SOCIALISTINIS KULTŪRIZMAS – NEŽINOMA PASAULINIO SPORTO ISTORIJOS DALIS.

Vakarų kultūrizmo fone – kita istorija, kuri ilgą laiką liko už geležinės uždangos.

Kas šiandien žinoma apie kultūrizmą, kuris buvo kuriamas už geležinės uždangos?

Kai kalbame apie pasaulinę kultūrizmo istoriją, dažniausiai prieš akis iškyla JAV, Didžioji Britanija, Kalifornija, garsieji „Mr. Universe“ ir „Mr. Olympia“ konkursai, pasaulinio garso atletai bei didžiosios Vakarų kultūrizmo organizacijos.

Tačiau tai – tik viena istorijos pusė.

Kitoje geležinės uždangos pusėje taip pat buvo kultūrizmas. Buvo sportininkai, treneriai, teisėjai, sporto salės, klubai, varžybos, organizatoriai ir žmonės, kurie, nepaisydami politinės sistemos bei įvairių apribojimų, kūrė savo kultūrizmo tradiciją.

Šiandien ši istorijos dalis daugeliui pasaulio kultūrizmo gerbėjų beveik nežinoma.

Ir būtent todėl ją būtina prisiminti.

ISTORIJĄ RAŠĖ NE TIK VAKARAI

Nuo 2012 metų Pasaulinė WFF-WBBF federacija trimis kalbomis rengia didelės apimties istorinį projektą – Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją.

Tai nėra vien dar viena knyga apie čempionus, medalius ar sporto rekordus.

Tai bandymas pažvelgti į kultūrizmą kaip į pasaulinį istorinį reiškinį.

Rengiant šią medžiagą vis labiau aiškėja viena esminė aplinkybė: iki šiol pasaulinė kultūrizmo istorija dažnai buvo pasakojama iš Vakarų perspektyvos. Daugelyje publikacijų pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Vakarų šalių sporto organizacijoms ir jų renginiams. Tai – svarbi kultūrizmo istorijos dalis, tačiau ne visa istorija.

XX amžiuje pasaulis buvo padalytas į dvi politines ir ekonomines sistemas – Vakarų ir Rytų.

Tarp jų stovėjo ne tik politinės sienos.

Stovėjo ir informacinė siena.

Sporto pasaulis taip pat buvo padalytas.

Todėl Vakaruose ilgą laiką buvo mažai žinoma apie tai, kas vyko Rytų Europoje ir kitose socialistinio pasaulio šalyse.

Tačiau sporto istorija dėl to nesustojo.

Ji tiesiog buvo kuriama kitoje sienos pusėje.

KULTŪRIZMAS, KURIO NEBUVO?

Tam tikra prasme socialistinio kultūrizmo istorija yra paradoksali.

Kultūrizmas egzistavo, nors oficialioje sporto sistemoje ne visada buvo pripažįstamas.

Sportininkai treniravosi, nors jų sporto šaka kai kur buvo vertinama įtariai.

Buvo rengiamos varžybos, nors ne visos jos patekdavo į oficialią tarptautinę sporto istoriją.

Buvo žmonės, kurie kūrė kultūrizmo klubus ir tradicijas, nors jų veikla dažnai priklausė nuo konkrečios politinės ir sporto sistemos požiūrio.

Todėl šiandien negalima spręsti apie socialistinio pasaulio kultūrizmą vien pagal tai, kiek jo pėdsakų liko Vakarų spaudoje.

Informacijos trūkumas nėra istorinių įvykių nebuvimo įrodymas.

Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl socialistinio kultūrizmo istoriją reikia tyrinėti atskirai.

KETURI SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS ETAPAI

Žvelgiant į surinktą istorinę medžiagą, galima išskirti keturis pagrindinius socialistinio kultūrizmo raidos laikotarpius.

I. ROMANTINIS KULTŪRIZMO PERIODAS – 1963–1973 M.

Tai buvo pradžios ir entuziazmo laikotarpis.

Kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į sporto pasaulį. Nebuvo vieningos sistemos, nebuvo vienodų taisyklių ir tarptautinės informacijos srauto, kokį turime šiandien.

Didžiulį vaidmenį atliko pavieniai entuziastai.

Jie ieškojo informacijos, skaitė užsienio žurnalus, studijavo fotografijas, domėjosi Vakarų atletais, savarankiškai kūrė treniruočių metodikas ir mėgino pritaikyti tai, ką galėjo sužinoti.

Sporto salėse pradėjo formuotis nauja kultūra.

Kūnas tapo ne tik fizinės jėgos, bet ir disciplinos, estetikos bei asmeninio tobulėjimo objektu.

Šiuo laikotarpiu gimė daugelis tradicijų, kurios vėliau išliko dešimtmečius.

Tai buvo romantinis kultūrizmo laikotarpis – laikotarpis, kai sportas dažnai buvo kuriamas ne dėl materialinės naudos, o iš entuziazmo.

II. DRAUDIMO IR PERSEKIOJIMO PERIODAS – 1973–1987 M.

Šis etapas buvo visiškai kitoks.

Kultūrizmas dalyje socialistinio pasaulio susidūrė su oficialiu nepasitikėjimu, įvairiais apribojimais, draudimais ir administraciniu spaudimu.

Kultūrizmas buvo vertinamas prieštaringai.

Kai kur jis buvo laikomas svetimu, nereikalingu ar ideologiškai nepriimtinu reiškiniu. Ypač problemiškas buvo kultūrizmo ryšys su Vakarų kultūra, kuri per spaudą, fotografijas, treniruočių metodikas ir sporto literatūrą darė vis didesnę įtaką Rytų sportininkams.

Tačiau nutiko paradoksalus dalykas.

Kuo daugiau buvo apribojimų, tuo labiau kultūrizmas persikėlė į entuziastų, sporto klubų ir privačių sporto salių erdvę.

Jis neišnyko.

Jis gyvavo.

Kartais oficialiai.

Kartais pusiau oficialiai.

Kartais beveik pogrindyje.

Šis laikotarpis ypač svarbus todėl, kad būtent tada buvo išbandyta daugelio kultūrizmo entuziastų ištvermė.

Vieniems teko atsitraukti.

Kiti tęsė darbą.

Dar kiti tapo naujos kultūrizmo kartos mokytojais.

Todėl šį laikotarpį galima vadinti ne tik draudimo, bet ir išlikimo laikotarpiu.

III. PEREINAMASIS LAIKOTARPIS – SOCIALISTINĖS SISTEMOS ŽLUGIMAS

Devintojo dešimtmečio pabaigoje politinis Europos žemėlapis pradėjo keistis.

Keitėsi ir sportas.

Atsirado daugiau galimybių keliauti.

Atsivėrė informacijos kanalai.

Sportininkai galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas vyksta Vakaruose.

Atsirado galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis, keistis patirtimi.

Kultūrizmo pasaulis, kuris dešimtmečius buvo padalytas į dvi skirtingas erdves, pradėjo jungtis.

Tačiau kartu prasidėjo ir dar vienas procesas.

Senosios istorijos pradėjo nykti.

Dalis žmonių, kūrusių socialistinio laikotarpio kultūrizmą, pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Dalis archyvų liko privačiose rankose.

Kai kurie dokumentai buvo prarasti.

Dalis senųjų varžybų ir jų dalyvių liko neįrašyti į vėlesnius tarptautinius istorinius leidinius.

Taigi politinės sienos griuvo, tačiau istorinis atotrūkis neišnyko akimirksniu.

IV. DABARTIES LAIKOTARPIS

Šiandien kultūrizmas yra globalus.

Sportininkas iš Lietuvos gali dalyvauti varžybose JAV.

Treneris iš Europos gali tiesiogiai bendrauti su kolegomis Azijoje.

Informacija apie treniruotes, mitybą ir sporto metodikas prieinama visame pasaulyje.

Tačiau globalus sportas turi ir kitą pusę.

Globalizacija kartais ištrina istorinius skirtumus.

Naujosios kartos mato dabartį, tačiau ne visada žino, kas buvo prieš ją.

Todėl šiandien tampa ypač svarbu išsaugoti ne tik dabartinius sporto rezultatus, bet ir žmonių, organizacijų bei renginių istoriją.

„GINTARINIS PRIZAS“ – GYVAS ISTORIJOS LIUDIJIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima „Gintarinis prizas“.

2027 metais Klaipėdoje bus minimas šio tradicinio kultūrizmo renginio 60-metis.

Tai – ne vien gražus jubiliejinis skaičius.

Tai šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Šeši dešimtmečiai, per kuriuos keitėsi politinės sistemos, valstybės sienos, sporto organizavimo principai, informacijos prieinamumas ir pats kultūrizmas.

Tačiau tradicija išliko.

Būtent todėl „Gintarinio prizo“ istorija yra svarbi ne tik Lietuvos sportui.

Ji yra platesnės Europos ir pasaulinio kultūrizmo istorijos dalis.

Pasaulyje yra nedaug tradicinių kultūrizmo renginių, kurių istorija siekia taip toli.

Senesnę tradiciją turi tik nuo 1950 metų Anglijoje organizuojamas NABBA „Mr. Universe“ ir nuo 1965 metų JAV rengiamas „Mr. Olympia“ turnyras.

Todėl 2027 metų jubiliejus yra proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo pažvelgti į kultūrizmo istoriją.

KODĖL ŠIANDIEN REIKIA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?

Todėl, kad istorija labai greitai tampa legenda.

O legenda ne visada sutampa su faktu.

Vienas žmogus prisimena vienaip.

Kitas – kitaip.

Viename leidinyje atsiranda viena data.

Kitame – kita.

Vienas sportininkas prisimenamas.

Kitas, nors galbūt ne mažiau svarbus, lieka užmirštas.

Todėl istoriją reikia ne tik pasakoti.

Ją reikia dokumentuoti.

Reikia ieškoti senų protokolų.

Reikia rinkti fotografijas.

Reikia išsaugoti varžybų plakatus.

Reikia kalbėtis su tais, kurie patys buvo šių įvykių dalyviai.

Reikia tikrinti datas ir faktus.

Ir svarbiausia – reikia istoriją matyti iš platesnės perspektyvos.

NE VAKARAI PRIEŠ RYTUS, O VIENA BENDRA KULTŪRIZMO ISTORIJA

Kalbėdami apie socialistinio kultūrizmo istoriją neturime tikslo priešpriešinti Rytų ir Vakarų.

Priešingai.

Tikslas – parodyti, kad abi šios istorijos dalys egzistavo tuo pačiu metu ir viena kitą veikė.

Vakarų kultūrizmas darė įtaką Rytams.

Rytų sportininkai ir treneriai taip pat kūrė savo metodikas, tradicijas ir sporto kultūrą.

Skyrėsi sąlygos.

Skyrėsi galimybės.

Skyrėsi politinė aplinka.

Tačiau žmogaus noras stiprėti, tobulėti ir siekti geresnės fizinės formos buvo tas pats.

Todėl šiandien nėra prasmės klausti, kuri kultūrizmo istorijos pusė yra svarbesnė.

Daug svarbiau suprasti, kad be vienos iš jų pasaulinė kultūrizmo istorija lieka nepilna.

ISTORIJOS, KURIOS NEGALIMA PRARASTI

Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos rengimas ir „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinis projektas yra galimybė užpildyti vieną iš didesnių pasaulinės kultūrizmo istorijos spragų.

Tai galimybė į vieną istorinį pasakojimą sujungti tai, kas dešimtmečius buvo atskirta.

Vakarų ir Rytų kultūrizmo istorijas.

Didžiuosius pasaulio turnyrus ir mažesnes, bet istoriniu požiūriu ne mažiau svarbias varžybas.

Tarptautines organizacijas ir vietinius sporto klubus.

Garsius čempionus ir žmones, kurie niekada netapo pasaulio čempionais, tačiau savo darbu padėjo pamatus naujoms kartoms.

Nes sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai.

Ją kuria žmonės.

Ir jeigu šiandien jų istorijų neišsaugosime, rytoj gali nebelikti kam jų papasakoti.

KULTŪRIZMO ISTORIJA DAR NEPARAŠYTA IKI GALO

Kultūrizmo istorija nėra užbaigta knyga.

Ji vis dar rašoma.

Kiekvienas naujai rastas dokumentas, kiekviena sena fotografija, kiekvienas varžybų protokolas, kiekvienas gyvas liudijimas gali papildyti bendrą pasaulinio kultūrizmo paveikslą.

Todėl socialistinio kultūrizmo istorijos tyrinėjimas nėra vien žvilgsnis į praeitį.

Tai atsakomybė prieš ateitį.

Kad būsimos kartos žinotų, jog kultūrizmas pasaulyje neatsirado vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje organizacijoje.

Jis kūrėsi daugybėje vietų.

Skirtingomis sąlygomis.

Skirtingose sistemose.

Skirtingomis kalbomis.

Tačiau jį kūrė žmonės, kuriuos vienijo tas pats noras – stiprėti, tobulėti ir kurti sportą.

Todėl socialistinis kultūrizmas nėra užmiršta pasaulinio sporto istorijos paraštė.

Tai viena iš pasaulinio kultūrizmo istorijos dalių, kuri pagaliau turi būti papasakota.

DORIAN YATES KIRTO IŠ PETIES: AR „OLYMPIA“ TOLSTA NUO TIKROJO KULTŪRIZMO?

Šešis kartus „Mr. Olympia“ čempionas Dorian Yatesas neslepia nusivylimo tuo, kur šiandien juda profesionalus kultūrizmas. Brito kritika paliečia ne tik sportininkų išvaizdą, bet ir pačią kultūrizmo kryptį – ką iš tikrųjų turėtų vertinti „Olympia“ teisėjai?

Dorian Yatesui nereikia pristatymo. 1992–1997 metais britas šešis kartus iš eilės karaliavo „Mr. Olympia“ scenoje ir savo vardą įrašė į kultūrizmo istoriją. Jo pergalių receptas buvo brutalus raumenų tankis, neįtikėtina masė, kieta kondicija ir išskirtinis raumenų detalumas.

Tačiau šiandien Yatesas į profesionalų kultūrizmą žvelgia jau iš kitos scenos pusės – kaip stebėtojas ir vienas garsiausių buvusių čempionų.

Ir tai, ką jis mato, jam ne visada patinka.

„Ar tikrai toks turi būti kultūrizmas?“

2026 metų „Olympia“ dar kartą parodė, kokia karšta yra diskusija dėl profesionalaus kultūrizmo krypties. Kas šiandien svarbiausia – maksimali raumenų masė, proporcijos, estetika, kondicija ar bendras sceninis įspūdis?

Kai kurie gerbėjai mano, kad šiuolaikinis „Open“ divizionas vis labiau tolsta nuo klasikinio kultūrizmo sampratos. Atletai yra milžiniški, jų raumenų masė pasiekė anksčiau sunkiai įsivaizduojamą lygį, tačiau kartu kyla klausimas: ar didesnis kūnas automatiškai reiškia geresnį kultūristą?

Būtent čia atsiranda Yateso balsas.

Buvęs čempionas ne kartą kritikavo šiuolaikinę tendenciją siekti ekstremalios išvaizdos ir atkreipė dėmesį į sintetinių užpildų, tokių kaip „Synthol“ ar PMMA, naudojimą. Jo nuomone, tokios priemonės gali iškreipti pačią kultūrizmo esmę – raumenų vystymą ir kūno proporcijas.

2026-ųjų „Olympia“ vėl sukėlė audrą

Šių metų „Mr. Olympia“ finalas Las Vegase taip pat neapsiėjo be diskusijų.

Čempionu tapo Nickas Walkeris, antrąją vietą užėmė Samsonas Dauda, trečias liko Derekas Lunsfordas. Rezultatai iškart tapo diskusijų objektu tarp gerbėjų, trenerių ir buvusių atletų.

Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: „Olympia“ nėra varžybos, kuriose nugalėtoją galima nustatyti pagal vieną objektyvų skaičių. Teisėjai vertina visumą – raumenų masę, proporcijas, simetriją, kondiciją ir pozavimą.

Todėl kiekvienais metais atsiranda klausimas, kuris kriterijus turėjo būti svarbesnis.

Vienas žiūrovas mato neįtikėtiną masę. Kitas – puikią estetiką. Trečias pastebi kondiciją. Ketvirtas klausia, ar tam tikras kūno sudėjimas apskritai dar atitinka jo supratimą apie idealų kultūristą.

Ir būtent dėl to „Olympia“ niekada neapsiriboja vien rezultatu protokole.

Nuo Yateso eros iki šiandienos

Yateso laikais profesionalaus kultūrizmo standartai taip pat buvo ekstremalūs. Pats britas buvo vienas iš atletų, padėjusių šį sportą stumti į didesnės masės erą.

Tačiau Yatesas išsiskyrė ne vien dydžiu.

Jo nugara tapo kultūrizmo etalonu. Raumenų tankis, detalumas, atskyrimas ir kondicija buvo jo vizitinė kortelė. Jis nebuvo tiesiog „didelis“ – jis buvo fiziškai neįtikėtinai tankus ir sausas.

Šiandien situacija pasikeitusi.

Sportininkai tapo dar didesni. Farmakologija, mityba, treniruočių metodikos, atsistatymas ir sporto profesionalizacija leido pasiekti kūno išsivystymo lygį, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti.

Tačiau kartu atsirado ir kita problema – kur yra riba?

Kai „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“

Tai bene svarbiausias klausimas, slypintis už Yateso kritikos.

Kultūrizmas visada buvo sportas, kuriame siekiama daugiau. Daugiau raumenų. Daugiau detalumo. Geresnės proporcijos. Geresnės kondicijos.

Tačiau ekstremalumas gali tapti ir spąstais.

Kai masė tampa pagrindiniu tikslu, gali nukentėti liemens linija, proporcijos, estetika ar bendras kūno vaizdas. O kai sportininkas pradeda naudoti sintetinius užpildus tam tikroms kūno vietoms vizualiai pakeisti, diskusija tampa dar sudėtingesnė.

Todėl Yateso kritika nėra vien klausimas apie vieną „Olympia“ rezultatą.

Tai klausimas apie pačią kultūrizmo ateitį.

Ar teisėjai turi saugoti estetiką?

Šis klausimas kultūrizmo pasaulyje niekur nedings.

Jeigu sportas bus vertinamas visų pirma pagal maksimalią raumenų masę, atletai turės dar vieną priežastį siekti ekstremalaus dydžio.

Jeigu daugiau svorio bus suteikiama proporcijoms, simetrijai ir estetikai, scena gali pradėti judėti kita kryptimi.

Tačiau oficialūs „Olympia“ kriterijai nėra tiesiog „kas didžiausias, tas laimi“. Vertinama visa sportininko fizinė forma.

Būtent todėl kiekvienas teisėjų sprendimas tampa diskusijos objektu: ar komisija tą „visumą“ įvertino taip, kaip ją mato pats sportas ir jo gerbėjai?

Yatesas tapo nepatogiu balsu

Dorian Yatesas šiandien nebekovoja dėl „Sandow“ trofėjaus. Jis nebesirengia scenai ir nebesiekia teisėjų palankumo.

Todėl jo komentarai turi kitokį svorį.

Jis kalba kaip žmogus, kuris pats buvo ten, kur šiandien nori patekti geriausi pasaulio kultūristai. Jis žino, ką reiškia ruoštis „Olympia“, žino, kokio lygio kondicijos reikia, ir pats priklauso kartai, kuri pakeitė profesionalaus kultūrizmo standartus.

Todėl jo kritika verčia užduoti nepatogų klausimą:

Ar dabartinis kultūrizmas vis dar siekia tobulo kūno, ar jau tiesiog varžosi, kuris atletas gali tapti didžiausiu žmogumi scenoje?

Atsakymas priklausys ne tik nuo teisėjų. Jį formuos ir patys atletai, treneriai, organizatoriai bei milijonai šio sporto gerbėjų.

Vienas dalykas aiškus – Dorian Yateso era baigėsi prieš beveik tris dešimtmečius, tačiau jo supratimas apie tai, kaip turi atrodyti aukščiausio lygio kultūristas, vis dar kelia diskusijas.

Ir panašu, kad 2026 metų „Olympia“ šių diskusijų tikrai neužbaigė.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

WFF-WBBF NEĮGALIŲ SPORTININKŲ PROFESIONALŲ DIVIZIONAS.

Nuo 1998 metų Palangos kongreso – iki tarptautinės profesionalų scenos

1998 metais Palangoje vykęs tarptautinis WFF-WBBF kongresas tapo svarbiu atskaitos tašku neįgaliųjų sporto istorijoje. Po kongrese priimtų sprendimų Pasaulinė WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija pradėjo nuosekliai plėtoti veiklą su neįgaliais sportininkais. Federacijos istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad nuolatinė veikla su neįgaliais sportininkais buvo pradėta 1999 metais.

Tai buvo svarbus žingsnis kuriant ne pavienius sportininkų pasirodymus, bet nuoseklią tarptautinę neįgaliųjų sporto varžybų sistemą, kurioje sportininkai galėjo siekti pasaulio ir Europos čempionų titulų bei dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Pirmoji čempionų karta

Pirmaisiais tarptautiniais WFF-WBBF neįgaliųjų sporto čempionais tapo Garib Jounis (Nyderlandai), Torsten Petersen (Danija), Aleksandr Koroliov (Estija) ir Sergejus Beglikas (Lietuva).

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuvos sportininkas Sergejus Beglikas (Lietuva). Federacijos istoriniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad jis laimėjo visas tuo metu įmanomas oficialias tarptautines varžybas – pasaulio ir Europos čempionatus bei tarptautinį „Universe“ turnyrą. Jo trenere buvo geriausia Lietuvos visų laikų kultūristė Natalija Murnikovioenė.

Oficialiame WFF-WBBF istoriniame čempionų sąraše matyti, kad Torsten Petersen (Danija) pasaulio čempionu buvo 1999, 2000 ir 2002 metais, Aleksandr Koroliov (Estija) – 2001 metais, Sergej Beglik (Lietuva) – 2003 metais, o Garib Younis (Nyderlandai) – 2004 metais.

Ši pirmoji sportininkų karta padėjo pamatus tarptautinei WFF-WBBF neįgaliųjų sporto tradicijai.

Tarptautinis sporto judėjimas

Vėlesniais metais WFF-WBBF neįgaliųjų sporto divizione iškilo daugybė aukšto tarptautinio lygio atletų iš skirtingų pasaulio valstybių.

Tarp jų buvo:

Mickael Louvel (Prancūzija), Peter Smit (Pietų Afrika), Tolga Murat Balikci (Turkija), Dian Michailov (Bulgarija), Anastasia Belkovskaja (Rusija), Gustavo Rodrigues (Brazilija), Petar Milenkovoč (Serbija), Karol Milewski (Lenkija), Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija), Grzegorz Dabrowski (Lenkija), Aleksandr Golub (Ukraina), Nias Izmailov (Ukraina), Oleg Abornev (Ukraina), Oleg Pileckij (Ukraina), Aleksandr Rossomakin (Ukraina), Ravinder Singh (Indija), Anand Arnold (Indija) ir Aleksejs Petkevics (Latvija).

Lietuvai atstovavo Viktoras Topolis (Lietuva), Nikolajus Mironovas (Lietuva), Arturas Krutulis (Lietuva), Genadijus Zametaškinas (Lietuva), Karolis Stončius (Lietuva) ir Artūras Bolyčevas (Lietuva).

Šis sportininkų sąrašas atskleidžia tikrąjį diviziono tarptautiškumą: jame atstovaujamos Europos, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos valstybės.

Pasaulio čempionų grandinė

WFF-WBBF skelbiamas istorinis pasaulio čempionų sąrašas leidžia matyti nuoseklią skirtingų valstybių čempionų kaitą. Po pirmosios kartos pasaulio čempionais tapo:

Oleg Abornev (Ukraina) – 2014 m.; Karol Milewski (Lenkija) – 2015 m.; Anand Arnold (Indija) – 2016 m.; Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija) – 2017 ir 2019 m.; Tolga Murat Balikci (Turkija) – 2018 m.; Aleksejs Petkevics (Latvija) – 2020, 2021 ir 2022 m.; Grzegorz Piotr Dabrowski (Lenkija) – 2023 m.

Ši čempionų seka ypač aiškiai parodo, kaip per daugiau kaip du dešimtmečius keitėsi neįgaliųjų sporto lyderių geografija – nuo Lietuvos, Danijos, Estijos ir Nyderlandų sportininkų iki Ukrainos, Lenkijos, Indijos, Turkijos ir Latvijos čempionų.

Profesionalų divizionas – naujas istorinis etapas

Kitas esminis WFF-WBBF žingsnis buvo profesionalų diviziono neįgaliems sportininkams sukūrimas.

Federacijos vykdomoji taryba priėmė sprendimą įsteigti WFF-WBBF neįgalių sportininkų profesionalų divizioną. Jame numatytos dvi pagrindinės kategorijos:

neįgalių profesionalių sportininkų bendroji kategorija; neįgalių profesionalių sportininkų vežimėliuose kategorija.

Sportininkai, atitinkantys WFF-WBBF profesionalams keliamus reikalavimus, gali gauti WFF-WBBF profesionalo kortą („Pro Card“) ir dalyvauti profesionalų varžybose.

Tai buvo kokybiškai naujas etapas. Neįgalus sportininkas tapo ne tik tarptautinių mėgėjų varžybų dalyviu, bet ir profesionalios sporto sistemos atletu.

2018 metais Tolga Murat Balikci (Turkija) tapo pirmuoju istorijoje WFF-WBBF pasaulio profesionalų neįgaliųjų čempionu. Tais pačiais metais jis taip pat laimėjo pasaulio mėgėjų čempionatą tarp visų dalyvavusių sportininkų.

Profesionalų čempionai

Tarp ryškiausių WFF-WBBF neįgaliųjų profesionalų sporto atletų buvo:

Anand Arnold (Indija); Aleksejs Petkevics (Latvija); Tolga Murat Balikci (Turkija); Mickael Louvel (Prancūzija); Kamil Kowalczyk (Lenkija).

Profesionalų diviziono tarptautiškumas išliko ir vėlesniais metais.

14 valstybių – viena sporto istorija

Šiame WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istoriniame sportininkų sąraše atstovaujama 14 valstybių:

Nyderlandams, Danijai, Estijai, Lietuvai, Pietų Afrikai, Turkijai, Bulgarijai, Rusijai, Ukrainai, Brazilijai, Lenkijai, Prancūzijai, Indijai ir Latvijai.

Tai ne vien statistinis faktas. 14 valstybių geografija rodo, kad WFF-WBBF neįgaliųjų sporto divizionas išaugo į tarptautinę sporto sistemą, kurioje susitiko skirtingų žemynų ir sporto mokyklų atstovai.

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva. Ji buvo ne tik pirmųjų čempionų – Sergejaus Begliko (Lietuva) – šalis, bet ir viena iš valstybių, iš kurios kilo ne vienas aukšto tarptautinio lygio neįgaliųjų sportininkas. Be to, būtent Palangoje 1998 metais vykęs tarptautinis kongresas federacijos istorijoje įvardijamas kaip svarbus atskaitos taškas tolesniam darbui su neįgaliais sportininkais.

Išvada

WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorija – tai ne vien pasaulio čempionų, medalių ir titulų istorija.

Tai daugiau kaip dviejų dešimtmečių kelias nuo 1998 metų Palangos kongreso sprendimų iki tarptautinės profesionalų sporto sistemos, kurioje sportininkai iš 14 valstybių siekė pasaulio čempionų titulų ir profesionalaus statuso.

Per šį laikotarpį susiformavo kelios sportininkų kartos. Tarp jų – Torsten Petersen (Danija), Garib Jounis (Nyderlandai), Aleksandr Koroliov (Estija), Sergejus Beglikas (Lietuva), Oleg Abornev (Ukraina), Karol Milewski (Lenkija), Anand Arnold (Indija), Tolga Murat Balikci (Turkija), Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija), Aleksejs Petkevics (Latvija), Grzegorz Piotr Dabrowski (Lenkija) ir daugelis kitų atletų, įėjusių į WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istoriją.

Svarbiausia šios istorijos žinia – negalia nėra kliūtis aukščiausiam sportiniam meistriškumui. Neįgalus sportininkas gali būti pasaulio čempionas, profesionalas, savo šalies atstovas ir lygiavertis tarptautinės sporto bendruomenės narys.

Todėl WFF-WBBF neįgaliųjų sporto diviziono istoriją galima vertinti kaip ilgalaikį sportinio meistriškumo, tarptautiškumo, profesionalumo ir įtraukties projektą.

Jo ištakos siejamos su Lietuva, o jo rezultatai priklauso visai tarptautinei sporto bendruomenei.

Čempionų istorija – daugiau nei titulų sąrašas

WFF-WBBF istoriniuose duomenyse užfiksuota nuosekli neįgaliųjų pasaulio čempionų grandinė. Joje matome skirtingų kartų atletus: nuo Torsten Petersen, Garib Jounis ir Sergejaus Begliko iki Tolga Murat Balikci, Karol Milewski, Mariusz Krzystof Kupczak, Anand Arnold, Aleksejs Petkevics ir Grzegorz Dabrowski.

Ypač ryškūs buvo keli sportininkai. Tolga Murat Balikci 2018 metais tapo pirmuoju WFF-WBBF istorijoje pasaulio profesionalų neįgaliųjų čempionu. Aleksejs Petkevics vėliau iškilo kaip vienas ryškiausių neįgaliųjų sportininkų pasaulyje, o Mariusz Krzystof Kupczak pasaulio čempiono titulą iškovojo daugiau nei vieną kartą.

Profesionalų divizionas – naujas istorinis etapas

Kitas svarbus žingsnis buvo WFF-WBBF profesionalų diviziono neįgaliems sportininkams sukūrimas. Federacijos vykdomosios tarybos sprendimu buvo suformuota profesionalų sistema, suteikianti aukščiausio lygio sportininkams galimybę pereiti iš mėgėjų į profesionalų sportą.

Profesionalų divizione numatytos dvi pagrindinės kryptys:

bendroji neįgalių profesionalių sportininkų kategorija; neįgalių sportininkų profesionalų vežimėliuose kategorija.

Sportininkai, atitinkantys WFF-WBBF profesionalams keliamus kriterijus, gali gauti WFF-WBBF profesionalo kortą („Pro Card“) ir dalyvauti profesionalų varžybose.

Tai buvo esminis pokytis: neįgalus sportininkas tapo ne tik varžybų dalyviu, bet ir profesionalios sporto sistemos dalimi.

Profesionalų čempionai

Tarp ryškiausių WFF-WBBF profesionalų neįgaliųjų sporto atletų minimi:

Anand Arnold (Indija); Aleksejs Petkevics (Latvija); Tolga Murat Balikci (Turkija); Mickael Louvel (Prancūzija); Kamil Kowalczyk (Lenkija).

Profesionalų divizionas ir šiandien išlieka WFF-WBBF varžybų sistemos dalimi. Naujesniuose federacijos skelbiamuose varžybų duomenyse „Disabled Bodybuilding“ kategorija nurodoma tarp profesionalų kategorijų.

Pagrindinė WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorijos išvada

WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorija – tai daugiau nei atskirų čempionų ir medalių istorija.

Nuo 1998 metų Palangoje priimtų sprendimų iki profesionalų diviziono sukūrimo buvo nueitas kelias nuo pavienių tarptautinių startų iki organizuotos ir tarptautinės sporto sistemos.

Per šį laikotarpį išaugo kelios čempionų kartos, o sportininkai iš Lietuvos, Europos, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos įrodė, kad negalia nėra kliūtis siekti aukščiausių sportinių rezultatų, pasaulio čempiono titulo ir profesionalaus statuso.

Svarbiausia šios istorijos žinia – neįgalus sportininkas čia nėra išimtis. Jis yra aukščiausio sportinio meistriškumo siekiantis atletas, turintis teisę į tarptautinį pripažinimą, profesionalo statusą ir vietą pasaulio sporto arenoje.

Todėl WFF-WBBF neįgaliųjų sporto diviziono istoriją galima vertinti kaip ilgalaikį įtraukties, sportinio profesionalumo ir tarptautinės konkurencijos projektą, kurio pradžia siejama su Lietuva ir ypač su 1998 metų Palangos tarptautiniu kongresu.

WFF-WBBF International since 1968

Trainer‘s and Coaches seminar since 1986

September 27, 2026, Klaipeda, Lithuania

Official information: www.wff.lt; www.worldfitness.lt

Slovakija kaip tarptautinis W.F.F.–W.B.B.F. kultūrizmo ir fitneso centras:

mecenato Stefano Hrčkos vaidmuo (2009–2013).

Įvadas

XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje Slovakijos Respublika tapo vienu svarbiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo centrų Europoje. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) veikla ir išskirtine slovakų visuomenės veikėjo bei mecenato Stefano Hrčkos parama. Jo iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai sudarė prielaidas Slovakijoje surengti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, kurie sulaukė ne tik sporto bendruomenės, bet ir aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.

2009 metų „Universe“ turnyras Brusno Kupele kurorte

Svarbiu lūžio tašku tapo 2009 m. lapkričio 6–8 d. Slovakijos Tatrų regione esančiame Brusno Kupele kurorte surengtas tarptautinis „Universe“ turnyras. Renginyje dalyvavo sportininkai iš trylikos valstybių: Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Venesuelos.

Turnyro tarptautinį statusą patvirtino aukšto rango Slovakijos valstybės pareigūnų dalyvavimas. Varžybas aplankė Slovakijos Respublikos Parlamento narys ir Vyriausybės jaunimo bei sporto komisijos pirmininkas Dušanas Galisas, kuris Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė Slovakijos Respublikos Ministro Pirmininko Roberto Fico padėkos raštą. Šis faktas liudijo oficialų valstybės institucijų dėmesį federacijos veiklai ir jos organizuojamiems tarptautiniams projektams.

Tarptautinis pripažinimas ir „Garbės Aukso medalis“

2009 metų renginio metu buvęs Slovakijos Respublikos Ministras Pirmininkas Vladimiras Mečiaras buvo apdovanotas tarptautiniu „Garbės Aukso medaliu“ (International Honour Gold Medal). Apdovanojimas jam skirtas už asmeninį indėlį į sporto ir sveikatingumo idėjų plėtrą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

Tuo metu šis apdovanojimas buvo vienas aukščiausių Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos teikiamų tarptautinių įvertinimų. Iki tol jis buvo suteiktas tik buvusiam Austrijos Parlamento pirmininkui profesoriui Alfredui Gerstlui. Tokia praktika rodė federacijos siekį stiprinti sporto ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei pabrėžti visuomenės veikėjų indėlį į sveikos gyvensenos propagavimą.

Bendradarbiavimas su Slovakijos valstybės institucijomis

Po 2009 metų „Universe“ turnyro dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas oficialiam susitikimui Slovakijos Respublikos Vyriausybės rūmuose Bratislavoje. Susitikime su Ministru Pirmininku Robertu Fico ir valstybės kancleriu Františeku Hataru buvo aptartos tarptautinio sporto vystymo perspektyvos bei būsimų W.F.F.–W.B.B.F. renginių organizavimo galimybės Slovakijoje.

Vizito metu Robertui Fico buvo įteiktas tarptautinis „Garbės Aukso medalis“, simbolizavęs federacijos dėkingumą už paramą sporto ir sveikatingumo iniciatyvoms.

Tolimesnis bendradarbiavimas buvo tęsiamas ir 2012 metais. Rengiant pasaulio čempionatą Brusno Kupele kurorte, įvyko antrasis oficialus dr. Edmundo Daubaro susitikimas su Robertu Fico. Jame dalyvavo ir Stefanas Hrčka bei oficialus federacijos atstovas Slovakijoje Lubomiras Martinka. Susitikimo metu Slovakijos Ministras Pirmininkas sutiko tapti pasaulio čempionato globėju, taip dar kartą patvirtindamas valstybės paramą renginiui.

Slovakija – pasaulinių kultūrizmo renginių centras

2009–2013 metais Brusno Kupele kurortas tapo nuolatine svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. renginių vieta. Čia buvo organizuojami pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatai bei tarptautiniai „Universe“ turnyrai. Šių renginių organizacinį pagrindą sudarė glaudus Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos ir Stefano Hrčkos bendradarbiavimas.

Ypatingą reikšmę turėjo 2013 metų renginiai, kuriuose dalyvavo Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininkas Janas Figeľis. Vizito metu jis ne tik dalyvavo oficialiose iškilmėse, bet ir apdovanojo dr. Edmundą Daubarą Slovakijos Parlamento Garbės raštu bei specialiu Parlamento medaliu už ilgametę veiklą plėtojant fitnesą ir kultūrizmą tarptautiniu mastu.

Vėliau Parlamento pirmininko kvietimu įvyko oficialus dr. Edmundo Daubaro vizitas Slovakijos Respublikos Parlamente Bratislavoje. Susitikimų metu buvo nagrinėjami sporto politikos, visuomenės sveikatingumo ir tarptautinio bendradarbiavimo klausimai.

Tarptautinis įvertinimas ir tęstinumas

Slovakijos valstybinių institucijų dėmesys federacijos veiklai nesibaigė ir po 2013 metų. 2016 m. Lietuvoje vykusio W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio čempionato metu Slovakijos delegacijos vadovas Lubomiras Martinka įteikė dr. Edmundui Daubarui Slovakijos Respublikos Parlamento Garbės raštą. Dokumentą pasirašė Slovakijos Nacionalinės Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Hrnčiaras.

Šis apdovanojimas tapo simboliniu ilgalaikio Slovakijos ir Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimo įvertinimu bei pripažinimu už nuopelnus plėtojant tarptautinį fitneso ir kultūrizmo judėjimą.

Tarptautinių ryšių plėtra

Svarbią vietą federacijos veikloje užėmė ir tarptautinių ryšių plėtra. 2011 metais Bratislavoje buvo surengtas oficialus vizitas į Kubos Respublikos ambasadą. Susitikime su Kubos ambasadoriumi dalyvavo dr. Edmundas Daubaras ir Stefanas Hrčka. Derybų metu aptartos Kubos sportininkų dalyvavimo W.F.F.–W.B.B.F. renginiuose galimybės bei tolimesnio sportinio bendradarbiavimo perspektyvos.

Išvados

2009–2013 metų laikotarpis užima išskirtinę vietą W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijoje. Tuo metu Slovakija tapo vienu reikšmingiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo centrų Europoje. Šį statusą lėmė ne tik reguliariai organizuojami pasaulio lygio renginiai, bet ir aktyvus Slovakijos valstybės institucijų įsitraukimas.

Analizuojant šį laikotarpį akivaizdu, kad esminį vaidmenį atliko mecenatas Stefanas Hrčka, kurio iniciatyvos, organizacinė veikla ir finansinė parama sudarė sąlygas ilgalaikiam tarptautinių projektų įgyvendinimui. Jo veikla tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip privataus mecenavimo ir visuomeninės iniciatyvos dėka nedidelė Europos valstybė gali tapti pasaulinio sportinio judėjimo centru.

Kodėl kultūrizmas suprastėjo?

2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University). Viena pagrindinių seminaro temų – pozavimo menas kultūrizme, jo reikšmė varžybose ir sportininkų pasirengime.

Seminare bus ne tik aptariamos teorinės pozavimo subtilybės. Praktiniuose užsiėmimuose bus pristatomos naujos kategorijos, nagrinėjami teisėjavimo kriterijai ir kalbama apie būsimą kultūrizmo sporto raidą.

Kai raumenų nepakako

Šiandien kultūrizmo varžybose sportininkai daugiausia vertinami pagal kūno sudėjimą, raumenų masę, proporcijas, simetriją ir išvaizdą. Tačiau anksčiau vien tik išvystyto kūno nepakakdavo.

1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, buvo surengta nemažai specializuotų seminarų. Vieną jų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis. Remdamiesi ilgamete praktika ir darbu su sportininkais, jis ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėjas Česlavas Tamulevičius buvo sukūrę visų pagrindinių kultūrizmo pozų klasifikaciją.

Pozavimas tuo metu buvo suprantamas ne kaip formalus privalomas varžybų elementas, o kaip savarankiškas sportininko meistriškumas.

Ypač didelę reikšmę turėjo laisvoji programa. Ji buvo vertinama net keliais aspektais: bendras pasirodymo įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, programos dermė su pasirinkta muzika, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.

Scenoje laimėdavo ne vien raumenys

Tokia sistema skatino sportininkus nuolat tobulėti. Kartais puikiai fiziškai pasirengęs kultūristas galėdavo pralaimėti varžovui, kurio fiziniai duomenys buvo kuklesni, tačiau kuris scenoje sugebėdavo geriau atskleisti savo kūną ir meistriškiau atlikti programą.

Todėl sportininkams neužtekdavo vien treniruotis su štanga. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti sceną, muziką, judesį ir žiūrovą.

Štangą kilnoti gali daugelis, tačiau įtaigiai parodyti savo kūną scenoje – gerokai sunkiau.

Būtent todėl pozavimo menas tapdavo svarbia kultūrizmo mokyklos dalimi.

Vilniaus kultūrizmo mokyklos įtaka buvo jaučiama ne tik Lietuvoje. Jos specialistų analitinis darbas prisidėjo prie Lietuvos kultūristų sėkmės TSRS mastu, o panašios pozavimo tradicijos stiprino ir kitų šalių sportininkų meistriškumą.

Tarp išskirtinių to laikotarpio sportininkų, garsėjusių sceniniu meistriškumu ir programomis, buvo Pranas Murauskas, Jevgenijus Gorelikas, Jevgenijus Žurcevas, Rišardas Krinickis, Vytautas Pleckevičius, Saulius Misevičius, Vladas Kapcevičius, Viačeslavas Chleborodovas ir daugelis kitų.

Įkvėpimo ieškojo kitose sporto šakose

Pozavimo vertinimo principai neatsirado iš niekur. To meto Vilniaus kultūrizmo specialistai daug dėmesio skyrė meninei gimnastikai ir dailiajam čiuožimui. Buvo analizuojama, kaip šiose sporto šakose kuriamos programos, kaip vertinamas artistiškumas, judesių tikslumas, muzikalumas ir gebėjimas perteikti pasirodymo idėją.

Šios patirtys buvo pritaikytos kultūrizmo scenoje.

Rezultatas – sportas, kuriame sportininkas turėjo ne tik sukurti įspūdingą kūną, bet ir mokėti jį profesionaliai pristatyti.

Ar kultūrizmas prarado scenos meną?

Šiandien laisvosios programos kultūrizmo varžybose praktiškai nebevertinamos. Dėl to, kaip teigia WFF-WBBF federacijos atstovai, sportininkams nebeliko pakankamos motyvacijos skirti daug laiko pozavimo menui.

O tam reikia laiko, specialių žinių ir trenerio ar pozavimo specialisto pagalbos.

Kai šis elementas pašalinamas iš vertinimo sistemos, sportininkui natūraliai kyla klausimas: kam skirti šimtus valandų sceninės programos kūrimui, jeigu tai neturi įtakos galutiniam rezultatui?

Dėl to, federacijos vertinimu, kultūrizmo scena tapo labiau vienoda. Sportininkai demonstruoja panašias pozas ir panašius privalomus veiksmus, tačiau vis rečiau galima išvysti individualų sceninį charakterį, originalią programą ar tikrą pozavimo meistriškumą.

Naujas požiūris nuo 2027 metų?

WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuoja profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.

Tokiu būdu siekiama sugrąžinti į sceną tai, kas anksčiau buvo neatsiejama kultūrizmo dalis – ne tik raumenų demonstravimą, bet ir scenos meną.

Ar tai pakeis kultūrizmo varžybų veidą? Atsakymą turės pateikti pati sporto bendruomenė. Tačiau akivaizdu, kad klausimas apie pozavimo reikšmę vėl tampa aktualus.

Apie tai bus kalbama ir rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare. Praktiniuose bei teoriniuose užsiėmimuose bus siekiama pažvelgti į kultūrizmą ne tik kaip į raumenų vystymo sportą, bet ir kaip į scenos meną, kuriame sportininkas turi gebėti parodyti savo ilgo ir sunkaus darbo rezultatą.

Daugiau informacijos apie seminarą ir WFF-WBBF veiklą – www.worldfitness.lt.

Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis: Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.

Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.

Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.

Pradžia – dar prieš draudimą

Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.

1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.

Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu

1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.

Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.

Kai sportas tapo pogrindinis

Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.

Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.

1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.

46 sportininkai prieš draudimą

Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.

„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą

1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.

Mokyklos salė

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.

Rizikingas žingsnis Telšiuose

1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.

„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.

1977-ieji: durys atsiveria

Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.

Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose.  Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.

Nuo požemio – į istoriją

Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.

1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.

1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.

1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.

1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.

1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.

O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.

Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.

Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.

Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.

Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.

„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.

Slovakijos ambasadoje surengtas išskirtinis WFF-WBBF profesionalų „World Grand Prix“

Pasaulinės WFF-WBBF federacijos istorijoje netrūksta išskirtinių tarptautinių renginių, tačiau vienas įsimintiniausių įvyko 2012 metais. Tais metais profesionalų „World Grand Prix“ turnyras buvo surengtas Slovakijos Respublikos ambasadoje Maskvoje – retas atvejis pasaulio sporto istorijoje, kai aukščiausio lygio tarptautinės kultūrizmo varžybos vyko diplomatinės atstovybės teritorijoje.

Tam buvo sudarytos puikios sąlygos – ambasadai priklausančiuose Slovakijos kultūros rūmuose veikė viešbutis ir moderni koncertų salė, todėl sportininkų apgyvendinimas, varžybų organizavimas ir oficialūs renginiai vyko vienoje vietoje.

Profesionalų „World Grand Prix“ turnyrai pradėti rengti 2010 metais, o mėgėjų – dar 1990-aisiais. Per kelis dešimtmečius šios varžybos tapo vienu svarbiausių WFF-WBBF tarptautinių projektų, suburiančių stipriausius įvairių šalių atletus.

2012 metų turnyrą organizavo Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, federacijos viceprezidentas Andrejus Basovas ir Slovakijos mecenatas Štefanas Hrčka. Jo garbei varžyboms suteiktas pavadinimas „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“.

Į turnyrą buvo pakviesti tik asmeninius kvietimus gavę profesionalūs sportininkai iš Irano, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos. Iš viso dalyvavo 36 atletai, kurie dviejose svorio kategorijose varžėsi dėl 30 000 JAV dolerių prizinio fondo. Tuo metu tai buvo jau ketvirtasis WFF-WBBF profesionalų turnyras, kuriame buvo skiriami tokio dydžio piniginiai prizai.

Prizininkai

Iki 90 kg:

1 vieta – Michailas Malekas (Rusija) 2 vieta – Shahram Hassankhani (Iranas) 3 vieta – Davidas Tuchtajevas (Rusija)

Virš 90 kg:

1 vieta – Abolfazi Aghakhani (Iranas) 2 vieta – Mehdi Aghababaei (Iranas) 3 vieta – Aleksandras Ševcovas (Estija)

Po varžybų surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje pristatyta WFF-WBBF federacijos veikla bei profesionalų sporto plėtros rezultatai. Konferenciją organizavo daugkartinis „Universe“ varžybų nugalėtojas, oficialus WFF-WBBF atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Holivudo aktorius ir režisierius Aleksandras Nevskis.

Išvados

2012 metų „Stefan Hrcka Pro World Grand Prix“ tapo vienu išskirtiniausių WFF-WBBF profesionalaus sporto renginių. Turnyras, surengtas Slovakijos ambasadoje Maskvoje, ne tik pademonstravo aukštą organizacinį lygį, bet ir patvirtino federacijos tarptautinį autoritetą bei glaudžius ryšius su diplomatinėmis ir visuomeninėmis institucijomis. Solidus prizinis fondas, dalyvių atranka pagal asmeninius kvietimus ir tarptautinė spaudos konferencija liudijo augantį profesionalaus kultūrizmo prestižą bei WFF-WBBF siekį stiprinti šios sporto šakos tarptautinį pripažinimą.

Šis turnyras išliko reikšmingu federacijos istorijos etapu ir iki šiol laikomas vienu originaliausių bei reprezentatyviausių WFF-WBBF organizuotų tarptautinių profesionalų renginių.

PASAULIO VAKARUOSE – F.I.H.C., N.A.B.B.A. IR I.F.B.B..

RYTUOSE – MES. IKI ŠIOL SITUACIJA NESIKEITĖ.

Žvelgiant per praėjusio šimtmečio prizmę, išryškėja pagrindiniai pasaulio kultūrizmo istorijos kertiniai akmenys.

Ilgą laiką dėl politinių priežasčių pasaulis buvo padalytas į dvi dalis – „kapitalistinius“ Vakarus ir „socialistinius“ Rytus. Abu pasauliai buvo vienas nuo kito izoliuoti ir kultūrizmas, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, vystėsi savarankiškai.

Vakaruose oficialiai pripažintam kultūrizmo sportui 1947–1969 metais vadovavo tarptautinė sunkiosios atletikos federacija F.I.H.C. (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste), kuriai didelę įtaką darė amerikietis Bobas Hofmanas (Robert Collins Hoffman, 1898–1985). Vėliau, 1971–1998 metais, pagrindinį vaidmenį perėmė I.F.B.B. (International Federation of Body Builders).

Neoficialiam, tarptautiniu mastu nepripažintam kultūrizmo judėjimui Vakaruose atstovavo 1950 metais Didžiojoje Britanijoje įsteigta N.A.B.B.A. (National Amateur Body-Builders' Association).

PRADŽIA

Socialistiniame pasaulyje kultūrizmui bandyta vadovauti per F.I.H.C. 1963 metais, TSRS sunkiosios atletikos federacijos struktūroje, buvo įsteigta TSRS kultūrizmo organizacija – atletinės gimnastikos komisija.

Tai buvo pirmoji tarptautinio pobūdžio kultūrizmo organizacija socialistiniame pasaulyje. Tačiau tuo metu TSRS kultūrizmo sportas dar tik kūrėsi. Sunkiosios atletikos federacija nebuvo suinteresuota aktyviai vystyti naujos, iš išorės pasiūlytos sporto šakos, todėl ši organizacija ilgainiui sunyko.

1968 metais Kaune, Lietuvos TSR, TSRS kultūrizmo entuziastų iniciatyva buvo įsteigta nauja TSRS kultūrizmo organizacija (komisija). Ji veikė iki 1973 metų, kai TSRS ir kitose socialistinėse šalyse kultūrizmo sportas buvo uždraustas ir pradėtas persekioti.

Per šį laikotarpį organizacija spėjo surengti dvejas TSRS kultūrizmo pirmenybes ir pradėti reguliarių tarptautinių turnyrų tradiciją – „Gintarinio prizo“ Lietuvoje bei „Georgo Tenno memorialo“ Estijoje.

KULTŪRIZMO DRAUDIMO METAI

1973 metais uždraudus kultūrizmo sportą, kurį laiką vyravo sumaištis ir laukimas. Apie ankstesnę TSRS kultūrizmo organizaciją beveik niekas nebegalvojo. Oficialios varžybos buvo nutrauktos, tačiau kultūrizmo judėjimas neišnyko.

1974 metais DSc. Edmundas Daubaras Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje nelegaliai organizavo „Gintarinio prizo“ turnyrą. Tais pačiais metais estas Inaras Mardo Taline surengė „Georgo Tenno memorialą“.

Estijoje turnyrą pavyko organizuoti pusiau legaliai – valdžiai buvo įrodinėjama, kad, atsižvelgiant į pasaulyje garsių Estijos galiūnų tradiciją, kultūrizmas gali būti laikomas savotiška nacionalinės sporto kultūros dalimi.

Būtent šie du turnyrai – Lietuvos „Gintarinis prizas“ ir Estijos „Georgo Tenno memorialas“ – tapo svarbiausiais socialistinio pasaulio kultūrizmo tradicijos tęstinumo simboliais. Nepaisant draudimų ir persekiojimo, jie buvo organizuojami toliau.

1987 METŲ TSRS KULTŪRIZMO FEDERACIJA

„Perestrojkos“ laikotarpiu atsiradus didesnėms visuomeninio gyvenimo laisvėms, kultūrizmas vėl galėjo atviriau organizuotis.

1987 metais Kubenkos mieste, RTFSR, buvo įkurta TSRS kultūrizmo federacija. Tradiciniai socialistinio pasaulio tarptautiniai turnyrai – „Georgo Tenno memorialas“ ir „Gintarinis prizas“ – buvo organizuojami toliau.

Atrodė, kad kultūrizmas pagaliau išsiveržė į laisvę ir netrukus susilies su Vakarų sportu. Savotiškos euforijos apimtas socialistinio pasaulio kultūrizmas visa galva pasinėrė į per reklaminius žurnalus išreklamuotą ir ilgai svajotą Vakarų sporto pasaulį.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad realybė yra gerokai sudėtingesnė.

PO TSRS ŽLUGIMO

1991 metais subyrėjo TSRS, kartu išsisklaidė ir buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo jėgos. Atskirose valstybėse pradėjo kurtis nacionalinės federacijos ir organizacijos, o sporto organizatoriai, semdamiesi žinių bei patirties iš Vakarų, toliau tobulėjo.

Tačiau ilgainiui, kaip teigiama šioje kultūrizmo istorijos interpretacijoje, išryškėjo ir kita medalio pusė. Paaiškėjo, kad Vakarų kultūrizmas ne visais aspektais buvo toks pažangus, kaip ilgą laiką atrodė iš šalies. Socialistiniame pasaulyje per dešimtmečius buvo suformuoti saviti sporto organizavimo ir atletinio rengimo pagrindai, o jų tradicijos išliko gyvos.

Šie skirtumai išryškėjo ir tarptautinių kultūrizmo organizacijų veikloje.

WORLD FITNESS FEDERATION

Prieštaraudami šiuolaikinio kultūrizmo gigantizmo tendencijai, 1995 metais DSc. Edmundas Daubaras ir vokietis Klaus P. J. Hoffmannas ėmėsi iniciatyvos įsteigti tarptautinę „World Fitness Federation“ (W.F.F. – International).

1996 metais Štutgarte įvyko federacijos steigiamasis susirinkimas. Jame taip pat dalyvavo austras Peteris Papula ir graikas Anargiros Tsopouridis.

Klausas Hoffmannas rėmėsi N.A.B.B.A. šalių narių atstovais, o Edmundas Daubaras – buvusio socialistinio pasaulio šalimis. Taip buvo siekiama sukurti tarptautinę organizaciją, kuri tęstų savitą Rytų Europos ir buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo tradiciją.

Per ilgus dešimtmečius susiformavo savotiška tarptautinio kultūrizmo sistema: I.F.B.B. – sportininkams, pasirengusiems griežtesnei dopingo kontrolei, N.A.B.B.A. – be dopingo kontrolės tradicijas puoselėjantiems kultūristams, o W.F.F. – organizacijai, kurios ištakos siejamos su buvusio socialistinio pasaulio kultūrizmo tradicija.

„GINTARINIS PRIZAS“ IR „GEORGO TENNO MEMORIALAS“

Šiandien, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima teigti, kad vienas svarbiausių socialistinio pasaulio kultūrizmo pagrindų buvo ne viena konkreti institucija, o gyva tarptautinių varžybų tradicija.

Svarbiausi jos simboliai – Lietuvos TSR „Gintarinio prizo“ turnyras ir Estijos TSR „Georgo Tenno memorialas“.

Šie turnyrai išliko nepaisant politinių draudimų, organizacinių permainų ir TSRS žlugimo. Jų istorija atspindi atskirą, nuo Vakarų kultūrizmo sistemos ilgą laiką izoliuotą sporto raidos kelią.

Todėl pasaulio kultūrizmo istoriją galima matyti ne tik per Vakarų F.I.H.C., N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. veiklą. Greta jų egzistavo ir savarankiškai susiformavusi Rytų kultūrizmo tradicija, kurios pagrindą sudarė žmonės, organizacijos ir, svarbiausia, dešimtmečiais nenutrūkusi varžybų tradicija.

Išsamiau apie šią istoriją, jos žmones, organizacijas ir svarbiausius įvykius – artimiausiuose straipsniuose.

TARPTAUTINIS TEISĖJŲ IR TRENERIŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE. KAI KULTŪRIZME LIKO TIK RAUMENYS: KUR DINGO POZAVIMO MENAS?

Kultūrizmas kadaise buvo ne tik raumenų demonstravimas. Tai buvo scena, muzika, judesys, artistiškumas ir gebėjimas savo kūną paversti tikru scenos pasirodymu. Šiandien iš viso to liko gerokai mažiau. Ar kultūrizmas tapo pernelyg primityvus?

Šis klausimas bus keliamas 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University).

Seminare daugiausia dėmesio bus skiriama pozavimo menui, naujoms kategorijoms, jų vertinimui ir ateities varžybų organizavimo principams.

Anksčiau vien raumenų neužteko

Kultūrizmo istorijoje buvo laikotarpis, kai sportininkas turėjo būti ne tik fiziškai puikiai pasirengęs. Jis privalėjo mokėti savo kūną parodyti.

1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, vykusiuose seminaruose buvo analizuojami įvairūs kultūrizmo rengimo ir teisėjavimo klausimai. Vieną tokių seminarų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis.

Kartu su Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėju Česlavu Tamulevičiumi jis, remdamasis praktine patirtimi ir darbu su sportininkais, buvo sukūręs įvairių kultūrizmo pozų klasifikaciją.

Tai nebuvo vien techninis darbas. Pozos buvo suvokiamos kaip kalba, kuria sportininkas scenoje pasakoja apie savo kūną.

Scenoje reikėjo ne tik būti stipriam, bet ir mokėti tai parodyti

Ypatingą vietą tuomet užėmė laisvoji programa.

Sportininkas turėjo ne tik atlikti privalomas pozas. Jis kūrė savo pasirodymą: rinkosi muziką, dėliojo pozas, perėjimus, judesius ir visą sceninę kompoziciją.

Buvo vertinamas bendras programos įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, muzikalumas, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.

Tai iš esmės keitė patį sportininką.

Vien tik treniruotės su štanga nepadėjo tapti scenos virtuozu. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti muziką, sceną, publiką ir teisėjų žvilgsnį.

Štangą kilnoti gali daugelis. Sužavėti sceną – gerokai sunkiau.

Todėl pasitaikydavo, kad fiziškai nepriekaištingai pasirengęs sportininkas pralaimėdavo varžovui, kuris savo kūną scenoje sugebėdavo parodyti geriau.

Būtent toks teisėjavimo principas vertė kultūristus dirbti daugiau ir plačiau. Ne tik auginti raumenis, bet ir tobulinti pozavimo techniką.

Vilniaus mokykla kūrė ne tik kūnus, bet ir scenos meną

Vilniaus kultūrizmo mokyklos specialistai daug dėmesio skyrė kitų sporto šakų patirčiai. Buvo analizuojamos meninės gimnastikos ir dailiojo čiuožimo programos, jų struktūra, artistiškumas, muzikalumas ir vertinimo principai.

Ši patirtis buvo pritaikyta kultūrizme.

Tuo metu Lietuvoje išaugo visa sportininkų karta, kuriai scena buvo ne mažiau svarbi nei treniruočių salė.

Prisiminkime Praną Murauską, Jevgenijų Goreliką, Jevgenijų Žurcevą, Rišardą Krinickį, Vytautą Pleckevičių, Saulių Misevičių, Vladą Kapcevičių, Viačeslavą Chleborodovą ir kitus to laikotarpio sportininkus.

Jų pasirodymai buvo ne vien pozų demonstravimas. Tai buvo spektaklis.

Kas atsitiko šiandien?

Šiandien laisvosios programos daugelyje kultūrizmo varžybų nebevertinamos.

Ir čia slypi viena esminių problemų.

Jeigu už pozavimo meistriškumą sportininkas negauna jokio papildomo įvertinimo, kodėl jis turėtų tam skirti šimtus valandų?

Pozavimo tobulinimas reikalauja darbo. Reikia trenerio, choreografinio supratimo, sceninės praktikos, muzikos pajautimo ir daugybės repeticijų.

Todėl sportininkui kur kas paprasčiau koncentruotis į tai, kas tiesiogiai lemia rezultatą.

Rezultatas – vis daugiau panašumo.

Tie patys judesiai. Tos pačios pozos. Tie patys sceniniai sprendimai.

Sportininkas užlipa ant scenos, parodo kūną ir nulipa.

Tačiau kur dingo asmenybė? Kur dingo individualus pasirodymas? Kur dingo tas momentas, kai publika laukdavo ne tik to, kokį kūną sportininkas atsivežė, bet ir kaip jis jį parodys?

Kultūrizmas rizikuoja prarasti savo sceninį veidą

Kultūrizmas visada buvo ypatingas tuo, kad jame susitiko sportas ir scena.

Raumenys buvo tik viena šios lygties dalis.

Kita dalis – gebėjimas juos parodyti.

Kai iš varžybų pašalinamas sceninis elementas, sportas tampa vienodesnis. O kuo daugiau vienodumo, tuo mažiau priežasčių žiūrovui laukti kito sportininko pasirodymo.

Galbūt todėl šiandien verta atsigręžti į tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama.

2027-ieji gali tapti pokyčių metais

WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuojama profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.

Tai reikštų bandymą sugrąžinti į kultūrizmo sceną elementą, kuris anksčiau skatino sportininkus būti ne tik fiziškai stiprius, bet ir scenos atlikėjus.

Ar tai pakeis kultūrizmą?

Atsakymas priklausys nuo to, kaip bus suformuluoti vertinimo kriterijai ir kaip šią idėją priims sportininkai, treneriai bei teisėjai.

Tačiau vienas dalykas akivaizdus: kultūrizmo scena negali būti vien raumenų paroda.

Sportininkas ant podiumo turi ne tik stovėti.

Jis turi pasirodyti.

Būtent apie tai bus kalbama 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare.

Galbūt laikas vėl prisiminti, kad kultūrizmas prasideda ne tada, kai sportininkas užlipa ant scenos.

Jis prasideda tada, kai sportininkas išmoksta scenoje papasakoti savo kūno istoriją.

Daugiau informacijos apie seminarą – www.worldfitness.lt.