„Gintarinio prizo“ istorijos

Maiklas Mičelas – visur aukštumoje

Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.

Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.

Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.

Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.

Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.

2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.

Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.

Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.

Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.

Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.

Išvados

Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.

Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.

Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

NABBA Lietuvoje: ar tikrai visi žino savo istoriją?

Tenka apgailestauti, kad nemaža dalis kultūrizmo atstovų nesidomi savo sporto istorija. Dėl to neretai patikima skambiomis deklaracijomis, nepasidomint faktais. Taip atsiranda iškreiptas istorijos suvokimas, o kartu – ir klaidingi sprendimai.

Trumpai priminsime keletą neginčijamų istorinių faktų.

1991 metų gegužę pirmoji Lietuvos Respublikoje Sporto ministerijos iniciatyva įsteigta Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija iš tarptautinės NABBA organizacijos parvežė oficialų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą. Tai buvo išskirtinis įvykis – tuo metu nė viena kita tarptautinė sporto organizacija tokio dokumento Lietuvai dar nebuvo suteikusi.

Netrukus Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas iškovojo NABBA Europos čempionų titulus. Tai buvo pirmieji Lietuvos sportininkų Europos čempionų titulai jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

1996, 1997 ir 1998 metais Edmundo Daubaro iniciatyva Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo surengti trys NABBA Europos čempionatai. 1997 metais tarptautinis NABBA kongresas Edmundą Daubarą išrinko NABBA International viceprezidentu. Tai patvirtina išlikę oficialūs dokumentai.

Nuo 1995 metų pasaulinė WFF-WBBF federacija glaudžiai bendradarbiavo su NABBA. Vis dėlto ilgainiui tapo akivaizdu, kad WFF-WBBF veikla, tarptautinių renginių mastas ir organizacinės iniciatyvos sparčiai pranoko NABBA. Lūžio tašku tapo itin sėkmingai 2005 metais Vilniuje surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Po jo buvo nuspręsta nutraukti bendradarbiavimą su NABBA ir toliau savarankiškai plėtoti WFF-WBBF veiklą.

Būtent po šio išsiskyrimo Lietuvoje atsirado vadinamoji „naujoji“ NABBA organizacija, veikianti iki šiol. Ji šiandien pristato savo istorijos versiją ir mini 25 metų veiklos sukaktį, nors prie tarptautinės NABBA prisijungė tik 2006 metais. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip skaičiuojamas šis veiklos laikotarpis.

Istorija remiasi ne pareiškimais ar reklaminiais šūkiais, o dokumentais, datomis ir faktais. Todėl kiekvienas, besidomintis Lietuvos kultūrizmo istorija, gali pats palyginti įvykių chronologiją ir padaryti savo išvadas.

Taip pat verta paklausti: kokie reikšmingi tarptautiniai projektai, čempionatai ar iniciatyvos per pastaruosius du dešimtmečius buvo įgyvendinti šios „naujosios“ NABBA Lietuvos kultūrizmo labui? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas gali susirasti pats, įvertinęs viešai prieinamus faktus.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorijos

Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės

Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.

1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.

Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.

Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.

Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.

Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.

Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.

Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.

Išvada

Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Meksikos sportininkai tarptautiniuose „Gintarinio prizo“ turnyruose

2006 m. WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ – svarbus žingsnis į tarptautinį bendradarbiavimą

2006–2010 metais Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklai Jungtinėse Amerikos Valstijose vadovavo Mike Glass (JAV). Jo iniciatyva buvo aktyviai plečiami federacijos tarptautiniai ryšiai Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, o vienu reikšmingiausių to laikotarpio įvykių tapo 2006 metais Meksiko mieste surengtas tarptautinis WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras.

Šios aukšto lygio varžybos sulaukė didelio sporto bendruomenės susidomėjimo – jose dalyvavo daugiau kaip 300 atletų iš įvairių šalių. Turnyras tapo svarbiu postūmiu WFF-WBBF federacijos plėtrai Lotynų Amerikoje bei sustiprino organizacijos autoritetą tarptautinėje kultūrizmo ir fitneso bendruomenėje.

Po sėkmingai surengto „Mexico Grand Prix“ Meksikos WFF-WBBF federacijos prezidentu buvo paskirtas Manuel Solano. Jo vadovavimo laikotarpiu Meksikos nacionalinė rinktinė tapo aktyvia tarptautinės WFF-WBBF šeimos nare. Meksikos sportininkai reguliariai dalyvavo pasaulio čempionatuose, tarptautinėse taurės varžybose bei kituose federacijos renginiuose.

Ypatingą vietą Meksikos atletų tarptautinėje veikloje užėmė Lietuvoje, Klaipėdoje, kasmet rengiami prestižiniai tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai. Meksikos delegacijos ne kartą atvyko į šias istorines varžybas, kuriose jų sportininkai demonstravo aukštą sportinį meistriškumą, pelnė prizines vietas bei prisidėjo prie turnyro tarptautinio prestižo augimo.

Daugiametis Meksikos ir Lietuvos sportinis bendradarbiavimas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip WFF-WBBF federacija vienija skirtingų žemynų sportininkus, trenerius ir organizatorius. Tokie ryšiai ne tik stiprina kultūrizmo ir fitneso sporto plėtrą, bet ir skatina draugystę, kultūrinius mainus bei tarpusavio pagarbą tarp valstybių.

Meksikos delegacijų vizitai į tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus Klaipėdoje

Tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai, vykę Klaipėdoje, tapo ne tik reikšmingu sporto renginiu, bet ir tarptautinio bendradarbiavimo bei kultūrinės diplomatijos platforma. Tarp nuolatinių turnyro dalyvių buvo ir Meksikos delegacijos, kurių sportininkai bei oficialūs atstovai ne kartą viešėjo Lietuvoje.

Vizitų metu Meksikos delegacijos dalyvavo ne tik varžybose, bet ir oficialiuose renginiuose. Jas priėmė Lietuvos Respublikos parlamentas, kur vyko susitikimai, skirti stiprinti Lietuvos ir Meksikos draugiškus ryšius bei sportinį bendradarbiavimą. Delegacijų viešnagės programa taip pat apėmė spaudos konferencijas, organizuotas nacionalinėje naujienų agentūroje ELTA, kuriose buvo pristatomi turnyrai, jų dalyviai ir tarptautinio sportinio bendradarbiavimo reikšmė.

Šie vizitai liudija, kad „Amber Prix“ turnyrai buvo svarbūs ne tik sporto pasauliui. Jie prisidėjo prie Klaipėdos ir Lietuvos tarptautinio žinomumo, skatino skirtingų šalių bendradarbiavimą, kultūrinius mainus ir draugiškų ryšių plėtrą. Meksikos delegacijų dalyvavimas išliko reikšminga šios tarptautinės sporto istorijos dalimi.

Išvados

2006 metais surengtas WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras tapo vienu svarbiausių federacijos plėtros etapų Lotynų Amerikoje. Po šio renginio sustiprėjusi Meksikos nacionalinė federacija aktyviai įsitraukė į tarptautinę WFF-WBBF veiklą, o jos sportininkai tapo nuolatiniais pasaulio čempionatų ir Klaipėdoje vykusių „Gintarinio prizo“ turnyrų dalyviais.

Meksikos atletų pasiekimai ir ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos organizatoriais reikšmingai prisidėjo prie „Gintarinio prizo“ turnyrų tarptautinio pripažinimo bei dar kartą patvirtino, kad WFF-WBBF federacijos veikla sėkmingai vienija skirtingų kontinentų sporto bendruomenes, puoselėdama aukštus sportinio meistriškumo, draugystės ir tarptautinio bendradarbiavimo idealus.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Filosofiniai samprotavimai

Nueitas gyvenimo kelias. Nueitas sportinis kelias. Kas tu esi po viso to?

Gyvenimas, paaukotas sportui, – ilgas ir sudėtingas kelias. Jame buvo visko: ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. Bėgant metams vis dažniau tenka atsisveikinti su kolegomis, bendraminčiais, „štangos broliais“.

Jau išlydėjome kultūrizmo pradininkus Europoje ir Lietuvoje, garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus ir puoselėtojus – Česlavą Tamulevičių, Vitalijų Asovskį, Rišardą Krinickį ir Valerijų Koreškovą. Jų gyvenimo kelias ir darbai amžiams liks pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jie paliko ne tik sportinius rezultatus – jie paliko pavyzdį ateinančioms kartoms.

Sugriuvus socialistinei sistemai, pasinėrėme į Vakarų demokratijos pasaulį. Kartu pasikeitė ir sportas. Ką jame radome? Vieni sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ištikimi savo vertybėms, kiti pasimetė, o daugelį naujoji sistema tiesiog prarijo.

Šiandien sportininkai blaškosi tarp kelių dešimčių kultūrizmo federacijų. Pasirinkimas – milžiniškas. Yra „natūralus“ kultūrizmas, įvairiausios alternatyvios organizacijos, kiekviena skelbia savo pasaulio čempionus. Kasmet jų atsiranda šimtai ar net tūkstančiai. Tačiau dažniausiai praeina vos metai, ir tų čempionų vardų jau niekas nebeatsimena. O juk kadaise pasaulio čempionus pažinojo visi šio sporto gerbėjai.

Su retomis išimtimis šiandieninis kultūrizmas prarado tai, kas kadaise buvo svarbiausia – aiškią sportinę vertę ir autoritetą. Kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Daugelis save realizuoja sporto festivaliuose, kurių dabar gausu. Juose taip pat iškovojamos pergalės, įteikiami įspūdingi trofėjai.

Tačiau verta sustoti ir savęs paklausti: kai po daugelio metų sportinis kelias baigsis, ar tikrai didžiuositės festivalių titulais?

Po kelių dienų Vilniuje vyks Dainų šventė – didžiausias Lietuvos kultūros festivalis. Jo dalyviai taip pat gauna apdovanojimus, pelno žiūrovų pripažinimą. Ar sporto festivalio nugalėtojo titulas iš esmės kuo nors skiriasi nuo pergalės kultūros festivalyje? Tebūnie tai klausimas kiekvienam sportininkui.

Liūdna matyti, kad šiandien kultūristai vis rečiau analizuoja situaciją, vis rečiau mąsto strategiškai. Dažnai jie drąsiai žengia pirmyn, tačiau ne visada teisinga kryptimi. Nebeliko strategiškai mąstančių trenerių ir vadovų, gebančių matyti ne vien artimiausias varžybas, bet ir viso sporto ateitį.

Po Inaro Mardo mirties Estijos kultūrizmui ilgą laiką vadovavo žmogus - virėjas, labiau garsėjęs gerais ryšiais nei sportiniais nuopelnais. Vėliau federacijos vadovu tapo žmogus, visuomenėje išgarsėjęs prekiaudamas kiaušiniais turguje. Ar tai buvo sporto autoritetai? Kur šiandien yra Estijos kultūrizmas? Apie Latvijos kultūrizmo padėtį taip pat sunku kalbėti optimistiškai.

Sportininkai, stebėkite. Mąstykite. Analizuokite. Darykite išvadas.

Gyvenimas bėga labai greitai. Prarasto laiko nebesugrąžinsite. Todėl svarbiausia ne tik laimėti šiandien, bet ir pasirinkti tokį kelią, kuriuo po daugelio metų galėtumėte didžiuotis. Tik tada sportui atiduoti metai turės tikrąją prasmę.

WFF-WBBF Pietų Amerikoje

WFF–WBBF prezidentas Pietų Amerikai – Jorge Cedale

Pastaraisiais metais dėl pasaulyje išaugusios politinės ir ekonominės įtampos iš dalies sulėtėjo ir tarptautinio sporto veikla. Vis dėlto WFF–WBBF federacijos istorijoje išliko asmenybės, kurių ilgametis darbas ženkliai prisidėjo prie organizacijos plėtros skirtinguose žemynuose. Vienas tokių buvo ilgametis WFF–WBBF federacijos prezidentas Pietų Amerikai argentinietis Jorge Cedale (1958–2024).

Pietų Amerikos kultūristai į tarptautinius WFF–WBBF renginius aktyviai įsitraukė nuo 1996 metų. Nuo 2005 metų Jorge Cedale vadovaujant, pasaulio čempionatuose ir kituose federacijos renginiuose Europoje bei Azijoje dalyvavo sportininkai iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus ir Paragvajaus. Tarp jų buvo Jamila Vanessa Toledo, Fernanda Yiouglar, Rosalia Dutra de Campos, Merina Broggia, Farreyra Maryangeles, Carolina Elizabeth Magnani, Antuanez Aurora Beatriz Faguendez, Alejandra Mariel Rubio, Liliana Escudeiro de Cangeri, Maria Sol Farinelli, Fernando Ariel Perdomo, Glayson Souto, Crecky Chavez, Dalvaniza Aquino, Cordeiro Ricardo Fernandes, Damascena Hugo Rafael de Almeida, Tourun Ignacio Daniel Torres, Alexandra Ximena Aguiar Fernandez, Antonio Osta, Maria Melgarejo Fernandez ir Claudia Mendoza Ramirez.

2011 metais WFF–WBBF pasaulio prezidentas dr. Edmundas Daubaras lankėsi Argentinoje, kur stebėjo eilinį Pietų Amerikos WFF–WBBF čempionatą. Per savo veiklos metus Jorge Cedale surengė aštuonis Pietų Amerikos čempionatus, kurie tapo svarbia atranka į pasaulio WFF–WBBF varžybas. Šių čempionatų nugalėtojai sėkmingai atstovavo savo šalims tarptautinėse arenose.

Už nuopelnus federacijai 2008 metais Jorge Cedale buvo apdovanotas WFF–WBBF federacijos “Garbės sidabro medaliu”. Dalyvaudamas tarptautiniuose federacijos renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, buvo kviečiamas į tarptautines spaudos konferencijas naujienų agentūroje ELTA bei aktyviai prisidėjo prie federacijos tarptautinių ryšių stiprinimo.

Išvados

Jorge Cedale buvo vienas ryškiausių WFF–WBBF federacijos organizatorių Pietų Amerikoje. Jo iniciatyva šiame žemyne buvo sukurta stipri tarptautinių varžybų sistema, leidusi daugybei sportininkų patekti į pasaulio čempionatus ir pelnyti tarptautinį pripažinimą.

Daugiau kaip du dešimtmečius trukusi Jorge Cedale veikla reikšmingai prisidėjo prie WFF–WBBF federacijos plėtros, o jo organizacinis darbas sustiprino sportinius ryšius tarp Pietų Amerikos, Europos ir Azijos. Jo indėlis į tarptautinio kultūrizmo istoriją išlieka reikšminga WFF–WBBF federacijos paveldo dalimi, o jo vardas bus prisimenamas kaip vieno iš aktyviausių federacijos vadovų Pietų Amerikoje.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorija.

 „Misteris Absoliutus SSSR“

Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.

Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.

Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.

Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.

Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.

Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.

Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.

Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.

Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.

Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.

Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.

Išsamesnę informaciją galima rasti tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

1976-1977 m. „GINTARINIO PRIZO“ TURNYRAI.

PIRMOS NELEGALIAI VIEŠOS KULTŪRIZMO VARŽYBOS TSRS.

1976–1977 m. „Gintarinio prizo“ turnyrai tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos ir visos TSRS kultūrizmo istorijoje. Nepaisant oficialaus kultūrizmo draudimo Sovietų Sąjungoje, būtent šie renginiai buvo pirmos viešai surengtos kultūrizmo varžybos po draudimo įvedimo.

1976 metais Edmundas Daubaras „Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ organizavo Telšiuose. Jėgos dalis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Tai buvo pirmos po kultūrizmo draudimo nelegaliai viešos kultūrizmo varžybos visoje TSRS teritorijoje. Tiesiog Edmundui Daubarui pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad jokio nusižengimo čia nėra ir rūmai gražiai išreklamavo renginį gyventojams. Salė buvo pilna vietinių žiūrovų. Edmundas Daubaras nemenkai rizikavo, bet varžybos praėjo sklandžiai ir negatyvių pasekmių nebuvo sulaukta. Renginyje dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupio kategorijose nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Stasys Stanius, Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijų nugalėtojais tapo Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas, Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Evaldas Šorius, Rišardas Krinickis.

Palyginimui, tais pačiais metais Kaune vyko tarptautinis kultūrizmo renginys, tačiau jo vieta buvo vienoje iš užmiesčio gamyklų kultūros salėje ir renginys vyko slapta be žiūrovų. Taip pat 1976 m. buvo organizuotas tarptautinis kultūrizmo renginys Kalinino (dabar Teverė, RTFSR) mieste. Valdžia uždraudė rengti varžybas, bet sportininkai protestuodami vis tiek surengė rungtynes viename miniatiūriniame miesto sporto klubų. Žiūrovų nebuvo, tik negausi sava palaikymo komanda.

1976 sportuojant Vilniaus „Viktorijos“ kulbe, pradėjome kalbėti su vienu klubo lankytoju teisininku Grigorijumi Leonovu. Šis pasakė, kad ką tik yra užbaigęs Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir yra paskirtas į Klaipėdą dirbti liaudies teisėjo pareigose. Jau Klaipėdoje Edmundas Daubaras įtikino Grigorijų Leonovą imtis vadovauti Klaipėdos kultūrizmui. Motyvas buvo aiškus - dirbant teisėjo pareigose atsivers nemažai miesto valdininkų durų ir kultūristams bus lengviau. Organizaciniais reikalais toliau užsiėmė Edmundas Daubaras, o Grigorijus Leonovas ėmėsi miesto sportininkų užsiėmimams tiesti legalius kelius. 1977 metais prie Klaipėdos miesto sporto komiteto buvo įregistruota „Klaipėdos kultūrizmo federacija“, kuri ėmė organizuoti miesto sportinę veiklą. Tai buvo beprecedentinis įvykis visoje TSRS. Kultūrizmo sportas buvo uždraustas ir persekiojamas, o Klaipėdoje veikė oficiali miesto kultūrizmo federacija. Taip ši federacija ir išliko vienintele legaliai veikianti visoje TSRS iki pat 1987 metų, kol prie TSRS sporto ministerijos buvo įsteigta „TSRS kultūrizmo federacija“.

Juridiniais keliais buvo uždaryti visi Klaipėdos miesto nelegalūs sporto klubai, o palikti prie federacijos tik trys: „Gintaras“ (vadovas Edmundas Daubaras), „Šatrija“ (vadovas Sigitas Vilutis) ir „Alksnynė“ (vadovas Olegas Serovas).

Beprecedentės viešos varžybos Telšiuose sukėlė TSRS kultūrizmo pasaulyje savotišką furorą. Stebėjosi visi. Estijos TSR kultūrizmo vadovas Inaras Mardo (Innar Mardo, 1945-2002) Edmundui Daubarui parašė palaikymo laišką ir „Gintarinio prizo“ turnyrą pareklamavo Čekoslovakijos TSR sporto spaudai.

Po varžybų Telšiuose Edmundas Daubaras įsidrąsino ir, tarpininkaujant tėvui Vytautui Daubarui, 1977 m. „Gintarinio prizo“ turnyrą organizavo Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose. Varžybos buvo tik kūno demonstravimo dalies, jėgos pratimų nebuvo. Edmundas Daubaras vėl rizikavo - turnyras buvo viešas, žiūrovus surinko „gyvai“ vieni per kitus patys sportininkai klaipėdiečiai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.

1977 m. “GINTARINIS PRIZAS”

REZULTATAI

(tik pirmos trys vietos)

Jaunimas

Pirma ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Chleborodovas Viačeslavas Vilnius 1

2. Burba Edvardas Klaipėda 2

3. Apulskis Rimas Klaipėda 3

Antra ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Dolgovas Borisas Vilnius 1

2. Uckus Benas Kaunas 2

3. Kuznecovas Nikolajus Vilnius 3

Trečia ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Nevera Stepanas Vilnius 1

2. Šorius Evaldas Klaipėda 2

3. Mišeniovas Edvardas Kaunas 3

Suaugusieji

Pirma ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Keršulis Algimantas Vilnius 1

2. Daubaras Vytautas Vilnius 2

3. Žurauskas Jonas Kaunas 3

Antra ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Petrošius Kęstutis Vilnius 1

2. Krinickis Rišardas Vilnius 2

3. Maksimovas Stasys Kaunas 3

Trečia ūgio kategorija

Nr., Pavardė, vardas Miestas Vieta

1. Cukanovas Stasys Vilnius 1

2. Besakirskas Albertas Kaunas 2

3. Zenkevičius Vytautas Klaipėda 3

Absoliutūs nugalėtojai Jaunimas – Borisas Dolgovas

Suaugusieji – Stasys Cukanovas

1977 METŲ KOVA SU TSRS POLITINĖS VALDŽIOS SPRENDIMAIS

1977 METAI: KULTŪRIZMO PERSEKIOJIMO SUSTIPRĖJIMAS TSRS

1977 metais Edmundas Daubaras, pagal universitetų mainų programą, dar kartą dviem mėnesiams išvyko į Čekoslovakijos SSR. Sportinės veiklos programa buvo panaši į ankstesniųjų metų: vyko susitikimai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala bei jo pavaduotoju profesoriumi Františeku Bulva.

Siekdami parodyti lojalumą savo valdžiai, čekoslovakai Edmundui Daubarui, kaip TSRS kultūrizmo atstovui, organizavo susitikimą su Čekoslovakijos sporto ministerijos vadovais. Tuo metu Čekoslovakijos kultūrizmo federacija jau turėjo savo kabinetą ministerijoje, kuriame dirbo federacijos sekretorius, garsus kultūristas Peteris Tlapakas.

Vojtechas Fiala taip pat organizavo Edmundo Daubaro kelionę į kalnų kurorte įsikūrusį šalies olimpinės rinktinės pasirengimo centrą. Tuo metu jame pasaulio čempionatui rengėsi nacionalinės kultūrizmo rinktinės sportininkai. Vyko susitikimai ir pokalbiai su atletais bei treneriais.

Vėliau Edmundas Daubaras lankėsi Brno mieste, kur profesorius Františekas Bulva surengė du Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžius. Juose Edmundas Daubaras dalyvavo svečio teisėmis ir skaitė pranešimą apie kultūrizmo padėtį TSRS.

1977 METAI: KULTŪRIZMO PERSEKIOJIMO SUSTIPRĖJIMAS TSRS

1977 metais kultūrizmo persekiojimas TSRS dar labiau sustiprėjo. TSRS sporto ministerija išleido įsakymus griežtinti kovą su kultūrizmu, o nacionalinių respublikų sporto ministerijos šiuos nurodymus pakartojo ir ėmė aktyviai vykdyti. Sovietinėje spaudoje prasidėjo organizuota kultūrizmo puolimo kampanija. Ypač aršiai reiškėsi dienraščio Sovietsky Sport žurnalistas Dmitry Ivanov. Didėjant spaudimui, beveik visi žinomi TSRS kultūrizmo organizatoriai nutilo.

Nesitaikstydamas su susidariusia padėtimi ir remdamasis Čekoslovakijoje matytais pavyzdžiais, Edmundas Daubaras pradėjo susirašinėjimą su „Sovietskij sport“ redakcija, TSRS sunkiosios atletikos federacija bei TSRS sporto ministerijos vadovais. Tačiau šie dialogai nedavė jokių teigiamų rezultatų.

Baigiantis 1977 metams, Edmundas Daubaras kartu su geriausiais miesto kultūristais dalyvavo Estijos sostinėje Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“. Tai buvo vienos prestižiškiausių to meto kultūrizmo varžybų TSRS šalyse. Sėkmingiausiai jose pasirodė Patras Stanius – jaunimo kategorijoje jis iškovojo trečiąją vietą.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ turnyrą pamėgo Indijos sportininkai

Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvauja daugelio Azijos šalių sportininkai. Tarp jų ypač išsiskiria Indija, Pakistanas, Turkija, o pastaraisiais metais prie aktyviausių prisijungė ir Egiptas.

Pirmą kartą su Indijos kultūristais susitikome 2008 metais Graikijoje vykusiame WFF-WBBF „World Grand Prix“ turnyre. Indijos sporto organizatoriai, atidžiai sekdami tarptautinės federacijos veiklą, jau 2010 metais surengė pirmąjį WFF-WBBF Indijos nacionalinį čempionatą ir į jį pakvietė federacijos vadovus. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas nuolat stiprėjo – įvairiuose Indijoje vykusiuose renginiuose dalyvavome net devyniolika kartų.

Per šiuos metus Indijos sportininkai tapo nuolatiniais prestižinio Klaipėdoje rengiamo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyviais. Ne vienas jų yra iškovojęs savo kategorijos nugalėtojo titulą, o du Indijos atstovai – Dharminderis Singhas ir Navtejas Singhas – pasiekė ypatingą laimėjimą. Jie tapo absoliučiais „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojais, savo vardus įrašydami į šio tarptautinio renginio istoriją.

Indijos sportininkų pasiekimai dar kartą patvirtina augantį šios šalies kultūrizmo potencialą ir glaudžius ryšius su tarptautine WFF-WBBF bendruomene.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintariniam prizui“ – 60 metų: legenda, įaugusi į Klaipėdos ir pasaulio sporto istoriją

2027 metų gegužės mėnesį Klaipėda taps išskirtinio sporto ir kultūros įvykio centru – čia bus pažymėtas vienų seniausių tradicinių kultūrizmo ir fitneso varžybų pasaulyje jubiliejus. „Gintariniam prizui“ – 60 metų. Tai ne tik sukaktis, bet ir gyva istorija, per šešis dešimtmečius užauginusi sportininkų kartas, subūrusi tūkstančius dalyvių ir palikusi ryškų pėdsaką tarptautinėje sporto bendruomenėje.

Jubiliejinis renginys truks tris dienas ir žada tapti išskirtine švente, kurioje susijungs sportas, kultūra, istorija ir gyvos legendos. Į Klaipėdą planuojama pakviesti iškilius sporto, visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus iš įvairių šalių.

Tarp garbingų svečių numatyta sulaukti pasaulinio garso asmenybių – Arnoldo Schwarzeneggerio, Ralfo Möllerio ir WFF–WBBF federacijos atstovo Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandro Nevskio. Šių sportininkų vardai jau seniai įrašyti į pasaulinę kultūrizmo istoriją.

Visi trys yra pelnę „Mr. Universe“ titulą, o šiandien sėkmingai tęsia karjerą kino industrijoje – dirba aktoriais, režisieriais ir prodiuseriais. Jų dalyvavimas jubiliejiniame renginyje suteiktų šventei išskirtinį tarptautinį prestižą ir taptų reikšmingu įvykiu tiek Lietuvos sporto bendruomenei, tiek miesto svečiams.

„Gintarinio prizo“ kelias prasidėjo laikais, kai kultūrizmas dar tik formavo savo tarptautinį veidą, o informacijos sklaida reikalavo ypatingų pastangų ir tikėjimo idėja. Šio judėjimo istorijoje ypatingą vaidmenį atliko Edmundas Daubaras, 1989 metais išleidęs įspūdingo, net 2 milijonų egzempliorių tiražo žurnalą „Arnoldas Švarcenegeris rekomenduoja“. Šis leidinys tapo ne tik sporto metodine medžiaga, bet ir simboliniu tiltu tarp skirtingų šalių sportininkų, įkvėpusiu naują kartą siekti aukščiausių rezultatų.

Per dešimtmečius „Gintarinis prizas“ išaugo į tarptautinį reiškinį, kuriame sportas susipynė su kultūra, diplomatija ir asmeninėmis istorijomis. WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvavo įvairių šalių visuomenės ir politikos veikėjai. Tarp jų – Austrijos buvęs parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas, kuris ne tik kuravo renginių iniciatyvas, bet ir pats lankėsi varžybose svečio teisėmis, taip prisidėdamas prie jų tarptautinio pripažinimo.

Ypatingą simbolinę reikšmę „Gintarinio prizo“ istorijoje įgavo ir ankstesni jubiliejai. Minint 40-metį, į Klaipėdą buvo atgabenta profesoriaus A. Gerstlo perduota originalių Arnoldo Švarcenegerio fotografijų kolekcija bei dokumentinis filmas apie jo gyvenimo kelią. Šios medžiagos buvo pristatytos varžybų metu ir tapo išskirtine šventės dalimi, pritraukusia didžiulį visuomenės dėmesį.

50-ojo jubiliejaus proga renginys sulaukė dar platesnio tarptautinio atgarsio – tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, reportažas iš Klaipėdos buvo parodytas pasaulinei auditorijai per CNN televiziją. Tai tapo reikšmingu įvertinimu ne tik pačiam renginiui, bet ir Lietuvos sporto bendruomenės indėliui į globalų kultūrizmo judėjimą.

Šiandien „Gintarinis prizas“ žvelgia į ateitį su dar didesniu užmoju ir pagarba savo istorijai. Nauja išsami Arnoldo Švarcenegerio knyga “Arnold” primena apie šio žmogaus įtaką visai sporto epochai, o Klaipėdoje rengiamas jubiliejus tampa gyvu šios istorijos tęsiniu.

Artėjant 60-ajam jubiliejui, Klaipėdos savivaldybės administracijos ir entuziastų iniciatyva rengiamas dar vienas svarbus darbas – bus išleista didelės apimties istorinė „Gintarinio prizo“ knyga. Joje lietuvių kalba jau baigiamas rengti tekstas, šiuo metu vykdomi vertimai į kitas kalbas, siekiant, kad šios varžybos ir jų istorija būtų dar plačiau žinomos pasaulyje.

„Gintarinis prizas“ šiandien – tai daugiau nei varžybos. Tai tradicija, kuri sujungia kartas. Tai scena, kurioje gimsta legendos. Tai Klaipėdos vardas, skambantis pasaulio sporto žemėlapyje. Ir tai istorija, kuri dar toli gražu nesibaigia.

Išsamesnė informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt