PASAULINIO SPORTO ISTORIJA. Grįžtant į praeitį: WFF-WBBF ieškojo naujų tarptautinio sporto vystymo kelių.

2003 metai WFF-WBBF istorijoje buvo svarbus lūžio laikotarpis. Vokiečiui Klausui P. J. Hoffmannui pasitraukus iš aktyvios tarptautinės sporto veiklos jo vadovaujamoje WFF-WBBF federacijos dalyje, Dr. Edmundas Daubaras liko vienintelis organizacijos lyderis, toliau besirūpinantis tarptautine federacijos veikla ir jos sporto vystymo kryptimis. Tuo metu prieš federaciją iškilo ne vien organizaciniai, bet ir kur kas platesni strateginiai klausimai: kaip toliau vystyti tarptautinį sportą, kokia kryptimi turi judėti fitnesas ir kaip sukurti tokį sporto modelį, kuris nebūtų vien tradicinių kultūrizmo principų pakartojimas.

Situacija buvo sudėtinga. Dešimtmečiais kultūrizmo pasaulyje įsitvirtinę modeliai buvo tapę tradicija, tačiau tradicija savaime dar nereiškia progreso. WFF-WBBF vadovybė suprato, kad norint judėti į priekį neužtenka organizuoti dar vienas tokio paties formato varžybas ar mechaniškai kartoti jau žinomus sprendimus. Reikėjo ieškoti naujovių, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir nebijoti keisti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.

Toks požiūris WFF-WBBF veikloje buvo matomas dar iki 2003 metų. Jau 1999 metais federacija į savo veiklą įtraukė vaikų „Fit-Kid“ bei neįgalių sportininkų kategorijas. Tai buvo svarbus žingsnis, nes sportas buvo pradėtas suvokti plačiau – ne vien kaip aukščiausio lygio atletų varžymasis, bet ir kaip veikla, kurioje turi atsirasti vietos vaikams bei žmonėms su negalia. Nuo 2004 metų federacija pradėjo organizuoti ir fitneso modelių varžybas. Šie sprendimai nebuvo atsitiktiniai. Jie atspindėjo bendrą siekį ieškoti naujų sporto formų ir plėsti pačią fitneso sporto sampratą.

Todėl 2004 metai tapo ypatingu laikotarpiu. Lietuvoje buvo surengta daugybė vietinių ir tarptautinių varžybų, Rygoje organizuotas didelis tarptautinis „Gintarinio prizo“ turnyras, o Maskvoje įvyko reikšmingas Europos čempionatas. Tačiau šių renginių reikšmė buvo ne vien sportinių rezultatų suvestinėse. Tuo metu WFF-WBBF aktyviai eksperimentavo su įvairiomis kategorijomis, teisėjavimo kriterijais ir varžybų organizavimo principais. Buvo ieškoma atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti šiuolaikinio tarptautinio fitneso sporto kryptis.

Tai buvo tam tikra prasme eksperimentinis laikotarpis. Federacija bandė ne prisitaikyti prie jau egzistuojančio modelio, o pati ieškojo galimybių jį keisti. Buvo svarbu ne tik tai, kaip sportininkas atrodo scenoje, bet ir kaip sporto varžybos gali būti organizuojamos, kaip jos vertinamos ir kaip jas suvokia žiūrovas. Tuo metu buvo bandoma rasti optimalų santykį tarp sportinio pasirengimo, estetikos, varžybų patrauklumo ir tarptautinio sporto organizavimo.

Svarbiausiu 2004 metų įvykiu tapo Vilniaus kongresų rūmuose surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Renginiui buvo suteiktas ir valstybės dėmesys – čempionatą rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o išsamų reportažą iš varžybų parodė Lietuvos nacionalinė televizija. Čempionate dalyvavo 378 atletai iš 28 pasaulio šalių. Šie skaičiai gerai atskleidžia renginio mastą ir tarptautinį pobūdį.

Beveik visiems sportininkams Vilniaus viešbučiuose buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Už šių skaičių ir faktų slypėjo didžiulis organizacinis darbas. Reikėjo priimti šimtus užsienio atletų, pasirūpinti jų apgyvendinimu, maitinimu, varžybų programa, teisėjavimu ir daugybe kitų tarptautinio renginio detalių. Todėl 2004 metų pasaulio čempionatas tapo ne tik sportiniu, bet ir organizaciniu WFF-WBBF išbandymu.

Tais pačiais metais federacija žengė dar vieną reikšmingą žingsnį – įsteigė profesionalų lygą ir profesionalų varžybas įtraukė į varžybų programą. Tai buvo svarbu todėl, kad buvo siekiama sukurti ne vien atskirų čempionatų sistemą, bet platesnę sporto struktūrą, kurioje galėtų atsirasti vietos ir aukščiausio lygio profesionaliems atletams. Tokiu būdu buvo ieškoma galimybės sujungti skirtingus sportinio kelio etapus – nuo vaikų ir mėgėjų iki profesionalaus sporto.

2004 metų pasaulio čempionato organizacinio komiteto pirmininku buvo Gediminas Kirkilas - tuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys, krašto apsaugos ministras, vėliau – nuo 2006 metų – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Jis asmeniškai pasirašė varžybų nugalėtojams įteiktus diplomus bei dalyvavo tarptautinėje WFF-WBBF spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Šie faktai taip pat yra svarbi to laikotarpio istorijos dalis. Jie parodo, kad tarptautiniai WFF-WBBF renginiai Lietuvoje buvo pastebimi ne tik sporto bendruomenėje, bet ir platesniame visuomeniniame bei valstybiniame gyvenime.

2004 metų pasaulio čempionatas tapo savotišku pasirinktos krypties patikrinimu. Iki tol išbandytos naujos kategorijos, nauji vertinimo principai, naujos varžybų formos ir profesionalų sporto idėja buvo perkelti į didelio masto tarptautinį renginį. Ir būtent čia galima įžvelgti svarbiausią to laikotarpio bruožą: WFF-WBBF neapsiribojo vien deklaracijomis apie sporto vystymą. Buvo bandoma praktiškai įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.

2005 metais ši veikla buvo tęsiama. Vilniaus kongresų rūmuose dvi dienas vyko dar vienas didelio masto WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Jo organizacinio komiteto pirmininku buvo to meto Lietuvos Respublikos Seimo narys ir šalies finansų ministras Algirdas Butkevičius. Tai, kad po 2004 metų pasaulio čempionato buvo surengtas dar vienas didelis tarptautinis renginys, rodo pasirinktos krypties tęstinumą.

Šiandien, žvelgiant į tuos įvykius iš didesnės istorinės perspektyvos, 2003–2005 metų laikotarpį galima vertinti ne kaip paprastą tarptautinių varžybų organizavimo etapą. Tai buvo laikotarpis, kai buvo ieškoma atsakymo į kur kas sudėtingesnį klausimą – kokiu keliu turi vystytis pats sportas.

WFF-WBBF tuo metu bandė peržengti tradicinio kultūrizmo ribas. Vaikų „Fit-Kid“, neįgaliųjų sportas, fitneso modelių varžybos, naujos kategorijos, teisėjavimo kriterijų eksperimentai ir profesionalų lygos sukūrimas buvo skirtingos vienos bendros krypties išraiškos. Buvo siekiama, kad sporto sistema būtų platesnė, įvairesnė ir atviresnė skirtingoms sportininkų grupėms.

Todėl šio laikotarpio istorijos nereikėtų matuoti vien medalių skaičiumi ar surengtų varžybų statistika. Daug svarbiau yra tai, kad tuo metu buvo bandoma keisti požiūrį į patį sporto vystymą. Buvo suvokta paprasta, tačiau ne visada sporto organizacijose įgyvendinama tiesa: jeigu sportas nori išlikti gyvas ir patrauklus, jis negali amžinai stovėti vietoje.

2003–2005 metais WFF-WBBF pasirinko paieškos kelią. Buvo eksperimentuojama, buvo ieškoma, buvo priimami sprendimai ir tikrinama, ar jie veikia praktikoje. Kai kurie sprendimai galėjo būti ginčytini, kai kurie vėliau keitėsi, tačiau pats principas buvo aiškus – sportas turi vystytis.

Būtent todėl šį laikotarpį galima laikyti vienu iš svarbesnių WFF-WBBF istorijos etapų. Tai buvo metas, kai federacija stengėsi ne tik organizuoti tarptautines varžybas, bet ir formuoti savo supratimą apie tai, koks galėtų būti ateities fitneso sportas.

Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galima kitaip pažvelgti ir į tuomet priimtus sprendimus. Tai, kas tuo metu galėjo atrodyti kaip eksperimentas ar drąsus bandymas, šiandien leidžia geriau suprasti sporto evoliucijos logiką. Naujos kategorijos, vaikų sportas, neįgaliųjų įtraukimas, profesionalių atletų sistema ir didelio masto tarptautiniai renginiai buvo bandymas sukurti platesnį sporto pasaulį.

Istorijoje svarbu ne tik tai, kas tuo metu buvo pasiekta. Ne mažiau svarbu tai, ko buvo išdrįsta ieškoti.

2003–2005 metų WFF-WBBF veikla būtent apie tai ir kalba. Apie laikotarpį, kai tradicijos nebebuvo laikomos pakankamu atsakymu, kai buvo ieškoma naujų sprendimų ir kai buvo bandoma įrodyti, kad tarptautinis sportas gali būti ne tik paveldėtas, bet ir kuriamas.

Todėl pagrindinė šio laikotarpio išvada paprasta: WFF-WBBF tuomet ieškojo ne dar vieno būdo surengti varžybas – buvo ieškoma naujo kelio pačiam sportui.

Slovakija kaip tarptautinis W.F.F.–W.B.B.F. kultūrizmo ir fitneso centras:

mecenato Stefano Hrčkos vaidmuo (2009–2013).

Įvadas

XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje Slovakijos Respublika tapo vienu svarbiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo centrų Europoje. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) veikla ir išskirtine slovakų visuomenės veikėjo bei mecenato Stefano Hrčkos parama. Jo iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai sudarė prielaidas Slovakijoje surengti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, kurie sulaukė ne tik sporto bendruomenės, bet ir aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.

2009 metų „Universe“ turnyras Brusno Kupele kurorte

Svarbiu lūžio tašku tapo 2009 m. lapkričio 6–8 d. Slovakijos Tatrų regione esančiame Brusno Kupele kurorte surengtas tarptautinis „Universe“ turnyras. Renginyje dalyvavo sportininkai iš trylikos valstybių: Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Venesuelos.

Turnyro tarptautinį statusą patvirtino aukšto rango Slovakijos valstybės pareigūnų dalyvavimas. Varžybas aplankė Slovakijos Respublikos Parlamento narys ir Vyriausybės jaunimo bei sporto komisijos pirmininkas Dušanas Galisas, kuris Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė Slovakijos Respublikos Ministro Pirmininko Roberto Fico padėkos raštą. Šis faktas liudijo oficialų valstybės institucijų dėmesį federacijos veiklai ir jos organizuojamiems tarptautiniams projektams.

Tarptautinis pripažinimas ir „Garbės Aukso medalis“

2009 metų renginio metu buvęs Slovakijos Respublikos Ministras Pirmininkas Vladimiras Mečiaras buvo apdovanotas tarptautiniu „Garbės Aukso medaliu“ (International Honour Gold Medal). Apdovanojimas jam skirtas už asmeninį indėlį į sporto ir sveikatingumo idėjų plėtrą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

Tuo metu šis apdovanojimas buvo vienas aukščiausių Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos teikiamų tarptautinių įvertinimų. Iki tol jis buvo suteiktas tik buvusiam Austrijos Parlamento pirmininkui profesoriui Alfredui Gerstlui. Tokia praktika rodė federacijos siekį stiprinti sporto ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei pabrėžti visuomenės veikėjų indėlį į sveikos gyvensenos propagavimą.

Bendradarbiavimas su Slovakijos valstybės institucijomis

Po 2009 metų „Universe“ turnyro dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas oficialiam susitikimui Slovakijos Respublikos Vyriausybės rūmuose Bratislavoje. Susitikime su Ministru Pirmininku Robertu Fico ir valstybės kancleriu Františeku Hataru buvo aptartos tarptautinio sporto vystymo perspektyvos bei būsimų W.F.F.–W.B.B.F. renginių organizavimo galimybės Slovakijoje.

Vizito metu Robertui Fico buvo įteiktas tarptautinis „Garbės Aukso medalis“, simbolizavęs federacijos dėkingumą už paramą sporto ir sveikatingumo iniciatyvoms.

Tolimesnis bendradarbiavimas buvo tęsiamas ir 2012 metais. Rengiant pasaulio čempionatą Brusno Kupele kurorte, įvyko antrasis oficialus dr. Edmundo Daubaro susitikimas su Robertu Fico. Jame dalyvavo ir Stefanas Hrčka bei oficialus federacijos atstovas Slovakijoje Lubomiras Martinka. Susitikimo metu Slovakijos Ministras Pirmininkas sutiko tapti pasaulio čempionato globėju, taip dar kartą patvirtindamas valstybės paramą renginiui.

Slovakija – pasaulinių kultūrizmo renginių centras

2009–2013 metais Brusno Kupele kurortas tapo nuolatine svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. renginių vieta. Čia buvo organizuojami pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatai bei tarptautiniai „Universe“ turnyrai. Šių renginių organizacinį pagrindą sudarė glaudus Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos ir Stefano Hrčkos bendradarbiavimas.

Ypatingą reikšmę turėjo 2013 metų renginiai, kuriuose dalyvavo Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininkas Janas Figeľis. Vizito metu jis ne tik dalyvavo oficialiose iškilmėse, bet ir apdovanojo dr. Edmundą Daubarą Slovakijos Parlamento Garbės raštu bei specialiu Parlamento medaliu už ilgametę veiklą plėtojant fitnesą ir kultūrizmą tarptautiniu mastu.

Vėliau Parlamento pirmininko kvietimu įvyko oficialus dr. Edmundo Daubaro vizitas Slovakijos Respublikos Parlamente Bratislavoje. Susitikimų metu buvo nagrinėjami sporto politikos, visuomenės sveikatingumo ir tarptautinio bendradarbiavimo klausimai.

Tarptautinis įvertinimas ir tęstinumas

Slovakijos valstybinių institucijų dėmesys federacijos veiklai nesibaigė ir po 2013 metų. 2016 m. Lietuvoje vykusio W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio čempionato metu Slovakijos delegacijos vadovas Lubomiras Martinka įteikė dr. Edmundui Daubarui Slovakijos Respublikos Parlamento Garbės raštą. Dokumentą pasirašė Slovakijos Nacionalinės Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Hrnčiaras.

Šis apdovanojimas tapo simboliniu ilgalaikio Slovakijos ir Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimo įvertinimu bei pripažinimu už nuopelnus plėtojant tarptautinį fitneso ir kultūrizmo judėjimą.

Tarptautinių ryšių plėtra

Svarbią vietą federacijos veikloje užėmė ir tarptautinių ryšių plėtra. 2011 metais Bratislavoje buvo surengtas oficialus vizitas į Kubos Respublikos ambasadą. Susitikime su Kubos ambasadoriumi dalyvavo dr. Edmundas Daubaras ir Stefanas Hrčka. Derybų metu aptartos Kubos sportininkų dalyvavimo W.F.F.–W.B.B.F. renginiuose galimybės bei tolimesnio sportinio bendradarbiavimo perspektyvos.

Išvados

2009–2013 metų laikotarpis užima išskirtinę vietą W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijoje. Tuo metu Slovakija tapo vienu reikšmingiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo centrų Europoje. Šį statusą lėmė ne tik reguliariai organizuojami pasaulio lygio renginiai, bet ir aktyvus Slovakijos valstybės institucijų įsitraukimas.

Analizuojant šį laikotarpį akivaizdu, kad esminį vaidmenį atliko mecenatas Stefanas Hrčka, kurio iniciatyvos, organizacinė veikla ir finansinė parama sudarė sąlygas ilgalaikiam tarptautinių projektų įgyvendinimui. Jo veikla tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip privataus mecenavimo ir visuomeninės iniciatyvos dėka nedidelė Europos valstybė gali tapti pasaulinio sportinio judėjimo centru.

2008 m. Tarptautinis WFF-WBBF kongresas Prahoje: kelias į tarptautinį pripažinimą ir sporto reformas

2008 m. spalio 26 d. Prahoje (Čekija), istoriniuose Žofín Barocco Palace rūmuose, įvyko Tarptautinis WFF-WBBF kongresas, tapęs vienu reikšmingiausių organizacijos strateginių susitikimų XXI amžiaus pradžioje. Kongrese buvo nagrinėjamos svarbiausios pasaulinio kultūrizmo ir fitneso problemos, aptariami tarptautinio sporto valdymo principai bei numatomos tolesnės WFF-WBBF International veiklos kryptys.

Per daugiau kaip keturis dešimtmečius WFF-WBBF International nuosekliai siekė stiprinti tarptautinį kultūrizmo judėjimą, skatinti skaidrų sporto valdymą ir kurti teisiškai pagrįstą tarptautinės federacijos veiklos modelį. Prahos kongresas tapo svarbia šios ilgalaikės strategijos dalimi.

Kongresas nebuvo planuotas iš anksto. Tuo metu Prahoje vykęs WFF Professional World Championship subūrė organizacijos vadovus, nacionalinių federacijų prezidentus, tarptautinės kategorijos teisėjus bei oficialius atstovus iš įvairių šalių. Atsižvelgiant į susidariusią unikalią galimybę, buvo nuspręsta surengti tarptautinį kongresą ir aptarti aktualiausius pasaulinio kultūrizmo klausimus.

Kongreso dalyviai

Kongrese dalyvavo WFF-WBBF International vadovybė, nacionalinių federacijų prezidentai, tarptautinės kategorijos teisėjai ir oficialūs atstovai iš Europos bei Azijos.

Dalyviai:

Edmundas Daubaras – WFF-WBBF International prezidentas; Peteris Papula – WFF-WBBF Austria prezidentas; Martinas Kuta – WFF-WBBF Czech Republic prezidentas; Alena Slovakova – WFF-WBBF Czech Republic sekretorė; Ali Reza Rasa – WFF-WBBF Asia prezidentas; Markusas Kitneris – WFF-WBBF Germany prezidentas; Andžejus Maciejevskis – WFF-WBBF Poland prezidentas; Marieta Žigalova – oficiali Slovakijos atstovė; Eva Martinkova – oficiali Slovakijos atstovė; prof. Karelas Tuchačekas – WFF-WBBF International tarptautinės kategorijos teisėjas (Čekija); Peteris Stachas – 2008 m. WFF Professional World Championship vyriausiasis teisėjas (Čekija); Liubomiras Krapekas – WFF-WBBF International tarptautinės kategorijos teisėjas (Čekija); Silvija Lang – oficiali Vengrijos atstovė; Jurijus Bogdanovas – oficialus Vokietijos atstovas; Fediras Chašalovas – oficialus Ukrainos atstovas.

Ši tarptautinė delegacija atstovavo pagrindinėms WFF-WBBF International organizacijos struktūroms ir svarstė federacijos strateginės plėtros, tarptautinio pripažinimo, antidopingo politikos bei organizacinės reformos klausimus.

Svarbiausios kongreso temos Pasaulinio kultūrizmo padėtis

Kongreso dalyviai pažymėjo, kad pasaulinis kultūrizmas susiduria su organizaciniais ir teisiniais iššūkiais. Daugelyje tarptautinių organizacijų trūko aiškios teisinės bazės, nuoseklios valdymo sistemos ir vieningų tarptautinių standartų. Tokia padėtis apsunkino sporto šakos plėtrą bei mažino tarptautinių organizacijų autoritetą.

Tarptautinių sporto organizacijų teisinis statusas

Diskusijose pabrėžta, kad dalis sporto organizacijų veikė neturėdamos aiškiai apibrėžto tarptautinio teisinio statuso. Taip pat atkreiptas dėmesys į nepakankamą sporto administravimo profesionalumą, kuris kai kuriais atvejais neigiamai veikė federacijų veiklos skaidrumą ir tarptautinį patikimumą.

Kongresas pabrėžė, jog tarptautinės federacijos ir jų organizuojami čempionatai privalo remtis aiškiu teisiniu pagrindu. Tik tokia sistema gali užtikrinti sportininkų teisių apsaugą, organizacijų stabilumą ir ilgalaikį tarptautinį pripažinimą.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Daug dėmesio skirta glaudesniam skirtingų federacijų bendradarbiavimui. Kongreso dalyviai pabrėžė, kad pasaulinio kultūrizmo pažanga įmanoma tik koordinuojant skirtingų organizacijų veiklą, vienodinant sporto valdymo principus ir kuriant bendrą tarptautinę sistemą.

Antidopingo politika

Viena svarbiausių kongreso temų buvo kova su dopingu. Dalyviai pabrėžė, kad sąžininga konkurencija, sportininkų sveikatos apsauga ir vienodi antidopingo reikalavimai turi būti neatsiejama šiuolaikinio sporto dalis.

Priminta, kad 2007 metais WFF-International pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Pasauline antidopingo agentūra (WADA) ir formaliai prisijungė prie World Anti-Doping Code, taip oficialiai įsipareigodama laikytis tarptautinių antidopingo principų.

Kongreso sprendimai

Apibendrinus diskusijas buvo konstatuota, kad:

pasauliniam kultūrizmui būtinos nuoseklios organizacinės ir teisinės reformos; tarptautinės federacijos privalo veikti vadovaudamosi pripažintais teisės ir administravimo principais; antidopingo politika turi būti viena svarbiausių sporto valdymo krypčių; tarptautinis bendradarbiavimas yra būtina sąlyga siekiant ilgalaikės kultūrizmo plėtros ir tarptautinio pripažinimo. Istorinė reikšmė

2008 m. Prahos kongresas tapo svarbiu WFF-WBBF International veiklos etapu. Jame buvo suformuluoti pagrindiniai organizacijos strateginiai principai – teisėtumas, skaidrus valdymas, tarptautinis bendradarbiavimas, vieningi sporto standartai ir atsakinga antidopingo politika.

Kongrese aptarti klausimai išliko aktualūs ir vėlesniais metais, todėl šis susitikimas laikomas vienu svarbiausių WFF-WBBF International strateginių forumų. Jo sprendimai prisidėjo prie tolesnės federacijos tarptautinės plėtros ir sustiprino jos poziciją siekiant modernios, skaidrios ir tarptautiniais principais grindžiamos kultūrizmo sistemos.

2026 m. tarptautinės naujienos.

Lietuva stiprina tarptautinį sporto bendradarbiavimą: dėmesys Taivanui ir būsimiems WFF-WBBF renginiams.

2026 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įvyko oficialus Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime aptartos Taivano delegacijos dalyvavimo galimybės Lietuvoje vyksiančiuose svarbiuose tarptautiniuose sporto renginiuose bei tolesnio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo sporto srityje perspektyvos.

Pasaulinė WFF-WBBF federacija šiuo metu intensyviai rengiasi dviem reikšmingiems tarptautiniams įvykiams Lietuvoje – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, kuris vyks 2026 m. spalio 24–26 d., ir 60-ajam istoriniam tarptautiniam „Gintarinio prizo“ turnyrui Klaipėdoje, numatomam 2027 m. gegužę.

Šių renginių tarptautinę reikšmę papildė rugpjūčio 27 dieną Vilniuje vykęs susitikimas su Taivano ambasados atstovais. Susitikime dalyvavo Taivano ambasadoriaus pavaduotojas Elvie Wu ir ambasados pirmoji sekretorė Lee Chun-Chih.

Susitikimas vyko oficialiai palaikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o tai suteikia platesnį kontekstą federacijos plėtojamam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Taivano delegacijos dalyvavimas – vienas svarbiausių susitikimo klausimų

Vienas pagrindinių pokalbio klausimų buvo galimybė oficialiai Taivano delegacijai dalyvauti artėjančiuose WFF-WBBF tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje.

Taivano sportininkų ir delegacijos dalyvavimas pasaulio čempionate Neringoje bei „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje galėtų tapti reikšmingu tolesnio tarptautinio sporto ryšių stiprinimo žingsniu.

Sportas šiuo atveju tampa ne tik varžybų, bet ir tarptautinio dialogo, žmonių ryšių bei institucinio bendradarbiavimo platforma. Būtent tarptautiniai čempionatai ir ilgametes tradicijas turintys turnyrai sudaro galimybę skirtingų šalių atstovams susitikti vienoje erdvėje ir plėtoti ilgalaikius ryšius.

Žvilgsnis – ir į 2027 metus

Susitikime aptartos ne tik artimiausios varžybos Lietuvoje. Kalbėta ir apie galimybę 2027 metais Taivane organizuoti stambų tarptautinį WFF-WBBF renginį – 52-ąjį tarptautinį „World Grand Prix“ turnyrą.

Tai rodo, kad bendradarbiavimo perspektyva nėra siejama vien su vienkartiniu Taivano delegacijos dalyvavimu Lietuvos renginiuose. Aptariama platesnė tarptautinio sporto renginių partnerystė, galinti apimti tiek Lietuvos, tiek Taivano sporto organizacijas ir sportininkus.

Lietuva – tarptautinių sporto renginių susitikimo vieta

Artėjant 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje, Lietuva dar kartą išryškėja kaip šalis, kurioje susitinka skirtingų valstybių sporto bendruomenės.

Neringoje 2026 metų spalį vyksiantis pasaulio čempionatas ir 2027 metų gegužę Klaipėdoje planuojamas 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras yra ne tik sporto kalendoriaus įvykiai. Jie tampa tarptautinio bendradarbiavimo erdve, kurioje mezgasi nauji ryšiai tarp valstybių, federacijų, sportininkų ir sporto organizacijų.

Ypatingą reikšmę šiam procesui suteikia tai, kad kartu svarstomos ir naujos renginių geografijos kryptys – nuo Lietuvos iki Taivano.

Naujas etapas tarptautiniame bendradarbiavime

Rugpjūčio 27 dienos susitikimas Vilniuje leidžia kalbėti apie naują Lietuvos ir Taivano sportinio bendradarbiavimo etapą. Artimiausias praktinis žingsnis – Taivano delegacijos dalyvavimo galimybių derinimas WFF-WBBF renginiuose Lietuvoje, o tolesnė perspektyva – galimas 52-ojo „World Grand Prix“ turnyro organizavimas Taivane 2027 metais.

Tokiu būdu sportas tampa konkrečia ir praktiška tarptautinių ryšių stiprinimo priemone.

Svarbiausia šio susitikimo išvada – bendradarbiavimas neapsiriboja vienu renginiu. Formuojasi platesnė tarptautinių sporto kontaktų kryptis, kurios centre – Lietuva, Taivanas ir WFF-WBBF tarptautinių renginių tinklas.

Artimiausi mėnesiai parodys, kaip šie susitarimai ir aptartos galimybės bus įgyvendinti praktiškai. Tuo metu WFF-WBBF federacija tęsia pasirengimą vienam svarbiausių 2026 metų renginių – 37-ajam pasaulio čempionatui Neringoje.

Lvovo meras, spaudos konferencija, televizijos reportažas

Aukščiausias tarptautinis ilgametės veiklos įvertinimas

2013 metų birželį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) prezidentas Edmundas Daubaras su oficialiu vizitu lankėsi Lvove – istoriniame ir kultūriniame Vakarų Ukrainos centre, nuo seno garsėjančiame akademinėmis tradicijomis, architektūros paveldu ir aktyviu visuomeniniu gyvenimu.

Šis vizitas tapo vienu reikšmingiausių tarptautinių Edmundo Daubaro veiklos įvertinimų. Daugiau kaip tris dešimtmečius kurtas pasaulinis W.F.F. – W.B.B.F. judėjimas buvo įvertintas ne tik sporto bendruomenės, bet ir akademinių institucijų bei miesto valdžios.

Į Lvovą atvykusį federacijos prezidentą oficialiai pasitiko miesto delegacija, o garbingam svečiui buvo suteiktas išskirtinis priėmimas viename prestižiškiausių miesto viešbučių – „Leopol“.

Svarbiausiu vizito įvykiu tapo iškilminga ceremonija Lvovo Stavropigiono universitete – vienoje seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų, kurios istorija prasideda 1788 metais. Universiteto Mokslo taryba, įvertinusi Edmundo Daubaro ilgametę tarptautinę organizacinę veiklą, nuopelnus sportui, visuomeninei veiklai ir tarptautiniam bendradarbiavimui, jam suteikė garbingą Doctor Honoris Causa (Doctor of Sciences, DSc) vardą.

Šis akademinis apdovanojimas yra vienas aukščiausių tarptautinių įvertinimų, skiriamų asmenims, kurių veikla daro ilgalaikį poveikį visuomenei, mokslui, kultūrai ir tarptautiniams ryšiams.

Ceremonijoje dalyvavo žymūs Ukrainos ir kitų valstybių mokslininkai, universitetų vadovai ir akademikai. Tarp jų – Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, Tarptautinio UNESCO programų įgyvendinimo centro viceprezidentas profesorius dr. Jaroslavas Kmitas (Ярослав Кміт), Maskvos universiteto rektorius, Tarptautinės Eurazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas profesorius Viktoras Idzio (Віктор Ідзьо) bei kiti garbūs svečiai.

Tačiau šis apdovanojimas turėjo platesnę prasmę nei vien asmeninis pripažinimas. Jis tapo visos W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės veiklos įvertinimu. Per ilgus metus sukurta organizacija vienijo dešimtis pasaulio valstybių, organizavo tarptautinius čempionatus, plėtojo ryšius su universitetais, visuomeninėmis organizacijomis ir valstybinėmis institucijomis, o jos veikla peržengė tradicinio sporto ribas, tapdama tarptautinio bendradarbiavimo platforma.

Oficialus priėmimas Lvovo rotušėje

Po Garbės mokslų daktaro vardo suteikimo ceremonijos Edmundą Daubarą oficialiai priėmė Lvovo miesto meras Andrejus Sadovojus. Susitikime dalyvavo universiteto vadovybė, Ukrainos kultūrizmo organizacijų atstovai, miesto savivaldybės pareigūnai ir žurnalistai.

Pokalbio metu buvo pristatyta pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. federacijos veikla, aptartos tarptautinio sportinio bendradarbiavimo galimybės, jaunimo užimtumo, fizinio aktyvumo ir sveikatingumo plėtros klausimai. Miesto vadovybė išreiškė pagarbą organizacijos pasiekimams bei jos indėliui į tarptautinius sporto ryšius.

Po oficialaus priėmimo surengta spaudos konferencija, kurioje Ukrainos žurnalistams buvo pristatyta federacijos istorija, pasaulio čempionatų organizavimas ir W.F.F. – W.B.B.F. veikla įvairiuose žemynuose.

Vizitą vainikavo tiesioginis interviu Lvovo televizijoje. Jo metu Edmundas Daubaras pristatė federacijos tikslus, jos veiklos principus ir pasaulinę plėtrą. Televizijos reportažas tapo svarbia oficialaus vizito dalimi, supažindinusia plačiąją Ukrainos visuomenę su tarptautine federacijos veikla.

Garbingam svečiui pagerbti vakare buvo surengtas oficialus banketas, kuriame dalyvavo universiteto vadovybė, miesto valdžios atstovai, sporto organizacijų vadovai, akademinės bendruomenės nariai ir visuomenės veikėjai.

Reikšmė tarptautinei federacijai

Lvovo vizitas tapo vienu ryškiausių W.F.F. – W.B.B.F. istorijos tarptautinio pripažinimo pavyzdžių. Garbės mokslų daktaro vardas, oficialus priėmimas miesto rotušėje, spaudos konferencija ir nacionalinės televizijos dėmesys liudijo, kad federacijos veikla buvo vertinama ne vien kaip sporto organizacijos darbas. Ji buvo suvokiama kaip tarptautinis visuomeninis judėjimas, skatinantis bendradarbiavimą tarp valstybių, universitetų ir visuomeninių organizacijų.

Šie įvykiai tapo simboliniu daugiau kaip trisdešimties metų darbo įvertinimu. Jie patvirtino, kad nuoseklus tarptautinės organizacijos kūrimas, ilgalaikė veikla ir išplėtoti ryšiai su įvairių šalių institucijomis pelnė pripažinimą aukščiausiu akademiniu ir visuomeniniu lygmeniu. Lvovo vizitas tapo ne tik svarbiu Edmundo Daubaro biografijos faktu, bet ir reikšmingu W.F.F. – W.B.B.F. tarptautinės istorijos puslapiu.

Pasaulio profesionalaus sporto naujienos.

22 metai pasaulio profesionalų kultūrizmo elite: Lietuvos vardas – tarp čempionų.

2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų rezultatai atskleidžia ne tik pasaulio kultūrizmo geografiją, bet ir ryškią Lietuvos sportininkų vietą šiame elite. Per daugiau kaip du dešimtmečius čempionų sąrašuose nuolat kartojasi Rusijos, Brazilijos, Suomijos ir kitų šalių vardai, tačiau pastaraisiais metais vis ryškiau girdimas ir Lietuvos vardas.

Lietuvos proveržis – ypač ryškus moterų varžybose

Pagal pateiktą 2004–2025 metų suvestinę, moterų pasaulio profesionalų čempionatų nugalėtojų sąraše Lietuva minima penkis kartus.

Lietuvai pasaulio profesionalių čempionių titulą atnešė:

Jolanta Mileriūtė – 2006, 2007 ir 2008 m. lengvojoje kategorijoje; Vilma Povilionienė – 2024 m. lengvojoje kategorijoje; Svetlana Pugačiova – 2025 m. sunkiojoje kategorijoje.

Tai ypatingai reikšmingas faktas: Lietuvos atstovės čempionių sąraše buvo ne tik ankstesniais laikotarpiais, bet ir pačiame naujausiame čempionato istorijos etape.

Dar daugiau – 2025-ieji Lietuvai tapo išskirtiniais metais, kai pasaulio profesionalų čempionės titulą iškovojo Svetlana Pugačiova, atstovaujanti Lietuvai.

Svetlana Pugačiova – nuo tarptautinės scenos iki pasaulio profesionalų viršūnės

2025 metų rezultatas turi ir platesnį kontekstą. W.F.F.–W.B.B.F. istoriniuose rezultatuose Svetlanos Pugačiovos pavardė tarptautinėje kultūrizmo scenoje minima ne vieną kartą. Tai sportininkė, kurios vardas jau daugelį metų siejamas su aukščiausio lygio tarptautinėmis varžybomis. Oficialiuose federacijos šaltiniuose ji taip pat minima tarp tarptautinių teisėjų ir federacijos veiklos dalyvių.

Todėl 2025 metų pergalė gali būti vertinama ne kaip atsitiktinis vieno sezono rezultatas, o kaip ilgametės tarptautinės patirties ir sportinio meistriškumo kulminacija.

Hanna Kristina Skytta – penkerių metų dominavimas

Vienas ryškiausių visos pateiktos statistikos akcentų – Suomijos sportininkės Hanna Kristina Skytta penkerių metų dominavimas.

Ji sunkiojoje kategorijoje pasaulio profesionalų čempione tapo:

2018, 2019, 2020, 2021 ir 2022 metais.

Penki iš eilės pasaulio profesionalų titulai – vienas įspūdingiausių rezultatų visoje 2004–2025 metų moterų suvestinėje.

Skyttos penkerių metų serija išsiskiria net ir tarp kitų ilgamečių čempionių. Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino čempione tapo tris kartus iš eilės – 2012, 2013 ir 2014 metais.

Rusija – daugiausia čempioniškų pergalių

Pagal pateiktą moterų rezultatų suvestinę, daugiausia čempioniškų titulų 2004–2025 metais teko Rusijai – 10.

Toliau rikiuojasi:

Lietuva – 5
Suomija – 5
Brazilija – 4
Lenkija – 1
Argentina – 1

Taigi Lietuva pagal šiame laikotarpyje užfiksuotų moterų čempioniškų rezultatų skaičių patenka į pasaulio lyderių grupę.

Ypač svarbu tai, kad Lietuvos penki rezultatai nėra susitelkę viename trumpame laikotarpyje – jie apima skirtingas čempionato eras.

Vyrų varžybose – kitokia geografija

Vyrų čempionų sąraše situacija kitokia.

2004–2025 metų laikotarpiu daugiausia titulų, pagal pateiktą suvestinę, iškovojo Rusijos sportininkai – 11.

Toliau:

Iranas – 3
Slovakija – 2
Estija – 2
Brazilija – 2

Po vieną čempionišką rezultatą užfiksavo Lietuva, Lenkija, Turkija, Pietų Afrika, Urugvajus, Italija ir Indija.

Lietuvai vyrų kategorijoje šiame laikotarpyje atstovavo Dainius Džikevičius, 2020 metais tapęs pasaulio profesionalų čempionu sunkiojoje kategorijoje.

Tai buvo labai reikšmingas Lietuvos vyrų kultūrizmo pasiekimas.

Naujoji čempionų geografija

Bendra 2004–2025 metų statistika rodo įdomią tendenciją: pasaulio profesionalų scena nėra uždara vien kelioms tradicinėms kultūrizmo valstybėms.

Čempionų sąrašuose matome:

Europą – Lietuvą, Rusiją, Suomiją, Lenkiją, Slovakiją, Estiją, Italiją, Turkiją;

Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną, Urugvajų;

Aziją ir Artimuosius Rytus – Indiją ir Iraną;

Afriką – Pietų Afriką.

Tai rodo, kad profesionalus kultūrizmas per pastaruosius du dešimtmečius tapo dar labiau tarptautinis, o pasaulio čempionų titulai keliauja į vis įvairesnes šalis.

Lietuva – ne tik dalyvė, bet ir čempionų valstybė

Bene svarbiausia išvada Lietuvai – mūsų šalies vardas šiame sąraše nėra epizodinis.

Penki moterų ir vienas vyrų pasaulio profesionalų čempionų rezultatas 2004–2025 metų laikotarpiu reiškia šešis Lietuvos sportininkų čempioniškus įrašus pateiktoje suvestinėje.

Dar svarbiau – Lietuvos sportininkų pasiekimai tęsiasi ir kituose W.F.F.–W.B.B.F. tarptautiniuose turnyruose. Federacijos oficialiuose rezultatuose Lietuvai atstovaujantys sportininkai nuolat figūruoja tarp aukščiausių vietų, o profesionalų pasaulio čempionatų rezultatuose Lietuva minima ir naujausiais metais.

2025 metų Svetlanos Pugačiovos pergalė šį faktą tik dar kartą patvirtina.

Išvada

2004–2025 metų W.B.B.F. International pasaulio profesionalų čempionatų istorija rodo, kad Lietuva pasaulio kultūrizmo elite turi savo vietą.

Tai nėra vien pavienės sportininkės ar vieno sezono istorija. Lietuvos vardas čempionų sąrašuose pasirodo skirtingais laikotarpiais – nuo Jolantos Mileriūtės dominavimo 2006–2008 metais iki Vilmos Povilionienės 2024-ųjų ir Svetlanos Pugačiovos 2025-ųjų pergalių.

Tuo pat metu pasaulio scenoje ryškiausiai įsirašė tokios ilgamečio dominavimo istorijos kaip Hanna Kristina Skytta penki iš eilės titulai ir Dalvanizos Aquino trijų iš eilės pergalių serija.

Todėl šią statistiką galima vertinti ne tik kaip sausą čempionų sąrašą. Tai – 22 metų pasaulio profesionalaus kultūrizmo istorijos pjūvis, kuriame Lietuva yra ne stebėtoja, o viena iš šalių, kurios sportininkės ir sportininkai pasiekė pačią aukščiausią tarptautinę viršūnę.

Lietuvos kultūrizmo istorijoje yra kuo didžiuotis – o 2025 metų pasaulio profesionalų čempionės titulas dar kartą tai priminė visam tarptautiniam sporto pasauliui.

Kultūrizmo draudimo metai Klaipėdoje. Laikotarpis iki viešojo „Gintarinio prizo“ turnyro (iki 1976 m.).

Klaipėdos kultūrizmo istorija mažai kuo skyrėsi nuo procesų, vykusių kituose Lietuvos miestuose ar socialistinėse šalyse. Tai buvo laikotarpis, kai oficialiai draudžiamas sportas gyvavo tik entuziastų pastangomis – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir nelegaliuose klubuose. Šiandien šis etapas vertinamas kaip unikalus epochos liudijimas ir svarbi Lietuvos sporto istorijos dalis.

1969 metais Edmundas Daubaras įsigijo pirmąją štangą ir kartu su Algiu Živeliiu pradėjo treniruotis namuose. Netrukus Daubarų bute ėmė rinktis vis daugiau sportuoti norinčių jaunuolių. Tėvams nebegalint taikstytis su nuolatiniu lankytojų srautu, treniruotės buvo perkeltos į daugiabučio rūsį, o vėliau – į geležinkeliečių pionierių stovyklą Giruliuose. Vienu pagrindinių to meto kultūrizmo autoritetų tapo Rimantas Budrys. Nors sąlygos buvo labai kuklios, sportininkų tai neatbaidė.

1970 metais iš aktyvios veiklos pasitraukus tuometiniam Klaipėdos kultūrizmo vadovui Antanui Jonuškučiui (1942–2003), miesto atletai išsisklaidė po įvairias treniruotėms pritaikytas ir nepritaikytas patalpas. Tačiau kultūrizmo judėjimas nesustojo.

Svarbus lūžis įvyko 1971 metais, kai Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausančioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Čia buvo įkurtas klubas „Gintaras“, tapęs pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru griežčiausiais draudimo metais. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Įdomu tai, kad šio klubo tradicijos gyvuoja iki šiol – dabar jis žinomas kaip “Amber Gym” ir tebėra vienas iš „Gintarinio prizo“ varžybų organizatorių.

1971 m. Taline, tuometėje Estijos TSR, Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) pradėjo organizuoti vėliau tradiciniu tapusį turnyrą „Georgo Tenno memorialas“ („Georg Tenno Memorial“). Pirmųjų varžybų absoliučiais nugalėtojais tapo: jaunimo grupėje – Valdas Aliubavičius iš Vilniaus (1968 m. absoliutus „Gintarinio prizo“ turnyro jaunimo pogrupio nugalėtojas), o suaugusiųjų grupėje – Vladimir Dubinin iš Leningrado.

Keletas žodžių apie Georgą Tenno. Tarybinės armijos karininkas 1948 m. buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas kalėti lageriuose. Vienoje kameroje jis kalėjo kartu su būsimuoju Nobelio premijos laureatu Aleksandru Solzhenitsynu. Kalinimo metu Georgas Tenno net penkis kartus bandė pabėgti. Savo garsiajame veikale The “Gulago archipelagas” („Архипелаг ГУЛАГ“) Aleksandras Solženicynas jam paskyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ (Убежденный беглец“). 1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo knyga “Атлетизм”. To meto TSRS tai buvo išskirtinis leidinys, pateikęs retą ir sistemingą informaciją apie atletizmą, jėgos treniruotes bei fizinio tobulinimo metodiką. Daugeliui sportininkų ši knyga tapo vienu svarbiausių atletizmo pažinimo šaltinių Sovietų Sąjungoje.

1972 metais Edmundas Daubaras išvyko studijuoti filologijos į Vilniaus valstybinį universitetą, tačiau ryšių su Klaipėdos sportininkais nenutraukė. „Gintaro“ klubui jis ir toliau vadovavo per savo bendražygius Algimantą Stalnionį ir Algimantą Ratą.

TSRS ir kitose socialistinėse šalyse paskelbus oficialų kultūrizmo draudimą, veikla persikėlė į pogrindį. 1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas, kuriose dalyvavo drąsiausi to meto Klaipėdos atletai. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas.

Tais pačiais metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Jose dalyvavo 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų išlaikyti bendrą Lietuvos kultūrizmo bendruomenę nepaisant draudimų.

1974 metais bombų slėptuvėje įsikūrusiame „Gintaro“ klube surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras, kuriame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybų programą sudarė trys dalys: jėgos pratimai, privalomų pozų demonstravimas ir laisvoji programa.

Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis bei Evaldas Šorius, o suaugusiųjų kategorijose – Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius.

Po dvejų metų pertraukos tais pačiais 1974 metais estas Inaras Mardo (1945–2002) sugebėjo surengti „Georgo Tenno memorialą“. Jam pavyko įtikinti Estijos politinę valdžią, kad kultūrizmas yra nacionalinė estų sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Varžybos vyko Talino technikos mokyklos patalpose. Visas pirmąsias vietas iškovojo „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ auklėtiniai, tik aukščiausio ūgio kategorijoje nugalėjo estas Olevas Anusas (Olev Annus), įveikęs favoritu laikytą RTFSR atstovą Vladimirą Dubininą. Absoliučiu varžybų nugalėtoju tapo Pranas Murauskas.

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras jau vyko vienoje iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Be klaipėdiečių, jame dalyvavo sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas bei Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais buvo pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis.

Nepaisant draudimų, nuolatinės kontrolės ir sudėtingų treniruočių sąlygų, kultūrizmas Klaipėdoje ne tik išliko, bet ir stiprėjo. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pamatai tradicijai, kuri vėliau išaugo į vieną žinomiausių tarptautinių kultūrizmo renginių – „Gintarinio prizo“ varžybas.

1975 metais, vykstant universitetų studentų mainams, Edmundas Daubaras dviem mėnesiams išvyko į Prahą (Čekoslovakijos TSR). Ten jis susipažino su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala. Pastarasis džiaugėsi po dešimties metų pertraukos sutikęs TSRS kultūrizmo atstovą. Siekdamas parodyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga, Vojtechas Fiala pristatė Edmundą Daubarą Čekoslovakijos sporto ministerijos (ČSTV – Československý svaz tělesné výchovy) vadovams.

Edmundą Daubarą stebino tai, kad kultūrizmo draudimo metais čekoslovakų sportininkai turėjo oficialų valdžios palaikymą. 1975 metais jie pirmą kartą dalyvavo Vakaruose vykusiame IFBB Europos čempionate. Tose varžybose čekas Peteris Stachas (Petr Stach) ne tik laimėjo savo kategorijoje, bet ir tapo absoliučiu Europos čempionu.

Vojtecho Fialos iniciatyva Edmundas Daubaras lankėsi Rodotino miestelyje, kuriame gyveno žymus atletas Peteris Stachas. Garbingą svečią Europos čempionas pasitiko surengdamas parodomąją treniruotę, kurios metu demonstravo puikią sportinę formą ir įspūdingą raumenyną.

„Gintarinio prizo“ turnyruose dalyvavo ir vėliau žinomais valstybės veikėjais tapę sportininkai. Rišardas Krinickis, ilgametis vienas iš Valstybės kontrolės komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovų, reikšmingai prisidėjo prie daugelio tarptautinių „Gintarinio prizo“ turnyrų organizavimo 1995–2008 metais. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2008 metais jis buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Taip pat turnyruose dalyvavo ir Kęstutis Virketis, ilgametis Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento direktorius. Jis svariai prisidėjo prie jubiliejinio keturiasdešimtojo „Gintarinio prizo“ turnyro organizavimo. Už nuopelnus tarptautiniam kultūrizmo judėjimui 2024 metais Kęstutis Virketis taip pat buvo apdovanotas Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautiniu „Garbės aukso medaliu“.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

GEORGAS TENNO – žmogus, atvėręs sovietų pasauliui atletizmo duris.

Praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose vienu svarbiausių atletizmo ir kultūrizmo propaguotojų TSRS tapo estas Georgas Tenno (Georg Tenno, Георгий Павлович Тэнно, 1911–1967). Jo gyvenimo istorija – ne tik apie sportą. Tai pasakojimas apie žmogų, išgyvenusį sovietinių represijų sistemą, penkis kartus bandžiusį pabėgti iš lagerio, o vėliau savo žiniomis ir darbu prisidėjusį prie atletinės gimnastikos bei kultūrizmo raidos Sovietų Sąjungoje.

Georgas Tenno buvo karo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, sportininkas, treneris ir vertėjas. 1948 m. jis buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas lagerio bausme. 1956 m. Tenno buvo paleistas ir reabilituotas.

Aštuoneri metai lageryje

Lageriuose Georgui Tenno teko praleisti aštuonerius metus. Ten jis ne kartą bandė pabėgti – iš viso penkis kartus. Nors visi bandymai buvo nesėkmingi, būtent dėl savo atkaklumo ir ryžto jis vėliau tapo vienu įsimintiniausių Aleksandro Solženycino pasakojimų herojų.

Tenno buvo pažįstamas su Aleksandru Solženycinu. Pastarasis „Gulago archipelage“ jam skyrė skyrių „Įsitikinęs bėglys“ („Убеждённый беглец“). Solženycinas vėliau Tenno apibūdino kaip nepaprastai stiprų, drąsų ir ryžtingą žmogų. Knygoje „Bodėsi veršiukas su ąžuolu“ („Бодался телёнок с дубом“) jis taip pat prisiminė Tenno kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių ir „Gulago archipelago“ herojų.

Jų ryšys buvo svarbus ne tik dėl bendros lagerio patirties. Tenno vėliau padėjo Solženycinui ieškoti buvusių politinių kalinių, galėjusių papildyti būsimojo „Gulago archipelago“ medžiagą. Dar daugiau – 1965 m. jis padėjo išsaugoti rankraštį, kuris tuo metu jau buvo tapęs vienu pavojingiausių Solženycino kūrinių. Tenno slapta pergabeno rankraštį į Estiją, kur jis buvo paslėptas nuo sovietų saugumo struktūrų.

1970 m. Aleksandrui Solženycinui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Sugrįžimas į gyvenimą ir sportą

1956 m. išėjęs į laisvę Georgas Tenno grįžo į sporto pasaulį. Jis pradėjo dirbti Visasąjunginiame kūno kultūros mokslinių tyrimų institute (ВНИИФК), kur dirbo su užsienio literatūra ir vertimais. Tenno sporto žinios, praktinė patirtis ir galimybė naudotis užsienio metodine literatūra tapo svarbiu pagrindu jo tolesnei veiklai.

Įsidarbinti institute jam padėjo Romanas Morozas, buvęs TSRS nacionalinės sunkiosios atletikos rinktinės treneris.

Būtent šiame etape Georgas Tenno pradėjo sistemingai propaguoti atletinę gimnastiką ir kultūrizmą. Jo požiūris buvo gana modernus tam laikotarpiui: fiziniai pratimai turėjo ne tik didinti raumenų apimtį, bet pirmiausia gerinti sveikatą, stiprinti jėgą ir ištvermę, formuoti harmoningą kūną bei gerinti žmogaus fizines galimybes.

Tenno buvo vienas iš žmonių, padėjusių sovietinei auditorijai susipažinti su Vakarų šalyse jau taikytais atletinio rengimo principais. Dirbdamas su užsienio literatūra, jis galėjo susipažinti su metodine medžiaga, kuri tuo metu TSRS buvo sunkiai prieinama. Jo publikacijos pasirodydavo žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ („Спортивная жизнь России“) ir kituose sporto leidiniuose. Nuo 1964 m. Tenno buvo Visasąjunginės sunkiosios atletikos federacijos atletinės gimnastikos komisijos narys.

„Atletizmas“ – knyga, tapusi legenda

1968 m., jau po Georgo Tenno mirties, buvo išleista jo ir Jurijaus Sorokino knyga „Atletizmas“ („Атлетизм“). Leidinyje buvo pateikiama pratimų ir treniruočių metodika, informacija apie įvairių raumenų grupių lavinimą, sportinę mitybą ir organizmo atsistatymą po fizinio krūvio.

Tuo metu TSRS tai buvo išskirtinis leidinys. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš svarbiausių šaltinių žmonėms, norėjusiems savarankiškai treniruotis su svarmenimis ir lavinti kūną.

Tenno, puikiai suprasdamas sovietinės sistemos ideologinius reikalavimus, savo tekstuose vengė kultūrizmą pateikti vien kaip išorinės išvaizdos formavimo priemonę. Atletizmą jis siejo su sveikata, fiziniu pasirengimu, jėga ir žmogaus darbingumu.

Tai buvo praktiška ir kartu politiškai atsargi strategija. Tuo metu kultūrizmas sovietinėje erdvėje dar neturėjo tokio statuso, kokį buvo įgavęs Vakarų pasaulyje, todėl jo propagavimas turėjo būti grindžiamas ne vien estetika, bet ir fiziniu parengimu.

„Kiekvienas sportuojantis – pats sau treneris“

Georgo Tenno metodikos esmė buvo savarankiškas ir sąmoningas treniravimasis. Jis pabrėžė, kad žmogus, sportuodamas ir stebėdamas savo organizmo reakcijas į fizinį krūvį, gali pats pasirinkti jam tinkamiausią treniruočių būdą.

Šią Tenno filosofiją vėliau apibūdino Vladimiras Čiudinovas, žurnale „Sportivnaja žizn Rossii“ siūlęs TSRS kūno kultūros sistemai plačiau remtis Tenno atletizmo metodika.

Čiudinovas pabrėžė, kad Tenno rėmėsi užsienio literatūra, vertė metodinę medžiagą ir iš esmės nedarė griežto skirtumo tarp atletizmo ir kultūrizmo. Svarbiausia jam buvo ne pats terminas, o fizinio rengimo rezultatas.

Georgo Tenno palikimas

Georgas Tenno mirė 1967 m. spalio 22 d. Maskvoje, būdamas vos 56 metų. Jis palaidotas Taline, Pärnamäe kapinėse.

Jo palikimas neapsiribojo knyga „Atletizmas“. Tenno tapo viena iš svarbiausių figūrų, formavusių ankstyvąją sovietinio atletizmo ir kultūrizmo kultūrą. Jo darbai įkvėpė daugybę pasekėjų, kurie vėliau toliau plėtojo ir populiarino kultūrizmą TSRS.

Jo gyvenimo istorijoje neatskiriamai susipina sportas, politinės represijos, lagerio patirtis, žurnalistika, vertimai ir ryšys su vienu svarbiausių XX amžiaus rašytojų.

Tai, kad žmogus, penkis kartus bandęs pabėgti iš Gulago sistemos, vėliau tapo vienu iš atletizmo pradininkų Sovietų Sąjungoje, Georgo Tenno istoriją daro išskirtinę.

Memorialas

Georgo Tenno atminimas Estijoje pradėtas įamžinti sporto varžybomis. Inaro Mardo pastangomis 1971 m. buvo surengtas pirmasis Georgo Tenno memorialas. Iki 1989 m. buvo surengta keturiolika memorialų. Šios varžybos kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru ilgą laiką buvo tarp svarbiausių reguliarių kultūrizmo renginių TSRS ir socialistiniame pasaulyje.

2024 m. Estijos Pärnu mieste WFF-WBBF organizatoriai atnaujino Georgo Tenno memorialo tradiciją ir surengė renginį, savo informacijoje įvardytą kaip 15-ąjį „Georg Tenno Memorial“. Taip buvo pratęsta 1971–1989 m. Estijoje vykusio memorialo istorija.

Georgo Tenno vardas ir šiandien išlieka svarbus ne tik Estijos, bet ir visos buvusios TSRS atletizmo bei kultūrizmo istorijai. Jo gyvenimas liudija, kad sportas kartais tampa kur kas daugiau nei fizinių galimybių ugdymas – jis gali tapti žmogaus vidinės laisvės, valios ir atsparumo išraiška.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

EDITA DAUBARAITĖ – PIRMOJI ABSOLIUTI PASAULIO FITNESO ČEMPIONĖ.

2027-aisiais Klaipėdoje bus minima garbinga „Gintarinio prizo“ istorijos sukaktis. Tai vienas ilgamečių tarptautinių sporto turnyrų, tapusių svarbia Lietuvos ir Klaipėdos sporto istorijos dalimi.

Ši istorija neatsiejama ir nuo klaipėdietės Editos Daubaraitės (dabar – Sendrienės). Prieš tris dešimtmečius, 1997 metais, ji Manheime, Vokietijoje, vykusiame Pasaulio fitneso čempionate tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai buvo ne tik asmeninė sportininkės pergalė. Tuo metu tai buvo išskirtinis Lietuvos sporto įvykis – pirmą kartą naujosios fitneso sporto krypties pasaulio viršūnėje atsidūrė Lietuvos, o kartu ir buvusio socialistinio pasaulio, atstovė.

Nuo baleto ir gimnastikos – į fitneso sceną

Editos kelias į fitnesą nebuvo įprastas. Nuo jaunystės ji buvo susijusi su baletu ir menine gimnastika, todėl judesio kultūra, muzikalumas, lankstumas ir sceninis pasirengimas jau buvo tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Lūžis įvyko 1995 metais. Maltoje vykusiose N.A.B.B.A. varžybose Edita pamatė sportininkes, kurių pasirodymuose jėga buvo derinama su estetika, choreografija ir gimnastika.

Ypač ją sužavėjo Kroatijos sportininkė Daniela Harič. Jos pasirodymas išsiskyrė lengvumu, sudėtingais gimnastikos elementais ir scenine kultūra.

Edita tuomet sau pasakė:

„Ir aš taip noriu...“

Ši mintis tapo naujo gyvenimo etapo pradžia.

Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo rimtai treniruotis fitneso varžyboms. Pirmiausia sekė Lietuvos čempionatų pergalės, vėliau – tarptautiniai startai ir kelias į pasaulinę sceną.

„Gintarinis prizas“ – svarbi karjeros dalis

Editos Daubaraitės sportinėje biografijoje svarbią vietą užima ir Klaipėdoje vykę tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai.

1996 metais ji fitneso kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, o 1997 metais – antrąją.

Tai buvo laikotarpis, kai fitnesas dar tik kūrė savo tapatybę kaip atskira sporto kryptis. Būtent tuomet vis garsiau buvo kalbama apie būtinybę atskirti fitnesą nuo tradicinio kultūrizmo ir išryškinti sportininkų fizinio pasirengimo, lankstumo, gimnastikos, choreografijos bei sceninės kultūros derinį.

Todėl Editos kelias buvo ypatingas ir tuo, kad ji atitiko būtent šią naują fitneso sampratą.

Nauja federacija ir nauja sporto kryptis

1995 metais Vokietijoje, Štutgarte, susitiko Dr. Edmundas Daubaras, vokietis Klaus P. J. Hoffmann, graikas Anargiros Tsopouridis ir austras Peter Papula. Čia buvo padėti Pasaulinės fitneso federacijos – W.F.F. (World Fitness Federation) – organizaciniai pamatai.

Federacijos sumanymas buvo plėtoti kitokią sporto koncepciją – fitnesą, kuriame greta fizinio sudėjimo svarbų vaidmenį atliktų judesio kultūra, gimnastika, lankstumas, estetika ir sceninis atlikimas. Tai buvo naujos sporto istorijos pradžia.

Edita Daubaraitė šiame procese tapo viena ryškiausių Lietuvos sportininkių.

1997-ieji – istorinis Manheimo triumfas

Svarbiausias momentas atėjo 1997 metais Manheime, Vokietijoje.

Pasaulio W.F.F. fitneso čempionate Edita Daubaraitė iškovojo absoliučios pasaulio čempionės titulą. WFF archyvuose 1997 metų absoliučių pasaulio čempionių sąraše jos pavardė nurodoma pirmoji.

Šis pasiekimas buvo plačiai pristatomas kaip istorinis Lietuvos fitneso sporto įvykis. Apie Editos pergalę buvo pranešama ir „Eurosport“ televizijoje; WFF archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad jos pasirodymas buvo transliuotas kelis kartus.

Editos pergalė buvo reikšminga ir platesniame tarptautiniame kontekste. WFF istoriniuose šaltiniuose ji įvardijama kaip pirmoji absoliuti pasaulio fitneso čempionė, atstovavusi buvusiam socialistiniam pasauliui.

Tačiau svarbiausia čia ne vien skambus titulas.

Svarbiausia – kad lietuvė parodė, jog tarptautinėje scenoje gali konkuruoti ne tik fizine jėga, bet ir judesio kultūra, gimnastiniu pasirengimu, elegancija bei sceniniu meistriškumu.

Pergalė, kuri galėjo būti įvertinta valstybiniu apdovanojimu

Editos Daubaraitės pasiekimas neliko nepastebėtas Lietuvoje.

Tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovybės atstovas Rimas Girskis siekė, kad sportininkės pergalė būtų įvertinta valstybiniu apdovanojimu.

Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. WFF archyvinėje medžiagoje taip pat minima, kad valstybės apdovanojimo klausimas buvo svarstytas, tačiau iki apdovanojimo neprieita.

Praėjus trims dešimtmečiams, ši istorijos dalis vertintina ramiau.

Sporto istorijoje svarbiausia išlieka ne tuometinės intrigos ar nesutarimai, o pats faktas: Lietuvos sportininkė pasiekė tarptautinį titulą, kuris šiandien yra neatsiejama Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Nuo čempionės – prie trenerės

Baigusi Klaipėdos universiteto fizinio lavinimo studijas, Edita Daubaraitė-Sendrienė pasirinko trenerės kelią.

Tai tapo natūralia jos sportinės karjeros tąsa.

Įgyta patirtis, varžybų scenos išmanymas, gimnastinis pasirengimas ir tarptautinės sporto praktikos žinios buvo perduotos jaunajai kartai. Editos auklėtinės vėliau tapo įvairių varžybų nugalėtojomis, tarp jų – pasaulio ir Europos čempionatų prizininkėmis bei čempionėmis.

Taigi jos indėlis į sportą nesibaigė 1997 metų pergale.

Čempionė tapo trenere, o trenerė – naujos čempionių kartos ugdytoja.

„Gintarinis prizas“ ir Editos istorijos paralelė

Editos Daubaraitės istorija ypač prasmingai skamba artėjant „Gintarinio prizo“ jubiliejui.

„Gintarinis prizas“ yra ne vien atskirų varžybų pavadinimas ar apdovanojimas. Tai – kelių kartų sporto istorija, kurioje susitinka sportininkai, treneriai, organizatoriai, teisėjai ir žiūrovai.

Editos istorija šioje tradicijoje išsiskiria tuo, kad ji atspindi vieną svarbiausių sporto raidos lūžių – perėjimą nuo tradicinio kultūrizmo sampratos prie modernesnės fitneso kultūros.

Jos kelias prasidėjo nuo baleto ir meninės gimnastikos, tęsėsi „Gintarinio prizo“ scenoje ir baigėsi pasaulio čempionės titulu.

O vėliau tas pats kelias persikėlė į trenerio darbą.

Išvada: istoriją reikia ne tik prisiminti, bet ir išsaugoti

Praėjus trisdešimčiai metų nuo Editos Daubaraitės istorinio triumfo, jos pasiekimą verta vertinti ne vien kaip vienos sportininkės karjeros epizodą.

Tai – Lietuvos fitneso istorijos dalis.

Tai pasakojimas apie klaipėdietę, kuri iš baleto ir meninės gimnastikos atėjo į naują sporto šaką, išdrįso priimti tarptautinį iššūkį ir 1997 metais tapo absoliučia pasaulio fitneso čempione.

Tai taip pat pasakojimas apie laikotarpį, kai pats fitnesas dar tik kūrėsi kaip savarankiška sporto kryptis.

Ir pagaliau tai istorija apie tęstinumą: sportininkė tapo trenere, o jos patirtis buvo perduota kitai kartai.

Todėl artėjant „Gintarinio prizo“ sukakčiai verta prisiminti ne tik turnyrų protokolus ir nugalėtojų pavardes. Už kiekvienos pavardės slypi žmogus, jo pasirinkimas, darbas, drąsa ir laikas.

Editos Daubaraitės istorija – vienas iš tokių pasakojimų.

1997-ieji liko Lietuvos fitneso istorijoje kaip metai, kai klaipėdietė Edita Daubaraitė pasiekė pasaulio viršūnę.

O 2027-ųjų „Gintarinio prizo“ jubiliejus yra gera proga šią istoriją iš naujo iškelti į šviesą – ne kaip legendą, o kaip mūsų sporto istorijos paveldą.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

Michaelis Glassas.

Michaelis Glassas (Michael Glass, Mike Glass) – amerikiečių kultūristas ir sporto organizatorius, aktyviai prisidėjęs prie WFF–WBBF federacijos veiklos JAV bei tarptautinių sporto renginių organizavimo.

Kultūrizmo varžybose Michaelis Glassas dalyvavo tik kartą – 1971 m. A.A.U. „Mr. California“ turnyre, kuriame jaunimo kategorijoje tapo nugalėtoju.

Vėliau jo veikla daugiausia buvo susijusi su sporto organizavimu. 2004–2008 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV WFF–WBBF federacijai ir rūpinosi JAV sportininkų dalyvavimu tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose.

2006 m. Michaelis Glassas Meksikoje organizavo dideles tarptautines WFF–WBBF varžybas, kuriose, federacijos duomenimis, dalyvavo apie 300 atletų. WFF–WBBF archyve šis renginys taip pat minimas kaip vienas iš federacijos organizuotų tarptautinių turnyrų Meksikoje.

2007 m. Michaelis Glassas buvo JAV delegacijos, oficialiai priimtos Lietuvos Respublikos Seime, sudėtyje. Susitikimo metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, aptartas pasirengimas 2007 m. pasaulio čempionatui Vilniuje ir artėjantis 40-asis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje. Priėmimo Seime metu Michaelis Glassas buvo apdovanotas tarptautiniu WFF–WBBF federacijos Garbės diplomu („International Diploma of Honour“). Po susitikimo Seime jis kartu su kitų šalių delegacijų vadovais dalyvavo spaudos konferencijoje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.

2006 m. Michaelis Glassas vadovavo JAV delegacijai WFF–WBBF pasaulio čempionate Tverėje, Rusijoje. Po čempionato jis kartu su federacijos vadovais buvo priimtas Tverės gubernatoriaus ir dalyvavo tarptautinėje spaudos konferencijoje.

Michaelio Glasso ryšys su Lietuvos sporto organizatoriais išliko ir vėliau. 2008 m. WFF–WBBF archyve paskelbtame laiške jis sveikino federacijos vadovą Edmundą Daubarą su keturiais „Amber Prix International“ dešimtmečiais, pabrėždamas turnyro ilgaamžiškumą ir jo įtaką sportininkams bei žiūrovams.

Taigi Michaelio Glasso istorija „Gintarinio prizo“ kontekste – tai ne tik buvusio kultūristo, bet ir tarptautinio sporto organizatoriaus, padėjusio stiprinti Lietuvos bei JAV kultūrizmo ir fitneso organizacijų ryšius, istorija.