1986 m. TSRS kultūrizmo federacijos steigimą inicijavo dr. Edmundas Daubaras

Faktai, apie kuriuos mažai kas žino.

Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu kultūrizmo persekiojimas Sovietų Sąjungoje tapo daugiau formalus nei realus. Po 1986 metais vykusio tarptautinio „Gintarinio prizo“ turnyro dr. Edmundas Daubaras į savo apartamentus pasikvietė tuo metu didžiausią įtaką TSRS kultūrizmui dariusius asmenis. Tarp jų buvo RTFSR atstovai Vladimiras Šubovas ir Vladimiras Dubininas bei Ukrainos TSR atstovas Arkadijus Kašanskis.

Vladimiras Dubininas į „Gintarinio prizo“ turnyrą buvo pakviestas dr. Edmundo Daubaro, kai po pralaimėjimo 1974 metų „Georgo Tenno memorialo“ varžybose jis trylikai metų buvo pasitraukęs iš sportinės veiklos ir beveik nebendravo su kultūrizmo bendruomene.

Svarbiausia susitikimo tema buvo viena – būtinybė steigti oficialią TSRS kultūrizmo federaciją. Dr. Edmundas Daubaras RTFSR atstovams išdėstė tuometinę situaciją ir pasiūlė pradėti federacijos steigimo procesą. Pasirengimo darbus per TSRS sunkiosios atletikos federaciją turėjo atlikti RTFSR atstovai.

Kodėl susitikime nedalyvavo Romanas Kalinauskas?

Priežasčių jo nekviesti buvo ne viena. Anksčiau Romanas Kalinauskas nepalaikė dr. Edmundo Daubaro kovos prieš kultūrizmo draudimą. Pasak liudininkų, jis yra sakęs, kad „savo komunistų partijos bilietu nerizikuos“. Be to, įvairiais būdais stabdė dr. Edmundo Daubaro iniciatyvas. Tačiau kai Dr. Edmundo Daubaro kultūrizmo gynimo peticijos dėka situacija pasikeitė ir pergalė buvo pasiekta, Romanas Kalinauskas netikėtai stojo greta tų, kurie aktyviai kovojo už šios sporto šakos pripažinimą.

Nuo 1975 metų, vykstant universitetų studentų mainams, dr. Edmundas Daubaras keletą kartų lankėsi Čekoslovakijoje. Ten jis susitiko su Čekoslovakijos TSR kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtech Fiala ir jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.

Palaikant Čekoslovakijos TSR sporto minsterijai, buvo sutarta „Gintarinio prizo“ turnyro rėmuose pakviesti geriausius Čekoslovakijos kultūristus į Lietuvą, o vėliau stipriausius TSRS sportininkus išsiųsti į varžybas Čekoslovakijoje. Pirmosios bendros varžybos turėjo įvykti 1979 metais.

Tačiau, matydamas, kad dr. Edmundo Daubaro planai artėja prie įgyvendinimo, Romanas Kalinauskas skundais įvairioms institucijoms sužlugdė kelerius metus ruoštą projektą. Kaip teigiama, pagrindinė to priežastis buvo asmeninės ambicijos ir pavydas, nes jis pats nebuvo prisidėjęs prie šio, tuo metu išskirtiniu laikyto, tarptautinio kultūrizmo projekto. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai žmonės, stokojantys ryžto ar gebėjimo veikti, trukdo tiems, kurie imasi iniciatyvos ir siekia pokyčių.

ISTORIJOS VAGYSTĖ AR NAIVUMAS?

KAS IŠ TIKRŲJŲ VYKSTA SPORTO PASAULYJE.

Tarptautinis kultūrizmas šiandien susiduria ne tik su sportine konkurencija. Daug pavojingesnė kova vyksta dėl istorijos, vardų ir įtakos.

Ir šioje kovoje vis dažniau minimas australo Gremo Lansfildo (Graeme Lancefield) vardas.

„1968-ieji“: faktas ar patogus mitas?

Viešai deklaruojama, kad sąsajoje su tarptautiniu “Gintarinio prizo” turnyru World Fitness Federation (W.F.F.) istorija prasideda 1968 metais. Skamba įspūdingai – gilios tradicijos, ilgametė patirtis, autoritetas.

Tačiau kritikai kelia labai konkretų klausimą:
ar ši data tikrai priklauso prieš keletą metų įsteigtai Gremo Lansfildo W.F.F. federacijai – ar ji tiesiog „pasiskolinta“ iš kitų istorinių renginių?

Jeigu istorija yra perrašoma, tai jau ne interpretacija. Tai – sąmoningas naratyvo kūrimas.

Senas scenarijus, nauji veikėjai

Tie, kas ilgiau stebi kultūrizmo pasaulį, šioje situacijoje mato déjà vu. National Amateur Body-Builders' Association (N.A.B.B.A.) jau buvo išgyvenusi panašų skilimą, kai australas Joe Lopez bandė kurti alternatyvią struktūrą.

Rezultatas buvo trumpalaikis. Tačiau pats modelis – pažįstamas:

atsiskyrimas, savos „tarptautinės“ organizacijos kūrimas, istorijos interpretavimas pagal poreikį.

N.A.B.B.A.: „mes su tuo neturime nieko bendro“

Dabartinis N.A.B.B.A. vadovas Eddy Ellwood šiuo klausimu kalba be užuolankų – organizacija atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su G. Lancefield struktūra.

Tai nėra diplomatinis pareiškimas. Tai – aiškus atsiribojimas.

Ir kartu – signalas, kad problema yra rimtesnė nei paprastas nesusipratimas.

Kas moka kainą?

Kol vadovai ginčijasi dėl istorijos, realią kainą moka sportininkai.

Jie kviečiami į varžybas, kurios:

naudoja svetimus skambius, gerai žinomus pavadinimus, remiasi ne visada aiškia kilme, kuria įspūdį, atitinkantį realybę.

Sportininkas ateina dėl sporto. Bet patenka į struktūrų konfliktą.

Kiek dar galima ignoruoti akivaizdžius klausimus?

Jeigu organizacija remiasi istorija – ji turi būti patikrinama.
Jeigu naudojami vardai – jie turi būti teisėti.
Jeigu deklaruojamas tarptautiškumas – jis turi būti pripažintas, o ne savarankiškai paskelbtas.

Priešingu atveju lieka vienas žodis – imitacija.

Teismai – kitas žingsnis?

Vis dažniau užsimenama apie teisinius veiksmus dėl:

pavadinimų naudojimo, istorinių renginių pasisavinimo, ir galimai klaidinančios informacijos.

Jei tai įvyks, diskusijos baigsis. Liks tik faktai ir sprendimai.

Pabaiga be diplomatijos

Tarptautinis sportas negali būti statomas ant miglotų istorijų ir dviprasmiškų interpretacijų.

Šiandien klausimas nebe „kas teisus“.
Klausimas – kas gali tai įrodyti.

Ir dar svarbiau:
kiek dar sporto bendruomenė toleruos situaciją, kurioje istorija tampa įrankiu, o ne faktu?

60 metų Lietuvos kultūrizmui.

Kas iš tiesų tapo istorija?

2025 metais sukako 60 metų nuo organizuoto kultūrizmo pradžios Lietuvoje. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis į šios sporto šakos raidą pažvelgti nebe per emocijų ar asmeninių simpatijų prizmę, o istoriniu požiūriu.

Per šešis dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas patyrė viską – spartų augimą, visišką draudimą Sovietų Sąjungoje, pogrindinę veiklą, nepriklausomybės laikotarpio iššūkius, tarptautinį pripažinimą ir naujus organizacinius pokyčius. Apie šiuos etapus jau ne kartą buvo rašyta. Šį kartą verta užduoti kitą klausimą.

Praėjus šešiasdešimčiai metų, kokie Lietuvos kultūrizmo įvykiai iš tiesų tapo istorija? Kurie renginiai buvo reikšmingi ne tik savo metu, bet ir paliko ilgalaikį pėdsaką sporto gyvenime? Kas prisidėjo prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje, o kas liko tik trumpalaikiu sportiniu faktu?

Istorija dažniausiai atsako pati.

„Gintarinio prizo“ fenomenas

Pirmiausia reikia paminėti 1967 metais Klaipėdoje pradėtą rengti tarptautinį „Gintarinio prizo“ turnyrą.

Praėjo beveik šeši dešimtmečiai. Keitėsi valstybės santvarka, sporto organizacijos, federacijos, taisyklės, teisėjavimo principai, sportininkų kartos, tačiau turnyras išliko. Šiandien jis yra ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių pasaulyje iki šiol be pertraukų rengiamų tradicinių kultūrizmo turnyrų.

Per šį laikotarpį Klaipėdoje varžėsi tūkstančiai atletų iš dešimčių valstybių. Daugeliui jų „Gintarinis prizas“ tapo pirmuoju žingsniu į tarptautinę areną, o Lietuvai – galimybe pristatyti save kaip aukšto lygio sporto renginių organizatorę.

Svarbiausia, kad šio turnyro istorija niekada nenutrūko. Būtent tęstinumas yra vienas svarbiausių istorinės vertės kriterijų.

„Komjaunimo taurė“ – reikšmingas savo laikmečio renginys

Nuo 1979 metų Kaune pradėta rengti „Komjaunimo taurė“ taip pat užima svarbią vietą Lietuvos kultūrizmo istorijoje.

Sovietų Sąjungos laikotarpiu šios varžybos buvo vienas prestižiškiausių kultūrizmo renginių Lietuvoje. Jose dalyvavo stipriausi to meto atletai, o varžybos turėjo didelį autoritetą tuometinėje sporto sistemoje.

Tačiau istorija vertina ne tik renginio populiarumą konkrečiu laikotarpiu. Praėjus keliems dešimtmečiams natūraliai kyla klausimas – kiek šiandien prisimenami šių varžybų nugalėtojai, jų rezultatai ir įtaka pasauliniam kultūrizmui? Laikas pats atrenka, kurie renginiai tampa ilgalaikiais simboliais, o kurie lieka savo epochos reiškiniu.

Nepriklausomybės metai – Lietuvos išėjimas į pasaulį

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė visiškai naujos galimybės.

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje buvo surengti valstybės remiami NABBA Europos čempionatai Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje, o 1998 metais – WFF pasaulio čempionatas.

Tai buvo pirmieji tokio masto tarptautiniai kultūrizmo renginiai nepriklausomoje Lietuvoje.

Apie juos rašė didžiausi šalies dienraščiai, reportažus transliavo Lietuvos televizija, LNK ir „Eurosport“, buvo leidžiami specialūs žurnalai, renginiai plačiai pristatyti užsienio sporto spaudoje.

Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos vardas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje pradėjo skambėti kaip rimtos organizatorės.

Pasaulio čempionatai, pakeitę požiūrį

Dar aukštesnį lygį Lietuvos kultūrizmas pasiekė 2004–2008 metais, kai Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės remiami WFF-WBBF mėgėjų ir profesionalų pasaulio čempionatai.

Šie renginiai tapo išskirtiniai ne vien dėl dalyvių skaičiaus.

2004 metais pasaulio čempionatas pirmą kartą kultūrizmo istorijoje buvo tiesiogiai transliuojamas internetu visam pasauliui. Šiandien tai atrodo įprasta, tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų toks sprendimas buvo technologinis proveržis.

2005 metais pasaulio čempionate dalyvavo net 742 atletai. Tai iki šiol išlieka vienu didžiausių tokio pobūdžio renginių pasaulyje.

Dar vienas išskirtinis sprendimas – absoliučių čempionų apdovanojimas originaliais deimantais. Tokia praktika kultūrizmo istorijoje buvo itin reta ir renginiui suteikė papildomo išskirtinumo.

Kiekvienam pasaulio čempionatui buvo leidžiami 10 000 egzempliorių tiražo spalvoti žurnalai bei 3 000 egzempliorių tiražo DVD filmai. Jie buvo nemokamai platinami tarptautinių varžybų metu įvairiose pasaulio šalyse.

Ši leidybinė veikla tapo ilgalaike Lietuvos sporto reprezentacijos priemone.

Jubiliejiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai

Ypatingą vietą užima jubiliejiniai turnyrai.

40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras tapo valstybinės reikšmės projektu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rėmė renginį, Lietuvos Respublikos Seimas skyrė tikslinį finansavimą, Lietuvos televizija parengė specialų reportažą.

Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas į Klaipėdą atsiuntė originalią Arnoldo Schwarzeneggerio fotografijų kolekciją bei filmą apie jo sportinį kelią. Fotografijos buvo eksponuojamos turnyro metu, o filmas parodytas žiūrovams prieš varžybas.

Apie šį renginį publikacijas spausdino Austrijos, Anglijos, Argentinos ir Rusijos sporto leidiniai.

Ne mažesnio tarptautinio dėmesio sulaukė ir 50-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Vienas reikšmingiausių faktų – reportažą apie turnyrą parodė CNN televizijos tinklas. Tai buvo retas atvejis, kai Lietuvos kultūrizmo renginys pasiekė milijoninę pasaulinę auditoriją.

Ar vien pasaulio čempionato pavadinimo pakanka?

Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat vyko tarptautinių kultūrizmo renginių.

Pavyzdžiui, Kėdainiuose buvo surengtas IFBB pasaulio čempionatas. Tačiau apie jį beveik nebuvo informacijos nacionalinėje spaudoje ar televizijoje, nebuvo platesnio viešo pristatymo, dokumentinių leidinių ar reikšmingo tarptautinio atgarsio.

Tai nėra šio renginio nuvertinimas. Tačiau istoriniu požiūriu kyla svarbus klausimas – ar vien oficialus pasaulio čempionato pavadinimas savaime suteikia renginiui išliekamąją vertę?

Tikriausiai ne.

Istorijoje išlieka ne vien oficialūs titulai.

Išlieka tai, kas tampa matoma visuomenei, kas palieka dokumentinį pėdsaką, apie ką rašo spauda, ką rodo televizija, kas įamžinama knygose, filmuose, fotografijose ir žmonių prisiminimuose.

Žvilgsnis į ateitį

2027 metais Klaipėdoje bus surengtas jau 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Tai bus ne tik eilinės varžybos.

Tai bus šešiasdešimties metų nenutrūkstamos tradicijos jubiliejus.

2026 metų turnyre dalyvavo beveik 300 atletų iš dešimties valstybių, patvirtindami, kad renginys neprarado savo tarptautinio autoriteto ir šiandien.

Šiuo metu rengiama beveik 400 puslapių „Gintarinio prizo“ istorijos knyga lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje bus sukaupti archyviniai dokumentai, fotografijos, prisiminimai, istoriniai straipsniai ir iki šiol neskelbta medžiaga.

Numatoma, kad jubiliejiniame turnyre dalyvaus įvairių šalių sporto veteranai, buvę pasaulio ir Europos čempionai, federacijų vadovai, visuomenės veikėjai bei Lietuvos valstybės institucijų atstovai.

Tai būtų prasminga proga pagerbti visus, kurie kūrė Lietuvos kultūrizmo istoriją.

Išvados

Šešiasdešimt metų – pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Lietuvos kultūrizmo raidą.

Istorinė renginio vertė nepriklauso vien nuo oficialaus statuso, federacijos pavadinimo ar vienkartinio dalyvių skaičiaus. Tikrąją reikšmę lemia tęstinumas, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių laikotarpių, tarptautinis pripažinimas, visuomenės dėmesys ir išliekamasis dokumentinis palikimas.

Per šešis dešimtmečius Lietuvoje buvo surengta šimtai kultūrizmo varžybų. Dauguma jų buvo svarbios savo dalyviams ir savo laikmečiui. Tačiau tik nedaugelis tapo reiškiniais, peržengusiais sporto salės ribas ir įėjusiais į Lietuvos sporto istoriją.

Būtent tokie renginiai kuria valstybės sportinį prestižą, formuoja tarptautinį įvaizdį ir tampa kultūriniu paveldu ateities kartoms.

Todėl artėjantis 60-asis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik dar vienos varžybos kalendoriuje. Tai gyvas Lietuvos kultūrizmo istorijos simbolis, liudijantis, kad didžiausi pasiekimai gimsta ne iš vienkartinių pergalių, bet iš dešimtmečius trunkančio nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir pagarbos savo istorijai.

Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia šešiasdešimties metų Lietuvos kultūrizmo pamoka – istoriją kuria ne garsūs pavadinimai ar trumpalaikiai titulai, o darbai, kurie išlieka žmonių atmintyje ir tampa neatsiejama šalies sporto paveldo dalimi.

NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti

Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.

Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.

Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją

Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.

Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.

Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.

Kelias į tarptautinį pripažinimą

1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.

Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.

Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.

Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija

1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.

Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.

NABBA pripažino Lietuvos Respubliką

Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.

Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.

Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.

Pirmieji Europos čempionai

Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.

Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.

Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.

Lietuva – NABBA Europos centras

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.

Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.

Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.

Ar buvo kas nors panašaus?

Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.

Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.

Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.

Išvados

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.

1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.

Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1978 m. „Gintarinio prizo“ turnyras – pasaulio sporto istorijos dalis

Nutylėtos tiesos

1978 metų tarptautinis „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyras Klaipėdoje užima išskirtinę vietą ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų bloko kultūrizmo istorijoje. Jis vyko tuo metu, kai nuo 1973 metų T.S.R.S. kultūrizmas buvo oficialiai uždraustas, o sporto organizatoriai ir atletai patyrė nuolatinį administracinį spaudimą.

Nepaisant draudimų, turnyro organizatorius dr. Edmundas Daubaras pasirinko ne prisitaikymo, o aktyvių veiksmų kelią. 1977 metais, sustiprėjus valdžios represijoms prieš kultūrizmą, dauguma tuometinių T.S.R.S. kultūrizmo organizatorių atsisakė viešai ginti šį sportą. Dr. Edmundas Daubaras liko vienas iš nedaugelio, kurie ryžosi priešintis draudimui.

1977 metų „Gintarinio prizo“ turnyras tapo savotišku būsimo proveržio išbandymu. Nors oficialaus valdžios pritarimo nebuvo, Klaipėdoje surengtos viešos varžybos parodė, kad kultūrizmas neprarado visuomenės palaikymo. Pilna žiūrovų salė tapo akivaizdžiu įrodymu, kad draudimas nepajėgė sunaikinti sporto populiarumo.

Rengdamasis 1978 metų turnyrui, dr. Edmundas Daubaras parengė ir Maskvoje asmeniškai įteikė peticiją T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centriniams laikraščiams „Pravda“ ir „Izvestija“. Šiuo dokumentu buvo siekiama apginti kultūrizmą ir sudaryti galimybes legaliau organizuoti varžybas.

Po šių veiksmų Klaipėdoje buvo surengtas 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras. Organizatorius žengė dar toliau – varžyboms buvo suteikta T.S.R.S. kultūrizmo pirmenybių simbolika. Toks sprendimas tuo metu buvo itin rizikingas, nes oficialių T.S.R.S. kultūrizmo čempionatų nebuvo rengiama.

Unikali varžybų scena

Analizuojant 1965–1978 metais T.S.R.S. vykusių kultūrizmo varžybų ikonografinę medžiagą, 1978 metų „Gintarinio prizo“ scena išsiskiria savo mastu ir meniniu sprendimu.

Scenos centre buvo įrengta didžiulė dekoracija su triskart „Mr. Olympia“ titulo laimėtojo Franko Zane'o atvaizdu T.S.R.S. žemėlapio fone ir užrašu „T.S.R.S. pirmenybės“. Abiejose scenos pusėse buvo iškeltos visų penkiolikos sąjunginių respublikų vėliavos. Medaliai, diplomai ir prizai buvo pagaminti su užrašu „T.S.R.S. čempionatas“.

Iki tol tokios simbolikos ir tokio masto scenografijos Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje nebuvo užfiksuota.

Turnyras be valstybės paramos

Varžybos buvo surengtos be valstybės finansavimo ir be rėmėjų.

Visus organizacinius darbus atliko pats dr. Edmundas Daubaras, jo šeimos nariai ir sporto klubo sportininkai. Atvykę atletai buvo apgyvendinti Girulių geležinkeliečių pionierių stovykloje, kuri prieš vasaros sezoną galėjo priimti svečius.

Didžiulę scenos dekoraciją pasiuvо dr. Edmundo Daubaro uošvienė, o jos meninį apipavidalinimą pagal organizatoriaus projektą sukūrė dailininkas Olegas Isajevas. Prizus pagamino kultūristas Olegas Serovas, medalius ir diplomus – Klaipėdos dailės kombinato darbuotojai. Didžioji dalis organizacinių išlaidų buvo padengta asmeninėmis organizatoriaus lėšomis.

Tarptautinis veiklos įvertinimas

2011 metais Vatikane įvykusio oficialaus susitikimo metu Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras pristatė federacijos veiklą. Pokalbyje su kardinolu Jozefu Tomko buvo aptarta kultūrizmo padėtis sovietmečiu, o organizatoriaus veikla, nukreipta prieš kultūrizmo draudimą, buvo įvertinta kaip reikšmingas visuomeninis pasipriešinimas totalitariniams ribojimams.

Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato medalis.

Išvados

1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyras buvo daugiau nei sporto varžybos. Jis tapo viešu pareiškimu, kad kultūrizmo judėjimas Sovietų Sąjungoje, nepaisydamas oficialaus draudimo, išliko gyvas ir organizuotas.

Turnyras parodė, jog net ir centralizuotos kontrolės sąlygomis buvo įmanoma sukurti tarptautinio lygio renginį, paremtą asmenine iniciatyva, savanorišku darbu ir sporto bendruomenės solidarumu.

Istoriniu požiūriu šis renginys žymi vieną pirmųjų sėkmingų bandymų viešai grąžinti kultūrizmą į sportinį gyvenimą T.S.R.S. Jo organizacinis mastas, simbolika ir tarptautinis pobūdis leidžia 1978 metų „Gintarinio prizo“ turnyrą laikyti reikšmingu pasaulinės kultūrizmo istorijos įvykiu.

Tolimesni šio turnyro tyrimai, archyvinių dokumentų analizė ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai gali dar tiksliau įvertinti jo vietą XX amžiaus antrosios pusės sporto istorijoje.

W.F.F. – International / W.B.B.F. – International

Tarptautinio mėgėjų „UNIVERSE“ čempionato absoliučių nugalėtojų apžvalga

(2000–2026)

Per dvidešimt septynerius metus (2000–2026) W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International rengiamas tarptautinis mėgėjų „UNIVERSE“ čempionatas tapo vienu reikšmingiausių klasikinio kultūrizmo, fitneso ir aerobinio fitneso renginių pasaulyje. Šio laikotarpio rezultatai atspindi ne tik aukščiausio meistriškumo sportininkus, bet ir valstybių indėlį į šių sporto šakų vystymą.

Per nagrinėjamą laikotarpį absoliučių nugalėtojų titulus iškovojo sportininkai iš daugiau kaip dvidešimties pasaulio valstybių. Daugiausia pergalių iškovojo Rusijos sportininkai, tarp lyderių taip pat yra Lietuva, Lenkija, Latvija, Argentina ir Slovakija. Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo Lenkijos ir Lietuvos atletų pozicijos.

Vyrų kategorijoje išskirtinį rezultatą pasiekė Alexander Nevsky (Rusija–JAV), tris metus iš eilės (2010–2012) tapęs absoliučiu „UNIVERSE“ čempionu. Toks pasiekimas iki šiol išlieka unikalus šio čempionato istorijoje.

Moterų kategorijoje po du absoliučius titulus iškovojo Marina Burinskaja (Latvija), Yamila Vanessa Toledo (Argentina) ir Olga Bogacz (Lenkija), kuri tapo čempione dvejus metus iš eilės – 2025 ir 2026 metais.

Aerobinio fitneso kategorijoje po du kartus triumfavo Jolanta Mileriūtė (Lietuva) ir Alina Olefirenko (Ukraina). Šios sportininkės paliko ryškų pėdsaką šios disciplinos istorijoje.

Lietuvos sportininkų pasiekimai ypač išsiskiria ilgaamžiškumu ir stabilumu. Per visą laikotarpį Lietuvos atstovai ne kartą tapo absoliučiais čempionais vyrų, moterų ir aerobinio fitneso kategorijose. Ypač sėkmingi buvo pastarieji metai: 2024 m. aerobinio fitneso absoliučia čempione tapo Gintarė Staliulionytė, 2023 m. – Marija Steponavičiūtė, 2022 m. – Akvilė Šarkaitė, 2021 m. – Karina Radziabova, o 2026 m. vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Piotr Ševčenko. Tai rodo stiprią Lietuvos sporto mokyklą ir nuoseklų aukšto meistriškumo sportininkų rengimą.

2026 metų čempionatas dar kartą patvirtino Baltijos šalių ir Lenkijos dominavimą. Absoliučiais nugalėtojais tapo Piotr Ševčenko (Lietuva), Olga Bogacz (Lenkija) ir Weronika Schreiber (Lenkija). Šie rezultatai atspindi naujausias tarptautinio mėgėjų kultūrizmo ir fitneso tendencijas.

Išvados

2000–2026 m. „UNIVERSE“ čempionatas išlaikė aukštą tarptautinį prestižą, pritraukdamas stipriausius mėgėjų kultūrizmo ir fitneso atletus iš viso pasaulio. Per 27 metus absoliučių nugalėtojų geografija apėmė daugiau kaip dvidešimt valstybių, o tai liudija platų W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International veiklos mastą. Didžiausią pergalių skaičių pasiekė Rusijos sportininkai, tačiau pastarąjį dešimtmetį ryškiai sustiprėjo Lietuvos, Lenkijos ir kitų Baltijos regiono valstybių pozicijos. Alexander Nevsky išlieka vieninteliu sportininku, tris metus iš eilės laimėjusiu vyrų absoliutaus čempiono titulą. Lietuvos sportininkų rezultatai patvirtina šalies reikšmingą vietą tarptautinėje W.F.F. – International ir W.B.B.F. – International istorijoje. Lietuvos atletai nuolat iškovoja aukščiausius apdovanojimus skirtingose disciplinose ir prisideda prie organizacijos tarptautinio prestižo stiprinimo. 2026 metų rezultatai rodo, kad Baltijos šalys ir Lenkija šiuo metu yra vieni stipriausių tarptautinio mėgėjų kultūrizmo ir fitneso centrų Europoje.

Tarptautinis mėgėjų „UNIVERSE“ čempionatas

Absoliutūs nugalėtojai

(2000–2026)

Metai

Absoliutus vyrų kategorijos nugalėtojas

Absoliuti moterų kategorijos nugalėtoja

Absoliuti aerobinio fitneso nugalėtoja

2026

Piotras Ševčenko (Lietuva)

Olga Bogacz (Lenkija)

Veronika Šreiber (Lenkija)

2025

Toru Fukutomi (Japonija)

Olga Bogacz (Lenkija)

Nina Jachimkovska (Lenkija)

2024

Maris Šveiduks (Latvija)

Jelena Bitineva (Latvija)

Gintarė Staliulionytė (Lietuva)

2023

Aleksejus Lapšinas (Estija)

Anna Sobolewska-Kucharska (Lenkija)

Marija Steponavičiūtė (Lietuva)

2022

Dmitrijus Antonovas (Rusija)

Marija Sivkova (Rusija)

Akvilė Šarkaitė (Lietuva)

2021

Romanas Polšinas (Estija)

Hanna Skytta (Suomija)

Karina Radziabova (Lietuva)

2020

Michailas Malekas (Rusija)

Olesia Kondratova (Vietnamas)

Alisa Klimova (Rusija)

2019

Nikolajus Vorobjovas (Rusija)

Alisa Klimova (Rusija)

Maryangeles Farreyra (Argentina)

2018

Golap Rabha (Indija)

Evelina Stulginskaitė (Lietuva)

Nerina Broggia (Argentina)

2017

Freddy Gaston Van Puenbroeck (Belgija)

Willeke Marles Hoornaert (Belgija)

Julija Gerasimova (Rusija)

2016

Marošas Kanašas (Slovakija)

Jamila Vanessa Toledo (Argentina)

Marieta Zigalova (Slovakija)

2015

Andrejus Rumiancevas (Estija)

Julija Glazyčeva (Rusija)

Nikola Szydlowska (Lenkija)

2014

Andžejus Rak (Lenkija)

Valentina Kozlovskaja (Baltarusija)

Viktorija Kildiashova-Rang (Rusija)

2013

Andrzejus Bržežinskis (Lenkija)

Dalvaniza Aquino (Brazilija)

Miriam Žigalova (Slovakija)

2012

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Jamila Vanessa Toledo (Argentina)

Julija Grišanova (Baltarusija)

2011

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Fernanda Youglar (Argentina)

Klaudija Korpan (Lenkija)

2010

Aleksandras Nevskis (Rusija–JAV)

Tracey Lee Gottschalk (Pietų Afrika)

Alina Olefirenko (Ukraina)

2009

Aleksandras Vladimirovas (Anglija–Lietuva)

Irina Valette Fedoruk (Prancūzija)

Lenka Borutova Červena (Čekija)

2008

Dayo Audi (Anglija)

Alexandra Ximena Aguiar Fernandez (Urugvajus)

Alina Olefirenko (Ukraina)

2007

Romanas Dubovickis (Rusija)

Irina Riabova (Rusija)

Zaneta Balsewicz (Lenkija)

2006

Rosalia Dutra de Campos* (Argentina)

Antonio Osta* (Urugvajus)

Silvia Malachovska (Slovakija)

2005

Aleksandras Baldinas (Rusija)

Rachel Kauppila (Suomija)

Jolanta Mileriūtė (Lietuva)

2004

Konstantinas Zacharovas (Rusija)

Marina Burinskaja (Latvija)

Jana Vodickova (Čekija)

2003

Jurijus Karsetjansas (Latvija)

Marie-Pierre Dominique Ripert (Prancūzija)

Renata Kevork Sirvanian (Bulgarija)

2002

Franco Carlotto (Šveicarija)

Irina Zinčenko (Rusija)

Julija Kukina (Latvija)

2001

Mindaugas Kvasys (Lietuva)

Svetlana Pugačiova (Rusija)

Jolanta Mileriūtė (Lietuva)

2000

Massimo Monaco (Italija)

Marina Burinskaja (Latvija)

Romina Paoli (Italija)

W.F.F.-INTERNATIONAL / W.B.B.F.-INTERNATIONAL

„WORLD GRAND PRIX“

OVERALL AMATEUR CHAMPIONS

(1991–2025)

Per tris su puse dešimtmečio W.F.F.-International ir W.B.B.F.-International „World Grand Prix“ turnyrai tapo vienais svarbiausių nepriklausomo kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje. Nuo pirmųjų varžybų 1991 metais iki 2025 metų buvo surengta dešimtys tarptautinių „World Grand Prix“ turnyrų įvairiose Europos ir Azijos šalyse, kuriuose išaiškinti absoliutūs („Overall“) vyrų ir moterų čempionai.

Istoriniai rezultatai atspindi ne tik aukščiausius sportinius pasiekimus, bet ir federacijos geografinę plėtrą, naujų valstybių įsitraukimą bei ilgalaikes kultūrizmo tradicijas skirtinguose regionuose.

Pagrindiniai istoriniai akcentai

1991 metais Vokietijoje prasidėjo „World Grand Prix“ istorija. Per 1991–2025 m. laikotarpį čempionų vardus iškovojo sportininkai iš beveik dvidešimties valstybių. Pirmaisiais dešimtmečiais ryškiai dominavo Vokietijos sportininkai, ypač moterų kategorijoje. Nuo 2010 metų ryškiausia jėga tapo Rusijos Federacijos atletai, laimėję daugiausia absoliučių titulų vyrų ir moterų grupėse. Lietuva išlieka viena svarbiausių W.F.F.-International organizacinių centrų – Klaipėdoje, Palangoje ir Vilkaviškyje surengta nemažai tarptautinių „World Grand Prix“, kuriuose absoliučiais čempionais tapo Lietuvos bei užsienio sportininkai. Pastaraisiais metais čempionų geografija dar labiau išsiplėtė – nugalėtojais tapo sportininkai iš Serbijos, Slovakijos, Izraelio, Indijos, Alžyro ir kitų valstybių.

Vyrų varžybų apžvalga

Per visą istoriją daugiausia absoliučių titulų iškovojo Rusijos Federacijos sportininkai. Aukštus rezultatus taip pat demonstravo Vokietijos, Lietuvos, Irano ir Latvijos atletai.

Po du ar daugiau absoliučių titulų iškovojo:

Nikolaj Vorobjov (Rusija); Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija); Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė); Frank Carlotto (Šveicarija); Jurgen Koch (Vokietija).

Tai rodo ilgalaikį šių sportininkų meistriškumą bei gebėjimą sėkmingai pasirodyti skirtinguose tarptautiniuose turnyruose.

Moterų varžybų apžvalga

Moterų varžybose istoriškai išsiskiria dvi šalys – Vokietija ir Rusijos Federacija, kurių sportininkės iškovojo daugiausia absoliučių titulų.

Ypač išsiskiria:

Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – keturi absoliutūs titulai; Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – trys titulai; Jolanta Mileriūtė (Lietuva); Edita Daubaraitė (Lietuva); Manuela Franz (Vokietija); Claudia Muhlhaus (Vokietija); Sabine Weeke (Vokietija); Jelena Ivanova (Latvija),

kurios ne kartą tapo „World Grand Prix“ absoliučiomis čempionėmis.

Tarptautinė plėtra

Per 35 metus „World Grand Prix“ varžybos buvo organizuotos Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Rusijos Federacijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Graikijoje, Austrijoje, Turkijoje, Nyderlanduose, Indijoje ir kitose valstybėse.

Ši geografija patvirtina, kad W.F.F.-International išaugo iš Europos organizacijos į pasaulinį sporto judėjimą, vienijantį skirtingų žemynų sportininkus.

2025 metų čempionai

Vyrai

Rokashkov Vyacheslav (Rusijos Federacija) – Kranevas, Bulgarija.

Moterys

Stavchanskaya Diana (Izraelis) – Kranevas, Bulgarija.

Išvados

1991–2025 metų „World Grand Prix“ istorija atspindi nuoseklią W.F.F.-International ir W.B.B.F.-International raidą bei tarptautinį autoritetą. Per šį laikotarpį federacija sukūrė vieną ilgiausiai be pertraukų vykstančių nepriklausomo kultūrizmo čempionatų ciklų pasaulyje.

Čempionų sąrašas liudija aukštą sportinį lygį, nuolatinę tarptautinę konkurenciją ir plačią geografiją. Kartu tai yra reikšmingas istorinis dokumentas, atspindintis kelių kartų sportininkų pasiekimus ir W.F.F.-International indėlį į pasaulinio kultūrizmo istoriją.

Chronologinis absoliučių čempionų sąrašas

Metai

Vyrai

Moterys

2025

Rokashkov Vyacheslav (R usijos Federacija) – Kranevas, Bulgarija

Stavchanskaya Diana (Izraelis) – Kranevas, Bulgarija

2024

Dusan Jovanovic (Serbija) – Kranevas, Bulgarija • Gatis Sakne (Latvija) – Vilkaviškis, Lietuva • Oleksii Fedotov (Estija) – Pernu, Estija • Janis Kravalis (Latvija) – Kandava, Latvija

Inna Gusarova (Latvija) – Kranevas, Bulgarija • Jelena Ivanova (Latvija) – Vilkaviškis, Lietuva • Jelena Ivanova (Latvija) – Pernu, Estija • Jelena Bitineva (Latvija) – Kandava, Latvija

2022

Rubin Gajnullin (Rusija) – Maskva, Rusijos Federacija

Jelena Volkova (Rusijos Federacija) – Maskva, Rusijos Federacija

2021

Roman Polshin (Estija) – Klaipėda, Lietuva • Maroš Kanasz (Slovakija) – Kranevas, Bulgarija

Karina Sonmez (Turkija) – Kranevas, Bulgarija • Hanna Skytta (Suomija) – Klaipėda, Lietuva

2020

Kushal Changmai (Indija) – Delis, Indija

Alisa Klimova (Rusijos Federacija) – Delis, Indija

2019

Musa Blamm (Alžyras) – Maskva • Dainius Dzikevičius (Lietuva) – Kranevas

Valentina Savciuk (Rusijos Federacija) – Maskva • Marina Yavorovskaja (Ukraina) – Kranevas

2018

Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija) – Sočis

Julia Medvedeva (Rusijos Federacija) – Sočis

2017

Sergej Jaciuk (Ukraina) – Jekaterinburgas • Medjit Nazari (Iranas) – Sočis

Aleksandra Antipova (Rusijos Federacija) – Jekaterinburgas • Natalia Abramova (Rusijos Federacija) – Sočis

2016

Christofer Mewes (Vokietija) – Vupertalis

Joanna Fuchs (Vokietija) – Vupertalis

2015

Maksim Kazaks (Latvija) – Bobruiskas • Peter Molnar (Vengrija) – Mastrichtas

Agnė Šukaitytė (Lietuva) – Bobruiskas • Evelyn Dirocie (Belgija) – Mastrichtas

2014

Nikolaj Vorobjov (Rusijos Federacija) – Tula • Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė) – Maskva

Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Tula • Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Maskva

2013

Reinaldo Jose Roberto Da Cruz (Jungtinė Karalystė) – Maskva • Vitalij Liutov (Rusija) – Lvovas • Vahid Shishehgar (Iranas) – Tula • Arash Ahmadi (Iranas) – Vitebskas • Nikolaj Vorobjov (Rusija) – Saratovas

Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Maskva • Natalija Risevskaja (Ukraina) – Lvovas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Saratovas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Vitebskas • Aleksandra Dolzenkova (Baltarusija) – Tula

2012

Abolfazi Aghakhani (Iranas) – Maskva • Jevgenij Klockov (Rusijos Federacija) – Maskva • Sergej Kostel (Baltarusija) – Vitebskas

Svetlana Pugačeva (Rusijos Federacija) – Maskva • Jelena Kursanova (Rusijos Federacija) – Maskva

2011

Jevgenij Briancev (Rusijos Federacija) – Samara

Liudmila Senciugova (Rusijos Federacija) – Samara

2010

Igor Belodedov (Rusijos Federacija) – Nižnij Novgorodas

Aleksandra Nikolajeva (Rusijos Federacija) – Nižnij Novgorodas

2009

Raimund Kienreich (Austrija) – Alanija, Turkija

Jolanta Mileriūtė (Lietuva) – Alanija, Turkija

2008

Dimitrios Mastorakis (Graikija) – Eretrija

Jolanta Mileriūtė (Lietuva) – Eretrija

2006

Aleksandr Ševcov (Estija) – Ryga

Martina Lepcin (Kroatija) – Ryga

2000

Patrik Heisel (Vokietija) – Syros, Graikija

Claudia Muhlhaus (Vokietija) – Syros

1999

Massimo Monaco (Italija) – Badenas, Austrija

Claudia Muhlhaus (Vokietija) – Badenas

1998

Jurgen Koch (Vokietija) – Palanga, Lietuva

Claudia Machmor (Vokietija) – Palanga

1997

Frank Carlotto (Šveicarija) – Manheimas • Gediminas Bacevičius (Lietuva) – Klaipėda • Jurgen Koch (Vokietija) – Esenas • Sigitas Griškenas (Lietuva) – Lincas

Edita Daubaraitė (Lietuva) – Manheimas • Edita Daubaraitė (Lietuva) – Klaipėda • Ines Vogel (Vokietija) – Lincas • Susana Palma (Ispanija) – Esenas

1996

Jan Bohlen (Vokietija) – Kaizerslauternas

Sabine Weeke (Vokietija) – Kaizerslauternas • Isabelle Streit (Prancūzija) – Badenas • Daniela Haric (Kroatija) – Hanoveris

1995

Frank Carlotto (Šveicarija) – Esenas

Sabine Weeke (Vokietija) – Esenas • Alexandra Baumann (Vokietija) – Hanoveris

1994

Hani El Jindawi (Vokietija) – Pösneckas

Claudia Machmor (Vokietija) – Pösneckas • Klaudia Rohrs (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1993

Lutz Wilke (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

Manuela Franz (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1992

Peter Schmidt (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

Manuela Franz (Vokietija) – Frankfurtas prie Maino

1991

Burkhard Olf (Vokietija) – Hesenas

Stefanie Wehr (Vokietija) – Hesenas

NPC festivaliai ir oficialus sportas: kur yra riba?

Pastaraisiais metais dėl IFBB kultūristų persekiojimo per doping kontrolę vis daugiau atletų renkasi dalyvauti NPC organizuojamuose renginiuose. Tačiau retas susimąsto, kuo jie skiriasi nuo oficialių sporto federacijų organizuojamų varžybų ir kokia yra šių organizacijų vieta pasaulinėje kultūrizmo istorijoje.

Daugelis sportininkų skiria milžiniškas lėšas, laiką ir energiją siekdami pergalių, tačiau dažnai nesidomi nei sporto istorija, nei organizacijų, kurioms atstovauja, kilme ir statusu.

1888 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta AAU (Amateur Athletic Union). Daugelį dešimtmečių ši organizacija atliko svarbų vaidmenį JAV sporto sistemoje ir organizavo prestižines „Mr. America“ kultūrizmo varžybas.

Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinėje arenoje kultūrizmas buvo glaudžiai susijęs su tarptautine sunkiosios atletikos federacija (FIHC). 1947–1969 metais jos globoje buvo rengiami „Mr. Universe“ turnyrai. Tuo metu nei IFBB, nei NABBA, nei WBBG neturėjo tokio tarptautinio pripažinimo, kokį turėjo oficiali sporto sistema.

1969 metais FIHC kultūrizmo atsisakė. Vėliau pagrindine tarptautine kultūrizmo organizacija tapo IFBB, kuri buvo priimta į tarptautinių sporto federacijų bendruomenę ir siekė olimpinio pripažinimo. Siekdama atitikti tarptautinio sporto reikalavimus, IFBB pradėjo taikyti dopingo kontrolę, plėtė nacionalinių federacijų tinklą ir ilgus metus buvo pagrindinė pasaulinio kultūrizmo sporto organizacija.

JAV situacija buvo kitokia. AAU nenorėjo atsisakyti savo įtakos, todėl susiformavo atskira sistema. 1983 metais Džimas Manjonas įsteigė NPC (National Physique Committee), kuri perėmė mėgėjų kultūrizmo organizavimą Jungtinėse Valstijose. Šios organizacijos varžybos buvo vystomos pagal kitokį modelį nei oficialių tarptautinių sporto federacijų.

1998 metais Tarptautinis olimpinis komitetas atsisakė pripažinti IFBB federaciją ir kultūrizmą olimpine sporto šaka. Tai tapo lūžio tašku visam kultūrizmo pasauliui. Vėliau pasikeitė IFBB valdymas, o profesionalų varžybų organizavimas Jungtinėse Valstijose galutinai atsidūrė Džimo Manjono vadovaujamos sistemos rankose.

Šiandien NPC renginiai sparčiai plečiasi ir už JAV ribų. Daugelyje valstybių jie konkuruoja su nacionalinėmis federacijomis, priklausančiomis tarptautinei sporto sistemai. Kartu plečiasi ir varžybų formatas – vietoje kelių prestižinių titulų atsirado dešimtys skirtingų kategorijų, todėl čempiono vardas praranda ankstesnį išskirtinumą.

Tai nereiškia, kad NPC renginiai nėra gerai organizuoti ar juose nestinga stiprių atletų. Tačiau būtina suprasti, jog komercinis renginys ir oficialios sporto sistemos varžybos nėra tas pats. Tai skirtingi veiklos modeliai, turintys skirtingus tikslus ir veikimo principus.

Išvados

Kultūrizmo istorija rodo, kad sporto organizacijos visada buvo ne tik sporto, bet ir politikos bei verslo dalis. Todėl kiekvienam atletui verta žinoti, kokiai sistemai jis atstovauja ir kokių tikslų siekia pasirinkta organizacija.

Prieš priimant sprendimą dalyvauti vienose ar kitose varžybose, reikėtų atsakyti į paprastą klausimą: ar svarbiausias tik medalis ir scena, ar ir priklausymas oficialiai sporto sistemai, kurioje galioja tarptautiniai sporto principai, federacijų pripažinimas bei antidopingo reikalavimai?

Sportininkui žinios apie savo sporto istoriją yra ne mažiau svarbios nei treniruotės. Tik suprasdamas organizacijų kilmę, jų tikslus ir statusą, atletas gali sąmoningai pasirinkti kelią, kuriuo nori eiti.

„Gintariniam prizui“ – 60 metų

Originali sporto šakos istorinė knyga

Prieš pradedant išsamiai pasakoti apie vieną seniausių tradicinių tarptautinių kultūrizmo ir fitneso renginių pasaulyje – „Gintarinio prizo“ turnyrą, būtina trumpai apžvelgti kultūrizmo, kaip oficialiai pripažintos sporto šakos, istoriją. Tik platesnis istorinis kontekstas leidžia visapusiškai suprasti ir įvertinti „Gintarinio prizo“ reikšmę pasaulinėje kultūrizmo raidoje.

Tenka pripažinti, kad nemaža dalis kultūristų menkai pažįsta savo sporto istoriją ir sunkiai orientuojasi šiandien veikiančių tarptautinių kultūrizmo organizacijų gausoje.

Iki šiol pasaulyje nėra išleista nuoseklios studijos, kuri sistemiškai apimtų oficialaus sportinio kultūrizmo raidą nuo jo pripažinimo iki šių dienų. Todėl ši knygos dalis tampa ne tik reikšmingu istoriniu šaltiniu, bet ir pirmuoju bandymu nuosekliai pristatyti tarptautinę sportinio kultūrizmo istoriją.

Pasaulinio sportinio kultūrizmo istorijos apžvalgoje aptariami svarbiausi šios sporto šakos raidos etapai:

oficialiai pripažinto sportinio kultūrizmo pradžia (FIHC, 1947–1969); oficialaus sportinio kultūrizmo tęstinumas (IFBB, 1971–1998); sportinio kultūrizmo atsiradimas socialistinėse šalyse (FIHC, 1959); sportinio kultūrizmo pradžia TSRS (FIHC, 1963); sportinio kultūrizmo atsiradimas Lietuvoje (1965); sportinio kultūrizmo pradžia Klaipėdoje (1967).

Pratarmė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai knygų apie žymius sportininkus ir nacionalinių kultūrizmo federacijų vadovus. Viena jų, išleista Rusijos Federacijoje, buvo skirta buvusiam kultūristui, vėliau tapusiam Rusijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vladimirui Dubininui. Tačiau tokio pobūdžio leidiniuose neretai dėl įvairių priežasčių nutylimi reikšmingi istoriniai faktai.

Pavyzdžiui, po pralaimėjimo tarptautiniame turnyre „Georgo Tenno memorialas“ 1974 metais Vladimiras Dubininas faktiškai pasitraukė iš kultūrizmo beveik trylikai metų ir nutraukė aktyvius ryšius su sporto bendruomene. Tai buvo itin svarbus laikotarpis kultūrizmo istorijoje. Tik 1986 metais, ne kartą pakviestas dr. Edmundo Daubaro, jis vėl pasirodė kultūrizmo bendruomenėje, atvykęs į tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“, vykusį Klaipėdoje (Lietuvos TSR).

Tuo metu Rusijos TFSR kultūrizmui vadovavo maskvietis Vladimiras Šubovas, todėl Dubininas renginyje dalyvavo daugiausia kaip garbės svečias. Iki 1987 metų jo veikla apsiribojo sportininko karjera ir darbu savo sporto klube – SSRS kultūrizmo organizavimo bei valdymo procesuose jis nedalyvavo.

Todėl natūraliai kyla klausimas: kiek objektyviai galima aprašyti laikotarpį, kurio įvykiuose pats autorius nedalyvavo? Panaši problema būdinga ir daugeliui kitų publikacijų apie kultūrizmo istoriją, kuriose neretai pateikiami spėjimai, netikslumai ar dokumentais nepatvirtinti teiginiai.

XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulis buvo padalytas į du politinius blokus – Vakarų (kapitalistinį) ir Rytų (socialistinį). Ši takoskyra atsispindėjo ir sporte, ne išimtis buvo ir kultūrizmas.

Tarptautinės kultūristų federacijos IFBB (International Federation of BodyBuilders) istorija nuolat buvo publikuojama pačios federacijos leidiniuose. Natūralu, kad juose pirmiausia atsispindėjo pačios organizacijos požiūris į pasaulinę kultūrizmo raidą. Tuo tarpu socialistinių šalių kultūrizmo istorija beveik nebuvo tiriama ir viešinama. 1973–1987 metais daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas dėl politinių priežasčių buvo ribojamas, o kai kuriose šalyse – visiškai uždraustas.

Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po socialistinės sistemos žlugimo, ano laikotarpio kultūrizmo istoriją vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Buvę sportininkai neretai prisistato „SSRS čempionais“, o kai kurie sporto klubų vadovai save pateikia kaip pagrindinius sovietinio kultūrizmo kūrėjus. Tačiau istorija remiasi ne legendomis, o dokumentais pagrįstais faktais, kruopščia analize ir objektyviu vertinimu.

Vienas svarbiausių socialistinio ir Vakarų pasaulio kultūrizmo istorijos liudytojų bei aktyvių dalyvių buvo dr. Edmundas Daubaras. Susiklosčius aplinkybėms, jis du kartus baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo germanų filologijos bei teisės specialybes. Tuo metu jis buvo bene vienintelis SSRS kultūrizmo atstovas, laisvai mokėjęs kelias užsienio kalbas. Tai suteikė jam galimybę palaikyti artimus asmeninius ryšius su svarbiausiais pasaulio kultūrizmo lyderiais – IFBB prezidentu kanadiečiu Benu Weideriu, WABBA (World Amateur Body Building Association) prezidentu prancūzu Serge'u Nubret ir NABBA (National Amateur Body-Builders' Association) vadovu britu Oscaru Heidenstamu.

Šių tarptautinių ryšių dėka sukauptas unikalus dokumentų, oficialaus susirašinėjimo, fotografijų ir istorinių liudijimų archyvas, kurio didelė dalis šioje knygoje publikuojama pirmą kartą.

Dažniausiai prisimenami iškilūs sportininkai ir jų pergalės. Tačiau bet kurios sporto šakos istoriją pirmiausia kuria organizatoriai, federacijų vadovai, treneriai, teisėjai, žurnalistai, leidėjai ir daugybė entuziastų. Jie steigia klubus ir federacijas, organizuoja varžybas, plėtoja tarptautinius ryšius ir rūpinasi, kad sportiniai pasiekimai taptų žinomi visuomenei. Be jų ilgamečio darbo nebūtų nei didžiųjų čempionų, nei gyvų sporto tradicijų.

Ši knyga skirta ne tik įamžinti „Gintarinio prizo“ istoriją. Ji siekia dokumentais pagrįstai atkurti sportinio kultūrizmo raidą, atskleisti mažiau žinomus istorinius faktus ir parodyti žmones, kurių pastangomis ši sporto šaka augo, stiprėjo ir tapo tarptautiniu reiškiniu.

Tarptautinės asmenybės

Profesorius Lalitas Sonis – Indijos sporto ambasadorius pasaulyje

Pastaruosius kelis dešimtmečius Indija yra viena aktyviausių pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje dalyvaujančių valstybių. Prie šios veiklos plėtros svariai prisidėjo sporto organizatorius ir visuomenininkas profesorius Lalitas Sonis (Lalit Kumar Soni, Indija), kurio ilgametis darbas tapo reikšmingu veiksniu stiprinant federacijos pozicijas ne tik Indijoje, bet ir visame Azijos regione.

Sportinį išsilavinimą turintis Lalitas Sonis savo veiklą pradėjo nuo vietinių sporto klubų organizavimo ir administravimo. Nuoseklus darbas, organizaciniai gebėjimai bei išskirtinis atsidavimas sportui lėmė, kad jis palaipsniui tapo vienu svarbiausių WFF–WBBF federacijos vadovų Azijoje ir buvo išrinktas pasaulinės federacijos viceprezidentu. Šias pareigas eidamas jis koordinuoja federacijos veiklą daugelyje Azijos valstybių, organizuoja tarptautinius renginius, palaiko ryšius su nacionalinėmis federacijomis ir prisideda prie naujų sporto organizacijų kūrimo.

Savo sportinę veiklą Lalitas Sonis pradėjo Pandžabo valstijos Ludhianos mieste, viename didžiausių šiaurės Indijos pramonės ir sporto centrų. Daugelį metų jis vadovavo keliems sporto klubams, kuriuose buvo ugdomi jaunieji atletai ir rengiamos nacionalinės varžybos. Sukaupęs didelę organizacinę patirtį, vėliau jis visą dėmesį skyrė tarptautinei sporto vadybai ir visuomeninei veiklai.

Tačiau Lalito Sonio veikla neapsiriboja vien sportu. Jis yra visuomeninio vėžio ligų profilaktikos centro prezidentas, aktyviai remia moterų teises ginančią organizaciją „Ek Ass Women Helpline NGO“, bendradarbiauja su įvairiomis gyvūnų globos organizacijomis bei dalyvauja socialiniuose projektuose, skirtuose jaunimo užimtumui, sveikai gyvensenai ir visuomenės švietimui. Ši įvairiapusė veikla liudija jo įsitikinimą, kad sportas yra neatsiejamas nuo visuomenės gerovės, sveikatos ir moralinių vertybių puoselėjimo.

Per daugelį metų Lalitas Sonis organizavo dešimtis nacionalinių ir tarptautinių renginių Indijoje bei Tailande. Jo iniciatyva vyko aukšto lygio susitikimai su valstybės institucijų atstovais, verslo lyderiais ir visuomenės veikėjais. Jis buvo vienas pagrindinių tarptautinių „Universe“ bei „World Grand Prix“ turnyrų organizatorių, rengė spaudos konferencijas, televizijos laidas ir informacines kampanijas, padėjusias populiarinti WFF–WBBF federacijos veiklą Azijoje.

Ypatingą dėmesį Lalitas Sonis nuolat skiria Indijos nacionalinės rinktinės formavimui. Beveik kiekvienose pasaulio ar žemyno pirmenybėse jis asmeniškai rūpinasi sportininkų atranka, jų pasirengimu, delegacijų organizavimu ir tarptautinių ryšių stiprinimu. Dėl jo pastangų Indijos sportininkų pasirodymai pasaulio čempionatuose tapo reguliarūs, o šalies autoritetas tarptautinėje WFF–WBBF bendruomenėje nuolat augo.

Aktyvi visuomeninė veikla neliko nepastebėta ir tarptautiniu mastu. Dalyvaudamas pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijoje Ukrainoje, Lalitas Sonis buvo apdovanotas UNESCO tarptautinės organizacijos garbės raštu už reikšmingą indėlį į visuomeninę veiklą ir tarptautinį bendradarbiavimą. Taip pat vienas seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų – Stavropigiono universitetas – jam suteikė garbės profesoriaus vardą, įvertindamas jo nuopelnus sportui ir visuomeninei veiklai.

Tarptautinis Lalito Sonio autoritetas buvo įvertintas ir Lietuvoje. 2019 metais oficialaus priėmimo Lietuvos Respublikos Seime metu jis buvo iškilmingai apdovanotas pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės sidabro medaliu”. Šis apdovanojimas tapo jo ilgametės veiklos ir nuopelnų tarptautiniam sporto judėjimui pripažinimu.

Lietuva Lalitui Soniui nėra vien tarptautinių varžybų vieta. Jis ne kartą lankėsi Klaipėdoje, kur organizavo Indijos sportininkų pasirodymus miesto vaikų darželiuose, skatindamas vaikų domėjimąsi sportu, fiziniu aktyvumu ir sveika gyvensena. Tokie susitikimai tapo savotiška kultūrine ir sportine draugystės tarp Lietuvos ir Indijos išraiška.

Ypatingą vietą Lalito Sonio veikloje užima darbas su jaunaisiais talentais. Jo dėka ne vienas perspektyvus Indijos atletas tapo tarptautinių varžybų prizininku ir savo šalies sporto simboliu. Ryškiausias pastarųjų metų pavyzdys – 2024 metais Klaipėdoje vykusiame WFF–WBBF pasaulio čempionate kovos menų pogrupyje triumfavęs vos trejų metų amžiaus sportininkas Fatehas Gilis. Šio neeilinio talento pasirodymas sulaukė didelio tarptautinės sporto bendruomenės dėmesio, o Indijoje jis tapo jaunosios kartos simboliu, įrodančiu, kad kryptingas darbas ir ankstyvas ugdymas gali atverti kelią į aukščiausius sporto pasiekimus.

Profesoriaus Lalito Sonio gyvenimo kelias atspindi šiuolaikinio sporto vadovo sampratą. Jis ne tik organizuoja varžybas ar vadovauja federacijoms, bet ir kuria ilgalaikę sporto plėtros sistemą, jungiančią skirtingų valstybių žmones, kultūras ir organizacijas. Jo veikla įrodo, kad sportas gali tapti veiksminga tarptautinio bendradarbiavimo, visuomenės ugdymo ir humanitarinių iniciatyvų platforma.

Išvada

Profesoriaus Lalito Sonio veikla peržengia tradicinio sporto administravimo ribas. Per ilgus metus jis tapo vienu ryškiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinio judėjimo lyderių Azijoje, reikšmingai prisidėjusiu prie federacijos plėtros, Indijos sportininkų tarptautinių pasiekimų ir naujų kartų ugdymo. Jo organizacinė, visuomeninė ir labdaringa veikla liudija, kad tikras sporto lyderis savo autoritetą kuria ne vien laimėjimais varžybose, bet ir gebėjimu vienyti žmones, ugdyti jaunimą, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą bei skleisti humanistines sporto vertybes. Dėl šių priežasčių profesorius Lalitas Sonis pagrįstai laikomas viena ryškiausių šiuolaikinio tarptautinio WFF–WBBF judėjimo asmenybių.

Išsamesnė informacija yra tarptautiniame puslapyje www.wff.lt