ir savo darbais įrodo, kad tikras mecenatystės pavyzdys matuojamas ne vien parama, bet ir ilgalaike ištikimybe žmonėms, idėjoms bei tarptautiniam bendradarbiavimui.

Nuoširdžiai sveikiname Jerzy (Jureką) Gotowskį gimtadienio proga, linkime stiprios sveikatos, šeimos laimės, neišsenkančios energijos ir dar daug gražių metų kartu su Pasauline WFF-WBBF federacija.

Aukštas tarptautinis visuomeninės veiklos įvertinimas.

Dr. Edmundas Daubaras įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą.

2008 metais Vilniuje vykusio Pasaulinės WFF–WBBF federacijos „Universe“ turnyro metu dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas vienas reikšmingiausių jo tarptautinės visuomeninės veiklos įvertinimų – jis buvo įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą (Hall of Fame of the Kingdom of Denmark).

Šią Garbės knygą 2005 metais įsteigė žinomi Danijos visuomenės veikėjai. Jos tikslas – kasmet pagerbti vieną pasaulio asmenybę, kurios veikla padarė išskirtinę įtaką sveikatingumo, fitneso, kultūrizmo ir tarptautinio bendradarbiavimo sporto srityje plėtrai. Kandidatai atrenkami iš įvairių pasaulio šalių, o galutinį sprendimą priima organizacijos komisija bendru balsavimu.

Šio apdovanojimo prestižą rodo ankstesni laureatai. 2006 metais į Garbės knygą buvo įrašytas tuometinis Kalifornijos valstijos (JAV) gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris – viena žinomiausių pasaulio kultūrizmo ir visuomeninio gyvenimo asmenybių. 2007 metais šio įvertinimo sulaukė amerikietis Bruce Bell – Nebraskos valstijos pedagogas, sporto fotografas, dokumentinių filmų kūrėjas ir sporto leidinių leidėjas, savo darbais reikšmingai prisidėjęs prie sporto istorijos išsaugojimo ir sporto populiarinimo.

2008 metais komisija rinkosi iš trylikos tarptautiniu mastu nominuotų kandidatų. Po balsavimo buvo nuspręsta Garbės knygos laureatu paskelbti dr. Edmundą Daubarą. Sprendimą patvirtinantį dokumentą Vilniuje vykusio tarptautinio renginio metu iškilmingai įteikė Danijos organizacijos pirmininkas Andersas Buusas (Anders Buus).

Dokumente pabrėžiama, kad dr. Edmundas Daubaras yra išskirtinė asmenybė pasauliniame fitneso ir kultūrizmo judėjime, savo ilgamete veikla nuosekliai siekianti aukštesnio šios sporto šakos tarptautinio pripažinimo. Jame taip pat akcentuojama jo nuolatinė parama sportininkams, lyderystė ginant jų interesus ir reikšmingas indėlis į pasaulinės sporto bendruomenės vienijimą.

Originaliame dokumente rašoma:

„Mr. Edmundas Daubaras is a constant source of wisdom to the muscle sport all over the World, and his work in promoting Fitness and Bodybuilding is without comparison... Furthermore Mr. Edmundas Daubaras is a true gentleman and always the Athletes' spokesperson No. 1... Thirteen other prominent international persons were nominated this year, but the Jury voted for Mr. Edmundas Daubaras...“

Šis įvertinimas buvo reikšmingas ne tik asmeniškai dr. Edmundui Daubarui. Jis tapo ir tarptautiniu Lietuvos vardo pripažinimu pasaulinėje fitneso ir kultūrizmo bendruomenėje. Dr. E. Daubaro išrinkimas tarp trylikos kandidatų iš įvairių pasaulio šalių patvirtino, kad jo ilgametė organizacinė, visuomeninė ir tarptautinė veikla buvo vertinama kaip turinti ilgalaikę reikšmę viso pasaulio sporto raidai.

Danijos Karalystės Garbės knygos komisijos sprendimas liudijo, kad dr. Edmundas Daubaras buvo vertinamas ne tik kaip sėkmingas sporto organizatorius, bet ir kaip vienas ryškiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo lyderių, kurio veikla prisidėjo prie sporto prestižo stiprinimo, tarptautinio bendradarbiavimo plėtros ir sportininkų interesų atstovavimo pasauliniu mastu.

60 metų Lietuvos kultūrizmui Kas ženklaus ir pastebimo įvyko?

2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Per šešis dešimtmečius ši sporto šaka išgyveno pakilimus ir nuosmukius, draudimus, politinius suvaržymus, nepriklausomybės laikotarpio permainas ir tarptautinį pripažinimą.

Šį kartą nesustosime prie sudėtingų istorinių etapų. Nekalbėsime apie kultūrizmo draudimo metus (1973–1987), kai sportas buvo persekiojamas, o entuziastai buvo priversti ieškoti įvairių būdų tęsti veiklą. Neliesime ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio kovų dėl tarptautinio pripažinimo – tai jau išsamiai aprašyta ankstesniuose mūsų istoriniuose straipsniuose.

Pabandykime pažvelgti kitu kampu. Jei po šešiasdešimties metų reikėtų įvardyti įvykius, kurie tapo Lietuvos kultūrizmo istorijos gairėmis, kokie jie būtų? Kokie renginiai ne tik įvyko, bet ir paliko ryškų pėdsaką sporto istorijoje, buvo pastebėti Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjo prie šalies vardo garsinimo?

Mūsų nuomone, tokių įvykių nėra daug.

Pirmiausia, tai 1967 metais Klaipėdoje pradėtas rengti tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Per dešimtmečius jis tapo ne tik seniausiu Lietuvoje, bet ir vienu seniausių iki šiol be pertraukų organizuojamų tradicinių kultūrizmo turnyrų pasaulyje. Keitėsi santvarkos, federacijos, sporto taisyklės, tačiau „Gintarinio prizo“ turnyras išliko. Per jo sceną praėjo tūkstančiai atletų iš dešimčių pasaulio valstybių, o pats turnyras tapo Lietuvos kultūrizmo simboliu.

Kitas dažnai minimas renginys – nuo 1979 metų Kaune organizuotos „Komjaunimo taurės“ varžybos. Be abejo, jos turėjo reikšmę savo laikmečiu ir buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungos laikotarpio kultūrizmo renginių Lietuvoje. Tačiau šiandien kyla natūralus klausimas – kiek žmonių dar prisimena šių varžybų nugalėtojus, jų istoriją ar poveikį tarptautiniam sportui? Laikas pats atsijoja tai, kas išlieka istorijoje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybės organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius renginius.

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje vyko valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo neeiliniai sporto įvykiai. Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, reportažus transliavo „Eurosport“, Lietuvos nacionalinė televizija ir LNK. Renginiams buvo leidžiami specialūs žurnalai, kurie buvo platinami Lietuvoje ir užsienyje.

Dar didesnį mastą Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje buvo surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.

Šie renginiai įėjo į sporto istoriją dėl kelių priežasčių. 2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Tuo metu tai buvo technologinė naujovė, kuri gerokai aplenkė savo laiką.

2005 metų pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai – iki šiol tai vienas didžiausių tokio pobūdžio renginių pagal dalyvių skaičių. Absoliutūs čempionai buvo apdovanoti originaliais deimantais – išskirtiniu apdovanojimu kultūrizmo istorijoje.

Kiekvienam šių čempionatų buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražu spalvoti žurnalai ir 3 000 egzempliorių turažu DVD filmai, kurie nemokamai buvo platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo nuoseklus darbas, formuojant Lietuvos, kaip tarptautinių kultūrizmo renginių organizatorės, įvaizdį.

Atskirai verta paminėti jubiliejinius „Gintarinio prizo“ turnyrus.

40-asis turnyras tapo valstybės masto projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, o Lietuvos Respublikos Seimas skyrė jam tikslinį finansavimą valstybės biudžete. Lietuvos nacionalinė televizija parengė specialų reportažą. Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas atsiuntė į Klaipėdą originalių savo auklėtinio Arnoldo Švarcenegerio nuotraukų kolekciją iį konofilmą apie Arnoldo kelią į šlovę. Nuotraukos buvo eksponuojamos varžybų metu, o filmas rodomas klaipėdiečiams prieš prasidedant varžyboms.Taip pat buvo trimis kalbomis išleistas žurnalas ir DVD filmas buvo pristatomi tarptautiniuose renginiuose daugelyje pasaulio šalių. Apie turnyrą publikacijas spausdino Anglijos, Austrijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.

Ne mažesnio atgarsio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras. Reportažą apie šį renginį transliavo pasaulinis CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys buvo pristatytas milijoninei tarptautinei auditorijai.

Kartu verta prisiminti ir kitą faktą.

Neseniai sužinojome, kad prieš dvejus metus Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje. Plačioji visuomenė, net sporto specialistai, apie šį renginį praktiškai nesužinojo. O gal tas renginys buvo toks geras, kad apie jį buvo gėda ką nors viešinti? Todėl kyla klausimas – ar vien pasaulio čempionato statuso pakanka, kad renginys taptų reikšmingu istorijos faktu?

Istorijoje išlieka ne vien oficialūs pavadinimai. Istorijoje išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, sulaukia tarptautinio dėmesio, palieka dokumentinį pėdsaką, yra aprašoma spaudoje, rodoma televizijoje, leidžiama knygose ir prisimenama po daugelio metų.

Žvilgsnis į ateitį

2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras. Tai bus ne tik dar vienos varžybos. Tai bus šešiasdešimties metų istorijos sukaktis.

2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių. Tai rodo, kad renginys ir šiandien išlieka gyvas, reikalingas bei patrauklus tarptautinei sporto bendruomenei.

Šiuo metu baigiama rengti beveik 400 puslapių apimties „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupta per šešis dešimtmečius surinkta dokumentinė medžiaga, archyvinės nuotraukos, prisiminimai ir istoriniai faktai.

Tikimasi, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai ir aukščiausi Lietuvos Respublikos valdžios atstovai. Tai būtų tinkama proga pagerbti visus žmones, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos kultūrizmo istorijos kūrimo.

Išvados

Šešiasdešimties metų laikotarpis leidžia į Lietuvos kultūrizmo istoriją pažvelgti be emocijų ir laiko distancijos suteiktu objektyvumu.

Istorinę vertę lemia ne vien surengtų varžybų skaičius ar oficialus jų pavadinimas. Tikrąją renginio reikšmę parodo jo tęstinumas, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys, dokumentinis palikimas ir gebėjimas išlikti žmonių atmintyje.

Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai įvairaus lygio varžybų. Tačiau tik nedaugelis jų tapo reiškiniais, apie kuriuos kalbama ir šiandien. Būtent tokie renginiai formuoja sporto istoriją, kuria valstybės įvaizdį ir tampa ateities kartoms išliekančiu paveldu.

Todėl artėjantis 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienas sporto renginys. Tai viso Lietuvos kultūrizmo istorijos kelio simbolis, primenantis, kad didžiausią vertę sukuria ne vienkartinės pergalės, o dešimtmečius trunkantis nuoseklus darbas, tradicijų tęstinumas ir pagarba savo istorijai.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Pasaulio kultūrizmo istorija. Aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – tarptautinio lygio kultūrizmo čempionai.

Artėjant tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro – vienų seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo varžybų – šešiasdešimtmečiui, atsiveria proga dar kartą pažvelgti į asmenybes, kurių veikla ir pasiekimai ženklino ne tik šio turnyro, bet ir viso Lietuvos kultūrizmo istoriją. Jubiliejaus proga baigiama rengti išsami istorinė knyga keliomis kalbomis, apžvelgianti turnyro raidą ir jo reikšmę tarptautiniam fizinės kultūros sąjūdžiui.

Lietuvos kultūrizmo istorija neatsiejama nuo daugelio valstybės ir visuomenės veikėjų dėmesio bei paramos. Skirtingais laikotarpiais prie šios sporto šakos plėtros prisidėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, įvairioms politinėms jėgoms atstovavę Seimo nariai, miestų ir rajonų savivaldybių vadovai. Jų sprendimai ir parama sudarė prielaidas tarptautinių varžybų organizavimui, sporto plėtrai ir kultūrizmo pripažinimui Lietuvos sporto gyvenime. Šis indėlis plačiau aptartas ankstesnėse mūsų publikacijose.

Vis dėlto Lietuvos kultūrizmo metraščiuose išskirtinę vietą užima du vardai.

Per visą atkurtos Lietuvos Respublikos istoriją tik du aukšti valstybės pareigūnai yra tapę aukščiausio tarptautinio lygio kultūrizmo čempionais. Šis faktas neturi analogų Lietuvos sporto istorijoje ir yra retas reiškinys tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje.

Pirmasis – ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės komiteto vadovas Rišardas Krinickis (1949–2015), daugkartinis absoliutus tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojas. Jis priklausė pirmajai Lietuvos kultūrizmo lyderių kartai, kurios sportiniai laimėjimai padėjo pagrindus šalies tarptautiniam autoritetui šioje sporto šakoje.

Antrasis – 2019 metų WFF–WBBF pasaulio čempionas Linas Pernavas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius. Pasaulio čempiono titulas ir vadovavimas vienai svarbiausių valstybės teisėsaugos institucijų jo biografijoje susilieja į nuoseklią profesinės atsakomybės, disciplinos ir tarnystės visuomenei visumą.

Rišardą Krinickį ir Liną Pernavą sieja ne tik aukšti sportiniai pasiekimai ar atsakingos valstybės pareigos. Abu jie priklauso išskirtinei Lietuvos asmenybių grupei, savo veikla sujungusiai tarptautinio lygio sportinį meistriškumą ir tarnystę valstybei. Šiuo požiūriu jų biografijos peržengia vien sporto istorijos ribas ir tampa reikšminga šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorijos dalimi.

Tai daugiau nei dvi sėkmės istorijos. Tai liudijimas, kad profesionalumas, disciplina, atsakomybė ir ištikimybė pareigai yra universalios vertybės, vienodai svarbios tiek siekiant aukščiausių rezultatų tarptautinėje sporto arenoje, tiek atliekant atsakingą tarnybą Lietuvos valstybei. Todėl Rišardo Krinickio ir Lino Pernavo vardai pelnytai įrašyti ne tik į Lietuvos kultūrizmo metraščius, bet ir į valstybės tarnystės istoriją.