Nida laukia jaunųjų pasaulio sporto talentų – 27-asis „Fit-Kid“ pasaulio čempionatas.

Spalio 24–26 dienomis Nida taps tarptautinio vaikų sporto centru. Lietuvos pajūryje vyks 27-asis pasaulio vaikų „Fit-Kid“ čempionatas, į kurį susirinks jaunieji sportininkai iš įvairių pasaulio šalių. Tris dienas Nidos „Agila“ kultūros rūmų scena priklausys vaikams, kurie sportą, fizinį pasirengimą ir sceninį meistriškumą pavers įspūdingu tarptautiniu renginiu.

Šių metų čempionatas rengiamas 37-ojo pasaulio WFF-WBBF federacijos mėgėjų ir profesionalų čempionato rėmuose. Tai vienas iš svarbiausių metų federacijos renginių, suburiantis įvairių šalių sportininkus, trenerius ir sporto specialistus. Jauniesiems „Fit-Kid“ dalyviams tai – galimybė savo gebėjimus parodyti tarptautinėje scenoje ir susirungti dėl pasaulio čempionato titulų.

Sportas, disciplina ir sceninis meistriškumas

„Fit-Kid“ – tai vaikų sporto disciplina, kurioje svarbi ne viena atskira fizinė savybė. Varžybose atsiskleidžia jėga, lankstumas, koordinacija, laikysena, judesių kultūra, fizinis pasirengimas ir gebėjimas pasirodyti scenoje.

Todėl kiekvienas pasirodymas tampa ne tik sportiniu išbandymu, bet ir savotišku spektakliu. Jaunieji sportininkai turi parodyti, ką jie išmoko treniruotėse, kaip geba valdyti savo kūną ir susikaupti varžybų akimirką.

Už kiekvieno pasirodymo slypi ilgesnis kelias – treniruotės, trenerių darbas, šeimos palaikymas ir paties sportininko pastangos. Tarptautinės varžybos vaikams suteikia galimybę įgyti neįkainojamos patirties, išmokti siekti tikslo ir priimti tiek pergales, tiek pralaimėjimus kaip sportinio kelio dalį.

27 metai pasaulinės „Fit-Kid“ tradicijos

Šiemet rengiamas jau 27-asis pasaulio „Fit-Kid“ čempionatas. Per daugiau kaip du dešimtmečius ši vaikų sporto kryptis išaugo į tarptautinį renginį, kuriame susitinka skirtingų šalių ir sporto mokyklų jaunieji atstovai.

Pasaulio čempionatas – tai ne tik kova dėl medalių. Tai ir tarptautinis vaikų sporto forumas, kuriame užsimezga naujos pažintys, sportinės draugystės, keičiamasi patirtimi, o jaunoji karta žengia pirmuosius žingsnius didžiosios sporto scenos link.

Pasaulio čempionatas – Nidos scenoje

Šių metų čempionato šeimininke taps Nida. Kurortas, dažniausiai siejamas su Baltijos jūra, kopomis ir vasaros poilsiu, spalio pabaigoje kelioms dienoms taps tarptautinio sporto susitikimo vieta.

Spalio 24–26 dienomis Nidos „Agila“ kultūros rūmuose skambės skirtingų šalių atstovų pavardės, sportininkai kovos dėl aukščiausių apdovanojimų, o žiūrovai galės iš arti pamatyti, kiek daug darbo, ryžto ir pasirengimo slypi už jaunųjų čempionato dalyvių pasirodymų.

27-asis pasaulio „Fit-Kid“ čempionatas – tai renginys, kuriame svarbūs ne tik rezultatai. Tai galimybė vaikams patirti tarptautinių varžybų atmosferą, išbandyti save tarp geriausių savo amžiaus sportininkų ir žengti dar vieną žingsnį sportinio tobulėjimo kelyje.

Nida laukia jaunųjų sporto talentų iš viso pasaulio.

Daugiau informacijos apie 27-ąjį pasaulio „Fit-Kid“ čempionatą, varžybų programą ir WFF-WBBF federacijos renginius galima rasti tarptautiniuose puslapiuose www.wff.lt ir www.worldfitness.lt.

2009 WFF-WBBF PASAULIO ČEMPIONATAS. Taline 2009-aisiais Lietuva buvo tarp lyderių: 263 atletai, 28 šalys ir 11 Lietuvos podiumų.

2009 metų lapkričio 21-oji Taline tapo svarbia diena pasaulio fitneso ir kultūrizmo sporto bendruomenei. Į Estijos sostinę susirinko 263 sportininkai iš 28 šalių. Tarp jų – ir Lietuvos atstovai, kurie namo išsivežė net 11 prizinių vietų, o penkiose kategorijose užėmė aukščiausią podiumo laiptelį.

Talino sporto salėje tą dieną netrūko nei įtampos, nei skirtingų sporto kultūrų. Čempionato programa buvo itin plati – nuo vaikų „Fit-Kid“ ir aerobinio fitneso iki modelių, jėgos fitneso bei įvairių kultūrizmo kategorijų.

Tačiau pažvelgus į oficialius rezultatus šiandien, praėjus daugiau nei penkiolikai metų, išryškėja įdomesnis paveikslas: Lietuva tuometinėje pasaulio fitneso ir kultūrizmo scenoje buvo gerokai matomesnė, nei galėtų pasirodyti vien pažvelgus į bendrą šalies dydį.

263 sportininkai, 28 šalys ir viena rezultatų lentelė

2009-ųjų čempionatas buvo tikras tarptautinis sporto žemėlapis.

Tačiau prizininkų trejetuose dominavo gana aiški grupė. Iš analizuotų rezultatų susidaro 108 podiumo vietų paveikslas, kuriame pirmavo Lenkija – 24 prizinės vietos. Nedaug nuo jos atsiliko Rusija – 22.

Toliau rikiavosi Pietų Afrika – 13 podiumų, Lietuva – 11, Ukraina – 9, o Slovakija ir Estija surinko po 8.

Skaičiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sausi. Tačiau būtent jų santykis leidžia pamatyti svarbų dalyką: daugiausia podiumų turėjusi šalis nebūtinai turėjo daugiausia čempionų.

Lietuvai – penki čempionai

Lietuvos rezultatas šiuo požiūriu ypač įdomus.

Iš 11 Lietuvos podiumo vietų net 5 buvo pirmosios, 4 – antrosios ir 2 – trečiosios.

Tai reiškia, kad beveik kas antras Lietuvos podiumo rezultatas buvo pergalė.

Tuo metu Lenkija, turėjusi daugiausia – 24 – podiumo vietas, laimėjo 6 kategorijas. Rusija, surinkusi 22 podiumus, turėjo 8 pirmąsias vietas.

Taigi Lietuvos delegacijos rezultatų stiprybė slypėjo ne kiekybėje, o aukštų vietų koncentracijoje.

Lietuvos vardas skambėjo skirtingose kategorijose

Įdomu ir tai, kad lietuvių pergalės nebuvo sutelktos vienoje disciplinoje.

Aušra Tasiukevičiūtė ir Eglė Girtavičiūtė užėmė pirmąsias vietas „Model Fitness“ kategorijoje.

Jėgos fitneso rungtyse pirmavo Nikita Butylkinas jaunimo kategorijoje ir Vytautas Juknevičius suaugusiųjų grupėje.

Dar vieną aukščiausią rezultatą vyresniųjų sportininkų kategorijoje pasiekė Vidmantas Malakauskas.

Tai svarbi detalė: Lietuvos atstovai Taline pasirodė skirtingose sporto disciplinose, o ne vienoje konkrečioje kultūrizmo kategorijoje.

Lenkija – pagal podiumų skaičių, Rusija – pagal pirmąsias vietas

Jeigu čempionato rezultatų lentelę paverstume savotišku sportiniu žemėlapiu, jo viršuje aiškiai matytume dvi valstybes – Lenkiją ir Rusiją.

Lenkija surinko daugiausia podiumo vietų – 24. Jos sportininkai buvo itin matomi įvairiose amžiaus ir disciplinų grupėse.

Rusijos atstovai ant podiumo lipo 22 kartus, tačiau net 8 kartus – į pirmąją vietą.

Tai buvo ypač ryšku WBBF kultūrizmo kategorijose. Rusijos sportininkų pavardės rezultatų protokole kartojasi įvairiose kultūrizmo rungtyse – nuo klasikinių iki ekstremalesnių kategorijų.

Tuo tarpu Lenkijos sportininkų pasirodymas buvo platesnis ir apėmė įvairias amžiaus grupes bei disciplinas.

Jauniausi čempionato dalyviai – dar vienas svarbus signalas

Talino varžybos nebuvo vien suaugusiųjų kultūrizmo šventė.

Programoje daug dėmesio skirta vaikams ir jaunimui. „Fit-Kid“ kategorijose varžėsi net 8, 10, 12 ir 14 metų sportininkės.

Šiose rungtyse ypač ryškiai pasirodė Lenkija. Jos atstovės laimėjo keletą jauniausiųjų kategorijų, o kai kuriose grupėse užėmė net pirmąsias dvi vietas.

Jaunių kategorijose prie lyderių prisijungė Lietuva, Slovakija, Ukraina ir Estija.

Tai leidžia į 2009 metų čempionatą pažvelgti ne tik kaip į vieno sezono varžybas. Rezultatai atskleidžia ir tai, kad tuo metu federacijų sporto sistemos buvo kuriamos per skirtingas amžiaus grupes – nuo vaikų iki veteranų.

Vienas atletas – kelios scenos

Rezultatų protokole galima rasti ir sportininkų, kurie sėkmingai pasirodė ne vienoje kategorijoje.

Pavyzdžiui, Slovakijos atstovė Miriama Zigalova laimėjo dvi skirtingas kategorijas. Eva Martinkova taip pat įrašė savo pavardę į daugiau nei vienos rungties nugalėtojų sąrašą.

Tai svarbi aplinkybė vertinant statistiką: 108 podiumo vietos nereiškia 108 skirtingų sportininkų. Kai kurie atletai galėjo būti apdovanoti keliose kategorijose.

Todėl rezultatų lentelė pasakoja ne tik apie valstybių delegacijų dydį, bet ir apie sportininkų universalumą.

WFF ir WBBF – du skirtingi čempionato veidai

Dar viena įdomi rezultatų tendencija atsiskleidžia atskyrus WFF ir WBBF programas.

WFF dalyje ryškiausiai pasirodė Lenkija – jos atstovai čia surinko 18 podiumo vietų. Lietuva turėjo 7, o Slovakija – 6.

WBBF dalyje situacija pasikeitė. Čia ryškiausiai išsiskyrė Rusija, kurios sportininkai užėmė 21 iš analizuotų podiumo vietų.

Taigi vienas Talino čempionatas iš esmės turėjo du skirtingus rezultatų veidus: fitneso ir modelių rungtyse stipriai reiškėsi Lenkija bei Lietuva, o kultūrizmo dalyje gerokai ryškesnė buvo Rusijos atstovų pozicija.

O kur šioje istorijoje yra Lietuva?

Praėjus daugiau nei 15 metų, 2009 metų rezultatus galima vertinti kaip vieną iš Lietuvos fitneso ir kultūrizmo istorijos momentų.

Lietuva į Taliną neatvyko kaip didžiausia delegacija. Tačiau rezultatų lentelėje jos vardas pasirodo vienuolika kartų – ir net penkis kartus pačioje viršūnėje.

Tai buvo pasirodymas, kuriame lietuvių sportininkai varžėsi ne tik dėl patekimo į finalus. Jie laimėjo.

11 Lietuvos podiumų. 5 pirmosios vietos. 28 šalys. 263 sportininkai.

Tokie skaičiai šiandien leidžia į 2009-ųjų Talino čempionatą pažvelgti kaip į daugiau nei seną varžybų protokolą. Tai – momentinė nuotrauka iš laikotarpio, kai Rytų ir Vidurio Europos šalys aktyviai formavo pasaulio fitneso bei kultūrizmo varžybų žemėlapį, o Lietuva šiame žemėlapyje buvo aiškiai matoma.

Taline 2009-aisiais lietuvių buvo mažiau nei kai kurių didžiųjų valstybių atstovų, tačiau jų rezultatų protokole buvo daugiau nei pakankamai, kad Lietuvos vardas liktų tarp čempionato lyderių.

WFF–WBBF indėlis į pasaulinę „Fit-Kid“ sporto raidą:

27 metų pasaulio čempionatų analizė.

1999–2025 metų „Fit-Kid“ pasaulio čempionatų istorija leidžia pažvelgti į daugiau nei dviejų dešimtmečių tarptautinę vaikų fitneso raidą. Per šį laikotarpį keitėsi sportininkų kartos, šalys, čempionai ir varžybų geografija, tačiau išliko viena pagrindinė grandis – W.F.F. – World Fitness Federation ir W.B.B.F. – World Bodybuilding Federation tarptautinė varžybų sistema.

Oficialioje WFF informacijoje „Fit-Kid“ apibrėžiamas kaip vaikų fitneso kryptis, apimanti gimnastikos, aerobikos ir akrobatikos elementus. Federacija taip pat nurodo, kad tarptautiniu mastu organizuoja vaikų, suaugusiųjų ir neįgaliųjų fitneso varžybas bei čempionatus.

Todėl 1999–2025 metų čempionių sąrašas gali būti vertinamas ne tik kaip rezultatų lentelė, bet ir kaip ilgalaikio tarptautinio sporto projekto raidos dokumentas.

27 metai – nuo atskiro čempionato iki tradicijos

1999 metais prasidėjusi „Fit-Kid“ absoliučių pasaulio čempionių istorija iki 2025 metų apima 27 čempionatus.

Tai svarbus rodiklis pats savaime. Sporto disciplina tampa tarptautine tradicija ne tada, kai vienais metais surengiamos varžybos, o tada, kai sukuriamas tęstinis ciklas, į kurį gali ateiti naujos sportininkų kartos.

Būtent tęstinumas yra vienas ryškiausių WFF–WBBF „Fit-Kid“ sistemos bruožų.

Federacijos archyvinėje informacijoje pateikiamas „Fit-Kid“ pasaulio čempionių sąrašas nuo 1999 metų, o 2023 ir 2024 metų oficialiuose čempionatų pranešimuose „Fit-Kid“ pasaulio čempionatas jau įvardijamas kaip atskira tarptautinio čempionato programos dalis.

Tai rodo, kad vaikų fitnesas ilgainiui tapo ne papildomu epizodu, o stabilia tarptautinės federacijos sporto programos dalimi.

WFF–WBBF indėlis – tarptautinės platformos sukūrimas

Svarbiausia federacijos funkcija šiame kontekste yra ne pati čempionės pavardė.

Svarbiausia – sukurti sistemą, kurioje apskritai gali atsirasti pasaulio čempionė.

Tam reikalingi keli elementai:

tarptautinės varžybos; vieninga kategorijų ir amžiaus grupių sistema; tarptautinis teisėjavimas; nacionalinių komandų ir klubų dalyvavimas; čempionatų rezultatų fiksavimas; tęstinė varžybų istorija; galimybė naujoms sportininkų kartoms patekti į tarptautinę sceną.

WFF–WBBF skelbia atskiras „Fit-Kid“ amžiaus kategorijas, į kurias įtraukiami 6, 8, 10, 12 ir 14 metų sportininkai.

Tai ypač svarbu vaikų sportui, nes sistema leidžia varžytis ne vien suaugusiųjų modeliu, bet pagal amžių pritaikytoje struktūroje.

„Fit-Kid“ – platesnės fitneso sistemos dalis

Kitas svarbus WFF–WBBF indėlio aspektas – „Fit-Kid“ nėra izoliuota disciplina.

Ji įtraukta į platesnę fitneso sporto struktūrą, kurioje egzistuoja įvairios kryptys: aerobinis fitnesas, fitness model, akrobatikos ir kitos fitneso disciplinos. Oficialioje federacijos informacijoje „Fit-Kids“ išskiriami kaip vaikų fitnesas, apimantis gimnastiką, aerobiką ir akrobatiką.

Tai sukuria svarbią sportinio ugdymo grandinę:

vaikų fizinis aktyvumas → „Fit-Kid“ → tarptautinės varžybos → aukštesnio lygio fitneso sportas.

Tokiu būdu vaikų disciplina tampa platesnės sporto kultūros dalimi.

Čempionių geografija – tarptautiškumo įrodymas

1999–2025 metų absoliučių čempionių sąraše matome sportininkes iš septynių valstybių.

Čempionėmis tapo atstovės iš:

Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Serbijos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

Svarbu tai, kad čempionių kaita nėra apribota viena nacionaline sporto sistema. Skirtingais laikotarpiais aukščiausią rezultatą pasiekė skirtingų šalių sportininkės.

Tai leidžia 27 metų statistiką vertinti kaip tarptautinės konkurencijos geografijos žemėlapį.

Federacijos organizuojama sistema suteikia galimybę nacionalinėms sporto mokykloms susitikti vienoje tarptautinėje erdvėje.

Konkurencija keitėsi, bet sistema išliko

Čempionių sąrašas rodo kelis skirtingus raidos etapus.

Pirmaisiais metais matomas vienų šalių stiprumas. Vėliau čempionių geografija plečiasi. Atsiranda naujos sporto mokyklos, keičiasi lyderystė, kai kurių šalių sportininkės titulus pakartoja.

Tai natūralus bet kurios ilgalaikės sporto sistemos procesas.

Svarbiausia, kad čempionato struktūra išlieka, nors keičiasi jos dalyviai.

Tai yra vienas svarbiausių WFF–WBBF indėlio aspektų – ne vien organizuoti konkretų renginį, bet išlaikyti tarptautinį čempionatą kaip tęstinę sporto instituciją.

Nuo 1999 iki 2025 metų – sportininkų kartų kaita

27 metų laikotarpis reiškia mažiausiai kelias „Fit-Kid“ sportininkų kartas.

1999 metų čempionė ir 2025 metų čempionė priklauso visiškai skirtingoms sporto kartoms.

Todėl kiekvienas naujas čempionatas tampa savotišku ankstesnės tradicijos tęstinumu.

Vienos sportininkės baigia savo vaikų sporto etapą, o į jų vietą ateina naujos mergaitės ir berniukai. Federacijos užduotis tokiame procese – išlaikyti varžybų sistemą, kad nauja karta turėtų kur ateiti.

Būtent todėl 27 metų nenutrūkstama istorija yra ne mažiau svarbi nei atskiri čempionių titulai.

Tarptautinė infrastruktūra ir profesionalizacija

WFF oficialiai nurodo, kad federacijos veikla apima ne tik varžybas, bet ir trenerių, teisėjų bei sportininkų mokymus bei seminarus.

Tai svarbi tarptautinės sporto sistemos dalis.

Norint išlaikyti vienodą varžybų kultūrą skirtingose valstybėse, būtina ne tik surengti čempionatą, bet ir turėti žmones, suprantančius sporto taisykles, vertinimo principus ir varžybų organizavimo standartus.

Todėl WFF–WBBF veiklą galima vertinti kaip kelių lygių sistemą:

sportininkas – treneris – teisėjas – nacionalinė komanda – tarptautinis čempionatas – pasaulinė federacija.

Ši grandinė ir leidžia atskirų klubų bei sportininkų darbui tapti tarptautinio sporto rezultatu.

„Fit-Kid“ kaip vaikų sporto kultūros dalis

Dar vienas svarbus aspektas – vaikų sporto socialinė reikšmė.

Federacija savo misiją sieja su sporto, sveikatos, fizinio aktyvumo, jaunimo sveikatingumo ir bendrystės sporte skatinimu.

Todėl „Fit-Kid“ čempionato reikšmė nėra vien rezultatų protokolas.

Už kiekvienos čempionės pavardės yra treniruotės, disciplina, fizinis pasirengimas, trenerio darbas, šeimos palaikymas ir varžybinė patirtis.

Tarptautinis čempionatas šį procesą perkelia į kitą lygį – suteikia vaikui galimybę ne tik sportuoti, bet ir atstovauti savo šaliai tarptautinėje arenoje.

2025 metai – sistemos tęstinumo patvirtinimas

2025 metų čempionatas rodo, kad „Fit-Kid“ sistema toliau veikia kaip tarptautinės WFF–WBBF programos dalis.

Oficialiuose federacijos rezultatuose 2025 metų „Fit-Kid“ absoliučia pasaulio čempione įvardyta Elzbieta Matoga iš Lenkijos. Tame pačiame 2025 metų pasaulio renginyje dalyvavo sportininkai iš kelių Europos šalių, o „Fit-Kid“ kategorijose buvo skirtingos amžiaus grupės.

Tai svarbu todėl, kad 2025 metai nėra tik dar vienas įrašas sąraše.

Jie pratęsia 27 metų čempionato istoriją.

Pagrindinis 27 metų statistikos rezultatas

Analizuojant pateiktą 1999–2025 metų sąrašą, matyti, kad per 27 metus:

pasaulio absoliučios čempionės atstovavo 7 valstybėms; iš viso įrašyti 27 čempionių titulai; kai kurios sportininkės titulą iškovojo daugiau nei vieną kartą; čempionių geografija laikui bėgant keitėsi; čempionato tradicija išliko per kelias sportininkų kartas.

Todėl statistika svarbi ne vien kaip rekordų lentelė

Ji parodo sistemos gyvybingumą.

Išvada: federacijos indėlis matuojamas ne viena čempione

Žvelgiant į 1999–2025 metų istoriją, WFF–WBBF indėlį į „Fit-Kid“ sportą prasmingiausia vertinti ne pagal tai, kuri šalis iškovojo daugiausia titulų.

Svarbiausias rezultatas yra tai, kad 27 metus išlaikoma tarptautinė vaikų fitneso varžybų platforma.

Ji leidžia skirtingų šalių sportininkams susitikti, konkuruoti, kaupti tarptautinę patirtį ir siekti pasaulio čempionų titulo.

WFF–WBBF oficialiai nurodo, kad federacija jungia vaikų, suaugusiųjų ir neįgaliųjų fitneso sportą, organizuoja tarptautinius čempionatus ir siekia plėtoti fitnesą kaip savarankišką sporto kryptį.

Šiame kontekste „Fit-Kid“ yra viena iš svarbių sistemos grandžių – vaikų sporto disciplina, kuri per 27 metus išaugo į tarptautinę tradiciją.

Todėl 1999–2025 metų čempionių sąrašas gali būti skaitomas kaip daug daugiau nei 27 rezultatų eilutės.

Tai 27 metų WFF–WBBF kuriamos tarptautinės vaikų fitneso sporto istorijos dokumentas.

SOCIALISTINIS KULTŪRIZMAS – NEŽINOMA PASAULINIO SPORTO ISTORIJOS DALIS.

Vakarų kultūrizmo fone – kita istorija, kuri ilgą laiką liko už geležinės uždangos.

Kas šiandien žinoma apie kultūrizmą, kuris buvo kuriamas už geležinės uždangos?

Kai kalbame apie pasaulinę kultūrizmo istoriją, dažniausiai prieš akis iškyla JAV, Didžioji Britanija, Kalifornija, garsieji „Mr. Universe“ ir „Mr. Olympia“ konkursai, pasaulinio garso atletai bei didžiosios Vakarų kultūrizmo organizacijos.

Tačiau tai – tik viena istorijos pusė.

Kitoje geležinės uždangos pusėje taip pat buvo kultūrizmas. Buvo sportininkai, treneriai, teisėjai, sporto salės, klubai, varžybos, organizatoriai ir žmonės, kurie, nepaisydami politinės sistemos bei įvairių apribojimų, kūrė savo kultūrizmo tradiciją.

Šiandien ši istorijos dalis daugeliui pasaulio kultūrizmo gerbėjų beveik nežinoma.

Ir būtent todėl ją būtina prisiminti.

ISTORIJĄ RAŠĖ NE TIK VAKARAI

Nuo 2012 metų Pasaulinė WFF-WBBF federacija trimis kalbomis rengia didelės apimties istorinį projektą – Pasaulinę kultūrizmo enciklopediją.

Tai nėra vien dar viena knyga apie čempionus, medalius ar sporto rekordus.

Tai bandymas pažvelgti į kultūrizmą kaip į pasaulinį istorinį reiškinį.

Rengiant šią medžiagą vis labiau aiškėja viena esminė aplinkybė: iki šiol pasaulinė kultūrizmo istorija dažnai buvo pasakojama iš Vakarų perspektyvos. Daugelyje publikacijų pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Vakarų šalių sporto organizacijoms ir jų renginiams. Tai – svarbi kultūrizmo istorijos dalis, tačiau ne visa istorija.

XX amžiuje pasaulis buvo padalytas į dvi politines ir ekonomines sistemas – Vakarų ir Rytų.

Tarp jų stovėjo ne tik politinės sienos.

Stovėjo ir informacinė siena.

Sporto pasaulis taip pat buvo padalytas.

Todėl Vakaruose ilgą laiką buvo mažai žinoma apie tai, kas vyko Rytų Europoje ir kitose socialistinio pasaulio šalyse.

Tačiau sporto istorija dėl to nesustojo.

Ji tiesiog buvo kuriama kitoje sienos pusėje.

KULTŪRIZMAS, KURIO NEBUVO?

Tam tikra prasme socialistinio kultūrizmo istorija yra paradoksali.

Kultūrizmas egzistavo, nors oficialioje sporto sistemoje ne visada buvo pripažįstamas.

Sportininkai treniravosi, nors jų sporto šaka kai kur buvo vertinama įtariai.

Buvo rengiamos varžybos, nors ne visos jos patekdavo į oficialią tarptautinę sporto istoriją.

Buvo žmonės, kurie kūrė kultūrizmo klubus ir tradicijas, nors jų veikla dažnai priklausė nuo konkrečios politinės ir sporto sistemos požiūrio.

Todėl šiandien negalima spręsti apie socialistinio pasaulio kultūrizmą vien pagal tai, kiek jo pėdsakų liko Vakarų spaudoje.

Informacijos trūkumas nėra istorinių įvykių nebuvimo įrodymas.

Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl socialistinio kultūrizmo istoriją reikia tyrinėti atskirai.

KETURI SOCIALISTINIO KULTŪRIZMO ISTORIJOS ETAPAI

Žvelgiant į surinktą istorinę medžiagą, galima išskirti keturis pagrindinius socialistinio kultūrizmo raidos laikotarpius.

I. ROMANTINIS KULTŪRIZMO PERIODAS – 1963–1973 M.

Tai buvo pradžios ir entuziazmo laikotarpis.

Kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į sporto pasaulį. Nebuvo vieningos sistemos, nebuvo vienodų taisyklių ir tarptautinės informacijos srauto, kokį turime šiandien.

Didžiulį vaidmenį atliko pavieniai entuziastai.

Jie ieškojo informacijos, skaitė užsienio žurnalus, studijavo fotografijas, domėjosi Vakarų atletais, savarankiškai kūrė treniruočių metodikas ir mėgino pritaikyti tai, ką galėjo sužinoti.

Sporto salėse pradėjo formuotis nauja kultūra.

Kūnas tapo ne tik fizinės jėgos, bet ir disciplinos, estetikos bei asmeninio tobulėjimo objektu.

Šiuo laikotarpiu gimė daugelis tradicijų, kurios vėliau išliko dešimtmečius.

Tai buvo romantinis kultūrizmo laikotarpis – laikotarpis, kai sportas dažnai buvo kuriamas ne dėl materialinės naudos, o iš entuziazmo.

II. DRAUDIMO IR PERSEKIOJIMO PERIODAS – 1973–1987 M.

Šis etapas buvo visiškai kitoks.

Kultūrizmas dalyje socialistinio pasaulio susidūrė su oficialiu nepasitikėjimu, įvairiais apribojimais, draudimais ir administraciniu spaudimu.

Kultūrizmas buvo vertinamas prieštaringai.

Kai kur jis buvo laikomas svetimu, nereikalingu ar ideologiškai nepriimtinu reiškiniu. Ypač problemiškas buvo kultūrizmo ryšys su Vakarų kultūra, kuri per spaudą, fotografijas, treniruočių metodikas ir sporto literatūrą darė vis didesnę įtaką Rytų sportininkams.

Tačiau nutiko paradoksalus dalykas.

Kuo daugiau buvo apribojimų, tuo labiau kultūrizmas persikėlė į entuziastų, sporto klubų ir privačių sporto salių erdvę.

Jis neišnyko.

Jis gyvavo.

Kartais oficialiai.

Kartais pusiau oficialiai.

Kartais beveik pogrindyje.

Šis laikotarpis ypač svarbus todėl, kad būtent tada buvo išbandyta daugelio kultūrizmo entuziastų ištvermė.

Vieniems teko atsitraukti.

Kiti tęsė darbą.

Dar kiti tapo naujos kultūrizmo kartos mokytojais.

Todėl šį laikotarpį galima vadinti ne tik draudimo, bet ir išlikimo laikotarpiu.

III. PEREINAMASIS LAIKOTARPIS – SOCIALISTINĖS SISTEMOS ŽLUGIMAS

Devintojo dešimtmečio pabaigoje politinis Europos žemėlapis pradėjo keistis.

Keitėsi ir sportas.

Atsirado daugiau galimybių keliauti.

Atsivėrė informacijos kanalai.

Sportininkai galėjo tiesiogiai susipažinti su tuo, kas vyksta Vakaruose.

Atsirado galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, užmegzti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis, keistis patirtimi.

Kultūrizmo pasaulis, kuris dešimtmečius buvo padalytas į dvi skirtingas erdves, pradėjo jungtis.

Tačiau kartu prasidėjo ir dar vienas procesas.

Senosios istorijos pradėjo nykti.

Dalis žmonių, kūrusių socialistinio laikotarpio kultūrizmą, pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Dalis archyvų liko privačiose rankose.

Kai kurie dokumentai buvo prarasti.

Dalis senųjų varžybų ir jų dalyvių liko neįrašyti į vėlesnius tarptautinius istorinius leidinius.

Taigi politinės sienos griuvo, tačiau istorinis atotrūkis neišnyko akimirksniu.

IV. DABARTIES LAIKOTARPIS

Šiandien kultūrizmas yra globalus.

Sportininkas iš Lietuvos gali dalyvauti varžybose JAV.

Treneris iš Europos gali tiesiogiai bendrauti su kolegomis Azijoje.

Informacija apie treniruotes, mitybą ir sporto metodikas prieinama visame pasaulyje.

Tačiau globalus sportas turi ir kitą pusę.

Globalizacija kartais ištrina istorinius skirtumus.

Naujosios kartos mato dabartį, tačiau ne visada žino, kas buvo prieš ją.

Todėl šiandien tampa ypač svarbu išsaugoti ne tik dabartinius sporto rezultatus, bet ir žmonių, organizacijų bei renginių istoriją.

„GINTARINIS PRIZAS“ – GYVAS ISTORIJOS LIUDIJIMAS

Lietuvos kultūrizmo istorijoje ypatingą vietą užima „Gintarinis prizas“.

2027 metais Klaipėdoje bus minimas šio tradicinio kultūrizmo renginio 60-metis.

Tai – ne vien gražus jubiliejinis skaičius.

Tai šeši dešimtmečiai sporto istorijos.

Šeši dešimtmečiai, per kuriuos keitėsi politinės sistemos, valstybės sienos, sporto organizavimo principai, informacijos prieinamumas ir pats kultūrizmas.

Tačiau tradicija išliko.

Būtent todėl „Gintarinio prizo“ istorija yra svarbi ne tik Lietuvos sportui.

Ji yra platesnės Europos ir pasaulinio kultūrizmo istorijos dalis.

Pasaulyje yra nedaug tradicinių kultūrizmo renginių, kurių istorija siekia taip toli.

Senesnę tradiciją turi tik nuo 1950 metų Anglijoje organizuojamas NABBA „Mr. Universe“ ir nuo 1965 metų JAV rengiamas „Mr. Olympia“ turnyras.

Todėl 2027 metų jubiliejus yra proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo pažvelgti į kultūrizmo istoriją.

KODĖL ŠIANDIEN REIKIA GRĮŽTI Į PRAEITĮ?

Todėl, kad istorija labai greitai tampa legenda.

O legenda ne visada sutampa su faktu.

Vienas žmogus prisimena vienaip.

Kitas – kitaip.

Viename leidinyje atsiranda viena data.

Kitame – kita.

Vienas sportininkas prisimenamas.

Kitas, nors galbūt ne mažiau svarbus, lieka užmirštas.

Todėl istoriją reikia ne tik pasakoti.

Ją reikia dokumentuoti.

Reikia ieškoti senų protokolų.

Reikia rinkti fotografijas.

Reikia išsaugoti varžybų plakatus.

Reikia kalbėtis su tais, kurie patys buvo šių įvykių dalyviai.

Reikia tikrinti datas ir faktus.

Ir svarbiausia – reikia istoriją matyti iš platesnės perspektyvos.

NE VAKARAI PRIEŠ RYTUS, O VIENA BENDRA KULTŪRIZMO ISTORIJA

Kalbėdami apie socialistinio kultūrizmo istoriją neturime tikslo priešpriešinti Rytų ir Vakarų.

Priešingai.

Tikslas – parodyti, kad abi šios istorijos dalys egzistavo tuo pačiu metu ir viena kitą veikė.

Vakarų kultūrizmas darė įtaką Rytams.

Rytų sportininkai ir treneriai taip pat kūrė savo metodikas, tradicijas ir sporto kultūrą.

Skyrėsi sąlygos.

Skyrėsi galimybės.

Skyrėsi politinė aplinka.

Tačiau žmogaus noras stiprėti, tobulėti ir siekti geresnės fizinės formos buvo tas pats.

Todėl šiandien nėra prasmės klausti, kuri kultūrizmo istorijos pusė yra svarbesnė.

Daug svarbiau suprasti, kad be vienos iš jų pasaulinė kultūrizmo istorija lieka nepilna.

ISTORIJOS, KURIOS NEGALIMA PRARASTI

Pasaulinės kultūrizmo enciklopedijos rengimas ir „Gintarinio prizo“ 60-mečio istorinis projektas yra galimybė užpildyti vieną iš didesnių pasaulinės kultūrizmo istorijos spragų.

Tai galimybė į vieną istorinį pasakojimą sujungti tai, kas dešimtmečius buvo atskirta.

Vakarų ir Rytų kultūrizmo istorijas.

Didžiuosius pasaulio turnyrus ir mažesnes, bet istoriniu požiūriu ne mažiau svarbias varžybas.

Tarptautines organizacijas ir vietinius sporto klubus.

Garsius čempionus ir žmones, kurie niekada netapo pasaulio čempionais, tačiau savo darbu padėjo pamatus naujoms kartoms.

Nes sporto istoriją kuria ne vien nugalėtojai.

Ją kuria žmonės.

Ir jeigu šiandien jų istorijų neišsaugosime, rytoj gali nebelikti kam jų papasakoti.

KULTŪRIZMO ISTORIJA DAR NEPARAŠYTA IKI GALO

Kultūrizmo istorija nėra užbaigta knyga.

Ji vis dar rašoma.

Kiekvienas naujai rastas dokumentas, kiekviena sena fotografija, kiekvienas varžybų protokolas, kiekvienas gyvas liudijimas gali papildyti bendrą pasaulinio kultūrizmo paveikslą.

Todėl socialistinio kultūrizmo istorijos tyrinėjimas nėra vien žvilgsnis į praeitį.

Tai atsakomybė prieš ateitį.

Kad būsimos kartos žinotų, jog kultūrizmas pasaulyje neatsirado vienoje šalyje, viename mieste ar vienoje organizacijoje.

Jis kūrėsi daugybėje vietų.

Skirtingomis sąlygomis.

Skirtingose sistemose.

Skirtingomis kalbomis.

Tačiau jį kūrė žmonės, kuriuos vienijo tas pats noras – stiprėti, tobulėti ir kurti sportą.

Todėl socialistinis kultūrizmas nėra užmiršta pasaulinio sporto istorijos paraštė.

Tai viena iš pasaulinio kultūrizmo istorijos dalių, kuri pagaliau turi būti papasakota.

DORIAN YATES KIRTO IŠ PETIES: AR „OLYMPIA“ TOLSTA NUO TIKROJO KULTŪRIZMO?

Šešis kartus „Mr. Olympia“ čempionas Dorian Yatesas neslepia nusivylimo tuo, kur šiandien juda profesionalus kultūrizmas. Brito kritika paliečia ne tik sportininkų išvaizdą, bet ir pačią kultūrizmo kryptį – ką iš tikrųjų turėtų vertinti „Olympia“ teisėjai?

Dorian Yatesui nereikia pristatymo. 1992–1997 metais britas šešis kartus iš eilės karaliavo „Mr. Olympia“ scenoje ir savo vardą įrašė į kultūrizmo istoriją. Jo pergalių receptas buvo brutalus raumenų tankis, neįtikėtina masė, kieta kondicija ir išskirtinis raumenų detalumas.

Tačiau šiandien Yatesas į profesionalų kultūrizmą žvelgia jau iš kitos scenos pusės – kaip stebėtojas ir vienas garsiausių buvusių čempionų.

Ir tai, ką jis mato, jam ne visada patinka.

„Ar tikrai toks turi būti kultūrizmas?“

2026 metų „Olympia“ dar kartą parodė, kokia karšta yra diskusija dėl profesionalaus kultūrizmo krypties. Kas šiandien svarbiausia – maksimali raumenų masė, proporcijos, estetika, kondicija ar bendras sceninis įspūdis?

Kai kurie gerbėjai mano, kad šiuolaikinis „Open“ divizionas vis labiau tolsta nuo klasikinio kultūrizmo sampratos. Atletai yra milžiniški, jų raumenų masė pasiekė anksčiau sunkiai įsivaizduojamą lygį, tačiau kartu kyla klausimas: ar didesnis kūnas automatiškai reiškia geresnį kultūristą?

Būtent čia atsiranda Yateso balsas.

Buvęs čempionas ne kartą kritikavo šiuolaikinę tendenciją siekti ekstremalios išvaizdos ir atkreipė dėmesį į sintetinių užpildų, tokių kaip „Synthol“ ar PMMA, naudojimą. Jo nuomone, tokios priemonės gali iškreipti pačią kultūrizmo esmę – raumenų vystymą ir kūno proporcijas.

2026-ųjų „Olympia“ vėl sukėlė audrą

Šių metų „Mr. Olympia“ finalas Las Vegase taip pat neapsiėjo be diskusijų.

Čempionu tapo Nickas Walkeris, antrąją vietą užėmė Samsonas Dauda, trečias liko Derekas Lunsfordas. Rezultatai iškart tapo diskusijų objektu tarp gerbėjų, trenerių ir buvusių atletų.

Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: „Olympia“ nėra varžybos, kuriose nugalėtoją galima nustatyti pagal vieną objektyvų skaičių. Teisėjai vertina visumą – raumenų masę, proporcijas, simetriją, kondiciją ir pozavimą.

Todėl kiekvienais metais atsiranda klausimas, kuris kriterijus turėjo būti svarbesnis.

Vienas žiūrovas mato neįtikėtiną masę. Kitas – puikią estetiką. Trečias pastebi kondiciją. Ketvirtas klausia, ar tam tikras kūno sudėjimas apskritai dar atitinka jo supratimą apie idealų kultūristą.

Ir būtent dėl to „Olympia“ niekada neapsiriboja vien rezultatu protokole.

Nuo Yateso eros iki šiandienos

Yateso laikais profesionalaus kultūrizmo standartai taip pat buvo ekstremalūs. Pats britas buvo vienas iš atletų, padėjusių šį sportą stumti į didesnės masės erą.

Tačiau Yatesas išsiskyrė ne vien dydžiu.

Jo nugara tapo kultūrizmo etalonu. Raumenų tankis, detalumas, atskyrimas ir kondicija buvo jo vizitinė kortelė. Jis nebuvo tiesiog „didelis“ – jis buvo fiziškai neįtikėtinai tankus ir sausas.

Šiandien situacija pasikeitusi.

Sportininkai tapo dar didesni. Farmakologija, mityba, treniruočių metodikos, atsistatymas ir sporto profesionalizacija leido pasiekti kūno išsivystymo lygį, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti.

Tačiau kartu atsirado ir kita problema – kur yra riba?

Kai „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“

Tai bene svarbiausias klausimas, slypintis už Yateso kritikos.

Kultūrizmas visada buvo sportas, kuriame siekiama daugiau. Daugiau raumenų. Daugiau detalumo. Geresnės proporcijos. Geresnės kondicijos.

Tačiau ekstremalumas gali tapti ir spąstais.

Kai masė tampa pagrindiniu tikslu, gali nukentėti liemens linija, proporcijos, estetika ar bendras kūno vaizdas. O kai sportininkas pradeda naudoti sintetinius užpildus tam tikroms kūno vietoms vizualiai pakeisti, diskusija tampa dar sudėtingesnė.

Todėl Yateso kritika nėra vien klausimas apie vieną „Olympia“ rezultatą.

Tai klausimas apie pačią kultūrizmo ateitį.

Ar teisėjai turi saugoti estetiką?

Šis klausimas kultūrizmo pasaulyje niekur nedings.

Jeigu sportas bus vertinamas visų pirma pagal maksimalią raumenų masę, atletai turės dar vieną priežastį siekti ekstremalaus dydžio.

Jeigu daugiau svorio bus suteikiama proporcijoms, simetrijai ir estetikai, scena gali pradėti judėti kita kryptimi.

Tačiau oficialūs „Olympia“ kriterijai nėra tiesiog „kas didžiausias, tas laimi“. Vertinama visa sportininko fizinė forma.

Būtent todėl kiekvienas teisėjų sprendimas tampa diskusijos objektu: ar komisija tą „visumą“ įvertino taip, kaip ją mato pats sportas ir jo gerbėjai?

Yatesas tapo nepatogiu balsu

Dorian Yatesas šiandien nebekovoja dėl „Sandow“ trofėjaus. Jis nebesirengia scenai ir nebesiekia teisėjų palankumo.

Todėl jo komentarai turi kitokį svorį.

Jis kalba kaip žmogus, kuris pats buvo ten, kur šiandien nori patekti geriausi pasaulio kultūristai. Jis žino, ką reiškia ruoštis „Olympia“, žino, kokio lygio kondicijos reikia, ir pats priklauso kartai, kuri pakeitė profesionalaus kultūrizmo standartus.

Todėl jo kritika verčia užduoti nepatogų klausimą:

Ar dabartinis kultūrizmas vis dar siekia tobulo kūno, ar jau tiesiog varžosi, kuris atletas gali tapti didžiausiu žmogumi scenoje?

Atsakymas priklausys ne tik nuo teisėjų. Jį formuos ir patys atletai, treneriai, organizatoriai bei milijonai šio sporto gerbėjų.

Vienas dalykas aiškus – Dorian Yateso era baigėsi prieš beveik tris dešimtmečius, tačiau jo supratimas apie tai, kaip turi atrodyti aukščiausio lygio kultūristas, vis dar kelia diskusijas.

Ir panašu, kad 2026 metų „Olympia“ šių diskusijų tikrai neužbaigė.

Pasaulio kultūrizmo istorija.

WFF-WBBF NEĮGALIŲ SPORTININKŲ PROFESIONALŲ DIVIZIONAS.

Nuo 1998 metų Palangos kongreso – iki tarptautinės profesionalų scenos

1998 metais Palangoje vykęs tarptautinis WFF-WBBF kongresas tapo svarbiu atskaitos tašku neįgaliųjų sporto istorijoje. Po kongrese priimtų sprendimų Pasaulinė WFF-WBBF (World Fitness Federation, World Body Building Federation) federacija pradėjo nuosekliai plėtoti veiklą su neįgaliais sportininkais. Federacijos istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad nuolatinė veikla su neįgaliais sportininkais buvo pradėta 1999 metais.

Tai buvo svarbus žingsnis kuriant ne pavienius sportininkų pasirodymus, bet nuoseklią tarptautinę neįgaliųjų sporto varžybų sistemą, kurioje sportininkai galėjo siekti pasaulio ir Europos čempionų titulų bei dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Pirmoji čempionų karta

Pirmaisiais tarptautiniais WFF-WBBF neįgaliųjų sporto čempionais tapo Garib Jounis (Nyderlandai), Torsten Petersen (Danija), Aleksandr Koroliov (Estija) ir Sergejus Beglikas (Lietuva).

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuvos sportininkas Sergejus Beglikas (Lietuva). Federacijos istoriniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad jis laimėjo visas tuo metu įmanomas oficialias tarptautines varžybas – pasaulio ir Europos čempionatus bei tarptautinį „Universe“ turnyrą. Jo trenere buvo geriausia Lietuvos visų laikų kultūristė Natalija Murnikovioenė.

Oficialiame WFF-WBBF istoriniame čempionų sąraše matyti, kad Torsten Petersen (Danija) pasaulio čempionu buvo 1999, 2000 ir 2002 metais, Aleksandr Koroliov (Estija) – 2001 metais, Sergej Beglik (Lietuva) – 2003 metais, o Garib Younis (Nyderlandai) – 2004 metais.

Ši pirmoji sportininkų karta padėjo pamatus tarptautinei WFF-WBBF neįgaliųjų sporto tradicijai.

Tarptautinis sporto judėjimas

Vėlesniais metais WFF-WBBF neįgaliųjų sporto divizione iškilo daugybė aukšto tarptautinio lygio atletų iš skirtingų pasaulio valstybių.

Tarp jų buvo:

Mickael Louvel (Prancūzija), Peter Smit (Pietų Afrika), Tolga Murat Balikci (Turkija), Dian Michailov (Bulgarija), Anastasia Belkovskaja (Rusija), Gustavo Rodrigues (Brazilija), Petar Milenkovoč (Serbija), Karol Milewski (Lenkija), Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija), Grzegorz Dabrowski (Lenkija), Aleksandr Golub (Ukraina), Nias Izmailov (Ukraina), Oleg Abornev (Ukraina), Oleg Pileckij (Ukraina), Aleksandr Rossomakin (Ukraina), Ravinder Singh (Indija), Anand Arnold (Indija) ir Aleksejs Petkevics (Latvija).

Lietuvai atstovavo Viktoras Topolis (Lietuva), Nikolajus Mironovas (Lietuva), Arturas Krutulis (Lietuva), Genadijus Zametaškinas (Lietuva), Karolis Stončius (Lietuva) ir Artūras Bolyčevas (Lietuva).

Šis sportininkų sąrašas atskleidžia tikrąjį diviziono tarptautiškumą: jame atstovaujamos Europos, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos valstybės.

Pasaulio čempionų grandinė

WFF-WBBF skelbiamas istorinis pasaulio čempionų sąrašas leidžia matyti nuoseklią skirtingų valstybių čempionų kaitą. Po pirmosios kartos pasaulio čempionais tapo:

Oleg Abornev (Ukraina) – 2014 m.; Karol Milewski (Lenkija) – 2015 m.; Anand Arnold (Indija) – 2016 m.; Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija) – 2017 ir 2019 m.; Tolga Murat Balikci (Turkija) – 2018 m.; Aleksejs Petkevics (Latvija) – 2020, 2021 ir 2022 m.; Grzegorz Piotr Dabrowski (Lenkija) – 2023 m.

Ši čempionų seka ypač aiškiai parodo, kaip per daugiau kaip du dešimtmečius keitėsi neįgaliųjų sporto lyderių geografija – nuo Lietuvos, Danijos, Estijos ir Nyderlandų sportininkų iki Ukrainos, Lenkijos, Indijos, Turkijos ir Latvijos čempionų.

Profesionalų divizionas – naujas istorinis etapas

Kitas esminis WFF-WBBF žingsnis buvo profesionalų diviziono neįgaliems sportininkams sukūrimas.

Federacijos vykdomoji taryba priėmė sprendimą įsteigti WFF-WBBF neįgalių sportininkų profesionalų divizioną. Jame numatytos dvi pagrindinės kategorijos:

neįgalių profesionalių sportininkų bendroji kategorija; neįgalių profesionalių sportininkų vežimėliuose kategorija.

Sportininkai, atitinkantys WFF-WBBF profesionalams keliamus reikalavimus, gali gauti WFF-WBBF profesionalo kortą („Pro Card“) ir dalyvauti profesionalų varžybose.

Tai buvo kokybiškai naujas etapas. Neįgalus sportininkas tapo ne tik tarptautinių mėgėjų varžybų dalyviu, bet ir profesionalios sporto sistemos atletu.

2018 metais Tolga Murat Balikci (Turkija) tapo pirmuoju istorijoje WFF-WBBF pasaulio profesionalų neįgaliųjų čempionu. Tais pačiais metais jis taip pat laimėjo pasaulio mėgėjų čempionatą tarp visų dalyvavusių sportininkų.

Profesionalų čempionai

Tarp ryškiausių WFF-WBBF neįgaliųjų profesionalų sporto atletų buvo:

Anand Arnold (Indija); Aleksejs Petkevics (Latvija); Tolga Murat Balikci (Turkija); Mickael Louvel (Prancūzija); Kamil Kowalczyk (Lenkija).

Profesionalų diviziono tarptautiškumas išliko ir vėlesniais metais.

14 valstybių – viena sporto istorija

Šiame WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istoriniame sportininkų sąraše atstovaujama 14 valstybių:

Nyderlandams, Danijai, Estijai, Lietuvai, Pietų Afrikai, Turkijai, Bulgarijai, Rusijai, Ukrainai, Brazilijai, Lenkijai, Prancūzijai, Indijai ir Latvijai.

Tai ne vien statistinis faktas. 14 valstybių geografija rodo, kad WFF-WBBF neįgaliųjų sporto divizionas išaugo į tarptautinę sporto sistemą, kurioje susitiko skirtingų žemynų ir sporto mokyklų atstovai.

Ypatingą vietą šioje istorijoje užima Lietuva. Ji buvo ne tik pirmųjų čempionų – Sergejaus Begliko (Lietuva) – šalis, bet ir viena iš valstybių, iš kurios kilo ne vienas aukšto tarptautinio lygio neįgaliųjų sportininkas. Be to, būtent Palangoje 1998 metais vykęs tarptautinis kongresas federacijos istorijoje įvardijamas kaip svarbus atskaitos taškas tolesniam darbui su neįgaliais sportininkais.

Išvada

WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorija – tai ne vien pasaulio čempionų, medalių ir titulų istorija.

Tai daugiau kaip dviejų dešimtmečių kelias nuo 1998 metų Palangos kongreso sprendimų iki tarptautinės profesionalų sporto sistemos, kurioje sportininkai iš 14 valstybių siekė pasaulio čempionų titulų ir profesionalaus statuso.

Per šį laikotarpį susiformavo kelios sportininkų kartos. Tarp jų – Torsten Petersen (Danija), Garib Jounis (Nyderlandai), Aleksandr Koroliov (Estija), Sergejus Beglikas (Lietuva), Oleg Abornev (Ukraina), Karol Milewski (Lenkija), Anand Arnold (Indija), Tolga Murat Balikci (Turkija), Mariusz Krzystof Kupczak (Lenkija), Aleksejs Petkevics (Latvija), Grzegorz Piotr Dabrowski (Lenkija) ir daugelis kitų atletų, įėjusių į WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istoriją.

Svarbiausia šios istorijos žinia – negalia nėra kliūtis aukščiausiam sportiniam meistriškumui. Neįgalus sportininkas gali būti pasaulio čempionas, profesionalas, savo šalies atstovas ir lygiavertis tarptautinės sporto bendruomenės narys.

Todėl WFF-WBBF neįgaliųjų sporto diviziono istoriją galima vertinti kaip ilgalaikį sportinio meistriškumo, tarptautiškumo, profesionalumo ir įtraukties projektą.

Jo ištakos siejamos su Lietuva, o jo rezultatai priklauso visai tarptautinei sporto bendruomenei.

Čempionų istorija – daugiau nei titulų sąrašas

WFF-WBBF istoriniuose duomenyse užfiksuota nuosekli neįgaliųjų pasaulio čempionų grandinė. Joje matome skirtingų kartų atletus: nuo Torsten Petersen, Garib Jounis ir Sergejaus Begliko iki Tolga Murat Balikci, Karol Milewski, Mariusz Krzystof Kupczak, Anand Arnold, Aleksejs Petkevics ir Grzegorz Dabrowski.

Ypač ryškūs buvo keli sportininkai. Tolga Murat Balikci 2018 metais tapo pirmuoju WFF-WBBF istorijoje pasaulio profesionalų neįgaliųjų čempionu. Aleksejs Petkevics vėliau iškilo kaip vienas ryškiausių neįgaliųjų sportininkų pasaulyje, o Mariusz Krzystof Kupczak pasaulio čempiono titulą iškovojo daugiau nei vieną kartą.

Profesionalų divizionas – naujas istorinis etapas

Kitas svarbus žingsnis buvo WFF-WBBF profesionalų diviziono neįgaliems sportininkams sukūrimas. Federacijos vykdomosios tarybos sprendimu buvo suformuota profesionalų sistema, suteikianti aukščiausio lygio sportininkams galimybę pereiti iš mėgėjų į profesionalų sportą.

Profesionalų divizione numatytos dvi pagrindinės kryptys:

bendroji neįgalių profesionalių sportininkų kategorija; neįgalių sportininkų profesionalų vežimėliuose kategorija.

Sportininkai, atitinkantys WFF-WBBF profesionalams keliamus kriterijus, gali gauti WFF-WBBF profesionalo kortą („Pro Card“) ir dalyvauti profesionalų varžybose.

Tai buvo esminis pokytis: neįgalus sportininkas tapo ne tik varžybų dalyviu, bet ir profesionalios sporto sistemos dalimi.

Profesionalų čempionai

Tarp ryškiausių WFF-WBBF profesionalų neįgaliųjų sporto atletų minimi:

Anand Arnold (Indija); Aleksejs Petkevics (Latvija); Tolga Murat Balikci (Turkija); Mickael Louvel (Prancūzija); Kamil Kowalczyk (Lenkija).

Profesionalų divizionas ir šiandien išlieka WFF-WBBF varžybų sistemos dalimi. Naujesniuose federacijos skelbiamuose varžybų duomenyse „Disabled Bodybuilding“ kategorija nurodoma tarp profesionalų kategorijų.

Pagrindinė WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorijos išvada

WFF-WBBF neįgaliųjų sporto istorija – tai daugiau nei atskirų čempionų ir medalių istorija.

Nuo 1998 metų Palangoje priimtų sprendimų iki profesionalų diviziono sukūrimo buvo nueitas kelias nuo pavienių tarptautinių startų iki organizuotos ir tarptautinės sporto sistemos.

Per šį laikotarpį išaugo kelios čempionų kartos, o sportininkai iš Lietuvos, Europos, Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos įrodė, kad negalia nėra kliūtis siekti aukščiausių sportinių rezultatų, pasaulio čempiono titulo ir profesionalaus statuso.

Svarbiausia šios istorijos žinia – neįgalus sportininkas čia nėra išimtis. Jis yra aukščiausio sportinio meistriškumo siekiantis atletas, turintis teisę į tarptautinį pripažinimą, profesionalo statusą ir vietą pasaulio sporto arenoje.

Todėl WFF-WBBF neįgaliųjų sporto diviziono istoriją galima vertinti kaip ilgalaikį įtraukties, sportinio profesionalumo ir tarptautinės konkurencijos projektą, kurio pradžia siejama su Lietuva ir ypač su 1998 metų Palangos tarptautiniu kongresu.

WFF-WBBF International since 1968

Trainer‘s and Coaches seminar since 1986

September 27, 2026, Klaipeda, Lithuania

Official information: www.wff.lt; www.worldfitness.lt

Slovakija kaip tarptautinis W.F.F.–W.B.B.F. kultūrizmo ir fitneso centras:

mecenato Stefano Hrčkos vaidmuo (2009–2013).

Įvadas

XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir antrojo pradžioje Slovakijos Respublika tapo vienu svarbiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo judėjimo centrų Europoje. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. (World Fitness Federation / World Body Building Federation) veikla ir išskirtine slovakų visuomenės veikėjo bei mecenato Stefano Hrčkos parama. Jo iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai sudarė prielaidas Slovakijoje surengti aukščiausio lygio tarptautinius sporto renginius, kurie sulaukė ne tik sporto bendruomenės, bet ir aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.

2009 metų „Universe“ turnyras Brusno Kupele kurorte

Svarbiu lūžio tašku tapo 2009 m. lapkričio 6–8 d. Slovakijos Tatrų regione esančiame Brusno Kupele kurorte surengtas tarptautinis „Universe“ turnyras. Renginyje dalyvavo sportininkai iš trylikos valstybių: Slovakijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Venesuelos.

Turnyro tarptautinį statusą patvirtino aukšto rango Slovakijos valstybės pareigūnų dalyvavimas. Varžybas aplankė Slovakijos Respublikos Parlamento narys ir Vyriausybės jaunimo bei sporto komisijos pirmininkas Dušanas Galisas, kuris Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos prezidentui dr. Edmundui Daubarui įteikė Slovakijos Respublikos Ministro Pirmininko Roberto Fico padėkos raštą. Šis faktas liudijo oficialų valstybės institucijų dėmesį federacijos veiklai ir jos organizuojamiems tarptautiniams projektams.

Tarptautinis pripažinimas ir „Garbės Aukso medalis“

2009 metų renginio metu buvęs Slovakijos Respublikos Ministras Pirmininkas Vladimiras Mečiaras buvo apdovanotas tarptautiniu „Garbės Aukso medaliu“ (International Honour Gold Medal). Apdovanojimas jam skirtas už asmeninį indėlį į sporto ir sveikatingumo idėjų plėtrą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

Tuo metu šis apdovanojimas buvo vienas aukščiausių Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos teikiamų tarptautinių įvertinimų. Iki tol jis buvo suteiktas tik buvusiam Austrijos Parlamento pirmininkui profesoriui Alfredui Gerstlui. Tokia praktika rodė federacijos siekį stiprinti sporto ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei pabrėžti visuomenės veikėjų indėlį į sveikos gyvensenos propagavimą.

Bendradarbiavimas su Slovakijos valstybės institucijomis

Po 2009 metų „Universe“ turnyro dr. Edmundas Daubaras buvo pakviestas oficialiam susitikimui Slovakijos Respublikos Vyriausybės rūmuose Bratislavoje. Susitikime su Ministru Pirmininku Robertu Fico ir valstybės kancleriu Františeku Hataru buvo aptartos tarptautinio sporto vystymo perspektyvos bei būsimų W.F.F.–W.B.B.F. renginių organizavimo galimybės Slovakijoje.

Vizito metu Robertui Fico buvo įteiktas tarptautinis „Garbės Aukso medalis“, simbolizavęs federacijos dėkingumą už paramą sporto ir sveikatingumo iniciatyvoms.

Tolimesnis bendradarbiavimas buvo tęsiamas ir 2012 metais. Rengiant pasaulio čempionatą Brusno Kupele kurorte, įvyko antrasis oficialus dr. Edmundo Daubaro susitikimas su Robertu Fico. Jame dalyvavo ir Stefanas Hrčka bei oficialus federacijos atstovas Slovakijoje Lubomiras Martinka. Susitikimo metu Slovakijos Ministras Pirmininkas sutiko tapti pasaulio čempionato globėju, taip dar kartą patvirtindamas valstybės paramą renginiui.

Slovakija – pasaulinių kultūrizmo renginių centras

2009–2013 metais Brusno Kupele kurortas tapo nuolatine svarbiausių W.F.F.–W.B.B.F. renginių vieta. Čia buvo organizuojami pasaulio mėgėjų ir profesionalų čempionatai bei tarptautiniai „Universe“ turnyrai. Šių renginių organizacinį pagrindą sudarė glaudus Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos ir Stefano Hrčkos bendradarbiavimas.

Ypatingą reikšmę turėjo 2013 metų renginiai, kuriuose dalyvavo Slovakijos Respublikos Parlamento pirmininkas Janas Figeľis. Vizito metu jis ne tik dalyvavo oficialiose iškilmėse, bet ir apdovanojo dr. Edmundą Daubarą Slovakijos Parlamento Garbės raštu bei specialiu Parlamento medaliu už ilgametę veiklą plėtojant fitnesą ir kultūrizmą tarptautiniu mastu.

Vėliau Parlamento pirmininko kvietimu įvyko oficialus dr. Edmundo Daubaro vizitas Slovakijos Respublikos Parlamente Bratislavoje. Susitikimų metu buvo nagrinėjami sporto politikos, visuomenės sveikatingumo ir tarptautinio bendradarbiavimo klausimai.

Tarptautinis įvertinimas ir tęstinumas

Slovakijos valstybinių institucijų dėmesys federacijos veiklai nesibaigė ir po 2013 metų. 2016 m. Lietuvoje vykusio W.F.F.–W.B.B.F. pasaulio čempionato metu Slovakijos delegacijos vadovas Lubomiras Martinka įteikė dr. Edmundui Daubarui Slovakijos Respublikos Parlamento Garbės raštą. Dokumentą pasirašė Slovakijos Nacionalinės Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Hrnčiaras.

Šis apdovanojimas tapo simboliniu ilgalaikio Slovakijos ir Pasaulinės W.F.F.–W.B.B.F. federacijos bendradarbiavimo įvertinimu bei pripažinimu už nuopelnus plėtojant tarptautinį fitneso ir kultūrizmo judėjimą.

Tarptautinių ryšių plėtra

Svarbią vietą federacijos veikloje užėmė ir tarptautinių ryšių plėtra. 2011 metais Bratislavoje buvo surengtas oficialus vizitas į Kubos Respublikos ambasadą. Susitikime su Kubos ambasadoriumi dalyvavo dr. Edmundas Daubaras ir Stefanas Hrčka. Derybų metu aptartos Kubos sportininkų dalyvavimo W.F.F.–W.B.B.F. renginiuose galimybės bei tolimesnio sportinio bendradarbiavimo perspektyvos.

Išvados

2009–2013 metų laikotarpis užima išskirtinę vietą W.F.F.–W.B.B.F. federacijos istorijoje. Tuo metu Slovakija tapo vienu reikšmingiausių tarptautinio fitneso ir kultūrizmo centrų Europoje. Šį statusą lėmė ne tik reguliariai organizuojami pasaulio lygio renginiai, bet ir aktyvus Slovakijos valstybės institucijų įsitraukimas.

Analizuojant šį laikotarpį akivaizdu, kad esminį vaidmenį atliko mecenatas Stefanas Hrčka, kurio iniciatyvos, organizacinė veikla ir finansinė parama sudarė sąlygas ilgalaikiam tarptautinių projektų įgyvendinimui. Jo veikla tapo reikšmingu pavyzdžiu, kaip privataus mecenavimo ir visuomeninės iniciatyvos dėka nedidelė Europos valstybė gali tapti pasaulinio sportinio judėjimo centru.

Kodėl kultūrizmas suprastėjo?

2026 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis trenerių ir teisėjų seminaras, kurį organizuoja Pasaulinė WFF-WBBF federacija ir Tarptautinis sporto universitetas (ISU – International Sport University). Viena pagrindinių seminaro temų – pozavimo menas kultūrizme, jo reikšmė varžybose ir sportininkų pasirengime.

Seminare bus ne tik aptariamos teorinės pozavimo subtilybės. Praktiniuose užsiėmimuose bus pristatomos naujos kategorijos, nagrinėjami teisėjavimo kriterijai ir kalbama apie būsimą kultūrizmo sporto raidą.

Kai raumenų nepakako

Šiandien kultūrizmo varžybose sportininkai daugiausia vertinami pagal kūno sudėjimą, raumenų masę, proporcijas, simetriją ir išvaizdą. Tačiau anksčiau vien tik išvystyto kūno nepakakdavo.

1987 metais, steigiant TSRS kultūrizmo federaciją, buvo surengta nemažai specializuotų seminarų. Vieną jų vedė tuometinis Vilniaus kultūrizmo mokyklos vadovas Vitalijus Asovskis. Remdamiesi ilgamete praktika ir darbu su sportininkais, jis ir Vilniaus kultūrizmo mokyklos steigėjas Česlavas Tamulevičius buvo sukūrę visų pagrindinių kultūrizmo pozų klasifikaciją.

Pozavimas tuo metu buvo suprantamas ne kaip formalus privalomas varžybų elementas, o kaip savarankiškas sportininko meistriškumas.

Ypač didelę reikšmę turėjo laisvoji programa. Ji buvo vertinama net keliais aspektais: bendras pasirodymo įspūdis, artistiškumas, sceninis meistriškumas, programos dermė su pasirinkta muzika, pozavimo technika ir gebėjimas sklandžiai pereiti iš vienos pozos į kitą.

Scenoje laimėdavo ne vien raumenys

Tokia sistema skatino sportininkus nuolat tobulėti. Kartais puikiai fiziškai pasirengęs kultūristas galėdavo pralaimėti varžovui, kurio fiziniai duomenys buvo kuklesni, tačiau kuris scenoje sugebėdavo geriau atskleisti savo kūną ir meistriškiau atlikti programą.

Todėl sportininkams neužtekdavo vien treniruotis su štanga. Reikėjo mokytis valdyti kūną, suprasti sceną, muziką, judesį ir žiūrovą.

Štangą kilnoti gali daugelis, tačiau įtaigiai parodyti savo kūną scenoje – gerokai sunkiau.

Būtent todėl pozavimo menas tapdavo svarbia kultūrizmo mokyklos dalimi.

Vilniaus kultūrizmo mokyklos įtaka buvo jaučiama ne tik Lietuvoje. Jos specialistų analitinis darbas prisidėjo prie Lietuvos kultūristų sėkmės TSRS mastu, o panašios pozavimo tradicijos stiprino ir kitų šalių sportininkų meistriškumą.

Tarp išskirtinių to laikotarpio sportininkų, garsėjusių sceniniu meistriškumu ir programomis, buvo Pranas Murauskas, Jevgenijus Gorelikas, Jevgenijus Žurcevas, Rišardas Krinickis, Vytautas Pleckevičius, Saulius Misevičius, Vladas Kapcevičius, Viačeslavas Chleborodovas ir daugelis kitų.

Įkvėpimo ieškojo kitose sporto šakose

Pozavimo vertinimo principai neatsirado iš niekur. To meto Vilniaus kultūrizmo specialistai daug dėmesio skyrė meninei gimnastikai ir dailiajam čiuožimui. Buvo analizuojama, kaip šiose sporto šakose kuriamos programos, kaip vertinamas artistiškumas, judesių tikslumas, muzikalumas ir gebėjimas perteikti pasirodymo idėją.

Šios patirtys buvo pritaikytos kultūrizmo scenoje.

Rezultatas – sportas, kuriame sportininkas turėjo ne tik sukurti įspūdingą kūną, bet ir mokėti jį profesionaliai pristatyti.

Ar kultūrizmas prarado scenos meną?

Šiandien laisvosios programos kultūrizmo varžybose praktiškai nebevertinamos. Dėl to, kaip teigia WFF-WBBF federacijos atstovai, sportininkams nebeliko pakankamos motyvacijos skirti daug laiko pozavimo menui.

O tam reikia laiko, specialių žinių ir trenerio ar pozavimo specialisto pagalbos.

Kai šis elementas pašalinamas iš vertinimo sistemos, sportininkui natūraliai kyla klausimas: kam skirti šimtus valandų sceninės programos kūrimui, jeigu tai neturi įtakos galutiniam rezultatui?

Dėl to, federacijos vertinimu, kultūrizmo scena tapo labiau vienoda. Sportininkai demonstruoja panašias pozas ir panašius privalomus veiksmus, tačiau vis rečiau galima išvysti individualų sceninį charakterį, originalią programą ar tikrą pozavimo meistriškumą.

Naujas požiūris nuo 2027 metų?

WFF-WBBF federacija skelbia, kad nuo 2027 metų planuoja profesionalių kultūristų varžybose vėl pradėti vertinti laisvąsias programas.

Tokiu būdu siekiama sugrąžinti į sceną tai, kas anksčiau buvo neatsiejama kultūrizmo dalis – ne tik raumenų demonstravimą, bet ir scenos meną.

Ar tai pakeis kultūrizmo varžybų veidą? Atsakymą turės pateikti pati sporto bendruomenė. Tačiau akivaizdu, kad klausimas apie pozavimo reikšmę vėl tampa aktualus.

Apie tai bus kalbama ir rugsėjo 27 d. Klaipėdoje vyksiančiame tarptautiniame trenerių ir teisėjų seminare. Praktiniuose bei teoriniuose užsiėmimuose bus siekiama pažvelgti į kultūrizmą ne tik kaip į raumenų vystymo sportą, bet ir kaip į scenos meną, kuriame sportininkas turi gebėti parodyti savo ilgo ir sunkaus darbo rezultatą.

Daugiau informacijos apie seminarą ir WFF-WBBF veiklą – www.worldfitness.lt.

Kai „Gintarinis prizas“ turėjo slėptis: Klaipėdos kultūrizmo proveržio istorija.

Kultūrizmas buvo uždraustas. Klubų oficialiai nebuvo. Varžybos galėjo baigtis nemalonumais. Tačiau Klaipėdoje sportininkai nesustojo. Jie treniravosi bombų slėptuvėje, varžėsi kalėjimo rūsyje, rinkosi mokyklų salėse ir galiausiai išėjo į viešumą. Taip vienas atkakliausių Lietuvos kultūrizmo judėjimų išsaugojo ir pratęsė „Gintarinio prizo“ tradiciją.

Šiandien, artėjant vienų seniausių tradicinių kultūrizmo varžybų pasaulyje – „Gintarinio prizo“ – 60-mečiui, sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis turnyras išliko. Šiandien „Gintarinis prizas“ siejamas su scena, sportininkais, teisėjais, žiūrovais ir tarptautiniu kultūrizmu. Tačiau buvo laikas, kai vien noras treniruotis jau reiškė tam tikrą iššūkį sistemai. Kultūrizmas socialistinėse šalyse buvo uždraustas. Oficialiai jis turėjo išnykti. Klaipėdoje jis neišnyko. Jis nusileido į požemį.

Pradžia – dar prieš draudimą

Kultūrizmo pradžią Klaipėdoje padėjo Antanas Jonuškutis. Politechnikumo patalpose jis įsteigė sporto klubą ir tapo pirmųjų keturių „Gintarinio prizo“ turnyrų – 1967, 1968, 1969 ir 1970 metais – organizatoriumi. Tai buvo laikai, kai kultūrizmas dar tik skynėsi kelią į Lietuvos sporto gyvenimą. Atsirado pirmieji klubai, pirmieji sportininkai ir pirmosios varžybos. Tačiau kartu augo ir konkurencija.

1970 metais Antanas Jonuškutis pasitraukė iš organizacinės veiklos ir visiškai nusišalino nuo kultūrizmo. Klaipėdoje kurį laiką neliko vieno aiškaus centro. Sportininkai treniravosi kas kur ir kaip kas išmanė. Tačiau tai buvo tik tyla prieš audrą.

Bombų slėptuvė tampa kultūrizmo klubu

1971-ieji Klaipėdos kultūrizmo istorijoje tapo lūžio metais.

Klaipėdos jūrų prekybos uosto darbuotojas Vytautas Daubaras jaunųjų sportininkų treniruotėms gavo patalpas uostui priklausiusioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje. Taip atsirado klubas „Gintaras“. Pati vieta šiandien skamba beveik neįtikėtinai. Bombų slėptuvė – vieta, skirta žmonėms slėptis nuo karo pavojų – tapo vieta, kurioje jaunimas kūrė savo sportinę ateitį. „Gintaras“ greitai tapo pagrindiniu Klaipėdos kultūrizmo centru. Klubą lankė apie šimtą entuziastų. Tai jau buvo ne pavieniai sportininkai. Tai buvo bendruomenė. Ir ši bendruomenė netrukus turėjo susidurti su draudimu.

Kai sportas tapo pogrindinis

Kultūrizmo draudimas pakeitė viską.

Oficialių klubų veikla tapo neįmanoma, o varžybos – nelegalios. Sportininkams teko rinktis: atsisakyti mėgstamo sporto arba tęsti treniruotes nepaisant aplinkybių. Klaipėdiečiai pasirinko antrąjį kelią. Treniruotės nesustojo. Jos persikėlė į vietas, apie kurias nereikėjo garsiai pasakoti.

1973 metais Edmundas Daubaras senojo miesto kalėjimo rūsyje surengė nelegalias kultūrizmo varžybas. Kalėjimo rūsys tapo varžybų sale. Tą dieną sportininkai į sceną lipo žinodami, kad jų užsiėmimas oficialiai draudžiamas. Suaugusiųjų grupėje nugalėjo Mindaugas Liaugaudas, jaunimo – Algimantas Ratas. Šie rezultatai svarbūs ne tik todėl, kad kažkas laimėjo. Svarbiausia buvo tai, kad varžybos apskritai įvyko.

46 sportininkai prieš draudimą

Tais pačiais 1973 metais Edmundas Daubaras Vilniuje subūrė nelegaliai veikusių klubų sportininkus ir organizavo jėgos dvikovės varžybas. Į jas susirinko 46 atletai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Draudimas galėjo uždaryti klubus, tačiau negalėjo taip lengvai sunaikinti žmonių tarpusavio ryšių. Sportininkai ieškojo vieni kitų. Susitikdavo. Treniravosi. Varžėsi. Taip buvo išsaugota ne tik sportinė forma, bet ir Lietuvos kultūrizmo bendruomenė.

„Gintarinis prizas“ grįžta į Klaipėdą

1974 metais „Gintaro“ klube, toje pačioje bombų slėptuvėje Sportininkų gatvėje, buvo surengtas „Gintarinio prizo“ turnyras. Jame dalyvavo keturių Klaipėdos pogrindinių klubų atletai. Varžybos buvo visavertės. Sportininkai atliko jėgos pratimus, demonstravo privalomąsias pozas ir rengė laisvąją programą. Jaunių grupėse nugalėjo Antanas Kazlauskas, Algimantas Ratas ir Sigitas Kišonas. Jaunimo grupėse stipriausiais tapo Kęstutis Virketis ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Sigitas Vilutis ir Vytautas Zenkevičius. Absoliučiaisiais savo amžiaus grupių nugalėtojais tapo Antanas Kazlauskas, Evaldas Šorius ir Vytautas Zenkevičius. Tačiau už protokolų eilučių slypėjo kur kas daugiau. Kiekviena tokia pergalė buvo įrodymas, kad draudimas sporto nesunaikino.

Mokyklos salė

1975 metais „Gintarinio prizo“ turnyras persikėlė į vieną iš Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų. Į varžybas atvyko sportininkai iš Telšių ir Vilniaus. Jaunių grupėse nugalėjo Leonidas Rodionovas, Rimas Apulskis ir Antanas Dobrodzejus. Jaunimo kategorijose pirmąsias vietas iškovojo Antanas Bašermanas, Algimantas Ruplys ir Aimontas Dolgichas. Suaugusiųjų grupėse stipriausiais tapo Vytautas Zenkevičius, Olegas Serovas ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais pripažinti Rimas Apulskis, Algimantas Ruplys ir Rišardas Krinickis. Geografija plėtėsi. Klaipėda nebebuvo vienintelis taškas. Kultūrizmo judėjimas jungė skirtingus miestus ir skirtingas sportininkų kartas.

Rizikingas žingsnis Telšiuose

1976 metais Edmundas Daubaras žengė dar vieną žingsnį.

„Gintarinio prizo“ turnyrą kartu su „Žemaitijos taure“ jis organizavo Telšiuose. Jėgos rungtis vyko vienoje miesto mokyklų, o kūno demonstravimo dalis – Telšių miesto kultūros rūmuose. Čia istorija tampa ypač įdomi. Kultūrizmas vis dar buvo uždraustas. Tačiau sportininkai turėjo pasirodyti viešai. Edmundas Daubaras rizikavo. Jam pavyko įtikinti kultūros rūmų administraciją, kad renginys nėra nusižengimas. Negana to, kultūros rūmai renginį išreklamavo miesto gyventojams. Ir tada nutiko tai, ko galbūt buvo galima tikėtis mažiausiai. Į salę susirinko žmonės. Salė buvo pilna. Kultūrizmas, kurį buvo bandoma nustumti į pogrindį, vienam vakarui tapo viešu reginiu. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių. Jaunių pogrupių kategorijose nugalėjo Rimas Apulskis, Stasys Stanius ir Rimas Česaitis. Jaunimo kategorijose – Antanas Bašermanas, Aimontas Dolgichas ir Evaldas Šorius. Suaugusiųjų kategorijose nugalėjo Valentinas Vandys ir Rišardas Krinickis. Absoliučiaisiais nugalėtojais tapo Rimas Apulskis, Evaldas Šorius ir Rišardas Krinickis. Varžybos praėjo sklandžiai. Neįvyko nieko, ko buvo galima baimintis. Ir tai pakeitė Edmundo Daubaro požiūrį į tai, kas įmanoma.

1977-ieji: durys atsiveria

Po Telšių Edmundas Daubaras įsidrąsino dar labiau.

Tarpininkaujant jo tėvui Vytautui Daubarui, 1977 metais „Gintarinio prizo“ turnyras buvo surengtas Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose.  Šį kartą buvo pasirinkta tik kūno demonstravimo dalis. Jėgos pratimų nebuvo. Tačiau svarbiausia buvo ne programa. Svarbiausia buvo vieta. Kultūros rūmai. Vieša salė. Žiūrovai. Ir sportininkai, kurie prieš kelerius metus varžėsi kalėjimo rūsyje. Dabar jie stovėjo priešais pilną salę. Oficialios reklamos nebuvo. Žiūrovus į renginį „gyvai“, vieni per kitus, subūrė patys Klaipėdos sportininkai. Salė buvo pilna aistruolių. Varžybose dalyvavo sportininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kelias nuo bombų slėptuvės iki kultūros rūmų buvo nueitas.

Nuo požemio – į istoriją

Žvelgiant šiandien, šis kelias atrodo beveik simbolinis.

1971 metais kultūrizmas Klaipėdoje rado prieglobstį bombų slėptuvėje.

1973-iaisiais sportininkai varžėsi senojo kalėjimo rūsyje.

1974 metais „Gintarinis prizas“ vėl skambėjo pogrindyje.

1975 metais varžybos jau vyko mokykloje.

1976 metais kultūristai išėjo į Telšių kultūros rūmų sceną.

O 1977 metais „Gintarinis prizas“ pasirodė Klaipėdos jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, priešais pilną žiūrovų salę.

Tai buvo ne vien sporto renginių geografijos kaita. Tai buvo kelias iš pogrindžio į viešumą. Ir šiame kelyje buvo išsaugota svarbiausia – tradicija.

Kultūrizmo draudimo metais Klaipėdoje nebuvo lengva treniruotis. Nebuvo lengva organizuoti varžybas. Nebuvo lengva net susitikti su bendraminčiais. Tačiau buvo žmonių, kurie nenuleido rankų.

Vytautas Daubaras suteikė erdvę treniruotėms. Edmundas Daubaras ėmėsi organizacinės rizikos. Sportininkai lankė treniruotes, ruošėsi varžyboms ir nepaisė to, kad jų sportas buvo už oficialios sistemos ribų. Todėl „Gintarinio prizo“ istorija nėra vien nugalėtojų, rekordų ar datų seka. Tai istorija apie atkaklumą. Apie žmones, kurie neleido nutrūkti tradicijai. Apie sportą, kuris, nors ir buvo uždraustas, išliko gyvas.

Ir galbūt būtent todėl šiandien „Gintarinio prizo“ istorijoje svarbu prisiminti ne tik tuos, kurie stovėjo ant scenos ir buvo paskelbti nugalėtojais, bet ir tuos, kurie tuo metu rizikavo vien tam, kad ši scena apskritai egzistuotų.

„Gintarinis prizas“ nebuvo sustojęs. Jis tiesiog kurį laiką vyko ten, kur jo neturėjo būti.