BEPRECEDENTĖS GRANDIOZINĖS VARŽYBOS VILNIUJE

Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui

2005 metais ruošdamasi paminėti savo keturiasdešimties metų veiklos sukaktį, Pasaulinė W.F.F.–W.B.B.F. federacija (World Fitness Federation – World Body Building Federation) Vilniuje surengė vieną didžiausių ir reikšmingiausių renginių per visą savo istoriją – pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatą. Varžybos vyko Vilniaus Kongresų rūmuose ir tapo išskirtiniu įvykiu ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio kultūrizmo istorijoje.

Čempionate dalyvavo net 742 sportininkai iš beveik keturiasdešimties valstybių. Toks dalyvių skaičius iki šiol išlieka pasaulio rekordu W.F.F.–W.B.B.F. federacijos organizuotose varžybose. Šis pasiekimas liudijo ne tik sparčią federacijos plėtrą, bet ir augantį jos autoritetą tarptautinėje sporto bendruomenėje.

Dar vienas reikšmingas šio čempionato bruožas buvo tiesioginė internetinės televizijos transliacija į daugelį pasaulio šalių. Tuo metu tai buvo itin sudėtingas ir brangus techninis projektas, kurio įgyvendinimą, skyrusi 144 000 litų (apie 41 000 eurų), parėmė AB „Lietuvos telekomas“. Tiesioginė transliacija ženkliai prisidėjo prie federacijos žinomumo didinimo ir Lietuvos, kaip pajėgios organizuoti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, įvaizdžio stiprinimo.

Svarbu pažymėti, kad čempionatas sulaukė ir aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų dėmesio. Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iškilmingame atidaryme dalyvavo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Algirdas Raslanas. Varžybas stebėjo Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės nariai, tarp jų Julius Dautartas, Antanas Bosas ir Kęstutis Virketis. Tai rodė, kad kultūrizmas tuo metu buvo vertinamas kaip reikšminga tarptautinio sportinio bendradarbiavimo ir Lietuvos reprezentavimo pasaulyje priemonė.

Pasaulio čempionato garbės diplomus pasirašė tuometinis Lietuvos Respublikos finansų ministras, vėliau Ministru Pirmininku tapęs Algirdas Butkevičius. Šis faktas dar kartą patvirtino aukštą oficialų renginio statusą.

Absoliučiais pasaulio čempionato nugalėtojais tapo Aleksandras Baldinas (Rusija), Rachel Kauppila (Suomija) ir lietuvė Jolanta Mileriūtė. Tarptautinė korporacija „Fabrikantas“, tęsdama gražią tradiciją remti sportą, jiems įteikė originalius briliantus. Tokie apdovanojimai buvo ne tik materialinis prizas, bet ir išskirtinis tarptautinio pripažinimo simbolis.

Pasibaigus čempionatui, Lietuvos naujienų agentūroje ELTA buvo surengta tarptautinė spaudos konferencija, kurioje renginio rezultatus aptarė federacijos vadovai, sportininkai ir užsienio delegacijų atstovai. Vėliau Lietuvos Respublikos Seime užsienio delegacijų vadovams buvo surengtas oficialus priėmimas ir iškilmingi pietūs. Tokie susitikimai stiprino tarptautinius ryšius ir prisidėjo prie tolesnės federacijos veiklos plėtros įvairiose pasaulio šalyse.

Kultūristų dovana pasaulinės federacijos prezidentui

Emocingiausia čempionato akimirka tapo pasaulio čempionų apdovanojimo ceremonija. Pasibaigus oficialiai apdovanojimų daliai, įvairių šalių delegacijų vadovai ir sportininkai tarptautinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė ypatingą dovaną – iš bronzos nulietą jo biustą.

Ši staigmena buvo kruopščiai ruošta iš anksto ir iki paskutinės akimirkos laikyta paslaptyje. Dovanos iniciatorė buvo viena žymiausių visų laikų Lietuvos kultūrisčių Natalija Murnikovienė, kurią daugelį metų treniravo dr. Edmundas Daubaras. Jų bendras darbas pažymėtas reikšmingomis pergalėmis Europos ir pasaulio čempionatuose, o ilgametis bendradarbiavimas tapo vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo istorijoje.

Bronzinis biustas simbolizavo ne tik pagarbą treneriui, bet ir tarptautinės sporto bendruomenės padėką žmogui, kurio veikla daugelį dešimtmečių buvo neatsiejama nuo W.F.F.–W.B.B.F. federacijos plėtros. Tai buvo pripažinimas už organizacinį darbą, naujų tarptautinių ryšių kūrimą, pasaulio čempionatų organizavimą ir nuoseklias pastangas stiprinti nepriklausomą tarptautinį kultūrizmo judėjimą.

Išvados

Vilniuje surengtas pasaulio W.F.F.–W.B.B.F. mėgėjų ir profesionalų čempionatas tapo vienu svarbiausių federacijos istorijos renginių. Rekordinis dalyvių skaičius, tiesioginė internetinė pasaulinė televizijos transliacija, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų dėmesys ir gausus užsienio delegacijų dalyvavimas liudijo, kad federacija tuo laikotarpiu buvo pasiekusi aukščiausią savo tarptautinio pripažinimo lygį.

Ne mažiau reikšminga buvo ir simbolinė sportininkų dovana federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui. Bronzinis biustas tapo išskirtiniu tarptautinės pagarbos ženklu, retai sutinkamu sporto istorijoje. Tokie pagerbimai paprastai skiriami asmenims, kurių indėlis daro ilgalaikę įtaką visos sporto šakos raidai.

Šis pasaulio čempionatas ne tik įtvirtino Vilniaus vardą svarbiausių tarptautinių kultūrizmo renginių žemėlapyje, bet ir tapo reikšmingu Lietuvos sporto istorijos puslapiu. Jo organizacinė sėkmė, tarptautinis mastas ir išliekamoji istorinė vertė iki šiol išlieka vienu ryškiausių W.F.F.–W.B.B.F. federacijos veiklos pasiekimų.

„Gintarinio prizo“ istorija.

 „Misteris Absoliutus SSSR“

Sporto organizatoriai ir vadovai rengia varžybas, kuriose sportininkai siekia pergalių ir aukščiausių rezultatų. Būtent varžybose iškovotos pergalės ir pasiekti laimėjimai tampa žinomi visuomenei per žiniasklaidą. Be sportinių pasiekimų daugelis sportininkų liktų nežinomi platesnei auditorijai.

Pergalės suteikia džiaugsmo ir pasididžiavimo ne tik patiems sportininkams, bet ir jų šeimoms, treneriams, bendražygiams bei visai sporto bendruomenei. Kiekviena pergalė yra įvertinimas už ilgametį darbą, atkaklumą ir pasiaukojimą.

Nors varžybose dalyvauja daugybė sportininkų, tik nedaugelis savo išskirtiniais pasiekimais įrašo savo vardą į sporto istoriją. Tokie sportininkai tampa pavyzdžiu jaunajai kartai ir įkvepia kitus siekti aukščiausių tikslų.

Šiandienos sportininkai apie praėjusių dešimtmečių galiūnus dažniausiai sužino tik iš pasakojimų. Tačiau buvo laikai, kai vieno sportininko vardas kultūrizmo pasaulyje skambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir ne tik. Tas žmogus buvo klaipėdietis Viktoras Jucys. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo neginčijamu TSRS kultūrizmo lyderiu. Rusijos IFBB prezidentas Vladimiras Dubininas V. Jucį yra pavadinęs „Misteriu Absoliučiu SSSR“ – titulu, geriausiai atspindinčiu jo dominavimą to meto varžybose.

Kelias į sporto viršūnę prasidėjo Klaipėdoje. Pirmą kartą pamatęs garsiojo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyvius, Viktoras buvo sukrėstas jų fizinio pasirengimo ir estetikos. Grįždamas iš varžybų jis sau tarė: „Būsiu toks.“ Tą akimirką gimė tikslas, kuriam buvo lemta pakeisti jo gyvenimą.

Į sporto klubą jis nuėjo ne iš karto. Pirmiausia pradėjo treniruotis viename pajūrio garažų. Sąlygos buvo primityvios – žiemą tekdavo sportuoti vilkint striukę ir mūvint pirštines, o vakarinėms treniruotėms kartais šviesdavo tik žvakė. Tačiau būsimo čempiono tai nestabdė. Kaip ir daugelis to meto entuziastų, jis mokėsi kantrybės, disciplinos ir gebėjimo siekti tikslo nepaisant aplinkybių.

Pradėjęs lankyti kultūrizmo klubą, Viktoras buvo paskatintas išmėginti jėgas varžybose. Pirmasis bandymas sėkmės neatnešė. Nusivylęs jis pasuko į kitą aistrą – karate. Tuo metu tiek kultūrizmas, tiek karate Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamos, o tam tikrais laikotarpiais ir draudžiamos veiklos. Tačiau draudimai tik stiprino susidomėjimą. Įvaldęs kovos meno pagrindus, V. Jucys sėkmingai dalyvavo varžybose, kol valdžios sprendimu buvo uždarytas vienintelis miesto karate klubas. Tuomet jis vėl grįžo ten, kur viskas buvo prasidėję – į kultūrizmo salę.

Nuo tada jo gyvenimą užvaldė treniruotės. Darbas davė vaisių. 1984 ir 1985 metais V. Jucys tapo absoliučiu „Gintarinio prizo“ jaunimo grupės nugalėtoju. 1985-aisiais jis laimėjo Kaune vykusį „Komjaunimo taurės“ turnyrą, o netrukus prasidėjo įspūdingiausias jo karjeros etapas.

Nuo 1986 metų Viktoras laimėdavo visas varžybas, kuriose dalyvaudavo. Du kartus jis triumfavo Leningrado „Baltųjų naktų“ turnyre, tris kartus tapo „Gintarinio prizo“ nugalėtoju, iškovojo pirmosios oficialios TSRS kultūrizmo taurės absoliutaus čempiono vardą. Jo kolekciją papildė ir devyniolika pergalių tarptautinėse varžybose. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jis neturėjo lygių.

Ne mažiau įspūdingi buvo ir jo fiziniai duomenys. Būdamas 174 centimetrų ūgio, tarp varžybų jis svėrė apie 109 kilogramus. Tiek bicepso, tiek blauzdos apimtis siekė pusmetrį. V. Jucys mėgo treniruotis didžiuliais svoriais, o jo treniruotės buvo trumpos, tačiau itin intensyvios. Sporto salėje net atsirado savotiški terminai – „Viktoro štanga“ ir „Viktoro hanteliai“. Taip buvo vadinami įrankiai, kurių svoriai daugeliui kitų sportininkų atrodė tiesiog neįveikiami.

Viktoro Jucio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris iš nešildomo garažo Klaipėdoje pakilo iki aukščiausių TSRS kultūrizmo viršūnių. Jo pasiekimai tapo ne tik asmeninės valios ir talento įrodymu, bet ir svarbia socialistinio kultūrizmo istorijos dalimi.

2026 METŲ KULTŪRIZMO JUBILIEJAI

61 METAI LIETUVOS KULTŪRIZMUI

2025 m. gegužės 17 d. Gargžduose iškilmingai buvo paminėtas 60 metų Lietuvos kultūrizmo jubiliejus (1965–2025). Tai buvo vienintelis oficialus jubiliejinis renginys Lietuvoje, skirtas šiai reikšmingai šalies sporto istorijos sukakčiai.

Jubiliejiniai metai nesibaigia. 2027 m. gegužės mėnesį Klaipėdoje bus pažymėtas dar vienas išskirtinis įvykis – 60-asis tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“, vienos seniausių pasaulyje nepertraukiamai rengiamų tarptautinių kultūrizmo varžybų.

Tačiau ir 2026-ieji yra ypatingi. Šiais metais sukanka reikšmingi jubiliejai įvykiams, kurie formavo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūrizmo istoriją.

Jubiliejinės datos

1946 m. – prieš 80 metų
Kanadoje buvo įkurta IFBB komercinė firma, po 1971 metų tapusi viena svarbiausių pasaulio kultūrizmo organizacijų.

1966 m. – prieš 60 metų
Vilniuje įvyko pirmosios tarptautinės kultūrizmo varžybos socialistinėse šalyse. Tai buvo istorinis įvykis, atvėręs naują etapą Rytų Europos kultūrizmo raidai.

1976 m. – prieš 50 metų
Nepaisydamas oficialaus kultūrizmo draudimo socialistinėse valstybėse, Edmundas Daubaras Telšiuose surengė viešas kultūrizmo varžybas. Tuo metu jis buvo vienintelis TSRS kultūrizmo organizatorius, ryžęsis tokiam žingsniui.

1986 m. – prieš 40 metų
Edmundo Daubaro iniciatyva buvo pradėtas oficialios TSRS kultūrizmo federacijos steigimo procesas. Jo namuose susitiko Vladimiras Dubininas, Vladimiras Šubovas ir Arkadijus Kašanskis, o jau 1987 m. Kubinkoje federacija buvo oficialiai įsteigta.

1996 m. – prieš 30 metų
Klaipėdoje įvyko pirmasis Lietuvos sporto istorijoje Europos kultūrizmo čempionatas. Jį organizavo Edmundas Daubaras, o varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2006 m. – prieš 20 metų
Vilniuje surengtas antrasis Lietuvos sporto istorijoje pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas. Varžybas rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2016 m. – prieš 10 metų
Kaune įvyko pasaulio profesionalų kultūrizmo čempionatas, kurį drauge su kitais organizavo dr. Edmundas Daubaras.

2026 m.
Klaipėdoje vykusiuose tarptautiniuose WFF–WBBF renginiuose dalyvavo 289 atletai iš įvairių pasaulio šalių, dar kartą patvirtindami Lietuvos, kaip tarptautinio kultūrizmo centro, vardą.

Lietuvos kultūrizmo reikšmė

Per daugiau kaip šešis dešimtmečius Lietuva ne kartą tapo valstybe, kurioje buvo priimami sprendimai, turėję įtakos tarptautinei kultūrizmo raidai. Čia vyko pirmosios tarptautinės varžybos socialistiniame pasaulyje, buvo organizuojami Europos ir pasaulio čempionatai, o Klaipėda tapo nuolatiniu tarptautinių WFF–WBBF renginių centru.

Ne mažiau svarbu tai, kad net ir sudėtingiausiais laikotarpiais Lietuvos entuziastai išsaugojo kultūrizmo tradicijas. Kai ši sporto šaka buvo draudžiama, varžybos vis tiek buvo organizuojamos, o vėliau Lietuva tapo viena aktyviausių tarptautinio kultūrizmo organizatorių.

Išvados

2026 metų jubiliejai primena, kad Lietuvos kultūrizmo istorija – tai ne vien sportiniai rezultatai. Tai žmonių ryžto, organizacinio darbo ir tarptautinio pripažinimo istorija.

Šios sukaktys yra proga pagerbti kultūrizmo pradininkus ir organizatorius, prisiminti sportininkų pasiekimus bei perduoti šią istorinę patirtį jaunajai kartai.

Žvelgiant į artėjantį 60-ąjį tarptautinį turnyrą „Gintarinis prizas“ 2027 metais, galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos kultūrizmo istorija ir toliau rašoma, o jos svarbiausi puslapiai jau seniai tapo ne tik nacionalinio, bet ir pasaulinio sporto paveldo dalimi.

GARBĖS MOKSLŲ DAKTARAS – DOCTOR HONORIS CAUSA

Aukščiausias tarptautinis ilgametės veiklos įvertinimas

2013 metų birželį Pasaulinės W.F.F. – W.B.B.F. (World Fitness Federation – World Body Building Federation) prezidentas Edmundas Daubaras su oficialiu vizitu lankėsi Ukrainos kultūros sostine vadinamame Lvovo mieste.

Lvovas – vienas seniausių Rytų Europos miestų, garsėjantis turtinga istorija, architektūros paveldu ir stipriomis akademinėmis tradicijomis. Būtent čia įvyko iškilmingas tarptautinis renginys, tapęs svarbiu Edmundo Daubaro ilgametės veiklos pripažinimu.

Atvykusį W.F.F. – W.B.B.F. prezidentą pasitiko oficiali miesto delegacija, lydėjusi garbingą svečią į vieno prestižiškiausių Lvovo viešbučių – „Leopol“ – apartamentus.

Svarbiausiu vizito įvykiu tapo iškilminga ceremonija Lvovo Stavropigiono universitete, vienoje seniausių Ukrainos aukštųjų mokyklų, kurios ištakos siekia 1788 metus. Įvertinusi daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią Edmundo Daubaro tarptautinę organizacinę, sportinę ir visuomeninę veiklą, universiteto Mokslo taryba suteikė jam garbingą akademinį Garbės mokslų daktaro – Doctor Honoris Causa (Doctor of Sciences, DSc) vardą.

Šis apdovanojimas yra vienas aukščiausių akademinių įvertinimų, skiriamų už išskirtinius nuopelnus visuomenei, tarptautiniam bendradarbiavimui, mokslo, sporto ir kultūros plėtrai.

Ceremonijoje dalyvavo žymūs Ukrainos ir kitų šalių akademinės bendruomenės atstovai. Tarp jų – Lvovo Stavropigiono universiteto rektorius, Tarptautinio UNESCO programų įgyvendinimo centro viceprezidentas profesorius dr. Jaroslavas Kmitas (Ярослав Кміт), taip pat Maskvos universiteto rektorius, Tarptautinės Eurazijos akademijos akademikas, Ukrainos aukštųjų mokyklų mokslo akademijos akademikas profesorius Viktoras Idzio (Віктор Ідзьо) bei kiti žinomi mokslininkai.

Edmundo Daubaro apdovanojimas buvo ne tik asmeninis įvertinimas. Jis tapo tarptautiniu pripažinimu visam pasauliniam W.F.F. – W.B.B.F. judėjimui, kurio plėtrai ir tarptautiniam pripažinimui jis skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Per daugelį metų sukurta pasaulinė organizacija vienijo dešimtis valstybių, organizavo tarptautinius čempionatus ir plėtojo glaudžius ryšius su akademinėmis, visuomeninėmis bei valstybinėmis institucijomis įvairiose pasaulio šalyse.

Išvada

Doctor Honoris Causa vardo suteikimas Edmundui Daubarui tapo reikšmingu tarptautiniu jo veiklos įvertinimu. Šis garbingas akademinis apdovanojimas patvirtino, kad ilgametis darbas, skirtas pasaulinio fitneso ir kultūrizmo plėtrai, tarptautiniam bendradarbiavimui bei sporto organizacijų stiprinimui, sulaukė pripažinimo ne tik sporto pasaulyje, bet ir akademinėje bendruomenėje. Tai vienas ryškiausių Edmundo Daubaro tarptautinės veiklos įvertinimų, įprasminantis jo indėlį į pasaulinio sporto istoriją.

„Gintarinio prizo“ turnyrą pamėgo Indijos sportininkai

Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veikloje aktyviai dalyvauja daugelio Azijos šalių sportininkai. Tarp jų ypač išsiskiria Indija, Pakistanas, Turkija, o pastaraisiais metais prie aktyviausių prisijungė ir Egiptas.

Pirmą kartą su Indijos kultūristais susitikome 2008 metais Graikijoje vykusiame WFF-WBBF „World Grand Prix“ turnyre. Indijos sporto organizatoriai, atidžiai sekdami tarptautinės federacijos veiklą, jau 2010 metais surengė pirmąjį WFF-WBBF Indijos nacionalinį čempionatą ir į jį pakvietė federacijos vadovus. Nuo to laiko mūsų bendradarbiavimas nuolat stiprėjo – įvairiuose Indijoje vykusiuose renginiuose dalyvavome net devyniolika kartų.

Per šiuos metus Indijos sportininkai tapo nuolatiniais prestižinio Klaipėdoje rengiamo „Gintarinio prizo“ turnyro dalyviais. Ne vienas jų yra iškovojęs savo kategorijos nugalėtojo titulą, o du Indijos atstovai – Dharminderis Singhas ir Navtejas Singhas – pasiekė ypatingą laimėjimą. Jie tapo absoliučiais „Gintarinio prizo“ turnyro nugalėtojais, savo vardus įrašydami į šio tarptautinio renginio istoriją.

Indijos sportininkų pasiekimai dar kartą patvirtina augantį šios šalies kultūrizmo potencialą ir glaudžius ryšius su tarptautine WFF-WBBF bendruomene.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

NIEKAS NEATSIRANDA IŠ NIEKO Kultūrizmo atsiradimas kaip sporto šakos

Kalbant apie kultūrizmo istoriją dažnai daug dėmesio skiriama pirmiesiems stipruoliams, Eugenui Sandovui ar XX amžiaus pradžios fizinės kultūros judėjimui. Tačiau tuo laikotarpiu kultūrizmas dar nebuvo savarankiška sporto šaka. Nebuvo nei tarptautinės valdymo sistemos, nei vieningų taisyklių, nei oficialių čempionatų. Tai buvo pavienių entuziastų puoselėjama veikla.

Tikrasis kultūrizmo, kaip sporto šakos, gimimas prasidėjo tuomet, kai atsirado institucijos, perėmusios jo organizavimą ir tarptautinį koordinavimą. Todėl kultūrizmo istorijoje esminis lūžis įvyko ne Europoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Iki valstybinės sporto valdymo sistemos sukūrimo beveik visas mėgėjų sporto šakas JAV administravo 1888 m. įkurta Mėgėjų atletų sąjunga (Amateur Athletic Union – AAU). Viena iš AAU narių buvo JAV sunkiosios atletikos federacija (USA Weightlifting Federation), priklausiusi Tarptautinei sunkiosios atletikos federacijai (Fédération Internationale Haltérophile – FIH). Kadangi FIH buvo Tarptautinio olimpinio komiteto narė, jos sprendimai turėjo oficialų tarptautinį svorį.

Viena svarbiausių to meto asmenybių buvo Bobas Hofmanas (Robert Collins Hoffman, 1898–1985), pelnytai vadinamas „Amerikos sunkiosios atletikos tėvu“ (Father of American Weightlifting). Jis buvo ne tik sporto organizatorius, bet ir talentingas vadybininkas bei verslininkas. Hofmanas gamino sporto įrangą ir maisto papildus, leido žurnalus bei knygas, rėmė sportininkus ir kūrė tarptautinį jėgos sporto informacijos tinklą. Visa tai leido jam daryti didelę įtaką ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir už jų ribų.

Būtent Bobo Hofmano iniciatyva 1947 m. Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija išplėtė savo veiklą ir oficialiai į ją įtraukė kultūrizmą. Nuo tada organizacija buvo pavadinta Tarptautine sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacija (Fédération Internationale Haltérophile et Culturiste – FIHC).

Šio sprendimo reikšmę šiandien sunku pervertinti. Pirmą kartą istorijoje kultūrizmas tapo ne atskirų klubų ar privačių rengėjų veikla, o oficialiai pripažinta tarptautinės sporto federacijos administruojama disciplina.

Tai suteikė kultūrizmui organizacinį pagrindą: atsirado galimybė steigti nacionalines federacijas, rengti oficialias tarptautines varžybas, vienodinti teisėjavimo principus ir siekti platesnio sporto pripažinimo.

Tuo metu Bobo Hofmano vadovaujama AAU–FIHC sistema buvo stipriausia pasaulyje. Organizacijoms, nepriklausiusioms šiai struktūrai, tarp jų ir brolių Džo bei Beno Veiderių įsteigtai Tarptautinei kultūristų federacijai (International Federation of BodyBuilders – IFBB), buvo gerokai sunkiau organizuoti tarptautines varžybas ir įsitvirtinti pasaulinėje sporto arenoje. Tai rodo, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo dešimtmečio pabaigoje būtent FIHC, o ne IFBB buvo pagrindinė tarptautinė kultūrizmo institucija.

Svarbiausias Bobo Hofmano tikslas buvo ne komercinė veikla, bet kultūrizmo pripažinimas visaverte sporto šaka. Šio tikslo jis nuosekliai siekė pasitelkdamas jau egzistuojančias tarptautines sporto struktūras.

1947 m. – pirmosios oficialios „Mr. Universe“ varžybos

Dar prieš tarptautinį pripažinimą AAU nuo 1939 m. kasmet rengė nacionalinį čempionatą „Mr. America“, tapusį prestižiškiausiomis mėgėjų kultūrizmo varžybomis Jungtinėse Valstijose. Tačiau pasaulinio masto varžybų dar nebuvo.

1947 m. Filadelfijoje, kartu su pasaulio sunkiosios atletikos čempionatu, Bobo Hofmano iniciatyva buvo surengtos pirmosios tarptautinės „Mr. Universe“ varžybos. Jas globojo FIHC.

Dar prieš čempionatą vykusiame FIHC kongrese buvo priimtas istorinis sprendimas federacijai oficialiai vadovauti tarptautiniam kultūrizmui ir reguliariai rengti pasaulines kultūrizmo varžybas. Būtent šį momentą galima laikyti oficialia tarptautinio sportinio kultūrizmo pradžia.

Pirmuoju „Mr. Universe“ absoliučiu nugalėtoju tapo garsus amerikiečių sunkiaatletis ir kultūristas Styvas Stanko (Steve Stanko), vienas artimiausių Bobo Hofmano mokinių. Ši pergalė buvo daugiau nei asmeninis sportininko laimėjimas – ji simbolizavo naujos sporto šakos tarptautinės istorijos pradžią.

Išvada

Kultūrizmo istorijoje dažnai akcentuojami pirmieji atletai, garsūs pozuotojai ar vėliau išpopuliarėjusi IFBB veikla. Tačiau dokumentai liudija, kad sporto šakos institucionalizacija prasidėjo 1947 m., kai Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija oficialiai įtraukė kultūrizmą į savo kompetenciją ir tapo Tarptautine sunkiosios atletikos ir kultūrizmo federacija (FIHC).

Todėl būtent 1947 metus galima laikyti tarptautinio sportinio kultūrizmo gimimo metais. Nuo tada kultūrizmas pirmą kartą įgijo oficialų tarptautinį valdymą, reguliarias pasaulines varžybas ir teisę būti laikomas savarankiška sporto šaka. Visa tolesnė kultūrizmo raida – nepriklausomai nuo vėliau atsiradusių organizacijų ir jų tarpusavio konkurencijos – rėmėsi tuo organizaciniu pagrindu, kuris buvo sukurtas Bobo Hofmano iniciatyva 1947 metais.

Tarptautinė WFF-WBBF federacijos veikla Europos geopolitinių pokyčių kontekste

2018 metai Europoje buvo laikotarpis, kai tarptautinis bendradarbiavimas įgavo ypatingą reikšmę. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir prasidėjusios Rusijos karinės agresijos prieš šią valstybę, daugelis tarptautinių visuomeninių, akademinių ir sporto organizacijų siekė išlaikyti bei stiprinti ryšius su Ukraina. Tokie ryšiai buvo vertinami ne tik kaip profesinio bendradarbiavimo forma, bet ir kaip moralinė parama šalies visuomenei, kultūros bei mokslo institucijoms.

Šiame kontekste Pasaulinės WFF-WBBF federacijos prezidento dr. Edmundo Daubaro vizitai į Ukrainą įgavo platesnę reikšmę. Jie neapsiribojo vien sporto organizacijų bendradarbiavimu. Susitikimai su universitetų vadovybe, visuomeninių organizacijų atstovais, istorinių ordinų bendruomenėmis ir kazokų organizacijomis liudijo siekį išlaikyti aktyvų tarptautinį dialogą, plėtoti kultūrinius ryšius ir stiprinti pilietinės visuomenės bendradarbiavimą.

Lietuvą ir Ukrainą sieja ilgametės istorinės tradicijos, prasidėjusios dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Per šimtmečius susiformavę kultūriniai ir politiniai ryšiai XXI amžiuje įgavo naują prasmę – abi valstybės aktyviai bendradarbiauja remdamos demokratijos, valstybingumo ir europinės integracijos principus. Todėl Lietuvos visuomeninių organizacijų veikla Ukrainoje buvo natūrali platesnio dvišalio bendradarbiavimo dalis.

Ne mažiau reikšmingi buvo ir ryšiai su Lenkija. Lietuvą ir Lenkiją jungia bendra istorinė patirtis, susiformavusi Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, o atkūrus nepriklausomybę abi valstybės tapo svarbiomis partnerėmis Europos Sąjungoje ir NATO. Dėl šios priežasties tarptautiniai visuomeniniai ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos organizacijų buvo svarbūs ne tik kultūros ar sporto, bet ir platesnio regioninio bendradarbiavimo požiūriu.

2018 metais vykęs dr. Edmundo Daubaro vizitas į Lenkiją tapo šios ilgalaikės partnerystės tęsiniu. Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose ir suteiktas istorinis Šventojo Stanislovo ordinas simbolizavo pagarbą ilgametei veiklai, skirtai stiprinti įvairių Europos šalių visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą.

Svarbu pažymėti, kad Pasaulinė WFF-WBBF federacija savo tarptautinę veiklą grindė vadinamosios visuomeninės arba žmonių diplomatijos principais. Tokia veikla papildo oficialius valstybių santykius, sudarydama galimybes bendradarbiauti universitetams, sporto organizacijoms, kultūros institucijoms, istorijos tyrėjams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Tarptautiniai sporto renginiai tampa ne tik varžybų vieta, bet ir platforma kultūriniam dialogui, profesinių ryšių užmezgimui bei skirtingų tautų tarpusavio pasitikėjimo stiprinimui.

Neatsitiktinai 2018 metais dr. Edmundui Daubarui įteikti apdovanojimai buvo skirti ne už sportinius pasiekimus, bet už tarptautinę visuomeninę veiklą. Tai rodo, kad WFF-WBBF federacijos veikla užsienio partnerių buvo vertinama gerokai plačiau – kaip ilgalaikis indėlis į tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą, akademinių ryšių stiprinimą, kultūrinio paveldo puoselėjimą ir skirtingų Europos visuomenių dialogą.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, 2018 metų įvykiai tapo svarbia WFF-WBBF federacijos tarptautinės raidos dalimi. Per kelis dešimtmečius organizacija išaugo iš tarptautinės sporto federacijos į plačią visuomeninio bendradarbiavimo platformą, kurios veikla apėmė ne tik pasaulio kultūrizmo ir fitneso plėtrą, bet ir ryšių su mokslo institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis bei istorinio paveldo puoselėtojais stiprinimą. Tai buvo nuoseklaus darbo rezultatas, formavęs federacijos tarptautinį autoritetą ir pripažinimą daugelyje Europos valstybių.

Ypatingas dėmesys tarptautinei WFF-WBBF federacijos veiklai 2018 metais

Tarptautinės veiklos plėtra Europoje

2018 metai Pasaulinei WFF-WBBF federacijai buvo ypač reikšmingi tarptautinių ryšių plėtros, visuomeninės diplomatijos ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Federacijos prezidentas dr. Edmundas Daubaras, atstovaudamas organizacijai įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, ne tik plėtojo sportinius ryšius, bet ir aktyviai dalyvavo akademinėje, visuomeninėje bei istorinėje veikloje.

Tais metais surengti vizitai į Ukrainą ir Lenkiją tapo svarbia tarptautinės WFF-WBBF federacijos veiklos dalimi. Juose už ilgametį indėlį į tarptautinį bendradarbiavimą, visuomeninę veiklą ir sporto vystymą dr. Edmundui Daubarui buvo įteikti keli aukšti istoriniai ir visuomeniniai apdovanojimai.

Vizitai į Ukrainą

2018 metais dr. Edmundas Daubaras Ukrainoje lankėsi keletą kartų. Vizitų metu vyko susitikimai su universitetų vadovais, visuomeninių organizacijų atstovais, istorinių ordinų vadovybe bei Ukrainos kazokų organizacijų vadovais. Šių susitikimų tikslas buvo stiprinti tarptautinius ryšius, plėtoti bendradarbiavimą kultūros, istorijos, sporto ir visuomeninės veiklos srityse.

Apdovanojimas Lvovo universitete

2018 metų sausio mėnesį Lvove vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu seniausio istorinio Ukrainos universiteto „Stavropigion“ rektorius profesorius Jaroslavas Kmitas dr. Edmundą Daubarą apdovanojo aukščiausiu universiteto įvertinimu – ordinu „Už nuopelnus“ (Order of Merit).

Šis apdovanojimas buvo skirtas už aktyvią tarptautinę visuomeninę veiklą, ilgametį bendradarbiavimą bei indėlį plėtojant tarptautinius ryšius tarp įvairių visuomeninių organizacijų. Ordino prestižą rodo ir tai, kad tuo pačiu laikotarpiu juo buvo pagerbtas Kijevo ir visos Ukrainos patriarchas Filaretas – viena ryškiausių Ukrainos dvasinio ir visuomeninio gyvenimo asmenybių.

Etmono Ivano Sulimos ordinas

2018 metų kovo mėnesį, vizito Ukrainoje metu, Lvovo Graikų Katalikų Bažnyčioje įvykusios iškilmingos ceremonijos metu Ukrainos kazokų lygos vadovybė dr. Edmundui Daubarui įteikė istorinį Etmono Ivano Sulimos ordiną (Order of Ukraine Hetman Ivan Sulima).

Šis istorinis apdovanojimas skirtas už reikšmingą tarptautinę visuomeninę veiklą, tautų bendradarbiavimo stiprinimą ir aktyvų dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Ivano Sulimos vardas Ukrainos istorijoje simbolizuoja valstybingumo, laisvės ir tautinės savimonės idėjas, todėl jo vardu pavadintas ordinas yra vienas garbingiausių visuomeninių istorinių apdovanojimų.

Kristaus Karūnos ordinas

2018 metų spalio mėnesį, dar vieno vizito į Lvovą metu, vienoje senųjų miesto bažnyčių įvykusioje tarptautinėje ceremonijoje dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Kristaus Karūnos ordinas (Sovereign Knights Order of Christ the Saviour).

Apdovanojimą įteikė tarptautinio istorinio „Kristaus brolių“ ordino magistras. Jis buvo skirtas už nuoseklią ilgametę veiklą stiprinant tarptautinį visuomeninį bendradarbiavimą, skatinant tautų dialogą ir puoselėjant istorines Europos tradicijas.

Vizitas į Lenkiją

2018 metų kovo mėnesį dr. Edmundas Daubaras taip pat lankėsi Lenkijoje, kur dalyvavo tarptautiniuose visuomeniniuose renginiuose bei susitikimuose su įvairių organizacijų atstovais.

Vizito metu už aktyvią tarptautinę veiklą ir nuopelnus plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą jam buvo įteiktas istorinis Šventojo Stanislovo ordinas.

Šis ordinas buvo įsteigtas 1765 metų gegužės 7 dieną paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei. Per daugiau kaip du su puse šimtmečio Šv. Stanislovo ordinas tapo vienu žinomiausių istorinių Europos apdovanojimų, simbolizuojančių tarnystę visuomenei, valstybei ir krikščioniškosioms vertybėms.

Dr. Edmundui Daubarui šis apdovanojimas buvo skirtas įvertinant jo ilgametę veiklą stiprinant tarptautinius ryšius tarp visuomeninių organizacijų, kultūros ir sporto institucijų bei skatinant tarptautinį dialogą.

Tarptautinis WFF-WBBF federacijos autoritetas

2018 metais gauti tarptautiniai apdovanojimai liudijo ne tik asmeninį dr. Edmundo Daubaro visuomeninės veiklos įvertinimą. Jie taip pat atspindėjo augantį Pasaulinės WFF-WBBF federacijos autoritetą tarptautinėje erdvėje.

Federacijos veikla jau seniai buvo peržengusi vien kultūrizmo ir fitneso sporto ribas. Organizacija aktyviai dalyvavo tarptautiniuose kultūriniuose, istoriniuose, akademiniuose ir visuomeniniuose projektuose, užmegzdama ryšius su universitetais, mokslo institucijomis, istorinėmis organizacijomis bei visuomeniniais judėjimais įvairiose Europos valstybėse.

Būtent ši įvairiapusė veikla sudarė prielaidas WFF-WBBF federacijai tapti ne tik tarptautine sporto organizacija, bet ir reikšminga visuomeninio bendradarbiavimo platforma.

Išvados

2018 metai tapo vienu reikšmingiausių Pasaulinės WFF-WBBF federacijos tarptautinės veiklos etapų. Vizitai į Ukrainą ir Lenkiją sustiprino federacijos ryšius su akademinėmis institucijomis, istorinėmis organizacijomis bei visuomeniniais judėjimais.

Dr. Edmundui Daubarui įteikti aukšti tarptautiniai apdovanojimai tapo oficialiu ilgametės veiklos pripažinimu ir kartu įrodė, kad federacijos vykdoma veikla buvo vertinama ne tik sporto pasaulyje, bet ir tarptautinėse akademinėse, kultūrinėse bei visuomeninėse organizacijose.

Šie įvykiai dar kartą patvirtino, kad WFF-WBBF federacija savo veiklą grindė ne vien sportiniais rezultatais. Ji siekė puoselėti tarptautinį bendradarbiavimą, istorinio paveldo išsaugojimą, tautų dialogą ir visuomeninę partnerystę, o tai tapo svarbia organizacijos tarptautinio autoriteto augimo prielaida ir reikšminga jos istorijos dalimi.

2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“

Klaipėda, 2008 m.

2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.

Danijos karalystės garbės knyga

Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbignievu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jeržis Gotovskis inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.

Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.

Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.

“Gintarinis prizas”

 „Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.

Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.

Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.

2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.

Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.

Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.

Rezultatai

(tik pirmos trys vietos)

VAIKŲ „FIT-KIDS“ POGRUPIS

Merginos iki 8 metų

Marcelina Porožinska (Lenkija) Maja Dembovska (Lenkija) Karolina Mlot (Lenkija)

Merginos iki 10 metų

Nikola Šidlovska (Lenkija) Natalija Janta (Lenkija) Ugnė Klumbytė (Klaipėda)

Merginos iki 12 metų

Klaudija Korpan (Lenkija) Paulina Roclavska (Lenkija) Aleksandra Dudakova (Slovakija)

Merginos iki 14 metų

Miriama Žigalova (Slovakija) Stanislava Dolinska (Slovakija) Katerina Bezrodna (Ukraina)

Merginos iki 16 metų

Joana Kviatkovska (Lenkija) Oksana Diduch (Ukraina) Silvija Kačmarek (Lenkija)

Berniukai iki 10 metų

Antonas Florija (Vilnius)

Berniukai iki 14 metų

Dmytro Girya (Ukraina)

AEROBINIS FITNESAS

Iki 18 metų

Anita Bekus (Lenkija) Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda) Marta Noska (Lenkija)

Iki 21 metų

Alina Olefirenko (Ukraina) Agata Čerkavska (Lenkija) Darija Šumarova (Ukraina)

Suaugusiosios. I kategorija

Natalija Bočian (Lenkija) Ivana Sokolova (Slovakija) Jelena Tarasova (Rusijos Federacija)

Suaugusiosios. II kategorija

Marija Deksne (Latvija) Irina Nikitina (Klaipėda) Vilma Asijavičienė (Marijampolė)

Vyrai

Andrius Smaguris (Vilnius) Michailas Glazunovas (Rusijos Federacija) Piotras Grinevičius (Baltarusija)

Veteranės

Erszebet Herczog (Vengrija) Jelena Odencova (Ukraina) Svetlana Galkina (Rusijos Federacija)

NEĮGALIŲJŲ SPORTININKŲ POGRUPIS

Vežimėlių kategorija

Petaras Milenkovičius (Serbija) Artūras Krutulis (Marijampolė) Genadijus Zametaškinas (Kaunas)

Bendro neįgalumo kategorija

Nikolajus Mironovas (Vilnius)

FITNESO MODELIAI

I kategorija

Lenka Makova (Slovakija) Aušra Tasiukevičiūtė (Kaunas) Veronika Krajevska (Lenkija)

II kategorija

Roberta Burokaitė (Kaunas) Ksenija Dunderski (Serbija) Justė Matulytė (Kaunas)

III kategorija

Eva Martinkova (Slovakija) Jadvyga Križanovska (Latvija) Silvija Kočmarek (Lenkija)

IV kategorija

Rita Elksninia (Latvija) Aleksandra Sizonova (Klaipėda) Veronika Juhaševa (Slovakija)

MOTERŲ SPORTINIS FITNESAS

Jaunės iki 16 metų

Brigita Večerskaitė (Palanga) Vaida Grėbliauskaitė (Kaunas) Aleksandra Ivanova (Bulgarija)

Jaunės iki 18 metų

Radvilė Jokubauskytė (Klaipėda) Justė Matulytė (Kaunas) Anita Bekus (Lenkija)

Jaunimas iki 21 metų

Zita Satkauskaitė (Telšiai) Alina Olefirenko (Ukraina) Lenka Makova (Slovakija)

Suaugusiosios. I kategorija

Oksana Rumianceva (Rusijos Federacija) Nataša Maksimovič (Serbija) Nora Loranen (Suomija)

Suaugusiosios. II kategorija

Oksana Usačiova (Rusijos Federacija) Kristina Šerkšnaitė (Kaunas) Tatjana Dudneva (Rusijos Federacija)

Suaugusiosios. III kategorija

Jamila Vanesa Toledo (Argentina) Irina Pateškina (Rusijos Federacija) Kirsi Marika Tuominen (Suomija)

Suaugusiosios. IV kategorija

Monika De Jesus Bolanos (Meksika) Odeta Vaišnorienė (Vilnius) Natalija Lysenko (Ukraina)

Suaugusiosios. V kategorija

Ilona Kokoš (Vilnius) Irina Fedoruk (Baltarusija) Andrea Koflach (Austrija)

VYRŲ SPORTINIS FITNESAS

Jauniai iki 16 metų

Rokas Kasperavičius (Kaunas) Deividas Savickas (Vilnius) Valdas Mišeikis (Klaipėda)

Jauniai iki 18 metų

Edgaras Linortas (Kaunas) Tadas Tumbortas (Kaunas) Lukas Palaga (Slovakija)

Jaunimas iki 21 metų

Erikas Tothas (Slovakija) Deividas Ignatavičius (Vilnius) Mantas Stankevičius (Kaunas)

Suaugusieji. I kategorija

Antonas Ježovas (Rusijos Federacija) Aleksejus Čigarovas (Rusijos Federacija) Artūras Sinickis (Vilnius)

Suaugusieji. II kategorija

Vadimas Guščinas (Rusijos Federacija) Juka-Peka Nousianenas (Suomija) Denisas Gladkijus (Latvija)

Suaugusieji. III kategorija

Leonidas Filatovas (Rusijos Federacija) Romanas Polšinas (Estija) Dmytro Strelnikovas (Ukraina)

Suaugusieji. IV kategorija

Darius Bukšnaitis (Šakiai) Davydas Tuchtajevas (Rusijos Federacija) Nikolaos Janakis (Graikija)

Suaugusieji. V kategorija

Arvydas Mišeikis (Klaipėda) Sergejus Kiriuchinas (Vilnius) Predragas Miloševičius (Serbija)

Suaugusieji. VI kategorija

Vladimiras Poliakovas (Rusijos Federacija) Normundsas Juransas (Latvija) Eduardas Larinas (Rusijos Federacija)

Suaugusieji. VII kategorija

Vitalijus Kuzmyčius (Vilnius) Aleksandras Ševcovas (Estija) Aleksejus Tarasovas (Rusijos Federacija)

ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI

Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)

Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)

KAS T.S.R.S. MĄSTĖ IR VEIKĖ TARPTAUTINIU LYGIU?

Asmenybės vaidmuo kultūrizme ir gyvenime

Žmogaus asmenybę formuoja daugybė veiksnių. Vienas svarbiausių – iš kokių pozicijų ir kokiu mastu jis vertina vykstančius procesus bei įvykius. Kalbant apie kultūrizmą, sportininkas, treneris, sporto klubo vadovas ar organizatorius tuos pačius reiškinius mato ir vertina skirtingai. Net sporto istorikai, naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir šaltiniais, dažnai prieina prie skirtingų išvadų.

Vertinant kultūrizmo raidą svarbu atskirti vietinio ir tarptautinio lygmens veikėjus. Tarptautinio masto specialistas privalo gebėti pakilti virš savo laikmečio aktualijų, pažvelgti į procesus plačiau ir matyti bendrą vaizdą. Priešingu atveju tampa neįmanoma suprasti tikrųjų įvykių priežasčių ir jų pasekmių.

Kultūrizmo kūrimosi pradžioje bei sporto draudimo metais T.S.R.S. plačiai mąstančių žmonių buvo labai nedaug. Nedaug buvo ir organizatorių. Tarptautiniuose renginiuose Baltijos šalyse dalyvavę kultūristai dažniausiai apsiribodavo savo miesto, klubo ar regiono interesais.

Tarp tokių buvo R.T.F.S.R. atstovas Jevgenijus Koltunas iš Tiumenės, Kaliningrado treneris Jurijus Smoliakovas, T.S.R.S. čempionas Aleksandras Lemechovas iš Severodvinsko bei Leningrado kultūristas Vladimiras Dubininas. Latvijos TSR panašų vaidmenį atliko Feliksas Sajkovskis, o Lietuvos TSR tuo metu tarptautinio mastymo veikėjų iš esmės nebuvo. Be minėtų asmenų, aktyvių kultūrizmo organizatorių kultūrizmo draudimo laikotarpiu T.S.R.S. beveik neatsirado.

Tam tikra išimtimi galima laikyti T.S.R.S. kultūrizmo federacijos generalinį sekretorių Romaną Kalinauską. Tačiau jo veikla buvo orientuota į administracinę kontrolę ir valdžios struktūras. Siekdamas valdyti procesus, jis dažnai rėmėsi intrigomis, konfliktais bei asmeninių ambicijų tenkinimu. Nemokėdamas užsienio kalbų, jis buvo izoliuotas nuo tarptautinių kultūrizmo procesų ir negalėjo visapusiškai suvokti pasaulinių šio sporto vystymosi tendencijų.

Kita išimtis buvo Estijos TSR atstovas Inaras Mardo (1946–2002). Vis dėlto jo veikla daugiausia apsiribojo Estijos ribomis, ir jis nesiekė daryti didesnės įtakos visos T.S.R.S. kultūrizmui. Nuolat organizuojami tarptautiniai „Georgo Tenno memorialo“ turnyrai Taline iškėlė Inarą Mardo aukščiau daugelio kitų T.S.R.S. organizatorių, nes analogiškų renginių Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo.

Trečiuoju tarptautinio masto organizatoriumi galima laikyti dr. Edmundą Daubarą. Kultūrizmo draudimo metais – 1974, 1975, 1976 ir 1977 metais – jis Klaipėdoje organizavo komunistinei valdžiai nepageidaujamus tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus. Daugelį metų aktyviai susirašinėdamas su T.S.R.S. sporto ministerija ir gindamas kultūrizmo teisę egzistuoti, jis sulaukė neigiamų atsakymų. Tuomet, rizikuodamas savo ir šeimos ateitimi, parengė kultūrizmo gynimo peticiją ir asmeniškai nuvežė ją į Maskvą.

Peticija buvo įteikta T.S.R.S. Komunistų partijos Centro Komitetui, T.S.R.S. Aukščiausiajai Tarybai, T.S.R.S. Ministrų Tarybai bei centrinių laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ redakcijoms. Dokumentai buvo oficialiai užregistruoti šių institucijų priimamuosiuose. Praėjus tam tikram laikui, politinė valdžia leido Klaipėdoje tęsti „Gintarinio prizo“ organizavimą.

Lyderiai paprastai nesitenkina stabilumu. Juos išskiria drąsa, atsakomybė ir gebėjimas prisiimti riziką. Jie orientuojasi į rezultatą ir dažniausiai nesvarsto nesėkmės galimybės. Tuo tarpu dauguma žmonių pasirenka ramų stebėtojų vaidmenį.

Todėl kyla klausimas – kas iš tikrųjų buvo T.S.R.S. kultūrizmo lyderiai?

Panašiu keliu kaip dr. Edmundas Daubaras ėjo jo ilgamečiai bendražygiai užsienyje – IFBB prezidentas Benas Veideris, NABBA prezidentas Oskaras Haidenstamas, WABBA prezidentas Seržas Nubretas bei FIHC generalinis sekretorius Oskaras Steitas. Visi jie savo veiklą grindė ne administracine kontrole, o sporto plėtra, naujų galimybių paieška ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Užsienio kalbų nemokėjimas ribojo ir Inaro Mardo galimybes. Tačiau šiuo klausimu dr. Edmundas Daubaras jam nuolat padėdavo. Tuo tarpu Romanas Kalinauskas visą savo veiklą orientavo į Maskvoje veikusią T.S.R.S. sporto ministeriją ir T.S.R.S. sunkiosios atletikos federaciją. Tačiau kultūrizmo draudimo laikotarpiu iš šių institucijų nebuvo galima tikėtis realios pagalbos.

Dar studijuodamas anglų ir vokiečių filologiją Vilniaus valstybiniame universitete, Edmundas Daubaras bandė telkti bendram darbui Vilniaus sporto klubus. Tuo metu niekas kitas tokios iniciatyvos nesiėmė.

Lengva kalbėti tuomet, kai kliūtys jau įveiktos, o sporto vystymasis vyksta sava eiga. Tačiau tais metais, kai reikėjo kovoti su draudimais ir rizikuoti savo ateitimi, beveik niekas nesiryžo atvirai ginti kultūrizmo. Šios atsakomybės ėmėsi tik vienas žmogus – dr. Edmundas Daubaras.

Per daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią jo organizacinę veiklą netrūko žmonių, kurie siekė tapti jo pavaduotojais, perimti jo vietą ar kopijuoti jo veiklos modelį. Tačiau nė vienam nepavyko pasiekti panašių rezultatų.

Aktyvi ir dažnai audringa dr. Edmundo Daubaro veikla ne visiems patiko. Siekdamas išvengti nuolatinių konfliktų, 1979 metais, jau turėdamas germanų filologijos išsilavinimą, jis antrą kartą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.

Panašiu laikotarpiu sudėtingi išbandymai teko ir Inarui Mardo. Po 1979 metais Estijos kultūrizmo federacijoje įvykusių konfliktų ir valdžios pasikeitimų jis prarado ankstesnes pozicijas. Vėlesni bandymai sugrįžti nebuvo sėkmingi. Kaip liudija jo laiškai Edmundui Daubarui, šie įvykiai turėjo ilgalaikių pasekmių jo tolimesnei veiklai.

Klaipėda visais laikais išsiskyrė savitu požiūriu ir savarankiškumu. Tiek Lietuvos TSR laikais, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek šiandien tarptautiniu mastu ji dažnai veikė kaip savarankiškas kultūrinis ir visuomeninis centras. Tokia buvo ir Klaipėdos kultūrizmo organizatorių padėtis.

Dr. Edmundo Daubaro lyderystė ilgainiui atvedė jį į pasaulinės WFF–WBBF organizacijos vadovybę. Šiandien federacija vienija nacionalines organizacijas daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Be to, jis dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, tarp jų ir organizacijose, bendradarbiaujančiose su Jungtinėmis Tautomis bei UNESCO.

Dėl aktyvios tarptautinės veiklos dr. Edmundas Daubaras per daugelį metų susitiko su daugybe pasaulyje žinomų politikų, visuomenės veikėjų ir religinių organizacijų atstovų.

2010 metais Portugalijoje Tarptautinio tamplierių ordino suvažiavime jis buvo apdovanotas Šventojo Nikolojaus Stebukladario medaliu už idėjas, skirtas pasaulio religijų dialogui ir bendradarbiavimui.

2011 metais Vatikane įvyko oficialus WFF–WBBF federacijos vadovo priėmimas. Susitikimo metu Vatikano administracijai buvo pristatyta federacijos veikla bei kultūrizmo istorija Sovietų Sąjungoje. Vatikano Kongregato prefektas kardinolas Jozefas Tomko kultūrizmo gynimo veiklą sovietmečiu apibūdino kaip disidentinę komunistinės valdžios atžvilgiu. Už nuopelnus sveikatingumo ir profesionalaus sporto plėtrai dr. Edmundui Daubarui buvo įteiktas Vatikano Pontifiko medalis.

Vėlesniais metais vyko susitikimai su įvairių šalių parlamentų vadovais, ministrais pirmininkais, ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais Europoje bei Azijoje.

2015 metais tarptautinio turnyro metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Antanas Vinkus dr. Edmundą Daubarą pavadino „Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje“.

2023 metais UNESCO struktūrose bendradarbiaujančių organizacijų teikimu dr. Edmundui Daubarui buvo suteiktas „Taikos ambasadoriaus“ vardas ir įteiktas atitinkamas apdovanojimas.

2024 metais Lietuvos Respublikos Seime Estijos visuomeninių organizacijų atstovai už aktyvią visuomeninę veiklą jį apdovanojo U.R.K. „Sidabro kryžiaus“ ordinu.

Išvados

Analizuojant T.S.R.S. kultūrizmo istoriją galima teigti, kad tik nedaugelis to laikotarpio veikėjų gebėjo mąstyti ir veikti tarptautiniu mastu. Dauguma apsiribojo vietinių klubų, miestų ar respublikų problemomis, tuo tarpu tarptautinė veikla reikalavo platesnio požiūrio, kalbų mokėjimo, ryšių užmezgimo ir asmeninės rizikos.

Kultūrizmo draudimo laikotarpiu būtent asmenybės vaidmuo tapo lemiamu veiksniu. Kai institucijos neveikė arba priešinosi sporto vystymuisi, iniciatyvos ėmėsi pavieniai lyderiai. Tarp jų išsiskyrė Inaras Mardo Estijoje ir dr. Edmundas Daubaras Lietuvoje.

Dr. Edmundo Daubaro veikla pasižymėjo ne tik organizaciniais gebėjimais, bet ir ilgalaike strategine vizija. Jo veikla neapsiribojo vien sporto varžybų organizavimu – ji apėmė kultūrizmo gynimą politiniu, visuomeniniu ir tarptautiniu lygmenimis.

Istorija rodo, kad sporto raidą dažniausiai lemia ne institucijos, o ryžtingos asmenybės. Būtent jų iniciatyva, atsakomybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis tampa pagrindine pažangos jėga. Todėl kalbant apie T.S.R.S. kultūrizmo istoriją, asmenybės vaidmuo išlieka vienu svarbiausių veiksnių, leidusių šiam sportui išlikti, plėtotis ir tapti tarptautiniu reiškiniu.

Čekoslovakijos kultūrizmo vaidmuo pasaulyje ir jo įtaka TSRS kultūrizmo raidai

Čekoslovakija – socialistinio pasaulio langas į Vakarus

Tarptautinio kultūrizmo istorija iki šiol dažniausiai buvo rašoma pačių didžiųjų organizacijų – pirmiausia IFBB ir NABBA – požiūriu. Dėl to nemažai reikšmingų istorinių įvykių liko nutylėti arba interpretuojami vienašališkai. Šiame straipsnyje nesiekiama pretenduoti į absoliučią istorinę tiesą, tačiau norima atkreipti dėmesį į faktus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami arba nepakankamai įvertinti.

Ne kartą buvo pastebėta, kad IFBB savo istoriją pateikia tarsi savarankiškos sporto sistemos kūrimo istoriją, nors jos įsitvirtinimas tarptautiniame sporte buvo glaudžiai susijęs su amerikiečių sporto organizatoriaus Bobo Hofmano veikla. Daugelis organizacinių principų, tarptautinių ryšių bei varžybų modelių buvo perimti iš jau egzistavusių struktūrų.

Ne mažiau diskusijų kelia NABBA istorijos interpretacija. Asociacija savo istoriją sieja su 1948 metais Londone vykusiomis FIHC federacijos „Mr. Universe“ varžybomis, nors tuo metu pati NABBA dar neegzistavo. Dar daugiau klausimų kelia aplinkybė, kad iki šiol NABBA simbolikoje naudojamas antrojo FIHC „Mr. Universe“ absoliutaus nugalėtojo Johno Grimeko atvaizdas. Grimekas buvo Bobo Hofmano auklėtinis ir AAU sportininkas, tačiau nėra žinoma, kad jis kada nors būtų dalyvavęs NABBA organizuotose varžybose. Tokie faktai rodo, kad tarptautinio kultūrizmo istorijoje iki šiol tebėra nemažai neišnagrinėtų klausimų.

2027 metais sukaks aštuoniasdešimt metų nuo oficialaus kultūrizmo, kaip sporto šakos, pradžios. Tais pačiais metais sukaks ir šešiasdešimt metų vienam seniausių pasaulyje tradicinių kultūrizmo turnyrų – Klaipėdoje rengiamam „Gintariniam prizui“. Šios sukaktys skatina dar kartą pažvelgti į kultūrizmo istoriją ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos kontekste.

Išskirtinė Čekoslovakijos padėtis

1973–1987 metais Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų socialistinių valstybių kultūrizmas buvo oficialiai draudžiamas arba įvairiomis formomis persekiojamas. Tačiau Čekoslovakijoje susiklostė išskirtinė situacija.

Po 1968 metų Prahos pavasario įvykių SSRS politinė vadovybė vengė papildomų konfliktų su Čekoslovakija. Pasinaudodami susidariusia situacija, čekoslovakų sporto organizatoriai kultūrizmą pristatė kaip jėgos pratimų, fizinio rengimo ir sveikatingumo sistemą. Tokia taktika leido išsaugoti nacionalinę federaciją ir palaikyti ryšius su tarptautiniu sporto pasauliu.

Tai buvo unikali galimybė visam socialistiniam blokui. Kol kitų šalių sportininkai buvo praktiškai izoliuoti nuo Vakarų, Čekoslovakijos kultūristai sugebėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, užmegzti ryšius su IFBB ir kitomis organizacijomis bei palaikyti nuolatinį dialogą su užsienio sporto veikėjais.

Istorijos požiūriu svarbiausia tapo ne pavienių atletų rezultatai ar iškovoti titulai, bet pati galimybė pralaužti politinę izoliaciją.

1975 metų istorinis proveržis

Vienu svarbiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio kultūrizmo istorijos įvykių tapo Čekoslovakijos nacionalinės kultūrizmo federacijos prezidento Vojtěcho Fialos veikla.

Pasinaudodamas asmeniniais ryšiais jis 1975 metais sugebėjo užtikrinti Čekoslovakijos delegacijos dalyvavimą IFBB Europos čempionate Vakarų Europoje. Šiose varžybose Petras Stachas tapo absoliučiu Europos čempionu.

Šis laimėjimas turėjo daug platesnę reikšmę nei vien sportinis titulas. Pirmą kartą socialistinės valstybės kultūristas įrodė, kad Rytų Europos sportininkai gali sėkmingai konkuruoti su stipriausiais Vakarų atletais. Dar svarbiau buvo tai, kad pats dalyvavimas tokiose varžybose tapo precedentu visam socialistiniam pasauliui.

Istorijoje būtent pirmieji žingsniai dažniausiai tampa kertiniais įvykiais, todėl Vojtěcho Fialos ir Petro Stacho vaidmuo tarptautinio kultūrizmo istorijoje išlieka išskirtinis.

Čekoslovakijos pagalba TSRS kultūrizmui

Čekoslovakijos sporto vadovai suprato, kad vien nacionalinių pasiekimų nepakanka. Jie siekė padėti ir kitų socialistinių šalių kultūristams.

Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva Prahoje buvo surengti keli Edmundo Daubaro susitikimai su ČSSR sporto ministerijos (ČSTV) vadovybe. Šių susitikimų tikslas buvo gauti oficialų valstybės pritarimą tarptautiniam Čekoslovakijos ir TSRS kultūristų bendradarbiavimui.

1978–1979 metais buvo parengtas ambicingas projektas – surengti dvejas bendras varžybas. Pirmosios turėjo vykti Čekoslovakijos nacionalinio čempionato metu, antrosios – Klaipėdoje tradicinio „Gintarinio prizo“ turnyro metu.

Čekoslovakijos sporto ministerija projektui pritarė. Edmundui Daubarui buvo išduoti oficialūs kvietimai geriausiems TSRS kultūristams.

Numatytoje delegacijoje turėjo dalyvauti:

delegacijos vadovai Edmundas Daubaras, Inaras Mardo (1945-2002); TSRS rinktinės treneris, „Vilniaus kultūrizmo mokyklos“ vadovas Česlavas Tamulevičius (1945-2023); estas Olevas Anusas; lietuviai Jevgenijus Gorelikas, Vladas Kapcevičius, Jevgenijus Žurcevas ir Albertas Besakirskas.

Tai galėjo tapti pirmuoju oficialiu TSRS kultūristų pasirodymu tarptautinėje arenoje dar galiojant kultūrizmo draudimui Sovietų Sąjungoje.

Prarasta galimybė

Projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Autoriaus vertinimu, tam lemiamos įtakos turėjo vidiniai konfliktai TSRS kultūrizmo organizacinėje aplinkoje. Dėl asmeninių Romano Kalinausko ambicijų buvo sužlugdytas kelerius metus kurtas tarptautinis projektas, galėjęs tapti reikšmingu lūžiu viso Sovietų Sąjungos kultūrizmo istorijoje.

Vis dėlto atliktas darbas neprapuolė.

Edmundui daubarui rengiant TSRS aukščiausiajai politinei vadovybei peticiją dėl kultūrizmo legalizavimo, buvo panaudota Čekoslovakijoje sukaupta organizacinė patirtis, oficialūs dokumentai ir tarptautiniai kontaktai. Šie argumentai sustiprino siekį įrodyti, kad kultūrizmas gali egzistuoti kaip teisėta sporto šaka.

Nors oficialus draudimas dar galiojo, TSRS valdžia leido Edmundui Daubarui Klaipėdoje viešai organizuoti „Gintarinio prizo“ turnyrą. Vėliau TSRS sporto ministerija šį turnyrą oficialiai pripažino neoficialiu Sovietų Sąjungos kultūrizmo čempionatu.

Taigi Čekoslovakijoje atliktas darbas netiesiogiai prisidėjo prie kultūrizmo padėties pokyčių visoje Sovietų Sąjungoje.

Istorinis įvertinimas

2011 metais Vatikanas, įvertinęs Edmundo Daubaro veiklą kultūrizmo draudimo metais, pripažino jį komunistinio režimo disidentu ir apdovanojo popiežiaus Benedikto XVI medaliu.

Šis įvertinimas liudija, kad kultūrizmo istorija negali būti suprantama vien kaip sporto rezultatų istorija. Daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmo puoselėjimas tapo pilietinio pasipriešinimo forma, ginant teisę į laisvą sportinę ir visuomeninę veiklą.

Išvados

Vertinant XX amžiaus antrosios pusės kultūrizmo istoriją, Čekoslovakijos vaidmuo buvo gerokai didesnis, negu paprastai pripažįstama tarptautinėje istoriografijoje.

Būtent Čekoslovakija tapo pirmąja socialistine valstybe, kuriai pavyko praktiškai pralaužti „geležinę uždangą“ kultūrizmo srityje ir užmegzti reguliarius ryšius su Vakarų sporto organizacijomis. Vojtěcho Fialos organizacinė veikla ir Petro Stacho pergalė 1975 metų IFBB Europos čempionate tapo istoriniu lūžio tašku, įrodžiusiu, kad politinės sienos nėra neįveikiamos.

Ne mažiau svarbus buvo Čekoslovakijos sporto veikėjų siekis padėti TSRS kultūristams. Vojtecho Fialos ir profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva pradėtas bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru buvo pirmasis rimtas bandymas sukurti oficialius sportinius ryšius tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų kultūrizmo pasaulio dar galiojant draudimams.

Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jo organizaciniai rezultatai tapo svarbia atrama vėlesnei kovai dėl kultūrizmo pripažinimo Sovietų Sąjungoje. Todėl galima teigti, kad Čekoslovakijos indėlis į TSRS kultūrizmo raidą buvo ne atsitiktinis, bet strateginis.

Istorijos požiūriu didžiausią reikšmę turi ne vien sportiniai titulai ar atskirų atletų pasiekimai. Daug svarbesni yra tie žmonės ir jų sprendimai, kurie pakeitė pačią sporto raidą. Šiuo požiūriu Vojtěchas Fiala, Františekas Bulva ir jų bendradarbiavimas su Edmundu Daubaru užima reikšmingą vietą Europos ir pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jų veikla padėjo sukurti tiltą tarp dviejų politinių sistemų tuo metu, kai toks bendradarbiavimas atrodė beveik neįmanomas.