TARPTAUTINIS TRENERIŲ IR TEISĖJŲ SEMINARAS KLAIPĖDOJE: DĖMESIO CENTRE – POZAVIMO MENAS.

Klaipėdoje rugsėjo 27 dieną vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kuriame pagrindinis dėmesys bus skiriamas vienai svarbiausių, tačiau šiandien neretai nuvertinamų kultūrizmo ir fitneso sudedamųjų dalių – pozavimui.

Rengdamasi 37-ajam pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatui Nidoje (WFF-WBBF World Amateur and Professional Championship, October 24-26, 2026), WFF-WBBF World Federation kartu su International Sport University 2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje organizuoja tarptautinį trenerių ir teisėjų seminarą.

Artėjantis seminaras yra reikšmingas ne tik dėl savo tarptautiškumo, bet ir dėl ilgametės tradicijos. Trenerių seminarai Klaipėdoje pradėti organizuoti dar 1987 metais, todėl šiemet tęsiama beveik keturis dešimtmečius gyvuojanti kvalifikacijos tobulinimo tradicija.

Pozavimas – daugiau nei privaloma varžybų dalis

Pagrindinė šių metų seminaro tema – pozavimo varžybose klausimai: pozavimo technika, sceninis sportininko pristatymas, estetika ir pozavimo reikšmė vertinant atletą.

Pasak organizatorių, ši tema šiandien ypač aktuali. Sportininkų pozavimo kultūra, jų vertinimu, pastaraisiais metais gerokai suprastėjo, o sceninis pasirodymas vis dažniau praranda estetinę ir meninę vertę.

Kultūrizme ir fitnese sportininko kūnas scenoje turi būti ne tik demonstruojamas – jis turi būti profesionaliai pristatomas. Pozavimas leidžia atskleisti kūno proporcijas, simetriją, raumenų išvystymą, laikyseną ir bendrą sportininko estetinį pasirengimą. Todėl pozavimo menas yra neatsiejama aukšto lygio kultūrizmo dalis.

Būtent todėl seminaro organizatoriai į Klaipėdą kviečia profesionalius specialistus, kurie pristatys savo žinias ir patirtį bei ieškos atsakymų, kaip kelti sportininkų pozavimo kultūrą ir grąžinti sceniniam pasirodymui profesionalumo bei estetikos standartus.

Naujos fitneso kategorijos ir teisėjavimo aktualijos

Seminare bus nagrinėjami ne tik pozavimo klausimai. Dalyviams taip pat bus pristatytos naujos fitneso kategorijos, aptariami sportininkų vertinimo kriterijai ir aktualiausi teisėjavimo klausimai.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas tam, kad treneriai ir teisėjai vienodai suprastų vertinimo principus bei gebėtų objektyviai įvertinti sportininko fizinį pasirengimą, proporcijas, simetriją, estetiką ir sceninį pristatymą.

Seminaro dalyviams bus suteikiamos atitinkamos tarptautinės trenerių ir teisėjų kategorijos, todėl renginys taps svarbia kvalifikacijos tobulinimo ir profesinio pasirengimo platforma.

Sugrįžimas prie klasikinės kultūrizmo sampratos

Šio seminaro idėja platesnė nei vien teisėjų kvalifikacijos tobulinimas. Organizatoriai siekia nuosekliai stiprinti požiūrį į kultūrizmą kaip į sporto šaką, kurioje svarbūs ne tik fiziniai rezultatai, bet ir estetika, proporcijos, simetrija, elegancija, sceninė kultūra bei profesionalus sportininko pristatymas.

Tai – siekis grįžti prie klasikinio kultūrizmo suvokimo, kuriame sportininko pasirodymas scenoje turi būti įdomus ir patrauklus ne tik teisėjui, bet ir žiūrovui.

Rugsėjo 27-osios seminaras Klaipėdoje taps svarbiu žingsniu keliant trenerių ir teisėjų kvalifikaciją, tobulinant sportininkų vertinimo standartus bei stiprinant pozavimo kultūrą tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso sporte.

Jau netrukus bus paskelbta išsamesnė informacija apie seminaro programą, lektorius ir dalyvavimo sąlygas.

Daugiau informacijos – www.wff.lt ir www.worldfitness.lt.

PASAULIO SPORTO ISTORIJA.

ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO LIETUVOJE.

WFF-WBBF RENGINIŲ GEOGRAFIJA, TRADICIJA IR ISTORINĖ REIKŠMĖ.

AR DAR KURI SPORTO ORGANIZACIJA LIETUVOJE GALI PRILYGTI TOKIAM MASTUI?

Yra sporto renginių, kurie praeina.

Yra čempionatų, kurie įrašomi į protokolus.

Yra pergalių, kurios lieka statistikoje.

Tačiau yra ir tradicijos, kurios išgyvena kartas.

Būtent tokia tradicija šiandien galima vadinti WFF-WBBF istoriją Lietuvoje.

Tai istorija, kuri matuojama ne vien metais. Ji matuojama dešimtmečiais, tarptautiniais čempionatais, šimtais renginių, dešimtimis Lietuvos miestų, tūkstančiais sportininkų ir pasauliniu geografiniu mastu.

2027 metų gegužę Klaipėdoje iškilmingai minėsime ypatingą datą – vienų iš trijų seniausių tradicinių tarptautinių varžybų pasaulyje „Gintarinio prizo“ 60-metį.

Šešiasdešimt metų.

Šis skaičius savaime yra istorinis.

Per tokį laikotarpį pasikeičia ištisos sportininkų kartos, keičiasi valstybės, politinės sistemos, sporto infrastruktūra, informacijos priemonės ir pats pasaulis.

Tačiau kai kurios sporto tradicijos išlieka.

„Gintarinio prizo“ tradicija išliko.

Ir ji šiandien gyva.

NIDA – DAR VIENAS PUSLAPIS PASAULIO SPORTO ISTORIJOJE

2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje vyks jau 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.

Tai nėra tik dar vienas sporto kalendoriaus įrašas.

Tai – dar vienas ilgos tarptautinės tradicijos etapas, kai pasaulio sporto bendruomenė susitinka Lietuvoje.

Nida taps vieta, kurioje susijungs sportas, tarptautiškumas ir Lietuvos pajūrio aplinka.

Tačiau šio renginio reikšmę reikia vertinti platesniame istoriniame kontekste.

Už 37-ojo pasaulio čempionato slypi dešimtmečiai organizacinės patirties.

Už kiekvieno čempionato slypi žmonės.

Už kiekvieno tarptautinio renginio – sportininkai, treneriai, teisėjai, organizatoriai, partneriai ir miestai.

O už viso to – tradicija.

60 METŲ – KAI SPORTAS TAMPA ISTORIJA

Per šešis veiklos dešimtmečius įvairiais juridiniais statusais veikusi ir veikianti Pasaulinė WFF-WBBF federacija organizavo ir organizuoja šimtus tarptautinių bei nacionalinių sporto renginių įvairiose pasaulio šalyse.

Šiandien federacija vienija narius iš 141 šalies, atstovaujančios visiems pasaulio žemynams.

Tai – tarptautinės organizacijos mastas.

Tačiau ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva.

Per minėtą laikotarpį Lietuvoje WFF-WBBF organizavo daugiau kaip 100 įvairaus lygio renginių.

Pasaulio čempionatus.

Europos čempionatus.

„Gintarinio prizo“ turnyrus.

„Universe“ varžybas.

Tarptautines ir nacionalines varžybas.

Šimtai renginių per šešis dešimtmečius – tai ne vien kiekybinis rodiklis.

Tai nuoseklaus darbo įrodymas.

LIETUVA, TAPUSI TARPTAUTINIO SPORTO ŽEMĖLAPIU

Dar įspūdingiau ši istorija atsiskleidžia pažvelgus į renginių geografiją.

WFF-WBBF varžybos ne kartą vyko:

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose, Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Nidoje, Šilutėje, Trakuose, Vilkaviškyje, Zarasuose, Ignalinoje, Raudondvaryje, Kazlų Rūdoje ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.

Sostinė.

Didieji miestai.

Kurortai.

Regionų centrai.

Mažesni Lietuvos miestai.

Tai ne atsitiktinis taškų rinkinys žemėlapyje.

Tai – šešių dešimtmečių sporto geografija.

Ji rodo, kad tarptautinis sportas Lietuvoje buvo ir yra kuriamas ne vien vienoje sostinės ar didmiesčio erdvėje.

Jis keliavo per visą šalį.

Iš miesto į miestą.

Iš regiono į regioną.

Iš vienos kartos į kitą.

Ir kartu su sportininkais į Lietuvos miestus keliavo pasaulis.

TARPTAUTINIS SPORTAS UŽ DIDŽIŲJŲ ARENŲ RIBŲ

Šioje istorijoje ypač svarbus vienas aspektas.

Tarptautinio sporto renginys nėra vien varžybų salė.

Tai – miesto, regiono ir valstybės reprezentacija.

Kai į Lietuvos miestą atvyksta sportininkai iš užsienio, čia susitinka skirtingos kultūros, sporto tradicijos ir žmonės.

Todėl kiekvienas tarptautinis čempionatas tampa ne tik sporto, bet ir Lietuvos pristatymo pasauliui įvykiu.

WFF-WBBF renginių geografija rodo, kad šis procesas Lietuvoje vyko dešimtmečius.

Bendradarbiauta su aukščiausiomis Lietuvos valstybės institucijomis, savivaldybių vadovais, merais ir vietos organizacijomis.

Tai reiškia, kad tarptautinis sportas buvo ne uždaras reiškinys.

Jis buvo integruotas į Lietuvos miestų ir regionų gyvenimą.

NUO KLAIPĖDOS IKI NIDOS – NUO LIETUVOS IKI PASAULIO

Šiandien ypač simboliška kalbėti apie Klaipėdą ir Nidą.

Klaipėdoje 2027 metais bus minimas „Gintarinio prizo“ 60-metis.

Nidoje 2026 metais vyks 37-asis pasaulio profesionalų ir mėgėjų čempionatas.

Du Lietuvos pajūrio taškai.

Du svarbūs tarptautinės sporto istorijos akcentai.

Ir tarp jų – šeši dešimtmečiai.

Tai primena, kad sporto tradicija nėra muziejinis eksponatas.

Ji nėra praeitis, uždaryta archyvuose.

Tikra tradicija gyvena tol, kol ji tęsiama.

KĄ SAKO SKAIČIAI?

Kartais istorijai užtenka kelių skaičių.

60 metų – „Gintarinio prizo“ tradicijos.

37 pasaulio čempionatai – ilgametės pasaulinės varžybų tradicijos liudijimas.

Daugiau kaip 100 renginių Lietuvoje – tarptautinio ir nacionalinio sporto veiklos mastas.

141 šalis – dabartinis federacijos tarptautinis geografijos mastas.

Visi pasaulio žemynai – organizacijos tarptautiškumo dimensija.

Dešimtys Lietuvos miestų ir rajonų – renginių geografija mūsų šalyje.

Tačiau skaičiai yra tik pradžia.

Už kiekvieno skaičiaus slypi žmonės.

Už kiekvieno renginio – istorija.

Už kiekvieno medalio – sportininko darbas.

Už kiekvieno čempionato – organizatorių atsakomybė.

O už šešių dešimtmečių – kartų tęstinumas.

AR LIETUVOJE YRA KAM PRILYGTI?

Todėl šiandien verta užduoti klausimą, kuris nėra nei retorinis triukas, nei vien reklaminė frazė.

Ar dar kuri sporto organizacija Lietuvoje gali parodyti šešių dešimtmečių tarptautinių tradicijų tęstinumą, daugiau kaip šimtą įvairaus lygio renginių mūsų šalyje, pasaulio ir Europos čempionatų istoriją, tokią plačią Lietuvos miestų geografiją ir tarptautinį atstovavimą 141 pasaulio šalyje?

Atsakymo į šį klausimą nereikia ieškoti vien žodžiuose.

Atsakymą galima rasti istorijoje.

Archyvuose.

Varžybų protokoluose.

Nuotraukose.

Sportininkų prisiminimuose.

Miestuose, kuriuose vyko varžybos.

Ir žmonėse, kurie šią tradiciją kūrė bei tęsė.

ISTORIJA, KURI TĘSIASI

Sporto pasaulyje yra daugybė organizacijų.

Yra daug čempionatų.

Yra daugybė turnyrų.

Tačiau ne kiekvienai sporto organizacijai suteikiama galimybė pažvelgti atgal ir pasakyti:

„Mes buvome čia prieš šešis dešimtmečius. Mes esame čia šiandien. Ir mes planuojame būti čia rytoj.“

Tai ir yra tikrosios sporto tradicijos esmė.

Ne vien praeitis.

Tęstinumas.

Ne vien istorija.

Ateitis.

2027 metų gegužę Klaipėda taps vieta, kurioje bus pagerbta „Gintarinio prizo“ 60 metų istorija.

2026 metų spalį Nida taps dar vienu pasaulio sporto susitikimo tašku.

O visa Lietuvos WFF-WBBF renginių geografija primena vieną paprastą, bet labai svarbią tiesą:

tarptautinio sporto istorija Lietuvoje buvo kuriama ne vien sostinėje ir ne vien didžiosiose arenose. Ji buvo kuriama visoje Lietuvoje.

Nuo Vilniaus iki Klaipėdos.

Nuo Kauno iki Panevėžio.

Nuo Palangos iki Nidos.

Nuo didžiųjų miestų iki mažesnių Lietuvos regionų.

Per dešimtmečius.

Per kartas.

Per šimtus renginių.

TAI – NE VIEN SPORTO ISTORIJA

Tai Lietuvos sporto istorijos dalis.

Tai tarptautinio bendradarbiavimo istorija.

Tai žmonių, kurie dešimtmečius dirbo dėl sporto, istorija.

Tai Lietuvos miestų, kurie priėmė pasaulio sportininkus, istorija.

Tai tradicija, kuri iš Lietuvos keliavo į pasaulį ir iš pasaulio sugrįždavo į Lietuvą.

Todėl 60 metų „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien jubiliejus.

Tai – šešių dešimtmečių liudijimas, kad sporto tradicija gali tapti istorija.

O istorija tampa tikra tada, kai ji ne tik prisimenama, bet ir tęsiama.

60 METŲ.

37-asis PASAULIO ČEMPIONATAS.

DAUGIAU KAIP 100 RENGINIŲ LIETUVOJE.

141 ŠALIS.

VISI PASAULIO ŽEMYNAI.

DEŠIMTYS LIETUVOS MIESTŲ.

ŠEŠI DEŠIMTMEČIAI TARPTAUTINIO SPORTO.

WFF-WBBF ISTORIJA TĘSIASI.

2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“

Klaipėda, 2008 m.

2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.

Edmundas Daubaras įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą

2008 metais “Gintarinio prizo” keturiasdešimtmečio proga Vilniuje vykusio Pasaulinės WFF–WBBF federacijos „Universe“ turnyro metu Danijos atstovai oficialiu raštu informavo, kad  Edmundas Daubaras buvo įrašytas į Danijos Karalystės Garbės knygą (Hall of Fame of the Kingdom of Denmark). Šis tarptautinis apdovanojimas kasmet skiriamas asmenybei, nusipelniusiai tarptautinio sportinio bendradarbiavimo plėtrai.

Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.

Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.

Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.

“Gintarinis prizas”

 „Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.

Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.

Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.

2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.

Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.

Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.

Rezultatai

(tik pirmos trys vietos)

VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS

Merginos iki 8 metų

Marcelina Porožinska (Lenkija) Maja Dembovska (Lenkija) Karolina Mlot (Lenkija)

Merginos iki 10 metų

Nikola Šidlovska (Lenkija) Natalija Janta (Lenkija) Ugnė Klumbytė (Klaipėda)

Merginos iki 12 metų

Klaudija Korpan (Lenkija) Paulina Roclavska (Lenkija) Aleksandra Dudakova (Slovakija)

Merginos iki 14 metų

Miriama Žigalova (Slovakija) Stanislava Dolinska (Slovakija) Katerina Bezrodna (Ukraina)

Merginos iki 16 metų

Joana Kviatkovska (Lenkija) Oksana Diduch (Ukraina) Silvija Kačmarek (Lenkija)

Berniukai iki 10 metų

Antonas Florija (Vilnius)

Berniukai iki 14 metų

Dmytro Girya (Ukraina)

AEROBINIS FITNESAS

Iki 18 metų

Anita Bekus (Lenkija) Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda) Marta Noska (Lenkija)

Iki 21 metų

Alina Olefirenko (Ukraina) Agata Čerkavska (Lenkija) Darija Šumarova (Ukraina)

Suaugusiosios. I kategorija

Natalija Bočian (Lenkija) Ivana Sokolova (Slovakija) Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)

Suaugusiosios. II kategorija

Marija Deksne (Latvija) Irina Nikitina (Klaipėda) Vilma Asijavičienė (Marijampolė)

Vyrai

Andrius Smaguris (Vilnius) Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija) Piotras Grinevičius (Baltarusija)

Veteranės

Erszebet Herczog (Vengrija) Jelena Odencova (Ukraina) Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)

NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS

Vežimėlių kategorija

Petaras Milenkovičius (Serbija) Artūras Krutulis (Marijampolė) Genadijus Zametaškinas (Kaunas)

Bendro neįgalumo kategorija

Nikolajus Mironovas (Vilnius)

FITNESO MODELIAI

I kategorija

Lenka Makova (Slovakija) Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas) Veronika Krajevska (Lenkija)

II kategorija

Roberta Burokaitė (Kaunas) Ksenija Dunderski (Serbija) Justė Matulytė (Kaunas)

III kategorija

Eva Martinkova (Slovakija) Jadvyga Križanovska (Latvija) Silvija Kočmarek (Lenkija)

IV kategorija

Rita Elksninia (Latvija) Aleksandra Sizonova (Klaipėda) Veronika Juhaševa (Slovakija)

MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS

Jaunės iki 16 metų

Brigita Večerskaitė (Palanga) Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas) Aleksandra Ivanova (Bulgarija)

Jaunės iki 18 metų

Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda) Justė Matulytė (Kaunas) Anita Bekus (Lenkija)

Jaunimas iki 21 metų

Zita Satkauskaitė (Telšiai) Alina Olefirenko (Ukraina) Lenka Makova (Slovakija)

Suaugusiosios. I kategorija

Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija) Nataša Maksimovič (Serbija) Nora Loranen (Suomija)

Suaugusiosios. II kategorija

Oksana Usačiova (Rusijos Federacija) Kristina Šerkšnaitė (Kaunas) Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)

Suaugusiosios. III kategorija

Jamila Vanesa Toledo (Argentina) Irina Pateškina (Rusijos Federacija) Kirsi Marika Tuominen (Suomija)

Suaugusiosios. IV kategorija

Monika De Jesus Bolanos (Meksika) Odeta Vaišnorienė (Vilnius) Natalija Lysenko (Ukraina)

Suaugusiosios. V kategorija

Ilona Kokoš (Vilnius) Irina Fedoruk (Baltarusija) Andrea Koflach (Austrija)

VYRŲ SPORTINIS FITNESAS

Jauniai iki 16 metų

Rokas Kasperavičius (Kaunas) Deividas Savickas (Vilnius) Valdas Mišeikis (Klaipėda)

Jauniai iki 18 metų

Edgaras Linortas (Kaunas) Tadas Tumbortas (Kaunas) Lukas Palaga (Slovakija)

Jaunimas iki 21 metų

Erikas Tothas (Slovakija) Deividas Ignatavičius (Vilnius) Mantas Stankevičius (Kaunas)

Suaugusieji. I kategorija

Antonas Ježovas (Rusijos Federacija) Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija) Artūras Sinickis (Vilnius)

Suaugusieji. II kategorija

Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija) Juka-Peka Nousianenas (Suomija) Denisas Gladkijus (Latvija)

Suaugusieji. III kategorija

Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija) Romanas Polšinas (Estija) Dmytro Strelnikovas (Ukraina)

Suaugusieji. IV kategorija

Darius Bukšnaitis (Šakiai) Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija) Nikolaos Janakis (Graikija)

Suaugusieji. V kategorija

Arvydas Mišeikis (Klaipėda) Sergejus Kiriuchinas (Vilnius) Predragas Miloševičius (Serbija)

Suaugusieji. VI kategorija

Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija) Normundsas Juransas (Latvija) Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)

Suaugusieji. VII kategorija

Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius) Aleksandras Ševcovas (Estija) Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)

ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI

Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)

Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)

60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS:

KAS IŠ TIKRŲJŲ TURI TEISĘ JĄ PASISAVINTI?

Šešiasdešimt metų. Šimtai varžybų. Dešimtys tarptautinių renginių. Valstybės institucijų dėmesys. Pasaulinė televizija. Tarptautinis pripažinimas.

Ir šiandien atsiranda norinčių papasakoti Lietuvos kultūrizmo istoriją iš naujo.

Galima bandyti.

Bet yra viena problema.

Istorija turi archyvus.

Dokumentus.

Datos.

Spaudos publikacijas.

Televizijos įrašus.

Valstybės institucijų sprendimus.

Tarptautinių organizacijų dokumentus.

Todėl šiandien užduokime labai paprastą klausimą:

KAS IŠ TIKRŲJŲ PADARĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?

Ne kas garsiausiai apie save kalba.

Ne kas šiandien turi gražiausią interneto puslapį.

Ne kas išsidalina daugiausia diplomų.

Ne kas pasivadina „Lietuvos kultūrizmo lyderiu“.

O kas realiai dirbo tada, kai buvo sunku?

PRADŽIOJE BUVO DRAUDIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorija nebuvo patogi.

1973 metais kultūrizmas buvo uždraustas.

Taškas.

Tačiau draudimas dar nereiškė, kad žmonės nustojo treniruotis.

Treniruotės vyko.

Varžybos vyko.

Veikla vyko.

Tik ne taip, kaip norėjo valdžia.

Prasidėjo pogrindis.

Ir čia labai svarbu atskirti istoriją nuo šiandien kuriamų legendų.

Kas tuo metu rizikavo?

Kas organizavo?

Kas priešinosi?

Kas bandė išsaugoti kultūrizmą?

Kas ieškojo išeities?

1978 METAI: PETICIJA Į MASKVĄ

1978 metais Edmundas Daubaras parengė kultūrizmo gynimo peticiją.

Ji buvo pristatyta aukščiausioms TSRS politinėms institucijoms, tarp jų – TSRS komunistų partijos Centro komitetui.

Kultūrizmas liko uždraustas.

Tačiau rezultatas vis dėlto buvo pasiektas.

Edmundui Daubarui buvo leista Klaipėdoje oficialiai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą.

Turnyras tapo neoficialiu TSRS kultūrizmo čempionatu.

Pagalvokime.

Kultūrizmas uždraustas.

Varžybos nepageidaujamos.

Sistema prieš tave.

Ir vis dėlto Klaipėdoje vyksta tarptautinis kultūrizmo turnyras.

Šiandien labai lengva būti „istoriniu lyderiu“.

1978 metais buvo gerokai sunkiau.

O KĄ DARĖ KAUNAS?

1979 metais Kaune pradėtos rengti „Komjaunimo taurės“ varžybos.

Skirtos komjaunuoliškoms datoms.

Tai taip pat yra istorija.

Jos nereikia slėpti.

Tačiau jos nereikia ir perrašyti.

Vienoje pusėje – bandymas priešintis draudimui ir išlaikyti kultūrizmo veiklą.

Kitoje – bandymas prisitaikyti prie sovietinės sistemos.

Tai buvo du skirtingi keliai.

Todėl iki nepriklausomybės atkūrimo, kalbant būtent apie organizacinę reikšmę, iš esmės išsiskyrė du reiškiniai:

„Gintarinis prizas“ ir „Komjaunimo taurė“.

Visa kita šiandien kartais bandoma išpūsti iki tokio masto, kurio dokumentai nepatvirtina.

1990 METAI: UŽDARYTOS IFBB DURYS

Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis egzaminas.

Nebepakako būti kultūristu.

Nebepakako organizuoti vietines varžybas.

Reikėjo įrodyti, kad Lietuva gali veikti tarptautinėje erdvėje kaip nepriklausoma valstybė.

1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras derėjosi su IFBB prezidentu Benu Weideriu dėl Lietuvos kultūrizmo pripažinimo.

Tikslas buvo aiškus:

Lietuva turi būti savarankiška.

Tačiau IFBB tuo metu Lietuvos nepriklausomybės nepripažino.

Durys buvo uždarytos.

Ką daryti?

Sėdėti ir laukti?

Ar veikti?

Buvo pasirinktas antrasis kelias.

1991 METAI: LIETUVA KURIA SAVO ORGANIZACIJĄ

1991 metų gegužę, remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai ir asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Edmundo Daubaro iniciatyva Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija – LNKA.

Tai nebuvo gražus pavadinimas ant popieriaus.

Tai buvo bandymas sukurti savarankišką Lietuvos kultūrizmo sistemą.

Pasirinktas bendradarbiavimas su NABBA.

Ir rezultatas?

Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos atstovai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.

Dar svarbiau – NABBA oficialiu raštu pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.

Štai čia jau kalbame ne apie gražias istorijas.

Kalbame apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą sporto srityje.

O KUR BUVO KITI?

Štai čia ir prasideda nemaloni istorijos dalis.

Kai Lietuva kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, nebuvo dešimčių šiandieninių organizacijų.

Nebuvo dabartinės federacijų gausos.

Nebuvo daugybės šiandieninių „istorinių lyderių“.

Istorijoje visada atsiranda daug norinčių būti prie pergalės.

Tačiau labai mažai kas nori prisiminti laiką iki pergalės.

Kas buvo tada?

Kas veikė?

Kas rizikavo?

Kas kūrė?

Kas važinėjo į užsienį ir derėjosi?

Kas kūrė tarptautinius ryšius?

Atsakymų į šiuos klausimus nereikia išgalvoti.

Jie yra dokumentuose.

PO 1991-ŲJŲ STAIGA VISI TAPO „PATRIOTAIS“

1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje pakeitė politinę situaciją.

Ir tada atsitiko labai įdomus dalykas.

Atsirado daugiau „drąsių“.

Daugiau žmonių pradėjo kalbėti apie nepriklausomą Lietuvos sportą.

Tačiau istorija nėra socialinis tinklas.

Čia neužtenka parašyti:

„Mes buvome pirmieji.“

Reikia parodyti dokumentą.

Neużtenka pasakyti:

„Mes daug nuveikėme.“

Reikia parodyti renginius.

Neużtenka pasakyti:

„Mes atstovavome Lietuvai.“

Reikia parodyti tarptautinį pripažinimą.

O DABAR – SKAIČIAI

Skaičiai kartais pasako daugiau negu šimtas reklaminių tekstų.

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuvoje surengti Europos čempionatai.

Apie juos reportažus rodė „Eurosport“.

1998, 2004, 2005, 2006 ir 2007 metais Lietuvoje surengti pasaulio čempionatai.

2007 metais Lietuvos Respublikos Seimas atskira biudžeto eilute balsavo už 40-ojo „Gintarinio prizo“ finansavimą.

2017 metais „Gintarinio prizo“ 50-mečio reportažą parodė CNN.

Pakartosime:

CNN.

Pasaulinė televizija.

Tai ne vietinio sporto klubo skelbimų lenta.

KAI Į SALĘ ATEINA VALSTYBĖ

Per daugelį metų buvo surengta daugiau kaip dešimt tarptautinių spaudos konferencijų Lietuvos naujienų agentūroje ELTA.

Jose dalyvavo aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai.

Tarptautinių renginių organizacinių komitetų vadovais tapo ministrai, Seimo pareigūnai, parlamentarai, apskričių vadovai ir merai.

Tarp jų – Algirdas Butkevičius, Kęstutis Skrebys, Rišardas Krinickis, Kęstutis Virketis, Gediminas Kirkilas ir kiti valstybės atstovai.

Nuo 2004 metų tarptautinės delegacijos daugiau kaip dešimt kartų buvo priimtos Lietuvos Respublikos Seime.

Už nuopelnus tarptautiniam sportui buvo apdovanojami veiklos dalyviai.

Tai nėra „Facebook“ nuomonė.

Tai – valstybės institucijų istorija.

NE TIK KULTŪRIZMAS

Dar vienas faktas, kurį patogu pamiršti.

Nuo 1995 metų buvo diegiamos naujos sporto kryptys:

neįgaliųjų sportas, vaikų „Fit-Kid“, fitneso daugiakovė, fitneso modeliai ir kitos programos.

Nuo 1996 metų Lietuvoje vyko tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo diskutuojama apie sporto ateitį.

Kai kurios šios idėjos vėliau atsirado ir kitose tarptautinėse sporto organizacijose.

Todėl kalbame ne tik apie tai, kas laimėjo medalį.

Kalbame apie tai, kas kūrė sporto kryptis.

37 LEIDINIAI. ĮVAIRIOS KALBOS. VISAS PASAULIS.

Per metus įvairiomis kalbomis išleisti 37 žurnalo numeriai ir DVD leidiniai.

Jie buvo platinami įvairiose pasaulio šalyse vykusių tarptautinių renginių metu.

Kodėl?

Kad pasaulis žinotų apie Lietuvos veiklą.

Kad Lietuvos vardas būtų matomas.

Kad tarptautinis kultūrizmas turėtų informaciją.

Ir šiandien šis darbas tęsiasi.

Nuo 2012 metų rengiama „Pasaulinė kultūrizmo enciklopedija“.

Iš trijų planuojamų tomų tekstai beveik dviem jau parengti.

Rengiama ir „Gintarinio prizo“ 60-mečiui skirta istorinė knyga.

Nuotraukos.

Dokumentai.

Archyvai.

Datos.

Istorija.

Ne legenda.

2026–2027 METAI: DABAR PARODYSIME, KAS KIEK VERTAS

2026 metų spalio 24–26 dienomis Nidoje numatomas 37-asis pasaulio čempionatas.

2027 metų gegužę – 60-asis „Gintarinio prizo“ turnyras.

Pasirengimas šiems renginiams pradėtas dar 2025 metais.

Šešiasdešimt metų.

Pagalvokite apie šį skaičių.

Kiek dabartinių organizacijų gali parodyti šešių dešimtmečių nepertraukiamą istoriją?

Kiek gali parodyti veiklą sovietinio draudimo laikotarpiu?

Kiek gali parodyti tarptautinį Lietuvos pripažinimą?

Kiek gali parodyti valstybės paramą?

Kiek gali parodyti CNN?

Kiek gali parodyti „Eurosport“?

Kiek gali parodyti priėmimus Lietuvos Respublikos Seime?

Kiek gali parodyti pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvoje?

Kiek gali parodyti tarptautinius kongresus?

Kiek gali parodyti leidinius įvairiomis kalbomis?

Kiek?

ŠTAI ČIA IR YRA PROBLEMA

Šiandien Lietuvoje yra daug norinčių būti istorijos dalimi.

Prašom.

Bet būti istorijos dalimi ir sukurti istoriją – ne tas pats.

Turėti organizaciją ir sukurti tarptautinę sporto sistemą – ne tas pats.

Surengti vietines varžybas ir organizuoti pasaulio čempionatą – ne tas pats.

Išdalinti medalius ir gauti tarptautinį valstybės pripažinimą – ne tas pats.

Parašyti apie save straipsnį ir turėti dešimtmečių archyvą – ne tas pats.

Šitie dalykai nėra lygiaverčiai.

ISTORIJOS NEPAVOGSI

Galima pervadinti organizaciją.

Galima pakeisti logotipą.

Galima sukurti naują federaciją.

Galima paskelbti save lyderiu.

Galima parašyti šimtą reklaminių pranešimų.

Galima net bandyti iš naujo papasakoti praeitį.

Bet yra dalykas, kurio nepakeisi.

Data.

Dokumentas.

Archyvas.

Valstybės sprendimas.

Tarptautinis pripažinimas.

Televizijos įrašas.

Surengtas renginys.

Išleistas leidinys.

Tai yra istorijos įrodymai.

TODĖL UŽDUODAME KLAUSIMĄ DAR KARTĄ

Kas veikė, kai kultūrizmas buvo uždraustas?

Kas organizavo pogrindinę veiklą?

Kas kreipėsi į aukščiausias TSRS institucijas?

Kas išsaugojo „Gintarinį prizą“?

Kas po nepriklausomybės atkūrimo kūrė Lietuvos nacionalinę kultūrizmo organizaciją?

Kas siekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo?

Kas organizavo Europos ir pasaulio čempionatus?

Kas gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paramą?

Kas buvo priimtas Seime?

Kas buvo rodomas „Eurosport“?

Kas buvo parodytas CNN?

Kas kūrė naujas sporto disciplinas?

Kas organizavo tarptautinius kongresus?

Kas išleido 37 tarptautinius leidinius?

Kas šiandien rengia pasaulinę kultūrizmo enciklopediją?

Kas ruošia 60-mečio istorinę knygą?

Atsakymai yra.

Ir jų nereikia išgalvoti.

60 METŲ – IR TIK PRADŽIA

2027 metais „Gintariniam prizui“ sukaks 60 metų.

Tačiau tai ne pabaiga.

Tai naujas etapas.

Toliau – tarptautinis bendradarbiavimas.

Toliau – olimpinio judėjimo kryptis.

Toliau – nauji tarptautiniai projektai.

Toliau – dar didesnis Lietuvos vardo skleidimas pasaulyje.

Ir taip, planai ambicingi.

Gal net per daug ambicingi tiems, kurie priprato prie mažų tikslų.

Tačiau dideli darbai niekada nebuvo padaryti žmonių, bijančių didelių tikslų.

MES NEPRAŠOME PATIKĖTI

Tai svarbiausia.

Mes neprašome patikėti mūsų istorija.

Mes siūlome ją patikrinti.

Atsiverskite archyvus.

Suraskite dokumentus.

Pažiūrėkite datas.

Patikrinkite valstybės sprendimus.

Paieškokite televizijos archyvuose.

Peržiūrėkite tarptautinių organizacijų dokumentus.

Ir tada palyginkite.

Ne žodžius.

Darbus.

Ne reklamą.

Rezultatus.

Ne šiandienines deklaracijas.

Šešiasdešimties metų istoriją.

IR TADA ATSAKYKITE

KAS IŠ TIKRŲJŲ SUKŪRĖ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJĄ?

Atsakymas nepriklauso nuo to, kas garsiausiai šaukia.

Atsakymas jau yra istorijoje.

Istorijos negalima pasisavinti.

Istorijos negalima ištrinti.

Istorijos negalima perrašyti vienu pareiškimu.

Nes kai kalba dokumentai, reklama nutyla.

60 METŲ „GINTARINIO PRIZO“.

60 METŲ LIETUVOS KULTŪRIZMO ISTORIJOS.

Tegul sprendžia ne tie, kurie garsiausiai kalba.

Tegul sprendžia faktai.

Tegul sprendžia dokumentai.

TEGUL SPRENDŽIA ISTORIJA.

Tarptautinės naujienos.

Klaipėdoje susitiko WFF-WBBF federacijos vykdomoji taryba.

2026 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje susirinko Pasaulinės WFF-WBBF federacijos vykdomosios tarybos nariai. Susitikime dalyvavo federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, generalinė sekretorė Ugnė Raudytė-Daubarienė, Techninio komiteto pirmininkė Svetlana Pugačiova ir fitneso modelių bei bikini pogrupio vadovė Alina Pelepko.

Susitikimo metu aptarti artėjantys tarptautiniai renginiai Lietuvoje. Rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, o spalio 24–26 d. Nidoje bus surengtas 37-asis pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatas.

Daug dėmesio bus skiriama kultūrizmo pozavimo menui. Pasak federacijos atstovų, pastaraisiais metais pozavimas tarptautinėse varžybose tapo pernelyg supaprastintas ir mažiau patrauklus žiūrovams. Būsimame seminare bus nagrinėjami pozavimo meno ir sceninės išraiškos tobulinimo klausimai.

Tai pirmasis tokio pobūdžio specializuotas renginys Rytų Europoje.

LIETUVA IR TARPTAUTINIS KULTŪRIZMO JUDĖJIMAS

Pirmieji tarptautiniai kultūrizmo kongresai Lietuvoje

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki tarptautinio pripažinimo

1990–1991 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, prasidėjo ne tik esminė politinė šalies transformacija, bet ir naujas Lietuvos sporto istorijos etapas.

Po dešimtmečius trukusio buvimo sovietinėje sporto sistemoje Lietuvos sporto organizacijoms teko iš naujo kurti nacionalines struktūras, užmegzti savarankiškus tarptautinius ryšius ir siekti pripažinimo pasaulio sporto bendruomenėje.

Kultūrizmo sporte šis procesas buvo ypač ryškus.

1991 metų gegužę, tarpininkaujant ir remiant Lietuvos Respublikos sporto ministerijai bei asmeniškai ministrui Algirdui Raslanui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA). Jos įkūrimo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius buvo Edmundas Daubaras.

Lietuvai tai buvo daugiau nei dar vienos sporto organizacijos įsteigimas. Tai buvo svarbus žingsnis atkuriant savarankišką Lietuvos kultūrizmo sporto atstovavimą tarptautinėje arenoje.

Kova dėl tarptautinio pripažinimo

Šio proceso pagrindai buvo pradėti kurti dar iki galutinio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1990 metų gruodį Niujorke Edmundas Daubaras susitiko ir derėjosi su tuometiniu IFBB prezidentu Benu Weideriu. Tikslas buvo aiškus – pasiekti Lietuvos kultūrizmo tarptautinį pripažinimą ir sudaryti Lietuvos sportininkams galimybę savarankiškai išeiti į tarptautinę areną, apeinant sovietinę kultūrizmo sistemą.

Tačiau tuo metu Benas Weideris atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir nesutiko priimti Lietuvos kultūristų į IFBB už sovietinės federacijos struktūros ribų.

Tokiomis aplinkybėmis LNKA pradėjo bendradarbiauti su NABBA – organizacija, per kurią Lietuvai atsivėrė galimybės kurti savarankiškus tarptautinius ryšius.

Šis sprendimas netrukus davė konkrečių rezultatų.

Prancūzijoje vykusiame NABBA Europos čempionate Lietuvos sportininkai Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo čempionais.

Dar svarbiau buvo tai, kad NABBA oficialiai pripažino Lietuvos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nepriklausomybę nuo TSRS.

Situacija iš esmės pasikeitė po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, vadovaujama TSRS kultūrizmo federacijos viceprezidento Romano Kalinausko, Edmundo Daubaro iniciatyvų nepalaikė ir toliau laukė sprendimų iš Maskvos.

Vėlesnė įvykių raida parodė, kaip glaudžiai savarankiško Lietuvos sporto kūrimas buvo susijęs su platesniu Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę erdvę procesu.

Klaipėda – naujas tarptautinis kultūrizmo centras

Kitas svarbus etapas prasidėjo Klaipėdoje.

1994 ir 1995 metais Klaipėdoje surengti tarptautiniai kultūrizmo „Gintarinio prizo“ turnyrai sulaukė didelio pasisekimo. Augantis jų tarptautinis autoritetas paskatino priimti ambicingą sprendimą – 1996 metų NABBA Europos čempionatą surengti Klaipėdoje.

Šis pasirinkimas turėjo ypatingą reikšmę.

Vos prieš kelerius metus iš sovietinės sistemos išsivadavęs Lietuvos pajūrio miestas buvo pasirengęs priimti sportininkus, oficialius asmenis ir sporto organizacijų vadovus iš visos Europos.

Tarptautinis aktyvumas tęsėsi.

1997 metų Europos čempionatas buvo surengtas Vilniuje, o 1998 metais Palangoje vyko WFF pasaulio čempionatas.

Lietuvai tai buvo dideli tarptautiniai sporto renginiai. Juos rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Varžybų reportažus transliavo televizijos kanalas „Eurosport“, o kai kurių laidų trukmė siekė net vieną valandą.

Ne mažiau įspūdingos tuo metu buvo ir dalyviams sudarytos sąlygos.

Visi tarptautiniai varžybų svečiai ir Lietuvos sportininkai Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus viešbučiuose buvo nemokamai apgyvendinami ir maitinami.

Lietuva demonstravo visiškai naują vaidmenį.

Ji jau ne tik siekė užimti vietą tarptautiniame kultūrizmo pasaulyje – ji tapo šalimi, galinčia priimti, organizuoti ir remti didelius tarptautinius sporto renginius.

TARPTAUTINIŲ KONGRESŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Čempionatų organizavimą lydėjo dar vienas ilgalaikę reikšmę turėjęs procesas.

Iki 1996 metų Lietuvoje tarptautiniai kultūrizmo kongresai nebuvo organizuojami. Prieš 1996 ir 1997 metų Europos čempionatus Lietuvoje buvo surengti tarptautiniai kongresai, į kuriuos susirinko įvairių šalių kultūrizmo organizacijų vadovai ir atstovai.

Šie susitikimai nebuvo vien įprasti administraciniai posėdžiai, skirti varžyboms koordinuoti.

Jie tapo platforma diskutuoti apie kultūrizmo ateitį, tarptautinių organizacijų raidą ir naujų sporto krypčių atsiradimą.

Viena svarbiausių temų buvo fitneso ateitis.

Tuo metu organizuotas fitnesas pasaulyje dar buvo tik pradinėje savo raidos stadijoje. Edmundas Daubaras iškėlė idėją, kad fitnesas turėtų vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto šaka, o ne likti tik kultūrizmo dalimi.

Vėlesni dešimtmečiai parodė, kad ši vizija turėjo ilgalaikę perspektyvą.

Fitnesas vis labiau įsitvirtino kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina. Naujas šio proceso etapas pasiektas 2024 metų pasaulio čempionate Nidoje, kai fitnesas organizacinėje su WFF-WBBF judėjimu susijusioje sistemoje buvo galutinai atskirtas nuo kultūrizmo.

1996 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – KLAIPĖDA

1996 metų tarptautiniame kongrese dalyvavo 15 šalių delegacijos.

Kongreso vadovybėje buvo Edmundas Daubaras, Rišardas Krinickis – daugkartinis „Gintarinio prizo“ turnyro čempionas, Valstybės kontrolės komiteto vadovas, – ir Vokietijos atstovas Klausas Hofmanas.

Kongrese dalyvavo:

Prancūzija – Seržas Delselis; Estija – Vladimiras Jelufimovas; Izraelis – Aleksas Stuknovas; Ukraina – Jurijus Jeriomenko, Genadijus Dernas; Rusija – Vladimiras Šubovas, Nikolajus Nikulinas; Čekija – Bobas Divilekas; Belgija – Rolandas Blokas; Graikija – Anargiros Tsopouridis; Jungtinė Karalystė – Džimas Čarlzas, Alenas Gordonas; Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis; Italija – Paola ir Filippo Massaroni; Bulgarija – Zdravko Ivanovas; Baltarusija – Georgijus Katulinas; Lietuva – Jurijus Stepanovas, Saulius Kirmelevičius.

Kongreso reikšmę lėmė ne vien jame atstovaujamų šalių skaičius.

Klaipėdoje susitiko sporto organizacijų vadovai iš valstybių, kurios vos prieš kelerius metus buvo visiškai skirtingose politinėse ir sporto sistemose.

Šia prasme kongresas tapo besikeičiančio Europos sporto žemėlapio atspindžiu.

1997 METŲ TARPTAUTINIS KONGRESAS – VILNIUS

Po metų tarptautinis kongresas persikėlė į Lietuvos sostinę.

1997 metais tarptautinio kultūrizmo atstovai susitiko Vilniaus „Villon“ viešbučio konferencijų salėje, kuri tuo metu buvo viena iš prestižinių sostinės renginių vietų.

Iki to laiko buvo pasikeitusi ir tarptautinė vadovybės struktūra.

Klausas Hofmanas ėjo tarptautinės NABBA asociacijos prezidento pareigas, o Edmundas Daubaras buvo jos viceprezidentas.

1997 metų kongrese dalyvavo jau 17 šalių atstovai.

Kongresui vadovavo Edmundas Daubaras ir Klausas Hofmanas.

Dalyvavo:

Graikija – Anargoros Tsopouridis, Dora Tsopouridis; Jungtinė Karalystė – Alenas Gordonas; Ukraina – Vasilijus Bespalenko; Rusija – Vladimiras Šubovas; Čekija – Františekas Zamola, Bobas Divilekas; Baltarusija – Fidelis Sedychas, Georgijus Katulinas; Prancūzija – Jose Martinez, Eleonora Jauks; Vokietija – Tamara Konz, Andreas Muller; Belgija – Rolandas Blokas; Italija – Filippo Massaroni; Šveicarija – Džimis Largis; Latvija – Maris Šveiduks, Aivars Visockis; Estija – Aleksandras Selnichinas; Austrija – Karin Rosner; Izraelis – Viktorija Miller, Elli Hanna; Olandija – Karlas Aartaas; Lietuva – Saulius Kirmelevičius.

Vilniaus kongresas patvirtino, kad Lietuva jau buvo tapusi tarptautinio kultūrizmo vadovų susitikimų vieta.

Šių susitikimų reikšmė gerokai peržengė konkrečių varžybų ribas. Jie suteikė galimybę keistis idėjomis, užmegzti tarptautinius ryšius ir svarstyti ilgalaikę kultūrizmo bei fitneso sporto raidą.

PASAULINĖS FITNESO FEDERACIJOS ĮKŪRIMAS

Lietuvoje vykusios tarptautinės diskusijos sutapo su dar vienu svarbiu įvykiu.

1995 metais Edmundo Daubaro ir vokiečių kultūrizmo organizatoriaus Klauso Hofmano iniciatyva buvo įkurta Pasaulinė fitneso federacija (WFF – World Fitness Federation).

Iš pradžių organizacija veikė pagal dviejų prezidentų principą.

Edmundas Daubaras atstovavo Rytų šalims, o Klausas Hofmanas – Vakarų šalims.

Tokia struktūra atspindėjo to meto geopolitinę realybę. Europa išgyveno dešimtmečius trukusio politinio susiskaldymo pabaigą, o tarptautinės sporto organizacijos taip pat turėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.

WFF tapo erdve, kurioje skirtingų regionų atstovai galėjo bendradarbiauti vienoje tarptautinėje sporto struktūroje.

2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijai toliau vadovavo Edmundas Daubaras.

VIZIJA, APLENKUSI SAVO LAIKĄ

Šiandien 1996 ir 1997 metais Lietuvoje vykusius tarptautinius kultūrizmo kongresus galima vertinti gerokai plačiau nei tik kaip istorinius epizodus, susijusius su Europos čempionatais.

Tai buvo platesnio proceso dalis.

Lietuvai šie kongresai simbolizavo šalies sugrįžimą į tarptautinę sporto bendruomenę po dešimtmečius trukusios sovietinės kontrolės.

Tarptautiniam kultūrizmui jie tapo vieta, kurioje skirtingų Europos regionų ir kitų šalių atstovai galėjo užmegzti naujus ryšius ir diskutuoti apie sporto ateitį.

Tačiau svarbiausia – šie susitikimai tapo idėjų platforma.

Viena iš jų buvo įsitikinimas, kad fitnesas gali ir turi vystytis kaip savarankiška tarptautinė sporto disciplina.

Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip tolimesnės ateities vizija, palaipsniui tapo realybe. Fitnesas kūrė savo identitetą, varžybų sistemą ir organizacines struktūras.

LIETUVOS VIETA TARPTAUTINIO SPORTO ISTORIJOJE

Todėl 1990-ųjų Lietuvos kultūrizmo istoriją reikia vertinti gerokai platesniame kontekste.

Tai buvo ne vien nacionalinių čempionatų, atskirų sportininkų ar varžybų organizavimo istorija.

Tai buvo Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę dalis.

Per palyginti trumpą laiką Lietuva nuėjo kelią nuo nacionalinių kultūrizmo struktūrų atkūrimo iki Europos ir pasaulio čempionatų rengimo, tarptautinių kongresų organizavimo bei dalyvavimo kuriant naujas tarptautines sporto organizacijas.

Klaipėda, Vilnius ir Palanga tapo vietomis, kuriose tuo metu, kai Europos istorija išgyveno esminius pokyčius, susitikdavo įvairių šalių sportininkai, vadovai ir sporto organizatoriai.

1996 ir 1997 metų tarptautiniai kongresai yra svarbi šios istorijos dalis.

Jie parodo, kad sportas gali tapti tarptautinio bendradarbiavimo priemone ir kad nepriklausomybę atkūrusi valstybė per palyginti trumpą laiką gali pereiti kelią nuo tarptautinio pripažinimo siekimo iki aktyvaus dalyvavimo formuojant pasaulinio sporto ateitį.

Lietuva ne tik grįžo į tarptautinę kultūrizmo areną. Ji prisidėjo prie naujo šio sporto istorijos puslapio kūrimo.

Pasaulio sporto istorija. 2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau: tarptautinė fitneso scena vienoje vietoje.

2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Vokietijos Zwickau mieste vyko WFF pasaulio čempionatas. Tai buvo vienas iš svarbių to laikotarpio tarptautinių fitneso renginių, į kurį susirinko sportininkai iš įvairių šalių. Tais pačiais metais WFF Europos čempionatas buvo surengtas Taline, Estijoje, o pasaulio pirmenybės persikėlė į Vokietiją.

Šis čempionatas buvo reikšmingas ir platesniame WFF istorijos kontekste. Pasaulinė fitneso federacija buvo įsteigta 1995 metais. Jai tuo metu vadovavo du prezidentai: „Rytų“ šalims atstovavo Dr. Edmundas Daubaras, o „Vakarų“ šalims – Klaus P. J. Hoffmannas. 2003 metais Hoffmannui pasitraukus iš WFF veiklos, Dr. Edmundas Daubaras liko vieninteliu tarptautinės federacijos vadovu.

Plati varžybų programa

Čempionato programa apėmė ne vieną konkrečią fitneso kryptį. Oficialiuose rezultatuose galima rasti tokias kategorijas kaip „Mr. Fitness Juniors“, „Mr. Junior Performance“, „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“, „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“, taip pat moterų „Miss Fitness“, „Miss Athletic Fitness“ ir „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijas. Greta individualių rungčių buvo organizuojamos ir porų varžybos.
Tokia struktūra rodo, kad čempionate buvo siekiama aprėpti skirtingas sportininkų grupes. Jaunesni dalyviai turėjo savo kategorijas, atskiros rungtys buvo skirtos vyresniems nei 30 metų sportininkams, o kai kuriose kategorijose pagrindinis dėmesys teko ne vien individualiam sportininko pasirodymui, bet ir bendram sceniniam atlikimui.

Dėl to Zwickau vykęs čempionatas buvo daugiau nei viena standartinė individuali fitneso rungtis. Tai buvo kelių disciplinų renginys, kuriame sportininkai galėjo varžytis pagal skirtingus kriterijus ir skirtingose amžiaus ar pasirodymo grupėse.

Jaunimo varžybos

Viena iš čempionato dalių buvo skirta jauniesiems sportininkams. „Mr. Fitness Juniors“ kategorijoje oficialiame sąraše pateikiami septyni dalyviai. Pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovas Patryk Wieczorek, antrąją – Vladimiras Petrovas iš Lietuvos, trečias liko Tobias Schasten iš Vokietijos. Rezultatų lentelėje nurodyti ir teisėjų skirti taškai bei galutinės vietos.

Jaunimo kategorijų buvimas pasaulio čempionate buvo reikšmingas tuo, kad WFF varžybų sistema neapsiribojo tik jau patyrusiais suaugusiais atletais. Jaunesni sportininkai taip pat galėjo dalyvauti tarptautiniame čempionate ir konkuruoti su savo amžiaus grupės atstovais iš kitų valstybių.

Moterų jaunimo varžybose taip pat buvo matoma tarptautinė konkurencija. „Miss Junior Fitness“ kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lietuvos atstovės klaipėdietės Jelena Marchenko ir Eglė Barisevičiūtė, o trečioji vieta atiteko Latvijos sportininkei Anitai Niteckai.

Taigi jaunimo dalis sudarė atskirą ir svarbią bendros čempionato programos segmentą, kuriame buvo siekiama parodyti ne tik dabartinius sporto lyderius, bet ir jaunesnės kartos sportininkus.

Suaugusiųjų kategorijų įvairovė

Suaugusiųjų varžybose konkurencija buvo dar platesnė. Vyrų programoje buvo numatytos skirtingo pobūdžio kategorijos, tarp jų „Mr. Fitness“, „Mr. Extreme Fitness“ ir „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“.

„Mr. Extreme Fitness“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Graikijos atstovas Vasilis Zachilis, o antras liko Julijus Grishajevas iš Lietuvos.

Atskira kategorija buvo skirta sportininkams, vyresniems nei 30 metų. „Mr. Athletic Fitness Over 30 Years“ grupėje nugalėjo Vokietijos atstovas Andreas Wilms. Antrąją vietą užėmė Danijos sportininkas Henning Kristensen, o trečiąją – Vokietijos atstovas Udo Walther.

Moterų programoje taip pat buvo kelios skirtingos rungtys. Pavyzdžiui, „Miss Performance Fitness Over 30 Years“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos atstovė Corina Mayer. Toliau rikiavosi taip pat Vokietijai atstovavusi Silvia Schor ir Prancūzijos sportininkė Marie Piere Ripert.

Kitoje moterų rungtyje – „Miss Athletic Fitness“ – nugalėjo Rusijos atstovė Svetlana Pugachova, o antrąją vietą užėmė Vokietijos sportininkė Susan Malekpur-Shirazi.

Tokie rezultatai rodo, kad čempionate buvo stengiamasi atskirti skirtingus sportinio pasirengimo ir pasirodymo tipus, o dalyviai turėjo galimybę varžytis jiems pritaikytose kategorijose.

Porų pasirodymai

Ypatingą vietą čempionato programoje užėmė porų varžybos. Jos leido į fitneso sceną pažvelgti kitaip – čia buvo vertinamas ne tik individualus sportininko pasirengimas, bet ir dviejų žmonių bendras pasirodymas.

„Fitness Pairs“ kategorijoje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Cornelia Trost ir Thomas Riedel. Antroji vieta atiteko Nyderlandų porai Chantelle Tanke ir Raymond Punter, o trečioji – Vokietijos atstovams Tanja-Leona Meyer ir Philip Magenheimer. Toliau rezultatų sąraše buvo Latvijos poros.

Dar viena rungtis buvo „Fitness Performance Pairs“. Joje pirmąją vietą užėmė Vokietijos pora Lucie ir Udo Walther, antrąją – Rusijos atstovai Svetlana Pugachova ir Artiom Ovsojan, o trečiąją – Vokietijos pora Corina Mayer ir Andreas Trienbacher. Tarp kitų dalyvių buvo Latvijos, Estijos ir Kroatijos atstovai.
Porų rungtys suteikė čempionatui papildomos įvairovės ir leido sportininkams varžytis ne tik individualiai. Tai buvo viena iš sričių, kurioje ypač aiškiai atsiskleidė skirtingų šalių sportininkų bendradarbiavimas ir sceninio pasirodymo svarba.

Tarptautinė teisėjų komanda

Svarbią čempionato dalį sudarė tarptautinė teisėjų komanda. Oficialiuose dokumentuose nurodyti teisėjai iš Graikijos, Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Baltarusijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

Tarp teisėjų buvo Anargiros Tsopouridis iš Graikijos, Dr. Edmundas Daubaras ir Edita Sendrienė iš Lietuvos, Bob Gruskin iš JAV, Andrej Basov iš Rusijos, Fidel Sedych ir Tatjana Kovalco iš Baltarusijos, Markus Schlager iš Austrijos, Tamara Konz ir Wolfgang Iben iš Vokietijos bei Oliver Ripeir iš Prancūzijos.

Tokios sudėties teisėjų kolegija pabrėžė tarptautinį čempionato pobūdį. Vertinime dalyvavo ne vien renginio šeimininkės šalies atstovai – teisėjų geografija buvo gerokai platesnė.

Absoliučių čempionato nugalėtojų titulai

Be atskirų kategorijų laimėtojų, čempionato kulminacija buvo absoliučių nugalėtojų išrinkimas. Oficialiuose rezultatuose nurodyta, kad „Mr. Over-All Winner“ titulą pelnė Mindaugas Kvasys iš Lietuvos, o „Miss Over-All Winner“ tapo Vokietijos atstovė Corina Mayer.

Absoliutaus nugalėtojo titulas išsiskyrė tuo, kad jis nebuvo siejamas tik su viena konkrečia kategorija. Tai buvo bendras čempionato įvertinimas, suteikęs papildomą reikšmę visai varžybų programai. Po atskirų kategorijų kovų būtent šie du sportininkai buvo įrašyti kaip bendrieji 2001 metų WFF pasaulio čempionato nugalėtojai.

Geografinė čempionato įvairovė

Zwickau vykusio čempionato rezultatuose atsispindi gana plati dalyvių geografija. Oficialiuose sąrašuose galima rasti Vokietijos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Graikijos, Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Italijos, Kroatijos, Estijos, Danijos, Švedijos, JAV, Izraelio ir kitų šalių atstovų.
Tai ypač matyti porų kategorijose ir vyrų bei moterų individualiose rungtyse, kur šalia Vokietijos sportininkų rezultatų lentelėse nuolat pasirodo kitų Europos valstybių atstovai. Toks dalyvių pasiskirstymas leidžia čempionatą vertinti kaip tarptautinę sporto platformą, kurioje skirtingų šalių sportininkai galėjo palyginti savo pasirengimą ir varžybų patirtį.

2001 metų čempionato reikšmė

2001 metų WFF pasaulio čempionatas Zwickau buvo renginys, kuriame susijungė kelios fitneso sporto kryptys. Individualios vyrų ir moterų rungtys, jaunimo kategorijos, vyresnių nei 30 metų sportininkų grupės, ekstremalaus fitneso kategorija ir porų pasirodymai sudarė įvairiapusę varžybų programą.

Čempionato rezultatai taip pat atskleidžia to laikotarpio tarptautinės fitneso scenos geografiją. Varžybose dalyvavo sportininkai iš daugelio Europos valstybių, taip pat JAV ir Izraelio atstovai. Tarptautinė buvo ne tik sportininkų sudėtis, bet ir teisėjų komanda.

Zwickau pasaulio čempionatas todėl gali būti vertinamas kaip vienas iš to laikotarpio WFF renginių, kuriame buvo siekiama vienoje scenoje pristatyti skirtingas fitneso varžybų formas. Nuo jaunimo iki veteranų kategorijų, nuo individualių pasirodymų iki porų rungčių – visa programa atspindėjo platų tuometinį WFF požiūrį į fitneso sportą.

2001 metų lapkričio 23–25 dienomis Zwickau vykusios varžybos šiandien išlieka įdomiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu pažvelgti į tuo metu besiformavusią tarptautinę fitneso varžybų sistemą, jos kategorijas, teisėjavimo struktūrą ir sportininkų geografiją.

Pasaulio sporto istorija. VILNIUS – PASAULIO FITNESO CENTRE: 2004-ŲJŲ WFF ČEMPIONATAS, TAPĘS ISTORINIU ĮVYKIU.

2004 metų rugsėjis. Vilnius. Į Lietuvos sostinę suvažiuoja sportininkai iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Keturioms dienoms Vilniaus kongresų rūmai tampa pasaulinio fitneso centru.

Tai nebuvo eilinės tarptautinės varžybos.

Tai buvo WFF – World Fitness Federation – pasaulio mėgėjų čempionatas, kuriame sportas peržengė įprastų varžybų ribas. Renginyje dalyvavo ne tik sportininkai ir treneriai. Jo organizavime dalyvavo aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai, renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o čempionato rezultatus ir eigą lydėjo nacionalinės žiniasklaidos dėmesys.

Šiandien, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, 2004 m. Vilniaus čempionatas gali būti vertinamas kaip vienas ryškiausių ankstyvojo tarptautinio fitneso istorijos epizodų Lietuvoje.

Nuo 1995-ųjų – nauja pasaulinio fitneso organizacija

WFF pasaulinė federacija buvo įkurta 1995 metais.

Tai buvo laikotarpis, kai tarptautinis fitneso sportas dar tik ieškojo savo organizacinės formos. Skirtingose šalyse veikė įvairios sporto struktūros, o sportininkai varžėsi skirtingose fizinės kultūros, fitneso, aerobikos ir kultūrizmo disciplinose.

WFF siekė šias kryptis jungti į vieną tarptautinę sistemą.

Federacijos istorijoje reikšmingas buvo ir Rytų bei Vakarų sporto pasaulio bendradarbiavimas. WFF vadovybėje veikė du prezidentai – Dr. Edmundas Daubaras, atstovavęs Rytų šalims, ir vokietis Klausas Hofmanas, atstovavęs Vakarų kryptį.

Šis modelis atspindėjo to meto Europos realybę – sporto organizacijos bandė jungti šalis, kurios dar visai neseniai priklausė skirtingoms politinėms ir sportinėms sistemoms.

2003 metais Klausui Hofmanui pasitraukus iš aktyvios veiklos WFF, federacijos vadovavimas faktiškai susitelkė Dr. Edmundo Daubaro rankose.

Po 2003 m. Maskvoje vykusio pasaulio čempionato WFF istorijoje sekė Vilnius.

Ir tai buvo labai svarbus etapas.

VILNIUS 2004: KAI PASAULIO ČEMPIONATAS TAPO VALSTYBĖS REIKALU

2004 m. rugsėjo 24–27 d. Vilniuje surengtas pasaulio čempionatas išsiskyrė tuo, kad jo mastas ir organizacinis lygis gerokai peržengė įprastų sporto varžybų formatą.

Renginio organizacinio komiteto pirmininku buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tuometinis krašto apsaugos ministras, vėliau Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Jo parašai ant čempionato diplomų tapo nugalėtojų pergalių liudijimu.

Organizaciniame komitete dirbo ir kiti aukšti Lietuvos valstybės institucijų atstovai – Dr. Rišardas Krinickis bei Kęstutis Virketis.

Tačiau svarbiausia buvo ne vien pareigūnų pavardės.

Čempionatą rėmė ir finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Užsienio sportininkams buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas Vilniaus viešbučiuose.

Tai reiškė, kad Lietuva šį renginį vertino kaip tarptautinės reikšmės sporto įvykį.

VILNIAUS KONGRESŲ RŪMAI – PASAULIO SPORTININKŲ SCENA

Dvi dienas čempionato renginiai vyko prestižiniuose Vilniaus kongresų rūmuose.

Į Vilnių atvykę sportininkai varžėsi dėl pasaulio čempionų titulų, o žiūrovai galėjo išvysti tuo metu labai skirtingas fitneso sporto kryptis.

Tai buvo ne vien raumenų demonstravimas.

WFF varžybų sistema apėmė Classic Fitness, Performance Fitness, Athletic Fitness, Super Athletic Fitness, Extreme Fitness bei kitas kategorijas. Atskirai buvo organizuojamos moterų ir aerobikos varžybos.

Dar vienas svarbus aspektas – į čempionato programą buvo įtrauktos neįgaliųjų vežimėlių fitneso kategorijos.

Tai atskleidžia vieną esminį WFF siekį: fitnesą suvokti kaip platų sporto reiškinį, kuriame vietos gali būti ir estetikai, ir atletiškumui, ir fiziniam pasirengimui, ir skirtingų fizinių galimybių sportininkams.

PASAULIS VILNIUJE

2004 m. rezultatų protokolas atskleidžia įspūdingą tarptautinę čempionato geografiją.

Vilniuje varžėsi atstovai iš:

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Kipro, Slovėnijos, Čekijos, Kazachstano, Norvegijos, Anglijos, Moldovos, Nyderlandų, Australijos ir Gvadelupos.

Tai buvo tikras tarptautinis sporto forumas.

Ypač stipriai buvo atstovaujama Baltijos ir Rytų Europos šalims, tačiau Vilniuje pasirodė ir Vakarų Europos bei kitų regionų sportininkai.

Todėl čempionato rezultatų protokolas šiandien yra įdomus ne tik kaip sporto statistika.

Jis atspindi to meto pasaulio fitneso geografiją.

LIETUVA – NE STEBĖTOJA, O VIENA PAGRINDINIŲ ČEMPIONATO JĖGŲ

Jeigu pažvelgtume į rezultatus atidžiau, išryškėja vienas labai svarbus faktas:

Lietuvos sportininkų buvo visur.

Jų pavardės kartojasi beveik visose pagrindinėse kategorijose.

Ir dar svarbiau – tai nebuvo vien masinis dalyvavimas.

Lietuviai laimėjo pasaulio čempionato kategorijas ir užėmė daugybę prizinių vietų.

Vyrų „Classic Fitness Category 2“ kategorijoje Ramūnas Sendrius tapo pasaulio čempionu, o antrąją vietą užėmė Olegas Gusarovas.

„Mr. Super Athletic Fitness“ kategorijoje Mindaugas Kvasys iškovojo bronzos medalį.

„Mr. Athletic Fitness“ kategorijoje Marikas Stefanovičius buvo septintas, o Lietuvos sportininkai užėmė ir kitas aukštas vietas.

Neįgaliųjų vežimėlių „Athletic Fitness“ kategorijoje Sergej Beglik tapo pasaulio čempionu.

Tai labai svarbus rezultatas – Lietuvos vardas pasaulio čempionato protokole buvo įrašytas ne vieną kartą.

LIETUVOS MOTERYS – TARP PASAULIO LYDERIŲ

Dar ryškesnį vaizdą matome moterų ir aerobikos kategorijose.

Jolanta Mileriūtė tapo „Miss Aerobic Fitness“ pasaulio čempione.

Ji taip pat iškovojo antrąją vietą „Miss Classic Fitness Category 1“ kategorijoje.

Aleksandra Kukreš tapo „Miss Aerobic Athletic“ pasaulio čempione.

„Miss Classic Fitness Category 2“ kategorijoje antrąją vietą užėmė Edita Diržinikaitė, o trečiąją – Simona Šakinytė.

„Miss Performance Fitness“ kategorijoje sidabro medalį iškovojo Laura Romeraitė.

„Miss Super Body Fitness“ kategorijoje trečia buvo Marta Alešiūnaitė, o „Miss Extreme Fitness“ kategorijoje bronzą laimėjo Eglė Stasiukaitytė.

Taigi Lietuvos sportininkės buvo ne epizodinės čempionato dalyvės.

Jos buvo tarp pagrindinių pasaulio čempionato rezultatų lyderių.

ABSOLIUTŪS ČEMPIONAI

Tačiau kiekvieno pasaulio čempionato viršūnė – absoliutūs nugalėtojai.

2004 m. Vilniuje vyrų absoliučiu nugalėtoju tapo Konstantin Zacharov iš Rusijos.

Jis laimėjo „Mr. Classic Fitness Category 1“ ir buvo pripažintas Over-All Winner.

Moterų absoliučia čempione tapo Marina Burinskaja iš Latvijos, laimėjusi „Miss Extreme Fitness“ kategoriją.

Aerobikos absoliučia nugalėtoja tapo Marija Deksne iš Latvijos.

Tai reiškia, kad Vilniaus čempionate absoliučiose įskaitose itin ryškiai pasirodė Rusija ir Baltijos šalys.

REZULTATAI, KURIE PASAKOJA DAUGIAU NEI MEDALIAI

Šio čempionato rezultatus galima skaityti ne tik kaip vietų sąrašą.

Jie pasakoja apie visą sporto epochą.

Matome, kad tuo metu:

Lietuva turėjo didelę ir aktyvią fitneso sportininkų bendruomenę; Baltijos šalys buvo svarbus tarptautinio WFF sporto regionas; Rusijos ir Ukrainos sporto mokyklos buvo itin stiprios; Vakarų Europos sportininkai taip pat aktyviai dalyvavo; WFF programa buvo daug platesnė nei vien klasikinis kultūrizmas; tarptautiniame čempionate buvo vietos ir neįgaliųjų sportui; moterų fitnesas ir aerobika buvo neatsiejama pasaulinio čempionato dalis.

Todėl Vilniaus protokolas yra savotiškas 2004 metų pasaulio fitneso žemėlapis.

LIETUVOS VALSTYBĖ IR TARPTAUTINIS SPORTAS

Ypatingą reikšmę šiam įvykiui suteikia Lietuvos valstybės dalyvavimas.

Šiandien įprasta tarptautinius sporto renginius vertinti pagal sportinį rezultatą, žiūrovų skaičių ar televizijos transliacijas.

Tačiau 2004 m. Vilniaus čempionato atveju matome platesnį paveikslą.

Valstybės institucijų atstovai dalyvavo organizaciniame komitete.

Renginį rėmė Vyriausybė.

Užsienio sportininkams buvo suteiktas apgyvendinimas ir maitinimas.

Čempionatas vyko reprezentacinėje sostinės erdvėje.

Nacionalinė televizija parengė reportažą.

Po renginio „ELTA“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos sporto ministras Vytas Nėnius.

Tai buvo signalas, kad tarptautinis fitneso sportas Lietuvoje tuo metu buvo vertinamas rimtai.

KODĖL ŠIS ČEMPIONATAS SVARBUS ŠIANDIEN?

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, kyla klausimas: kodėl turėtume prisiminti būtent 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionatą?

Atsakymas paprastas.

Todėl, kad tai yra dokumentas apie laikotarpį, kai Lietuva pati organizavo ir priėmė pasaulinio masto fitneso renginį, o Lietuvos sportininkai jame buvo tarp aktyviausių ir konkurencingiausių dalyvių.

Tai istorija ne vien apie vieną savaitgalį.

Tai istorija apie žmones, kurie kūrė tarptautinį fitneso sportą.

Apie federaciją, kuri bandė sujungti skirtingas sporto tradicijas.

Apie laikotarpį po Šaltojo karo, kai Rytų ir Vakarų sporto pasauliai vis aktyviau ieškojo bendrų erdvių.

Ir apie Lietuvą, kuri tuo metu jau galėjo priimti pasaulio sportininkus savo sostinėje.

2004-ŲJŲ VILNIAUS PAMOKA

Šiandien rezultato lentelėje matome tik pavardę, šalį ir užimtą vietą.

Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi istorija.

1 vieta reiškė metų metus trukusį pasirengimą.

2 ar 3 vieta – tarptautinę konkurenciją.

O dešimtys Lietuvos sportininkų protokole reiškia tai, ko vien medalių lentelė neparodo – tuo metu Lietuvoje egzistavo stipri ir gausi fitneso sporto bendruomenė.

Todėl 2004 m. Vilniaus čempionatą verta vertinti ne vien pagal tai, kas tapo pasaulio čempionu.

Reikėtų klausti ir kito klausimo:

ką šis čempionatas reiškė Lietuvos sportui ir tarptautiniam fitnesui?

Atsakymas – daug.

IŠVADOS: VILNIUS BUVO ISTORIJOS DALIS

2004 m. WFF pasaulio čempionatas Vilniuje buvo daugiau nei sporto varžybos.

Tai buvo tarptautinis renginys, kuriame susitiko skirtingų šalių sportininkai, skirtingos fitneso mokyklos ir skirtingos sporto tradicijos.

Tai buvo laikotarpis, kai WFF, įkurta 1995 m., jau buvo sukūrusi tarptautinę varžybų sistemą ir siekė fitnesą pateikti kaip platų, įvairiapusį sportą.

Tai buvo ir Lietuvos sporto istorijos epizodas, kai valstybės institucijos, sporto organizatoriai ir sportininkai kartu priėmė pasaulio čempionatą Vilniuje.

Ir svarbiausia – Lietuva šiame čempionate nebuvo tik šeimininkė.

Lietuva buvo viena iš pagrindinių sportinių jėgų.

Jos sportininkai laimėjo pasaulio čempionų titulus, iškovojo prizines vietas ir sudarė didelę dalį dalyvių.

O absoliučių nugalėtojų tarpe triumfavo Rusijos ir Baltijos šalių sportininkai, dar kartą parodydami, kokią didelę įtaką tuo metu WFF pasaulyje turėjo šis Europos regionas.

2004-ieji paliko aiškią žinutę:

Vilnius buvo pasirengęs priimti pasaulio sportą.

Lietuvos sportininkai buvo pasirengę su juo konkuruoti.

O WFF tuo metu buvo vienas iš tarptautinio fitneso judėjimo centrų, jungusių skirtingas šalis, sporto kryptis ir žmones.

Todėl 2004 m. Vilniaus WFF pasaulio čempionato rezultatai nėra vien senas protokolas.

Tai – dokumentas, liudijantis Lietuvos vietą pasaulio fitneso istorijoje.

BRUSNO 2012 – PASAULIO SPORTO ELITAS SLOVAKIJOS KALNUOSE.

2012 metų spalio 11–13 dienomis nedidelis Slovakijos kalnų kurortas Brusno Kupele tapo tikra pasaulio fitneso ir kultūrizmo sostine. Čia susitiko skirtingų kartų, skirtingų sporto mokyklų ir skirtingų valstybių atletai, o trijų dienų renginys virto įspūdinga tarptautine sporto švente.

Scenoje – jaunieji „Fit-Kid“ talentai, aerobikos meistrai, model fitness atstovai, jauniai, suaugusieji, veteranai ir neįgalieji sportininkai. Nuo vaikų scenos debiutų iki pasaulio čempionų kovų – Brusno 2012 apėmė beveik visą sportinio gyvenimo spektrą.

Tai buvo ne vien varžybos dėl medalių. Tai buvo susitikimas, kuriame sportas tapo bendra kalba, sujungusia dešimtis atletų ir daugybę valstybių.

Brusno – vieta, kur sportas tapo tradicija

Brusno Kupele tarptautinių WFF–WBBF renginių žemėlapyje atsirado neatsitiktinai.

Nuo 2009 metų Slovakijos mecenato Štefano Hrčkos iniciatyva šiame kalnų kurorte kasmet buvo rengiami įvairūs Pasaulinės WFF–WBBF federacijos renginiai. Prie jų organizavimo ir globos prisidėjo iškilūs Slovakijos visuomenės bei politikos veikėjai.

Tarp renginių globėjų buvo Slovakijos Respublikos ministrai pirmininkai Vladimiras Mečiaras ir Robertas Fico, parlamento pirmininkas Janas Figelis bei Slovakijos nacionalinės tarybos pirmininkas Andrejus Hrnčaras.

Todėl 2012-ųjų čempionatas buvo ne pavienis įvykis, o jau susiformavusios tarptautinės sporto tradicijos dalis.

NUO MAŽIAUSIŲ ČEMPIONŲ IKI PASAULIO ELITO

Vienas įspūdingiausių Brusno renginio bruožų – neįprastai plati amžiaus skalė.

Čempionato scenoje pasirodė vos keliolikos metų sportininkai, o greta jų varžėsi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai atletai. Tai sukūrė ypatingą atmosferą: vienoje scenoje buvo galima pamatyti ir pirmuosius jaunųjų sportininkų žingsnius, ir ilgametės sportinės patirties rezultatą.

FIT-KID – mažieji atletai, didelės ambicijos

Pirmieji į pasaulio čempionato sceną žengė „Fit-Kid“ dalyviai.

Mergaičių kategorijose iki 8, 10, 12 ir 14 metų varžėsi jaunieji talentai iš Baltarusijos, Serbijos, Lenkijos, Slovakijos ir kitų šalių.

Berniukų kategorijose iki 10 ir 14 metų taip pat netrūko tarptautinės konkurencijos. Čia susitiko Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Moldovos atstovai.

Tai buvo mažieji pasaulio čempionato dalyviai, tačiau jų ryžtas ir noras pasirodyti scenoje – tikrai ne vaikiški.

„Fit-Kid“ varžybos priminė, kad didelės sportinės istorijos dažnai prasideda nuo labai mažų žingsnių.

AEROBIKA – ENERGIJA, TEMPERAMENTAS IR PRECIZIKA

Po jaunųjų atletų sceną užvaldė aerobikos sportininkai.

Moterų varžybose dalyvės rungėsi 16, 18, 21 metų ir vyresnių nei 21 metų kategorijose. Skirtingos amžiaus grupės parodė, kaip per sportą keičiasi ne tik fizinės galimybės, bet ir sceninė patirtis, technika bei artistiškumas.

16-mečių kategorijoje aukso medalį iškovojo Klaudia Korpan, 18-mečių grupėje nugalėjo Viktoriya Lebedynska, o 21 metų kategorijoje pirmoji vieta atiteko Miriamiai Žigalovai.

Vyresnių nei 21 metų kategorijoje triumfavo Renata Kaladzinskaya.

Tačiau čempionato kulminacija tapo absoliučių nugalėtojų išaiškinimas.

Bendrosios moterų aerobikos nugalėtojos titulą pelnė Klaudia Korpan, o vyrų absoliučiu čempionu tapo Vitaliy Lebedynskyi.

Tai buvo sportas, kuriame jėga susitiko su muzika, o fizinis pasirengimas – su sceniniu meistriškumu.

MODEL FITNESS – SPORTAS, ESTETIKA IR SCENA

Brusno scenoje vietos buvo ir model fitness sportininkams.

Jaunimo kategorijose iki 16, 18 ir 21 metų varžėsi būsimos šios sporto krypties žvaigždės. Čia svarbus ne vien kūno sudėjimas. Sportininkas turi gebėti save išreikšti scenoje, demonstruoti proporcijas, laikyseną, eleganciją ir pasitikėjimą savimi.

Suaugusiųjų moterų varžybose buvo keturios kategorijos.

Absoliučia „Model Fitness“ čempione tapo Eva Martinkova.

Vyrų kategorijoje aukščiausią rezultatą pasiekė Dzianis Kazlou.

Šios rungtys dar kartą parodė WFF–WBBF čempionato išskirtinumą – sportas čia suprantamas ne tik kaip raumenų masė ar fizinė jėga, bet ir kaip estetika, disciplina bei gebėjimas pasirodyti scenoje.

PAGRINDINĖ ČEMPIONATO KOVA – KULTŪRIZMAS

Spalio 13-oji Brusno Kupele tapo svarbiausia čempionato diena.

Į sceną žengė WBBF pasaulio mėgėjų kultūrizmo čempionato dalyviai.

Moterų varžybose sportininkės kovojo Classic, Performance, Athletic ir Super Athletic Bodybuilding kategorijose.

Klasikinio kultūrizmo kategorijoje pasaulio čempionės titulą iškovojo Yamila Vanessa Toledo iš Argentinos.

Performance kategorijoje triumfavo Valiantsina Kazlouskaya iš Baltarusijos, Athletic kategorijoje stipriausia buvo Svetlana Pugacheva iš Rusijos.

Tačiau ypatingo dėmesio sulaukė Super Athletic kategorija.

Čia nugalėjo Brazilijos atstovė Dalvaniza Aquino. Ji tapo ir absoliučia visų moterų kultūrizmo kategorijų nugalėtoja.

Pietų Amerikos sportininkės triumfas Europos čempionato scenoje tapo puikiu tarptautinio WFF–WBBF sporto geografijos pavyzdžiu.

VYRŲ SCENOJE – JĖGA IR KONKURENCIJA

Vyrų kultūrizmo varžybose konkurencija buvo ne mažiau įspūdinga.

Keturių klasikinių kategorijų nugalėtojais tapo skirtingų šalių sportininkai, tačiau absoliučiu klasikinio kultūrizmo čempionu tapo Sergey Grigoryev iš Rusijos.

Performance kategorijose taip pat netrūko stiprių atletų. Pirmojoje grupėje nugalėjo Viacheslav Rokashkov, antrojoje – Aleksandr Sobolev.

Athletic Bodybuilding kategorijoje pirmąsias dvi vietas užėmė Lenkijos sportininkai Andrzej Rak ir Andrzej Brzezinski.

O tuomet atėjo eilė pačiai ekstremaliausiai kategorijai.

EXTREME BODYBUILDING

Extreme Bodybuilding kategorijoje aukso medalį iškovojo Nikolay Vorobyev.

Jis taip pat tapo absoliučiu visų vyrų kultūrizmo kategorijų nugalėtoju.

Tai buvo vienas ryškiausių 2012 metų Brusno čempionato akcentų.

JAUNYSTĖ IR PATIRTIS – VIENOJE SCENOJE

Čempionato organizatoriai daug dėmesio skyrė jaunimui ir veteranams.

Junior Championship varžybose iki 21 metų amžiaus sportininkai galėjo išbandyti savo jėgas jau tikro pasaulio čempionato atmosferoje.

Moterų kategorijoje nugalėjo Erika Kandracova, vyrų – Ilya Lukavets.

Tačiau sportinė karjera Brusno scenoje nesibaigė sulaukus 21 metų.

Vyresni nei 40 metų atletai turėjo savo kategoriją, o vyresni nei 50 metų sportininkai taip pat stojo į kovą dėl pasaulio čempionų titulų.

Absoliučiu senior kategorijų nugalėtoju tapo Andrzej Rak.

Šis rezultatas buvo dar vienas priminimas, kad aukštas sportinis meistriškumas neturi konkretaus amžiaus.

SPORTAS, KURIAME NUGALI ŽMOGUS

Ypatingą vietą čempionate užėmė neįgaliųjų sportininkų varžybos.

Vežimėlių kategorijoje nugalėjo Oleksandr Golub iš Ukrainos.

Kitoje neįgaliųjų kategorijoje pirmąją vietą iškovojo Niias Izmailov, antrąją – Brazilijos atstovas Gustavo Rodrigues, trečiąją – Oleksandr Rossomakin.

Šie pasirodymai turėjo kitokią emocinę reikšmę nei įprastos sportinės kovos.

Čia pergalė reiškė ne tik medalį. Ji simbolizavo valią, atkaklumą ir žmogaus gebėjimą nepasiduoti aplinkybėms.

PASAULIS SUSITIKO BRUSNO

Pažvelgus į 2012 metų čempionato rezultatus, labiausiai į akis krinta jo tarptautiškumas.

Ant Brusno scenos susitiko sportininkai iš Europos, Pietų Amerikos ir kitų pasaulio regionų. Tarp nugalėtojų ir prizininkų buvo Argentinos, Brazilijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos, Serbijos, Latvijos, Rumunijos, Bulgarijos, Šveicarijos ir kitų valstybių atstovų.

Tai buvo tikras sporto tautų žemėlapis.

Vienoje scenoje – skirtingos kalbos, skirtingos sporto mokyklos ir skirtingos istorijos. Tačiau visus jungė vienas dalykas – noras būti geriausiais.

BRUSNO 2012 – DAUGIAU NEI ČEMPIONATAS

2012 metų WFF–WBBF pasaulio čempionatas Brusno Kupele buvo daugiau nei eilinės tarptautinės varžybos.

Tai buvo trijų dienų sporto istorija, kurioje vietos atsirado vaikystės svajonėms, jaunatviškam maksimalizmui, suaugusiųjų meistriškumui ir veteranų patirčiai.

Čia buvo ir muzika, ir scena, ir estetika. Buvo jėga, disciplina, prakaitas ir įtampa. Buvo pergalės, pralaimėjimai, emocijos ir medaliai.

Tačiau svarbiausia – buvo žmonės, kurie į sceną atsinešė savo darbo rezultatus ir norą įrodyti, kiek daug galima pasiekti atkakliai dirbant.

Brusno kalnų kurortas trims spalio dienoms tapo vieta, kur susitiko pasaulio sportas.

2012-ųjų čempionato rezultatai šiandien primena ne tik apie iškovotus titulus. Jie primena laikmetį, kai WFF–WBBF tarptautinė scena telkė vis daugiau skirtingų šalių, skirtingų kartų ir skirtingų sporto disciplinų.

Ir būtent todėl Brusno 2012 išlieka ryškiu WFF–WBBF istorijos puslapiu.

„Gintarinio prizo“ istorijos.

EDMUNDAS REPŠYS.

Buvęs sunkiaatletis, Lietuvos nacionalinis kultūrizmo čempionas ir Klaipėdos „Gintaro klubo“ kultūristas Edmundas Repšys 1986–1995 metais dalyvavo vienuolikoje įvairaus lygio N.A.B.B.A. ir I.F.B.B. kultūrizmo varžybų.

Vienais reikšmingiausių jo sportinės karjeros pasiekimų tapo pergalės savo kategorijoje 1990 ir 1991 metų tarptautiniame „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“, „Янтарный приз“) turnyre, vykusiame Klaipėdoje.

Edmundo Repšio sportinė veikla yra susijusi su reikšmingu Klaipėdos kultūrizmo istorijos laikotarpiu, kai „Gintarinio prizo“ turnyras buvo vienas svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių socialistiniame pasaulyje.