OFICIALIOJI IR NEOFICIALIOJI ČEKOSLOVAKIJA: SUSITIKIMAI SPORTO MINISTERIJOJE IR TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ REIKŠMĖ SOCIALISTINIO LAIKOTARPIO KULTŪRIZME

Įvadas

XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose kultūrizmo plėtra socialistinėse valstybėse buvo glaudžiai susijusi ne tik su sportininkų pasiekimais, bet ir su organizacine veikla, kurią vykdė nacionalinių federacijų vadovai, treneriai bei sporto administratoriai. Jų iniciatyvos sudarė prielaidas tarptautiniams ryšiams palaikyti ir sporto šakos tęstinumui užtikrinti politinių apribojimų sąlygomis.

1973 m. daugelyje socialistinių valstybių kultūrizmas susidūrė su įvairiomis administracinėmis ir politinėmis kliūtimis. Dėl to sporto organizacijų veikla buvo apribota, o tarptautiniai kontaktai tapo sudėtingesni. Šiame kontekste ypatingą vietą užėmė Čekoslovakija, kurios kultūrizmo organizacijos išlaikė santykinai aktyvią veiklą ir ryšius su tarptautinėmis sporto struktūromis.

Straipsnyje nagrinėjami 1975 ir 1977 m. įvykę Lietuvos atstovo Edmundo Daubaro vizitai į Čekoslovakiją, jų metu vykę susitikimai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos ir sporto administracijos vadovais bei šių kontaktų reikšmė tolesnei kultūrizmo raidai socialistiniame regione.

Kultūrizmo padėtis socialistinėse šalyse po 1973 metų

Po 1973 m. kultūrizmo organizacinė veikla daugelyje socialistinių šalių buvo smarkiai apribota. Dėl skirtingų politinių ir administracinių aplinkybių kiekviena valstybė formavo savitą šios sporto šakos vystymo modelį. Tarptautinis bendradarbiavimas tapo fragmentiškas, o ryšiai tarp nacionalinių organizacijų buvo palaikomi daugiausia asmeninių kontaktų pagrindu.

Tuo laikotarpiu aktyviausi kultūrizmo centrai Sovietų Sąjungoje išliko Baltijos respublikose. Estijoje reikšmingą vaidmenį atliko Inaras Mardo (1945–2002), o Lietuvoje – Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjai ir treneriai Česlavas Tamulevičius bei Vitalijus Asovskis. Svarbiausiomis regiono varžybomis tapo Taline rengti turnyrai bei Lietuvoje organizuotas tarptautinis turnyras „Gintarinis prizas“, vykęs nuo 1968 m.

1975 metų vizitas į Čekoslovakiją

1975 m. Vilniaus valstybinio universiteto studentas Edmundas Daubaras pagal studentų mainų programą dviem mėnesiams išvyko į Prahą. Vizito metu jis užmezgė ryšius su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos prezidentu Vojtechu Fiala, kuris tuo metu buvo viena svarbiausių šalies kultūrizmo organizacinės veiklos figūrų.

Tais pačiais metais Čekoslovakijos sportininkai dalyvavo IFBB Europos čempionate. Reikšmingiausią rezultatą pasiekė Petras Stachas, tapęs ne tik savo kategorijos, bet ir absoliučiu Europos čempionu. Šis laimėjimas sustiprino Čekoslovakijos pozicijas tarptautiniame kultūrizmo judėjime.

Vizito metu E. Daubaras lankėsi pas Petrą Stachą jo treniruočių bazėje Prahos apylinkėse, kur buvo supažindintas su sportininko rengimosi sistema ir pasirengimo tarptautinėms varžyboms principais.

Vojtecho Fialos iniciatyva taip pat buvo organizuotas susitikimas Čekoslovakijos sporto organizacijoje Č.S.T.V. (Československý svaz tělesné výchovy). Susitikime aptarta kultūrizmo padėtis Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijoje ir kitose Europos valstybėse, nagrinėtos galimos bendradarbiavimo kryptys.

Siekdama gauti objektyvios informacijos apie padėtį Sovietų Sąjungoje, Čekoslovakijos kultūrizmo federacija palaikė ryšius su vienu iš sovietinio kultūrizmo pradininkų Genadijumi Baldinu. Jo pateikta informacija rodė, kad po 1973 m. apribojimų organizuota kultūrizmo veikla TSRS buvo gerokai sumažėjusi, o aktyvesnė veikla išliko daugiausia Baltijos respublikose.

1977 metų vizitas ir susitikimai

1977 m. Edmundas Daubaras antrą kartą lankėsi Prahoje pagal studentų mainų programą. Vizito metu buvo tęsiami 1975 m. pradėti kontaktai su Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos vadovybe ir sporto administracijos atstovais.

Tuo metu federacija jau veikė Č.S.T.V. struktūroje ir turėjo nuolatines darbo patalpas. Federacijos sekretoriaus pareigas ėjo žinomas kultūristas Peteris Tlapakas, aktyviai dalyvavęs organizuojant šalies kultūrizmo veiklą.

Vizito metu E. Daubaras taip pat lankėsi Čekoslovakijos olimpinės rinktinės pasirengimo centre, kuriame treniravosi nacionalinės kultūrizmo rinktinės nariai. Susitikimų metu buvo aptariami sportininkų rengimo metodai, treniruočių organizavimo principai ir pasirengimas tarptautinėms varžyboms.

Svarbi vizito dalis buvo kelionė į Brno miestą, kur profesoriaus Františeko Bulvos iniciatyva vyko Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos tarybos posėdžiai. E. Daubaras buvo pakviestas dalyvauti juose svečio teisėmis ir pristatė pranešimą apie kultūrizmo situaciją Sovietų Sąjungoje. Šis pranešimas suteikė Čekoslovakijos sporto vadovams galimybę tiesiogiai susipažinti su kultūrizmo organizavimo sąlygomis TSRS po 1973 m. apribojimų.

Išvados

1975 ir 1977 m. vykę Edmundo Daubaro vizitai į Čekoslovakiją buvo reikšmingi palaikant tarptautinius ryšius tarp Baltijos šalių ir Čekoslovakijos kultūrizmo organizacijų. Šie kontaktai sudarė galimybes keistis informacija apie sporto šakos raidą, organizacinius modelius ir tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvas.

Čekoslovakijos kultūrizmo federacijos veikla septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose išsiskyrė platesnėmis tarptautinio bendradarbiavimo galimybėmis nei daugelyje kitų socialistinių valstybių. Dėl šios priežasties Čekoslovakija tapo vienu svarbiausių kultūrizmo centrų socialistiniame pasaulyje ir atliko svarbų vaidmenį palaikant šios sporto šakos tęstinumą politinių apribojimų laikotarpiu.

NABBA Lietuvoje: istorija, kurios iki šiol nepavyko pakartoti

Šiandien seniausia pasaulio kultūrizmo organizacija NABBA vienija apie dvidešimt aktyviai veikiančių nacionalinių organizacijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvos vardas šios organizacijos istorijoje užima gerokai svarbesnę vietą, nei dažnai prisimenama. Pastarieji keturi dešimtmečiai rodo, kad Lietuvos ir NABBA bendradarbiavimas neapsiribojo vien sportinėmis varžybomis – jis buvo susijęs ir su valstybės tarptautiniu pripažinimu, ir su nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijų kūrimusi.

Net jeigu šiandien netikėtai pasikeistų tarptautinės NABBA vadovybė ir organizacijos prezidentu taptų Lietuvos atstovas, toks faktas savo istorine reikšme vargu ar prilygtų tiems įvykiams, kurie vyko 1991–2005 metais. Būtent tuo laikotarpiu Lietuva tapo viena ryškiausių NABBA šalių Europoje.

Žmonės, kūrę Lietuvos NABBA istoriją

Kalbant apie reikšmingiausius Lietuvos NABBA istorijos puslapius, pirmiausia minėtini trys vardai – dr. Edmundas Daubaras, Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas.

Dr. Edmundas Daubaras buvo pagrindinis nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacijos kūrėjas ir tarptautinių ryšių iniciatorius. Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas tapo pirmaisiais Lietuvos sportininkais, iškovojusiais NABBA Europos čempionų titulus ir įrašiusiais Lietuvos vardą į šios organizacijos istoriją.

Žinoma, Lietuvos kultūrizmo raidoje dirbo daug trenerių, sportininkų ir organizatorių, tačiau būtent šių žmonių veikla buvo tiesiogiai susijusi su įvykiais, turėjusiais ne tik sportinę, bet ir politinę bei tarptautinę reikšmę.

Kelias į tarptautinį pripažinimą

1989–1990 metais Lietuvos kultūrizmo organizatoriai siekė, kad atkuriama nepriklausoma valstybė būtų savarankiškai pripažinta tarptautinėse sporto organizacijose. Tuo metu situacija nebuvo palanki.

Po daugelį metų trukusių pastangų pasiekti savarankišką Lietuvos narystę IFBB federacijoje, 1990 metais Niujorke vykusio pokalbio metu IFBB prezidentas Benas Veideris dr. Edmundui Daubarui pareiškė, jog federacija rems Maskvos poziciją ir nepripažins savarankiškos Lietuvos narystės. Toks sprendimas privertė ieškoti kitų kelių.

Tuomet dr. Edmundas Daubaras užmezgė ryšius su NABBA prezidentu Oskaru Heidenstamu. Šis ne tik pakvietė Lietuvos sportininkus dalyvauti Europos čempionate Prancūzijos Epinalio mieste, bet ir palaikė Lietuvos siekį tapti savarankiška tarptautinės organizacijos nare.

Šiame procese svarbi buvo ir Lietuvos valstybės parama. Nepriklausomos Lietuvos sporto ministras Algirdas Raslanas, vėliau ministrai Vitas Nėnius ir Kęstutis Skrebys, viceministras Rimas Girskis bei dienraščio „Respublika“ redaktorius Vytas Tomkus prisidėjo prie to, kad Lietuvos kultūrizmo organizacija galėtų veikti tarptautiniu mastu.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija

1991 metų gegužės mėnesį, padedant pirmajam nepriklausomos Lietuvos sporto ministrui Algirdui Raslanui, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija (LNKA), tapusi pirmąja oficialiai įregistruota nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo organizacija.

Tuo pat metu Lietuvoje dar veikė Lietuvos TSR kultūrizmo federacija, išlaikiusi ankstesnius ryšius su Sovietų Sąjungos sporto struktūromis. Todėl LNKA įsteigimas reiškė ne tik naujos sporto organizacijos atsiradimą, bet ir nepriklausomos Lietuvos sporto sistemos kūrimą.

NABBA pripažino Lietuvos Respubliką

Vienas svarbiausių istorinių faktų – Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija tapo NABBA nare dar iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.

Tuo metu daugelis tarptautinių sporto organizacijų delsė priimti sprendimus dėl Lietuvos narystės. NABBA buvo viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, oficialiai pripažinusių Lietuvos Respubliką ir pateikusių tai patvirtinantį dokumentą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui.

Šis faktas turėjo ne vien sportinę, bet ir politinę reikšmę, nes demonstravo tarptautinės sporto bendruomenės paramą atkurtai Lietuvos valstybei.

Pirmieji Europos čempionai

Netrukus sekė ir sportiniai laimėjimai.

Natalija Murnikovienė bei Rolandas Bučinskas tapo NABBA Europos čempionais. Tai buvo pirmi tarptautiniai nepriklausomos Lietuvos sportininkų laimėjimai kultūrizmo srityje.

Šios pergalės įrodė, kad Lietuvos sportininkai gali konkuruoti su stipriausiais Europos atletais net ir visiškai naujomis valstybės kūrimosi sąlygomis.

Lietuva – NABBA Europos centras

1996, 1997 ir 1998 metais Lietuva surengė net tris NABBA Europos čempionatus – Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje.

Tai buvo išskirtinis pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir visos NABBA istorijoje. Nedaug valstybių buvo gavusios teisę per tokį trumpą laiką organizuoti tris Europos čempionatus.

Dar svarbiau, kad 1997 ir 1998 metų čempionatus transliavo tarptautinis televizijos kanalas „Eurosport“. Tai reiškė, kad Lietuvos vardas pasiekė milijonus sporto žiūrovų visoje Europoje, o šalies organizaciniai gebėjimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu.

Ar buvo kas nors panašaus?

Per daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kultūrizmas pasiekė daug įspūdingų sportinių pergalių įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos atletai tapo pasaulio ir Europos čempionais, profesionalais, sėkmingai atstovavo šaliai prestižinėse varžybose.

Tačiau vertinant ne vien sportinius rezultatus, o visumą – pirmosios nepriklausomos kultūrizmo organizacijos įsteigimą, tarptautinį Lietuvos pripažinimą, oficialios narystės gavimą, pirmuosius Europos čempionų titulus ir trijų Europos čempionatų surengimą Lietuvoje – 1991–1998 metų NABBA istorija išlieka išskirtiniu reiškiniu Lietuvos sporte.

Tai buvo laikotarpis, kai kultūrizmas tapo ne tik sporto šaka, bet ir viena iš priemonių pasauliui parodyti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistuoja, veikia ir yra pripažįstama tarptautinėje bendruomenėje.

Išvados

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams galima objektyviai konstatuoti, kad Lietuvos NABBA istorija yra neatsiejama atkurtos valstybės sporto istorijos dalis.

1991–1998 metų įvykiai buvo reikšmingi ne tik dėl iškovotų medalių. Jie liudijo Lietuvos siekį būti savarankiška tarptautinės sporto bendruomenės nare, kūrė šalies autoritetą ir demonstravo, kad net nedidelė valstybė gali tapti svarbiu tarptautinės organizacijos partneriu.

Istorija vertinama ne pagal šiandien užimamas pareigas ar skambius titulus, bet pagal darbus, pakeitusius įvykių eigą. Lietuvos NABBA istorijoje būtent šio laikotarpio darbai nulėmė, kad Lietuvos vardas tapo žinomas tarptautinėje kultūrizmo bendruomenėje. Tai išlieka vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrizmo istorijos puslapių.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Istorinis „Gintarinio prizo“ turnyras

Knyga, skirta „Gintarinio prizo“ šešiasdešimtmečiui

2027 metais Klaipėdoje bus minimas vieno seniausių pasaulyje tradicinių tarptautinių kultūrizmo, o dabar ir fitneso, turnyrų – „Gintarinio prizo“ – šešiasdešimtmetis. Šiai iškiliai sukakčiai pradėjome ruoštis dar 2025 metais. Iš pradžių buvo sumanyta sporto veteranams ir žmonėms, savo darbu kūrusiems turnyro istoriją, pagaminti išskirtinius proginius medalius. Tačiau sporto bendruomenės, istorikų ir įvairių institucijų atstovų siūlymu gimė kur kas prasmingesnė idėja – išleisti istorinę knygą.

Toks sprendimas pasirodė visiškai pagrįstas. Per šešis dešimtmečius „Gintarinis prizas“ tapo ne tik sporto renginiu. Jo istorijoje persipynė sportiniai pasiekimai, politiniai įvykiai, ekonominiai pokyčiai ir kultūriniai ryšiai. Nedaugelis pasaulio tradicinių varžybų gali pasigirti tokia įvairiapuse ir turininga raida.

Darbas netrukus įgavo pagreitį. Knygos tekstai jau parengti lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Šiuo metu tikslinami faktai, atrenkamos istorinės nuotraukos ir baigiami redaguoti tekstai.

Rašydami supratome, kad vien papasakoti „Gintarinio prizo“ istoriją nepakanka. Turnyro reikšmės neįmanoma suvokti neatskleidus platesnio istorinio konteksto. Todėl knygoje glaustai apžvelgiama ir tarptautinė kultūrizmo bei fitneso raida, pristatomos šių sporto šakų ištakos, svarbiausi jų vystymosi etapai bei vieta pasaulio sporto istorijoje.

Iki šiol pasaulyje nėra išleistos išsamios kultūrizmo istorijos. Daugelis garsių atletų – Arnoldas Švarcenegeris, Seržas Nubretas, Vladimiras Dubininas ir kiti – savo knygose daugiausia pasakojo apie asmeninį sportinį kelią, o bendrą šios sporto šakos raidą palietė tik fragmentiškai. Lietuvoje publikuota kultūrizmo istorija taip pat nepretenduoja į visapusišką tyrimą – joje daugiausia atsispindi vienos tarptautinės federacijos veikla ir vieno miesto sportinis gyvenimas.

Todėl ši knyga siekia užpildyti bent dalį šios istorinės spragos. Nors pagrindinis dėmesys skiriamas „Gintarinio prizo“ turnyrui, kartu įamžinami ir reikšmingiausi Lietuvos bei pasaulio kultūrizmo istorijos faktai, žmonės ir įvykiai. Tai nėra galutinė šios sporto šakos istorija, tačiau tikimės, kad ji taps patikimu pagrindu būsimiems tyrinėtojams ir autoriams.

Išvados

Istorija gyvuoja tol, kol ją prisimename ir perduodame ateities kartoms. Jei šiandien neužfiksuosime svarbiausių faktų, rytoj jie gali būti prarasti visiems laikams. „Gintarinio prizo“ istorija – tai ne tik vieno turnyro metraštis. Tai Lietuvos kultūrizmo raidos, tarptautinio sportinio bendradarbiavimo ir kelių sportininkų kartų pasiaukojimo liudijimas.

Ši knyga yra mūsų pagarba žmonėms, kūrusiems šį turnyrą ir garsinusiems Lietuvos vardą pasaulyje. Tikimės, kad ji ne tik išsaugos praeitį, bet ir įkvėps ateities kartas tęsti pradėtus darbus, vertinti savo sporto istoriją ir didžiuotis jos pasiekimais.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

2008 M. TARPTAUTINIS TURNYRAS „GINTARINIS PRIZAS“.

Ar šiandien pasaulyje yra kas nors, kas galėtų su juo lygintis?

Klaipėda, 2008 m.

2008 metais, kartu su tarptautiniu „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyru Klaipėdoje, pasaulinės WFF–WBBF federacijos organizatoriai aktyviai dirbo rengdami Vilniuje tradicinį „Universe“ turnyrą bei WBBF pasaulio profesionalų čempionatą. Tuo pat metu WFF pasaulio profesionalų čempionatas su solidžiomis piniginėmis premijomis buvo surengtas Prahoje, Žofino rūmuose, ir jį vėl organizavo Čekijos verslininkas Martinas Kuta.

Po WFF-WBBF federacijos vadovų susitikimo su Lenkijos Respublikos sporto ministru Zbigniewu Paceltu, Bydgoščiaus verslininkas Jerzy Gotowski inicijavo WFF-WBBF pasaulio mėgėjų čempionato organizavimą savo mieste.

Šis svarbus sprendimas tapo reikšmingu žingsniu stiprinant tarptautinį federacijos pripažinimą ir plėtojant kultūrizmo bei fitneso sportą Europoje. Renginio organizavimui buvo sutelktos miesto valdžios, verslo bendruomenės ir sporto organizacijų pajėgos, o pats čempionatas tapo vienu reikšmingiausių metų WFF-WBBF sporto įvykių.

Bydgoščiuje surengtas pasaulio mėgėjų čempionatas subūrė sportininkus iš įvairių šalių ir dar labiau sustiprino federacijos pozicijas tarptautinėje sporto arenoje.

“Gintarinis prizas”

Jubiliejinis „Gintarinio prizo“ turnyras Klaipėdoje sulaukė išskirtinio valstybės dėmesio – jį rėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o Lietuvos Respublikos Seimas priėmė sprendimą turnyro finansavimą įtraukti į valstybės biudžetą kaip atskirą eilutę.

Varžybos vyko didžiulėje LCC tarptautinio universiteto sporto salėje. Žiūrovų susidomėjimas buvo toks didelis, kad pritrūkus sėdimų vietų keliems šimtams žmonių varžybas teko stebėti stovint. Tai dar kartą patvirtino išskirtinį turnyro populiarumą ir reikšmę Lietuvos sporto gyvenime.

 „Gintarinio prizo“ renginio proga buvęs Austrijos parlamento pirmininkas profesorius Alfredas Gerstlas klaipėdiečiams padovanojo išskirtinę savo auklėtinio, tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Švarcenegerio, originalių fotografijų kolekciją bei dokumentinį filmą, pasakojantį apie jo gyvenimo ir sportinės karjeros kelią.

Fotografijos buvo eksponuojamos LCC universiteto patalpose surengtoje parodoje, o dokumentinis filmas rodytas gausiai susirinkusiems varžybų žiūrovams.

Iškilmingoje varžybų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei kiti garbūs svečiai. Renginį filmavo iš Vilniaus atvykusi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) kūrybinė grupė.

2008 m. „Gintarinio prizo“ turnyro metu buvo pagerbti tiek gyvi, tiek jau mirę veteranai. Po varžybų užsienio delegacijų vadovai lankėsi Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos sporto ministerijoje, taip pat dalyvavo ELTA naujienų agentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.

Renginio proga buvo išleistas istorinis trikalbis žurnalas (10 000 egzempliorių tiražu) ir 3000 varžybų DVD diskų. Leidiniai buvo nemokamai platinami įvairių tarptautinių renginių metu visame pasaulyje.

Varžybose dalyvavo 293 atletai iš 21 šalies: Argentinos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Izraelio, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Rusijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos ir Juodkalnijos.

ABSOLIUTŪS TURNYRO NUGALĖTOJAI

Moterys: Jamila Vanesa Toledo (Argentina)

Vyrai: Darius Bukšnaitis (Šakiai, Lietuva)

Profesorius Vasilijus Bespalenko – sportinio kultūrizmo pradininkas Ukrainoje

Asmenybė, sujungusi mokslą, sportą ir visuomeninę veiklą

Profesorius Vasilijus Bespalenko yra viena ryškiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo asmenybių, kurios veikla apima sportą, mokslą, pedagogiką, visuomeninį darbą ir kultūrą. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius trunkančią profesinę karjerą jis sugebėjo suderinti mokslininko, dėstytojo, trenerio, sportininko ir visuomenės veikėjo veiklą, tapdamas autoritetu kelioms sportininkų ir trenerių kartoms.

1983 metais baigęs meno dizaino studijas Ivano Franko nacionaliniame universitete Lvove, Vasilijus Bespalenko pasirinko dar vieną profesinės veiklos kryptį – fizinės kultūros mokslus, kuriuos studijavo Lvovo valstybiniame universitete. Vėliau įgijo praktinės psichologijos magistro kvalifikaciją, o sukauptas žinias sėkmingai pritaikė sportininkų rengimo metodikoje bei pedagoginėje veikloje.

Daugelį metų profesorius dirbo įvairiose Ukrainos aukštosiose mokyklose, dėstė fizinės kultūros disciplinas, vadovavo studentų moksliniams darbams ir rengė specialistus. Eidamas Lvovo Stavropigiono universiteto fizinės kultūros katedros vedėjo pareigas, jis daug dėmesio skyrė šiuolaikinių mokymo programų kūrimui bei sporto mokslo plėtrai. Pastaraisiais metais profesorius aktyviai dalyvauja rengiant ir tobulinant studijų programas Tarptautiniame sporto universitete.

Plačioji visuomenė Vasilijų Bespalenko pažįsta ne tik kaip pedagogą ir sporto specialistą. Dėl išskirtinės charizmos, kultūros ir ilgametės patirties jis dažnai kviečiamas dalyvauti televizijos bei radijo laidose, duoti interviu spaudai, filmuotis dokumentiniuose ir meniniuose Ukrainos bei Lenkijos kino projektuose, dalyvauti meninės fotografijos projektuose.

Sportininkas, sukūręs ištisą kultūrizmo epochą

Vasilijaus Bespalenko sportinė biografija neatsiejama nuo sportinio kultūrizmo istorijos Ukrainoje. Jis laikomas vienu šios sporto šakos pradininkų ir svarbiausių jos organizatorių.

Ypač reikšminga jo veikla buvo XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai kultūrizmas daugelyje socialistinių valstybių buvo oficialiai draudžiamas arba griežtai ribojamas. Nepaisydamas tuometinių ideologinių kliūčių, Vasilijus Bespalenko tapo pirmuoju Ukrainos TSR sportininku, reguliariai atstovavusiu savo šaliai kultūrizmo varžybose Baltijos valstybėse. Tokia veikla prisidėjo prie tarptautinių sportinių ryšių plėtros ir kultūrizmo pripažinimo regione.

Per savo sportinę karjerą Vasilijus Bespalenko tapo daugkartiniu pasaulio ir Europos čempionu, iškovojo daugybę tarptautinių titulų bei apdovanojimų. Tačiau vienu svarbiausių savo pasiekimų jis laiko pergales tarptautiniame „Gintarinio prizo“ turnyre – vienose prestižiškiausių kultūrizmo varžybų pasaulyje. Šio turnyro istorijoje iškovoti titulai tapo jo sportinio meistriškumo simboliu, o 2022 metais pelnytas absoliutaus nugalėtojo vardas dar kartą patvirtino išskirtinį profesionalumą ir ilgaamžiškumą sporte.

Ne mažiau svarbi yra ir jo trenerio veikla. Per daugelį metų profesorius išugdė nemažai aukšto meistriškumo sportininkų, kurie sėkmingai atstovavo Ukrainai tarptautinėse varžybose. Jo sukurta sportininkų rengimo sistema grindžiama ne tik fiziniu pasirengimu, bet ir psichologiniu stabilumu, disciplinos ugdymu bei pagarba sporto etikai.

Organizacinė ir visuomeninė veikla

Didelę gyvenimo dalį Vasilijus Bespalenko skyrė sporto organizavimui ir visuomeninei veiklai.

Jis buvo pirmasis Ukrainos TSR IFBB federacijos prezidentas, aktyviai prisidėjęs prie organizuoto kultūrizmo kūrimo šalyje. Šiuo metu jis vadovauja Ukrainos WFF–WBBF federacijai, kurios veikla orientuota į tarptautinį bendradarbiavimą ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą.

Jo iniciatyva Ukrainoje surengta daugybė nacionalinių ir tarptautinių čempionatų. Vienu svarbiausių organizacinių pasiekimų laikomos 2013 metais surengtos WFF–WBBF „World Grand Prix“ varžybos, kurios subūrė sportininkus iš daugelio pasaulio valstybių.

Tarptautinėje erdvėje profesorius ne kartą atstovavo Ukrainai oficialių delegacijų vadovo teisėmis. Dalyvaudamas tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje, jis ne kartą buvo oficialiai priimtas Lietuvos Respublikos Seime, prisidėdamas prie sportinių ir kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Ukrainos stiprinimo.

Profesorius aktyviai dalyvauja ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Istorinė Ukrainos kazokų lyga, įvertindama jo nuopelnus valstybei ir visuomenei, suteikė jam generolo leitenanto laipsnį.

Tarptautinis pripažinimas

Ilgametė profesoriaus veikla įvertinta daugybe tarptautinių apdovanojimų.

2017 metais jam buvo įteiktas istorinio Kristaus ordino medalis, siejamas su Jungtinių Tautų asociatyviomis visuomeninėmis iniciatyvomis.

2020 metais profesorius buvo apdovanotas UNESCO garbės raštu už indėlį į sporto, švietimo ir visuomenės kultūros puoselėjimą.

Tais pačiais metais Pasaulinė WFF–WBBF federacija Vasilijų Bespalenko apdovanojo aukščiausiu organizacijos įvertinimu – “Tarptautiniu Garbės aukso medaliu”.

Reikšmė sporto istorijai

Profesoriaus Vasilijaus Bespalenko gyvenimas yra pavyzdys, kaip asmeninis atkaklumas, profesinis pasirengimas ir visuomeninis aktyvumas gali tapti ilgalaikės įtakos šaltiniu visos šalies sporto raidai. Jis priklauso tai sporto lyderių kartai, kuri kultūrizmą puoselėjo sudėtingomis politinėmis sąlygomis ir prisidėjo prie jo tarptautinio pripažinimo.

Jo veikla neapsiribojo sportiniais rezultatais. Kaip pedagogas jis rengė naujas specialistų kartas, kaip treneris ugdė čempionus, kaip sporto organizatorius kūrė nacionalinę kultūrizmo sistemą, o kaip visuomenės veikėjas prisidėjo prie tarptautinio Ukrainos sporto prestižo stiprinimo.

Šiandien profesorius Vasilijus Bespalenko pelnytai laikomas viena svarbiausių Ukrainos sportinio kultūrizmo istorijos asmenybių. Jo darbai, išugdyti sportininkai ir organizacinis palikimas išlieka reikšminga Ukrainos bei tarptautinio sportinio kultūrizmo istorijos dalimi.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorijos

Maiklas Mičelas – visur aukštumoje

Su legendiniu tarptautiniu „Gintarinio prizo“ turnyru neatsiejamai susijęs išskirtinis sportininkas, kino aktorius, režisierius ir buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas škotas Maiklas Mičelas (Michael Mitchell, 1956–2021). Jo asmenybė išsiskyrė ne tik sportiniais pasiekimais, bet ir nepaprasta gyvenimo patirtimi, kuri pelnė jam pagarbą įvairiose pasaulio šalyse.

Pasaulinės WFF–WBBF federacijos veikloje Maiklas Mičelas pradėjo dalyvauti 1996 metais. Nuo pirmųjų pažinties su federacija dienų jis tapo aktyviu jos renginių dalyviu ir ištikimu bendražygiu. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, tarptautiniuose kongresuose, oficialiuose federacijos susitikimuose bei įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose. Iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų jis liko aktyvus WFF–WBBF federacijos narys ir vienas ryškiausių jos ambasadorių.

Sporte Maiklas Mičelas pasiekė įspūdingų rezultatų. Per savo ilgą karjerą jis ne kartą tapo tarptautinių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Jo pergalės garsino ne tik jo gimtąją Škotiją, bet ir pačią WFF–WBBF federaciją. Dėl puikios fizinės formos, disciplinos ir profesionalumo jis pelnė autoritetą tarp sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Ne vienas jaunosios kartos atletas jį laikė pavyzdžiu, kaip sportinius laimėjimus galima derinti su aukšta asmenine kultūra ir pagarba varžovams.

Tačiau Maiklo Mičelo veikla neapsiribojo vien sportu. Jis buvo profesionalus kino aktorius ir režisierius, filmavosi įvairių šalių kino projektuose, dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose, bendravo su žinomais kino pasaulio kūrėjais. Už savo kūrybinę veiklą jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Ši įvairiapusė patirtis suteikė jam išskirtinį gebėjimą lengvai bendrauti su įvairių profesijų ir kultūrų žmonėmis, o tai buvo itin svarbu atstovaujant federacijai tarptautinėje erdvėje.

Ne mažiau reikšminga buvo ir jo karinė tarnyba. Buvęs Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų karininkas visą gyvenimą išsaugojo karininkui būdingas savybes – drausmę, atsakomybę, principingumą ir gebėjimą priimti sprendimus sudėtingomis aplinkybėmis. Šios savybės atsispindėjo ir jo veikloje sporte bei visuomeniniame gyvenime.

2005 metais Maiklas Mičelas Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje įsigijo namą. Ši vieta tapo jo antraisiais namais, kur jis praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Būtent čia gimė idėja surengti vieną iš svarbiausių WFF–WBBF federacijos tarptautinių renginių Turkijoje.

Rengiantis 2007 metais organizuoti tarptautinį WFF–WBBF čempionatą prestižiniame „LykiaWorld“ kurorte, 2006 metais Maiklas Mičelas pakvietė federacijos prezidentą Edmundą Daubarą atvykti į Turkiją. Buvo surengta oficiali spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Turkijos žurnalistai, sporto organizacijų vadovai ir Sporto ministerijos atstovai. Renginio metu buvo pristatyta WFF–WBBF federacijos veikla, jos organizuojami pasaulio čempionatai bei būsimos varžybos Turkijoje. Šis susitikimas tapo svarbiu žingsniu plečiant federacijos veiklą Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.

Ne mažiau svarbus buvo ir 2007 metų pasaulio čempionatas Vilniuje. Po jo Maiklas Mičelas, būdamas oficialios Pasaulinės WFF–WBBF federacijos delegacijos nariu, dalyvavo priėmime Lietuvos Respublikos Seime ir spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA. Susitikimuose buvo aptarti įvykę pasaulio čempionatai, federacijos ateities planai, tarptautinio bendradarbiavimo perspektyvos. Taip pat buvo pristatyta legendinio „Gintarinio prizo“ istorija ir pateiktas būsimo jubiliejinio 40-ojo turnyro organizavimo projektas. Tokie susitikimai rodė, kad federacijos veikla buvo vertinama ne tik sporto bendruomenėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.

Per savo gyvenimą Maiklas Mičelas pelnė daugybę sportinių, visuomeninių ir kūrybinių apdovanojimų. Tačiau vienu reikšmingiausių įvertinimų jis laikė Pasaulinės WFF–WBBF federacijos “Garbės aukso medalį”, kuris jam buvo iškilmingai įteiktas 2010 metais. Šiuo apdovanojimu federacija pagerbia tik tuos asmenis, kurių veikla turi išliekamąją vertę pasaulinio kultūrizmo istorijai ir kurie savo darbu prisideda prie federacijos autoriteto stiprinimo tarptautiniu mastu.

Maiklo Mičelo gyvenimas buvo kupinas iššūkių, pergalių ir prasmingų darbų. Sportas, karinė tarnyba, kinas ir visuomeninė veikla susiliejo į vieną nepaprastai turtingą gyvenimo kelią. Visur, kur tik jis dirbo ar varžėsi, siekė aukščiausių rezultatų, todėl straipsnio pavadinimas „Visur aukštumoje“ tiksliai apibūdina jo asmenybę.

Išvados

Maiklas Mičelas buvo viena ryškiausių WFF–WBBF federacijos asmenybių, kurios veikla gerokai pranoko sporto ribas. Jis tapo federacijos idėjų skleidėju, tarptautinių ryšių puoselėtoju ir aktyviu „Gintarinio prizo“ turnyro istorijos dalyviu.

Jo autoritetas sporto, kino ir visuomenės sluoksniuose padėjo garsinti WFF–WBBF federacijos vardą daugelyje pasaulio šalių. Asmeniniai ryšiai, iniciatyvos organizuojant tarptautinius renginius bei aktyvus dalyvavimas oficialiuose federacijos susitikimuose prisidėjo prie organizacijos tarptautinio pripažinimo ir augimo.

Praėjus metams po jo mirties, Maiklo Mičelo vardas tebėra minimas su pagarba. Jis išliko ne tik pasaulio čempionas ar kino aktorius, bet ir žmogus, kuris savo darbais įrodė ištikimybę sportui, draugams ir WFF–WBBF federacijai. Todėl jo vardas pelnytai įrašytas į legendinio „Gintarinio prizo“ istoriją, o jo gyvenimo pavyzdys ir šiandien įkvepia naujas sportininkų kartas.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

NABBA Lietuvoje: ar tikrai visi žino savo istoriją?

Tenka apgailestauti, kad nemaža dalis kultūrizmo atstovų nesidomi savo sporto istorija. Dėl to neretai patikima skambiomis deklaracijomis, nepasidomint faktais. Taip atsiranda iškreiptas istorijos suvokimas, o kartu – ir klaidingi sprendimai.

Trumpai priminsime keletą neginčijamų istorinių faktų.

1991 metų gegužę pirmoji Lietuvos Respublikoje Sporto ministerijos iniciatyva įsteigta Lietuvos nacionalinė kultūrizmo asociacija iš tarptautinės NABBA organizacijos parvežė oficialų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą. Tai buvo išskirtinis įvykis – tuo metu nė viena kita tarptautinė sporto organizacija tokio dokumento Lietuvai dar nebuvo suteikusi.

Netrukus Natalija Murnikovienė ir Rolandas Bučinskas iškovojo NABBA Europos čempionų titulus. Tai buvo pirmieji Lietuvos sportininkų Europos čempionų titulai jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

1996, 1997 ir 1998 metais Edmundo Daubaro iniciatyva Klaipėdoje, Vilniuje ir Palangoje buvo surengti trys NABBA Europos čempionatai. 1997 metais tarptautinis NABBA kongresas Edmundą Daubarą išrinko NABBA International viceprezidentu. Tai patvirtina išlikę oficialūs dokumentai.

Nuo 1995 metų pasaulinė WFF-WBBF federacija glaudžiai bendradarbiavo su NABBA. Vis dėlto ilgainiui tapo akivaizdu, kad WFF-WBBF veikla, tarptautinių renginių mastas ir organizacinės iniciatyvos sparčiai pranoko NABBA. Lūžio tašku tapo itin sėkmingai 2005 metais Vilniuje surengtas WFF-WBBF pasaulio čempionatas. Po jo buvo nuspręsta nutraukti bendradarbiavimą su NABBA ir toliau savarankiškai plėtoti WFF-WBBF veiklą.

Būtent po šio išsiskyrimo Lietuvoje atsirado vadinamoji „naujoji“ NABBA organizacija, veikianti iki šiol. Ji šiandien pristato savo istorijos versiją ir mini 25 metų veiklos sukaktį, nors prie tarptautinės NABBA prisijungė tik 2006 metais. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip skaičiuojamas šis veiklos laikotarpis.

Istorija remiasi ne pareiškimais ar reklaminiais šūkiais, o dokumentais, datomis ir faktais. Todėl kiekvienas, besidomintis Lietuvos kultūrizmo istorija, gali pats palyginti įvykių chronologiją ir padaryti savo išvadas.

Taip pat verta paklausti: kokie reikšmingi tarptautiniai projektai, čempionatai ar iniciatyvos per pastaruosius du dešimtmečius buvo įgyvendinti šios „naujosios“ NABBA Lietuvos kultūrizmo labui? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas gali susirasti pats, įvertinęs viešai prieinamus faktus.

Daugiau informacijos rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

„Gintarinio prizo“ istorijos

Albertas Remeika – neįgyvendintos svajonės

Aštuntajame dešimtmetyje kultūrizmas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas ideologiškai nepageidaujama sporto šaka. Oficialiai jis buvo draudžiamas, todėl sportininkai treniravosi slapta – rūsiuose, bombų slėptuvėse ir kitose nuošaliose vietose. Nepaisant valdžios spaudimo, būtent tokiomis sąlygomis užaugo ne vienas talentingas Lietuvos kultūristas.

1975 metais į pagrindinį Klaipėdos kultūrizmo klubą „Gintaras“, veikusį Klaipėdos jūrų prekybos uosto bombų slėptuvėje, atėjo treniruotis Albertas Remeika. Jis iš karto išsiskyrė didelėmis ambicijomis, ryžtu ir nepaprastu darbštumu. Jaunasis sportininkas siekė ne tik kardinaliai pakeisti savo kūną, bet ir tapti vienu stipriausių Lietuvos kultūristų, dalyvauti tuo metu valdžios nepripažįstamose varžybose.

Albertą treniravo Edmundas Daubaras – vienas teoriškai stipriausių to meto TSRS kultūrizmo specialistų. Treniruočių metodika buvo grindžiama ne tik praktine patirtimi, bet ir užsienio literatūra, ryšiais su Čekoslovakijos kultūristais bei 1975 metų absoliutaus IFBB Europos čempiono Peterio Stacho treniruočių analize.

Treniruotės buvo itin intensyvios. Didelis dėmesys skirtas ir mitybai – kasdien Albertas suvartodavo apie du kilogramus varškės ir 20–30 kiaušinių. Per vos aštuoniolika mėnesių jo kūno svoris padidėjo nuo 88 iki 120 kilogramų, o bicepso apimtis pasiekė net 52 centimetrus. Nors jis nespecializavosi jėgos sporto rungtyse, fizinis pajėgumas buvo įspūdingas ir pelnė specialistų pripažinimą.

Dar būdamas jaunimo amžiaus grupės sportininkas, 1978 metais Albertas Remeika dalyvavo Taline vykusiame „Georgo Tenno memoriale“, kur aukščiausio ūgio kategorijoje iškovojo trečiąją vietą. Tai buvo sėkmingas debiutas tarptautinėje arenoje.

Tų pačių metų „Gintarinio prizo“ turnyre Klaipėdoje jis užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. 1979 metais, dar priklausydamas jaunimo grupei, Albertas jau varžėsi tarp suaugusiųjų Kaune vykusiose „Komjaunimo taurės“ pirmenybėse. Jo įspūdinga raumenų masė, proporcijos ir fizinis pasirengimas stebino tiek teisėjus, tiek sporto specialistus. Daugelis neabejojo, kad Klaipėda augina vieną perspektyviausių Lietuvos kultūristų.

Tačiau didelėms sportinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nuolatiniai nesutarimai tarp neoficialios Lietuvos TSR kultūrizmo federacijos vadovų neigiamai veikė visą šalies kultūrizmo judėjimą. Tuo pat metu Edmundas Daubaras išvyko studijuoti antrosios specialybės į Vilniaus universitetą, o Albertas Remeika nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto.

Taip netikėtai baigėsi vieno talentingiausių savo kartos Klaipėdos kultūristų karjera.

Išvada

Alberto Remeikos istorija yra ne tik pasakojimas apie išskirtinius fizinius duomenis ir didžiulį darbštumą. Tai liudijimas apie kartą sportininkų, kuriems teko siekti aukštų rezultatų politinių draudimų, informacijos stokos ir nuolatinių organizacinių konfliktų sąlygomis. Remeika turėjo visas prielaidas tapti vienu ryškiausių Lietuvos kultūrizmo atletų, tačiau jo karjerą nutraukė ne sportinės priežastys. Jo likimas primena, kiek daug talentų anuomet liko neatsiskleidę ne dėl valios ar gebėjimų stokos, o dėl laikmečio aplinkybių. Vis dėlto Alberto Remeikos vardas išlieka reikšminga Klaipėdos kultūrizmo istorijos dalimi ir vienu iš „Gintarinio prizo“ epochos simbolių.

Išsamią informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Meksikos sportininkai tarptautiniuose „Gintarinio prizo“ turnyruose

2006 m. WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ – svarbus žingsnis į tarptautinį bendradarbiavimą

2006–2010 metais Pasaulinės WFF-WBBF federacijos veiklai Jungtinėse Amerikos Valstijose vadovavo Mike Glass (JAV). Jo iniciatyva buvo aktyviai plečiami federacijos tarptautiniai ryšiai Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, o vienu reikšmingiausių to laikotarpio įvykių tapo 2006 metais Meksiko mieste surengtas tarptautinis WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras.

Šios aukšto lygio varžybos sulaukė didelio sporto bendruomenės susidomėjimo – jose dalyvavo daugiau kaip 300 atletų iš įvairių šalių. Turnyras tapo svarbiu postūmiu WFF-WBBF federacijos plėtrai Lotynų Amerikoje bei sustiprino organizacijos autoritetą tarptautinėje kultūrizmo ir fitneso bendruomenėje.

Po sėkmingai surengto „Mexico Grand Prix“ Meksikos WFF-WBBF federacijos prezidentu buvo paskirtas Manuel Solano. Jo vadovavimo laikotarpiu Meksikos nacionalinė rinktinė tapo aktyvia tarptautinės WFF-WBBF šeimos nare. Meksikos sportininkai reguliariai dalyvavo pasaulio čempionatuose, tarptautinėse taurės varžybose bei kituose federacijos renginiuose.

Ypatingą vietą Meksikos atletų tarptautinėje veikloje užėmė Lietuvoje, Klaipėdoje, kasmet rengiami prestižiniai tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai. Meksikos delegacijos ne kartą atvyko į šias istorines varžybas, kuriose jų sportininkai demonstravo aukštą sportinį meistriškumą, pelnė prizines vietas bei prisidėjo prie turnyro tarptautinio prestižo augimo.

Daugiametis Meksikos ir Lietuvos sportinis bendradarbiavimas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip WFF-WBBF federacija vienija skirtingų žemynų sportininkus, trenerius ir organizatorius. Tokie ryšiai ne tik stiprina kultūrizmo ir fitneso sporto plėtrą, bet ir skatina draugystę, kultūrinius mainus bei tarpusavio pagarbą tarp valstybių.

Meksikos delegacijų vizitai į tarptautinius „Gintarinio prizo“ turnyrus Klaipėdoje

Tarptautiniai „Gintarinio prizo“ turnyrai, vykę Klaipėdoje, tapo ne tik reikšmingu sporto renginiu, bet ir tarptautinio bendradarbiavimo bei kultūrinės diplomatijos platforma. Tarp nuolatinių turnyro dalyvių buvo ir Meksikos delegacijos, kurių sportininkai bei oficialūs atstovai ne kartą viešėjo Lietuvoje.

Vizitų metu Meksikos delegacijos dalyvavo ne tik varžybose, bet ir oficialiuose renginiuose. Jas priėmė Lietuvos Respublikos parlamentas, kur vyko susitikimai, skirti stiprinti Lietuvos ir Meksikos draugiškus ryšius bei sportinį bendradarbiavimą. Delegacijų viešnagės programa taip pat apėmė spaudos konferencijas, organizuotas nacionalinėje naujienų agentūroje ELTA, kuriose buvo pristatomi turnyrai, jų dalyviai ir tarptautinio sportinio bendradarbiavimo reikšmė.

Šie vizitai liudija, kad „Amber Prix“ turnyrai buvo svarbūs ne tik sporto pasauliui. Jie prisidėjo prie Klaipėdos ir Lietuvos tarptautinio žinomumo, skatino skirtingų šalių bendradarbiavimą, kultūrinius mainus ir draugiškų ryšių plėtrą. Meksikos delegacijų dalyvavimas išliko reikšminga šios tarptautinės sporto istorijos dalimi.

Išvados

2006 metais surengtas WFF-WBBF „Mexico Grand Prix“ turnyras tapo vienu svarbiausių federacijos plėtros etapų Lotynų Amerikoje. Po šio renginio sustiprėjusi Meksikos nacionalinė federacija aktyviai įsitraukė į tarptautinę WFF-WBBF veiklą, o jos sportininkai tapo nuolatiniais pasaulio čempionatų ir Klaipėdoje vykusių „Gintarinio prizo“ turnyrų dalyviais.

Meksikos atletų pasiekimai ir ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos organizatoriais reikšmingai prisidėjo prie „Gintarinio prizo“ turnyrų tarptautinio pripažinimo bei dar kartą patvirtino, kad WFF-WBBF federacijos veikla sėkmingai vienija skirtingų kontinentų sporto bendruomenes, puoselėdama aukštus sportinio meistriškumo, draugystės ir tarptautinio bendradarbiavimo idealus.

Išsamesnę informaciją rasite tarptautiniame puslapyje www.wff.lt

Filosofiniai samprotavimai

Nueitas gyvenimo kelias. Nueitas sportinis kelias. Kas tu esi po viso to?

Gyvenimas, paaukotas sportui, – ilgas ir sudėtingas kelias. Jame buvo visko: ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. Bėgant metams vis dažniau tenka atsisveikinti su kolegomis, bendraminčiais, „štangos broliais“.

Jau išlydėjome kultūrizmo pradininkus Europoje ir Lietuvoje, garsiosios Vilniaus kultūrizmo mokyklos kūrėjus ir puoselėtojus – Česlavą Tamulevičių, Vitalijų Asovskį, Rišardą Krinickį ir Valerijų Koreškovą. Jų gyvenimo kelias ir darbai amžiams liks pasaulio kultūrizmo istorijoje. Jie paliko ne tik sportinius rezultatus – jie paliko pavyzdį ateinančioms kartoms.

Sugriuvus socialistinei sistemai, pasinėrėme į Vakarų demokratijos pasaulį. Kartu pasikeitė ir sportas. Ką jame radome? Vieni sugebėjo prisitaikyti ir išlikti ištikimi savo vertybėms, kiti pasimetė, o daugelį naujoji sistema tiesiog prarijo.

Šiandien sportininkai blaškosi tarp kelių dešimčių kultūrizmo federacijų. Pasirinkimas – milžiniškas. Yra „natūralus“ kultūrizmas, įvairiausios alternatyvios organizacijos, kiekviena skelbia savo pasaulio čempionus. Kasmet jų atsiranda šimtai ar net tūkstančiai. Tačiau dažniausiai praeina vos metai, ir tų čempionų vardų jau niekas nebeatsimena. O juk kadaise pasaulio čempionus pažinojo visi šio sporto gerbėjai.

Su retomis išimtimis šiandieninis kultūrizmas prarado tai, kas kadaise buvo svarbiausia – aiškią sportinę vertę ir autoritetą. Kiekvienas renkasi tai, kas jam priimtina. Daugelis save realizuoja sporto festivaliuose, kurių dabar gausu. Juose taip pat iškovojamos pergalės, įteikiami įspūdingi trofėjai.

Tačiau verta sustoti ir savęs paklausti: kai po daugelio metų sportinis kelias baigsis, ar tikrai didžiuositės festivalių titulais?

Po kelių dienų Vilniuje vyks Dainų šventė – didžiausias Lietuvos kultūros festivalis. Jo dalyviai taip pat gauna apdovanojimus, pelno žiūrovų pripažinimą. Ar sporto festivalio nugalėtojo titulas iš esmės kuo nors skiriasi nuo pergalės kultūros festivalyje? Tebūnie tai klausimas kiekvienam sportininkui.

Liūdna matyti, kad šiandien kultūristai vis rečiau analizuoja situaciją, vis rečiau mąsto strategiškai. Dažnai jie drąsiai žengia pirmyn, tačiau ne visada teisinga kryptimi. Nebeliko strategiškai mąstančių trenerių ir vadovų, gebančių matyti ne vien artimiausias varžybas, bet ir viso sporto ateitį.

Po Inaro Mardo mirties Estijos kultūrizmui ilgą laiką vadovavo žmogus - virėjas, labiau garsėjęs gerais ryšiais nei sportiniais nuopelnais. Vėliau federacijos vadovu tapo žmogus, visuomenėje išgarsėjęs prekiaudamas kiaušiniais turguje. Ar tai buvo sporto autoritetai? Kur šiandien yra Estijos kultūrizmas? Apie Latvijos kultūrizmo padėtį taip pat sunku kalbėti optimistiškai.

Sportininkai, stebėkite. Mąstykite. Analizuokite. Darykite išvadas.

Gyvenimas bėga labai greitai. Prarasto laiko nebesugrąžinsite. Todėl svarbiausia ne tik laimėti šiandien, bet ir pasirinkti tokį kelią, kuriuo po daugelio metų galėtumėte didžiuotis. Tik tada sportui atiduoti metai turės tikrąją prasmę.